|
|
Bernardas Brazdžionis — Eilėraščiai |
|
|
|
Parašė Bernardas Brazdžionis
|
NEATSAKYTI KLAUSIMAI
Mes visą gyvenimą ieškom tavęs Nuo kūdikio juoko lig ašarų seno, sužibę Skliautai ar atves prie tavęs, ar atves O, amžinybe!
Kokiais kalkuliatoriais, kas suskaičiuos, Kiek mums dovanota, kiek buvo į paskolą duota Džiaugsmų ir pagundų ir gedulo metų, beviešint svečiuos, O, žemės puota!
Girdėjom, regėjom, šventoji, tave, ' Į nuopuolių alkį, prakeiktą įkibę, Ir plaukėm sekundžių sekliąja srove, O, amžinybe!
Kokiais (vakarėjant) radarais ir kas suskaičiuos, Kiek minus, kiek plus ir kiek nuliams tuštiems atiduota Svajonių, klajonių ir mirksnio malonių, beviešint svečiuos, O, žemės puota!
O tu mūsų lauki, tu žmogų šauki ir šauki Per žiedus, per sodus, per Dievo galatktikų didžią didybę. Ir klumpam — laimėtojai, laimim — maži ir menki, O, amžinybe!
TREMENDO
Pavargstame nuo sielvarto, nelaimių ir skausmų, Pavargstame nuo vasarų, pavargstam nuo žiemų...
Pavargstam nuo žydėjimo aistringo deguonies, Pavargstame nuo ašarų gesinančios ugnies.
Pavargstam per gyvenimą į mirtį eidami . . . Ar pasilsėsim vis-a-vis su ja, su mirtimi? . .
TRYS ETIUDAI Mums duota metai, o dienų mums maža — nepakanka, Mus prašo didelių dainų, dainuojam tai, kas menka.
Dainuojam mirksnio stebuklus ir mikrokosmo didį, Kaip ant bedugnės, o kuklus gyvybės žiedas žydi...
Gyvybės žiedo gražumu sapne susižavėję, Pabudę — šilumoj namų užmirštam šiaurės vėją.
ŽMOGUS ŽEMEI
Be tavęs atėjau, be tavęs ir nueisiu, nueisiu, Dievo žeme, pilna neraškytų rudenio vaisių.
Rugio duonos radau ir ištroškęs vandens atsigėriau, Pavydėjau dangaus girios paukščiui ir lauko svėrei.
Ar buvai man gera, ar buvai negera, nesiskųsiu — Kai manęs nebebus, ir nebūdamas buvęs čia būsiu.
TĖVE MŪSŲ
Lyg sidabro srovė nusidriekia per rudenio dangų, Kur likimai liūdni atsispindi jotvingių, natangų.
Kur take tolimam susitikę pro-protėviai prūsų Pamaldžiai kalba maldą Perkūnui, pakeitę į TĖVE MŪSŲ.
"Tėve mūsų, pavojuos, kur savo neklaužadą Lietuvą dėsi,-- Ar senų ąžuolų drevėse, ar liepynų pavėsy,
Ar galindų graudi giminė kur gailaudama gedi Pas piktų palikuonių kirviais nukirstą gintaro medį?
Tėve mūsų, teesie pagal tavo palaimintą valią Lietuva išdidi ir laisva! Kad be vyliaus nuvalę
Amžiai vergės raukšles nuo jos lūpų, nuo rankų, nuo skruostų, -- Jauną, gražią pasotintų laisve, palaima paguostų!"
VIRŠŪNĖJE HOREBO
Amžinai žydėkit, Jerichono rožės Ir minėkite nutolusius namus . . . Ir storųjų Šv. Rašto foliantų neatvožęs Aš senus kartoju poteksčių posmus.
Aš renku dygius lapus aloes Ir kaip šventą atminimą juos dedu Atverstan rudens albuman ir kartoju Mintimis daugybę žemės valandų,
Kur žadėjo niekad nenuvysti, Kur, tikėjau, grįš, dar kartą grįš Nuostabioji evangelijos jaunystė, Man atvėrus Viešpaties dienų duris. Nenulauš audra silpnos žolelės stiebo Ten prie vėlinių pravirusios duobės, Kai aukštoj viršūnėje Horebo Viešpats tau ir man balsu aukštųjų kiparisų, Jerichono rožių žydinčiu balsu kalbės . . .
NEPAŽĮSTAMAS DANGUS
Aš ėjau per žemę juodą, Klausiau kryžkelėj baugus: O kieno tasai už sodo Ūkanotasai dangus? . .
Vėrės svėrės tartum žaizdos, Aimanavo aimana, — Neatsakė nieko žvaigždės, Neatsakė nė diena.
Atsakyk man, kelio vingi, Žodžiais laimės nerastos: Kur nueis pakeleivingi, Pasiklydę kur sustos? . .
Ar sutiks jauna Artemis, Ar dings vakaras vangus, Ar pražys tasai sutemęs Napažįstamas dangus? . .
PRO TORĄ IR HEREZIJĄ
Bylojai, Kristau, jiems pro Torą ir hereziją praeidamas Nemokytais, kasdieniais žodžiais, paprastais, Tavo gyvenimą išrašė erodai ugnies ir kraujo raidėmis Ties šimtmečiais, tartum Genezareto ežero krantais.
Tarei Sinedrijonui: atėjau aš tėvo tiesą liudyti, Ne jum, tarnausiu Viešpačiui, tik jam, vienamui ir šventam . . . Ir laiminai kely sutikęs našlę motiną su Kaifo kario kūdikiu, Kai jį pakėlė tau Jeruzalėn įžengiančiam, ant asilo raitam.
Kalbėjaisi su muitininkais ir su prievaizdom turtuolių vynuogynuose, Valgei su lozoriais ir su senų įstatymų skaitytojais-neišmanytojais, senais, Giedojo liaupsę tau Judėja, nepažinusi, Pažinusi — su fariziejais pasmerkė ir nenusilenkė su rabinais.
O nusilenks, o nepasmerks tavęs nei pasmerktųjų pragaras, Į atklaines kai nusileisi protėvių vaduoti iš mirties nasrų, Pajordany žels žalios nendrės, melsis meldai irgi Biržų agaras Pražys Velykų rytmetį neužgesinamu gyvenimo gaisru
|
|
|
|