Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
INTELEKTUALINĖS SROVĖS PRANCŪZIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė R. P. JEAN DANIELOU, S. J.   
Gyvosios prancūzų minties jėgos, kurios karo metu negalėjo laisvai pasireikšti, o vėliau, atgavus laisvę, besirinkdamos kryptį svyravo, pastaruoju laiku įgauna aiškų pavidalą. Norėdami pagauti tų jėgų formavimosi momentą, nuvokiame didelius sunkumus, kurių neišvengiamai turėsime užtikti, imdamiesi tokio darbo. Laikotarpyje, į kurį žengiame, vyks prasidedąs šiuo metu dialogas. Naujosios Prancūzijos statybos galimybės priklausys nuo to dialogo kokybės: jis gali būti išlaikytas lojalios draugiškos konfrontacijos, arba — žiaurios dvikovos forma. Šioje vietoje neturiu noro brėžti Prancūzijos intelektualinio žemėlapio. Aš čia kalbėsiu tik apie gyvybingiausius ir — mano manymu — turtingiausius jo plotus. Teks nutylėti veikalus, kurių įtaka jau priklauso praeičiai (Valery,Claudel,Gide). Mes domėsimės tik intelektualinėmis srovėmis. Paliksime nuošalėje taip pat vieną iš būdingiausių mūsų laikų kūrybos apraiškų — poeziją. Ją liesime tik tiek, kiek tai siesis su ideologinėmis problemomis.

Tai paaiškinęs, norėčiau aktyviausias ir įžymiausias asmenybes suskirstyti mokyklomis. Bet čia tuoj užtinku kliūtį. Tokį paskirstymą galima pravesti pagal du kriterijus. Tai priklausys nuo to, kam mes skirsime daugiau dėmesio: minties giminystei, ar metafizinei priklausomybei. Remiantis intelektualinės giminystės principu, toje pačioje egzistencialistų šeimoje turėtume patalpinti Gabriel Marcei ir Jean Paul Sartre, bet aš nesu tikras, ar juos jungia taikios moterystės ryšys. Iš kitos pusės — evoliucionistinio tikėjimo plotmėje turėtų vienas šalia antro atsistoti Lan-gevin ir spiritualistas T. Teilhard de Chardin. Tėvai Fessard ir Kojeve remiasi Hegelio-Markso dialektika, bet prieina priešingų išvadų.

Mano manymu, laisvai pasirenkamas tikėjimas yra svarbesnis už minties formas. Todėl Gabriel Marcei bus artimesnis tėvui Teilhardui negu Sartre'ui. Taigi grupuosiu intelektus pagal jų metafizinius pasirinkimus.
Norėčiau tačiau pastebėti, kad visa tai mūsų neįgalioja pamiršti vieno svarbaus fakto. Visos šių dienų srovės turi ir materialistinį ir spiritua-listinį veidą. Statyti vieną priešais antrą kaip visiškai sau priešingus mokslinį materializmą ir krikščioniškąjį spiritualizmą būtų gal daugiau negu klaidinga. Tai mums paaiškins dvigubą traukimą, kurs yra užvaldęs visus, apie kuriuos mes šiame straipsnyje kalbėsime. Mums taip pat paaiškės išplaukiąs iš to dvigubo traukimo painus neryžtingumas, kurį pastebime rašytojų veikloje, jų raštuose ir spaudoje. Kiekvienas jų jaučiasi priklausąs tiems, su kuriais jį jungia bendri intelektualiniai polinkiai, o taip pat ir tiems, su kuriais išpažįsta tą patį tikėjimą. Šis įtakų kry-žiavimasis kelia savotišką sąmyšį, bet, iš kitos pusės, žymiai prisideda prie bičiulystes ryšių palaikymo ir neprileidžia prie užimtų intelektualinių postų sustingimo.

