|
|
PORTUGALIJOS SANTVARKOS BRUOŽAI |
|
|
|
Parašė VYSK. V. BRIZGYS
|
Ši trumpa informacija apie Portugalijos santvarką skiriama tiems "Aidų" skaitytojams, kurie, domėdamiesi visos Europos gyvenimo evoliucija, domisi tais naujais politinio ir socialinio gyvenimo bandymais, kurie nuo 1926, o tiksliau pasakius, nuo 1933 metų vyksta Portugalijoje. Šias mintis ir pateikiu, pagerbdamas kai kieno man pareikštą pageidavimą.
Portugalija prieš 1926 metus
Norint suprasti, iš kur Portugalijoje atsirado šiandieninė santvarka, savo struktūra žymiai skirtinga nuo kitų mūsų laiko kraštų santvarkos, pravartu trumpai prisiminti artimiausią to krašto praeitį.
Iki 1910 metų Portugalijoje buvo monarchija. Nesigilinant į priežastis, pakaks paminėti, kad tais metais vidaus revoliucija, nors ir svetimų įtakų veikiama, monarchiją pakeitė respublika. Nors ano laiko pasaulis apie tai daug nekalbėjo, bet revoliucija buvo labai kruvina. Ne tik pasaulinės diduomenės, ypatingai katalikų inteligentų, bet ir katalikų dvasininkų ir seserų vienuolių, kas svetur nepabėgo, beveik visi buvo išžudyti. Naujai sukurtai respublikai vadovavo kairieji, o gal bus tiksliau pasakius — masonai. Respublikos konstitucija ir įstatymai buvo nepalankūs Katalikų Bažnyčiai, kuri revoliucijos rezultate Portugalijoje buvo beveik visai sunaikinta. Labai toli nueita ir visos visuomenės nu-krikščionijime. Tą nukrikščionijimo darbą labai lengvino anksčiau tame krašte buvę gana tolimi ir šalti santykiai tarp dvasininkijos ir liaudies ir viešai pašlijusi dvasininkijos dorovė. Ekonomiškai — krašte viešpatavo didelis skurdas.
Tačiau ir nauja respublikinė santvarka kraštui ir tautai nedavė nieko gero. Vienas po kito kartojosi pučai, įvairios kitos politinės avantiūros, valstybinių ir visuomeninių kasų išeikvojimai, kitokia korupcija. Anarchija ir korupcija kraštą atvedė į visišką finansinį, ekonominį, moralinį bankrotą. Krito ne tik tautos kultūra, bet krašto ir tautos vardas viso pasaulio akyse.
1926 metais gegužės 26 d. Portugalijoje įvyko dar vienas — jau nepirmas pučas. Jo šūkis buvo ne monarchija, ne respublika, o žygis pašalinti įsigalėjusią anarchiją ir gelbėti kraštą iš skurdo. Jį pravedė kariuomenė. Buvo paskelbta laikina kariuomenės diktatūra. Jau pat pradžioje valdžios sudėtin buvo pakviesta visa eilė ir civilinių asmenų. Tuoj buvo atšaukta 1911 metų konstitucija, kurios tikrumoje jau ir anksčiau niekas nepaisė. Kelis metus kraštą valdė kariškių ir civilių kolektyvas, vaduodamasis ne rašyta konstitucija, o tik savo išmintimi ir noru grąžinti kraštui tvarką ir išvesti jį iš ekonominio bankroto.
Tik 1933 metais kovo 19 d. kraštui buvo duota nauja konstitucija. Tačiau ir šios tikslas buvo ne įvesti krašte pastovias gyvenimo formas, o tautą ir valstybę vairuoti į subrendimą ir į naują geresnę santvarką. Todėl ana 1933 metų konstitucija ne tik numatė, bet net įsake po tam tikro laiko ją peržiūrėti. Pagal 1933 metų konstituciją, Portugalijos konstitucija turi būti peržiūrėta ir persvarstyta kas 10 metų. Ta pareiga tenka vyriausybei ir parlamentui. Konstituciją peržiūrėti ir pakeisti galima ir anksčiau, jeigu to pareikalauja du trečdaliai parlamento ar valstybės prezidentas. Ir vienu ir antru atveju prezidentas gali kiekvieną konkretų konstitucijos pakeitimo siūlymą atiduoti spręsti arba visos tautos plebiscitui arba parlamentui. Jeigu konstitucijos pakeitimo projektas bus atiduotas parlamento sprendimui, tai senas parlamentas turi būti paleistas ir išrinktas naujas, kurio pirmasis uždavinys bus apsvarstyti siūlomą konstitucijos pakeitimo projektą, jį priimti ar atmesti. Konstitucijos peržiūrėjimas įsakytas todėl, kad kartais ji netaptų perdaug abstrakti, nesiderinanti su realiuoju gyvenimu.
