|
|
ARKIVYSK. J. MATULEVIČIAUS VILNIAUS GOLGOTA |
|
|
|
Parašė J. VAIŠNORA, M.I.C.
|
(Tęsinys)
Išbėgo Lietuvos Taryba su ministeriais, išbėgo legijonieriai. Tačiau Vilniuje pasiliko du kertiniai šulai: Basanavičius tautos sargyboje ir Matulevičius Bažnyčios sargyboje. Jų užduotis dar nebuvo baigta. Lietuvos žemelės sostinė, nepaisant okupacijų, lieka ta pati, tik ta sargyba turės būti dar stipresnė, dar budresnė. Vadai iš fronto nesitraukia.
Reziumuodamas pirmų keturių savaičių pirmuosius žingsnius Vilniuje, tokiais sunkiais laikais pradėjęs ganytojauti Lietuvos sostinėje, Matulevičius rašo:
"Prieš Kalėdas atvažiavo Tėvas J. Vaitkevičius iš Vloclavko per Varšuvą. Kelionę turėjo labai sunkią ir vargingą. Labai nudžiugau jo susilaukęs, ramiau pasidarė, turint prie savęs savą žmogų. — Vilniuje man buvo labai sunku. Tikrai kelias čia erškėčiais nuklotas. Lenkų visuomenė manęs bijojosi, nepasitikėjo, žiūrėjo, ką aš darysiu; net sveikinant per ingresą viena poniutė palinkėjo man, kad aš lenkams nebūčiau patėvis, o tik tėvas. Lietuviai taip pat bijojosi, kad aš nepašlyčiau į lenkų pusę. Nežinia buvo, kaip vieniems ir antriems išsitaikius. Tautų baisiausia čia neapykanta. Lenkai čia tiesiog nepripažįsta nei lietuvių, nei gudų, patys mano imtis ir ima į savo rankas valdžią. Lietuviai vėl sako. kad čia nekiek esą tikrų lenkų, liaudis tai gudai, taigi nesą ko paisyt lenkų dvarininkų ir šovinistų. Gudai vadai vėl norėtų, kad gudams kas nors būtų, o tuo tarpu ta gudų liaudis nesusipratusi, tamsi, apleista; kai į juos nori gudiškai kalbėti ar jiems gudiškai pamokslus sakyti, neapkenčia, net pasipriešina. Žydai vėl, matyt, daugiau traukia į rusų šalį ir prie rusų norėtų prisidėti. Be to, dar įvairios politinės partijos. Tikrai miestas tarsi virte verda, neapykanta kunkuliuoja. Daug man padėjo mano draugas kan. Kukta: davė man ir namui reikalingų įrengimų ir ūkio daiktų, ir kas reik supirko, kas reik patarė. Parodė tikrai brolišką širdį. Iš Marijampolės išleisdamas, kuo galėdami mane aprūpino. Atvažiavęs Tėvas Rėklaitis ir Tėvas D. padėjo įsikurti. Taip pat Vargdienių Seselių Vyresnioji sutaisė ir sutvarkė, ką galėjo. Vietinė lenkų visuomenė regimai nieku nenorėjo prisidėti . .." liūdnai baigia vyskupas savo žodžius.
4. Pirmoji bolševikų okupacija
Bolševikams prie Vilniaus besiartinant, vyskupas rinko žinias iš žmonių, pabėgusių iš bolševikų užimtų vietų. Kai kurie pasakojo baisių dalykų. Kiti gi tvirtino, kad bolševikai ramiai elgiasi, skriaudos niekam nedarą, baudžia tik vagis ir plėšikus, už iš žmonių paimtus daiktus brangiai moką. Prie kunigų tik tų tekimbą, kurie turėjo ryšių su lenkų legijonistais.