*
Kalbant apie tai, kas gal ir nėra svarbiausia, bet užima, be abejones, daugiausia vietos, reiktų sustoti prie marksizmo. Marksizmas šiandien yra gyva racionalizmo forma. Jis buria įvairių grupių ir rūšių intelektus, išpažįstančius tikėjimą į žmonijos pažangą, kurios vieninteliais motorais esą mokslas ir protas. Šis optimizmas jį nuteikia priešiškai egzistencializmo (ateistinis egzistencializmas yra ne kas kita kaip racionalistinė depresija) ir krikščionybės atžvilgiu. Jis taip tikrai pasitiki protu, kad net mėgina neprileisti jokios paslapties. Reikia pridurti, kad glaudžiame ryšyje tarp doktrinalinio marksizmo ir politinio komunizmo visa eilė nekritiškų intelektų, pasiduodančių idėjos utilitarinei įtakai, o ne absoliutinei tiesai, mato galingą jėgą, nors ji būtų tik išviršinė.

Iš visų tų grupių, kurias marksizmas stengiasi apie save suburti, visų pirma tenka paminėti mokslo racionalistus. Jie yra ištikimi devynioliktojo šimtmečio mokslininkų tezėms. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad, atsižvelgdamas į žmonijos civilizacijos reikalą, aš visiškai nenorėčiau mažinti mokslo ir jo pažangos reikšmes bei ignoruoti tokius žmones kaip Joliot-Curie ir Lange-vin. Bet esu taip pat priverstas tvirtinti, kad būnant dideliu mokslininku galima turėti trumpą žvilgsnį filosofijos srity. Racionalizmas yra filosofinė pozicija, kuri nieko bendra neturi su tikruoju mokslu. Man nepaprastai gaila, kad toks didelis dalykas, kaip "La Nouvelle Encyclopédie", galėjęs virsti mokslo paminklu — remiasi praskambėjusiu materializmu, kaip ir jo aštuonioliktojo šimtmečio pirmatakas.

Šią materialistinę dvasią matome atstovin-giausiame tos grupes organe — "La Pensée" — 1939 m. įsteigtame komunistines leidyklos Editions Sociales Internationales. 1940 m. šio žurnalo leidimas buvo sustabdytas, o karui pasibaigus, vėl atnaujintas, tik šiuo kartu daug platesne apimtimi ir forma. Jo vedėjų komitetui priklauso Paul Langevin, Joliot-Curie, Henry Wallon, Georges Cogniot ir Georges Teissier. Kai kurie mokslo ir literatūros straipsniai pasitaiko jame gana įdomūs, visuma tačiau yra blanki ir pasižymi žurnalą pažeminančiu konformizmu. Pav., Voltaire yra garbinamas kaip filosofas, kurį Sov. Sąjunga laiko vienu iš savo tėvų-įkvėpėjų. Anatole France esąs didelis žmogus, kurį redakcijos sekretorius Rene Maublanc ypatingai garbina (jo ankstesnieji raštai apie marksizmą mums leido iš jo tikėtis daug daugiau). Pasisakysime atvirai: tai, kad politinis konformizmas iki tokio laipsnio gali kraipyti faktus ir pažiūras, yra tikrai apverktinas. Ką gi mes pasakytume, jeigu katalikai vieną gražią dieną paskelbtų "atradę" Paul Bourget, kuris gal yra vertas Anatole France?

Ši grupė skleidžia savo įtaką universitete. Mes čia turėjome progos stebėti kaip, tartum atsitiktinai, buvo švenčiamos Voltaire, Lamarcko ir A. France sukaktys. Šios grupes vyrai remia taip pat mokslo reformos projektą. Tuo jie rodo savo kilnų susirūpinimą mokslo ir technikos studijų raida. Bet jie atmeta humanistinę kultūrą. Tai eina iš materialistinio prietaro, nepripažįstančio domėjimosi mokslu apie žmogų (svarbiausias humanistines kultūros postulatas), ir pirmon vieton stato gamtos mokslus ir gamtos užvaldymo problemą. Tai yra tikras vertybių iškreipimas. Šios idėjos yra platinamos pradžios mokytojų tarpe per "Ecole laïque" skiltis (mokytojų sąjungos organas), kur pastoviai rašinėja Rene Maublanc.

