Parašė Kazys Bradūnas
|
RAITELIS MITOLOGINIAM PEIZAŽE
Per žemaičių kalvas kopia debesys
Su ledinio lietaus kibirais,
Ąžuolynų viršūnėmis remiasi
Ir pasikalba su aitvarais.
Per žemaičių kalvas joja raitelis
Su burtažodžiu gyvu tautos...
Ir net žeme po kojomis aikteli
Didumu paslapties nugirstos.
RAGANIAI
Brolis parvedė marčią iš jaujos,
Tėvas kopia naktim Šatrijon,
Močia virina juodąjį kraują,
Aš pinu vainikus įvijom.
Ir dievuliai aplink atsiliepia
Ir susirenka mūsų kerčioj.
Saugo langus drebėdamos liepos,
Gyvas atnašas miršta kančioj.
Uždaryk langines — tegu niekas,
Anei lapai šlamą netrukdys,
Kai balandį, lengvutį kaip sniegas...
Tik pragysta kaimyno gaidys,
Ir dievuliai piktai išsišiepia —
Viskas pradeda grimsti gilyn ...
Kur nubėgti įaugusiom liepom?
Kaip nulėkti balandžiui tolyn?...
JONINIŲ NAKTIS
Į tą girią — ąžuolyną
Krito žvaigždės visą naktį,
šiltą naktį krito žvaigždės.
O į Nemuną į gilų
žolynai drėgni nuskendo...
Tegu žiedus neša upė —
Bus gana dirvonų tvaiko.
Tegu gęsta šviesios žvaigždės —
Bus tamsesnės žemės akys.
MERGAITĖS IŠKVIETIMAS
Išblaškyto sapno šviesų plaustą
Pučia tolin brėkštąs rytmetys..
Rauda lapais šaltas lapkritys.
Ošdamos miškų viršūnes rausta.
Išgąstingai akys atsidaro —
Du žiedai jau skinamos gėlės.
Ir kaulėtos rankos Nebyles
Atneša keliones juodą skarą.
O, negailestingoji, baisi,
Begalinį taką jau tiesi
Liūdesio užlieta lyguma.
Ir mergaite nesiklausus, kur eini,
Garbanas nuleidus ir klusni,
Tave seka, graudžiai verkdama...
PAKASYNOS
Iš pageltusių, senų giesmynų
Pakasynose giedojo seniai,
Dar vardu velionį šaukdami.
O laukuose rūkstančiais pusnynais
Vėjai, žirgus plakdami, dejavo,
Jo keliones važio nepralenkdami.
Tik vėžes nerandamai užpustė,
šiltas paryčio atodrėkis nuplovė.
Ir giedoriai, nesudėję bluosto,
Kaip varnai pas drėgną duobę stovi.
RUDUO
Į veleną dusliai atsitrenkia
Paskutinis šakos obuolys.
Ir mes klausome, galvas nulenkę,
Kaip sruvena žolėm drebulys,
Kaip nutilusiu, tolimu vieškeliu
Sunkūs žingsniai artėja lėtai ...
Ir pavirstame gluosniais prie kryžkelių
Ir pravirkstame taip nekaltai.
NAŠLAITĖS VAKARAS
Ko už kalnelių aukštųjų,
Ko, saulužėle, skubi? —
Čia ant kapų užmirštųjų
Sėskim, saulele, abi.
Pasakok man, saulužėle,
Ką po kalneliais randi,
Kam ta žolele sužėlė,
Ko taip žemele skaudi...
Neprakalbėjo saulužė,
Tik nusileido liūdnai.
Nesušlamėjo giruže —
Atsidūsėjo kalnai ... |