Kai iš Vilniaus bėgo lenkai, įsipainiojusieji į politiką, kai kas patarė ir vysk. Matulevičiui išvažiuoti, ar bent butą pakeisti. Tačiau vyskupas pasiryžo liktis vietoje. "Pasiryžau niekur iš čia neiti. Tai bus, ką Dievas duos. Jei tokia Jo valia, mane areštuos ar net ir žudys, tegul visame kame Dievas būna palaimintas. Mirtis visur gali užklupti, o į dangų iš visur tas pats kelias. Nesijaučiu, kad kam būčiau ką bloga padaręs ar nusikaltęs, taigi ir ramus esu".
Matulevičius mokėjo stebėti naujų įvykių fone žmonių nuotaikas. Jis rašo: "1919 m. sausio 6 d. iš ryto anksti kėlęs, jau išvydau būreliais einant raudonąją kariuomenę. Gatvė buvo tuščia. Kai kur buvo matyti maldingos moterėlės einant į bažnytėlę su maldaknygėmis, ar grįžtant. Kai kur, išlindę pro vartus, moters ir vyrai bailiai dairėsi į šalis, stebėdamiesi atmaina. Kaskart vis daugiau žmonių gatvėse rados. Bet tai jau ne vakarykšti žmonės ir gatvės išvaizda nebe vakarykščia. Vakar švaistėsi gatvėmis legijonis-tai, daugybė vaikščiojo jaunuomenės, ypač mergiočių, daug ponų ir ponių; žydai kažinkur buvo tarsi išsislapstę; retas koks kur nedrąsiai praeidavo. Lenkai kone visi baltais ereliais apsisags-tę, jautėsi, kad jų viešpatavimas. Rogutėmis važinėjo šen ir ten daugiausia legijonistai. — Šiandien kas kita: vargo ir darbo žmonės pasipylė po gatves, daugiausia žydeliai; mergaitės ir bernaičiai šen ir ten sveikina raudonarmiečius, šnekas su jais, matyt, ir pažįstamų sutinka. Tarp kareivių matyt nemaža ir žydelių. Ponai tarsi išmirė. Rogutėmis važinėja raudonarmiečiai ir proletarai — tarsi ne tas miestas".
Sausio 8 d. bolševikai iškilmingai laidojo žuvusius draugus: lenkų nužudytus ir nusižudžiusius. Laidojo ties katedra, kur seniau buvo Katarinos paminklas, pirmiau lavonus apvežę Vilniaus gatvėmis. Netrūko ir kalbų: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Lenkiškai kalbėjęs labai puolęs kunigus, juos kaltinęs už legijonistų suorganizavimą. Tuo laiku bolševikų laikraščiai, aprašydami tuos atsitikimus, minėjo, kad dabar nelaikąs esąs keršyti, nors širdyje keršto jausmai kilę; nesą laiko tokiems darbams: geriausia bus, jei raudonoji armija eisianti savo darbo daryti, darbo žmonių laisvinti. Vyskupas pastebi: "Tikrai gerai ir išmintingai parašyta". Vyskupui neblogo įspūdžio padarė ir pirmasis bolševikų atsišaukimas į gyventojus: "Visai žmoniškas". Bolševikai pirmomis dienomis suiminėjo tik užsilikusius legijonistus ir jų šalininkus.
Lietuvių nuotaika Vilniuje, savaime suprantama, buvo prislėgta. Kai kurie peikė Tarybą ir valdžią, kad davėsi iki šiol vokiečiams už nosies vedžioti; tie nuolat žadėjo, vilkino, o nieko neleido daryti. Kai kam nepatiko ir krikščionių demokratų partijos paskelbimas, kad valstybės ir dvarų žemės turi būti tuojau išdalintos kumečiams, bežemiams ir mažažemiams, paliekant atlyginimą nustatyti Steigiamajam Seimui. Kai kas peikė, kam Taryba ir vyriausybė bėgusios į Kauną, o gal dar net ir toliau. Bendrai imant, lietuviai orientavosi naujoje padėtyje. Buvo išrinkta keletas žmonių tartis su bolševikais. Nusistatyta: 1) Jei bolševikai iš tikrųjų pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, tai jiems nesipriešinti: tebando vykdyti savo reformas. 2) Stoti tarnautojais į bolševikų įstaigas, kad svetimas gaivalas nepaimtų visa ko Lietuvoje į savo rankas. 3) Kad ir su bolševikais, organizuoti kariuomenę, kuri bus reikalinga Lietuvos nepriklausomybei ginti.
Tačiau lietuvių viltys su bolševikais kaip nors sugyventi greitai žlugo, nes jau 1919. I. 10 bolševikai suėmė M. Biržišką, Janulaitį, žydą Vygodskį ir ministerius, pasilikusius Vilniuje, kiek vėliau Stašinskį ir kitus. Žadėjo paleisti, jei duos pareiškimą, kad išsižada Tarybos ir jos darbų. Iš tiesų, minėtuosius tarybininkus po kelių dienų paleido, tik Stašinskis tebeliko kalėti.
Išorinis gyvenimas lyg ir grįžo į normalias vėžes. Bolševikų padarytuose miesto valdybos rinkimuose paaiškėjo jų rinkimų metodai: išrinkti vieni komunistai. iMiesto tarybos pirmininku tapo draugas Eidukevičius. Naujiems šeimininkams pradėjus miestą valdyti, ėmė viskas nepaprastai brangti: duonos svaras pašoko nuo 60 kap. iki 5 rub., sviesto svaras nuo 7 rub. iki 30 rub. Žmonės dėl brangumo ėmė nerimauti, juoba, kad dirbtuvės užsidarė, daugelis neteko darbo, o iš kaimo žmonės nieko nevežė, bijodami, kad bolševikai neatimtų produktų ir pačių nenuvarytų į frontą. Nepasitenkinimas bolševikais buvo jaučiamas ir sodžiuose. Ten žmonės tikėjosi iš bolševikų gauti žemės, bet atėję šie iš karto neleido liesti dvarų žemių. Kad nuramintų žmones, bolševikai paskubomis išleido žemės tvarkymo dekretą, kuriuo dvarų ir bažnyčių žemės bei turtai paskelbta liaudies nuosavybe. Ta proga vyskupas taip rašo: "Tas dekretas labai man parūpo. Ką galėdamas skaičiau: ir Bažnyčios įstatymus, ir įvairius jų aiškinimus, ir dėstymus, kurie Bažnyčios turtus ir nuosavybę liečia, kad nė kiek nenutolus nuo Bažnyčios minties ir dvasios. Tariausi su kapitulos nariais, kas padarius, tariausi ir su tais, kurie jau Rusuose buvo komunistų revoliuciją pergyvenę".
Bet neužteko vien studijų, reikėjo jieškoti galimybės ginti Bažnyčios teises ir juridiniais ginklais. Tam tikslui vysk. Matulevičius pasikvietė garsų Vilniaus advokatą Wroblewskį ir pavedė jam sustatyti parapijiečių sąjungos įstatus, kad jais remdamiesi parapijiečiai, paėmę bažnyčių turtus, galėtų juos ginti. Kai įstatai buvo pagaminti, vyskupas sukvietė žymesniuosius Vilniaus kunigus pasitarti. Pasirodė, kad tie įstatai visą bažnyčios turtų globos priežiūrą ir valdymą paveda parapijiečių taryboms; kunigas neminimas, nes su juo sudarytas tarybas bolševikai nepripažinsią. Vyskupas, išklausęs įstatų referavimo, pareiškė: "Visa tai yra visiškai priešinga Bažnyčios įstatymams, todėl savo galia tokių įstatų ir tokios draugijos tvirtinti negaliu ir nė vienam kunigui tokių įstatų neteiksiu. Tad nusprendžiau, kad tas dalykas dar kol kas reikia atidėti ir palaukti, ką mums gyvenimas parodys". Tačiau kunigams, kur galėdamas, privačiai patarė: jei jau bolševikai kibtų prie bažnytinių turtų, sudaryti parapijiečių komitetus turtams ginti, bet anaiptol neimti ių savo valdžion. Dvaruose tuojau buvo įsteigtos kumečiu ir darbininkų tarybos, bet bažnytinių turtų bolševikai per trumpą savo viešpatavimą Vilniaus krašte nesuspėjo paliesti.
Daug daugiau vyskupui rūpesčio sudarė tikybos dėstymo išmetimas iš mokyklų. Vos tik užėmę Vilnių, bolševikai ėmė skelbti išleisią mokyklų dekretą, kuriuo pašalinsią iš mokyklų tikybinius ženklus, pačią religiją ir kunigus. Kai kur tatai jau ir ėmė daryti. Žmonės dėl to labai sujudo ir reikalavo, kad mokykla liktųsi tokia, kokia buvusi, su religijos dėstymu; jei religiją išmesią ir kunigus išvarysią, tai jie savo vaikų neleisią į mokyklas. Žmonės jau žinojo savo vyskupo nusistatymus ir todėl drąsiai galėjo taip kalbėti. Kai vienoj vietoj (bene Švenčionyse) komisaras pakeitė gimnazijos direktorių kataliką ir ėmė savaip tvarkyti gimnaziją, vyresnieji mokiniai išbėgiojo, o mažesnieji suvaryti verkšleno ir nesimokė. Komisaras turėjo grąžinti seną tvarką.
Vyskupas vėl metė kunigams šūkį — steigti prie mokyklų tėvų komitetus: tegina patys savo reikalus. "Tuo tarpu ką tik sugriebdamas skaičiau, kad nenusidėčiau nieko Bažnyčios įstatymams, nurodymams ir dvasiai, tyriau, kaip Bažnyčia elgiasi tose šalyse, kur mokykla grynai jau pasaulinė, kur tikyba jau pašalinta iš mokyklų".
Dėl mokyklų sujudo ir Vilniaus katalikų visuomenė: tiek lietuviai, tiek lenkai. Vieni ir kiti bėgo pas vyskupą tartis, kas daryti. Paaiškėjo, kad lenkai suskilę i dvi dali: aiškūs katalikai nusistatę griežtai reikalauti katalikiškos mokyklos; gi atšalėliai ir nekatalikai ketino tartis ir taikytis prie bolševikų potvarkių. Tokiai padėčiai esant, lenkų atstovai prašė vyskupo, kad jis iuos sutaikintų, nes kitaip lenkiškos mokyklos bus suardytos. Kai bolševikams reikalaujant bus religiia išmesta iš mokyklų, tai kunigai ir katalikai boikotuos mokyklas, paskelbs jas bedieviškomis, bet tada pačios lenkų mokyklos žlugs. Bolševikai neduos joms pašalpos, algų, atims pastatus. Gi bolševikai, savo įsteigtas mokyklas gerai atlygindami, patrauks dalį mokytojų į savo pusę. Vaikai, nenorėdami liktis be mokslo, vis-tiek eis į bolševikų mokyklas. Iš antros pusės, jei bus prisitaikyta prie bolševikų tvarkos, lenkų mokyklų vaikai bus mokomi savų mokytojų, o religiją būsią galima dėstyti už mokyklos sienų.