Šalia šios racionalistines sroves, kuri tik tuo giminiuojasi su marksizmu, kad pastarasis yra gyviausia racionalizmo forma, turime taip pat jaunųjų intelektualų grupę. Tai racionalistams giminingi tikrieji marksininkai, pasistatę sau uždavinį taikyti dialektinį materializmą visose mokslino darbo srityse: moksle, literatūroje, filosofijoje, mene. Prieš dvidešimtį metų (Sorbo-noje) aš buvau tos grupes formavimosi liudininku. Jos organą "Philosophie" redagavo tuomet Pierre Morhauge. Jame rašė Politzer, Lefebre, Friedmann ir kiti. Ši grupė pasižymi daug didesniu gyvybingumu ir, kai kuriais atžvilgiais, platesniais horizontais. Jungdami mintį su revoliucine veikla, daugumas jos narių dalyvavo pasipriešinimo sąjūdyje, kas j u gretas žymiai praretino. Aukų tarpe paminėtinas „Revue de psychologie concrete" autorius Georges Politzer ir "Les origines de la Religion" autorius Charles Heinchelain (Lucien Henry), kuris žuvo vadovaudamas vienam iš rezistencijos dalinių. Iš išlikusiųjų paminėtinas Sorbonos universiteto profesorius, "Biologie et Marxism" autorius Marcei Prenant ir Georges Friedmann. Pastarojo "La crise du Progrès" yra dėmesio vertas mėginimas suformuluoti marksistinį humanizmą. Paminėtini taio pat — Lefebre ir Gutermann, išleidę Hėgelio "Les Morceaux choisis". Visuose juose, šalia komunizmo, turinčio politinio makevializmo prieskonių, pastebime taip pat nuoširdų mėginimą pagilinti marksistinę mintį.

Marksistines minties formų galėtume nurodyti ir daugiau, bet pasitenkinsime tomis, kurias paminėjome. Neminėsiu čia tos gausybes rašytojų, žurnalistų ir poetų, dažnai turinčių tikrai didelį talentą, pav., Louis Aragon, kurį komunizmas patraukė  savo  turtingu  mišiniu, destrukcijos dvasia ir galimybėmis patenkinti kai kurias ambicijas. Jų pavardes užtinkame vartydami tokius savaitraščius, kaip "Les Lettres Françaises", kur marksizmas yra savotiška vėliava, dengianti doktrinos trūkumus. Autentiškojo marksizmo formą randame pas atkaklų "Action" kovotoją Pierre Hervé. Jis marksizmą naudoja kaip revoliucinį metodą, prisiimdamas visas jo pasėkas. Jo tikslas — visuomeninių klasių panaikinimas. Galima su juo nesutikti, bet reikia pripažinti, kad Herve yra nuoširdus. Jo straipsniai daro gero įspūdžio ir išskiria jį kasdieninėje partijos literatūroje.

Šalia komunizmo, kurs jau priklauso praeičiai, gyvybingiausia gal prancūzų minties išraiška yra egzistencializmas.
Visa, kas šiandien turi kokios nors reikšmės ir svarbos kūrybos srityje — rašė savo metu Roger Secretain puikiame straipsnyje, įdėtame "Esprit" — turi savo šaltinį tragiškame humanizme. Liberalizmas ir marksizmas buvo pralenkti. Kierkegaardo dvasios karta, kurios krikštatėvis yra Kafka, o dėdukas Nietzsche, šiandien atsidūrė konkrečių uždavinių akivaizdoje. Neprasilenkdami su tiesa, galėtume kalbėti apie egzistencializmą kaip apie politinį judėjimą. Galėtume taip pat įrodyti, kad ryšys tarp "Mythe de Sisyphe" ir "Combat" grupes nėra nei paradoksalus nei atsitiktinis.

Marksistiniam optimizmui, pagal kurį gamtos ir visuomenes jėgos dirba žmogaus naudai, egzistencializmas priešpastato laikus, kuriuos gyvenam, ir tvirtina pasaulio absurdiškumą. Krikščionims pasaulis, jeigu jau ne absurdiškumo, tai bent netvarkos afirmacija, turi gimtosios nuodėmės dogmos aspektą, surištą su Atpirkimo paslaptimi. Ateistai gi mato joje visai ką kita. Juo toji afirmacija yra nepastovesne, tuo didesnes reikšmės įgyja žmogaus gyvenimas. Netikėdami jokia religine tiesa — tuo jie yra artimi marksi-ninkams — šios grupes rašytojai pasižymi tik dideliu jautrumu žmogaus laisves klausimui ir pamėgimu svarstyti moralines problemas. Šios dvi žymės juos priartina prie krikščionybės.

