|
|
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS
|
2. Dvi kultūros sąvokos
Kultūros sąvoka mūsuose yra viena iš tų, kurios laikomos aiškiomis, savaime suprantamomis ir elementariomis. Ją dažnai užtinkame moksliniuose rašiniuose, mene bei literatūroje, publicistikoje ir kasdieniuose pokalbiuose. Lengva pastebėti, kad, pvz., apie biologiją, fiziką, chemiją ar kitus mokslus bei jų problemas autoritetingą žodį paprastai taria tų mokslų specialistai, ir visi sutinka, kad kitaip ir būti negali. Kitaip su kultūra.
Apie kultūrą gi kalba ir rašo visi, ypačiai laikraštininkai, menininkai, rašytojai, visuomeninių organizacijų nariai. Jų suvokiama kultūra dažniausiai yra susijusi ar išplaukianti iš jų pačių veiklos, kurią apskritai galima būtų suvesti į meno, grožinės literatūros ir mokslo (ypatingai humanitarinių mokslų) apraiškas. Sį kultūros sąvoka yra Vakarų Europos etnocentriškumo išdava. Pirmosios europiečių mokslininkų studijos apie egzotiškų ("primityvių", "necivilizuotų") kraštų gyventojus, iš anksto laikant savąją "rasę" bei kultūrą aukštesne ir tuo pačiu svetimąsias kultūras įspaudžiant į apatinius palyginamosios skalės laiptus, padėjo įsišaknyti šiai populiariai kultūros sąvokai. Kitaip dar ši sąvoka yra apibrėžiama kaip "aukštojo tono" padarinys, sukuriamas rinktinio intelektualinio ir estetinio auklėjimo pagalba. Kultūra šia prasme yra tik retų asmenų, apdovanotų nepaprasta Dievo dovana, kūryba, kuria vėliau gali naudotis ir masės.
Būdami europiečiai, ir mes, lietuviai, šią "aukštojo skonio" kultūros sąvoką nejučiomis, o gal ir sąmoningai, pasisavinome. Be jokių kliūčių ji greit prigijo mūsuose, pradedant pirmuosius atgautos nepriklausorr yhės metus, nors mes ir negalėjome didžiuotis, sakysime, savaisiais Homerais, Dantėmis, Shakespear'ais, Rembrand-tais, Beethovenais ar Kandais; net Čiurlionis, mūsų laikomas neabejotinu lietuvių genijaus atstovu, visuotinėje meno istorijoje neturi tos vietos, kurios jis nusipelno. Šia proga mes, lyg ir pateisindami savo "kultūrinį atsilikimą", būtinai prisimename istorinius vergovės šimtmečius, mūsų kraštą gi kaip geografinę kryžkelę tarp Rytų ir Vakarų, kur mūsų tautos genijus negalėjęs pasireikšti . . .
O vis dėlto lietuviuose nuskambėjo ir kita kultūros sąvoka, ir tai labai reikšmingu laiku — pačioje tautinio atgimimo užuomazgoje. Prieš kokį šimtą metų Daukantas savo pagrindiniame veikale mūsų kultūros istoriją suvokė kaip lietuvių būdą. Atrodo, kad pirmasis tautinio lietuvių atgimimo šauklys yra modernesnis negu daugelis mūsų kūrėjų bei veikėjų, kurie didžiausia kultūrine apraiška laiko eilėraščio ar novelės parašymą, paveikslo nutapymą arba netgi, kaip vienas humoristas išsireiškė, "lenciūgėlio" pašokimą.
Mes anaiptol visai neneigiame minėtų kultūrinių apraiškų kaip tokių bei jų svarbos tautinėje ar tarptautinėje plotmėje. Tačiau taip pat aišku, kad ne visa, kas rašoma, yra mažiau ar daugiau svari kultūrinė apraiška. Vien iš pagrindinių šio, sakytume, dirbtinio kultūros išpūtimo priežasčių yra kompetencijos stoka. Kadangi kalbėti apie literatūrą, meną, visuomenę ar kultūrą, neturint atitinkamų žinių bei supratimo, t. y. ne specialistui, yra nepatogu, tenka j ieškoti kokio nors naujo požiūrio. Čia ateina į pagalbą plačiai, nors labai neaiškiai, suprastas kultūros baras, kuris dažnam rašančiajam atrodo savaime aiškus ir nereikalaująs specialaus žinojimo. Čia ir pasireiškia šiaip suprasto kultūrininko požiūris, eilinį scenos mėgėjų pastatymą iškeldamas į parnasą ar nepasiekusią vidutiniškumo novelę sulygindamas su Dostojevskio romanu, ir visa tai dažnai bus atremta į "aukštojo tono" kultūrą.
