Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMOGAUS SUMASINIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BR. ZUMERIS   

Pažvelgę į žmonijos istoriją, atskirų tautų augimą ir mirimą, civilizacijų bei kultūrų iškilimą ir jų žlugimą, matome, kad pasaulyje visais laikais grumiasi dvi priešingų polių galybėse iš vienos pusės pavidalo, kosmo ir tvarkos; gi iš antrosios — sudaužymo jėgos arba šitos tvarkos chaosas.

Šių dienų gyvenime anų dviejų galybių kautynes matome keistame reiškinyje. Tai mūsų gyvenamojo momento reiškinys, kuris regimas visur ir visiems. Su Ortega y Gasset mes nustebę paklaustume: "Kas šitas reiškinys"? Kodėl jis keistas? Juk viskas savo vietoje?" Mes matome pasaulį gydant praėjusio karo žaizdas, skubiai pripildomus ištuštėjusius karo ginklų sandėlius, matome pasaulinės politikos scenoje vis dažniau iškylančius karo vadų siluetus, o privačiame gyvenime jaučiame rytojaus netikrumą, kylančias kainas, garsiai rėkiančias reklamas, puikius kinus ir teatrus. Pasakytume — nieko nuostabaus!

Tačiau tarp viso to yra vienas svarbus reiškinys — anas nepaprastasis mūsų dienų reiškinys. Pirmiausia mūsų akys nustemba nepaprasta žmonių daugybe. Kur tik pažiūri — minios žmonių. Miestuose namai perpildyti nuomininkų; restoranai — svečių; traukiniai, tramvajai, automobiliai — keleivių; sporto aikštės netalpiną žiūrovų, o valstybės ir net ištisi kontinentai perpildyti gyventojų. Iš čia kyla vadinamieji "gyvenimo erdvės" ieškojimai ir ekspansiniai didžiųjų valstybių žygiai į svetimas, tokias pat perpildytas, teritorijas.

Pati žmonių daugybes problema kyla iš nepaprasto žmonių padaugėjimo. W. Sombart nurodo, kad nuo 6-to ligi 18-to šimtmečio, vadinasi, 12 amžių laikotarpyje, Europos gyventojų skaičius neprašoko 180 milijonų. Tuo tarpu nuo 18-to šimtmečio ligi 1914 m., t. y. truputį daugiau nei per šimtą metų, Europos gyventojų skaičius pakilo nuo 180 milijonų ligi 460 milijonų. Tą patį reiškinį matome ir apvalai visos žemės gyventojų skaičiuje. 1800 m. visoje žemėje buvo apie 850 mil. žmonių, gi prasidedant mūsų amžiui, šis skaičius jau buvo pašokęs ligi 1800 mil. Vadinasi, daugiau nei dvigubai.  Tačiau žmonių daugybė, kylančios minties atžvilgiu, tėra tik išviršinis fizinis reiškinys. Savyje ji nėra blogybe. Atmetus politines užmačias ir tarptautiniu mastu tvarkant žemes erdvę ir ekonomines gėrybes, bent šiandien jokių trūkumų nebūtų. Šį kartą mums svarbu žmonių daugybėje iškilusi ne fizine, bet dvasinė ypatingo būdo krizė. Ši ypatingo būdo krizė yra šiandieninis žmonių daugybėje paties žmogaus sumasinimas. Tam tikru atžvilgiu žmogaus šiandien nėra. Jo vietą užėmė masė, kuri yra būdinga tuo, kad ji nėra pasislėpusi ir nematoma, bet išeina kaip pavidalas, kuris jau regimas visiems ir visur. Jos atžvilgiu pasaulis stovi sunkiausios krizės akivaizdoje, nes mase išeina į viešumą ir užima individo vietą.

Tačiau iš kitos pusės masė nėra 20-jo amžiaus sensacija.