Tolimųjų egzistencializmo šaltinių reiktų ieškoti danų filosofijoje, Kierkegaarde (1813— 1855). Jis, tiesa, nebuvo ateistas. Jis savo veikaluose vaizduoja radikalią pasaulio netvarką ir žmogaus nepajėgumą apforminti ją kokiu nors tikslingumu. Iš visa to jis daro išvadą, kad išsigelbėti galima einant tikėjimo keliu. Bet mokiniai jo palikimą pakreipė kita linkme. Vieni (Max Scheler, Kari Barth, Gabriel Marcei) liko ištikimi mokytojo religinei minčiai, kiti gi, su vokiečių filosofu Heideggeriu priešaky, pasisavino tik neigiamąją Kierkegaardo minties pusę — pasaulio netvarkos teigimą, atmesdami pozityviąją — Dievo afirmacija tikėjimo keliu. Hei-deggerio pasaulis yra absoliučiai absurdiškas, ir iš to absurdo nėra jam jokios išsigelbėjimo priemonės. Žmogus savo garbę galįs išgelbėti, pripažindamas šį pasaulio absurdiškumą, atmesdamas iliuzijas bei paguodos mėginimus, kuriais silpni žmones, save apsigaudinėdami, stengiasi sušvelninti likimo beviltiškumą. Žmogus savo didybę turi įrodyti, atsistodamas veidu į absurdą ir pavadindamas jį savo vardu. Ši tragiška filosofija nuoširdžiuose žmonėse turi tam tikrų didybes žymių. Kitiems gi ji yra tik poza. Todėl sunku atskirti apsukriuosius nuo tų, kurie yra pagauti tikro, nemeluoto siaubo.

Atstovingiausias šios grupes rašytojas yra Jean Paul Sartre. Tai talentingas filosofas, romanistas, dramaturgas ir publicistas, Ecole Normale mokinys, vėliau — filosofijos profesorius. Jo filosofijos debiutas buvo sukėlęs didelį skandalą. Savo veikale "L'Etre et le Néant" pradedant būvio definicija, Sartre žmogaus laisvę ir visą dvasinę tikrovę priveda prie pilno paneigimo. Savo filosofinę mintį pravesdamas dramose ("Les Mouches" ir "Huit-clos"), jis mums parodo, kaip žmogus išsiveržia iš primityvaus in-determinacijos stovio — Kierkegaardo "nekaltybės stovio" atspindžio — per nuodėmę ir nusikaltimą. Išsiveržimas iš indeterminacijos reiškia susidūrimą su artimu. Toks susidūrimas veda prie artimojo likvidavimo. Išryškindamas Kier-kegaardišką subjektyvizmo supratimą, Sartre rodo mums žmogiškojo aš afirmaciją, reikalaujančią degraduoti artimąjį iki daikto vertes. Sartre paskutinio žodžio dar nėra pasakęs. Galime tačiau jau dabar jam prikišti, kad jis žmonių santykių problemą sprendžia gana prastai.

Georges Bataille 1944 m. paraše veikalą — "L'expérience intérieure". Tai nerimo kankinama siela, ištroškusi pasinerti mistinėje ekstazėje — šv. Jono nuo Kryžiaus etapuose — be tikėjimo ir krikščioniškosios tikrovės. Būdamas agnostikas (kaip ir Sartre), jis nesiryžta vaduotis iš sielvarto pančių religines dvasios ir šventosios palaimos pagalba, bet stengiasi išlikti beviltiškai tragiškas ir nepripažįsta gyvojo Dievo. Visa tai jo veikalą nuspalvina sunkiu piktžodžiavimu ir šventvagiška dvasia. Tuo jis mums primena Nietzsche. Jam jis yra pašventęs naują savo veikalą — "Sur Nietzsche", kuriame skelbia vertybių perkainojimą: tai, ką mes vadiname nuodėmės jausmu, iškyla prieš mus silpnumo valandoje, kai mūsų gyvybinis atsparumas palūžta. Viršūnių mes pasiekiame tokiais pakilimo momentais, kada joks energijos perteklius ir jo panaudojimas neatrodo mums baustinas, nors jis būtų ir nusikaltimu atžymėtas. Šis drąsus dio-niziško kvaitulio šūkis niūriai skamba baisiai tuščiame nūdienos pasaulyje.

Paminėtini čia taip pat "Aminadabo" ir literatūros kritikos veikalo "Faux-pas" autorius Maurice Blanchot, "La poésie et le sacre" autorius Jules Monnerot ir "Humanisme et Terreur" autorius Merleau-Ponty. Plačiau teks sustoti tik prie Alberto Camus, kuris paskutiniuoju laiku užsirekomendavo kaip viena iš charakteringiausių literatūros asmenybių. Šis buvęs Alžyro žurnalistas, reikalo vedamas, priartėjo prie filosofijos vidinio pasigilinimo. Dar prieš karą jis buvo parašęs kelias knygas, kurios knygynų lentynose pasirodė tik karui pasibaigus: egzistencializmo klausimui pašvęstą — "Le Mythe de Sisyphe", scenos veikalus "Le malentendu" ir "Caligula", romanus — "L'Etranger" ir "La Peste". Jam yra būdingas didelis kuklumas ir intelektualinis padorumas, jis vengia griežtų tvirtinimų ir nepribrendusių vilčių. Camus atidžių žvilgsniu seka jį supančią tikrovę ir nemėgsta pozos. Jeigu kituose rašytojuose šis atidus žvilgsnis turi abejingumo ir cinizmo žymių bei sukelia pasitenkinimą, stebint pasaulio netvarką, tai Camus žvilgsnį lydi simpatijos žmogui jausmas. Pasmerktame sielvartui pasaulyje vienintelis priimtinas žmogaus uždavinys turėtų būti būrimas apie save bičiulių ir prisidėjimas prie to, kad bent dalis to pasaulio, nors ir neilgam laikui, būtų labiau apgyvendinta. Camus radikalus metafizinis skepticizmas yra surištas su tam tikros moralines švaros postulatais.

Tuo metu, kai daugelis rašytojų vikriai išnaudojo savo pavėluotą dalyvavimą pasipriešinimo judėjime, Camus nuo pradžios stovėjo drąsiai pavojų akivaizdoje. Drauge su Frenay ir kitais jis vedė slaptąjį "Combat". Jis ilgą laiką buvo šio leidinio vyriausiuoju leidėju ir jo intelektualinio rūbo autorium. Kritiškai, kietai, kartais net neteisingai nusiteikęs, Camus griežtai atsisako nusilenkti prieš bet kurį totalitarizmą. Mūsų laikais, kada taip daug intelektualų koketuoja su komunizmu, kada susidaro įspūdis, kad svarbiausias dalykas, kuriuo jie rūpinasi ir jaudinasi, yra baimė būti pavadintiems antikomu-nistų vardu, Camus nenuolaidumas yra tikrai dėmesio vertas ir kilnus.

*
Priešais racionalistinį marksininkų optimizmą pastatydama gilų nuodėmės pajautimą, o priešais egzistencialistų pesimizmą — išganymo Kristuje tikėjimą, krikščioniškoji mintis šiandien svyruoja tarp dviejų priešingų jėgų. Iš vienos pusės ji žino, kad krikščioniškasis pašaukimas yra transcendentinis santykyje į visas žemiškąsias civilizacijas, ir kad jo uždavinys yra teisti pasaulį Dievo vardu: tai glūdi visos prof etines ir eschatologines krypties pagrinde, kurią atstovauja Barth, Bernanos, Dostojevskis, Leon Bloy. Aišku taip pat, kad krikščionybės uždavinys yra įsijungti į minties ir civilizacijos istorinį judėjimą ir vesti jį prie žmogaus dvasinių tikslų pasiekimo. Ryšių nutraukimas ar sutvirtinimas — štai klausimai, į kuriuos krikščionys turi atsakyti ieškodami to, ką Mounier pavadino "tašku, kuriame eschatologinis protas ir humanistiniai siekiai susiduria" ("Les catholiques et la politique" — Esprit, 1945).

Šis skilimas ryškiau pastebimas pavienių žmonių vidiniame pasaulyje, o ne tarp dviejų krikščionybės lagerių. Mėgindami priskirti kurį nors rašytoją vienai iš tų kategorijų, visuomet susiduriam su klausimu, kuriai jo priklausomybe galėtų būti tikresne. Niekas gal nėra taip aktyviai užsiangažavęs tiesioginėje akcijoje kaip autentiškiejii Leon Bloy mokiniai Fumet ir Jacques Mnitain. Gi Marcei Morie, anksčiau ieškojęs Marksistinio humanizmo, šiandien pasuko eschatologine kryptimi. Tėvas de Lubac, kuris dar taip neseniai buvo vienas iš krikščioniškojo socializmo apaštalų, šiandien vis daugiau dėmesio kreipia į religiją ir eschatologiją, nors ir toliau lieka nepaprastai jautrus tikrovės diktuojamiems dvasios reikalams.

A. RODIN    ŽALVARIO AMŽIUS

Šios mano įžangos tikslas buvo parodyti arbi-tralinės klasifikacijos pavojingumą. Norėčiau pabrėžti, kad krikščioniškoji mintis plaukia dviem galingom srovėm, kurios savotiškai atitinka tas kryptis, kurias pastebėjome areliginėje mintyje. Vieną iš jų Jean Lacroix "Esprit" pavadino "humanistiniu socializmu". Neturėtume užmiršti, kad mąstantysis krikščioniškasis elitas sutinka su būtinybe pravesti ekonomines ir socialines reformas ir patenkinti teisėtus reikalavimus darbininkijos, kuri, Mgr. Saliege žodžiais tariant, yra pilnai subrendus. Tačiau šis elitas nesutinka stabmeldiškai garbinti visuomenes ir mano reformas pravesti žmonių asmeninei naudai. Šiai srovei priklausą žmones pagrindiniuose dalykuose yra vienminčiai. Vidine kova, kurios išraišką turėjome progos sekti, kad ir Jean Lacroix pastabose, paskelbtose "Esprit", neturėtų daryti klaidinančio įspūdžio.

Humanistiniame socializme esama kelių dvasinių krypčių. Pirmoji bus — krikščioniškoji demokratija, kurios intelektualiniai pirmatakai yra Mare Sangnier ir Maurice Blondel'). Ji gražiai pasirodė pasipriešinimo judėjime, o jos žymieji atstovai Bidault, Teitgen, Gay ir kiti, atgavus laisvę, suvaidino žymią rolę tautos gyvenime. Jos eilėse matome daug rašytojų, žurnalistų, profesorių, pav., Vignaux, Bidault, Hours, Archambault ir kt. Jie spiečiasi aplink savaitraštį "Aube" ir mėnraštį "Politique". Glaudžiai susijusi su tam tikra socialine ir krikščioniška visuomenes koncepcija ir nepaprastai drąsi politinėje kovoje, krikščioniškoji demokratija nepasižymi tačiau minties agresyvumu. Tai mums paaiškins faktą, kodėl ji neranda platesnio atgarsio intelektualinio elito tarpe.

Visos intelektualinio elito simpatijos yra "Esprit" personalizmo pusėje. Šios mokyklos vadas yra Emmanuel Mounier ( šiemet mirė. Red.). Aplink šį mėnraštį susibūrusi rašytojų ekipa pasižymi nepaprastu gyvumu, inteligencija ir drąsa. Savo doktriną Mounier išvystė knygose — "Le manifeste du personalisme" ir "Revolution personaliste et communataire". Jo doktrinoje kryžiuojasi įvairios sudėtingos įtakos: visų pirma — Peguy, davęs jo įsitikinimams kryptį ir kuriam jis pašventė pirmąją savo knygą, toliau — Max Scheler, davęs jam doktrinos apie asmenybę elementus, ir galų gale — Maritain, kurio "Humanisme integral" jam įkvėpė eschatologinę pažiūrą į pasaulio netvarką.

Personalizmas, išeidamas iš tomistinio realizmo ir kantiško idealizmo ribų, supranta pasaulį kaip komplektą dvasinių būtybių, turinčių garbės jausmą ir teisingai reikalaujančių sau pagarbos ir meiles. Tokiu būdu jis išsprendžia subjektyvizmo ir objektyvizmo priešingumą, kurį kelia Sartre. Šia doktrina yra pagrįsti toki veikalai kaip — "Conscience et Amour" (Gabriel Madinier), "Communication des Consciences" (Maurice Nedoncelle) ir "Sens du Dialogue" (Jean Lacroix). Personalizmas daug dėmesio kreipia į meiles problemą, kas jį išskiria iš kitų filosofinių mokyklų tarpo. Tai mums leidžia tikėti, kad jis yra pašauktas spręsti taip pat visuomenines problemas. Personalizmas tik siekia atnaujinti dvasinius moterystes principus, grįsdamas ją doktrinos pamatais. Nors kai kurios "Esprit" mintys gali sukelti pasipriešinimo, visi pripažįsta jų aukštą inteligenciją ir tai, kad jos kelia žmogaus gilesnio supratimo reikalą. Tuo personalizmas priartėja prie vertingesnių jų Camus pažiūrų. Nūdienos ideologiniame judėjime personalizmas žengia pirmose gretose. Krikščionims jis yra išganingas galvojimo stimulas.

Minėdami Sartre esame pasakę, kad Kierke-gaardo pagrįstas judėjimas nuėjo dviem keliais: ateistiniu su Heideggeriu priešaky ir krikščioniškuoju. Ne tik pirmasis, apie kurį jau esame kalbėję, bet ir antrasis pasižymi dideliu gyvybingumu. Jis subrendo Kierkegaardo, Kari Bartho, Leon. Bloy ir rytų teologijos įtakoje. Ši srovė ypačiai akcentuoja eschatologinę viltį ir trejopą charakterį Dievo teismo, liečiančio visas žmogaus gyvenimo sritis. Jis skelbia taip pat žmogaus ir kosmo atsinaujinimą ir visų žmonių susijungimą Kristuje. Tokia yra pagrindine šios srovės organo "Dieu Vivant" programos linija.

Stipriausias krikščioniškojo egzistencializmo atstovas yra Gabriel Marcel. Svarbiausieji jo filosofijos veikalai — "Etre et Avoir", "Du Refus a l'Invocation" ir "Homo Viator". Šis nepaprastas kritikas, sugebąs nepalyginamu įžvalgumu stebėti ir aprašyti žmogaus metafizinius stovius, savo doktriną išvystė fragmentariškai, todėl jos visumą aprėpti yra gana sunku. Žymiai skirtingos konstrukcijos rašytojas Louis Masignon (žymus islamistas, Bloy ir tėvo de Foucauld mokinys) pasižymi giliu mistinių problemų ir Biblijos pažinimu. Su šia grupe bendradarbiauja rašytojai protestantai — Jean Bose, Pierre Burge-lin, ir pravoslavai — Berdiajevas (jau miręs), Lassky ir kiti.

Reiktų pabrėžti, kad krikščioniškųjų grupių kūrybinis aktyvumas ir bendradarbiavimas išeina toli už paprastos polemikos ribų ir veda į abipusį pasipildymą vertybėmis. Tai viena iš pagrindinių šių dienų religines minties žymių. Ypatingai gyvas yra jaunųjų protestantų judėjimas, kurio tėvas yra Barth. Jie savo idėjas skelbia per "Foi et Vie", "Cahiers bibliques" ir "Reforme" skiltis. Jie yra sukūrę tokių knygų kaip — "Journal de Cellule" (Roland de Pury) ir "La part du diable" (Denis de Rougemont). Bartho idėjų energingas propagatorius yra Pierre Maury. Bartho mokinio egzegeto Vischerio mintis vysto Jean Bose. Eschatologines minties atsinaujinimas vyksta žymioje Bartho filosofijos įtakoje.

Lygiagrečiai su protestantais didelį aktyvumą rodo pravoslavai. Paryžiuje gyvena ir veikia keli žymūs rusų filosofai ir teologai: Bulhakov, Berdiajevas, Lassky, Florovsky, Sander ir ponia Lot-Borodin. Šiuo metu būtų gal dar per anksti numatyti, kokios įtakos šis faktas galės turėti ateities krikščionijos susijungimui. Bulhakovo "Verbe incarne", Lasskio "La théologie mystique de l'Eglise d'Orient" ir Lot-Borodin "La Déification dans l'Eglise grecque" prisidėjo prie katalikiškosios minties kontakto užmezgimo su Rytų teologijos lobiais, kuriuos iki šiol eksploatavo tik pravoslavai. Formuojasi srovė, ieškanti sau šaltinių graikų Bažnyčios Tėvuose ir liejanti i katalikiškąją teologiją gaivią Rytų minties srovę. Šių pažiūrų išraišką randame benediktinų iš Amay leidžiamuose "Sources chrétiennes" ir "Théologie".

*
Visa tai liudija prancūzų minties gyvybingumą. Kyla tik klausimas, ar galime, visa tai stebėdami, daryti optimistiškas_ išvadas? Aišku, kad, išnaudojant visą rimtą indėlį, kurį davė paskutiniųjų penkių dešimtų metų bėgyje mokslas, fenomenologiniai aprašymai ir istoriniai įvykiai, kurių fragmentus turėjome progos stebėti — atėjo laikas pamėginti sukonstruoti naują pasaulio viziją, kaip tai buvo savo metu padarę Proc-lus (412—485), šv. Tomas Akvinietis ar Hėgelis. Bet ar intelektualines sroves, apie kurias mes šiame straipsnyje kalbėjome, galės atlikti šį milžinišką uždavinį? Daugiausia ambicijų turi marksizmas, kuris užsimojo sukurti žmogaus mokslo enciklopediją. Tačiau jis savo ambicijas užteršė vulgariu problemų suprastinimu, palikdamas nuošalyje visą tragišką grynai žmogiškosios tikrovės lobį.
Egzistencializmas pasirodė tvirtas destrukty-vinės kritikos srityje, nepalikdamas, Secretaino žodžiais tariant, sveiko siūlo ant liberalizmo ir marksizmo kūno. Bet jis šiandien stovi konstruktyvinių uždavinių akivaizdoje, ir sunku numatyti, ką jis konkretaus galės ateityje duoti. Mes laukiame, kokį galų gale žmogiškosios būties problemos išsprendimą pasiūlys Sartre, o visų pirma — Camus. Ar jie sugebės šalia neigimo duoti ką nors daugiau? Ar doktrina, kuri yra paremta paneigimu visos vertybių hierarchijos, gali sukurti kokią nors etiką ar metafiziką? Šis klausimas šiandien yra vienas iš svarbiausiųjų.

Lieka krikščionys. Gal tik jie vieni galės sujungti milžinišką ir naivų tikėjimą, kurį perša marksizmas, su blaiviu sielvartu, kurį neša savyje egzistencializmas.  Reiktų imtis darbo.  Iš vienos pusės jie turėtų apsišarvuoti intelektualine drąsa, be kurios neįmanoma pagauti ir aprėpti visų naujojo pasaulio lobių (mokslo pažanga, metafiziškos gelmės, sociologijos atradimai).   Jie turėtų sukurti aiškią krikščioniškojo pasaulio viziją, paremti teologiją ir antropologiją Šv. Raštu ir Bažnyčios Tėvais. Jie turėtų išnaudoti visas savybes, kurios žymi mūsų laikų mintį: istoriškumą, subjektyvizmą, bendruomeniškumą.   Jų laukia sunkus ir didelis darbas, kuriame kryžiuosis teologija, dom Castelio misterijos, atnaujinimas tipologinės egzegezės, įrodančios abiejų Testamentų vieningumą, dvasinės teologijos darbai. Visa tai mums duoda daug vilčių, bet, iš kitos pusės, mes suprantame kolosalinį atsakingumą. Jei krikščionys sugebės visa tai suprasti, parodys savęs ieškančiam pasauliui išsigelbėjimo kelią.    Išvertė Pr. B.

') Didysis filosofas Maurice Blondel mirė pernai, o krikščioniškosios politikos pirmatakas Mare Sangnier — šių metų vasarą. — Red.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai