Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
SIBIRE
Liūdnas, visų liūdniausias peizažas:
balta šalta pūga gaubia žemę,
klaikų kelią baltas sniegas dažo,
pliki medžiai pilką dangų remia.

Pilkąją dieną sniegas pilkėja.
Juodai baltų šarkų pulkų pulkai.
Kaukdama pūga sukasi, skrieja.
Neša juodą vargą juodi vergai.

Juodoj girioj aidi kirvio dūžiai.
Atkaklumas plienu širdį kausto.
Daugelio ryžtas girioje lūžo,
po velėna jie šąla be karsto.


Į TĖVYNĘ
Tėvyne, mane pasitinki
auksine rudens šypsena.
Kelio pažįstamą vingį
pralinksmina vėjo daina.

Čia kartą lydėjau mylimą.
Tegu. Prie kitos pražilai.
Raštuotą lapų kilimą
po kojų kloja beržai.

Visi takai čia išvaikščioti.
Savas medis ir savo akmuo.
Mano ilgesio slegiančią naštą
nusineša aukso ruduo.

Žaliuoja kalneliai ir daubos.
Mielas, kuklus reginys.
Pavargusią širdį gaubia
Švelnumo glaudus apynys.


GYVYBĖS RATAS
Sukas gyvybės uždaras ratas.
Kalas iš sėklos diegas guvus.
Kūdikio akys saulę pamato.
Skleidžiasi lapas. Buvo ir bus.
 
Akys svajingai žiūri į tolį.
Ilgesio medų bitė suras.
Žiedo vainikas. Minčių aureolė.
Žiedas nuvyto. Sėkla subręs.


MES TIK GRŪDAS
Laisvi paukščiai nei sėja nei plauna —
šitaip gyvensiu.
Ramios seno klevo vakarinės dainos,
— su šypsena senstu.
Aplankys gal išmintis man gryčią,
nušvies ją saule.
Saują spindulių pabėrus magaryčiom,
pasakys — keliaujam.
Kad nepasiilgtumei atgarsio
gimtojo kaimo,
gera pasiimti atsargą
giedros ir palaimos.
Gera, pamiršus rūpestį,
pasidžiaugti saule.
Mes tik grūdas, laiko vėjų nupūstas
į šitą pasaulį.
Kad nebūtų skriaudos ir ašarų,
— grūdas pasėtas.
Viešpatie, tas didis Tavo darbas
dar neįpusėtas.


MIRTIS
Nueitas kelias dryžiais žymėtas.
Širdies kapinynas kaskart didyn.
Tyliąją naktį, naktį žvaigždėtą
manęs neaplenks mirtis atidi.

"Et lux perpetua" — viltingas aidas.
Kaip paukštis gūžtoje — karste širdis.
Ir bus neįprastai rimtas veidas,
— gyvenimo kaukę nuims mirtis.

Rudenį gervės skrenda į pietus.
Susigūžia sėklon gėlė skaisti.
Į Paukščių Tako žydrą planetą
perkels mane nebuitis įstabi.

Į DIDĮ GYVENIMĄ
Įeini, mažyti, į didį gyvenimą
su nusistebėjimo išplėstom akim.
Visa, ką regėsi, dainose kas menama,
apgaubta Tau bus dar svaigia paslaptim.

Širdimi suprasi, ką dainuoja vėjas,
ko klykauja gervės, palikdamos kraštą.
Žiedo įstabumą lūpom palytėjęs,
išskaitysi žvaigždžių mirgulingą raštą.

Kaip į mažą širdį, kaip į neapsaugotą
sutalpinsi sopulį, skurdą ir skriaudas?
Geros tavo akys, sielvarto aptemdytos,
ateities tamsybėse prošvaistę ar ras?

O įsiklausysi, kaip tie amžiai bėga . . .
Praeities į ateitį vingiuoti keliai.
Ar savyje rasi didžią, taurią jėgą
Saulę eit parnešti žemei mylimai?

PASAKŲ PASAULYJE
Tame sename pasakų pasaulyje
sau kasas šukuoja pavasario saulė,
O rudens lapus senas miškinis gano, p
o musmirės stogu nykštukas gyvena.

Tame sename pasakų pasaulyje
mažos našlaitėlės gegutėlė gaili,
auksaplaukis vaikas nugali galiūną,
tai pamatęs kipšas slepiasi į liūną.

Tame sename pasakų pasaulyje
biaurusis ančiukas toli iškeliauja,
o pavirtęs puikiu gulbinu baltuoju
plaukioja iš lėto ties krantu gimtuoju.

lame sename pasakų pasaulyje
tiek gėlių ir meilės, gėrio tiek ir saulės!
— Rūpestingai saugau auksinį raktelį
nuo siaurų vartelių į pasakų šalį.

LYRINIS VALSAS
Senai, kadais, anuo metu,
vieną lietingą dieną,
(sakyk, ar pameni dar tu?)
mes skaitėm Anderseną.

Pilka lakštingala viena
prie sergančio karaliaus . . .
Sapnuoja valsą aguona
sugrįžusi iš baliaus.

Padange skrenda gulbinai
ir nešasi seselę ...
(O tu, mažyte, užmigai
tada ant mano kelių).

Senai, kadais, anuo metu,
vieną lietingą dieną,
(sakyk, ar pameni dar tu?)
mes skaitėm Anderseną.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai