|
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS
|
POEZIJA
Poezija, šviesus pasauli
Ir realybėj ir sapnuos,
Tai tu esi auksine saule
žmogaus jaunystes amžinos.
Poezija, jausmų šventove
Džiaugsme ir ašaroj didi,
Nieks tavo rūmų nesugriovė,
Nes tavo lobiai — mūs širdy.
BALADĖ
Paseno pasaulio karaliai.
Pasauli, ir tu pasenai.
Ir širdys kaip ledas atšalę.
Užblesę, kaip žvaigždes, sapnai.
Nusinešė amžiai Eladę.
Paseno pasaulio karaliai.
Valstybes vadų neberado
Ir miniai atidavė valią.
Kas nuodėmių dulkes nuvalę
Įsėsit į sostą žmogaus?
Paseno pasaulio karaliai.
Ir gentkartės žvėriui vergaus.
Pro amžių dienos apreiškimą
Kur, žeme, neši savo dalią?
Tai sutemos brėkšti jau ima.
Ir miršta pasaulio karaliai.
AUKA
Ar žydi, Viešpatie, tenai prie mūsų gimto namo
Balta palinkusi tevų obels šaka?
Alpstu be jos, trošku be jos už okeano ...
(Kas sake, motin, tau, kad žemėje taika?)
Ar eina giedanti procesija per lauką,
Kad pasimelstų Kryžiaus Atradimo dieną Tau?
Nešu ir aš tremties dienas kaip kryžiaus auką ...
(Aplinkui melą, vien tik melą tematau.)
Ar nešat jūs, pasaulyje paklydę broliai,
Jos vardą, jos gyvybę ir jos garbę širdyje?
Artėja tėviškes dienų pakrantes atitolę ...
(O jūs vis tolate, vis tolate, deja...)
KELEIVIS
Tu eini per žemę. Vienas. Ir ne vienas.
Skamba gilios daubos, uolos ir granitas.
Kas ten atsiliepia? — Tavo dingę dienos,
Tavo žygių žingsniai, tavo laimės rytas.
Ir eini kaip vaikas per stebuklų pievą,
Užmirštas keleivis užmirštos baladės;
Rytą tu regėjai tartum gyvą Dievą,
Dieną jį pametęs, vakare neradęs...
Kas tenai tau moja? — Jo Paguodos sparnas.
Senas Rojaus medis siūlo tau pavėsį.
Ir klumpi ant kelių kaip klusniausias tarnas,
Ir, kad grįžta rytas, sutemoj džiaugiesi.
AKMUO
Akmuo prie tėviškes takelio,
Akmuo krūtinėje gyvoj ..
Ir net akmens širdis taip gelia
Tiek skausmo kryžių Lietuvoj.
O vergei širdžiai verkt užginta.
Tai ašaros žiemos želmens.
Tai ne rasa nuo beržo krinta,
Tai gailios ašaros akmens.
ATGAIVA
Kažkur pavasaris kaip paukšte vėl dainuoja
Ir kaip upelis linksmas bėga per laukus
Ir veidą puošiasi dangum aukštybių mėlynuoju,
Visais lapeliais šneka miškas miręs, nešnekus.
Gegužio rankos įsodina senio sielon gelę,
Ir krauna žiedą rugio apverktas želmuo,
Ir Palangos pakrantėj ant auksinio smėlio
Rubinu šviečia saulėj išmestas akmuo.
Iš tų gelmių, kur kyla audros ir ramybe,
Iš tų gilių, kur glūdi amžių sietuva, —
Ir tas pavasaris tau visuose pasauliuos žiba
Po žemes šalčių, po lietaus, po liūčių — atgaiva.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
