Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ ŽMONIJOS NUOJAUTA IR APREIŠKIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
"Religijos šalininkai", rašo P. Aksamitas knygoje Šventraščio dorovė ir dabartis,1 "norėdami suderinti savo religines pažiūras su mokslo pasiekimais, [yra] priversti vis labiau maskuotis, ieškoti naujų argumentų".2 Autoriui nepatinka, kad "dvasininkai daugiau dėmesio skiria doroviniams-eti-niams religijos principams, . . . aiškina, kad religija yra vienintelis dorovės ir etikos principų šaltinis, . . . kad bažnyčia yra dorovės saugotoja, . . . [kad] be religijos ir tikėjimo į dievą žmonės pasidarytų panašūs į gyvulius".3 Autorius konstatuoja, kad ir katalikai, ir žydai vieną iš svarbiausių vietų doroviniame-etiniame mokyme duoda Dešimčiai Dievo įsakymų.4 O "II Visuotinis Vatikano bažnytinis susirinkimas bei paskutiniųjų popiežių enciklikos rodo", tęsia autorius, "kad katalikų bažnyčios vadovai savo ideologinėje ir praktinėje veikloje rėmėsi ir remiasi Šventuoju raštu, kaip pagrindiniu šaltiniu . . . , dievo apreikšta tiesa, kurią ne tik kritikuoti, bet ir ja abejoti buvo griežčiausiai draudžiama".5
Šventraščio dorovės ir dabarties autoriui svarbu pagarsinti, kad

Priešingai bet kokiems dievo įsakymams, skiepijantiems individualizmą, moraliniai komunizmo principai atveria naujo, humaniškiausio žmogaus, žmogaus gyvenančio ne kažkokia išgalvoto dievo, o žmonių gerovės labui, dorovės principus. Naujo žmogaus ugdymas yra vienas svarbiausių ir aktualiausių Tarybų Sąjungos Komunistų partijos politikos uždavinių, moksliškai suformuluotų XXIV TSKP suvažiavime.6
Anot autoriaus, religinė ideologija "iš esmės susigyveno su principu 'Žmogus žmogui — vilkas' ", nes pagal ją žmogus "atsako už savo nuodėmes ne tiek prieš visuomenę, kiek prieš dievą".7 Tuo tarpu komunistinėje visuomenėje žmonių santykiai esą pagrįsti humanišku abipusės pagarbos principu "Žmogus žmogui — bičiulis, draugas, brolis".8 Užtat, tvirtina autorius,
Naujas tarybinis žmogus iš esmės skiriasi nuo krikščioniškojo žmogaus idealo.9
Komunistinės visuomenės kūrėjai, apsiginklavę komunizmo dorovės principais, kovodami prieš pasenusio kapitalistinio pasaulio atgyvenas, jų tarpe ir religines, išlikusias kai kurių žmonių sąmonėje, sukurs naują visuomenę, kurioje nebeliks vietos jokiems dievų įsakymams, kurioje naujas žmogus pajungs visas gamtos ir visuomenės jėgas žmonių gerovės, visos žmonijos labui.20
Du dalykai P. Aksamito knygutėje verti atidos
1. Kas rūpi autoriui?
2. Dešimt Dievo įsakymų: žmonijos nuojauta
ir Apreiškimas.
I
KAS RŪPI "ŠVENTRAŠČIO DOROVĖS IR DABARTIES' AUTORIUI?
Įžangoje autorius aptaria Šventraščio vaidmenį tikinčiajam:11

Senovės žydų religinė literatūra ir tradicija, įtraukta į krikščioniškąją religiją, yra laikoma dievo apreikšta tiesa .. . Daugelis mokslininkų užmokėjo savo gyvybę už mėginimus suabejoti šia tiesa. Net ir dabar tikintiesiems žydams ir krikščionims, ypač katalikams ir stačiatikiams Biblija (Senasis ir Naujasis testamentas) yra ne istorijos šaltinis, bet tikėjimo ir garbinimo objektas, nenuginčijamas autoritetas, knygos, parašytos šventosios dvasios įkvėpimu, o dešimt dievo įsakymų — pagrindinis dorove principų šaltinis.12

Pagal autorių, "Biblija yra ne istorijos šaltinis bet tikėjimo ir garbinimo objektas". Tikintysis pataisytų jo sampratą. Mat Šv. Raštas tikinčiajam yra Šventoji istorija, arba Tikėjimo Dievo Apreiškimu išraiška. Pats autorius naudoja Penkiaknygę, arba Pentateuchą,15 kaip įvykių kroniką. Jau pirmajame skyriuje, sekdamas Išėjimo knygą (19, 18-31), aprašo Mozę: "Keturiasdešimt dienų ir nakčių prasėdėjo Mozė Sinajaus kalne, kol dievas ant dviejų akmeninių plokščių užrašė įsakymus".14 Toliau autorius aprašo žydų tautą, kuri, nesulaukdama Mozės, nusilieja auksinį veršį ir pradeda jį garbinti. Nusileidęs nuo Sinajaus, Mozė, pykčio pagautas, sviedžia į žemę abi plokštes. Plokštės sudūžta. Auksin: veršis sudeginamas, o jo garbintojai išžudomi. Možį vėl kopia į kalną. "Šį kartą", tęsia autorius, "žiauriai pamokyta žydų tauta kantriai laukia pakalnėje kol Mozė kalbasi su dievu ir gauna naujai užras" tas plokštes. ... dievas imasi papildomų priemonių savo galybei įrodyti. Mozei išauga ant kaktos ragai Su ragais ant kaktos Mozė, nusileidęs nuo kalno.
imasi mokyti savo tautą".15 Išdėstęs įvykių kroniką, autorius pastebi: "Šioje istorijoje (mano pabraukta) yra daug įdomių detalių, į kurias mokslininkai jau seniai atkreipė dėmesį. Svarbiausia yra tai, kad antrą kartą padiktuoti įsakymai skiriasi nuo pirmųjų".16 Be to, klausia: "Kaip galėjo per tokį trumpą laiką taip smarkiai pasikeisti visagalio dievo nurodymai? Be to, dievas parašo 'dešimt sandoros žodžių' (Iš 34, 28). Kaip matome, ant plokščių užrašomi ne įsakymai, o sandora (sutartis) tarp dievo ir žydų tautos. ... Kokia tai sutartis? Kada ir kokie įsakymai atsiranda pas žydus? Kurie įsakymai ankstesni, kurie vėlesni?"17

Čia Šventraščio dorovės ir dabarties autorius ima nagrinėti patį Šv. Raštą ir Dievo įsakymus. Pen-kiaknygė, arba Pentateuchas, čia nebelaikomas įvykių kronika, bet, sako autorius, "šalia įvairių apsakymų, legendų ir mitų apie pasaulio ir žmonių sutvėrimą, pirmųjų žydų genčių klajones, nemaža vietos užima įvairūs dievo nurodymai ir įsakymai, ritualinių ceremonijų bei aukų aprašymas".18 Išnašoje primena, kad "bažnytininkai jų [pirmųjų penkių Senojo Testamento knygų] autoriumi laiko Mozę. [Teigia, jog] nėra jokių duomenų, kurie nors iš dalies patvirtintų Mozės istoriškumą".19 Gi "Vadinamieji dešimt dievo įsakymų pasitaiko keliose vietose. Antroje Mozės knygoje (Išėjimo), 20 skyriuje, duodami vieni įsakymai, tos pačios knygos 34 skyriuje — kiti, o Atkartoto įstatymo knygos penktame skyriuje — treti. Du pirmieji variantai smarkiai skiriasi vienas nuo kito, o trečiasis variantas su nedideliais pakeitimais pakartoja pirmąjį".20