Tačiau nors ir tokią realistinę konstituciją turint, valdžios įstatymai ir jos veikimas neturi būti pozityvistiniai. Ir konstitucija ir valdžios įstatymai bei įsakymai turi remtis nesikeičiančiais moralės, dvasiniais ir intelektualiniais individo ir visuomenės dėsniais.
Šiuo tad būdu Portugalija atsistojo į tą tvarkymosi kelią, kuriuo ji eina dabar.
Organizacinė Portugalijos valstybės struktūra bendrais bruožais atrodo štai kaip.
Visos valstybės priešakyje yra valstybės prezidentas.
Vykdančioji valdžia priklauso vyriausybei, parlamentui ir teismui.
Šalia vykdančios valdžios yra korporacijų rūmai, kaip techninis vyriausybės patarėjas svarstyti administratyviniams, ekonominiams, moraliniams ir kultūriniams reikalams.
Atskirų sričių apibūdinimas.
Valstybė. Tauta valstybėje vedama kristali-zuotis ne pasaulėžiūrinių partijų, o profesijų pagrindais. Korporacijos savyje apjungia visus tos pačios profesinės srities piliečius — darbdavius ir darbininkus, intelektualinius darbų planuotojus ir techninius jų vykdytojus. Taip žemės ūkio korporacija turinti apjungti ir žemės savininkus, samdomus joje darbininkus, ir agronomus, ir kitokios rūšies technikus, turinčius sava profesija ryšio su žemės ūkiu.
Naujoji Portugalijos valstybė atsisako individualistinės ideologijos. Tai buvo laikoma esminiu dalyku respublikoje prieš 1926 metus. Dabar tautą ima kaip vienetą, turintį visiems piliečiams bendrų reikalų, kurių visi turi paisyti, dėl jų kartais atsižadėdami net individualinių interesų. Atmetama taip pat valstybės ir jos valdžios absoliuti visagalybė į jos piliečius. Nors ir ne konstitucijos kuriuo nors paragrafu, tai valstybės gyvenimui vadovaujančių asmenų viešais pareiškimais atmetamas socializmas, kuris esąs tik pereinamoji forma į komunizmą. Gi komunizmas kaip tokis Portugalijoje yra įsakmiai atmestas, nors valstybės administratyvinėmis priemonėmis faktiškai ir nepersekiojamas. Pastaruoju laiku Portugalijos vyriausybė jaučiasi tiek jau esanti populiari ir proletariato tarpe, kad faktiškai duota laisvė ir komunistų spaudai ir organizuotam jo veikimui. Valdžia yra parėmusi komunizmo ignoravimo taktiką manydama, kad jos darbai liaudies labui yra geriausias atsakas komunistų demagogijai.
Politikos turinį ir kelią nulemia individo ir tautos natūralios ir pozityviosios teisės ir konkretūs reikalai. Tos individo ir tautos teisės ir reikalai ir visa valstybės politika, siekdama juos realizuoti, pagal Portugalijos vadovaujančių politikų paskelbtą politinę doktriną, yra ir visada turi palikti subordinuoti nesikeičiantiems moralės dėsniams ir moralinėms vertybėms. Taigi, anot dabartinių Portugalijos politikos vadų, politika yra ne menas, o mokslas, palenktas moralės dėsniams, studijuojąs žmogaus veiksmus ir visą žmogaus gyvenimą. Nesikeičia moralės dėsniai ir pagal juos išleisti pozityvūs įstatymai apsprendžia valdžios autoriteto ir piliečių laisvės santykį: valdžios autoritetui neleidžia išsigimti į totalitarinį režimą, o piliečių laisvei į anarchiją. Konstitucija įsakmiai to niekur nepabrėžia, bet kalbėdami apie moralę ir jos dėsnius Portugalijos šiandieniniai vadovaują politikai tais žodžiais aiškiai supranta natūraliąją ir krikščioniškąją moralę.
Pagal Portugalijos konstituciją, politinė ir socialinė santvarka savo pradžią turi ne individe, o šeimoje. Šeima yra pagrindinis ir svarbiausias tautos branduolys. Šeima turinti būti pagrindinė bazė visokiam žmogaus formavimuisi: moraliniam, kultūriniam, politiniam ir kitokiam. Šeimos — tie pagrindiniai visuomenės branduoliai — sudaro savo apylinkės bendruomenę, kuri portugalų ir dabartinėje civilinėje terminologijoje vadinama parapija. Šios sudaro apskritis, apskritys — apygardas, apygardos — provincijas, o provincijos — visą valstybę.
Valstybės prezidentas. Valstybės priešakyje ne vien vardu, bet ir savo galia yra valstybės prezidentas. Jis renkamas atskirai visos tautos laisvu ir slaptu balsavimu septyneriems metams ir gali būti perrenkamas neribotą skaičių kartų.
Kandidatą į prezidentus gali statyti visi piliečiai — ar tai pavieniai ar kokios nors grupės — už savo kandidatą surinkę įstatymais reikalaujamą balsų-parašų skaičių. Į prezidentus pastatyto kandidato civilinį, intelektualinį ir moralinį tinkamumą toms pareigoms sprendžia Vyriausias Teismas. Piliečių pastatytas ir teismo rastas tinkamu, kandidatas gali būti piliečių renkamas. Tautos išrinktas prezidentas nieku nepriklauso nuo parlamento nei kurios kitos valstybinės institucijos. Jis turi teisės savo dekretu parlamentą paleisti ar laikinai suspenduoti jo veikimą. Prezidentas parenka ir paskiria ministerį pirmininką, kuris taip pat nereikalingas parlamento pritarimo, o atsako tiesioginiai prezidentui. Prezidento paskirtas ministeris pirmininkas, susitaręs su prezidentu, kviečia atskirus ministe-rius ir valstybės pasekretorius tvarkyti atskiroms sritims. Jie parenkami, paisant ne jų grupinės priklausomybės, o tinkamumo pareigoms.
Ministeriai. Nors visi ministerial kartu ir yra vadinami ministerių taryba, tačiau jie nesudaro valstybinio vieneto. Jie visi kartu neprista-tomi ne tik parlamentui, bet nė valstybės prezidentui. Parlamento pasitikėjimas ar nepasitikėjimas ministerių tarybai ar atskiram ministeriui neturi tų pasėkų, kurias turi, pav., Prancūzijoje. Parlamento reiškiamas nepasitikėjimas gali tarnauti pačiam ministeriui ar ministeriui pirmininkui kaip patarianti, bet neįpareigojanti direktyva persvarstyti kokį nors darbą.
Nors visi ministerial kartu daugeliu atvejų ir posėdžiauja, tai tik tiek, kiek atskiros gyvenimo sritys, vadovaujamos ir atstovaujamos atskirų ministerių, paliečia viena kitą, kiek to reikalauja atskirų sričių suderinimas. Kiekvienas ministeris, nepriklausomai nuo ministerių tarybos, kuria savo srities planus, juos vykdo ir už savo veiklą atsako ne parlamentui ar ministerių tarybai, o tiesiog ministeriui pirmininkui ir per jį valstybės prezidentui.
Todėl ir vieno ar nors ir kelių ministerių pasitraukimas ar paleidimas iš pareigų neiškelia visos ministerių tarybos ar ministerio pirmininko pasitraukimo klausimo
Parlamentas (arba Tautos Susirinkimas). Kai kurie autoriai, kalbėdami apie Portugalijos santvarką, sako, kad Portugalijoje nesą pasaulėžiūrinių politinių partijų. Patys dabartiniai tos valstybės vadai yra daug kartų prieš tokias partijas pasisakę. Tačiau nebūtų tikslu manyti, kad Portugalijoje politinių pasaulėžiūrinių partijų tikrai nesą. Dabartinė valdančioji grupė, 1930 m. pasivadinusi Tautine Sąjunga (Union National), yra ne kas kita, kaip partija su savo konkrečia politine-visuomenine programa, su savo pasaulėžiūra. Kadangi programoje tiksliais žodžiais savo pasaulėžiūros ji neaptaria, tai jos pasaulėžiūrinis pobūdis daug priklauso nuo jai vadovaujančių asmenų pasaulėžiūros. Apie šiandieninį tos Tautinės Sąjungos pasaulėžiūrinį pobūdį galima atvirai sakyti, kad iš visų mums pažįsta-
ŠV. JOANA d'ARC
H. ROX
Skulptorius yra vokietis, gimęs 1899. Meno studijas baigë Berline ir Paryžiuje. Į Jungtines Amerikos Valstybes atvyko 1938 m. ir dabar dėsto Holyoke kolegijoje. Savo darbų parodas yra suruošęs Berline, Paryžiuje, Londone, New Yorke, San Francisco ir kitur.
mų ir įprastų politinių partijų ji yra artimiausia krikščionių demokratų partijai. Siekdami savo kraštui naujos politinės socialinės santvarkos, jos vadai daugiausia vadovaujasi popiežių Leono XIII (Rerum novarum) ir Pijaus XI (Quadrage-simo anno) pareikštais dėsniais. Kadangi chaotiškas ir pragaištingas 1910-1926 metų Portugalijos gyvenimas vyko paraleliai su politinių partijų varžybomis respublikoje, tai nėra ko stebėtis, kad prieš 1926 metus pasireiškusios partijos ir jų varžybos daugeliui įkyrėjo. Naujos Tautinės Sąjungos atsiradimas nėra jokia apgaulė, o geros valios pastangos sujungti visas pozityvias krašto jėgas naujon partijon bendram darbui. Tačiau šalia šios naujos partijos konstitucija nedraudžia, o gyvenime yra ir kitų. Jos neturi šiandien tiek pritarėjų, kad rinkimuose daug laimėtų, tačiau jos reiškiasi ne vien savo organizacine veikla, ne vien savo spauda, o dalyvauja ir savivaldybių rinkimuose. Jos 1949 metų parlamento ir 1951 metų valstybės prezidento rinkimuose pasireiškė savais kandidatais.
Pagal savo balsuotojų skaičių kiekviena apygarda renka į parlamentą atitinkamą atstovų skaičių. Parlamentas renkamas, balsuojant ne už kandidatų sąrašą, o už tiksliai pavardijamus asmenis. Kandidatai gali būti statomi ir nepriklausą jokiai politinei grupei, ir atskirų politinių grupių. Tautinė Sąjunga iki šiol iš kitų išsiskiria tuo, kad ji ne vienu atveju yra pasisakiusi už kandidatus ne vien iš savo sąjungos narių, bet ir už nepriklausomus, jeigu jie yra tinkami būti parlamento nariais. Tokiam jos palaikomam kandidatui sąjunga nestato sąlygos būti lojaliam sąjungos politikai. Tuo keliu norima pasiekti, kad parlamento narys savo sprendimuose nebūtų varžomas vienos ar kitos partijos programa ir disciplina, o kiekviename klausime turėtų laisvę vaduotis savo išmanymu ir sąžine. Todėl Portugalijos parlamente nėra visada vienodos nei pozicijos nei opozicijos. Parlamente sprendžiant įvairius klausimus, valdžios pozicija ir opozicija yra tiek tvirtos, kiek kuriuo atveju pavyksta įtikinti parlamento narius.
Parlamento galios yra gana ribotos. Kaip buvo minėta, nei ministeris pirmininkas, nei visi ministerial kartu nei po vieną atskirai nėra reikalingi parlamento pritarimo ir pasitikėjimo. Tiesa, parlamentas gali apie kiekvieną iš jų atvirai reikšti savo nuomonę, tačiau pasitikėjimo klausimas parlamente nesprendžiamas.
Parlamentui priklauso diskutuoti ir spręsti valstybes biudžetą, diskutuoti ir spręsti įvairius valdžios užsimotus darbus krašto viduje. Parlamentas diskutuoja ne tik atskirus valdžios užsimojimus, bet kiekvienų metų pradžioje pateikiamą valstybes bendro gyvenimo projektą. Parlamentui priklauso ratifikuoti tarptautines sutartis, leisti ar neleisti prezidentui skelbti karą, skelbti karo paliaubas ar sudaryti taikos sutartis. Kas dešimti metai, o jeigu prezidentas savo dekretu paskelbs, tai ir anksčiau, parlamentui priklauso reviduoti valstybės konstituciją. Tik, kaip buvo minėta, konstitucijos revidavimui parlamentas turi būti specialiai išrinktas. Todėl ar savaime laikui atėjus, ar prezidentui nusprendus peržiūrėti ar keisti konstituciją, parlamentas paleidžiamas ir renkamas naujas, kurio pagrindinis uždavinys turės būti konstitucijos persvarstymas.
Parlamentas tačiau neleidžia įstatymų. Įstatymų projektus pirmiausia išdiskutuoja Korpora-sijų Rūmai, paskiau parlamentas, o leidžia valstybės prezidentas. Parlamentas tik gali ką nors naujo priimti ar nepriimti jau veikiančių įstatymų ribose.
Korporacijų Rūmai. Portugalijoje greta parlamento yra mūsų laikams nauja institucija — Korporacijų Rūmai. Vardas sakytų, kad tai atskirų korporacijų atstovybe. Dabar jau bemaž taip ir yra ir siekiama, kad taip būtų. Tačiau Korporacijų Rūmų atsiradimas yra ankstesnis už faktinį korporacijų atsiradimą. Jų steigimo iniciatyva išėjo iš valdžios. Nors jų dabar yra jau per 20, tačiau daugiausiai jos yra dar tik vystymosi ar brendimo stadijoje. Ir Korporacijų Rūmai, kuriuose vėliau bus atstovaujamos korporacijos jų pačių deleguotų asmenų, pradžioje atsirado valdžios iniciatyva. Pati valdžia pakvietė iš įvairių profesijų po tam tikrą skaičių teoretinių ir praktinių savos profesijos reikalų žinovų.
Korporacijų Rūmai galutinai nieko nesprendžia. Jie yra tik techninis patarėjas valdžiai įvairiuose krašto praktiškojo gyvenimo reikaluose. Juose yra tiek sekcijų, kiek juose atstovaujama įvairių profesijų ar specialybių. Kiekvienas naujas valdžios darbų projektas, užsimojimas, jeigu jis liečia krašto vidaus praktiškuosius reikalus, pirmoje eilėje atiduodamas svarstyti Korporacijų Rūmams. Atskirų sekcijų pirmininkai bendrame posėdyje apsvarsto, kuriai sekcijai savo turiniu projektas priklauso, ir jį ten atiduoda. Gali atsitikti, kad projektą diskutuos mišri kelių sekcijų komisija ar kelios sekcijos kartu. Sekcijai ar komisijai projektą referuoja paprastai teisininkas valdžios vardu, o sekcija ar komisija projektą įvertina, pataiso ar papildo teoretiškai ir praktiškai, kaip atitinkamos srities specialistai. Korporacijų Rūmai gali ir savo iniciatyva pateikti valdžiai savo pasiūlymų naujiems įstatymams ar darbams projektų.
Korporacijų Rūmuose išdiskutuotas projektas atiduodamas parlamentui. Jeigu tokio projekto priėmimas atskiro įstatymo nereikalauja, tai projektą priimti ar nepriimti priklauso parlamentui. Jeigu gi projektas reikalingas naujo įstatymo, tai parlamentas įstatymų neleidžia. Tokiu atveju ministeris pirmininkas atiduoda Korporacijų Rūmų ir parlamento išdiskutuotą projektą prezidentui, kuris arba pats savo vardu ar jo pavedama ministerių taryba išleidžia atitinkamą įstatymą. Suprantama, kad Korporacijų Rūmų ir parlamento pareikštos nuomonės turės lemiančios reikšmės, ar įstatymas bus išleistas ir koks jis bus.
Ar naujai išleistas įstatymas derinasi su konstitucija ir jau veikiančiais įstatymais, pasisakyti priklauso Vyriausiam Valstybės Teismui. Jeigu teismas išsprendžia, kad naujas įstatymas ar dekretas nesiderina su konstitucija ir jau veikiančiais įstatymais, o tas įstatymas ar dekretas yra išleistas ministerių tarybos, tai jis tuo pačiu netenka saistančios galios. Tačiau jeigu kuris naujas įstatymas ar dekretas yra paskelbtas prezidento vardu, tai teismui deklaravus jo nesiderinimą su konstitucija ar veikiančiais įstatymais, tolimesnį jo likimą spręs parlamentas.
Kiti pilietiniai branduoliai. Visos krašto įmonės, ar jos būtų pavienių asmenų ar bendruomenių privati nuosavybė, ar jos būtų valstybinės, yra jungiamos į vieną sąjungą "Gremios". Kokis nors gremio gali atsirasti privačia gamintojų iniciatyva — ir taip yra pageidaujama — ar juos gali organizuoti savo iniciatyva atitinkama ministerija.
To paties gremio mažesni padaliniai vadinami sindikatais. Bet kurios gamybos srities atskiras sindikatas gali kurtis visur, kur susitaria jį kurti tos pačios produkcijos srities nors 100 dalyvių-darbininkų ar darbdavių. Tačiau niekam nėra privaloma būtinai priklausyti kuriam nors gremio ar sindikatui. Esant pakankamam narių skaičiui, gali būti vienoje apylinkėje ir keli tos pačios srities sindikatai. Tačiau juridinio asmens- teises tūri tik vienas. Sindikatų paskirtis yra studijuoti ir rūpinti savo narių ir apskritai savo profesijos žmonių moralinius, socialinius, ekonominius reikalus. Kurioje apylinkėje yra per maža narių sukurti savo atskiram sindikatui, ten gali būti kuriama kurio nors sindikato sekcija.
Laisvų intelektualinių profesijų sindikatai gali būti vadinami ordinais. Pageidaujama, kad gremios sau ir savo sindikatams patys pasigamintų statutus. Kur gremio kuria ne privati iniciatyva, o kuri nors ministerija, ten ji pagamina ir statutus, kuriuos tačiau sukurtas gremio vėliau gali pakeisti. Gremios ir sindikatai gali kurti savus kooperatyvus, įvairias socialines ir karita-tyvines institucijas, mokyklas ir t.t. Jeigu kuriamos mokyklos ar kitokios institucijos įeina į valstybės darbų plano tinklą, tai ir privati institucija turi teisės į tą pačią finansinę ir kitokią valdžios paramą, kokia yra skiriama tolygioms valdiškoms institucijoms. Piliečiai neturi pareigos būti gremio ar sindikato nariais, tačiau tokie gremios nutarimai, kurie liečįa ne kurios vienos apylinkės, o viso .krašto atitinkamos profesijos ar atskiros gamintojų srities reikalus, yra valdžios patvirtinti, saisto ne tik narius, o visus tos srities ar tos profesijos asmenis.
Kuriuo nors atžvilgiu vieni kitiems artimos gremios gali sudaryti uniją.
Be valdžios leidimo, nei gremios, nei sindi katai negali turėti ryšių su kokia nors interna-ciohalia sąjunga, su kokia nors užsienine organizacija, ar jų susirinkimuose atstovauti Portugalijos gremios ar sindikatams. Jiems draudžiama priimti lėšas ir kitokią paramą iš kokios nors užsieninės organizacijos ar savais pinigais remti kokią nors užsieninę organizaciją. Tokiu draudimu siekiama apsaugoti Portugalijos darbininkus ir kitus visuomenės sluogsnius nuo kenksmingų svetimų įtakų, dažniausiai paisančių ne kurio nors krašto bendro labo, ne kurio nors visuomenės sluogsnio labo, o turinčių savo politinius tikslus, kuriuos neretai vykdo su žala kuriam nors kraštui. Nepaslaptis, kad tuo įstatymu Portugalijoje pirmoje eilėje buvo siekta apsaugoti darbininkus ir visą visuomenę nuo įtakos įvairių tarptautinių sąjungų, patekusių į komunistų rankas.
Gremios ir sindikatai neturi jokių jiems įstatymais pripažintų politinių teisių.
Korporacijos. Kiekvienai platesnei ir svarbesnei tautos gyvenimo reikalų sričiai, kurių įvairumas apsprendžiamas daugiau profesiniais kriterijais, kuriama visam kraštui viena korporacija. Ji apima visus vienos srities piliečius, nepaisant, ar kas kokiai nors organizacijai formaliai priklausytų ar jokiai nepriklausytų. Jeigu ji skirta kurios nors produkcijos srities piliečiams, tai tuo pačiu ji apima ir visus tos srities gremios, sindikatus ir jų visus padalinius. Tačiau gali būti korporacijų ir tokioms sritims, kurios neturi nei gremio nei sindikatų, pav., teisininkų, medikų ir kt. .
Korporacijos kompetencija yra tie vien tik profesinė, kultūrinė ir ekonominė, kaip gremios ar sindikatų, o kartu ir politinė. Korporacija turi daug reikšmės savivaldybių, parlamento rinkimuose pagal tai, kiek piliečiuose jos yra jau populiarios. Korporacijos sudaro Korporacijų Rūmus, kurie, kaip jau buvo minėta, turi didelės reikšmės, paruošiant įstatymus ir įvairius potvarkius, konstitucijos pakeitimus, o ypatingai tvarkant atskirų profesijų ir gyvenimo sričių praktiškuosius reikalus.
Pageidaujama, kad ir korporacijų kūrimo iniciatyva išeitų iš privačių piliečių, tačiau tikrovėje tos iniciatyvos pradžia išėjo iš valdžios. Pirmosios korporacijos buvo sukurtos valdžios.
Valdžios iniciatyva sukurtas ir Korporacijų Studijų Centras, kurio tikslas yra studijuoti korporacijų gyvenimo reikalus ir naujas mintis pateikti tiek valdžiai, tiek atskirų korporacijų vadovybėms, tiek visai visuomenei.
Nejungiant to su valstybės ir valdžios sistemos turiniu, reikia priminti, kad paskutinių laikų Portugalijoje yra įvykusi didelė gyvenimo atmaina.
Krašto ekonominiame, socialiniame ir politiniame gyvenime gal lemiančios reikšmės turėjo valiutos stabilizavimas. Revoliucija 1926 metais rado escudos (Portugalijos pinigo vienetas) visai nukritusį tarptautinėje biržoje ir milijardines, kasmet dar vis augančias valstybės vidaus skolas. Iki 1931 metų beveik visos vidaus skolos buvo likviduotos, valstybės biudžetas kas metai baigdavosi vis palankesniu balansu. Galutinai 1931 m. buvo pravesta valiutos reforma, escudos pagrindžiant Anglijos svaru. Tačiau bręstant antrajam pasauliniam karui, Portugalijos finansinė ir ūkinė padėtis buvo jau tiek tvirta, kad valdžia ryžosi drąsiam žingsniui — atsisakė visokios svetimos valiutos pagrindo savam escudo. Nepaisant karo ir pokario ekonominio svyravimo pasaulyje, Portugalijos valiuta liko nepajudinta. Ir dabar Portugalijoje nei viešoje, nei privačioje biržoje nėra jokios tendencijos svetimą kurio nors krašto valiutą vertinti daugiau už savąją. Portugalijoje nėra jokių valiutos varžymų ir jokių juodų valiutos biržų.
Antras vertas dėmesio reiškinys po 1926 metų revoliucijos — tai Portugalijos visuotinis ūkinis pakilimas. Žinant, kokis buvo Portugalijoje skurdas prieš 1926 metų revoliuciją, tikrai būtų verta patyrinėti įvykusią atmainą: piliečio kasdieninio gyvenimo ekonominio lygio pasikeitimą, susisiekimo patobulinimą, statybą, naujų socialinės globos ir kultūrinių įstaigų skaičių ir t.t.
Vertas dėmesio naujo tipo miestelių užsimojimas. Jų naujų pastatyta jau apie šimtas. Kiekvienas jų pakankamai didelis, kad pakaktų išlaikyti būtinoms kultūringo gyvenimo institucijoms: mokyklai, bažnyčiai, teatrui ir kt. Jie yra būdingi tuo, kad juose kiekvienas atskiras namas turi visus modernios technikos patogumus ir savo nepriklausomą aplinką: sodelį, daržą. Paprastai viename name gyvena tik viena šeima. Tie miesteliai aprūpinami pakankamomis susisiekimo priemonėmis su didesniais centrais. Jų tikslas — duoti žmogui visas kultūringo gyvenimo galimybes ir kartu išlaikyti individualinę atskiros šeimos dvasią bei aplinką.
Naujoji Portugalija savo tautai davė ir naują savos mokyklos supratimą. Nors buvo jau minėta, kad pagal Portugalijos konstituciją žmogaus visokio formavimosi pagrindiniu veiksniu laikoma šeima, tačiau ir mokyklos paskirtis yra jaunimą ne vien mokyti, o kartu ir auklėti tiek fiziniu, tiek dvasiniu atžvilgiu. Pradžios mokykla visiems privaloma. Kai kurie vadovėliai: skaitymų knyga, istorijos, moralės ir pilietybės mokslo vadovėliai privalomi tie patys visoms— tiek valstybinėms, tiek privačioms mokykloms.
Apibūdinant Portugalijos valstybės ir valdžios struktūrą bei piliečių civilinio organizavimosi kelius iš vienos pusės ir kalbant apie krašte pasiektus rezultatus po 1926 metų, nėra būtina šiuodu dalyku savo tarpe sieti taip, tarsi juodu būtų tik vienas antro pasėka. Turbūt, bus teisingiau pasakius, kad pasiekti rezultatai yra ne tiek krašto politinės ir socialinės struktūros pasėka, kiek atskirų valstybės gyvenimui vadovaujančių asmenų idealizmo ir sugebėjimo rezultatas.
Daug kas dabartinį Portugalijos režimą ir pasiektus rezultatus identifikuoja su jau ilgamečiu ir dabartiniu ministeriu pirmininku Oliveir Salazaru, pavadindami jį kartais net krašto diktatorium. Tačiau visa tai netikslu. OI. Salazaras po 1926 metų revoliucijos niekad nebuvo valstybės prezidentu ir nelabai seniai buvo prezidento paskirtas ministeriu pirmininku. Jo politinė karjera prasidėjo ne pirmaeilėmis pareigomis naujos santvarkos valdžioje. Visų dėmesį jis į save atkreipė, tapęs finansų ministeriu. Jo sumanumui ir charakteriui priskiriamas finansų ir ūkinio gyvenimo stabilizavimas. Po revoliucijos tik gerai eilei metų praėjus, jis buvo prezidento pakviestas ministerio pirmininko pareigoms. Tai įvyko ne kokios nors diktatūrinės presijos įtakoje, o tik todėl, kad jis buvo rastas toms pareigoms tinkamas. Tapęs ministeriu pirmininku, jis turėjo konstitucija garantuotas laisves pasirinkti ministerius. Jeigu kada pasirinkimas nebuvo vykęs, konstitucija suteikia ministeriui pirmininkui galių vieną asmenį pakeisti kitu. Apie Sala-zarą, kap apie asmenį, tiek galima pasakyti, kad tai yra kukli, kiek asketiška asmenybė. Garbės jis nejieško ir net nemėgsta. Yra pamaldus katalikas. Dėl jo populiarumo tautoje dviejų nuomonių nėra: visi jį laiko idealistu savo tautos labui. Man kaip tik teko būti Lisabonoj tomis dienomis, kai vyko 1951 metų pasiruošimas valstybės prezidento rinkimams. Labai daug nerimo kilo, atsiradus į prezidentus trims kandidatams. Tuo atveju visų bendra nuomonė buvo, kad klausimas savaime išsispręstų, jeigu Salazaras sutiktų kandidatuoti: nebuvo jokio abejojimo, kad jis būtų išrinktas. Atrodo, kad Tautinės Sąjungos pastatyto kandidato išrinkimą nulėmė Salazaro viešas paraginimas balsuoti už jį.
Taigi pasiekti Portugalijos gyvenimo rezultatai yra ne vieno asmens nuopelnas, jie nebūtinai yra sietini su santvarkos charakteriu. Kaip visokioje santvarkoje, taip ir Portugalijoje nulemia asmenų idealizmas, protinis ir praktinis sugebėjimas. Viena tik yra aišku, kad ir idealistai bei sugebantieji gerų rezultatų nepasiektų, jeigu savo veiklą pagrįstų klaidingais ideologiniais dėsniais.
Šiandieniniai portugalų tautos sluogsniai ir Lietuva. Neturėjau progos patirti, kiek Portugalijos liaudis žino apie pačią Lietuvą ir jos dabartinę tragediją. Jeigu ji ir nedaug apie mus žinotų, tai mes turime atsiminti, kad tiek mūsų laisvo gyvenimo metais, tiek ir dabar mūsų tautos atsakingos institucijos šios šalies ir kai kurių kitų kraštų visuomenę labai mažai informavo apie mūsų gyvenimą. Net ir diplomatiniai santykiai iki šio pasaulinio karo buvo tik popieriuje, o kontakto beveik nebuvo. Ir dabar, išskyrus VLIKą ir Lietuvos atstovą Paryžiuje Dr. A. S. Bačkį, iš mūsų diplomatų pasaulyje nė vienas nėra bandęs sueiti į diplomatinį kontaktą su to krašto vyriausybe. Kad Portugalijos spaudoje neretai pasirodydavo kokis straipsnis apie Lietuvą, tai beveik išimtinai Portugalijoje besidarbuojančių kunigų saleziečių Aug. Sabo ir J. Traina-vičiaus dėka. Čia verta paminėti, kad savo gyvenimo ir darbo sąlygose šiuodu jaunu mūsų tautiečiu ypatingai Lisabonos aukštųjų sluogsnių tarpe mūsų tautos vardą, jos kančias yra labai išgarsinę, sukurdami ten mums tikrai palankią nuotaiką. Jiedviem yra atvira beveik visa didžioji Portugalijos spauda. Kiek patyriau, dabar apie Lietuvą vengia rašyti socialistinė ir komunistinė spauda. Kitų trijų grupių: valdančios Tautinės Sąjungos, monarchistų ir katalikų spauda, ką gaudama, apie Lietuvą noriai patalpina. Tautinės Sąjungos spauda karo metais buvo lygiai objektyvi parašyti apie Lietuvą ir prieš rusus ir prieš vokiečius. Kiek mano įspūdžiai yra teisingi, atrodo, kad šių trijų grupių ir vadovaujančiuose sluogsniuose nusiteikimas mums yra palankus.
|
|
|
|