Lengva pajusti, kad pirmoji "aukštojo tono" kultūros sąvoka yra per siaura. Argi nenuostabu, kad, kai tik mums tenka palyginti savo kultūrą su kitomis, mes prarandame nuoseklumą. Išvardinę kelis individualius lietuvių kūrėjus, mes greit juos paliekame ir peršokame į mūsų liaudies meno bei tautosakos lobyną, lietuvių lyrinio grožio pajautimą, jų vaišingumą ir kitas būdo savybes. Kaip ir kiekvieno krašto "eilinis" (vidutinis) gyventojas, mes, "įsimylėję" (visuotino etnocentriškumo išdava) visa, kas sava, idealizuojame ir pagražiname savos kultūros apraiškas, o reprezentuodami jas, mes pripuolamai peršokame iš vienos plotmės į kitą, nepastebėdami nenuoseklumo. Mums atrodo, kad tik mes vieni turime labai turtingą ir vertingą ("nes lyrišką") liaudies kūrybą, kai tikrumoje kiekviena, nors ir labiausiai atskirta nuo pasaulio, egzotiška bendruomenė turi ir didžiuojasi savo gražia žodine kūryba. Dar daugiau — tų kraštų tautosaka bus, galimas dalylras, ideologinis, maginis bei religinis elementas, be kurio jokia visuomenė neįmanoma. Ir vis dėlto šis intuityvus mūsų "kultūrininkų" graibstymasis, nors ir neturint realaus kultūros supratimo, priklauso antrosios kultūros sąvokos apraiškoms. O minėtas nenuoseklumas tarp "aukštojo tono" ir kitokiu kultūros aspektų yra tik tariamas. Modernioji antropologija, kurios tikrasis mokslo objektas ir yra kultūra, ir kiti socialiniai mokslai suvokia kultūrą kaip daugeriopų žmogiškojo gyvenimo aspektų visumą.
2. Mokslinė kultūros sąvoka
Antropologija yra mokslas apie fizinę, socialinę ir kultūrinę žmonių raida bei jų ooelgius. Joje galime išskirti keletą ryškių poskvrių, kurie yra glaudžiai vienas su kitu susiję, kaip antai: uolienų žmogus, fizinė antropologija, archeologija arba proistorė, kultūrinė arba socialinė antropologija ir kalbotyra.
Žmogus įvairuoja dviem atžvilgiais: fizine forma (fizinės antropologijos objektas) ir socialiniu paveldėjimu plačiąja prasme (kultūrinės arba socialinės antropologijos objektas). Antrasis atvejis liečia tai, kas privalėtų atitikti mūsų antrąją kultūros sąvoką.
Įvairios bendruomenės vra charakterizuojamos pagal skirtingus socialinius paveldėiimus, pastebimus bendruomenės kalboje, paoročiuose, įpročiuose, idėjose, tikyboje, socialinėje organizacijoje ir kitur. Tėvų, giminių, pažįstamu ir ne-nažistamu bendruomenės nariu itakoj žmoeus "paveldi" tam tikrą įprastą "gyvenimo būda", vadinamą kultūra. Įvairiuose kraštuose socialinis paveldėjimas yra daugeliu atžvilgių skirtingas. Afrikos negras, išaugęs, sakysime, Paryžiaus ar New Yorko didmiesty, pagrindinai skiriasi nuo to, kuris paliko džiunglėse. Antra vertus, socialinis paveldėjimas sąlygoja tik žmonių gyvenimą: žmogus pagrindinai skirsis nuo beždžionės ar kurio nors kito gyvulio tuo, kad pirmasis turi išmokstamą ir paveldimą kultūrą, kurios jokia kita ne žmonių padermė neturi.
Kultūros sąvoka apima daugiau ar mažiau įprastų poelgių visumą, kur įeina mąstymo, jautimo ir veikimo būdai, idėjos, etinės vertybės, techniniai procesai, o taip pat ir tie fiziniai daiktai bei įrankiai, kaip namai, susisiekimo priemonės, knygos ir 1.1., kurių reikšmę mes sužinojome ir kuriais naudotis išmokome iš savo tėvų bei protėvių. Taip pat ir socialinė organizacija, t. y. žmonių giminystės, lyties, amžiaus, vedybiniai, bendros gyvenvietės, politiniai, religiniai ir kitokie ryšiai, gali būti suvokiama tiktai kaipo kultūros dalis.
Kiekvienos bendruomenės narys, nežiūrint to, ar toji bendruomenė yra pasiekusi mūsų laikų technikos viršūnę, ar tai senovinė ar dvidešimtojo amžiaus egzotiška ("primityvi") kiltis, — nuolat keičia savo aplinką, ją sąlygodamas, nors ir pats jos sąlygojamas. Žmogus, B. Mali-nowskio terminu, sukuria naują dirbtinę arba antrinę aplinką (namus, keh'us, pagamintą maistą .. .), kuri padeda jam išlikti gyvam. Ši antroji aplinka — žmogaus įrankiai, statyba, susisiekimo priemonės, padargai bei ginklai, taipogi magiški bei religiniai reikmens — yra ryškiausi ir labiausiai apčiuopiami kultūros aspektai. Jais remdamiesi, antropologai bando apspręsti atitinkamos kultūros lvgį ir jos pajėgumą vieniems ar kitiems individo ar bendruomenės tikslams pasiekti.
Betgi šie kultūros objektai arba materialioji kultūra (europiečių terminu — civilizacija) nėra savaiminė jėga. Kad galima būtų kultūros objektus gaminti, kontroliuoti bei jais naudotis, reikia žinojimo. O žinojimas iš esmės yra surištas su protinėmis ir moralinėmis disciplinomis, iš kurių religija, teisė, ir etiniai dėsniai yra pagrindinis šaltinis (B. Malinowskis). Iš kitos pusės, gamyba ir naudojimasis reikalauja bendradarbiavimo. Bendras darbas ar vargas ir bendras naudojimas ar džiaugsmas suponuoja bent minimumą socialinės organizacijos. Taigi materialiniai kultūros objektai yra reikalingi papildymo, išbaigimo bei iprasminimo, kuris nėra toks paprastas, nėra taip lengvai analizuojamas, kaip apčiuopiami objektai. Jis susidaro iš protinių, moralinių ir dvasinių vertybių sistemos, iš socialinės organizacijos ir kalbos, kas yra įprasta vadinti nematerialiąja ("dvasine") kultūra arba, kaip amerikiečiai linkę arrbrėžti, pačiais poelgiais (behavior).
Materialinė kultūra yra būtina sąlyga bet kokiai žmonių kartai ar grupei formuoti. Ši antrinė aplinka yra žmogiškoio organizmo refleksu, imoulsų ir jausmų pasireiškimo dirva. Žmogiškasis kūnas, rankos, koios, akvs yra įpratintos judėti bei "pagauti" ir "suvokti" aplinką ma-
A. Galdikas — Marna prie St. Maur
terialių daiktų dėka. Tos "pagavos" modifikuoja nervų procesus tam tikromis kryptimis, kurias biologai ir psichologai suvokia kaip ištisą intelektualinių ir emocinių sampratų skalę, sudarančią vyraujančią bendruomenės mokslinių, religinių ir etinių aspektų sistemą. Be šių protinių procesų, yra dar modifikacijų gerklose ir liežuvyje, kurios atitinkamų garsų pagalba išreiškia aukščiau minėtas sampratas. Taigi daiktai ir papročiai lygiai yra būtini ir analizuotini betko-kioje kultūroje: jie veikia ir apsprendžia vienas antrą (B. Malinowskis).
Kalba — garsų išreiškimas — yra toks veiksmas ar poelgių rūšis, kuri galima palyginti su betkokių instrumentų bei įrankių naudojimu. Kalbėjimas gi yra, tarp kitko, kūno įprotis, kuris gali kisti daugeliu atvejų ir kuris gali būti palyginimas su betkokiomis papročių rūšimis.
Socialinė organizacija negali būti suprantama be kultūros rėmų. Žmonės yra glaudžiai vienas su kitu susirišę dėl to, kad naudojasi bendra antrąja aplinka: bendra pastoge, įrankiais, maistu ar bendru darbo pasiskirstymu. Jų tikslai dažnai sutampa ir jų poelgiai yra aprėžti tam tikrų taisyklių, kurias mes vadiname įpročiais, papročiais ir įstatymais. Šie religijos, metafizikos bei filosofijos samprotose yra priskiriami sąžinės, Dievo valios ar įgimto kategoriško imperatyvo sferai, kuri gali būti vadinama moraliniu pateisinimu. Nuo mažens išmokti poelgiai yra toliau tęsiami ir moralinio pateisinimo sankcionuojami. Plačiąja prasme moralinis pateisinimas yra idėjų, jausmų bei laikysenų (attitudes) sistema, apsprendžianti žmogaus santykius su jo aplinkos materialiais objektais, su kitais žmonėmis ir dievybe. Kad moralinis pateisinimas labai ryškiai sąlygoja žmonių poelgius, yra aišku iš daugelio pavyzdžių, kai žmones atvejų atvejais sutinka pakelti vargą, skurdą, skausmus, netgi sutinka mirti, tačiau neatsisako savo pasaulėžiūros bei įsitikinimų, remiamų moralinio pateisinimo.
3. Kultūros aspektai ir jų tarpusavio santykiai
Kultūros skirstymas į materialiąją (daiktus, įrankius .. .) ir nematerialiąją ("dvasinę"), susidedančią iš papročių sistemos, yra naudingas metodologiniu atžvilgiu. Tuo pačiu pagrindu mes galime, ją analizuodami, išskaidyti į daugybę poskyrių ir padalinių.
Pačios mažosios kultūros dalelės, kaip, pvz., titnago ar puodo technika, tautosakos motyvas, muzikos ritmas, kalbos garsas, yra vadinamos kultūros elementais ar bruožais. Jų daugiau jau negalima susmulkinti. Kultūroje jie užima tokią vietą, kokią chemijoje turi neutronai, jonai ar atomai. Mažesnė ar didesnė tokių elementų grupė, tampriai vienas su kitu susijusių, yra vadinama kultūros kompleksu. Pavyzdžiui, lygumų indėnų kultūros arklių kompleksas apima arklių auginimą, laikymą garduose ir kinkymą bei balno j imą; jų nuosavybės ir naudojimo papročius; su jais susijusį indėnų medžiojimo ir kariavimo būdą, ir iš viso to išplaukiaučius pakitusius asmenybės bruožus. Antropologai vartoja ir daugiau terminų, siauresnių ir platesnių, ar skirtingų plotmių terminų, kaip aukščiau minėtas moralinis pateisinimas (kitų vadinamas elementariomis idėjomis ar ideologinėmis temomis). Minėtini kultūros plotai skirstomi į pakraštinius ir centrinius, ir kt. Aišku, kad nesunku suvokti ir analizuoti kultūros elementus, bet daug sunkiau juos apibendrinti ir suvesti į mokslui priimtinus ideologinius aspektus.
Tačiau nepamirština, kad šis skirstymas, nors ir nepamainomas, yra dirbtinis ir reliatyvios mokslinės vertės. Kaip nėra jonų, protonų ir neutronų, palaidų ir nesusijusių su kitomis dalelėmis, lygiai taip ir kultūros apraiškose nerasime paskirų elementų, izoliuotai ir atsitiktinai klajojančių erdvėje ir laike. Šitam pailiustruoti mes paanalizuosime populiarią vandens transporto priemonę — laivelį. Egzotinių kraštų gyventojai moka tikslingai parinkti specialų medį, atsparų įvairioms klimatinėms atmainoms. Atmatuojamas tam tikras ilgis, plotis ir aukštis, jau darbo pradžioje apskaičiuojama būsimoji laivelio forma, kad: laivelis būtų pakankamai judrus ir išlaikytų pusiausvyrą net audros metu. Laivelis gali būti įvairioms paskirtims statomas, pvz., upės, ežero ar jūros žvejybai. Jis gali būti kartimi stumiamas, vienirklis, dviirklis, burinis ir tt. Jo forma įvairuoja pagal paskirtį. Tačiau šis komplikuotas kultūros objektas negali būti apspręstas vien pagal formą. Jo paskirtis sąlygoja formą, nes žvejų, žemdirbių, prekybininkų ar karių laivas reikalauja skirtingos technikos jo statybos pradžioje. Tam yra reikalingas žinojimas ir statant ir naudojant laivą: pusiausvyros principas, greičio ir paslankumo sąlygos ir kt. Taigi forma yra glaudžiai susijusi su laivelio technika ir naudojimo būdu. Dar daugiau: netgi vienirklis vieno žmogaus pastatytas laivelis esti ne vien savininko naudojamas, bet ir skolinamas ar nuomojamas. Didesnis laivas jau reikalingas įgulos. Čia tuoj susidursime su komplikuota nuosavybe, pareigų ir teisių paskirstymu, bendruomenės reikalais ryšium su laivu, jūrininkais ir kt. Šitie veiksmai tvarkomi tam tikrų papročių, taisyklių bei įstatymų. Pagaliau — prieš statant laivelį ir ypatingai prieš pirmąją kelionę į giliąją jūrą yra panaudojamos magiškos formulės, nelyginant mūsų laikų laivo "krikštynos", kad antgamtinės jėgos apsaugotų laivelį nuo pavojų. Taigi forma negali būti suvokiama kaip savaiminis nepriklausomas kultūros bruožas, kin-tąs atsitiktinai ir — racionaliai, nesurištas su platesniu kultūros kompleksu. Tuo būdu materialus kultūros objektas jo gamybos ir naudojimo procese yra sunkiai atskiriamas nuo žinojimo, t. y. ideologinio aspekto.
Trumpai nusakant įvairių kultūros aspektų santykiavimą, tenka pabrėžti, kad ekonominių, mokslinių ir techninių daiktų gamyba ir jais naudojimasis pašaukia jų vertinimą ir tučtuojau atspindi moralinėje, filosofinėje ir meninėje plotmėje, parafrazuojant antropologų G. ir M. Wilsonų mintį. Kultūros visumoje jų santykiavimas gali būti apspręstas vieno ar kito aspekto didesniu ar mažesniu vyravimu, tačiau kiekvienu atveju į vyraujančius ar nevyraujančius elementus įeina ir kiti. Štai kodėl kultūros antropologija yra ne tiktai paskirų kurios nors bendruomenės kultūros turinių, formų (struktūrų) ir funkcijų mokslas. Ji steigiasi pagrindiniai apimti įvairiopus tarpusavio santykius tarp materialių ir nematerialių kultūros aspektų plačioje kultūros visumos skalėje.
4. Kultūra ir asmenybė
Palyginti, lengva antropologams suvesti įvairius kultūros aspektus į vientisą visumą, liečiančią egzotinius kraštus ir mažas žmonių grupes. Skirtumas tarp egzotinių kultūrų ar mažų grupių, iš vienos pusės, ir urbanistinių kultūrų ar didelių grupių santykiavimo, iš kitos pusės, kaikurių antropologų yra laikomas netgi esminiu. Tad lengva stebėtojams pasiklysti didmiesčio bei jo priemiesčių kultūros komplekse, nelyginant legendariniuose labirintuose. Urbanistinės kultūros apraiškos yra išsisklaidžiusios įvairiose institucijose, kurios, atrodo, yra pagrindinai skirtingos nuo "primityvių" žmonių naudojamų. Dar daugiau — tos institucijos atrodo funkcionuojančios savaimingai ir nepriklausomai viena nuo kitos. Šituo būdu gamyba, pinigai, kainos ir atlyginimai ekonomistui atrodo svariausias kultūros veiksnys; administracinė bei politinė sistema teisininkui apsprendžia kultūros linkmę; pasaulėžiūra filosofui nulemia valstybinį ir individualinį gyvenimą. Kiekvienas jų, analizuodamas kultūrą iš savojo požiūrio, tuo ir pasitenkina. O kai jie sutinka su kitų požiūrių galimybėmis, jie visdėlto nejieško ryšių su naujais aspektais, pasiteisindami, kad tai ne jų reikalas. "Aš juk esu ekonomistas".
Betgi kultūra yra visuma ir vienuma lygiai primityviose kiltyse, lygiai mūsų bendruomenėje. Suklestėjusios institucijos, kuriomis dabartinė kultūra yra suvokiama, stengiasi tapti savaimingomis, niekieno nesaistomomis, tuo pačiu jos atitraukia dėmesį nuo kito pagrindinio kultūros veiksnio — individo. Tokia kultūros sąvoka, orientuota į vyraujantį institucijų kompleksą, pirma iškelia kultūrą kaip pasireiškiančią be asmenų, kurie ja gyvena; antra, suponuoja kultūrą kaip nepriklausomą nuo asmenų, kurie ja gyvena; trečia, jučiomis ar nejučiomis verčia sutikti su kultūros determinizmu, laikančiu kultūrą savarankiška jėga, veikiančia savo vidujiniais dėsniais, kad formuotų žmones pagal jos pačios tikslus (R. S. Lynd). Iš to seka, kad žmogus neturi kitos išeities, kaip tik pasisavinti kultūrą ar prie jos prisitaikyti. Kad ši kultūros samprata yra vienašališka, mes lengvai pastebime. Beje, kultūra pateikia žmonėms patarnavimus bruktinai. Pavyzdžiui, didmiesčio susisiekimo taisyklės yra neišvengiamai vykdytinos, kad žmonės išliktų gyvi. Tačiau kad ir kažinkaip išplėstos, institucijos sąlygoja žmones reliatyviai ir tik iki tam tikro laipsnio. Jos "veikia", kol žmonės jų "klauso" ir jas remia. O mes gi žinome, kad tos institucijos dažnai veikia nepatenkinamai ir žmonės nesutaria, kaip reikia joms padėti. Pagaliau, institucijos didžiąja dalimi yra ne kas kita, kaip žmonės. Štai kodėl teisingiau, institucijas analizuojant kaip kultūros visumos atskiras dalis, suvokti kultūrą kaip "įsikūnijusią" ir "veikiančią" išmoktuose bei įprastuose žmonių poelgiuose, impulsuose. Institucinės plotmės analizė (kaimų sistema, klasių struktūra, mokesčiai, šeima, ekonominis determinizmas, tautinė ideologija ir t.t.) įįalins mus pasiekti tik aprėžto žinojimo, kurį galės papildyti ir atbaigti žmonių — individų grupės poelgių analizė. Tikroji institucijų svarba išryškės iš jų santykių su tam tikroje padėtyje esančiais žmonėmis: kaip jie atsižvelgia į tas institucijas, kiek jie naudojasi jomis, ką jos jiems reiškia. Aukščiau minėtas pavyzdys apie mokyklos lankymą liečia tą pačią instituciją, tačiau ji mokiniams turi įvairias reikšmes, kadangi jų poelgių motyvavimai yra skirtingi. Ir ant-rapologai čia turi reikalo su skirtingais dalykais, apspręstais žmogiškosios asmenybės, nors ir sąlygojamais tos pačios institucijos. Trumpai sakant, svarbu studijuoti kultūrą kaip tokią (institucijas) ir asmenis kaip tokius (poelgius). Abu poliai tačiau turi būti suvokiami kaip du vienos realybės dėmesio centrai, kur pirmenybė vis dėlto priklausys žmogiškajam elgesiui.
"Kultūros ir asmenybės" studijos dabar yra išsišakojusios dviem kryptimis. Pirmoji kryptis, atstovaujama Frommo, Eriksono ir Kardi-nerio, pabrėžia prigimtinių faktorių ir psichoana-litinių sampratų svarbą. Antroji kryptis, ryškiausiai atstovaujama R. Benedict, laiko kultūros kompleksų ir asmenybės tipų aprašymą lemiančiu dalyku.
Grįžtant prie poelgių sąvokos, atrodo, kad bėgdami nuo vilko — pribėgom mešką. Kyla klausimas, kaip galima pasiekti pastovių mokslinių davinių apie poelgius, kurie yra, tarp kitko, irracionalūs, nelaukti, nenumatomi ir sunkiai apčiuopiami, palyginus su ryškiai klasifikuojamais materialinės kultūros objektais. Mokslas šį klausimą sprendžia labai paprastai: statistikos pagalba. Jos daviniai apie, sakysime, vienos kokios nors mokyklos mokinių ūgį, svorį, amžių ir t.t. aiškiai rodo, kad didžioji mokinių dalis yra nei per dideli, nei per maži, nei per sunkūs, nei per lengvi, o vidutiniški. Tokiu pačiu pagrindu galima kalbėti ir apie didžiosios mokinių dalies "vidutinį" ar "normuotą" elgesį. Tokiu būdu ir betkokios grupės individų, susijusių su kokia nors institucija, elgesys gali būti matuojamas su didesnėmis ar mažesnėmis "paklaidomis", kurios bus ne kas kita, kaip nukrypimai nuo "normuoto" elgesio. Atsitiktinumo atvejis (kaip išimtis), žinoma, yra galimas, bet tokie atsitiktinumai nėra išvengiami nei gamtos moksluose, nes, pvz., chemikas, bandydamas kokį mišinį, niekada nebus užtikrintas, kad pakartotinai gaus visai tokius pat rezultatus. Beje, yra studijuojamas ir nevidutinis, "nukrypstąs" elgesys ir jo kilmė; tuo domisi, pvz., kriminologija, psichiatrija ir kiti mokslai.
Kultūros kaip žmogiškųjų poelgių visumos samprata įgalina mus sujungti visus kultūros aspektus į vienumą. Joje pranyksta atskiras "ekonominis", "politinis", "socialinis" ar "filosofinis" (religinis) žmogus, o iškyla vienas ir tas pats "vispusiškas" ar 'daugiariopas" žmogus, be kurio nei institucijos nei kultūra neįmanoma suvokti. Tuo tarpu kai istorija stengiasi pasekti ir aprašyti eilę kultūros reiškinių pridurmui, antropologija jieško jų priežastingumo ir tarpusavio santykių, kurių interpretavimas ir analizė nuolatiniame kultūros kitime bei dinamikoje yra tokie įvairūs, kad gali būti suvedami į keletą antropologinių "mokyklų". Kultūros kitimas gi ir yra antropologų dėmesio centre, ypačiai stengiantis "numatyti" būsimuosius kitimus, t. y. ateitį.
5. Kultūros kitimas
Apskritai kultūra kinta dviem pagrindiniais būdais: "iš vidaus" ir "iš oro". Pirmuoju atveju turime reikalo su savarankiškais išradimais, galimais įvairiausiose kultūrose, kurios viena kitai negalėjo turėti įtakos. Šiuo būdu žemdirbystės, gyvulininkystės technika, raštas ir kiti išradimai yra spontaniški ir nepriklausomi vienas nuo kito daugelyje kraštų bent keliais atvejais. Antruoju atveju mes turime reikalo su aiškia "svetimos" kultūros įtaka, kuri vienu ar kitu būdu paveikia "savarankišką", atskirą kultūrą. Dažniausiai tai įvyksta, kai užsimezga artimas ryšys tarp dviejų kultūrų ar jų agentų, nors pasitaiko, kad kultūrinis kontaktas per objektus (nebūtinai per žmones) paveikia ir tas kultūras, kurios yra labai nutolusios nuo "įtakingosios" kultūros.
Istoriškai pati pirmoji yra evoliucionistinė (raidos) mokykla, vyravusi nuo 1860 m. iki to šimtmečio pabaigos. Pagal ją pagrindinis dinaminis kultūros procesas bendruomenėse pasireiškė pažangos kryptimi: nuo žemesnių į vis aukš-tėjančias pakopas. Antrapologijos uždavinys ir buvo pavaizduoti kiekvieną tų pakopų, j ieškant pavyzdžių žemesniuose ir aukštesniuose egzotinių kraštų technologijos lygiuose. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų garsių antropologų E. B. Tylor įrodinėjo, kad pradinės religinės ideologijos pakopa yra charakterizuotina individualinių dvasinių būtybių suvokimu, kuris užleido vietą aukštesnei politeistinei ideologijai, o ši savo ruožtu išriedėjo į monoteistinės ideologijos rūšį. L. H. Morgan panašiai suformulavo šeimos raidą nuo žemesnių iki aukštesnių formų, pradėdamas nuo "atsitiktinių", toliau per grupines, matriarchali-nes, patriarchalines iki "maišytų" (matriarchali-nių ar patriarchalinių) vedybų šeimų. A. C. Had-don suvedė meno raidą į aukštesnes geometrinio, simbolinio ir abstraktinio vaizdavimo pakopas
Evoliucionistinės mokyklos nuopelnai yra ne tiek jų teoretinėj plotmėj, kiek pionieriškame mokslinių davinių rinkime. Ji pirmoji bandė atidengti kultūrinio kitimo raidą, ir archeologija jau yra patvirtinusi kaikuriuos evoliucionistų tvirtinimus apie žmonijos technologijos raidą nuo paprasto maisto rinkimo iki žemdirbystės ar gyvulininkystės technikos. Tačiau didžioji dalis jų detalizuotų pažangos pakopų dabar neišlaiko kritikos reikalavimų. Taipogi per mažas dėmesys į "išorines" įtakas šią mokyklą daro labai vienašališką. Todėl dabar ši mokykla neturi pasekėjų, išskiriant sovietų Rusiją, kur evoliucnistinis pažangos principas yra labai parankus tariamam dialektinio materializmo istoriniam determinizmui paremti.
Vadinamoji kultūrinio ciklo (Kulturkreis) mokykla, atstovaujama Graebnerio, Ankerman-no, W. Schmidto ir Menghino ir pasireiškusi apie 1910 metus, bando sujungti kaikurias evoliucionistų ir difuzionistų prielaidas. Pagal ją įvairūs kultūros kompleksai arba tipai, charakterizuojami tam tikro skaičiaus esminių ir šalutinių kultūros bruožų, turi būti suvokiami viename ar kitame pasaulio krašte kaip pridurminių epochų raida sąryšy su modifikacijomis, kilusiomis iš kitų kraštų įtakos.
Pagrindinis priekaištas šiai mokyklai ile-čią jos nepatvirtinamas prielaidas, kad "svetimos" įtakos istorijos būvyje yra būtinai pasireiškusios kiekvienoje senovės bendruomenėje. Kitas priekaištas — šios mokyklos šalininkų neretai pastebimas nesugebėjimas atskirti pagrindinius nuo šalutinių bruožų.
Panaši į pastarąją yra difuzionistų mokykla. Ji remiasi kultūros elementų bangavimu, kuris geografiškai paliečia tolimiausius plotus. Kiek ji liečia "skolinimą" ar "pasisavinimą" "svetimų" kultūros elementų plačioje "sąmoningo ir nesąmoningo" kultūrinio kitimo skalėje, tai yra didelis įnašas į kultūrinės antropologijos mokslą. Aplamai, difuzijos principas dabar yra visų antropologų laikomas viena iš pagrindinių (šalia išradimų) kultūrinio kitimo sąlygų, nors istoriškai jis yra neįrodomas, kad ir labai galimas. Tačiau ir difuzionistai yra daugiau ar mažiau vienašališki, ir jie yra tik iš dalies priimtini.
Paskiausioj i mokykla, o drauge ir paskutinis antropologų žodis, yra funkcionalizmas. Tiesą sakant, ir ši mokykla susilaukia kritikos bei priekaištų, tačiau dabar mes nerasime nė vieno antropologo, kuris daugiau ar mažiau nesinaudotų funkcionalizmo šulų, kaip Radcliffe — Brown ar Malinowskio teorija ir metodais. Pagal juos mūsų gyvenimui ir mokslui nėra svarbi kultūros evoliucija ar istorija, o tik dabartinė kultūros kaip socialinio organizmo struktūra ir psichologija, kuri įgalins pasekti kultūros kitimą. Visas jų dėmesys yra paskirtas kultūrinių poelgių studijoms tam tikroje aprėžtoje bendruomenėje, pabrėžiant įvairius tarpusavio santykius ir bendruomeninę jų funkciją.
Iš kitų yra minėtina psichoanalitinė mokykla, imant Freudo ir jo mokinių sugestionuotus metodus. Kaip jau anksčiau, paliesdami "kultūros — asmenybės "santykius, pastebėjome, šios mokyklos atstovai kreipia ypatingą dėmesį į pagrindinius asmenybės formavimo veiksnius, kuriuos jie randa lemiamus kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės išgyvenimuose, sąlygose, sapnuose.
Aplamai, visos mokyklos, pabrėždamos vieną ar kitą metodą ar kultūros aspektą, paliko žymų įnašą praktinėje ir teoretinėje kultūros mokslo dirvoje.
Baigiant tenka pastebėti, kad anglai ir amerikiečiai, turėdami daugiau reikalų su svetimomis kultūromis, didžiąja dalimi sukūrė ir išplėtojo moderniąją antropologiją. Ypatingai pirmieji jau seniai suprato antropologijos reikšmę tarptautinių (kolonijinių) santykių plotmėje. Antrieji gi, susidurdami su savo krašto gyventojų ryškiai heterogeniška sudėtimi, skiria ypatingą dėmesį socialiniams mokslams, o jų tarpe ir antropologijai. Turint galvoje, kad betkokia mūsų bendruomenė dabartyje (ypačiai ateityje) yra suvoktina kaip visos žemės rutulio žmonijos dalis, jos sąlygojama ir pati ją sąlygodama, tenka pabrėžti mokslinės kultūros sąvokos svarbą. Kultūros pažinimas yra vienas tarptautinio bendradarbiavimo laidų.
Būtų pravartu paanalizuoti ir lietuvių kultūrą antropologijos rėmuose. Tada gal ir mūsų kultūriniai ginčai, paskutiniais metais įaistrinę daugelį mūsų spaudos bendradarbių, išnirtų iš siauros kultūros kritikų ir jos gynėjų argumentacijos, o mūsų tikroji kultūra rastų atitinkamą vietą kitų kultūrų tarpe.
|
|
|
|