| |
|
|
|
Sudiev, mano karaliau (Vieno veiksmo vaidinimas) |
 |
 |
 |
"Karalius Dovidas, pasenęs ir turėdamas daug metų amžiaus, nebesušildavo, nors jį apklodavo drabužiais. Tuomet jo tarnai jam tarė: Paieškokime mūsų valdovui, karaliui, jaunos mergaitės: ji tebūna prie karaliaus, teglobi jį, temiega prie jo šono ir tešildo mūsų valdovą, karalių. Taigi jie paieškojo dailios mergaitės visose Israelio sienose, ir suradę Sunamietę Abi-sagę, atvedė ją pas karalių. Buvo gi tai labai graži mergina; ji miegodavo su karaliumi ir jam tarnavo, bet karalius jos nepažinojo".
(Trečioji Karalių knyga, 1, 1-5) J. Skvirecko vertimas
Veikėjai: Senas Aktorius (Karalius Dovydas), Jauna Aktorė (Abisaga).
Vieta: Scena D. P. stovyklos barake, Vokieti j oje.
Laikas: po karo.
Kylanti uždanga atskleidžia nuogą sceną repeticijos metu. Scenos viduryje, ant platformos, stovi didelė kėdė, vaizduojanti sostą repeticijoje. Ant sosto pora šiltų skarų senam karaliui Dovydui įsisupti. Ant apyluošio stalo pamesta jojiko vytelė, cigarečių pokelis. Ant poros kėdžių užmesti paltai, vyriškas ir moteriškas. Durys. Langas.
SENAS AKTORIUS pakyla iš kėdės — "sosto". Jis aukštas, truputį palinkęs. Visas pasaulis jam scena: jo judesiai rodo, jog jo mėgiamiausi vaidmenys yra karališki.*Jo eilutė aiškiai siūta ne jam, apdėvėta, bet gėlė atlape ir didelė spalvota nosinė švarko kišenaitėje liudija, kad jis nenustoja siekęs elegancijos.
JAUNA AKTORĖ dėvi paprastą tamsią bliuze, kuri pabrėžia jos išbalimą. Ji atrodo senesnė, kaip jos dvidešimt vieneri metai, bet dėl to kalta jos rimtis, jos vidinė įtampa.
JAUNA AKTORĖ (nuolankiai ir baikščiai, Abisagos balsu). Taip, mano karaliau . . . (Savo balsu) Ne! (Papurto galvą, nusisuka nuo SENO AKTORIAUS, graibsto cigarečių pakelio ant stalo) Prakeikta frazė! Ji man vis dar neskamba.
Ji randa cigarečių pakelį, išsiima vieną, įsideda į burną. Jai žiebiant degtuką, SENAS AKTORIUS nužengia nuo platformos su skara rankoje, patylomis prieina prie jos iš užpakalio, užmeta skarą ant jos ir prispaudžia ją prie savęs.
SENAS AKTORIUS. Taip, mano verge! Viskas pradės skambėt, kai aš tave apkabinsiu. (Jis užpučia degtuką. Ji pavargusiu mostu pamėgina išsivaduoti iš jo skaros, bet, jam tvirtai ją tebelaikant, nebesipriešina)
JAUNA AKTORĖ. Iš kokio vaidinimo šita frazė ir šita scena? Aš jų nepastebėjau mūsų tekste.
SENAS AKTORIUS išima cigaretę iš jos lūpų ir padeda ją ant stalo. Improvizacija, mano verge! Su manim tu išmoksi improvizuot — pasinert į vaidmenį, išsinert. . .
JAUNA AKTORĖ. Ačiū, bet aš per gležna nardyt lapkričio mėnesį. Per šalta.
SENAS AKTORIUS Išmoksi žaisti su tekstu.
JAUNA AKTORĖ. Žaist? Prieš mudu dar dvi valandos juodo darbo!
SENAS AKTORIUS. Dirbant su manim, darbas ir duona virsta baltais, Kai aš važinėjau po Italiją, prieš karą, aš tariau tenykščiam kolegai: Jūs man patinkat, jūs, italai aktoriai. Kodėl? Nes jūs improvizuojat. Jūsų . . .
JAUNA AKTORĖ (pamėgdžiodama jo balsą ir judesius). "Kiekvienas jūsų vakaras scenoje kitoks, skirtingas ..."
SENAS AKTORIUS. Ar aš jau pasakojau? Gera atmintis, tau pravers scenoje. Bet tu dar negirdėjai apie mano jauną italę Milane?
JAUNE AKTORĖ. Duokit man cigaretę.
SENAS AKTORIUS. Vėliau. — Ji laukdavo manęs prie scenos durų. Aš atmenu, kaip šiandien, itališkoj mėnesienoj, dvigubas apgamas ant jos balto itališko peties. (Pirštu parodo vietą ant jos peties). Aš ją pavadinau dvitaškiu.
JAUNA AKTORĖ. Prašau, uždekim tašką ir tęskim repeticiją.
SENAS AKTORIUS. Prieš tašką — klaustukas. Kodėl aš ištraukiu tą milanietę iš tūkstančio ir trijų moterų savo praeity? Tu! Tu man ją priminei, kai aš tik įkėliau koją šion stovyklon. Atmeni?
JAUNA AKTORĖ (nenoriai). Taip, aš atmenu.
SENAS AKTORIUS. Kai tu pirmą sykį pamatei mane, tavo akys buvo kaip karališko apsiausto sagos, dar didesnės. Nuostaba, garbinimas — aš iš karto viską jose išskaičiau. Man įprasta. Ir tada tu prisipažinai man.
JAUNA AKTORĖ. Prisipažįstu — aš prisipažinau.
SENAS AKTORIUS (ne tiek domėdamasis ja, kaip gėrėdamasis savimi). Kaip tu laukdavai manęs prie senojo sostinės teatro scenos durų po kiekvieno vaidinimo. Kaip tu nedrįsdavai prieit, paprašyt mano autografo. Kaip "karališkai" aš atrodžiau — taiklus žodis. Kaip tu rinkai ir klijavai iškarpas apie mane.
JAUNA AKTORĖ. Jos dingo kare.
SENAS AKTORIUS. Bet aš — aš pats — esu čia! Džiaukis, mano verge! "Aš?" Mes! Mano septyniasdešimt vaidmenų! Tave dabar laiko glėby karaliai, karvedžiai, didieji pasaulio meilužiai, gladiatoriai žvilgančiais muskulais; dar daugiau: liūtai, ereliai! Jei tu ir norėtumei at-sispirt man, išsprukt nuo manęs, tu nebegalė-tumei. Aš kaip Zeusas, šimtapavidalis, kai jis eidavo į žemę nuotykių ieškot, merginėt. . . ('kosulys nutraukia jo monologą.)
JAUNA AKTORĖ. Zeusui reikia poilsio.
SENAS AKTORIUS. Man?! Kai aš gastroliavau Lenkijoj anais laikais, mane penkiolika sykių iššaukė priešais uždangą — nepamiršk, aš vaidinau su mažu akcentu! — o vistiek: penkiolika! Aš niekad nemiegojau naktį po vaidinimo. (Bučiuoja jos kaklą. Satyriškai). Niekad nemiegojau vienas! Gėlės krito po mano kojom į sceną Italijoj — jos jau būdavo nuvytę, o aš dar nebūdavau sudėjęs akių. Balti pečiai. . .
JAUNA AKTORĖ. Grįžkit atgal į mūsų sceną, karaliau. Čia nėra nei publikos, nei gėlių, ir mudviejų premjera ateinančią savaitę.
SENAS AKTORIUS (nesiklausydamas jos, prideda pirštą prie lūpų). Pst! Pamažu apsisuk, apkabink mane, ir tu apkabinsi visus mano triumfus. Pridėk ausį prie mano krūtinės — tu išgirsi plojimus. Nesibaigiantis plojimų miškas!
Jis atleidžia skarą, kad ji galėtų apsisukti, ir ji, pasinaudodama tuo, išsprunka ir atsistoja kitoje stalo pusėje.
SENAS AKTORIUS (priimdamas iššaukimą). Mano vergė žaisminga.
JAUNA AKTORĖ (su pašaipa). Karaliui leidžiant.
SENAS AKTORIUS. Aš nieko prieš trumpą pratęsimą, muzikinį interliudą. Aš menininkas, ne eržilas. Vieną cigaretę!
JAUNA AKTORĖ užsižiebia cigaretę, godžiai įtraukia.
JAUNA AKTORĖ (su pašaipa). Vergė giliai įtraukia ir giliai dėkoja.
SENAS AKTORIUS. Prancūzijoje vienas korespondentas manęs paklausė: "Maestro, ar Hamletas miegojo su Ofelija?" Aš atsakiau: "Aš nežinau apie Hamletą, bet aš miegu su visom savo Ofelijom".
JAUNA AKTORĖ. Aš nesu Ofelija, mano karaliau Dovyde. Aš Abisaga iš Sunamo. Esu nekalta ir lieku nekalta.
SENAS AKTORIUS. Žaisminga žaltė! Prisimink: pratęsimo laiką nustatau aš! (Paima nuo stalo vytelę ir suduoda ja per stalą. Jo akys paglosto vytelę). Mano talismanas. Aš jį laikiau savo nekantrioj rankoj, kai aš pirmą sykį vaidinau Karalių Lyrą. (Jis prieina prie durų ir kaip Karalius Lyras "įžengia į sceną", mojuodamas vytele). "Nenoriu laukt nė valandėlės! Tarnai, vakarienę!"
JAUNA AKTORĖ. Aš galėčiau vaidint Jūsų dukterį, Karaliau Lyre.
SENAS AKTORIUS (pakelia vytelę). Perspėjimas! — mano ranka nekantri! (Žiūri į vytelę, kalba daugiau sau, negu jai). Lyras, Edipas, Mindaugas — mano geriausi vaidmenys visad buvo karališki. Jų rūbai buvo pasiūti mano stuomeniui ir liemeniui, jų vainikai tiko mano galvai. (JAUNAI AKTOREI) Kodėl aš sutikau persikelt į jūsiškę žmonių ir žvėrių pamirštą stovyklą ir už trupinius vaidint jūsų apšepusiems stovyklininkams? Dovydo vaidmuo mane masina. Dar vienas karalius mano kolekcijoje!
JAUNA AKTORĖ. Apšepę stovyklininkai niekad nepamatys Jūsų karališkos vaidybos, jei mes negrįšim prie darbo.
SENAS AKTORIUS. Karaliai sprendžia, kada sėti ir kada piauti; karaliai įsako!
JAUNA AKTORĖ (iššaukiančiai). Ką Jūs dabar įsakysit, mano karaliau?
SENAS AKTORIUS. Aš įsakau pasiaiškinti! Vakar, aštuntą valandą vakaro, buvai pakviesta į mano kambarį. Kodėl neatėjai?!
JAUNA AKTORĖ. Aš negalėjau.
SENAS AKTORIUS. Kodėl?! Tavęs laukė prancūziško konjako bonka, šviežios gėlės. Mano kaimynas vakar po pietų išvažiavo ilgai biznio kelionei.
JAUNA AKTORĖ. Bet jo aromatas tebekybo ore, ar ne? Jo aromatas lengvai prasiskverbia pro antklodę, skiriančią judviejų "kambarius": pupelių kava, palėpės pelėsiai ir jo prakaitas. Jisai smarkiai prakaituoja, Jūsų kaimynas.
SENAS AKTORIUS. Jis tegrįš rytoj. Konjako bonka tebėra — du trečdaliai. Kambarys mūsų.
JAUNA AKTORĖ. Taip, Jūsų kambarys. Aš tebesinešioju jo vaizdą dienos šviesoje . ..
SENAS AKTORIUS. Pasiaiškinimai ir pasiteisinimai bus priimti tame pačiame kambary. Dabar. Repeticija perkeliama į mano kambarį.
JAUNA AKTORĖ. Ne! Mums reikia erdvės.
SENAS AKTORIUS. Erdvės užteks - dviem, dviem greta.
JAUNA AKTORĖ. Ne naktį, ne.
SENAS AKTORIUS. Taip! Šiąnakt aš paskelbsiu sensacingą pranešimą. Miestui ir pasauliui! Apie mano ir tavo dienas ir naktis.
JAUNA AKTORĖ. Kodėl ne čia?
SENAS AKTORIUS pakelia vytelę, nuleidžia ją, dosniai nusišypso.
SENAS AKTORIUS. Gerai — čia. Karaliai kantrūs. Į mano kambarį po pranešimo. — Eikš arčiau. (Ji nejuda). Ofelija!
JAUNA AKTORĖ (pataisydama jį). Abisaga.
SENAS AKTORIUS (nekantriai). Klausyk, mergina!
Jis pastveria JAUNOS AKTORĖS ranką skersai stalo ir nepaleisdamas prieina prie jos.
SENAS AKTOR/US. Dabar aš tavęs nebepaleisiu. (Jis priveda ją prie savo "sosto", atsistoja užpakaly, laikydamas ją už pečių).
JAUNA AKTORĖ. Aš klausau.
SENAS AKTORIUS. Išplėsk ausis. Neapalpk. Dabar — trimitai! Mano pranešimas: MUDU IŠVYKSTAM Į ŠVEICARIJĄ.
"Sudiev, mano karaliau" scena 1967 kovo 18 pastatyme Čikagoje. Jauna Aktorė M. Lemešytė, Senas Aktorius — A. Dikinis. Režisierė B. Pūkelevičiūtė, dailininkas K. Veselka.
JAUNA AKTORĖ. Tikrai? Šią naktį? Po repeticijos?
SENAS AKTORIUS. Be pigių juokų! Tu nemanei, kad aš praleisiu metų metus tuose stovyklų kurmynuose? Aš sutvertas aukštesniems dalykams, mergyt! Man laikas vėl grįžti į pasaulį. Į ten, kur mano vardas tebėra žinomas, kur aš turiu draugų, gerbėjų. Šveicarija — pirma stotis! Ir tu važiuoji su manim!
JAUNA AKTORĖ. Bet ką aš darysiu tenai?!
SENAS AKTORIUS. Galvok. Mėgink suprasti: Aš pasirenku tave. Iš visų moterų, kurios galėtų važiuot su manim — tu, viena. (Ji tyli). Aš neseniai skaičiau laikrašty: Šveicarijoj naujoviški žadintuvai.
JAUNA AKTORĖ. Gegutės balsas?
SENAS AKTORIUS. Ne — radijo muzika, smuikai. Juos išgirsti dar sapne ir taip, pamažu, pabundi. Ar esi mačius Alpes?
JAUNA AKTORĖ. Dar ne.
SENAS AKTORIUS. Mudu pabundam Šveicarijoj. Pramerkiam akis: pro langą — kalnai.
JAUNA AKTORĖ. Ir mano baltas petis . . . Pabuskim dabar! Iš ko Jūs — mudu — gyvensim?!
SENAS AKTORIUS. Šveicarijoj yra teatrų, mergyt! Nežinojai! "Iš ko mes gyvensim?!" Aš ištarsiu savo vardą, ir mes pragyvensimi
JAUNA AKTORĖ. Ir tada . . .
SENAS AKTORIUS. Tai bus tik pradžia. Tada mes plauksim per Atlantą. Sakyk — "Hol-lywoodas".
JAUNA AKTORĖ. "Hollywoodas".
SENAS AKTORIUS. Apversk tą žodį liežuviu, pajusk jo saldybę. Palmės, žvaigždės prožektoriuose, filmų bendrovių karalijos. Aš turiu draugą Hollywoode, jis vaidino tikruose filmuose. Vos tik aš jam nusiunčiau savo nuotraukų, Hollywoodo didžiūnai pradėjo klaust: Kas jis? Kas jis toks? Mes norim su juo pasikalbėt.
JAUNA AKTORĖ. Ir jei, pasikalbėję, jie mandagiai atsisveikins, uždarys duris ir paliks Jus už durų?
SENAS AKTORIUS. Mane?!
JAUNA AKTORĖ. Amžius, mano karaliau, metai! Amerikoj — taip žmonės sako — po keturiasdešimties metų durys pradeda užsidaryt.
SENAS KARALIUS. Juokdarė!
JAUNA AKTORĖ. Mano karaliau, ar tu dabar teiksies išklausyt mano pranešimo?!
SENAS KARALIUS (ironiškai). "Amžius?"
JAUNA AKTORĖ. Aš noriu būt gera aktorė.
SENAS AKTORIUS. "Metai?!"
JAUNA AKTORĖ. Klausyk, karaliau, dabar tu klausyk!
SENAS AKTORIUS. Į mano kambarį!
JAUNA AKTORĖ. Mano pranešimas! Man pasiūlė metams sutartį vokiečių teatre. Pradžiai mažoms rolėms, mažame, bet tikrame teatre.
SENAS AKTORIUS. Jie man siūlė dideles roles, bet aš atsisakiau. Mudviem Šveicarija, paskui Atlantas!
JAUNA AKTORĖ. Aš sutikau! Man tai milžiniškas žingsnis.
SENAS AKTORIUS. Kvailystė! Tu nežinojai apie mano pasiūlymą. Vokiečių teatrėlis, ir — Alpės, Hollywoodas! Ir aš!
JAUNA AKTORĖ. Aš jau pasirašiau sutartį.
SENAS AKTORIUS. Sutartys lengvai suplėšomos. Aš padėsiu tau.
JAUNA AKTORĖ. Mano sutartis pasirašyta ir išsiųsta.
SENAS AKTORIUS. Mes gaišinam laiką, mergyt. Dabar tu klausysi manęs!
JAUNA AKTORĖ. Jūs tiek daug esat kalbėję ir rašę apie aktoriaus pareigą savo darbui. Prašau, užbaikim repeticiją.
SENAS AKTORIUS. Mano kantrybė išseko! (Sugriebia ją) Mes einam į mano kambarį!
Ji išsivaduoja iš jo rankų.
JAUNA AKTORĖ. Aš nenoriu Jūsų kambario! Pergerai aš žinau Jūsų kambarį. Mano laimei Jūsų kaimynas įėjo į tą kambarį, kai Jūsų ranka pradėjo sagiot mano bliuze, dienos šviesoj. Jūsų mintys, mano karaliau, pilnos dvitaškių!
SENAS AKTORIUS. Mano mintys! Kaip vulgaru! Įžymiausios moterys siekė mano draugystės!
JAUNA AKTORĖ. Taip, Jūsų kambarys! Apžiūrėjau jį, kai Jūs trumpam išėjot su kaimynu. Senam voke aptrupėję piliulės. Skylėtos kojinės po pagalve.
SENAS AKTORIUS (stengdamasis skubiai viską paverst juokais). Čia stovykla, mergyt, ar pamiršai? Pigus pereinamas viešbutis. Jei tu būtum aplankius mane prieš karą . ..
JAUNA AKTORĖ. Dabar jau po karo!
SENAS AKTORIUS. Šveicarijoj . . .
JAUNA AKTORĖ. Moteriškų kvepalų bonkutė po lova! Aš žinau, iš kur Jūs juos gavot — iš tos senos, išsidažiusios belgės stovyklos registracijos skyriuj!
SENAS AKTORIUS (viltingai). A, pavydas!
JAUNA AKTORĖ. Blogiau, negu pavydas! Prašyt moteriškų kvepalų iš tos karvės, tapšnot jais savo karališką kūną!
SENAS AKTORIUS. Ji kultūringa moteris.
JAUNA AKTORĖ. Karvė!
SENAS AKTORIUS. Ji kultūringesnė už tave, tu . . . smulkiai komercinė valkata. Prabangos ieškotoja! Aš . . . aš . . . gyvenu dvasia!
JAUNA AKTORĖ. Todėl dabar mane kvieti į savo kambarį?! Mano dvasios?!
SENAS AKTORIUS. Baik savo maskaradą! Nustok vaidinusi nepasiekiamą karalaitę. Tą pirmą dieną, kai mudu supažindino, kaip tu žiūrėjai į mane, kokiom akim, viską atiduodama, dvasią ir kūną!
JAUNA AKTORĖ. Pirmą dieną, taip. Jei Jūs būtumėt galva pamojęs Jūsų kambario pusėn, aš būčiau paklusus ir bematant puolus Jums į rankas.
SENAS AKTORIUS. Bet viskas tas pat, kaip tą dieną. Aš tas pats!
JAUNA AKTORĖ. Jūsų kambary aš perverčiau Jūsų nuotraukų albumą. Kokia tolimy-bė, kokios pozos! Dieve, kaip greitai praeitis miršta!
SENAS AKTORIUS. Mano vaistai! Mano nuotraukos. Knistis vulgariais pirštais po mano relikvijas! Ką aš buvau įsileidęs į savo kambarį?!
JAUNA AKTORĖ. Jūsų šviesus paveikslas nubluko ir iškrypo, mano karaliau. O, Jūs nežinot, Jūs niekad nežinosit to skausmo, kai dievaičio stabas pleišėja ir skeldėja širdy, sieloj. Dabar aš tematau suvaikėjusį gašlių, šokinėjantį, kaip gaidį, seną . . .
SENAS AKTORIUS. Ne tą žodį!
JAUNA AKTORĖ. Seną!
SENAS AKTORIUS. Tylėk! (Jis nusisuka, mėgina tvardytis, jo pečiai dreba).
JAUNA AKTORĖ (pykčiui kovojant su gailesiu jos balse). Seną . . .
SENAS AKTORIUS. Gyvate... (Jo balse girdisi ašara).
JAUNA AKTORĖ. Seną! Seną! Seną!
SENAS AKTORIUS susigūžta. Gana . . .
JAUNA AKTORĖ. O dabar — repetuoti "Sugebėjimas dirbt nepalankiausiomis sąlygomis — profesionalo žymė". Jūsų žodžiai! Kai Jūsų motina mirė, tą pat vakarą Jūs repetavot prancūzišką farsą! Jūs gyrėtės tuo!
SENAS AKTORIUS. Prašau . . .
JAUNA AKTORĖ. Bet dabar Jūs negalit repetuot?! Tuštybė didesnė už motinos meilę?!
SENAS AKTORIUS. Nutilk, nutilk!
JAUNA AKTORĖ. Įrodyk, kad tu profesionalas! "Juokis, pajace!"
Tyla. Jis pamažu išsitiesia. Atsisuka į ją susitvardęs.
SENAS AKTORIUS. Aš . . . įrodysiu. Tu pamatysi. Ne tau suprast, ką reiškia žodis "karališkas". (Jo balsas tvirtėja). Aš dar karalius, girdi?! (Jis atsisėda į savo "sostą", apsigaubia abiem skarom, kaip senas Dovydas, ir sudreba, tartum jis jaustų šaltį merkiant jo kaulus). Karalius! Karalius ... (Jo balse ir judesiuose dabar akivaizdi nauja didybė, kilnumas).
JAUNA AKTORĖ, žengdama į Abisagos vaidmenį, nusilenkia jam, baukščiai, truputį nerangiai. Taip, mano karaliau.
SENAS AKTORIUS. Eikš arčiau. Mano akyse dar aidi juodos karų liepsnos, raudoni mūšių smėlio sūkuriai. Leisk mano akim įsiurbt tavo jaunystę iš arti, arti.
Ji žengia nedrąsų žingsnį jo pusėn.
SENAS AKTORIUS. Arčiau. Tarp mudviejų dar septyni žingsniai, septyniasdešimt metų ir neperžengiama karalystės jūra.
JAUNA AKTORĖ. Aš klausau, mano karaliau.
Ji žengia du mažus žingsnius.
SENAS AKTORIUS. Tu nemoki skaičiuoti. Kokia palaima — nesugebėt suskaičiuot savo metų, aukų. Bet tu supranti, kad aš tavo karalius?
JAUNA AKTORĖ. Taip, mano karaliau.
SENAS AKTORIUS. Ką reiškia "karalius"?
JAUNA AKTORĖ. Šešėlis, didelis šešėlis.
SENAS AKTORIUS. Tiktai?
JAUNA AKTORĖ. Ir baimė. Uždaros akys.
SENAS KARALIUS. Niekas dar nebuvo taip manęs aptaręs . . . Tavo vardas?
JAUNA AKTORĖ. Abisaga iš Sunamo.
SENAS AKTORIUS. Sunarnąs, Sunarnąs?
Tos raidės, arklių kanopos, Kadais aš prajojau pro Sunarną.
JAUNA AKTORĖ. Prieš septyneris metus.
SENAS AKTORIUS. Tu moki skaičiuot. .. Taip, aš ką tik buvau netekęs savo sūnaus. Sunarnąs: smėlis, avys, moliniai indai — ir mano sūnaus rankų šaltis mano delnuose.
JAUNA AKTORĖ. Vargšas karalius.
SENAS AKTORIUS. Ar tu atėjai manęs pasitikt, kai aš jojau pro Sunarną?
JAUNA AKTORĖ. Taip.
SENAS AKTORIUS. Ar tavo liežuvis taip suledėjęs, kaip mano kaulai?! Kalbėk, pasakok, tavo karalius to geidžia!
JAUNA AKTORĖ. Aš stovėjau pakelėj, maža mergaitė, laukdama karaliaus. Man rodės, kad arkliai skrieja tiesiai į mane. Saulė blyksėjo ant kalavijų, šarvų. Ir neregėtas dulkių debesis,
SENAS AKTORIUS. O karalius, karalius?
JAUNA AKTORĖ. Aš nuleidau akis.
SENAS AKTORIUS. Nebuvai smalsi?
JAUNA AKTORĖ. Labai smalsi. Aš norėjau pamatyt savo karalių, bet baimė užspaudė man akis. Aš palikau išsižiojus, dulkių skonis mano burnoj buvo kitoks kaip bet kada, tik vieną sykį toksai, karališkas.
SENAS AKTORIUS. Dabar tu matai savo karalių. Tu net gali jį paliest. Duok man savo ranką.
Nuleidus akis, ji žengia prie jo ir paduoda jam savo ranką.
SENAS AKTORIUS. Tavo pirštai pastyrę. Baimė? (Ji linkteli galva. Jis paleidžia jos ranką). Abisaga!
JAUNA AKTORĖ. Taip.
SENAS AKTORIUS. Tave čia atsiuntė senojo karaliaus sušildyt. Mano akys apčiuopia tavo jaunystę, tavo grožį. Bet ar ledinė šaltinio versmė gali sušildyt šalčiausią metų naktį.
JAUNA AKTORĖ. Atleiskit man.
SENAS AKTORIUS. Aš tave aprengsiu purpuru ir auksu.
JAUNA AKTORĖ. Mano širdis jų negeidžia.
SENAS KARALIUS. Abisaga, aš tavo karalius! Aš tau įsakau: atrask savo šilumą, sušildyk ja mane!
JAUNA AKTORĖ. Mano akys dar užmerktos. Aš dar bijau. Kaip aš — tokia maža, tokia silpna — galiu apglėbt šešėlį, sušildyt paminklą, kaip aš galiu ištirpdyt baimės ledą?
SENAS AKTORIUS. Ne, Abisaga, paminklai negyvi. Paliesk mane, dar sykį. (Ji paliečia jo ranką). Ar jauti, mano oda, mano kūnas, gyvi, taip greitai praeinantys?
JAUNA AKTORĖ. Aš jaučiu.
SENAS AKTORIUS. Ir dulkės. Mano burnoj dulkių skonis. Aš jas ragauju, kaip ir tu ragavai. Mudviejų dulkės. Manosios daug kartesnės.
JAUNA AKTORĖ priklaupia prie jo.
JAUNA AKTORĖ. Mudviejų dulkės. Kalbėk man, karaliau, kalbėk.
SENAS KARALIUS. Abisaga, Abisaga! Speigas slenka trūnijančiu mano kūno narvu, kuriame dar virpa, dar rusena mano praeitis, mano daugialiepsnis gyvenimas. Mano sūnaus kraujas dar dega mano rankoj. Mano šnervės dar įtraukia aukojamų jaučių ir veršelių kvapą, man tebešokant priešais Viešpatį. Jaunas trimitų aidas dar tebeliuoksi senu slėniu, ir kariai, greitesni už erelius, stipresni už liūtus, skrieja petis mano petin. Bet ant viso to jau leidžias paskutinės žiemos, paskutinės nakties šešėlis. Dulkės, dulkės, dulkės/ Abisaga, kur tu? (Ji paduoda jam ranką). Tavo ranka šilta. Aš bijau. Aš vienas, ir naktis tokia begalinė!
JAUNA AKTORĖ. Karalius — vienas?
SENAS KARALIUS. Mano žmonos praeity. Mano vaikų akys smelkiasi ateitin vainikų ir skeptrų glostyti. Tik tavo jaunystė gali įkvėpt ugnies gęstančioms anglims. Mane mylėt? Mano kūnas yra dykumoj pamesta kedro atplaiša. Ar tau įmanoma mane mylėt? Mėgink, mėgink pamilt mano alkį, mano ilgesį. Net jei aš tavęs ir nepažinsiu. Būk man daugiau kaip meilužė, daugiau kaip žmona, daugiau kaip motina. Viešpats? Jis manęs laukia. Bet naktis! Tuštuma! Niekas, Niekas! Mano vienkartinio gyvenimo liepsna niekad nebegrįš. Abisaga, aš bijaaau!!! Ji apkabina jį, tebeklupėdama.
JAUNA AKTORĖ. Mano karaliau, mano karaliau. Tavo didžiulis gyvenimas spindi ir liepsnoja mano rankose; tavo gyvenimas krykščia mano glėby kaip kūdikis. Mano karaliau, mano mylimasai.
SENAS KARALIUS. Ar tai pavasaris mano gyslose? .. . Pavasaris ... (Jo veide pasirodo šypsena). Aš palikau savo tėvo avis. Upelyje spindėjo saulė. Aš įmerkiau savo ranką į tyrą vandenį ir išsėmiau iš upelio penkis lygius akmenis . . . saulės lašus . . . savo nekantrioje rankoj .. . jaunoj . . .
"SENAS AKTORIUS agonišku judesiu perlaužia vytelę per pusę. Jo galva nusvyra. Šviesa pritemsta. Ji tebėra jį apkabinusi. Ilga pauzė. Ji pamažu atsikelia, žiūri į jį. Jis nejuda. Ji apkamšo ji skaromis. Jai bekalbant — besvyruojant tarp JAUNOS AKTORĖS ir ABISAGOS vaidmenų — scena palaipsniui nušvinta kaip repeticijos metu.
JAUNA AKTORĖ. Koks karališkas tu buvai savo paskutinėj kalboj. Stipresnis už liūtą, greitesnis už erelį... Aš vėl buvau gimnazistė, plazdančia širdimi belaukianti tavęs prie scenos durų. Kaip lengva pamilt tave! . . . Bet aš nebesu prie anųjų scenos durų! Kur aš esu? Abisaga iš Sunamo. Vokiečių teatras šiaurėje ... O, kad aš galėčiau pasilikt! Pažadint tave? . . . Ne! Išeit. Išvažiuot dabar. Laikyt karalių glėbyje — be senų kojinių, piliulių purviname voke . . . Mano karaliau, šiaurėj, už jūrų, visuose teatruose, aš visad laikysiu apglėbusi tavo jaunystę — saulės lašus tavo plaukuose, tavo lūpose. Ir tu, mano žalios jaunystės dievaitis, tu naktį išeisi pro senosios sostinės teatro duris, aukštas, tiesus . . . (Ji staigiai nusisuka nuo jo, paneria akis delnuose, vėl nuleidžia rankas. Garsiai ir graudžiai) Sudiev! (Ji pasiima paltą nuo kėdės, pribėga prie durų. Atsisuka į jį. Tyliai) Sudiev, mano karaliau . . .
UŽDANGA
"Sudiev, mano karaliau" jau vaidinta dviejose vietovėse: Čikagoj š.m. kovo 18-19 (aktoriai: M. Lemešytė-Dikinienė ir Alg. Dikinis, režisierė B. Pūkelevičiūtė); Bostone balandžio 1 (aktoriai: G. Karosaitė ir K. Barū-nas, režisierė B. Kerbelienė).
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