A. Kabušienė Moteris (glazūra)
Vyskupas atsidūrė prieš dilemą: kaip vyskupas, negalėjo sutikti su mokyklų subolševiki-nimu, su religijos išmetimu iš mokyklų. Iš antros pusės, laikantis savo nusistatymo, lenkų mokyklos užsidarys ir vyskupas bus kaltinamas savo taktika prisidėjęs prie lenkų mokyklų sulik-vidavimo. "Iš kalbos su lenkų atstovais man paaiškėjo: jei būčiau pasakęs, kad mes, kunigai ir katalikai, griežtai boikotuosime mokyklas, iš kurių bus pašalintas tikėjimas, tai būtų lenkai ėmę mus kunigus ir Bažnyčią kaltinti, kad baisiai pakenkėme lenkų visuomenei, kad suardeme lenkų mokyklas, būtų ėmę mums daryti tuos priekaištus, o visokio plauko lenkai socialistai tai būtų suvartoję kovai su Bažnyčia". Vienos lenkų gimnazijos direktoriui vysk. Matulevičius išdėstė savo credo mokyklų reikalu: "1) katalikai tėvai turi teisės ir pareigos reikalauti, kad jų vaikai būtų katalikiškai mokomi ir auklėjami; 2) tėvai privalo griežtai stoti prieš tai, jei bolševikai pasikėsins mesti religiją iš mokyklų; 3) katalikai mokytojai bent turėtų pareikšti, kad atsižvelgiant į visuomenę, i vaikus ir jų tėvus, pagaliau paties auklėjimo atžvilgiu, privalo liktis religija; 4) į tamstų derybas su bolševikais aš negaliu kištis. Darykite ką galėdami, kad religija liktųsi. Bet jei bolševikai ją varu išvarys, ne ką darysi. Tada mes žiūrėsime, kokia bus toji jų supa-saulintoji mokykla. Jei pasirodys, kad joje pakertama, griaujama tikėjimas, tai suprantamas daiktas, kad tėvai negalės leisti savo vaikų į tokias mokyklas; 5) nusileidimas bolševikams tik tada būtų pateisinamas, jei būtų galima tikėtis, kad jie iki vasaros iš čia išeis, nedavus joms pakrikti; 6) nemanykite, kad bolševikai duodami pašalpas paliks jūsų gimnazijas tokias, kaip dabar — katalikiškai vedamas. Jei duos pinigų, tai žiūrės, kad mokyklos būtų vedamos, kaip jiems tinka. Mano nuomone, tamstą pakeis kitu, savo žmogum, o gimnaziją ims savaip tvarkyti; 7) jei pasirodys reikalo, manau išleisti raštą į kunigus ir katalikus tėvus ir priminti jiems, kokios privalo būti mokyklos katalikų šalyse, ir į kokias mokyklas gali savo vaikus ramia sąžine leisti".
Tiems mokytojams, kurie aiškiai statė vyskupui klausimą: ar boikotuoti mokyklas, iš kurių bus išmesta religija, vyskupas patarė susilaikyti nuo boikotavimo ir laukti: "Jei suboiko-tuotumėte mokyklas, lenkų visuomenė, ypač socialistai, galėtų padaryti priekaištų, kad mes kunigai esame jiems mokyklas išardę. Bet jei tos mokyklos ims tikėjimą griauti, tai, žinoma, reikės tėvus drausti, kad į jas neleistų savo vaikų".
Kadangi švietimo komisaras buvo lietuvis Vacl. Biržiška, vysk. Matulevičius pasiuntė kun. Tumą kalbėtis su juo mokyklų reikalais. Per brolį Myk. Biržišką kun. Tumas patyrė, kad šviet. komisarui patarta nesiskubinti su mokyklų dekretu, nes tas dekretas sukels prieš bolševikus katalikų visuomenę. Vacl. Biržiška tokio dekreto, kol pats buvo komisaru, ir neišleido. Jis buvo išleistas prie jo įpėdinio Leščinskio.
Baigdamas šį opų mokyklų klausimą aprašyti, vysk. Matulevičius sako: "Visą laiką karštai meldžiausi, kad Dievas mus gelbėtų nuo visokių pavojų. Tiek mūsų Bažnyčia kentėjo prie caro, dabar ir vėl naujos kančios, ir tai vardan sąžinės laisvės. Dieve, koks keistas šis pasaulis! Tie patys žmonės, kurie tiek šaukė, rėkė prieš mirties bausmę, dabar patys šaudo ir žudo suimtus savo priešininkus. Tie patys, kurie neseniai kovojo prieš cenzūrą, prieš spaudos laisvės varžymą, dabar neleidžia kitokių pažiūrų laikraščių, o jei ir išdrįsta koks pasirodyti, pasirūpina tuoj jam užčiaupti burną. Tie žmones, kurie taip karštai reikalavo susirinkimų ir susibūrimų laisves ir žodžio laisves, dabar kitokių nuomonių žmogui neduoda ne lūpų praverti, o kitokių negu jų draugijų nepakenčia. Tie kurie taip uoliai piršo balsavimo nuostatus iš pradžių su 4, o paskui jau su 5 ar 6 pažyminiais, dabar atmetę visus tuos pažyminius, dažnai brauningais grasindami stengiasi savo statomus kandidatus pravesti. Jie seniau reikalavo visiems lygių teisių, o dabar jas pripažįsta tik savo šalininkams. Iš tiesų, baisus daiktas tas politikavimas. Kaipgi dažnai čia taikoma laukinio nedorėlio doros dėsnis: jei tu man karvę pavogsi, tai bus bloga, o jei aš tau pavogsiu, tai bus gera. Tiek buvo mūsų mieloji Bažnyčia kaltinama dėl netolerancijos, tiek jai priekaištų dėl to padaryta. O pasirodo, kad nėra žmogaus tolerantiškesnio už kataliką, kuris moka kitų klaidas suprasti ir su-klydusio pasigailėti".
5. Tėvo Muckermano byla.
Bene 1840 m. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia, priklausiusi jėzuitams, buvo atimta ir pavesta pravoslavams. Vokiečiai, užėmę Vilnių, laikė toje bažnyčioje pamaldas kurį laiką kareiviams protestantams, o paskui pavedė ją kareivių katalikų pamaldoms. Kapelionavo Tėvas Fridrikas Muckermanas, jėzuitas. Vilniečiai, atsiminę senovę, irgi gausiai lankė tą bažnyčią. Muckermanas, pramokęs lenkiškai, aptarnaudavo ir civilinius bažnyčios lankytojus. Kadangi rusų dvasininkai labai rūpinosi tą bažnyčią vėl užimti, vysk. Matulevičiui labai rūpėjo, kad vokiečiams išėjus, Šv. Kazimiero bažnyčia, pasiliktų katalikų rankose. Jis įprašė Tėvą Muckerma-ną pasilikti Vilniuje, duodamas vilties ateityje tą bažnyčią vėl pavesti jėzuitams.
Bolševikams okupavus Vilnių, uolus jėzuitas sumanė panaudoti prie bažnyčios esamus namus darbininkų reikalams. Kai Muckermanas pasiteiravo vyskupo nuomonės, gavo atsakymą: "Kiek aš numanau, jei tamsta dirbsi grynai katalikišką darbą, tai darbas eis; čia jau gana visiems to tautiškumo". Buvo nustatyta, kad darbo tikslas bus grynai tikybinis, kultūrinis ir medžiaginis. Muckermanas pradėjo sakyti sekmadieniais darbininkams konferencijas. Kadangi į jas darbininkai lankėsi labai gausiai, tai Muckermanas subūrė juos į Krikščionių Darbininkų Sąjungą. Trumpu laiku įstojo apie 9,000 narių, įvairių tautybių darbininkų. Atsiradus daugybei darbo, vyskupas Muckermanui į pagalbą davė gudą kunigą P., gerą kalbėtoją ir socialinių klausimų žinovą.
Lenkų darbininkų draugijų vadovas kun. O. čia įžiūrėjo jo darbo ardymą, konkurenciją ir ėmė skųstis vyskupui. Matulevičius abu pasikvietęs darė Saliamono teismą ir bylą išsprendė taip, kad abu buvo patenkinti: kun. O. nedraus savo draugijų darbininkams lankytis į Tėvo Muckermano konferencijas, o Muck. paragins darbininkus dėtis į kun. O. vadovaujamas profesines sąjungas.
Muckermanas sumanė leisti darbininkams laikraštį ir steigti kooperatyvą. Tai bolševikams jau buvo perdaug. Laikraštį, vos pirmam numeriui pasirodžius, konfiskavo, o pačiam Muckermanui vasario 9 d. naktį įteikė raštą per 24 valandas apleisti Vilnių. Ryto metą Muckermanas, atbėgęs pas vyskupą, pareiškė norįs kurį laiką pasilikti Vilniuje slaptai, kol sutvarkys savo reikalus, o paskui paslapčia išnyks. Vyskupas Krikščionių Darbininkų Sąjungai vadovauti paskyrė kun. P., o bažnyčią globoti pavedė tos sąjungos valdybai.
Pasklidus gandui, kad bolševikai Tėvą Muckermaną tremia iš Vilniaus, darbininkai ėmė rinktis į Šv. Kazimiero bažnyčią (buvo sekmadienis). Atėjo ir patsai Muckermanas. Jis pasakė darbininkams bažnyčioje atsisveikinimo žodį, bet kai norėjo išeiti iš bažnyčios, žmonės jo jėga neišleido; šaukė neduosią jo ištremti. Susirinko gausi minia ne tik bažnyčioje, bet ir aplink bažnyčią. Norėdami minią išsklaidyti, žydai milicininkai paleido keletą šūvių į bažnyčios langus. Minia įnirto: nuginklavo milicininkus ir perdavė juos raudonarmiečiams. Žmonės buvo įnirtę prieš žydus, nes jau prieš tai buvo pastebėtos žydaitės lipdančios atsišaukimus prie bažnyčios durų, nukreiptus prieš Tėvą Muckermaną. Bolševikų valdžia, bijodama žydų pogromo, pašalino iš gretimų gatvių žydus milicininkus ir jų vietoj pastatė raudonarmiečius. Bažnyčia buvo apstatyta patikimais kareiviais lenkais. Jie žmonėms iš bažnyčios išeiti leido, bet nieko neįleido vidun. Žmonės tuoj pasiuntė delegatus į bolševikų valdžią, prašydami palikti Tėvą Muckermaną Vilniuje. Geležinkeliečiai ir elektros stoties darbininkai pagrasino streiku, jei Muckermanas bus išvežtas. Visi miesto darbininkai sujudo. Pas vyskupą irgi atsilankė darbininkų atstovai, prašydami pagalbos Muckermano reikale. Vyskupas ėmė energingai veikti: pasiuntė pas V. Kapsuką ponią Vileišienę, kuri jį kitados iš kalėjimo ir mirties buvo išgelbėjusi, bet toji nieko nelaimėjo. Porą kunigų vyskupas pasiuntė pas žydų rabiną, kad tas saviesiems įsakytų neerzinti ir neprovokuoti katalikų. Patsai vyskupas per kun. Tumą įteikė V. Kapsukui raštą pažymėdamas, kad Tėvas Muckermanas liko Vilniuje vyskupo prašomas, kad jis jokiu šnipinėjimu neužsiėmęs, o darbininkus organizavęs irgi vyskupo prašomas ir su jo žinia bei įgaliojimu. Buvo prašoma T. Muckermano ištrėmimą atmainyti, tuomet žmonės nurims. V. Kapsukas kun. Tumui žodžiu atsakė, kad Tėvo Muckermano negalima Vilniuie oalikti, kad laikysią apgultą bažnyčią tol, kol žmonės su Muckermanu nepasiduosią, kad nei jam, nei žmonėms nieko blogo neatsitiks.
(Bus daugiau)
|
|
|
|