Penkiaknygės kilmė
. Prieš nagrinėdamas Įsakymų išdėstymo tvarką ir turinį, autorius siūlo susipažinti su Penkiaknygės parašymo laiku ir įvykiais, "dėl kurių atsirado dievo sutartis ir įsakymai".21 Autorius pripažįsta, kad žydų, kaip ir kitų tautų, pasakojimai bei legendos apie protėvių klajones ir žygius iš pradžių buvo perduodami žodžiu iš vienos kartos į kitą. Ir tik XI-X a. prieš Kristų, susikūrus žydų valstybei ir atsiradus raštui,22 buvo pradėta užrašinėti "kai kurios legendos, ypač tos, kurios buvo susijusios su populiariu liaudyje mitologiniu genties vadu Moze, taip pat atskiri dievo Jahvės ir
dievo Elohimo įsakymai, sutartys bei nurodymai".23 Autoriui paranku Penkiaknygės kilmę aplamai išaiškinti teigimu, kad "šiuolaikinėje (mano pabrauk-ta) mokslinėje Biblijos kritikoje daugelis istorikų, jų tarpe ir tarybiniai, pritaria žymaus vokiečių bib-listo J. Velhauzeno padarytai išvadai, kad beveik visos Mozės knygos buvo surašytos ir suredaguotos Babilono nelaisvės laikotarpiu (586-538 m.p.m.e.)".24 Ir kai kurie Mozės knygų — Penkiaknygės šaltiniai aplamai aptariami. Tai "įvairių laikų ir epochų rašytiniai rinkiniai. Juose . . . atsispindi žydų ir kaimyninių tautų tradicijos ir papročiai".25 Autoriui paranku pasitenkinti trimis pagrindiniais šaltinių rinkiniais, "kurie skiriasi savo pobūdžiu ir atsiradimo laiku. Tai Palikimo (Sutarties), Atkartotojo įstatymo ir Šventikų kodekso rinkinys".26

Julijus Wellhausen (1844-1918), kuriam P. Ak-samitas pritaria, savo Penkiaknygės sampratoje turi ne tris, bet keturis pagrindinius šaltinius:
1. Jahvistinį, kurį žymi raide J, iš 870 m. prieš Kristų. Šiam šaltiniui būdinga Dievą vadinti Jahve Užtat jis ir vadinamas Jahvistiniu ir raide J žymimas.
2. Elohistinį, kurį žymi raide E, iš 770 m. prieš Kristų. Šiam šaltiniui būdinga Dievą vadinti Elohi-mu. Jahvės vardo apreiškimą jungia su Sinajaus įvykiais (žr. Iš 3).
3. Deuteronomistinį, arba Pakartoto Įstatymo,
kurį žymi raide D, atrastą Šventyklos remonto metu
621 m. prieš Kristų (žr. 2/4 Kar 22-23).
4. Kunigų teisyną (vokiečių kalba Priesterko-
dex), kurį žymi raide P (nuo žodžio Priester), pra-
dėtą Babilonijos tremtyje ir atbaigtą Ezra-Nehe-
mijo laikotarpiu — maždaug 450 m. prieš Kristų.27

Atrodo, kad Šventraščio dorovės ir dabarties autorius J. Wellhausen ir jo Penkiaknygės tyrimą pažįsta tik iš antrinių šaltinių. Vargu ar J. Wellhau-sen savo sampratą čia atpažintų. Penkiaknygės kilmės tyrimą autorius baigia teigimu, kad Dešimties Dievo įsakymų "paskelbimo legenda", įamžindama vieną "labiausiai branginamų ir mėgstamų gentinės žydų mitologijos didvyrių", "dievybės sankcionuotu susitarimu" patvirtino "žemės [Palestinos] valdymo teisėtumą".28

Dievo įsakymų kilmė
. P. Aksamitas pradeda su teigimu, jog "Šventraščio moralės analizė rodo, kad jokių antgamtinių [apreikštų?], vieną kartą visiems laikams duotų dorovės principų nėra. Biblijos knygos sudarė įvairių laikų ir epochų, tradicijų bei papročių rinkinius, kurie atspindėjo ne tik ž dų, bet ir kaimyninių tautų kultūrą ir buitį".29

Seniausiu Dievo įsakymų variantu Šventraščio dorovė ir dabartis laiko Apeiginį dekalogą, kuris yra Išėjimo knygoje 34,14-26. Jame, teigia autorini, "jokių dorovės normų nėra. Visi įsakymai yra griežtai religinio-ritualinio pobūdžio".30 Šių įsakymą Dievas P. Aksamitui yra "pavydus, smulkmeniškas, kovojantis su kaimyninių kraštų dievais"31 Iš čia daro išvadą, jog "Priešingai Biblijos apologetų aiškinimams, kad žydai nuo pat pradžios esą turėję vieną tikrąjį dievą, visada buvę monoteistai ir tik vėliau kaimyninių tautų įtakoje pasidavę stabmeldystei (politeizmui), mokslas įroc kaip ir kitos pirmykštės tautos, turėję gentinius dievus. Iš jų ilgainiui atsiradę bendragentiniai, o šie išaugę į tautos ir valstybinius dievus".32 Senovės žydų religijoje nėra jokių " 'išrinktinumo' požymių, apie kuriuos kalba kunigai ir rabinai . . . Senovės žydų religija niekuo nesiskyrė nuo kitų senovės tautų religijos".33

Penkiaknygė turi dar du Dešimties Dievo įsakymų variantus: Iš 20,1-17 ir Įst 5,6-21. Anot P. Ak-samito, juodu "beveik sutampa ir smarkiai skiriasi nuo pirmojo, nes dorovės principams čia skiriama daugiau dėmesio".34

Antruoju variantu P. Aksamitui yra Įst 5,6-21 tekstas. Jis yra Pakartotojo Įstatymo branduolys, nes "Šioje knygoje dievo vardu žydų tautai žadamas laimingas gyvenimas su sąlyga, kad jie sąžiningai ir nuolankiai atliks visas apeigas ir aukos aukas, smulkmeniškai laikysis įvairiausių dievo nurodymų. Priešingu atveju buvo grasinama žiauriausiomis bausmėmis".35 Be to, jis pastebi, jog "Reikalavimas centralizuoti aukojimus, panaikinti aukurus atskirose vietovėse padėjo J. Velhauzenui įrodyti, kad Atkartotojo įstatymo knyga yra parašyta anksčiau už pirmąsias keturias knygas [Pradžios, Išėjimo, Kunigų ir Skaičių], kuriose kultas jau centralizuotas ir savaime suprantamas".36 Autorius užsimiršta, kad jo pirmasis Dešimties Dievo įsakymų variantas
— Iš 34,14-26 laikomas seniausiu.37 ,

Šventraščio dorovės iš dabarties
autoriui svarbu iškelti, kad "Sutartys [su "savo" dievybe] būdingos mažoms senovės rytų tautoms. Tai heno-teizmo [vieno dievo iš daugelio garbinimo] pasireiškimas".38 Čia, teigia autorius, "Atsiranda naujas požiūris į žmonių santykius su dievu — įsivaizdavimas apie abipusį išrinktumą., Žmonės išsirenka sau dievą, o dievas savo tautą. Abipusis iš-rinktumas patvirtinama sutartimi".39

Henoteizmo idėjų ir jų atgarsių esą, teigia autorius, ir krikščioniškajame Naujajame Testamente. Pavyzdžiu duoda Tautų apaštalo Pauliaus tekstą: "Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ir žemėje,
— daug tų dievų ir daug viešpačių, — tai mes turime tik vieną Dievą . . ." (1 Kor 8,5-6).40

Vieno tikrojo Dievo nuojauta žmoguje ir tikėjimas vienu tikruoju Dievu Šventraštyje autorių pykdo. Jis ir piktinasi:

Vienintelis dievas savo pirmajame įsakyme reikalauja
neturėti ir negarbinti svetimų dievų. Vadinasi, jis pats
sutinka, kad šalia jo egzistuoja ir kiti, t.y. svetimi dievai.
Ir kaip po šito viso apsiverčia liežuvis judaizmo ir krikš-
čionybės šalininkams tvirtinti apie vieną visagalį die-
vą?!41 ,

Dievo įsakymą turinys. Antrajame Dievo įsakymų variante, pagal P. Aksamitą, be nurodymų rinkinio apie žmogaus pareigas Dievui (I-IV įsakymai), yra ir rinkinys apie žmonių tarpusavio santykių dorovę-etiką (V-X įsakymai). Pirmieji keturi, anot jo, tik aiškina ir patvirtina henoteizmo idėją bei išdėsto Dievo garbinimo klausimus. Jie neturi nieko bendro, teigia autorius, su dorove ir etika. Priešingai, jie "propaguoja amoralią, piktos, kaprizingos, despotiškos dievybės, reikalaujančios besąlygiško paklusnumo, keršijančios vaikams už kažkada padarytas tėvų nuodėmes, idėją".42 Gi likusiųjų šešių "tyrinėjimas parodo, kad tai yra moraliniai-doroviniai principai, visiškai priklausantys nuo istorinių to laikotarpio sąlygų".43 Jų atsiradimo šaltiniu, rašo P. Aksamitas, "yra Hamurabio (1792-1750 m.p.m.e.) — Šumero valstybės valdovo — surinkto kodekso ištraukos".44 Jam svarbu savo skaitytoją įtikinti, kad "Biblijos knygų istorinė analizė atskleidžia dvasininkų teiginių apie dievišką dešimties įsakymų kilmę absurdiškumą".45

Aplamai Šventraščio dorovės ir dabarties autorius nori skaitytoją (galbūt tik patį save!) įtikinti, kad ne tik pats Šv. Raštas — Penkiaknygė, bet ir jo turinys savo kilme bei raide teturi tik "reakcinę esmę".

Komunistinė ir religinė dorovė yra priešingos
. Šiai temai P. Aksamitas pašvenčia du Šventraščio dorovės ir dabarties skyrius. Skyriuje "Paprastos dorovės normos ir krikščionybė" jis aptaria dorovę ir jos kilmę: "Pagrindinės dorovės kategorijos — gėris ir blogis — formavosi pirmykštės bendruomenės žmonių kolektyvinio darbo metu. Visi žmonių poelgiai, kurie padėdavo normaliai funkcionuoti visuomenei, buvo vertinami kaip gėris, o visa tai, kas trukdė šiam procesui, imta vadinti blogiu".46

Norėdamas savo tezę pagrįsti, autorius pamini keletą seniausių žmonijos literatūrinių paminklų: Gilgamešo epą (Mesopotamijoje), Arfininko giesmę (Egipte), budistinę Tripitiką ir t.t. Jo minimo literatūriniai pavyzdžiai yra seniausi žmonijos disidentai. Jie kaip tik mus suvedą akis akin su asmenimis, kurie, sekdami sau įgimtą gėrio ir blogio nuojautą, — daryk gera ir venk bloga, — nepasitenkino sistemos jiems primesta gėrio ir blogio samprata.47

Krikščionybė, anot P. Aksamito, pasisavino Senojo Testamento dorovės normas, įnešdama naujų bruožų į "vadinamus dievo įsakymus". Krikščionybės samprata perdėm negatyvi. "Pagrindinis krikščioniškosios dorovės teiginys skelbia, kad žmogus iš prigimties yra nuodėmingas, todėl pasmerktas kentėjimams žemiškame gyvenime ir amžinoms kančioms pragare".48 Kad žmogus yra "Dievo paveikslas" (Pr 1,27) "labai geras" kūrinys (Pr 1,31), kuriam patikėta "įgyvendinti ir sergėti" Dievo pasaulį (Pr 2,15), P. Aksamitas nežino. Jam būtų pravartu pasidžiaugti Psalmisto nuostaba:

Kas gi žmogus, kad tu [Dieve] jį dar atmintum, kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?!' Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji.
(Ps 8,5-6)

Krikščionybės savimonė nėra pesimistinė. Krikščionis žino tikėjimu, kad nei pasaulis, nei jis pats nėra blogi iš esmės, bet nuosprendžiu nebūti Dievo paveikslu ir atsakingu kūrėjėliu Dievo pasaulyje.

Šventraščio dorovė ir dabartis
kalba ir apie Jėzų Kristų ir atpirkimą. Tačiau ir čia ribojamasi išgelbėjimu "nuo pomirtinio pragaro". Krikščionybės artimo meilės principas "Mylėk savo artimą, kaip save patį" (Mt 22,38), sako autorius, "kaip dorovės norma, nieko bendra su religija neturi".49 Mat "Doram reikia būti iš tikrųjų. Todėl tegul niekas nedaro kitam to, ko jis nenori, kad padarytų jam pačiam".50 Taigi pagrindinės dorovės kategorijos — gėris ir blogis — nesiformuoja nė "kolektyvinio darbo metu"!

Komunizme irgi esama nuodėmių sąrašo. Tačiau jis nesudaromas nei pagal prigimtinį įstatymą, nei pagal Dešimt Dievo įsakymų, bet pagal komunistinės dorovės principus, kurie "aiškiai suformuluoti TSKP XXII suvažiavimo priimtoje TSKP Programoje".51

"Moralė — auklėjimo ir pamėgdžiojimo produktas". Užtat ne "Mylėk artimą, kaip save patį" (Mt 22,39), bet būk "aktyviu komunizmo statytoju". Komunistinės dorovės centre nėra pats žmogus, o politinė sistema. Tuo tarpu krikščioniškoji dorovė dėmesio centran stato patį žmogų, o ne sistemą.

Kas rūpi autoriui?
Religinės atgyvenos, pagal P. Aksamitą, yra Penkiaknygė Šv. Rašte, Dievas ir Dešimt Dievo įsakymų. Jis nėra tiesos ieškotojas. Jam svarbu statyti komunizmą. Būdamas asmeniu, kuris tariasi valdąs žmonijos dabartį, jis lengvai pasiduoda pagundai išbraukti iš praeities tai, kas jo požiūriui neparanku, ir prikurti to, ko nebuvo. Tai ryšku ir mokslinio Senojo Testamento tyrimo supratime, ir istorijos faktų — turinio panaudojime.

Šiuolaikinis Penkiaknygės tyrimas.
Mokslinės Penkiaknygės analizės žymiausiu atstovu Šventraščio dorovės ir dabarties autorius laiko Julijų Well-hausen (1844-1918), kuris surikiavo pirmąją Mozės knygų — Penkiaknygės šaltinių teorijos sintezę.52 Ši šaltinių teorija judinte išjudino mokslinį Penkiaknygės tyrimą. Kaip jau matėme, pagal J. Wellhausen, Penkiaknygėje yra keturi pagrindiniai šaltiniai, arba rinkiniai: J (Jahvistinis), E (Elohis-tinis), D (Deuteronomistinis) ir P (Kunigų teisynas).53 Buvo padarytos dvi išvados:

1 Penkiaknygė, svarbiausioji Senojo Testamento dalis, buvo imta redaguoti Babilonijos tremtyje (587-538 m. prieš Kristų) ir pabaigta Ezra-Nehe-mijo reformų metu (apie 450 m. pr. Kr.).
2. Penkiaknygė turi bent keturis pagrindin: anksčiau rašytus, šaltinius. Todėl Penkiaknygės suredagavimo amžius nieko negali pasakyti apie šaltinių, arba turinio, amžių.

J. Wellhausen ir aplamai XIX a. moksliniam Penkiaknygės tyrimui buvo būdingos trys prielaidos:

1. Skeptiškumas.
2. Evoliucinis požiūris.
3. Antgamtės neigimas.

Penkiaknygė mokslinio tyrimo šviesoje pasirodė esanti vėlyva knyga. O ji aprašo įvykius, kurie įvyko keletą šimtmečių anksčiau. Imta skeptiškai vertinti šį vėlyvą pasakojimą apie senovės įvykius. Evoliucinis požiūris irgi buvo labai madingu dalyku. Buvo madinga teigti, kad senovės tautų kultūra ir religija yra evoliucijos padariniai. Antgamtės neigimas buvo perdėm aprioristinis.

Nūdien, XX a. einant į galą, šios prielaidos yra būdingos tik tiems, kurie nesiskaito su Artimųjų Rytų istorija ir archeologija. Archeologija savo radiniais atvėrė plačias duris į Artimųjų Rytų raštiją, etnologiją ir antropologiją. Pati
Religijų istorija, pažindama ir palygindama intelektualinį, kultūrinį ir religinį Artimųjų Rytų kraitį, galėjo tiksliau suprasti žydų religiją, kuria alsuote alsuoja Senasis Testamentas. J. Wellhausen Mozės knygų — Penkiaknygės kilmės ir turinio tyrimas rėmėsi tik įžvalga, gauta tik iš pačių knygų nagrinėjimo. Religijų istorijos daviniai ir archeologiniai radiniai jam dar nebuvo prieinami.