Maždaug prieš 2500 metų jau senojoje Egipto civilizacijoje užtinkame žinių apie dideles revoliucijas ir neramumus. Senajame Testamente pasakojama apie murmančias prieš Mozę žydų mases. Naujajame Testamente ne individai, bet masės reikalavo ir įvykdė Kristaus mirtį. Toliau masių horizontuose iškyla Atėnų demagogai ir kalbėtojai, viduramžių kryžiaus karai, su socialiniu šūkiu išeina valstiečių sukilimai reformacijos laikais, o prancūzų ir rusų revoliucijos nusirita net į Azijos gilumą. Visi šitie reiškiniai savo esmėje yra mases pasireiškimo išdavos viešajame gyvenime. Nuo mūsų laikų masės jos yra skirtingos ne tiktai tuo, kad jos buvo ne masė, bet masės, ir kad jos susiformavo, nuėjo ir, pasakytume, dingo. Jos nepaliko viešpatauti, nes jos nebuvo visuotine prasme masės, bet buvo tik reikalo pašauktos ir jo palaikomos masės. Jos buvo iš esmės priešingos mūsų masei, kuri iškyla nūdieninėje tikrovėje ne tam tikruose regi jonuose, kaip tam tikro tikslo apraiška, bet kaip pastovi situacija pasauline prasme. Vakarų civilizacija savo visumos apimtyje dar nieko panašaus ligi šiol neturėjo. Siauresne prasme — masė buvo griūvant antikiniam pasauliui ir masei viešpataujant išmušė paskutinė Romos imperijos valanda.

Savo verte masė priklauso negatyviai ir griau-jančiai gyvenimo galiai. Šia prasme mase yra bar-barijos Magna Charta. Kaip tokią, jau anuomet ją suprato Hėgelis, įspėjamai sušukdamas: "Masė išeina". Goethe sakė: "Aš matau ateinančius bedievybės laikus". Comte rašė: "Be naujos dvasinės jėgos mūsų laikotarpis bus griuvimo laikotarpis". Gi Nietzsche savo dekadencijos kritikoje visu pilnumu pranašauja ateinantį europietiškos kultūros bankrotą — nihilizmą. . . ."Viskas tarnauja ateinančiai barbarijai ... aš matau kylantį nihilizmo potvynį. . . mūsų kelyje viskas slidu ir pavojinga. Ledas, kuris mus laiko, pasidarė plonas. Kur mes dar einame, ten tuojau niekas negalės eiti". Spengleris savo knygoje "Untergang des Abendlandes" prikišamai išveda visos mūsų civilizacijos neišvengiamą žlugimą. Visa tai nera šių dienų desperatiški šūkiai. Šias pranašingas mintis iškėlė praėjusio šimtmečio protaujantieji vyrai, kurie jau tada įžiūrėjo, jų manymu, per tautas, valstybes ir kontinentus atžygiuojančią mūsų civilizacijos mirtį — masę.

Masės rūšys Pati masė kaipo tokia nėra lygi viena kitai. Atsižvelgiant į masės lygį, jos situaciją, stovį ir patį susidarymo momentą, įžiūrima net kelios masės rūšys. Pav., gali būti masės ramios ir aktyvios. Rami masė yra nelyginant sukietėjusi lavina, kuri netolimoje praeityje buvo ugninga ir grasino. Tačiau jos sustingimas tėra tik laikinas. Ji vėl pradės veikti, kada atitinkamos ir atitinkamame momente jėgos duos veikimo impulsą. Aktyviosios masės yra apimtyje ir dvasioje to uždavinio, kuris jas pašaukė ir suformavo. Šitie du atvejai gaunami, apsprendžiant masę jos padėtimi.

Atsižvelgiant į masės susiformavimą ir sudarymą, iškyla du svarbieji momentai: akutinis masių sudarymas ir progresyvinis sumasinimas. Šituo atveju turėsime du iš pagrindų skirtingus dalykus. Akutinis masės sudarymas savo esmėje yra žmonių masės, o progresyviniame sumasi-nime jau randame patį masės žmogų.

Kaip minėjome, akutinis masių sudarymas yra skirtingas nuo progresyvinio sumasinimo. Pirmuoju atveju turime žmonių mases; antruoju — masės žmogų. Tokiu būdu akutinis masių sudarymas nėra žmogaus sumasinimas šiandienine prasme. Akutines mases sudaro tam tikras gyvenamojo momento reikalas. Jos būna pašaukiamos reikalingo tikslo. Tikslui atsiekti čia jungiasi ne masės žmonės, bet individai. Juos sujungia bendro tikslo reikalingumas, kurį sudaro tam tikrame laiko tarpe susidėsčiusios žmonių gyvenimo aplinkybės: revoliucijos, plėšimai, badas, panika, nepasitenkinimas valstybine santvarka ir t. t. Šie faktoriai yra laikini. Vienaip ar kitaip jie būna išsprendžiami ir tikslas realizuojamas tikrovėje. Žmonių masės, netekusios jas vienijančio tikslo, savaime išsisklaido. Imant esmėje iš tikrųjų čia nė nebuvo masės. Čia buvo tik reikalingumo arba efekto viena linkme sudaryta žmonių dauguma. Atskiras žmogus šitoje daugumoje buvo taip ilgai, kol jis buvo sąlygojamas bendro reikalingumo. Šiam sąlygojimui išnykus — atskiras žmogus savaime atitrūksta nuo daugumos.

Kas kita yra progresyvinis sumasinimas. Čia neveikia laikiškai sąlygojami įvykiai, bet yra tai nuolatinis stovis ir pastovi situacija. Jeigu aku-tiniame masių sudaryme atskiras veikia kaip skaičius daugumoje, dar neatsižadėjęs asmenybės teisių ir atsakingumo, tai progresyviniame suma-sinime "atskiras nėra daugiau jis pats, bet yra tik automatas, kurio veikimo nekontroliuoja jo valia" (G. Le Bon). Tokiu būdu progresyvinis sumasinimas yra nuolatinis individo užgniaužimas, nes jam trūksta jėgos savarankiškam apsisprendimui. Akutinis masių susidarymas randamas visais laikais, visada ir visur. Apie šitokias mases kalbama istorijoje prieš Kristų ir po Kristaus. Jas užtinkame visose civilizacijose ir svarbiuose žmonijos gyvenimo persilaužimo momentuose. Gi progresyvinis sumasinimas yra istorinio išsivystymo reiškinys, kuris stovi glaudžiame sąryšyje su proto suabsoliutinimu, technikos įsigalėjimu ir mašinos viešpatavimu virš žmogaus.

Masės žmogus

Kas yra masės žmogus? Pasakytume, kur daug žmonių, ten yra masė. Šis tvirtinimas kaipo skaičius atitinka masės fizinę išorę, tačiau jis nieko nepasako apie pačios masės esmę. Masės žmogaus atžvilgiu negalime pasakyti, kad kur maža žmonių, ten jau nėra masės žmogaus. Žmonių dauguma dar nėra masė, nes šia prasme mase apibrėžiama dauguma. Pačiai masei žmonių skaičius nėra nustatytas. Masėje daug nereiškia masę, o skaičius vienas — asmenybę. Ortega y Gasset savo knygoje "Masių sukilimas" sako: "Galima iš vieno vienintelio žmogaus sužinoti, ar jis masė ar ne".

Savo prigimtimi žmogus priklauso bendruomenei. Jis ateina į daugumą, joje gyvena ir pasilieka. Tačiau šitoje daugumoje jis neišsilieja į daugumos erdves, bet daugumoje jis pasilieka individas arba, kitaip tariant, jis gyvena kaip individas daugumoje individų. Jis sudaro tam tikra prasme daugumą ir šitos daugumos apimtyje jis yra nelyginant kvantitas, tačiau daugumoje jis yra kaip nepamainomas kvalitas, t. y. tas nepamainomas ir nepakartojamas individas, kurio veiksmai yra jo veiksmai, kūryba — jo kūryba ir kuris pagaliau yra galimybė pats sau.

Priešingybė individui yra masė. Masė yra kaimenė. Šitoje kaimenėje atskiras  žmogus yra kvantitas. Jis yra kaimenės priemonė. Pats vienas jis yra niekas, nes jo troškimai, idėjos, asmens savybės, gyvenimo bei elgimosi forma ir patys galimumai jam priklauso tiktai kvantite. Masės žmogus neklausia, kokiu talentu jis apdovanotas, ką jis turi padaryti, ką jis gali ir ko negali daryti. Jis nestato savo reikalavimų ir pasilieka be veržimosi, užsimojimų, nuo laiko ligi laiko tas pats ir toks pat. Tai "vidutinis" žmogus. Nietzsche šitą žmogų vadina "silpnuoju", o jų daugumą "suma silpnųjų". Šita "suma" surišta bendro galvojimo ir nusistatymo vieno tikslo atžvilgiu. Tačiau masės žmogus negalvoja. Jis neturi tikslo. Už jį galvoja, apsprendžia ir tikslą nustato vadas. Po civilizacijos uždanga šiuose žmonėse dega paslėptas laukiniškumas, kuris momento reikalingumui išmušus, paleidžiamas su vado šūkiu jo nurodyto tikslo linkui. Masės žmogus neklausia tikslo reikalingumo ar jo vertės. Jam svarbu leisti degti aistroms. Čia įtūžimas gali veikti nesaistomas ir nevaržomas, nes mases žmogui atpuola bet koks atsakingumo jausmas, bet kokia tolerancija, žmoniškumas ar susivaldymas. Šitos savybės priklauso žmogui-asmeniui. Masės žmogus yra paleistas barbaras-instinkto žmogus, kuris teturi tik dvi savybes: įtūžimą ir fanatizmą. Šituo atveju charakteringa, kad alkanos masės, ieškodamos duonos, sudaužo kepyklas, kuriose pati duona kepama.

Tikrasis gyvenimo stilius yra asmenybė. Masė neturi asmenybės profilio. Jos profilis yra "visi". Užtai masė nekenčia visa to, kas nėra pažymėtas "visi" ženklu, nes toks "nepažymėtasis" jau yra atskiras, kuris nėra sunormuotas masei kaipo nulis, turintis tą pačią teisę būti nuliumi ir tuo džiaugtis. Pati masės sąmonė yra "visi" sąmonė. Jos veikimas apribojamas visų prasme. Masės žmogus daro tai, ką visi daro; tiki taip, kaip visi tiki; galvoja taip, kaip visi galvoja; mano taip, kaip visi mano; elgiasi taip, kaip visi elgiasi. Šitoks žmogus Heideggerio knygoje "Būtis ir laikas" yra pavadintas lietuviškai neišverčiamu "Man". Pats "Man", atskirai paėmus, yra bereikšmis ir nieko nepasakantis. Tai masės žmogus: pilkas, nesąmoningas, neatsakingas, savo valios nekontroliuojantis automatas. Pats vienas jis yra nepastebimas ir neasmeniškas "Man". Šito žmogaus buvimas, tariant Jasperso žodžiais, yra "buvimas be egzistencijos".

Žiūrint iš istorinio taško, kiekviena epocha turėjo savo socialinį žmogaus tipą; vienoje buvo krikščionis, antroje — riteris, trečioje — prekybininkas ir t. t. Šituo atžvilgiu mūsų dienų socialinis tipas yra masės žmogus. Jis matomas visose mūsų dienų gyvenimo srityse. Nietzsche sako: "Visa mūsų sociologija nepažįsta kito instinkto, kaip kaimenę". Ji užėmė socialinio gyvenimo sceną, apsipavidalino ir, kaip matomas pavidalas, užėmė vadovaujančias vietas. Nuo viršaus ligi apačios matomi masės kontūrai. Tikrasis ir vadovaujantis mūsų gyvenimo asmuo yra masė, o visame mūsų gyvenime "nėra daugiau herojų, bet yra tik choras" (Ortega y Gasset).

Sumasinimo priežastys

Viduržemio jūros pakrantėje prieš du tūkstančius su viršum metų mažoji Graikija sukūrė mūsų civilizacijos, racionalinės filosofijos ir pozityviojo mokslo pradmenis. Paralelėje trijų didžiųjų pasaulio kultūrų: Kinijos, Indijos ir Europos, priekin išėjo europietiškoji kultūra ir jos civilizacija. Ji apėmė pasaulį. Dinamiškas europietis radikaliai ėmė žengti prieš keturis šimtus metų savo universaliu mokslu ir technika, kuri šiandien tapo viso pasaulio vienoks ar kitoks likimas. Apvalai imant, prieš tris šimtus metų Galelėjus, Kopernikas, Kepleris, Newtonas, Kolumbas, Ma-chiavellis, ir kiti europietiškai žmonijai sukūrė naują pasaulio vaizdą. Prasidėjo nauja epocha. Gimė naujas žmogus — šios epochos liudytojas. Ištisus šimtmečius, ligi 19-to amžiaus pabaigos, Vakarų žmogus kaskart smarkėjančiu tempu žengė išviršinės pažangos plotmėje. Atidengtas di-cžiul's gamtos mokslų laukas, padaryta daug technikos išradimų, jie pritaikyti pramonei ir ūkiui. Tokiu būdu buvo įkurtas vientisas mechanizuoto pasaulio organizmas ir formali milžiniška organizacinė sistema, apjuosianti visą žemės rutulį.

Žmogus yra protaujantis kūrėjas. Jis turi protauti ir kurti, nes to reikalauja gyvenimas. Žmogui protavimas yra būtinas, nes protavimu remiasi jo galėjimas veikti. Žmogus turi veikti, kad galėtų gyventi. Protavimo ir veikimo galingume glūdi žmogaus galimumai gyventi žemėje, nes tik protaudamas ir veikdamas žmogus tegali kurti. Kūryboje žmogus pirmuoju atveju įprasmina savo buvimą žemėje; antruoju atveju jis sukuria pasaulį, kuris būtinai reikalingas jo egzistencijai. Pamotė gamta jam nieko nedavė. Iš visų gyvių žmogus ateina į šį pasaulį didžiausias vargšas ir iš visų silpniausias. Ir štai čia iškyla grandiozinis paveikslas: žmogus gamtoje fiziškai silpniausias, tačiau iš visų gudriausias ir išmintingiausias. Nuo amžių žmogaus prigimtyje glūdi milžiniškas uždavinys: pažinti pasaulį ir jį apvaldyti. Protu žmogus pajėgia suprasti pasaulio galingumą ir savo menkumą. Reikia pagelbinių priemonių, kurios įgalintų šią gigantišką kovą laimėti. Tam tikslui žmogus pasigamino aparatą, — priemonę viešpatauti ant žemės ir gaivališkų gamtos jėgų. Aparatą žmogus sukūrė iš materijos ir medžiagos. Tai jo kūrybos vaisius ir įrankyje įkūnytos mintys prieš amžinąją pasaulio baimę.

Aparato išradimas įgalino technikos įsigalėjimą. Senajame Testamente randame pasakojimą apie pirmąjį žmonijos technikos kūrinį — Babelio bokštą. Šito bokšto statyba įnešė į žmonių giminę sąmyšį. Ten skaitome, kad Dievas sumaišė žmonių protus ir kalbas. Tai buvo perkelta prasme. Antruoju atveju technika yra negyva ir besielė. Žmogus, ją ugdydamas, sudėjo didžiausias kūrybos jėgas ir įkūnijo šviesiausias ateities viltis. Tačiau šitam savo kūdikiui jis negalėjo įkvėpti sielos ir šilimos. Bedvasis kūrinys ilgainiui veikė savo kūrėją dviem aspektais: išviršiniais laimėjimais, kur žmogus buvo technikos valdytojas, ir vidiniais pralaimėjimais, kur technika žmogaus dvasios pasaulį subordinavo savo galiai. Čia pasireiškė mistiškojo Babelio padariniai: žmogus tapo bedvasis ir šaltas. Jis paskendo suautomatinto darbo procese. Čia, pavyzdžiui, galime paklausti, ką gauna darbininkas savo dvasios pasauliui, jeigu jis nuo 8 vai. ryto ligi 12 vai. pietų ir nuo 1 vai. ligi 5 vai. vakaro suka varžtus. Visą laiką tokius pat varžtus ir į tą pačią pusę. Asmuo yra galvojimo, jutimo ir norėjimo vienybė. Ar ugdo šias vertybes ilgalaikis automatiškas varžtų sukimas? Ar daug čia įdėta kūrybos ir dvasinio veržlumo? Toks varžtų darbininkas nuosaikiai ir palengva visa savo dvasine būtybe neišvengiamai užmušamas. Nenuostabu, kad vienoje amerikiečių filmoje toks darbininkas, susiginčijęs su savo draugu, ėmė pastarąjį mušti tokiais rankų judesiais, kokius jis daro fabrike, sukdamas varžtus. Arba vel — biuro tarnautojas. Metai po metų jis varto tą pačią kartoteką ir daro tuos pačius įrašus. Žmogus neatitaisomai mechanizuojamas. Dvasia, nuolat sugesti-juojama automatiško darbo, ima dirbti automatiškai — pačiame darbe nedalyvaudama. Ji čia praranda kūrybos galią, o tuo pačiu ir prasmę pasaulio visumai. Darbas tampa šaltas, bedvasis ir nekūrybingas. Žmogus supranta buvimo prasmę kurdamas. Darbas yra kūrybos pagrindas ir kaipo toks yra žmogiškojo buvimo prasmingas išreiškė] as ir džiaugsmas. Tačiau kalbamu atveju darbas jau yra našta. Jis atliekamas kaip priverstina pareiga. Pagrinde šito priverstino darbo glūdi pinigas. Todėl ir pats darbas pradedamas ir baigiamas galvojant skaičiais — pinigais. Šituo atžvilgiu turime kvantito kultą. Ubi bene, ibi patria — nes gyvenimo prasmė ir aukščiausios dvasios vertybė iškeistos į piniginę vertę. Gi pats atskiras žmogus jau nėra daugiau kūrėjas, kaip nepamainomas žmogiškosios būties nešėjas ir ta-pėjas, o yra tiktai tas, kas daro ne tai, ką jis turi daryti, bet tai, kas jam reikia daryti. Šis "reikia" jam primestas iš viršaus paties reikalingumo, ir žmogus kaip žmogus yra subordinuotas reikalingumo valiai. Platesne prasme jis yra tik priemonė, o pati priemonė jau yra vertinama tik tiek, kiek ji yra naudinga. Todėl technikos ir materijos amžiuje kalbama apie žmonių materialą.

Iš kitos pusės tačiau, turėdami prieš akis telefoną, telegrafą, auto, geležinkelį, lėktuvą, teleskopą, mikroskopą ir t. t. ir t. t., susiduriame ir su ūkišku, moksliniu, politiniu ir valstybiniu aparatu. Viskas, aplamai paėmus, sudaro vientisą hierarchiją arba aparato viešpatavimą ant žmogaus. Žmogus kaip tik šitą hierarchiją nepaliko vien savo išorinio gyvenimo plotmėje, kuri čia yra jo tiesioginė pagelbėtoja ir padėjėja, bet perkėlė ją į gamtą, visatą ir savo dvasios pasaulį. Pati neaprėpiama visatos erdvė su milijonais dangaus kūnų ir žvaigždžių sistemų buvo išaiškinta kaip didžiulis mechanizmas, kuriame negyva bedvasė medžiaga varoma amžinų "geležinių" gamtos dėsnių. Buvo racionalizuoti gamtos reiškiniai. Remiantis neribota proto galia, prieita išvados, kad greit bus išaiškintos visos gyvenimo ir pasaulio paslaptys. Protas pasisiūlė būti vienintele žmogaus tikslo ir buvimo išeitimi. Padarius šiuos sprendimus, nesunku buvo prieiti prie to, kad vienintelė ir aukščiausia išmintis yra materializmas. Jo pavėsyje žmogus žygiavo apčiuopiamų daiktų diktatūroje, kupinas optimizmo., kad greit bus pasiektos civilizacijos viršūnės, kuriose jis, žmogus, bus absoliutus žemės ir gamtos valdovas.

Tačiau šitoje esminėje kryžkelėje padaryta gili klaida. Žmogus, žengdamas šviečiančiu civilizacijos keliu, toli pažino išviršinį pasaulį, bet užmiršo išvidinio pasaulio gelmes; kurdamas išlaukines gėrybes, jis leido žūti ir nesirūpino dvasios gėrybėmis. Pasirėmęs išviršine pažanga, žmogus savo viduje ėjo atgal. To pasėkoje ir patys siekiamieji tikslai, galutinėje išvadoje, jį apvylė, nes žmogus priėjo dvasinį bankrotą — šiandieninę nihilizmo pakalnę, kurioje žmogus atsidūrė kaip tik nuneigęs savo irracionalę būtybės pusę. Racionalinės ir iracionalinės savybės yra vienodai vertingos. Tik lygiai tarpusavyje santykiaudamos, jos sudaro pilną žmogų — asmenį. Vienos iškėlimas ir antrosios nuneigimas įneša neatitaisomą disharmoniją ir žmogiškosios būtybės suirimą. Tokiu būdu proto suabsoliutinimas ir paneigimas iracionalinės žmogaus pusės yra asmens sudaužymas, kurio išdava — masė.

Tačiau be šitų, čia nepilnai ir paviršutiniškai apibrėžtų priežasčių, žmogaus sumasinime ir vidutinio galvojimo niveliavimo procese dalyvauja ir daugelis kitų moderniojo gyvenimo faktorių. Jų visų iškelti čia negalime. Apsiribosime pabrėždami, kad, pav., ir kasdieninis mašinų bildesys, sirenų kaukimas, beprotiškas blaškymasis ir tempas nustelbia dvasios gelmių tylųjį balsą arba geriau — tikrojo žmogaus-asmens balsą, kuris yra žmogaus būties balsas. Arba vėl moderniškoji spauda ir radijas jau suformuotą mintį perskaito milijonams žmonių, kaip galutinę ir tikėtiną. Miestų namai statomi serijomis ir pagal vieną modelį. Žmogus, užuot savo viduje pergyvenęs grožį ir įvairumą, gauna atbaigtą vienodą plokštumą, o kad savo dvasios gelmėse pergyventų vertingumą, čia pat jam pateikiama dešimtys politikos ir propagandos šūkių, kurie rytoj bus iškeisti kitais. Galvojimo, sprendimo ir nuomonės tonas duodamas suformuotas ir apdirbtas iš viršaus.

Baigiant šias kelias pastabas, peršąsis trumpa ir aiškia išvada. Šiandien viešpatauja technika ir žmogus. Žmogus yra neįžiūrimas sraigtelis milžiniškoje aparatūroje, eilinis šokėjas didžiajame technikos muzikos orkestre, tačiau ne šio orkestro dirigentas. Technikos stebuklo kūrėjas — žmogus yra šito stebuklo vergas. Technika atsistojo pasaulyje, o žmogus — šalia josios. Gi iš tikrųjų turėtų būti atvirkščiai. Pasaulyje turi viešpatauti žmogus ir technika. Iš kitos

JONAS RIMŠA    KERĖJIMAS   (1-ma "Aymarų trilogijos" dalis)

 puses, atsikreipdami į mases žmogų, randame, kad ne mašina sukūrė masės žmogų, bet netikusi moderniojo gyvenimo organizacija.

Baigiamosios pastabos

Protas yra neatskiriama žmogaus būtybės dalis. Tačiau pats vienas jis dar nėra žmogus. Žmogaus būtybę sudaro ne vien tik protas, bet ir širdis (iracionaline prasme). Tačiau nuolat žengiantis naujųjų laikų racionalizmo prscesas teigė ir ugdė savo pažiūrą. To pasėkoje 19-tas amžius galutinai iškeitė aną pasaulį į šitą, dvasią į materiją, žmogų į įrankį. Čia mokyklos pasišovė išauklėti naują žmogų — naujos epochos nešėją. Jį išmokė įvairių mokslų, metodų; įdavė naujas moderniškas priemones, bet neįdiegė ir neišmokė istorinio atsakingumo. 19-tame amžiuje žmogus galutinai išraižė žemės paviršių, surašė knygose gyvūniją ir augmeniją, prikėlė mirusias kultūras ir civilizacijas, pasvėrė savo smegenis ir išmatavo kaukolę, o dievišką pradą savyje užmiršo. Jo trūkumas žmogaus dvasios viduje atvėrė klaikią tuštumą. Jei užpildyti ieškoma sensacijų, pavojingų nuotykių, kriminalinių romanų bei filmų su krauju, pistolietais ir mirtimi arba su pašėlusiu automobilio greitumu, tarytum norima pabėgti nuo tos tuštumos, kuri atsiveria dvasios gelmėse po mechanizuoto dienos darbo.

Dvi prigimtys dalinasi žmogaus paveikslą: protas ir širdis; dangus ir žemė. Iš žemės kyla tamsybės, o iš dangaus periferijų ateina šviesa. "Tarp dienos ir nakties, miego ir budėjimo, gimimo ir mirimo tęsiasi gyvenimas" (Bachofe-nas). Pats gyvenimo supratimas negali tilpti plokštumos ribose, nes išorinės mįslės sprendimo raktas glūdi gilumos mįslėje. Ant dabartinės nihilizmo bedugnės žmogaus išgelbėjimas teįmano-mas ant lygiagrečiai pastatytos racionalinės ir iracionalinės linijos, nes tik iš čia bus matoma, kad gyvenimas nėra fiziška, matematiška ar chemiška formulė, kuri galima apskaičiuoti logaritmų lentelėje; kad žmogus nėra vien neaiški biologinė būtybė, o pats pasaulis yra daugiau, nei bedvasė ir niūri materija. "Pasaulis yra gilus, gilesnis, nei diena parodo" (Nietzsche).

Pasinaudota literatūra:
Paul Reivvald — Vom Geist der Massen. W. J. Revers — Persoenlichkeit und Vermassung. Bachofen — Der Mythus vom Orient und Occident. O. y Gasset — Aufstand der Massen.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai