|
|
Tautinės sąmonės ugdymas ir išlaikymas emigracijoje |
|
|
|
Parašė VACLOVAS ČIŽIŪNAS
|
Mūsų tūkstančiai, ir mes mirties nebijom: Veda mus šviesi tikėjimo liepsna Į tenai, kur puošis žemė tulpėm ir lelijom — Mūsų didžio išsipildymo diena! Bernardas Brazdžionis Sunku rasti civilizuotą tautą pasaulyje, kuri neturėtų savų emigrantų. "Žuvis ieško, kur giliau, žmogus ieško, kur geriau" — sako lietuviškoji patarlė. Tokių geriau ieškančių ir senasis pasaulis visais laikais turėjo. Ištisos giminės ir tautos kraustėsi senovėje iš vieno krašto į kitą, nukeliaudamos šimtus ir tūkstančius mylių ir ieškodamos geresnių ganyklų savo gyvulių bandoms ir patogesnių bei turtingesnių apylinkių medžioti, žvejoti ir gyventi. Tokie tautų kraustymais!, savaime aišku, neapsiėjo be prievartos kitoms kaimynėms tautoms, t. y. be karų su jomis. Tačiau toks tautų kraustymasis buvo jokia emigracija, nes šiuo atveju "emigruodavo" visa tauta, ieškodama sau naujos tėvynės.
Kitaip virto, kai su Amerikos atradimu kilo Europoje susidomėjimas ne tik atrastuoju naujuoju pasauliu, bet ir visais kitais artimesniais ar tolimesniais kraštais. Taip europiečiams prireikė ne kartą "atradinėti" milžiniškų Afrikos žemyno plotų paslaptis, nors tas kaimyninis žemynas iš pakraščių jau nuo amžių buvo jiems pažįstamas. Po to sekė susidomėjimas Tolimaisiais Rytais, Malajų salynu, Australija, Ramiojo vandenyno salomis, pagaliau — arktiniais kraštais. Visur baltasis žmogus, europietis, žengė, kaip smalsus žvalgas-atradėjas, mokslininkas-tyrinė-tojas, pirklys, krikščionis misijonierius, pagaliau ir kolonistas.
Ligi tol žinojusi tik vidinę emigraciją (pvz. senovės graikų kėlimąsi iš tėvynės į Juodosios jūros pakraščius, Mažąją Aziją ir kitur, anglų-saksų kėlimąsi nuo Elbės pakrančių į Britų salą, normanų-nukariautojų švaistymąsi po Europą X—XI a.), Europa pradėjo savo politinę ekspansiją kartu su dideliu savo gyventojų emigravimu į užjūrius. Pats didžiausias tos ekspansijos ir emigracijos taikinys buvo naujai atrastasis Amerikos žemynas. Ispanai ir portugalai, olandai, anglai ir prancūzai — visi iš eilės skubėjo užimti juo daugiau žemių. Tas veržimasis į naujai atrastuosius kraštus sukėlė konkurenciją ir varžovų savitarpio karus. Pagaliau, kai europiečiai išeiviai, daugiausia drąsiausias, energingiausias ir sumaniausias minėtų Europos tautų elementas, nugalėjo visas gamtines kliūtis, nukariavo čiabuvius indėnus ir kolonizavo jų gyventąsias žemes, prasidėjo naujai įkurtųjų kolonijų laisvini-mosi vyksmas. Taip viena po kitos atsiskyrė nuo savo europinių metropolijų beveik visos Amerikos žemyno kolonijos ir tapo nepriklausomomis valstybėmis. Jos visos tada buvo labai retai gyvenamos, todėl laikė plačiai atvertus vartus visiems Europos ateiviams. Nuo tada prasidėjo didžioji europiečių emigracija į naująjį pasaulį, teikusį prieglobstį visiems persekiojamiems dėl rasės, tautybės ir tikybos, davusį laisvės, duonos ir ir įvairiausių prasigyvenimo galimybių visiems, kurie tėvynėje to neturėjo. Naujų energijos šaltinių išradimai ir sparčiai auganti pramonė skatino naujų ateivių atvykimą į Šiaurės Ameriką, kur į XIX a. pabaigą dėl tų pačių priežasčių nepaprastai suklestėjo Jungtinės Amerikos Valstybės. Jos, būtent, priglaudė ir didžiausią dalį lietuvių tautos emigrantų. Kai didžiosios narių skaičiumi, turtais ir politine bei militarine galia Europos tautos ir valstybės siuntė į tolimuosius užjūrius (Ameriką, Afriką, Australiją) savo emigrantus, kad šie, įsitvirtinę naujuose kraštuose, užtikrintų tik savo senoms tėvynėms viešpatavimą ar bent politinę bei ekonominę įtaką, mažų, juo labiau politiškai ir ekonomiškai nelaisvų, tautų išeiviai nebuvo jokie kolonistai ir eksploatatoriai. Jie vyko iš savo tėvynių, ieškodami duonos ir laisvės. Tokie išeiviai buvo ir lietuviai. Pradėję emigruoti į J. A. Valstybes pereitojo šimtmečio antroje pusėje, mūsų tautiečiai niekad nebuvo nutraukę dvasinių ryšių su senąja tėvyne. Didelė dalis jų ieškojusi sau tik prasigyvenimo šaltinių, nelinko tapti naujosios tėvynės piliečiais ir, užsikalę sau kiek kapitalo, grįždavo atgal į "krajų". Buvo susidariusi Lietuvoje savotiška "tradicija" išleisti iš šeimos kurį pranašesnį sūnų (rečiau — dukterį), arba net pačiam šeimos galvai vykti į Ameriką, kad ten uždirbtų pinigų ir jais tėvynėje likusio ūkio reikalus paremtų. Tačiau "be skiedros medžio nenukirsi." Tam tikra emigrantų dalis negalėjo grįžti tėvynėn, nes niekas jų ten neviliojo ir nelaukė. Dalis lietuvių bėgo tais laikais iš tėvynės ir politiniais motyvais. Abiejų XIX amžiaus sukilimų, 1905-jų metų neramumų dalyviai, įvairūs kiti priešinimosi caro valdžiai organizatoriai, pagaliau, ir vengią karo tarnybos Rusijos kariuomenėje — visi jie buvo tam tikri politiniai emigrantai, kuriems tėvynės vartai buvo užtverti. Retai kuris jų galėjo tikėtis kada nors pamatyti savo kraštą. Ir nepriklausomoji Lietuva emigracijos sroves, alinusios tautą populiaciniu atžvilgiu, neįstengė sustabdyti. Susilaukusi pradžioje tam tikro skaičiaus grįžusių į laisvą tėvynę entuzijas-tų, padėjusių jai kurti ir stiprinti ekonominę ir kultūrinę gerovę, vėliau taip pat susilaukdavo Ir kasmet didėjusio J.A.V. tautiečių-svečių lankymosi. Tačiau 1929 metais prasidėjusi ūkinė pasaulio depresija per kelerius metus išviliojo iš Lietuvos keliasdešimt tūkstančių tautiečių, šį kart.) daugiausia į Pietų Amerikos kraštus. Jau tada stebėdavomės faktais, kaip toli būdavo nu-sibasčiusių į pasaulį tautiečių. Didžiavomės savo gausia, palyginti, skaičiumi ir reikšminga svoriu tautos gyvenime Amerikos lietuvių emigracija. Niekas mūsų nežinojo, kaip ir dabar nežino, tikslaus jos narių skaičiaus. Džiaugėmės ir didžiavomės milijonu parašų, surinktų po peticija J.A.V. prezidentui, reikalaujančia pripažinti de jure Lietuvos valstybę. Bene tik šis faktas ir sudarė mūsų protuose mitą apie milijoną mūsų tautiečių J. A. Valstybėse. Dr. K. Pakštas yra kartą paskelbęs mažiausiai optimistiškus J.A.V. lietuvių skaičius, sulaipsniuodamas juos tautiečių aktyvumo tautiniuose reikaluose atžvilgiu. Norėtume vis dar skaičiuoti mūsų tautiečius J. A. Valstybėse šimtais tūkstančių, nors suspausta širdimi prisipažįstame, kad — kokie tie skaičiai bebūtų — jie tirpsta pamažėle ir dingsta lietuvių tautai. Dabar ištikusi lietuvių tautą katastrofa yra nepalyginama su jokia nelaime praeityje. Gal tik lietuvių giminaičių prūsų kovų su pavergėjais kryžiuočiais laikotarpis gali būti šiek tiek lyginamas su dabartinių kančių ir kovų laiku. Antrasis pasaulinis karas atėmė Lietuvai laisvę, o pačią lietuvių tautą atidavė keleriopai žiauresnio už Neroną ar Čingischaną tirono sauvalei. Dabar tautos branduolys — tėvynėje likę broliai ir seserys — yra atsidūrę tėviškės laukuose medžiojamųjų žvėrių padėtyje, o į Europos vakarus prasiveržę tautiečiai, po kelerių vargo, nežinios ir nevilties metų, sklaidoosi po pasaulį, prašydami prieglaudos, darbo ir duonos. Visas lietuvių tautos tragizmas šiuo metu glūdi ne tame fakte, kad tauta neteko nepriklausomos valstybės, bet kad tauta netenka šaknų tėvynėje: ji palaipsniui ir planingai raujama iš amžiais įgyventų istorinių plotų ir blaškoma neaprėpiamoje Sibiro erdvėje. Deportacijų, žudynių ir visiško žmogaus nuvertinimo alinama ir naikinama, lietuvių tauta tėvynėje nebeįstengia jau ne tik tautinės kultūros ugdyti ir kurti, bet ir jos likučių išsaugoti. Ten, tėvynėje, lietuviui rūpi išsaugoti savo gyvybę — ir tai tik diena iš dienos. Tautos garbės ir gyvybės gynėjas, dangaus teisingumo šaukiančio keršto vykdytojas — partizanas yra šiandien vienintelis laisvas Lietuvoje žmogus. Todėl kaipgi milžiniška uždavinių našta gula šiuo metu ant lietuviškosios emigracijos pečių! Jai tenka perimti daugelį tų uždavinių, kuriuos kadaise tik nepriklausomoji Lietuvos valstybė tevykdė. Jai reikia imtis kultūrinės kūrybos, nes tik tautinė kultūra paskirame asmenyje ir organizuotame asmenų junginyje — bendruomenėje išlaiko tautinę gyvybę ir svetimiesiems parodo gyvos tautos sielą ir veidą. O kad tai įvykdyti pasisektų, reikia labai rimtai susirūpinti tautos gyvybės liepsnele kiekviename emigracijos lietuvyje — jo tautine sąmone. Šių didžiųjų uždavinių akivaizdoje abi lietuviškosios emigracijos bangos — visų laikų ir šalių senoji, ne kartą įrodžiusi karštą tautos ir tėvynės meilę, ir naujoji, tremties banga, — turi tvirtai paduoti viena antrai rankas. II. Koks yra tas pasaulis, kuriame nuo seniau gyvena mūsų ankstybesnės emigracijos tautiečiai ir į kurį dabar skuba ir spiečiasi vėlybiau-sioji — tremtinių emigracija? Abiejų Amerikų žemynas yra šiuo metu laisvas nuo beveik visų baimių, kurios varžo Rytų pusrutulio žemynų žmonijos dalį. Laisvė nuo baimės dėl ateities daro amerikiečius savimi pasitikinčiais ir kūrybingais žmonėmis. Jei istorinė lemtis skirtų Amerikai būti Europos politinio ir kultūrinio palikimo paveldėtoja, kitaip sakant, jei pasaulio politiniai ir kultūriniai centrai persikeltų į Vakarų pusrutulį ir įsikurtų Amerikoje, šis faktas čia būtų sutiktas su pelnyto pasididžiavimo jausmu. Tokį pasididžiavimą jau šiandien diktuoja vadovaujamasis ir lemiamasis J. A. Valstybių vaidmuo pasaulyje. Tačiau nei išskirtinis politinis J.A.V. vaidmuo, nei politinė bei kultūrinė laisvė, charakterizuojanti ne tik šį kraštą, bet ir visą Amerikos žemyną, nedaro jo gyventojų visiškai laisvų nuo likusios žmonijos nuotaikų, pasaulėžiūrinių ir politinių srovių, mąstysenos ir elgsenos. Juk, kaip jau pasisakėme, naujasis pasaulis yra senojo vaikas. Nacionalizmas pasaulyje nėra nugalėtas. Yra tik pašalinta (ir tai dar negalutinai!) pati šiurkščiausioji jo forma — fašizmas ir nacionalsocia-lizmas. Nacionalizmo esmė visur pasiliko ta pati: nuasmeninanti ir suniveliuojanti žmogų tam, kad tarnautų galybės, paremtos jėga ir medžiaga, organizacijai. Nuo nacionalizmo nėra laisvas ir naujasis pasaulis. Tai liudija Rabindranatas Tagore, sakydamas: "Tas pats reiškinys pasirodo ir Amerikoj, kur tauta yra vaišinga, bet ne nacija, kuri svečią iš Rytų taip sutinka, kad jis jaučiasi pažemintas kaip savo tėvynės atstovas". Šis didžiojo Indijos mintytojo posakis apibūdina, be abejonės, Azijos išeivių padėtį J. A. Valstybėse, kur su nepasitikėjimu buvo žiūrima į spalvotųjų imigrantų, ypač japonų, antplūdį ir jų apsigyvenimas buvo gerokai varžomas. Dabartinis Vakarų žemyno tautų nacionalizmas kyla iš tam tikros netikrumo savijautos. Mat, tiek Šiaurės, tiek Pietų Amerikoje tautos-nacijos tebėra gimimo ir augimo būsenoje. Ten pirmųjų ir vėlesniųjų nukariautojų kolonizatorių įkurtosios Europos valstybių kolonijos palengva atsipalaidavo ryšių su metropolijomis, kūrė naujus valstybinius organizmus, skaidėsi ir vėl jungėsi, iki susidarė dabartinis politinis abiejų Amerikų žemėlapis. Tačiau visi tie politiniai organizmai— valstybės — pasigedo vienos iš pagrindinių savo sudedamųjų dalių — tautos, nes nei įvairių baltosios rasės tautų marginys su anglosaksiškuoju pagrindu Šiaurės Amerikoje, nei juo labiau ispaniškai-portugališkųjų konkvistadorių palikuonių mišinys su vietos raudonodžiais Pietų Amerikoje dar nėra sukūręs ryškaus etninio tipo, kurio fizinės ir ypač dvasinės savybės galėtų garantuoti jaunų kultūrinių bei valstybinių tradicijų pastovumą ir tęsiamumą. Jungtinėse Amerikos Valstybėse anglosaksiškoji naujakurių kultūra sukūrė branduolinį jaunosios tautos etninį tipą — y a n k e e, bet nuolatinio įvairiataučių ir įvairiarasių imigrantų antplūdžio poveikyje šis tipas buvo pasijutęs nykstąs ir netenkąs lemiamojo svorio sparčiai augančioje galingosios valstybės gyventojų masėje. Iš to anglosaksiškojo branduolio nesaugumo jausmo kilo ir stropiai apgalvota imigracinė politika, pasireiškianti palankiausiomis anglosaksiškajam ir germaniškajam elementui imigrantų kvotomis. Kraštutinė to nesaugumo jausmo forma pasireiškia ir rasine neapykanta negrams, kuri palieka iki mūsų dienų dar atvira J.A.V. visuomeninė problema. Jaunos ir veržlios kultūros poveikis, lydimas dar niekur pasaulyje nepasiektų medžiaginės pažangos laimėjimų, kartu su jais ir aukšto gyvenimo standarto, sudaro tirpinantį visas kitas tautines kultūras katilą, kuris taip baugina ne tik mus, mažos tautos europiečius imigrantus. Tokį patį tautinės kultūros tirpinamąjį katilą organizuoja ir Pietų Amerikos valstybės, savo istorinėje raidoje tik dabar tampančios tautomis. Senąją lietuviškąją emigraciją šiuo metu papildo naujoji, kuri visais atžvilgiais yra politinė. Tokia ji yra dėl to, kad keliasdešimt tūkstančių tautiečių, apleidusių tėvynę karo veiksmų eigoje ir politinio bei kultūrinio teroro baimes poveikyje, išgyveno ketverius ar penkerius metus vargingoje tremtyje ir pasirinko išsisklaidymą likusiame laisvame pasaulyje, užuot sugrįžus į tėvynę jau pirmais pokario "taikos" mėnesiais, kaip tai padarė milijonai Vokietijoje kartu su lietuviais ir jų šiaurės kaimynais, latviais ir estais, vargusių ir beteisių "auslenderių" likimą vilkusių kitų europiečių. Tas vienas tokio pasirinkimo faktas pakankamai nusako tremtinių-emigrantų politinį nusistatymą. Vienas kitas šimtas nevilties apimtų ir "repatriacijos" viliojimams pasidavusių tautiečių visiškai nekeičia visos mūsų tremtinių masės politiškai kultūrinio veido. Šita vėliausioji ir gausiausioji lietuvių tautos politinė emigracija suteikia visai laisvojo pasaulio lietuvių masei pasaulinės lietuviškosios diasporos būseną ir naują jos organizaciją Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pavidale. Ir viena ir kita tremties emigracijai yra kartu neišvengiama ir būtina. Savo išsisklaidymu pasaulyje ir įsijungimu į senosios emigracijos gretas tremties emigracija vykdo tam tikrą misiją. Pastaroji yra kartu kultūrinė ir politinė. Ji yra prasminga savo idealais, dėl kurių buvo apleista tėvynė, buvo daug vargta ir kentėta benamio ir beteisio D. P. būtyje. Virsdami lietuviškąja diaspora pasaulyje, mes neturime nuogąstauti tolumų ir plataus išsisklaidymo jose. Pasitikdami tai, kas yra tuo tarpu neišvengiama, ir pasirengdami naujoms tautinės būties formoms, turime savyje individualiai ir organizuotu būdu rasti atsakymus į šiuos klausimus : 1. Ar mūsų dvasiniai ryšiai ateityje bus pakankamai stiprūs, kad jungtų mus visus draugėn, kaip vienos tautinės šeimos narius? 2. Ar sugebėsime, atitrūkę nuo tėvų žemės ir jos teikiamo fizinio bei dvasinio vaisingumo, sukurti prarasto teritorinio tautos suverenumo pakaitalą, dvasinio suverenumo reiškėją — Pasaulinę Lietuvių Bendruomenę? Nuo to, kaip išsispręs ateityje šie du klausimai, labai priklausys ir mūsų tautinės sąmonės išlaikymas ir jos ugdymas visur ten, kur bus atsidūrę bent keli mūsų tautiečiai. Nesiimdami atsakyti tuojau pat į čia iškeltus klausimus, pamėginsime tik detalizuoti juos ir pateikti vieną kitą premisą teisingam jų sprendimui.
Kas yra tie dvasiniai ryšiai, kurie jungia žmogų su žmogumi, juo labiau tos pačios tautos žmones? Esmingiausia žmogaus, kaip tobuliausio visų žemės gyvių atstovo, žymė yra jo siela, kuri tačiau yra per abstrakti, kad galėtume ją tiesiogiai stebėti. Sielos gyvenime centrinę vietą turi sąmonė, kurią jau galime ir stebėti ir vertinti pagal jos reiškimosi lytis. Žmogus yra sociali būtybė, kurios socialinio bendravimo formos pasiekia aukščiausią laipsnį. Tas bendravimas yra galimas tik dėl to, kad paskiri žmonių individai sugeba dalintis tam tikru bendru sąmonės turiniu, randa bendrų interesų ir siekimų ir derina bei jungia savo proto bei kūno jėgas, vykdydami bendrus uždavinius, siekdami tų pačių tikslų. Visa būtis yra organizacijos padarinys ir išraiška (nebūtis = dezorganizacija, mirtis), siekianti visuotinės harmonijos. Kaip visame gamtiniame pasaulyje nuo elektrono, atomo, molekulės ir celės eina nenutrūkstama organizuotų grandžių eilė iki labiausiai komplikuotų kūnų ir organizmų, taigi ir žmogaus, taip ir socialinėje žmonių bendruomenėje norime matyti tos pačios harmonijos (darnos) tęsinį: individus, šeimas, gimines, valstybes, tautų bei valstybių sąjungas ir visą žmoniją. Toje nuolat dinamiškoje harmonijoje karai visais laikais buvo ir yra disharmonijos (prievartos ir chaoso) aktai. Vienas žiauriausių, taip visuotiniu mastu sukrėtusių žmoniją, karų, antrasis pasaulinis karas suardė harmoningąją raidą lietuvių tautai, jos kaimynėms Pabaltijo tautoms ir visai eilei kitų rytinės Europos tautų. Patys žinome ir kiti akylesni ir sąžiningesni pasaulio protai tatai konstatuoja, kad Pabaltijo tautų kančia ir auka karo ir prievartos Molochui yra pati sunkiausia. Tačiau mums, nors ir išsklaidytiems pasaulyje, rūpi išsilaikyti fiziškai ir dvasiškai. Nemažiau rūpi ir tai, kad mūsų kraujo ir sielos broliai ir seserys tėvynėje išsilaikytų neišnaikinti, iki ateis išvadavimo valanda. Mes tikime, kad pastovioji pasaulio harmonija nepakęs paskutinio karo palikimo — permanentinės netaikos ir skriaudų, nepakęs tautų žudymo ir jų kančių. Mes tikime, kad mūsų tauta galės tęsti jai skirtą žmonijoje uždavinį, ir kartojame sau Vlado Putvinskio-Putvio žodžius: "Tauta Žūsta tik tada, kada perkerpamas paskutinis jos gyvybės siūlas, jungiąs praeitį su ateitimi, uždarytas gyvajame žmoguje, kaip tai atsitiko su lietuviškąja lietuvių tautos jotvingių šaka, kurią lenkai ispiovė iki paskutinio kūdikio, arba su dešimtimi lietuvių prūsų giminių, su kuriomis taip pat pasielgė vokiečiai. "Kol tautoje glūdi nors maža gyvybės kibirkštis, uždaryta žmonių saujelėje, dar per anksti ją laidoti ir giedoti amžiną atilsį, kaip tai su mumis darė lenkai, liedami broliškos meilės ašaras ir kartu stengdamies mus dar gyvus žemėmis užpilti'"). Didysis šaulys patrijotas negalėjo numanyti, kad šie žodžiai, taikomi pavojingiausių jų tautos praeities momentų vertinimui, pasidarys netolimoje ateityje paguodos žodžiais jo tautiečiams. Taip, mes tautos gyvybės siūlą laikome savyje ir norime, kad jis nenutrūktų jokiose, nors ir sunkiausiose, aplinkybėse. O tas siūlas nenutruks, jei mūsų pasaulinės diasporos tautiečiai visur ir visada jausis vienos tautinės šeimos nariais, jei jiems bus aiškus savo tautos vaidmuo žmonijos --------- ') VI. Putvinskio-Putvio Raštai, U, 56. tautų Šeimoje, jei jie nebus praradę elementarinių sentimentų visam tam, kas lietuviška. Su baime tenka konstatuoti nelinksmą faktą, kad kai kur nūdienis mūsų išeivijos gyvenimas toli gražu nėra mokykla, ugdanti tautiečiuose broliško artumo ir tautinio solidarumo jausmus. Tokiose mūsų kolonijose tautinė bendruomenė tėra tik mechaniškai suburtų žmonių junginys, aplinkybių ir atsitiktinumų diktuojama forma valdomas ir tvarkomas. Tokiais atvejais tenka tiktai pasitikėti tuo vienu faktu, kad tautiečiai bent mechaniškai laikosi būryje ir nesąmoningai palaiko savyje lietuviškosios kaimynystės ar net artumo jausmą. To betgi per maža, turint galvoje, kad iš tų gi pačių žmonių netolima ateitis pareikalaus dar didesnio atsparumo svetimosios aplinkos poveikiams. Juk tiems patiems mūsų tautiečiams teks susirasti savyje daug didesnės tautinio solidarumo jėgos ir energijos bei kovingumo, kai prieš mūsų vienokios ar kitokios formos pasaulinę lietuvių bendruomenę iškils nebe gynimosi, bet puolimo prieš mūsų tautos pavergėjus uždaviniai! . .. Žengdami artyn prie tų uždavinių, mes turime aiškiai formuluoti savo būseną, kaip politinis emigracijos būseną. O politinė emigracija tik tada yra pateisinama ir prasminga, kai jai šviečia ir vadovauja aiškūs idealai, kai ji vykdo jai likimo lemtą politinę misiją. Ši misija galima nu-charakterizuoti šitaip nusakomais konkrečiais uždaviniais : 1. išlaikyti fizinį ir dvasinį lietuviškosios diasporos narių atsparumą svetimosios aplinkos spaudimui, ugdant ir stiprinant kiekviename jų visas teigiamas lietuviškumo savybes, 2. tęsti visais galimais būdais tautinės kultūros kūrybą, ne tik kaip tautinės dvasios suverenumo reiškėją, bet ir kaip duoklę pasaulio kultūrai ir civilizacijai, 3. ugdyti kiekviename bendruomenės naryje tautos laisvės ir nepriklausomybės kovotoją. 4. organizuotai dalyvauti kovoje už vieną nedalomą taiką ir demokratijos idealų įkūnijimą pasaulyje, 5. organizuoti ir visais galimais būdais remti savitarpinę lietuvių moralinę bei materialinę pagalbą tiek skirstantis ir vėl koncentruojantis pasaulinėje lietuvių diasporoje, tiek grįžtant į vaduojamą ar jau išvaduotą tėvynę. IV. Imantis nagrinėti taip svarbią, nuolat ir skaudžiai aktualėjančią tautinės sąmonės ugdymo bei išlaikymo emigracijoje problemą, iškyla atmintyje du įžymūs pasaulio lietuvių gyvenimo įvykiai. Tiedu įvykiai lygios kategorijos, nes abu buvo pavadinti kongresais. Abu Jurgis Daugėla Kilimas šie lietuvių kongresai vyko skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Turiu galvoje Pirmąjį Pasaulio Lietuvių Kongresą, įvykusį prieš penkiolika metų Kaune, ir Amerikos Lietuvių Kongresą, įvykusį dar neseniai, pernai metais, lapkričio 4—6 dienomis, New Yorke. Pamėginsime prisiminti kai kuriuos tų abiejų kongresų momentus, vienu ar kitu atžvilgiu palietusius ir mūsų Čia aptariamąją tautinės sąmonės ugdymo bei išlaikymo problemą. Pirmasis Pasaulio Lietuvių Kongresas, įvykęs 1935 metais rugpiūčio 11—17 d. d. Kaune, įėjo į lietuvių tautos istoriją, įkurdamas Pasaulio Lietuvių Sąjungą. Suvažiavę iš Jungtinių Amerikos Valstybių, Kanados, Pietų Amerikos, Latvijos, lenkų okupuotojo Vilniaus krašto ir kitų pasaulio kraštų mūsų tautiečiai, sukviesti Draugijos Užsienio Lietuviams Remti rūpesčiu, matė nepriklausomosios tėvynės pažangą, džiaugėsi ir didžiavosi ja, tačiau nevengė ir kritikos. Akylesnis stebėtojas lengvai galėjo matyti, kokios nuotaikos vyravo kongrese anuometinio mūsų valstybės vidaus politinio gyvenimo atžvilgiu. Kas mūsų yra dalyvavęs to kongreso posėdžiuose Valstybės Teatre, tas, tur būt, gerai atsimena, koks skaistus optimizmas tryško visuose kongreso darbuose ir nutarimuose. Šalutiniu kongreso momentu buvo vienadienė mokytojų konferencija, įvykusi Vinco Kudirkos pradinės mokyklos salėje, kurioje dalyvavo keliolika užsienio lietuvių mokytojų (daugiausia iš Latvijos ir po pora iš Pietų bei Šiaurės Amerikos) ir gerokas būrys Kauno miesto mokytojų. Toje konferencijoje šių eilučių autoriui teko skaityti paskaitą, kurios tema, kiek atsimenu, buvo beveik visiškai sutampanti su dabar nagrinėjamąja. Šis faktas prisimenamas tik dėl to, kad jis rodo, jog tautinės sąmonės išsaugojimo ir jos ugdymo problema emigracijai buvo ir anais laikais labai svarbi ir kad ši problema mūsų gyvenamuoju momentu darosi kur kas svarbesnė ir aktualesnė, negu bet kada praeityje, Mes, anuometiniai laikinosios Lietuvos sostinės pedagogai, kaip ir visi kiti Lietuvos mokytojai, nė nesapnavome, kad kada nors ateityje taip pat atsidursime jau nebe užsienio lietuvių, bet benamių tremtinių padėtyje. Tiek minėtos konferencijos, tiek ir viso kongreso dalyviai negalėjo žinoti, kokia baisi tragedija teks lietuvių tautai pergyventi už penkerių ir dešimties metų, tačiau kai kurie kongreso dalyviai jau tada kalbėjo apie reikalą planingai tvarkyti mūsų tautiečių emigravimą ir kurti naujus kultūrinius židinius išeivijoje (prof. K. Pakštas). Nebeturėdami dabar po ranka pirmojo pasaulinio lietuvių kongreso paskaitų ir jo nutarimų, negalime arčiau pailiustruoti tų klausimų, kurie tada buvo keliami, nei pasinaudoti kai kuria rezoliucine medžiaga. Svarbiausias, be abejonės, ano kongreso žygis buvo Pasaulio Lietuvių Sąjungos įkūrimas. Toji sąjunga turėjo jungti viso pasaulio lietuviškąją emigraciją, koordinuoti jos visuomeninių organizacijų veikimą, vadovaujantis vyriausiu principu — išlaikyti fizinį ir dvasinį (kultūrinį) lietuvių emigracijos gajumą, ir sudaryti bei palaikyti glaudesnius emigracijos ryšius su metropolija, senąja tėvyne, kurioje, berods, turėjo būti ir Pasaulio Lietuvių S-gos centro organų buveinė. Deja, penkerių metų laikotarpis tarp Pirmojo Pasaulio Lietuvių Kongreso ir Lietuvos nelaimių pradžios 1940-ais metais buvo per trumpas lėtam lietuviškam būdui, kad būtų realizuota bent esmingiausioji Pasaulio Lietuvių S-gos uždavinių dalis. O ta esmingiausioji dalis buvo ne kas kita, kaip tautinės kultūros penetracijos į mūsų išeiviją organizavimas. Kaip tokia pene-tracija suprasti? Ji, mano išmanymu, yra ne kas kita, kaip dvasinių gėrybių spinduliavimas iš vieno kultūrinio židinio (laisvosios tėvynės — metropolijos) į visus pasaulio kampelius, kur tik lietuvių esama. Toks dvasinių gėrybių spinduliavimas konkrečiai suprastinąs, kaip dalinimasis visais kultūriniais laimėjimais, kurių pasiekta tėvynėje. Jei tai būtų buvę laiku suprasta, jei kultūrinių reikalų tvarkymas jaunoje Lietuvos respublikoje nebūtų buvęs tame laikotarpyje tipiškų biurokratų rankose, gal šiandien netektų dejuoti, kad neturime centrinės lietuviškosios bibliotekos laisvame pasaulyje (geriausia jai vieta — J. A. Valstybės), kad maža išeivijos jaunimo, ėjusio mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose, ir t. t. Padėtis, kurioje atsidūrė mūsų tauta po 1940-jų metų, yra labai skirtinga nuo anos, kurioje gyveno tauta pirmojo pasaulio lietuvių kongreso metu 1935 metais. Anuo metu pasaulio lietuviai turėjo savo metropoliją — nepriklausomąją Lietuvą, kurios kultūriniais šaltiniais galėjo naudotis visa išeivija. Ta pati nepriklausomoji Lietuva teikė mūsų išeivijai ir šiokią tokią materialinę paramą, bent netiesiogiai, Draugijos Užsienio Lietuviams Remti organizuojamų lėšų pavidalu. Dabar mūsų išeivija turi sukaupti visas savo jėgas, kad iš tautos kultūrinio lobio skeveldrų, išblaškytų visuose pasaulio kraštuose, sukurtų sau bent kuklų kultūrinį židinį, tikrojo tautos gyvybės židinio ir jos dvasios turtų lobyno pakaitalą. Tose pastangose išeivija yra griežtai izoliuota nuo tautos dvasios turtų lobyno, likusio tėvynėje ir patekusio į negailestingiausio, kokį pasaulis savo istorijoje matė, budelio rankas. Dėl pastarojo barbariškųjų metodų, taikomų pavergtųjų tautų fizinei ir dvasinei gyvybei naikinti, dėl neišsakomų lietuvių tautos kančių okupanto priespaudoje mūsų išeivija, tiek senoji, tiek ir naujoji, yra verčiama pirmon savo uždavinių eilėn statyti politinius tautos ir tėvynės vadavimo uždavinius, nustumiant tolyn ar net pamirštant kultūrinius. Tuo požiūriu reikia vertinti ir Amerikos Lietuvių Kongresą, įvykusį 1949 m. lapkričio 4-6 d.d. New Yorke. Buvo tai galinga Amerikos lietuvių vieningumo ir jėgos demonstracija, įžymi savo atgarsiais J. A. V-bių vyriausybės (prezidento Trumano sveikinimas!), visuomenės ir spaudos sferose. Kongresas žymiai sustiprino Amerikos Lietuvių Tarybos vaidmenį išeivijoje, suteikė jai naujų direktyvų visos eilės rezoliucijų pavidale, ir atnaujino J. A. V. lietuvių politinių srovių įžadus vieningai dirbti tautos laisvės ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymui. Dėl aukščiau minėtų priežasčių kongresas mažai telietė kultūrinius išeivijos būties klausimus. Prof. Kazio Pakšto paskaita "Lietuvių tautos potencialo išlaikymas" buvo vienintelis kongreso darbų fragmentas, labai sutrauktai aptaręs pačius esmingiausius fizinės ir dvasinės tautos gyvybės išlaikymo klausimus. Deja, politiniame kongrese šie klausimai nebuvo nei plačiau aptarti nei diskutuoti. O prof. Pakšto paskaitos temai galima būtų (net ir labai reikia!) skirti visas antras toks visuotinis mūsų išeivijos kongresas. Ne be priežasties ir reikalo kilo mūsų spaudoje prieš kongresą ir tuoj po jo, kyla ir dabar kultūros atstovų ir veikėjų balsai, reikalaują žymiai didesnio susidomėjimo tautinės kultūros klausimais, negu jo parodė išeivijos organizacijų atstovai, veikdami "politinio realizmo" dvasioje, kaip tatai vykusiai charakterizuoja Juozas Girnius straipsnyje "Tautinės moralės pagrindų beieškant (1950 m. "Aidų" Nr. 2). Tos pačios "politinio realizmo" dvasios įkvėptas Visuotinis Amerikos Lietuvių Kongresas švystelėjo visais politinės manifestacijos žaibais, imponuojančiais ir efektingais, bet. .. paklauskime atvirai patys save: ką sukūrė vietos (J.A.V.) lietuvių bendruomenei stipriau sucementuoti, kokių žygių padarė, kad ta bendruomenė sėkmingiau įsijungtų į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę (priėmė rezoliuciją, pavedančią ALT studijuoti šį klausimą!), ką padarė lietuvybės pozicijai mokykloje ir bažnyčioje sustiprinti ir užtikrinti? Maža arba nieko. Tatai nebuvo šio kongreso uždavinys, — patys sau atsakome. Bet tai jokia paguoda! Paskui tokį atsakymą formuojasi sąmonėje naujas klausimas: argi ilgai dar teks tenkintis ir vaduotis partizaniškaisiais paskirų asmenų ar organizacijų žygiais tautinės sąmonės stiprinimo bei išlaikymo dirvoje? Ar mūsų politinis budrumas nevirsta tautiniu ne-budrumu, kaip konstatuoja J. Girnius aukščiau minėtame straipsnyje, dar niekas tvirtais argumentais nepaneigė. O apgailėtinų tokio nebud-rumo padarinių jau esama; tas nebudrumas gresia paguldyti mūsų tautinę individualybę į negalės guolį, iš kurio vienas tėra kelias ... į kultūrinę mirtį, į nutautimą. Apie tai konkrečiais pavyzdžiais bus kalbama šiame rašinyje vėliau. Pasiremdamas J. Girniaus žodžiais iš jau minėto jo rašinio, kad "ne politika, o kultūra yra neišsenkama tautinės gyvybės versmė, nes ir politinė akcija tol gali interesuoti, kol gyvas tautinis interesas", reiškiu gilią ir nuoširdžią viltį, kad J. A. V. lietuviai ras būdą (kongreso, konferencijos, spaudos debatų) ryžtingiau ir neatidėliojant spręsti aktyvaus tautinio atsparumo ir lietuviškosios kultūros gajumo problemoms. Visa tai, kas ligi šiolei kalbėta, atrodo, dar neatsako į mūsų temos klausimus. Tačiau taip tik paviršutiniškai vertinant gali atrodyti. Mat, tautinės sąmonės ugdymas nėra pats sau tikslas. Mūsų pastangų tikslas yra tauta, jos gyvybė ir pažanga visuotinėje žmonijos harmonijoje. Mums rūpėjo išsiaiškinti ta situacija, kurioje atsidūrė tautos atlauža, gyvendama tremtyje ir vykdami į tolimesnį savo būties etapą — emigraciją. Nemažiau mums rūpėjo ir tas klausimas, koks yra tas pasaulis, kuriame atsidūrė mūsų tautiečiai — emigrantai. Dabar mėginsime kiek plačiau aptarti, kuo ir kaip turime rūpintis, kad mūsų tautos fizinės ir dvasinės gyvybės siūlas nenutrūktų išeivijoje atsidūrus, kad mūsų tautos kultūra ir jos dvasiniai lobiai būtų išsaugoti iki valandos, kai vėl galėsime atkurti Amžinosios Ugnies židinį prie Baltijos krantų. Juozas Girnius savo paskaitoje, skaitytoje ateitininkams 1947 m. gegužės mėn. 22 d., ir vėliau išleistoje atskiru leidiniu "Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje", pagrindiniu lietuvių tremtinių uždaviniu laiko išlikimą lietuviais. Šį uždavinį minėtas autorius detalizuoja šitaip: "Išlikimas savajai tautai ištikimais reikalauja trijų dalykų: a. neužmiršti gimtosios tėvų kalbos, b. išsaugoti tautinę sąmonę ir c. išlaikyti tautinį charakterį." Nagrinėdamas nutautimo procesą, J. Girnius prieina išvadą, kad nutautimas prasideda tautinio charakterio blėsimu ir tautinės sąmonės praradimu, o baigiasi gimtosios kalbos nebe-vertinimu ir visišku jos užmiršimu. Ten pat minėtas autorius įspėja mus, kad nutautimo pavojus pradeda kilti jau dabar ir kad kova su tuo pavojumi turinti būti pradėta jau nuo šiandien pat. Pakartodamas tas pačias mintis savo straipsnyje "Tautinio auklėjimo problema tremties mokyklose" ("Aidai" 1948 m. Nr. 11), J. Girnius aiškiai ir konkrečiai nusako pedagoginio darbo sritis, labiausiai reikšmingas tautinio auklėjimo atžvilgiu. Mūsų reikalui pažymėtina mintis, autoriaus išreikšta straipsnio pradžioje, kad "svetima aplinka ne tik netalkininkauja mokyklai tautiniame auklėjime, bet dargi paraližuoja tautinės mokyklos pastangas. Svetima aplinka tuo pačiu, kad ji yra svetima, savaime virsta nutautinimo veiksniu". Priimdami en bloc šiuos J. Girniaus teigimus, kaip visiškai teisingus ir nesunkiai įrodomus faktais iš mūsų gyvenamosios aplinkos, stengsimės juos laikyti išeities taškais tolimesniems mūsų samprotavimams. Prisimindami, kad toli gražu ne visa mūsų emigracija įstengė susispiesti į labiausiai pageidaujamas šalis — JAV ar Kanadą, bet išplaukė srovėmis-srovelėmis į įvairiausius pasaulio užkampius, nuolat turėsime galvoje ir pačias nepalankiausias mūsų tautiniams uždaviniams emigracinės būties sąlygas.
Kai kalbame apie tautinę sąmonę, galvojame ją esant kažkuo, kas valdo žmogų-tautietį visais jo gyvenimo momentais pastoviai, nenutrūkstamai. Priimdami prof. Stasio Šalkauskio tautiškumo tezę, pagal kurią tautiškumas yra stilius, kuriuo reiškiasi universalusis žmonių dvasios ir viso gyvenimo turinys, tariame tautinę sąmonę esant ne kuo kitu, kaip pastoviai budria galia jausti ir vertinti tautinio gyvenimo formą ir gebėjimu realizuoti joje universalųjį žmogiškosios dvasios ir visos būties turinį. Žinome patys gana gerai, kad paprastas, liaudinis, pasak J. Girnių, atsparumas nutautinančiai svetimosios aplinkos įtakai yra labai nepakankamas visais tais atvejais, kai tautinei formai atstovauja senoji karta, nepajėgianti primityviais tautinės esmės reiškimo būdais imponuoti jaunąją kartą. Tautiškumą gyvenimo ir dvasinio reiškimosi stiliuje išlaikyti ir efektingai jį perteikti jaunimui gali tik sąmoningoji, aktingoji ir atviroji svetimai aplinkai, to pat J. Girniaus terminu tariant, inteligen-tinė individualybė. Iš to išeina ir tolimesnė išvada, kad ypatingas vaidmuo emigrantų tautinės sąmonės ugdymo ir išlaikymo akcijoje turi tekti mūsų gausiai procentiniu atžvilgiu inteligentijai. Jai tenka imtis vadovaujamojo, instruktuojamojo ir, pirmoje eilėje, pavyzdžio teikiamojo vaidmens visais tais atvejais, kur spontaniško ir primityvaus tautinio atsparumo platesnėse tautiečių masėse jau nebeužtenka. Norėdami iš eilės nagrinėti konkrečias tautinio atsparumo ugdymo priemones, turime aiškiai išskirstyti tuos viešojo tautinio gyvenimo veiksnius, kurie ir emigracijoje atsidūrus, palieka nepakitę ir neišnykę. Tie Viekšniai yra arba visuomeninės struktūros nariai, kaip šeima, arba visuomeninės institucijos, kaip antai mokykla, bažnyčia ir įvairios kultūrinės organizacijos. Šitaip vertikališkai suskirstę pagrindinę socialinio organizmo — tautinės bendruomenės — gyvenimo plotmę, mėginsime aptarti visas konkrečias priemones, organizuotinas ir naudotinas galimai visur, kur yra susitelkęs bent kiek didesnis tautiečių būrys emigracijoje. Šeima, kaip pagrindinė visuomenės santvarkos grandis, mums atsidūrus emigracijoje yra ir bus reikalinga didžiausio mūsų dėmesio. Visi kiti mūsų tautinio gyvenimo, jo stiliaus reiškimosi veiksniai, kaip mokykla, bažnyčia ir organizacijos, gali būti kai kur emigracijoje visiškai neįmanomi, tačiau sąmoninga lietuviška šeima ir nepalankiausiose aplinkybėse galės vykdyti tautinio ugdymo uždavinius, nors jai tatai būtų ir nepaprastai sunku. Tokį nelengvą uždavinį gali ištesėti tik grynai lietuviška šeima, todėl kuriantis įvairiose šalyse reikia mūsų emigrantinį jaunimą įsąmoninti tokios lietuviškosios šeimos būtinumu. Reikia, kad kiekvienas nevedęs vyras ar mergina jau dabar iš visų autoritetingų asmenų (tėvų, mokytojų, kunigų ir vyresniųjų draugų) lūpų girdėtų įsakmiai kartojamą ir visais įmanomais argumentais paremiamą reikalavimą tuoktis savitarpyje ar su imigruotoje šalyje susitiktais tautiečiais, taigi — kiekvienu atveju kurti lietuviškas šeimas. Tatai duotų realią bazę ir tam tikro našumo visoms kitoms organizuotosioms lietuviškosios tautinės sąmonės ugdymo ir išlaikymo pastangoms. Dabar susidarančios ir ateityje susidarysiančios šeimos yra reikalingos ypatingo organizuotosios visuomenės dėmesio ir konkrečios pagalbos. Ta pagalba mūsų gyvenimo aplinkybėse gali būti daugiau moralinio, auklėjamojo pobūdžio. Pirmoje eilėje naujai susidariusi šeima turi būti bendruomenės valdomųjų organų šiltai sutinkama, turi susilaukti iš jų visokeriopos paramos ir globos. Tokia globa be paskatinimų ir pavyzdžių iš bendruomenės centrų būtų neefektinga. Ji turi būti organizuota. Reikia atgaivinti sėkmingai praktikuotą vokiečių okupacijos metu Lietuvoje (Vilniuje, Kaune ir, rodos, kai kur kitur) Moters Mokyklą, kad ir trumpalaikių kursų pavidalu. Tokie kursai nesunku būtų suorganizuozti mūsų didelėse kolonijose. Centrinė vieta tokių kursų programoje turėtų tekti vaikų ugdymo-auklėjimo klausimams ir tautiškumo išlaikymo problemai. Jei kadaise Vilniuje 1943-4 metų žiemą įvairaus amžiaus bei išsilavinimo moterys ir merginos rinkosi toje pačioje patalpoje į Moters Mokyklos paskaitas, tai juo labiau dabar, kai joms kyla tos pačios problemos ir visa eilė naujų prieš akis, tokie kursai darosi būtini. Tinkamo turinio paskaitomis šeimos sudarymo, vaikų auklėjimo ir tautiškumo ugdymo bei išlaikymo temomis turėtų susirūpinti iš anksto mūsų moterų organizacijos ir ypač tos moterys-veikėjos, kurios kadaise taip gražiai buvo užinicijavusios ir tvarkiusios Moters Mokyklos veiklą Lietuvoje. Būtų gera, kad tokių paskaitų metu būtų dalinamos klausytojoms atitinkamo turinio brošiūros ar bent lapeliai. Reikia dar kartą rimtai patiems sau užakcentuoti, kad visa, kas iš anksto bus padaryta šeimai morališkai sustiprinti ir jai reikiamomis žiniomis apginkluoti, — visa tai labai žymiai palengvins mūsų kitas tautiš-kai-kultūrines pastangas emigracijoje. Persikelkime mintimis į tolimus kraštus, kuriuose atsidūrė lietuviškoji tremtinių šeima. Jokie teoriniai samprotavimai nepamokys mūsų taip, kaip konkretūs senosios emigracijos šeimų gyvenimo ir auklėjimo pavyzdžiai. Sužinome iš spaudoje pasitaikančių kelionių reportažų apie nuostabiai stiprias savo lietuviškumu išeivių šeimas. Širdis sudreba iš džiaugsmo, skaitant faktus, kaip tolimos Brazilijos užkampyj ūkininkaujančių lietuvių vaikai gražiai kalbasi lietuviškai, bet dar labiau šildo krūtinę džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmai, kai užtinkami tokie patys pavyzdžiai Pietų ar Šiaurės Amerikos didmiesčio gyvenime. Galima drąsiai ir neabejojant tvirtinti, kad tokių šeimų ir tokio lietuviško jaunimo buvimas yra pirmoje eilėje motinos nuopelnas. Tokie stiprių savo lietuviškumu šeimų faktai tik patvirtina mūsų postulatą, kad 1. lietuviškoji šeima gali įvykdyti šventą tautinės sąmonės ugdymo ir išlaikymo vaikuose misiją net ir labai nepalankiose aplinkybėse, 2. kad lemiamas vaidmuo toje misijoje tenka motinai, 3. kad tiek esamų, tiek būsimų motinų kvalifikacijomis rūpintis reikia organizuotu būdu ir tai atlikti turi Pasaulinė Lietuvių Bendruomenė per savo švietimo ir kultūros institucijas. Tautinės sąmonės ugdymas bei palaikymas šeimoje yra bendrosios tautinės pedagogikos (siauriau — šeimos pedagogikos) problema. Ji reikalinga detalizuoti specialiais metodiniais klausimais, kurie išeitų iš šio rašinio ribų. Pasitenkinsime čia primindami patys sau faktą, kad šeimos pedagogija (auklėjimo menas) prasideda dar vaikui negimus. Pradžią sudaro motinos nusiteikimai laukiamojo kūdikio atžvilgiu ir pasirengimas jį sutikti. Pats vaiko vardo parinkimas jau pakankamai charakterizuoja tėvų tautinės sąmonės budrumą. Kaipgi reikia vertinti Vokietijoje gimusių vaikų krikštijimą Manfredais, Rolandais, Gerdomis, Helgomis arba tokiais pasibaisėtinais Holgerdais (su slapta mintimi "eventualiai" vėl šaukti vaiką Algirdu)? O išvykus tokiems tėvams į lotynų ar anglosaksų Ameriką, prasideda nauja Chozių, Akvilinų, Teresinų, Ma-galių, Čalzų, Džekų, Betsių ir kitokiais vardais šaukiamų lietuvių generacija! . . . Šitoks lengvas atsisakymas populiaresnių ir Lietuvoje tradiciniais tapusių vardų jau yra pirmas žingsnis į svetimybių garbinimą, kartu su juo — į nutautimą. Atėjus kūdikiui į pasaulį, jo tiesiogė aplinka tampa jam ne tik kūno, bet ir dvasios ugdymo židiniu. Emigracijoje šeimos židinys turi būti kartu ir tvirtovė, kurioje vaikas kūnu ir dvasia auga, stiprėja ir ugdo savyje atsparumą prieš tautiškumą užgožiančius svetimosios aplinkos poveikius. Tas židinys-tvirtovė gali būti ir labai neturtingas konkrečiomis tautinio ugdymo priemonėmis: kuklutis "tėvynės kampelis", kuriame būtų vienas kitas pavekslas, albumas, iliustruota vaikų knyga, žurnalų komplektas ir kitokie tėvynės atmenai, daug padėtų tėvams kurti, gaivinti ir išlaikyti vaikų sąmonėje tėvynės vaizdus, savosios tautybės originalumo supratimą ir meilę bei pagarbą tautai ir tėvynei. Lietuvių tremtinių-emigrantų šeimoje turėtų viešpatauti ypatinga, net šiek tiek mistinė pagarba visam tam, kas primena tolimą tėvynę ir kovojančią tautą. Tokioje atmosferoje nesunku būtų išlaikyti ir ugdyti tautinę sąmonę ir patrijotizmą. Straipsnio ribose neįmanoma gilintis į šeimos pedagogikos klausimus, juo labiau — į metodinę sritį. Pakaktų čia pažymėti, kad šeima, kurioje kokių ketverių metų vaikui vartant Vytės Nemunėlio "Mažąją Abėcėlę", deklamuojant jos eiliuotuosius tekstus ir klausinėjant tėvus dėl paskirų nesuprantamų žodžių-sąvokų prieinama prie na- ------------ s) Tautiniam auklėjimui šeimoje dideles reikšmes turi tinkamas tautosakos naudojimas. Tautosakoje glūdi pirmaprade tautos dvasios galia, veikusi šimtmečiais. Tautosaka, anot Dr. J. Balio, yra plačiųjų tautos masių jausmų, minčių ir įsitikinimų visuma, todėl joje atsispindi ir tautos būdas. Auklėjimo reikalui tėvai gali rasti tautosakoje labai daug tautos išminties, jausmų ir vaizduotės išraiškos perlų. Todėl reikiamas pasakų, dainų, patarlių bei priežodžių naudojimas pokalbiuose su vaikais teikia didelių pirmenybių tautinės sąmonės ugdymo ir išlaikymo pastangose. Per mažai tautosakos mokantiems tėvams turėtų būti parūpinta pagalba jos rinkinėlių pavidale. Ne visiems tėvams būtų prieinama Dr. J. Balio knyga "Lietuvių tautosakos skaitymai." Reikėtų parūpinti mažų rinkinėlių, pritaikytų šeimos, vaikų darželio ir pradžios mokyklos reikalui, šioje srityje paremtinos žinomo pe-dagogo-rašytojo A. Giedriaus pastangos sudaryti ir išleisti nedidelių pasakų rinkinėlių. Svarbu taip pat laiku susilaukti ir tinkamo liaudies dainų rinkinėlio su gaidomis, nes ne visiems tėvams bei auklėtojams seksis iš atminties atgaminti reikiamą šeimoje ir mokykloje vaikų dainų repertuarą. Tas pats pasakytina ir apie dainų repertuarą mūsų emigrantiniam jaunimui. ---------- mų tėvynes, joje Šeimininkaujančių "negerų žmonių", vyties, trispalvės vėliavos, Lietuvos, lietuvio-nelietuvio ir daugybės kitų sąvokų tautybei suprasti ir, kas daug svarbiau, jos jausmui ugdyti, — toji šeima gali džiaugtis turinti gerą pradžią tautinės sąmonės ugdymui. Tokia šeima pati sau kuria tautinio auklėjimo atmosferą ir susiranda tinkamų tam auklėjimui metodų2). Tačiau ir čia pakartotinai reikia užakcentuoti motinos vaidmuo. Ji, motina, žymiai labiau negu tėvas yra įpareigota būti visų aukščiau minėtų vertybių kūrėja, saugotoja ir ateitin nešėja, ji — tikroji lietuviškosios šeimos židinio vaidilutė. Mokykla yra pats efektingiausias iš visų visuomeninių veiksnių, kurie vienu ar kitu atžvilgiu tarnauja tautinės sąmonės ugdymui bei išlaikymui. Taip yra jau vien dėl to, kad mums rupimas reikalas — kultūrinių vertybių perteikimas jaunosioms kartoms — ir yra tiesioginė mokyklos paskirtis. Tačiau tikėtis tikros lietuviškosios mokyklos emigracijoje mes negalime. Vargiai kurioje iš mūsų imigruojamųjų valstybių galima susilaukti išimčių tremtiniams DP, leidžiančių jiems kultūrinį eksteritorialumą. Tad iliuzijų šioje srityje iš anksto venkime. Tačiau, jeigu taip, tai ar galima iš viso kalbėti apie mokyklą emigracijoje? Mano supratimu, tautinė mokykla išeivijoje nebūtinai turi būti institucija mūsų įprastinės mokyklos forma. Tautine mokykla emigracijoje pavadintinas kiekvienas sambūris, siekiąs mokytis ir mokyti tautinės kultūros vertybių: gimtosios kalbos bei literatūros, savo tautos istorijos ir panašių dalykų. Plačiai pasaulyje išsklaidytos emigracijos sąlygose mokyklos vardu vadinsime ir tam tikro tipo mokyklą, kuri aptarnauja JAV lietuvių visuomenę (parapijinę mokyklą, šeštadienio mokyklą, Seselių Kazimieriečių, Tėvų Marijonų mokyklas ir kt.), pradinę mokyklą Brazilijoje, kuri leidžia mokytis gimtosios kalbos vaikus, sukakusius 10 m. amžiaus, ir įvairius vakarinius bei šventadienius kursus. Visais tais atvejais mokykla bus junginys įprastinių trijų komponentų: mokinių, mokytojų ir mokomosios medžiagos, kuriai pasisavinti jie bus susitelkę krūvon. Tačiau mastas, kuriuo bus dėstoma lituanistinė medžiaga visų galimų tipų mokyklose, yra toli gražu nevienodas ir visur ne per platus. Visais atvejais būsimai Pasaulio Lietuvių Bendruomenei teks lanksčiai derintis prie įvairiausių vietinių sąlygų, kad tik būtų laimėta dalelė galimybių, kokias turėjo tremtiniai DP stovyklose, Vokietijoje. Šia proga reikia atvirai pažvelgti į akis liūdnai tiesai apie J. A. V. lietuvių mokyklas. Štai turiu prieš akis 1950. V. 13. "Draugo" iškarpą su J. Pr. straipsneliu "U. S. A. Lietuvių Mokyklose yra 13,127 Auklėtiniai". Autorius pasisako norėjęs susekti statistinius duomenis, kiek vaikų lankę lietuvių mokyklas š. m. pavasario pabaigoje J. A. Valstybėse. Žinių autoriui suteikusios Šv. Kazimiero seserys, Šv. Pranciškaus seserys ir Nukryžiuotojo Jėzaus seserys. Įdomiausios šinios suteiktos seserų kazimieriečių, nes jų mokinių statistika nusako tėvų tautybę (lietuvius ir nelietuvius). Seserų kazimieriečių dirbama 31 mokykloje, kur mokosi 7,148 vaikai. Iš to mokinių skaičiaus 3,471 vaiko abudu tėvai lietuviai, 1,961 vaiko vienas tėvas lietuvis ir 1,726 vaikų abudu tėvai nelietuviai. Kaip matome, lietuviškųjų ir pusiau lietuviškųjų šeimų persvara seserų kazimieriečių vedamų mokyklų mokinių statistikoje yra gana žymi: grynai lietuviškųjų šeimų santykis su kitomis yra 2:1, o grynai lietuviškųjų kartu ir mišriųjų su nelietuviškomis daugiau negu 3:1. Gaila, kad kitų mokyklų statistikoje šeimų tautybė neapibūdinta. Įdomu, kad beveik 10% (1,292 iš 13,127) mokinių yra tremtinių vaikai. Jų, be abejonės, būtų žymiai didesnis procentas, jei tik visiems atvykusiems iš tremties į J. A. V. lietuviams būtų prieinamos Amerikos lietuvių mokyklos. Dalis mūsų naujakurių imigrantų yra apsigyvenusi ir tokiose vietose, kur nėra lietuvių mokyklos, todėl jau tik tos vienos aplinkybės yra verčiama leisti vaikus į bet kurią artimiausią mokyklą. Deja, neviena tik ši aplinkybė verčia kai kurį naujakurį imigrantą rimtai susimąstyti, kur leisti vaikutį mokytis. Visa eilė faktų rodo, kad mūsų parapijinės mokyklos yra tik iš vardo lietuviškos, o kai kurios jų visai sąmoningai tokiomis ir nenori būti. Tokiose mokyklose esąs varomas net visai aiškus nutautinamasis darbas. Kaipgi, pagaliau, pavadinti tokios mokyklos pedagoginį darbą, kai net tikybos mokymas bei katechiza-cija joje atliekami t i k anglų kalba, kai iš lietuviško tautinio vardo tos mokyklos mokytojų tyčiojamasi? Suvažiavus porai dešimčių tūkstančių lietuvių, tremties imigrantų, į .J. A Valstybes, tuoj buvo imtasi organizuoti vadinamąsias šeštadienio mokyklas. Dauguma jų prisiglaudė tų pačių parapijinių mokyklų patalpose, bet jas lankė dauginusia tremtinių vaikai. Tų šeštadienio mokyklų mokytojai yra taip pat tremtiniai. Tokių mokyklų tikslas aiškus: mokyti lietuvių vaikus gimtosios kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos bei geografijos, apskritai — viso to, ką vadiname vienu bendru lituanistikos vardu. Vieneri, nors ir nepilni, tokių šeštadienio mokyklų "mokslo metai" jau baigėsi. Po vasaros atostogų prasidėjo antri. Gaila, kad niekas nesiėmė sudaryti tokių mokyklėlių statistikos bei jų veiklos apibendrinamųjų žinių. Spaudoje tačiau pakako balsų, iš kurių jau galima susidaryti ir šiokį tokį šeštadienio mokyklų įvertinimą.
Trumpai drūtai kalbant, šitokio tipo mokyklos mūsų emigracijos švietimo dirvoje yra tik poliatyvas. Dar pridurkime: ir idealistinio entuziazmo vaisius! Jų mokytojai, dirbę visą 5-ių dienų darbo savaitę fizinį darbą, šeštąją savaitės dieną skyrė lietuviškojo žodžio ir tėvynės meilės diegimui į vaikų širdis. Darbas pasigėrėtinas, tik ne visur vienodai sėkmingas, nes varytas grynai partizaniškai: be vienodų programų, be pritaikytų vadovėlių ir be reikiamų priemonių. O ir to darbo laiko visiems lituanistiniams dalykams tokiose mokyklose buvo skiriama vos po 2—3 valandas. Negirdėjome, kur būtų buvę dirbama 4 valandas ir ilgiau. Čionykštėje (JAV.) mūsų spaudoje nestigo balsų apie švietimo reikalus. Vien tik "Draugo" literatūrinio priedo skiltyse buvo pasirodę trys straipsniai apie šeštadienines mokyklas, reikalą jų darbą geriau organizuoti ir palengvinti. Autoriai (St. Barzdukas, L. Dambriūnas ir K. Mockus), kalbėdami apie programų suvienodinimą, vadovėlių rūpinimą ir darbo kordinavimą, kėlė reikalą reformuoti ir parapijinę mokyklą, kurioje turėtų būti mokoma lietuvių kalbos ir kitų lituanistinių dalykų. Nestigo J. A. V. lietuvių perijodinėje spaudoje ir aštresnių atsiliepimų apie parapijines mokyklas ("Dirvoje" ir kituose). Buvo ir visai konkrečių siūlymų reformuoti Amerikos lietuvių mokyklas, kad jos daugiau patarnautų lietuvybei (pvz. Viščinio str. "Amerikoj" 1950m.Nr.ll). Labai būdingas reiškinys: visi balsai J.A.V. lietuvių spaudoje tautinio švietimo reikalu yra rašyti beveik išimtinai pačių vienų tremtinių autorių. Ištisi metai, kaip seku 5 Amerikos lietuvių savaitraščius ir 2 dienraščius, bet jokiame jų neužtikau lietuvio, senosios emigracijos atstovo, balso, mėginančio spręsti Amerikos lietuvių tautinio švietimo problemą, panagrinėti parapijinių mokyklų reformos galimybes ir panašius klausimus. (Jau parašius šį straipsnį, "Amerikoje" Nr. 39 šiuo reikalu pasirodė prel. J. Balkūno straipsnis). Kol bus ir toliau taip, tol teks manyti, kad senosios emigracijos šviesuomenei, ypač tiems asmenims, keno žinioje veikia parapijinės lietuvių mokyklos, tokios problemos iš viso nėra: sukurtos kadaise gera intencija lietuviškosios parapijinės mokyklos palengva virto anglo-amerikoniš-komis mokyklomis. Mūsų aukštesniųjų mokyklų J. A. Valstybėse lietuviškumas taip pat problematiškas. Lietuviškos jos tėra iš vardo, iš laikytojų titulo. Prisimenama vieną kitą net ir labai karštą raginimą leisti vaikus į savas aukštesniąsias mokyklas. Tuose raginimuose buvo vienas vyraująs motyvas: leiskime savo vaikus į savųjų laikytojų-auklėtojų vedamąsias mokyklas, nes priešingai elgiantis tos mokyklos virsta nebe lietuviškomis, bet bendrai amerikoniškomis mokyklomis. Gal ir taip. Tik kas užtikrins gerą patrijotą lietuvį, kad tos mokyklos nevirto tokiomis anksčiau, negu pradėjo stigti joms lietuvių mokinių? Kas ligi šiol buvo paskelbęs mūsų spaudoje jų lituanistinių dalykų programą (nors ir labai sutrauktu pavidalu)? Tokių žinių niekas niekur neskelbė. Šiais 1950-aisiais metais pradėtas vajus pastatyti didelei Tėvų Marijonų aukštesniajai mokyklai Chicagoje. Viename pačių pirmųjų šio vajaus straipsnių (rodosi, "Draugo" skiltyse) buvo pažadėta šioje mokykloje įsteigti platų lituanistinį skyrių. Iš to galima laukti, kad lituanistiniai dalykai bus bent fakultatyvine šios mokyklos mokslo planų dalimi. Duok, Dieve! To labai lauks toji lietuviškosios visuomenės dalis, kuriai lietuvybė nėra tuščias šūkis be turinio, nėra karjeristinis "visuomeninės veiklos" barškalas. Ta proga čia prašyte prašosi iškeliamas šitoksai klausimas: kodėl Amerikos lietuvių mokyklos (čia kalbama apie jų daugumą) taip toli nu-lietuvėjo, kad neteko beveik visų lietuviškumo pažymių? Greta šitokio klausimo visiškai vietoje bus kitas, priešingas klausimas: kodėl lenkų tautinei grupei Amerikoje sekasi išlaikyti jos mokyklų lenkiškumas tokiame laipsnyje, kad iš jų aukštesniųjų mokyklų, kaip "Alliance College" (Szkola Zwiąskowa) Cambridge Springs, Pa. ir "Seminarium Polskie" Orchard Lake, Mich., kas metai išeina gausus būrys jaunimo, visiškai gerai parengto tarnauti lenkų tautinei bendruomenei J. A. Valstybėse? Kodėl jų parapijinėse pradžios mokyklose yra vietos lenkų kalbos ir istorijos mokymui, nors tos mokyklos veikia ne mažiau nutautinančioje aplinkoje, kaip ir lietuviškosios?3) Atsakymo reikėtų ieškoti kai kuriose šio reiškinio priežastyse. Pirmoji jų — savotiška mūsų lietuviškosios visuomenės vadų rezignacija ir net defetizmas jaunosios kartos tautinio auklėjimo atžvilgiu. To defetizmo niekas oficialiai neskelbia, bet jį tyliai vykdo savo šeimose ir . . . parapijinėse bei kitokiose mokyklose. Antra priežastimi šitokiam defetizmui atsirasti laikytinas per menkas buvęs kultūrinis ryšys tarp Nepriklausomosios Lietuvos, kaip dvasinės pasaulio lietuvių metropolijos, ir J. A. Valstybių lietuvių visuomenės. To kultūrinio ryšio nesuskubo suorganizuoti ir Pasaulio Lietuvių Sąjunga, gimusi 1935 m. Pasaulio Lietuvių Kongrese Kaune ir turėjusi savo uždaviniams dar penkerius metus laiko iki tragiškųjų lietuvių tautai 1940-jų metų. Deja, tas laikotarpis nebuvo panaudotas bent būtiniausiems lietuviškosios kultūrinės penetracijos žygiams į mūsų išeiviją suorganizuoti. Draugija Užsienio Lietuviams Remti įstengė suorganizuoti knygų rinkliavą užsienio lietuvių mokykloms bei organizacijų bibliotekoms, išrūpinti lėšų iš valstybės iždo išeivijos mokyklų statybai paremti, priiminėti užsienio tautiečių ekskursijas, bet negalėjo sukurti stiprių kultūrinių židinių išeivijoje, negalėjo sukurti tautinio auklėjimo sistemos skirtingose imigracijos šalyse. Tatai galėjo padaryti pati mūsų išeivija, tarpininkaujant ir vadovaujant kuriai vienai, visų srovių lietuviams atstovaujančiai, organizacijai: Pasaulio Lietuvių Sąjungai, Amerikos Lietuvių Tarybai ar panašiai. Deja, Pasaulio Lietuvių S-ga mirė vos užgimusi, o Amerikos Lietuvių Taryba galutinai susiorganizavo tik po antrojo pasaulinio karo ir tai tik politiniam'; J. A. V. lietuvių uždaviniams vykdyti. Nedaug džiugių naujienų gauname patirti iš kitų pasaulio kraštų lietuvių mokyklų gyvenimo. ---- ") Informacijų apie lenkų mokyklas J.A.V-bėse gavau iš pačių lenkų šaltinių, specialiai jų paprašęs. Jei jų duomenimis būtų kiek ir pasigirta, vis vien jų mokyklos yra l e n k i š k o s !., Vienur, kaip pvz. Brazilijoje, lietuviškosios mokyklos jau turi savo istoriją, kitur, kaip Kanadoje ar Australijoje, vos pradeda pirmuosius kūdikio žingsnius. Visur tie tautinio auklėjimo židinėliai (vaikų darželiai, pradinės mokyklėlės ar papildomieji kurseliai) yra mokytojų ir mažo būrelio tėvų idealizmo vaisius. Tikėkime, kad tas vaisius bręs ir teiks labai reikšmingą pagalbą tautiniam atsparumui bei kultūros savitumui ugdyti ir išlaikyti visoje lietuviškoje diasporoje. Tuo tarpu pasekime Brazilijos lietuvių mokyklų likimą. Stambiausia Brazilijos lietuvių Sao Paulo "kolonija" bent keliuose lietuvių gyvenamuose priemiesčiuose — Vila Zelina, Vila Bela, Vila Anas-tacio ir Mooca buvo įsikūrusi pradines mokyklas, porą ar tris jų nuosavuose, specialiai statytuose, namuose su salėmis susirinkimams ir koncertams. Šių mokyklų statybai vadovavo Brazilijos Lietuvių Sąjunga, jų statyba buvo paremta ne tik D. U. L. R. lėšomis, bet ir Lietuvos valstybės subsidijomis. Tose mokyklose dirbo lietuviai mokytojai, auklėdami jaunąją išeivių lietuvių kartą tautinėje dvasioje. Antrasis pasaulinis karas sudavė skaudų smūgį visoms Brazilijoje gyvenančių išeivių, taigi ir lietuvių, tautinėms mokykloms. Brazilijos valdžia, apsidrausdama nuo svetimojo nacionalizmo, ypač europinio fašizmo, karui prasidėjus uždraudė visose, taigi ir privačiose, mokyklose net ir dalykinį tautinių kalbų dėstymą. Karo metu lietuviškosios Sao Paulo mokyklos, kadaise pavadintos skambiais Vytauto Didžiojo, Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio vardais, arba stovėjo tuščios, arba jose mokėsi lietuviškasis jaunimas tik portugalų kalba ir, daugiausia, brazilų mokytojų vadovaujamas. Karui pasibaigus, Brazilijos valdžia, dar gerokai užtrukusi, bene tik 1947 metais atšaukė draudimą mokyti gimtosios kalbos pradinėse mokyklose. Tačiau šis Brazilijos valdžios potvarkio atšaukimas suteikia žymiai siauresnių teisių tautinių kalbų mokymui pradinėse mokyklose. Įstatymas leidžia svetimų (ne bra-zilų-portugalų) kalbų mokytis tik tiems vaikams, kuriems jau suėjo 10 metų, jeigu jie iau moka skaityti ir rašyti valstvbine portugalų kalba. Skaitvdami Brazilijos lietuvių laikrašti "Žinias" patiriam, kaip sunkiai vyko pirmųjų mokinių registracija lietuviškosioms pamokoms. Iš ten paduotų žinių iš Brazilijos padanges darosi aišku, kad ir ten su lietuvių mokyklomis dedasi tas pats, kas dėjosi ir tebesideda su J. A. Valstybių lietuvių mokyklomis. Ta pati visuomenės rezignacija, tie patys ir jos padariniai! Tautinės sąmonės ugdymui ir istiprinimui vaiko asmenybėje labai didelės reikšmės turi vaikų darželiai. Tėvynės sąlygose vaikų darželis buvo pradžioje suprastas, kaip savotiška "prabanga", vėliau tapo beveik būtinybė (pvz. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitur). Ne kitaip, kaip būtinv-bė buvo vaikų darželis ir mūsų tremties stovykliniame gyvenime. Čia mūsų mažieji gavo savi-tarpyje pabendrauti, mokėsi įsijungti į bendruomeninį žaismą-darbą, išmoko didesnį ar mažesnį dainelių bei eilėraščių repertuarą, praturtino savo kalbos žodyną; tuo atžvilgiu net ir mažai kvalifikuotų auklėtojų vedamas vaikų darželis buvo labai svarbus auklėjimo židinys, padėjęs ugdyti ir tautinius pradus vaikų sąmonėje. Emigracijoje vaikų darželis vėl taptų mums prabanga, tik kita, negu tėvynėje, prasme. Savaime suprantama, kad vaikų darželis būtų įmanomas tik kompaktiškai lietuvių gyvenamoje miesto dalyje. Ar pajėgtų tokie vaikų darželiai išsilaikyti, kai vedė-jos-auklėtojos darbas juose būtų tik idealizmo skatinamas, sunku pasakyti. Gal daug realesni būtų tam tikri "sekmadienio vaikų klubai", kur bent kartą per savaitę mokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai gautų pabendrauti daugiau mažiau prityrusios auklėtojos vadovybėje, pasimokyti dainų, tautinių žaidimų, pasirengtų religinėms ir tautinėms šventėms ir pan. Sunku iš anksto suprojektuoti visokias tautinio auklėjimo galimybes, kurių kiekvienoje imigruojamoje šalyje yra vis kitokių. Tuo tarpu būtinai reikia neatidėliojant ieškoti tų galimybių, tyrinėti jas ir išnaudoti visur, kur tik jų pasitaikytų. (Bus daugiau) A. Melnikas Mūza |
|
|
|