Religijų istorija ir Artimųjų Rytų archeologija parodė, kad J. Wellhausen analizė nėra pakankama, nes ji yra apriorinė. Penkiaknygė buvo trumpinama ir ilginama ant XIX a. prokrustinės prielaidų lovos. Viena tapo aišku: Šv. Raštą reikia suprasti ne pagal asmeniškas prielaidas, bet Artimųjų Rytų raštijos, istorijos ir archeologijos šviesoje. Atrastos senienos padėjo atkurti Šventraščio istorinį kontekstą.54

Formų istorijos metodas
. J. Wellhausen Mozės knygų — Penkiaknygės analizės nepakankamumą ir aplamai XIX a. filosofinių prielaidų krizę Šv. Rašto tyrime taikliai iškėlė Hermann Gunkel (1862-1932), formų istorijos, arba Formgeschichte, metodo pirmūnas. Wellhausen Mozės knygų analizė ribojosi tik rašytu šaltiniu — J E D P kilme ir turiniu. H. Gunkel parodė, kad tai nėra pakankama, nes mokslinis Mozės knygų tyrimas turi skaitytis su žodiniu Tikėjimo kraičiu, iš kurio buvo sukurti rašytieji šaltiniai (J E D P). Todėl vispusiškas

Penkiaknygės ir jos rašytinių šaltinių įvertinimas nėra įmanomas be atidaus dėmesio žodinio Tikėjimo kraičio raidai. Mat tarp įvykių, apie kuriuos Penkiaknygėje kalbama, ir jų užrašymo buvo ilga Tikėjimo kraičio raida. Apie Sandoros įvykius buvo pasakojama gyvu žodžiu. Tokiu būdu Hermann Gunkel davė pradžią Sandoros įvykių perdavimo gyvu žodžiu tyrimui. Svarbu atpažinti įvykių perdavimo gyvu žodžiu formas (Gattungen, arba žanrus) ir jų vietą — vaidmenį gyvenime (Sitz im Leben). Penkiaknygės istorija, pagal H. Gunkel, yra jos formų istorija. Be to, Penkiaknygės formos yra dalis Artimųjų Rytų raštijos.55 Tačiau, anot H. Gunkel, Senasis Testamentas yra ir savita religinio išgyvenimo išraiška. Šalia panašumų tarp žydų ir .Artimųjų Rytų raštijos reikia neišleisti iš akių ir Penkiaknygės savitumo, kuriuo žydų tikėjimas persunkė ir užantspaudavo iš savo kaimynų perimtą medžiagą.

H. Gunkel formų istorijos metodas (Formge-schichte) davė naują kryptį XX a. Šv. Rašto moksliniam tyrimui. Savo atida žodiniam Tikėjimo kraičiui ir Artimųjų Rytų raštijai bei archeologijai, jis mokslinį Šv. Rašto tyrimą surišo su įvykiu, kuriame gimė Tikėjimas. Be to, formų istorijos dėka Mozės knygų — Penkiaknygės mokslinis tyrimas padarė du svarbius nuosprendžius:

1. Išlaisvino iš XIX a. atgyvenų, kurios taip ryškios J. Wellhausen šaltinių teorijoje.
2. Pripažino, kad rašytieji šaltiniai turi pradžią žodiniame Tikėjimo kraityje.

XIX a. Mozės knygų — Penkiaknygės mokslinis tyrimas buvo padaręs išvadą, kad jos įvykių aprašymas atspindi ne aprašomus įvykius, bet amžių, kuriame jie aprašomi. Rišlu šiuo aprašymu nepasitikėti. Todėl pasakojimas Penkiaknygėje apie Tikėjimo protėvius — Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir Juozapą — neturi istorinės vertės. Mozė — mitologinė asmenybė. Be to, buvo madinga visur taikyti evoliucijos dėsnį. Žydų religija, šios sampratos šviesoje, imta laikyti evoliucijos padariniu: prasidėjusi animizmu, per politeizmą ji tapo monoteistine pranašų amžiuje.

Artimųjų Rytų raštija ir archeologija parodė, kad XIX a. Mozės knygų — Penkiaknygės tyrimas buvo nekritiškas, nes rėmėsi prielaidomis, o ne faktais. Nūdien jo prielaidos yra laikomos atgyvenomis, o jomis naudojasi tik nekritiški Šv. Rašto kri tikai.

Archeologija ir Šv. Rašto istoriškumas
. Archeologiniai daviniai yra gausūs, seni ir turiningi.56 Tiesa, jie nesuveda akis į akį su tikėjimu į Dievo užmojį ir rūpestį žmogumi istorijoje, bet su asmenimis ir įvykiais.57 Šv. Raštas nėra įvykių kronika. Jis yra tikėjimo Dievo užmoju ir veikla istoriniuose įvykiuose išraiška. Patį Dievo buvimą Šv. Raštas laiko faktu, nes tik "Beprotis sau vienas nusprendė: Nėr Dievo' " (Ps 13/14/,1). Šv. Raštas liudija, kad Dievas yra, ir skelbia jo rūpesčių sklidiną artumą žmogui varge. Šis žmogus varge nėra mitologinis bei vaizduotės padarinys, sako archeologija.58

Šventraščio dorovė ir dabartis
Senojo Testamento mokslinio tyrimo raidos nepažįsta. Be abejo, saugiau ribotis XIX a. prielaidomis. Autorius šlubuoja ir Artimųjų Rytų istorijoje bei geografijoje. Babilono karalius jam yra "Šumero valstybės valdovas",59 o "Palestinos pavadinimas kilęs iš mažytės vietovės, esančios prie dabartinio Haifos miesto".60 Tokios mažytės vietovės prie dabartinio Haifos miesto nėra. Nepažįsta jos nė istorija. Joje yra minimi filistinai ir Filistija (Palestina), — penkių filistinų miestų lyga. O autoriaus teiginys, kad "Senovės žydų religija niekuo nesiskyrė nuo kitų senovės tautų religijos",61 yra XIX a. atgyvena.

II
DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ: ŽMONIJOS NUOJAUTA IR APREIŠKIMAS
Istorinė antropologija liudija, kad nėra tautos be religijos. Religija suprantama kaip "bendravimas su galutine bei giliausia tikrove".62 Anot A. Maceinos, religija, būdama "Dievo ir žmogaus santykiu", savo išraiškos gausa atkreipia dėmesį į žmogaus "sąmonėje esančią religijos nuovoką, be kurios nebūtų galimas joks religijos pažinimas ar tyrimas, nes nebūtų suvokiama, kas gi čia pažįstama ar tiriama".63 Ši religijos nuovoka žmogaus sąmonėje įsiaudžia į paskiros religijos Dievo ir jo valios sampratą, — teologinius, apeiginius ir dorovinius poreikius. Šis faktas ryškus ir Šventraščio religijoje. Ir čia religijos tiesa priklauso nuo Dievo ir jo valios sampratos, nors "istorinės ir psichologinės sąlygos [ir] gali įtaigauti Dievo sampratą, ją pra-skeisdamos, perdėdamos, iškreipdamos; galima kalbėti net apie Dievo sampratos patologiją".64 Įaustoji Dievo ir jo valios samprata Šv. Rašto teologijoje, apeigose ir dorovėje padeda palyginimo keliu pažinti Šv. Rašto religijos savitumą Artimųjų Rytų religijų tarpe.
Du klausimai mus domina:
1. Koks yra Šv. Rašto Dievas?
2. Dešimt Įsakymų: žmogaus nuovoka ar Ap-
reiškimas?

1. Šv. Rašto Dievas veikia ir liepia
Šventraštis — abu Testamentai — yra Tikėjimo istorija. Tikėjimas gi — atoveiksmis ir adiepi-mas Dievui, kuris veikia ir liepia. Tikėjimo istorijoje galima kalbėti apie dvi slinktis: apie Dievo slinktį žmogaus linkui ir apie žmogaus slinktį Dievo linkui.65

Senojo Testamento skaitytojui yra prieinami jame aprašomi Dievo ir žmogaus susitikimai. Gamta — kūrinija savo didybe ir trapumu veda žmogų į slinktį Dievo linkui (Rom 1,18-28; Išm 13,1-14,31).* Skaitydami Psalmisto žodžius
"Skelbia dangus Dievo garbę,
apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja"

(Ps 18/19/,2), susiduriame su tikėjimo savimone, kuri per dantį traukia egiptiečių ir babiloniečių slinktį Dievo linkui. Dangus, kuris Šv. Rašto poetui yra Dievo garbės liudininkas, Mesopotamijos tautoms buvo aukščiausias valdovas — dievas Anu, O egiptiečiams dangus buvo dievės Nut — motinos paslaptis, kuri atgimdė žmogų. Egiptiečiui saulė buvo Kūrėja, o mesopotamiečiui — Teisumo laiduotoja. Artimųjų Rytų dievai buvo imanentiški. nes ištirpo gamtoje. Psalmistui gi saulė buvo Dievo tarnaitė, kuri "lyg nuotaka spindinti iš guolio ir kaip valdovė savo taku žengia didingai" (Ps 18 19/,6). Psalmisto Dievas nesutirpsta gamtoje, bet viršija gamtą. Jis nėra saulė ar dangaus skliautas, bet tas, kuris sukūrė ne tik "žiburius dangaus skliaute" (Pr 1,14), bet ir "dangų ir žemę" (Pr 1,1). Visatos Kūrėtas yra Anapus Dievas, kuris tampa artimu istorijos įvykiuose savo užmoju ir veikla žmogui. Cm ir susiduriame su esminiu skirtumu tarp Dievo sampratos, kurią atspindi gamta, ir Dievo sampratos, kurią apreiškia Šv. Raštas.67

Dievo slinktis žmogaus linkui paliko gilius pėdsakus Artimųjų Rytų atminties kraityje — S Rašte. Dievo slinktį žmogaus linkui yra įpr dinti apreiškimu. Apreiškimo kaitroje žydų religija nudievino gamtą, atpažindama joje Dievo kūriniją.

Šv. Rašto Dievas veikia ir liepia, nes jis yra Kūrėjas, o jo žodis yra įsakmus: "Tebūnie Ir buvo šviesa!" (Pr 1,3). Tas pats Dievo bruožas

ryškus ir Tikėjimo istorijos pradžioje:
Jahvė tarė Abraomui: "Palik savo žemę, savo giminę ir savo tėvo namus ir keliauk į žemę, kurion aš tave vesiu. Aš sukursiu iš tavęs didžią tautą, tave laiminsiu ir tavo vardą padarysiu garsų, — būsi palaiminimu . . Abraomas išėjo, paklusdamas Jahvės žodžiams . . . (Pr 12, 1-2.4)


Abraomo68 žemė buvo Mesopotamija, o jo giminė — politeistinė, nes garbino daug dievų (Joz 24,2; Jdt 5,6). Dievo lieptas apreiškimu, Abraomas Dievui atliepė tikėjimu ir tapo disidentu, — tėvu tikėjimo, kurio šaknys yra istorinėje Dievo slinktyje žmogaus linkui. Abraomo religiją reikia skirti nuo religijos, kuri gimsta žmogaus slinktyje Dievo linkui.

Abraomas yra istorinis asmuo,69 kuris "patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu" (Rom 4,18). Abraomas yra ir suvestinė asmenybė, nes atspindi savo ainiją ir jos Tikėjimo istoriją. Be to, kiekvienas žmogus — vyras ir moteris — turi panašumo į Abraomą, nes gali gyventi viltimi.70

Išėjimo įvykis ir Sinajaus Sandora XIII a. prieš Kristų yra Mozės knygų — Penkiaknygės ir aplamai viso Senojo Testamento pagrindinis įvykis. Abraomo ainija, būdama Artimųjų Rytų tauta, dalinosi Dievo nuojauta, kilusia iš žmogaus slinkties Dievo linkui, su savo kaimyninėmis tautomis. Tačiau Dievo samprata, gimusi per apreiškimą Išėjimo-Sandoros įvykyje, yra visiškai savita Abraomo ainijai. Ši tikėjimo įžvalga, turinti savo šaknis aname lemtingame praeities įvykyje, duoda prasmę dabarčiai ir įgalina gyventi ateities viltimi. Senojo Testamento Geroji Naujiena yra išgyvenimas, kad Dievas rūpinasi žmogumi varge.

Artimųjų Rytų istorikai, lygindami Šv. Rašto religiją su kitomis Artimųjų Rytų religijomis, pastebi vieną labai įdomų bruožą: magijos išnykimą.71 Magijos išnykimas yra vienas iš ryškiausių Šv. Rašto religijos apraiškų. Čia ir išryškėja jos savitumas. Jo šaknys yra vieno Dievo, visatos Kūrėjo ir istorijos Valdovo, samprata. Veržlus Jahvės gerumas žmogui, apsireiškiąs per istorinius įvykius, nieku būdu nesiderino su beasmene ir mašinalia magijos veikla. Magijos technika buvo bejėgė prieš Jahvę. Gudriausi užkerėjimai ir įmantriausios magiškos apeigos nepajėgė Jahvės įtaigauti.

Artimųjų Rytų religijose, žmogus, magijos padedamas, kontroliavo dievus, sukurtus pagal savo ir gamtos išvaizdą. Šv. Rašte, nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio, Dievas, savo asmeniniu rūpesčiu ir gerumu, įsakmiai kuria žmogų, veikdamas ir liepdamas jam tapti tuo, kuo Dievas jį šaukia būti — Dievo paveikslu ir panašumu (Pr 1,26-27). Ši Kūrėjo didybės ir žmogaus vertingumo samprata dažna. Paimkime pavyzdžiu Psalmisto maldą:

Viešpatie, mūsų Valdove,
koks įstabus tavo vardas pasauly!
Tavo šlovė pranoksta žvaigždėtąjį skliautą;

Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,
į mėnulį, žvaigždes, tvariai padarytas,
tariam: "Kas gi žmogus, kad tu jį atsimintum,
. . .
Jį padarei ne menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja tavo rankų sukurtam pasauliui.
Jam po kojų tu visa paklojai

Viešpatie, mūsų Valdove,
koks įstabus tavo vardas pasauly!
(Ps 8,2.4-7.10)

Magija nepažino dorovinės savimonės žmoguje. Ji pasitenkino tabu draudimu. Kas gera ir kas bloga, rėmėsi ne žmogaus sąžine, bet papročiu, visuomeniniais poreikiais ir susitarimu. Šv. Rašte yra ryški asmeninė dorovės savimonė (žr. Pr 3). Žmogus turi galią laisvai apsispręsti. Laisvas nuosprendis — žmogaus didybė ir našta. Didybė, nes turi galią asmeniškai apsispręsti už tai, kas gera, ir už tai, kas bloga; našta, nes negali išvengti savo nuosprendžio pasekmių. Draudimas, paremtas tabu, laikomas atgyvena (Joz 24,2; Jdt 5,6).

Dievo nuojauta yra bendra visai žmonijai. Tačiau Dievo įžvalga yra skirtinga religijų gausoje. Abraomas ir jo ainija — žydija ir krikščionija — žėri savitumu Dievo ir jo valios supratime. Savitumu, kuriuo žėri Abraomo ir jo ainijos Dievo ir jo valios samprata, neturi sau lygaus Artimųjų Rytų istorijoje. Iš kur jis?

Abraomo ir jo ainijos religija
. Religijų istorija kalba apie siūlę tarp religijų Artimuosiuose Rytuose ir apreikštosios religijos Šv. Rašte. Pats Šv. Raštas gi teigia, kad ta siūlė yra Abraomas, XVII a. prieš Kristų gyvenęs asmuo. Du dalykai Abraomo religijoje patraukia Artimųjų Rytų istoriko dėmesį:
1. Tąsa tarp Abraomo tikėjimo ir tuometinės religijos.
2. Abraomo tikėjimo savitumas.72

Šventraštinis tikėjimo akiratis, tiesa, turi pradžią Abraomo pašaukime būti Dievo disidentu istorijoje (Pr 12:1-4). Tačiau būtų naivu tvirtinti, kad Abraomas yra apreikštosios religijos savitumo viršūnė. Išėjimas iš Egipto XIII a. prieš Kristų ir Mozė žydams, o Jėzaus Kristaus mirtis-Prisikėlimas (mžd. 30 m. po Kristaus) krikščionims visiškai apreiškia Dievo užmojį ir veiklą istorijoje. Nežiūrint to, Šv. Raštas tvirtina, kad Išėjimo ir Prisikėlimo daigas jau buvo Abraomo tikėjime (žr. Rom 4; Gal 3). Tokiu būdu pats Šv. Raštas duoda Abraomui raktinį vaidmenį žydų ir krikščionių religijos savitume. Abraomas yra visai naujo ir skirtingo tikėjimo pirmūnas, nes su jo atliepimu Dievo apreiškimui prasideda visai nauja ir skirtinga religija. Norint patikrinti šį žydų ir krikščionių teiginį, reikia susipažinti su Abraomo (ir Tikėjimo protėvių) istoriškumu ir jo laikysena savo amžiaus religijų atžvilgiu.

Abraomo (ir Tikėjimo protėvių) istoriškumas
. Mūsų amžiaus pradžioje, kaip jau matėme J. YVell-hausen Mozės knygų — Penkiaknygės sampratos įtakoje, Tikėjimo protėvių — Abraomo, Izaoko, Jokūbo, Juozapo — istoriškumu buvo abejojama. Pasakojimas apie juos (Pr 12-50) buvo laikomas tik sakme — žydų tautosakos kūriniu. Tačiau Artimųjų Rytų istorija ir archeologija parodė, kad abejojimas protėvių istoriškumu yra tik filosofinių bei evoliucinių prielaidų pasekmė. Mat iššifravus gausią, kyliaraščiu rašytą, Mesopotamijos raštiją, ankstyvoji antrojo tūkstantmečio prieš Kristų dalis — protėvių amžius — tapo atvira knyga. Darėsi aišku, kad tipiški asmeniniai vardai, papročiai ir visuomeninė santvarka Pradžios knygos pasakojime apie protėvius niekuo nesiskiria nuo vardų, papročių ir visuomeninės santvarkos tuometiniame Eufrato ir Tigro upių slėnyje. Tuo tarpu nieko panašaus nebuvo užtinkama vėlesniame — pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų Izraelyje. Reikėjo daryti išvadą, kad pasakojimas apie protėvius Pradžios knygoje (12-50) atspindi ne knygos amžių, bet pačius įvykius, t.y. pasakojimas yra patikimas ir istorinis šaltinis.

Ir nūdien tebekalbama apie protėvių sakmę. Tik su didesniu įžvalgumu. Pirmiau, negu ji buvo įamžinta Mozės knygose — Penkiaknygėje, ji jau buvo buvusi žodiniu pasakojimu, perduodamu iš kartos į kartą. Protėvių sakmė nebuvo vaizduotės padaras. Nebuvo ji nė mitas — įžvalga į gamtą ir visuomenę. Jos pagrindinis branduolys yra istoriniai asmenys ir jų gyvenimas. Būdami suvestinėmis asmenybėmis, jie atspindi ir savo ainijos istoriją. Užtat kartkartėmis nėra lengva protėvių sakmės istorinį branduolį tiksliai išnarplioti ir nuo vėlesnių pasakojimo priedų atskirti.

Nūdien joks rimtas Artimųjų Rytų istorikas neranda reikalo abejoti Abraomo ir aplamai protėvių istoriškumu.73 Tik klausimas, kuriame amžiuje jų gyventa, nėra patenkinamai atsakytas. Istorikų nuomonės svyruoja tarp XV ir XXIII a. prieš Kristų.74 Protėvių religijos samprata yra mums perduota tiksliau negu amžius, kuriame jų gyventa.

Šv. Raštas — Penkiaknygė skiria daug dėmesio protėvių sakmei. Kadangi protėviai buvo labai svarbūs Izraelio religijai, dėl to apie juos ir pasakojama, — pradžioje žodžiu, o vėliau ir Dievo įkvėptu raštu.

Protėviai ir vienas tikrasis Dievas.
Pati pirmoji ir kritiška studija Dievo klausimu protėvių sakmėje yra veikalas, kurį paruošė Hugo Gressmann, vardu Mozė ir jo amžius.75 Vienas jo skyrius yra itin svarbus: "Hebrajų religija prieš Mozę". Bandykime susipažinti su H. Gressmann įžvalgomis.

Pr 14 aprašo Abraomo susitikimą su Melchi-zedeku, Salemo (Jaruzalės) karaliumi: "Melchize-dekas buvo aukščiausiojo Dievo kunigas" (Pr 14,18). Jis ir Abraomą palaimina "aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo" vardu (Pr 14,19). Taip verčia iš lotynų kalbos arkivysk. J. Skvireckas. H. Gressmann atkreipia dėmesį į tekstą hebrajų kalba — originalą, kurį galima versti: "Dievas, Aukščiausiasis, dangaus ir žemės Kūrėjas". Būdvardis "aukščiausias" šiame vertime tampa daiktavardžiu "Aukščiausiasis". Juo paženklinamas ryškus dievas tarp daugelio skirtingų dievų, t.y. Kūrėjas dievas. Pagal šį vertimą, Abraomas buvo Aukščiausiojo, Kūrėjo dievo, garbintojas. Ar Abraomas garbino šalia jo ir kitus dievus?

Pr 17,1 skaitome, kad Abraomui, pradėjus 99 metus, pasirodė Jahvė ir jam kalbėjo: "Aš esu visagalis Dievas, gyvenk dorai ir būk tobulas". Ir čia hebrajiškąjį tekstą galima versti: "Aš esu Dievas [vardu] 'Visagalis' ". "Visagalis" suprantamas tikriniu daiktavardžiu, vardu vieno iš daugelio dievų. Be to, "Visagalis" galima laikyti skirtingu nuo "Aukščiausiojo", kurio kunigu buvo Melchi-zedekas. Ir šį dievą, teigia H. Gressmann, garbino Abraomas.

Be to, Pr 21, rašo H. Gressmann, skaitome apie filistinų karaliaus Abimelecho sutartis su Abraomu prie Beerševa. Aprašymo gale yra įdomi pastaba: "Abraomas pasodino Beerševoje tamariską ir šaukėsi amžinojo Dievo, Jahvės, vardą" (Pr 21,33). Hebrajiškasis "amžinojo Dievo" gali būti verčiamas, anot H. Gressmann, "Dievas, 'Amžinybė' ". Tokiu būdu susidurtume net su trečiu Dievo vardu protėvių dievybės sampratoje.

Panašiu būdu šventraštinius tekstus verčiant, galima atpažinti Dievą vardu "Betelis" (Pr 28,19-11), "Matantysis" (Pr 16,13) ir "Sutartis". Lietuviškai šie Dievo vardai neįprasti ausims. Hebrajų kalboje jie mažiau keisti. H. Gressmann teigimu, protėviai garbino įvairius dievus: Eljon — Aukščiausiąjį, Šadaj — Visagalį, Olam — Amžinybę, Betelį (Betel yra vietovardis — Pr 28,19-22), Roi — Matantįjį ir Berit — Sutartį. Žinoma, prileidžia H. Gressmann, protėvių sakmė, kurią mes skaitome Šv. Rašte, jau nebelaiko šių dievų skirtingais.
Skirtingieji vardai protėvių sakmėje paženklina tą patį vieną Dievą, kurį garbino žydų tauta.

H. Gressmann kelia ir kitą klausimą. Ar nerodo ši gausi vardų įvairovė, klausia jis, į anksty-besnę protėvių sakmės laidą, kuri dar žinojo, kad protėviai garbino įvairius dievus, kurių net vardus atsimena? Kiekvienas jų buvo dievas. Hebrajiškai kiekvienas jų buvo "EI", daugiskaitoje "Elim". Todėl, pagal H. Gressmann, reikia kalbėti apie protėvių dievų garbinimą daugiskaitoje.

Be to, konstatuoja H. Gressmann, dauguma šių dievų, arba Elim, turi glaudų ryšį su vietovėmis. Protėviai garbino EI Olam — Amžinybę tik Beer-ševoje, EI Betel tik Betelyje, El Roi — Matantįjį tik Negev dykumoje, El Eljon — Aukščiausiąjį tik Jeruzalėje, o El Šadaj — Visagalį tik Hebrone. Iš to jis daro išvadą, kad dievai — Elim buvo su vietovėmis surištos dievybės. Protėviai, pasiekę Beerševą, aukojo atnašas Dievui "Amžinybei", nes šis dievas buvo šios vietos dievas. Gi nusidanginę į Betelį, jie garbino vietos Dievą Betelį. Tad protėvių religija Mozės knygose — Penkia-knygėje būtų buvusi politeistinė — gamtos dievų garbinimas.

Taip buvo teigiama 1913 metais. Ką sako šiandien apie šią teoriją Penkiaknygės mokslinis tyrimas archeologijos šviesoje? Pirma, H. Gressmann išvados neatitinka istorinės tikrenybės, kurią atskleidžia archeologiniai daviniai. Šv. Rašto protėvių religija yra ryški savo savitumu nuo pat pradžios Artimųjų Rytų religijų tarpe. Antra, reikia skirti H. Gressmann įžvalgą nuo jo išvadų. Nors jo išvados ir neatitinka istorinės tikrenybės, jo įžvalga yra vertinga. Nėra abejonės, kad skirtingieji dievai, vardu El - Olam, Eljon, Šadaj, Roi, Betel, Berit, priklauso seniausiam protėvių sakmės sluoksniui, kuris turi šaknis protėvių amžiuje. Ir vietovardžiai protėvių sakmės istoriškumą patvirtina.

"Tėvų Dievo" garbinimas ir protėviai.
H. Gressmann įžvalga į protėvių sakmės istoriškumą atvėrė duris į Mozės knygų — Penkiaknygės turinio vertinimą. Vienu iškiliausių protėvių sakmės turinio tyrinėtojų buvo Albrecht Alt. Savo gilų Izraelio istorijos pažinimą jis išreiškė 1929 m. veikalu Tėvų Dievas.76 Jo pažiūra ėmė vyrauti moksliniame Penkiaknygės tyrime.

A. Alt nepasmerkė H. Gressmann dievų garbinimo teorijos protėvių sakmėje. Tačiau jis šį dievų garbinimą atsisakė priskirti protėvių religijai. Pagal A. Alt, politeistinė religija yra Kanaano (Palestinos) gyventojų religija. Užtat rišlu daryti išvadą, kad protėviai dievų garbinimą pažino tik atkeliavę į Kanaaną (Palestiną). Gi protėvių pirmykštė religija, atsinešta iš Mesopotamijos, buvo savita ir skirtinga nuo Kanaano (Palestinos) gyventojų religijos.

A. Alt ėmėsi tirti Pradžios knygos protėvių sakmės turinį, norėdamas atskirti protėvių religiją nuo Kanaano (Palestinos) gyventojų religijos. Išėjimo knyga rašo, kad Mozė gavo Dievo, kuris yra — Jahvės vardo apreiškimą per degantį krūmą prie Sinajaus kalno (3,13-14). Dievas šiame tekste kreipiasi į Mozę savitai ir skirtingai:

"Aš esu Dievas tavo tėvo, Dievas Abraomo,
Dievas Izaoko, ir Dievas Jokūbo" (Iš 3,6) Šiame kreipinyje, anot A. Alt, išryškėja savita ir skirtinga dievybės samprata. Kreipiasi ne dievybė, kuri yra nuvokiama iš gamtos apraiškų kurioje nors vietovėje, bet kreipiasi "Dievas Abraomo, Izaoko, Jokūbo", — asmeniškas Dievas, kuris žmogų kviečia kurti ateitį ir gyventi viltimi. Asmeniškasis žmogaus vardas Dievo pavadinime rodo į genties protėvį, kuriam šis Dievas pats save buvo apreiškęs. Šį savitą ir skirtingą — patį save ap-reiškusį Dievą kaip tik ir aprašo Penkiaknygės protėvių sakmė.

Save apreiškusio Dievo rūpestis žmogumi dažnai minimas protėvių sakmėje. Protėvis Izaokas kartą nakties metu išgyveno Dievo apsireiškimą: "Aš esu Dievas Abraomo, tavo tėvo. Nebijok!" (Pr 26,24ss.). Protėvis Jokūbas regėjo dangų siekiančias kopėčias. Vizijoje save apreiškianti dievybė kreipiasi į jį su "Aš esu Viešpats, Dievas Abraomo, tavo tėvo, ir Dievas Izaoko" (Pr 28, llss.).

Pradžios knygoje skaitome apie protėvio Jokūbo pabėgimą su savo šeima nuo uošvio Labano (31). Uošviui jį pasivijus, Jokūbas su pasitikėjimu pareiškia: "Mano tėvo Dievas yra su manimi" (Pr 31.5 . Ir Labanas tai gerai žino, nes prisipažįsta, kad "tiesą pasakius, aš būčiau galėjęs tau blogo padaryti, tačiau šiąnakt tavo tėvo Dievas man pasakė: 'Tik nebandyk niekuo užgauti Jokūbo!'" (31.29 Jokūbas, uošviui atsakydamas, su kartėliu užmeta: "Jeigu ne mano tėvo Dievas, Dievas Abraomo ir Izaoko 'Giminaitis', būtų manęs nesaugojęs, tu dabar būtum mane tuščiomis rankomis klajoti palikęs" (Pr 31,42).77 Santykis tarp dievybės ir protėvio labai ryškus. Galų gale Jokūbas susitaiko su uošviu Labanu. Paskutinis pasakojimo sakinys yra labai išraiškus: "Tebūnie mūsų teisėju Dievas Abraon» ir Dievas Nahoro (Nahoras buvo Labano protėvis)"* (Pr 31,53). Taigi ir Jokūbas, ir Labanas garbino dievybę, kurią buvo garbinę jų tėvai.

A. Alt atkreipia dėmesį į dar aštuonis Pradžios knygos tekstus. Ir čia darytina ta pati išvada. Dėmesį patraukia Pr 49,25. Šiame tekste nepasitenkinama paprastu "Dievas Jokūbo", bet naudojama "Jokūbo [Dievas] Stipruolis". Nėra abejonės, sako Alt, kad šis vardas yra viena iš senesnių protė-rių sakmės išraiškų, kuri primena jau anksčiau ižtiktą "Izaoko .[Dievą] Giminaitį" (Pr 31,42). A. Alt išryškina du sluoksnius protėvių sakmėje: vėlyvesnį ir ankstyvesnį. Vėlyvesniame būdingi pasakojimai su Dievo nuovoka, kuri yra daug kuo pa-laši į Kanaano (Palestinos) gyventojų Dievo nuo-i ką, o ankstyvesnysis atspindi pirmykštę protėvių iės uolieną: "Dievas Abraomo, Dievas Izaoko, Dievas Jokūbo . . ." Pirmykštė Dievo uoliena pro-:ėvių sakmėje turi savo šaknis ne gamtoje, bet protėvių išgyvenime, t.y. įvykiuose, per kuriuos Dievas apreiškė savo rūpestį žmogumi. Nuolat ryšku, kad Dievas kreipiasi į žmogų, jam apsireikšdamas. Be to, ryšku, kad jis nėra vietinis Dievas, bet santykiauja su klajokle — iš vietos į vietą judančia gentimi.

A. Alt įžvalga patvirtino protėvių sakmės turinio istoriškumą. Tuo jis praturtino H. Gressmann įžvalgą. Tačiau sutartis tarp Jokūbo ir Labano (Pr 31) rodo, sako A. Alt, kad būta tikėjimo ne vienu, bet daugeliu "Tėvo dievų". Jokūbas ir Labanas — abu, sutartį darydami, prisiekė savo "Tėvo Dievu". Todėl A. Alt daro išvadą, kad ir "Abraomo Dievas", ir "Izaoko Giminaitis", ir "Jokūbo Stipruolis" bus buvę skirtingi dievai. Tik vėliau, anot jo, Izraelio teologai juos į vieną Dievą sujungė, sutapatindami su Jahve, Izraelio Dievu.

Kaip reagavo vėlesni protėvių sakmės tyrinėtojai į A, Alt pažiūrą apie "Tėvų dievus"? Įžvalga į sluoksnius protėvių sakmėje tapo svarbiu žingsniu. Pirmykštė uoliena protėvių sakmėje su "Dievas Abraomo, mūsų tėvo ..." įgalino apčiuopiamiau atpažinti protėvių istoriškumą. Tuo tarpu išvada apie tikėjimą daugeliu "Tėvo dievų" protėvių sakmės yrinėtojų nepatenkino, nes nesiderino su vis daugiančiais archeologiniais duomenimis. Protėviai — protėvių sakmės veikėjai ėmė vis garsiau apie iave byloti per naujai atkastus raštus, teisynus, šukes.
(Bus daugiau)

1. (Vilnius: Mintis, 1975).
2 P. Aksamitas, Šventraščio dorovė ir dabartis (Vilnius: Mintis, 1975), p. 3-4.
3. Ten pat, p. 4.
4. Ten pat, p. 4-5.
5. Ten pat, p. 5-6.
6. Ten pat, p. 70.
7. Ten pat, p. 77.
5. Ten pat, p. 80.
9. Ten pat, p. 81.
10. Ten pat, p. 85-86.
11. P. Aksamitas cituoja C. A. Tokarev, Religija b istorii na-
rodov mira (Moksva, 1964), p. 334. Žr. P. Aksamitas, op.
cit., p. 6.
12. Ten pat, p. 6.
13. Pentateuchas reiškia Penkios knygos, t.y. Penkiaknygė:
Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo
knygos.
14. P. Aksamitas, op. cit., 7.
15. Autorius žino, kad "Lietuviškame Biblijos (Vulgatos) tekste vietoj senovės žydų (hebrajų) kalba nurodytų ragų kalbama apie spindulius (Iš 34,29)", žr. Ten pat, p. 9, išnaša 1. Autoriui taip pat žinomi arkivysk. J. Skvirecko, Šv. Rašto vertėjo į lietuvių kalbą, šios vietos paaiškinimai. Hebrajų tekstas nekalba apie Mozės ragus, bet apie Mozės "veido odą, kuri žėrėjo" dėl pokalbio su Dievu.
16. P. Aksamitas, op. cit., 9.
17. Ten pat, p. 9-10.
18. Ten pat, p. 10.
19. Ten pat.
20. Ten pat, p. 11.
21. Ten pat.
22. Ten pat, p. 12.
23. Ten pat.
24. Ten pat, p. 13.
25. Ten pat.
26. Ten pat.
27. Julius VVellhausen, Prologomena der Geschichte Israels (Berlin: Reimer, 1883); anglų kalba Prologomena to the History of Ahcient Israel (New York: The Meridian Libra-ry, 1957).
28. P. Aksamitas, op. cit., p. 13-16.
29. Ten pat, p. 16-17.
30. Ten pat, p. 18.
31. Ten pat, p. 19.
32. Ten pat, p. 21. "Įsakymas, draudžiantis gamintis dievus, būdingas ir kitų taurų religijoms, o ypač arabų", rašo P. Aksamitas. Arabai sukūrė islamą tik 622 m. po Kristaus. Islame yra daug įtakos iš žydų religijos.
33. Ten pat, p. 27.
34. Ten pat, p. 28.
35. Ten pat, p. 27-28.
36. Ten pat. p. 28.
37. Viena autoriaus išnaša krinta dėmesin. Rašo: "Ištraukos [Dešimt Dievo Įsakymų] duodamos iš oficialaus Šventraščio teksto, kad skaitytojai galėtų susipažinti, kaip įsakymai skamba originale, skirtame kunigams, ir kaip jie pataisyti katekizme, skirtame eiliniams tikintiesiems" — žr. Ten pat, p. 28. išnaša 1.
38. Ten pat, p. 29.
39. Ten pat.
40. P. Aksamitas apaštalo Pauliaus minties konteksto nepaiso ir negerbia. Pagal apaštalą Paulių, "... kas myli Dievą, tas yra Dievo pažintas" (1 Kor 8,3). Visi krikščionys, atliepę Dievui tikėjimu, žino, kad tėra tik vienas tikras Dievas, o stabai yra niekas, t. y. dievybės, kurias įvaizdina stabai, neegzistuoja. Pagonys kalba apie "daug dievų ir daug viešpačių", o krikščionys žino, kad iš tikrųjų tėra tik vienas tikras Dievas, Tėvas ir Visatos Kūrėjas. Apaštalo Pauliaus minties kontekste nėra nė užuominos apie henoteizmą.
41. P. Aksomitas, op. cit., p. 31.
42. Ten pat, p. 49.
43. Ten pat.
44. Ten pat, p. 49. Hamurabis buvo ne šumerų, bet Babilono valdovas. Šumerų valdovai ir kultūra žydėjo tarp 2850-2360 m. prieš Kristų. Semitų kilmės akadai, XXIV a. pr. Kr., Sargon I vedami, sukūrė pačią pirmąją imperiją pasaulinėje istorijoje. Akado imperijos valdovai perėmė šumerų kultūrą, duodami jai politinę išraišką. Baigiantis III tūkstantmečiui prieš Kristų, Akado imperija sugriuvo. Trumpam laikotarpiui vėl sužydėjo šumerų kultūra. Tai įvyko III Ur dinastijos valdymo metu (2060-1950 m. pr. Kr.). Hamurabis gi buvo semitas ir semitinės karalystės Babilone pažiba (1728-1686 m. pr. Kr.). Žr. John Bright, A History of Israel (Philadelphia: The Westminster Press, 21975), p. 34-37; 41-42; 56-59. Taip pat A.L. Oppenheim, "Hammurabi" veikale Interpreters Dictionary of the Bible, red. G. A. Buttrick et al. (Nashville/New York: Abingdon Press, 1962), II, p. 517-519.
45. Ten pat, p. 52.
46. Ten pat, p. 56-57.
47. Žr. F. Heiler, Erscheinungsformen und Wesen der Religion (Stuttgart: W. Kohlhammer, 1961); H. B. Noss, Man s Religions (New York: Collier Macmillan, 1974); L. Stryk (red.), World of the Buddha (Garden City, NY: Doubleday & Co., 1968).
48. P. Aksamitas, op. cit., 59.
49. Ten pat, p. 62.
50. Ten pat. Krikščionybės auksinė taisyklė yra teigiama: "Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai" (Mt 7,12; Lk 6,31).
51. Ten pat, p. 66.
52. Ši Mozės knygų — Penkiaknygės šaltinių teorijos sintezė aprašoma J. Wellhausen straipsnių serijoje apie Šešia-knygę, arba Hexateuchą (Penkiaknygė 4- Jozuės knyga) ir veikale Prologomena der Geschichte Israels. Žr. išnašą 27.
53. J. VVellhausen kalba apie Šešiaknygę, t.y. šešias Mozės knygas. Anot jo, ta pati tematika — Žemės pažadas Pradžios knygoje ir Žemės pažado išpildymas Jozuės knygoje. Be to, stiliaus ir žodyno panašumas. Žr. J. Wellhausen, Prologomena to the History . . ., p. 295-362. Taip pat A. Suelzer, "Modern Old Testament Criticism" veikale Jerome Biblical Commentary, red. R. E. Brown, J.A. Fitzmyer, R. E. Murphy (Englewood Cliffs, NJ: Prentice-Hall, 1968) 25; N. Habel, Literary Criticism of the Old Testament (Philadelphia: Fortress Press, 1971).
54. Žr. M. Burrows, What Do These Stones Mean? (New York: Meridian Books, 1957), p. 1-29; W. F. Albright, From the Stone Age to Christianity (Baltimore: The Johns Hopkins Press, 21957), p. 25-81; J. Bright, op. cit., p. 67-102.
55. Religijų istorijos srityje H. Gunkel veikalas Schopfung und Chaos (Gottingen, 1895) liko svarbiu. Be to, H. Gunkel, Legends of Genesis (Chicago, 1901) ir Reden und Auf-sdtze (Gottingen, 1931).
56. Žr. G. von Rad, Old Testament Theology (Edinburgh: Oliver & Boyd, 1962), I, p. 105-135.
57. Žr. Ten pat, p. 136-212.

58. Žr. W. F. Albright, op. cit., p. 236-272;, J. Bright, op. cit., 118-139; J. M. Myers, "The Way of the Fathen Interpretation 29 (1975) 121-140; E. F. Campbell, "Mases and the Foundation of Israel", Ten pat, p. 141-154.
59. P. Aksamitas, op. cit., 49.
60. Ten pat, p. 14. Filistinai ėmė veržtis į Kanaaną, — kuris vėliau iš filistimi Palestinos vardą gavo, — XII a. prieš Kristų pradžioje.
61. Ten pat, p. 27.
62. F. Heiler, op. cit., p. 1.
63. A. Maceina, Religijos Filosofija (Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1976), p. 17-19.
64. Ten pat, p. 81-82.
65. Ten pat, p. 32.
66. Žr. M. Eliade, The Sacred and the Profane (New York: Harper & Row, 1861), p. 162-167; to paties autoriaus Cos-mos and History (New York: Harper & Row, 1959), p. 3-17.
67. H. Frankfort et al., Before Philosophy. The Intellectuai Adventure of Ancient Man (Baltimore: Penguin Books, 1964), p. 237.
68. Vardas "Abramas" reiškia "[Mano] tėvas [yra] iškilus". Pr 17,5 rašo, kad Abramas buvo pavadintas "Abraomu" — "Daugelio tėvu".
69. Žr. J. Bright, op. cit., p. 67-95; W. F. Albright, op. cit., 168-178) to paties autoriaus History, Archaeology and Christian Humanism (New York: McGraw, 1964), p. 62-100; J. M. Myers, "The Way of the Fathers", Interpretation 29(1975) 121-131; D.N. Friedman, "The Real Story of the Ebla Tablets, Ebla and the Cities of the Plain," Biblical Archaeologist 41(1978) 144-145; 156-164.
70. Mozės knygose — Penkiaknygėje yra Abraomo istorija (žr. Pr 12,1-25,34). Jai būdinga "to symbolize things in a single person . . . Through transference into a personai picture an enormous degree of intensity, for events or experiences of very different times have been pulled together as a single episode" teigia G. von Rad, op. cit., p. 110.
71. Taip teigia G. von Rad, Ten pat, p. 34-35. Magija, savo pirmykšte prasme, buvo priemonė, arba būdas, įtaigauti ir apvaldyti aplinkai. Pirmykštės kultūros žmogus nori būti saugus aplinkoje, alsuojančioje jėgomis, kurios jam graso ir jam padeda. Šiame bandyme apvaldyti gamtą per magiją gimė technologija.
72. Žr. N. Lohfink, Bibelauslegung im Wandel (Frankfurt am Main: J. Knecht, 21967), p. 107-128.
73. Žr. J. Bright, op. cit., p. 94-95; J. M. Myers, op. cit., p. 139-140; D.N. Friedman, op. cit., p. 144-145.
74. Žr. J. Bright, Ten pat; D. N. Friedman, Ten pat, p. 146-149; W. F. Albright, From the Stone Age . . ., p. 236-243.
75. Mose und seine Zeit (Gottingen, 1913).
76. Der Gott der Vater (Leipzig; 1929).
77. Žr. N. Lohfink, op. cit., p. 115. Čia susiduriame su labai senu Dievo vardu protėvių sakmėje: "Izaoko [Dievas] Giminaitis".





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai