Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LAISVĖ IR RELIGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
KARL JASPERSO EGZISTENCINĖS METAFIZIKOS PAGRINDAI (IV)

1.   Filosofija, kaip laisvasis tikėjimas
a. Filosofinė religijos kritika. — Filosofija yra laisvas tikėjimas. Štai ta tezė, kuri Jaspersui lygiai atriboja filosofiją ir nuo mokslų, ir nuo religijos. Kiek filosofija yra tikėjimas, tiek ji nėra mokslas. Ir kiek filosofija yra laisvas tikėjimas, tiek ji nėra religija. Iš vienos pusės: filosofija nėra mokslas, nes iš viso filosofinis mąstymas neslepia savyje jokio pažinimo. Galima pažinti tik pasaulyje randamus objektus, o absoliutinės būties tenka jieškoti tikėjimu. Pagal tai mokslo ir filosofijos santykiai Jaspersui yra tolygūs žinojimo ir tikėjimo santykiams: kai mokslai, kreipdamiesi į patirtinę tikrovę, mums teikia žinojimą, tai filosofija, jieškodama "tikrosios būties", išauga iš tikėjimo. Tačiau, antra vertus, tai nieku būdu nereiškia, kad šis filosofijos išskyrimas iš mokslų ją priartintų prie religijos. Kas sekė mūsų ankstesnę Jasperso filosofinės minties analizę, tas negalėjo nepastebėti, kiek yra neteisinga filosofinių žurnalistų nukaltoji klišė: "Kai Heideggeris su Sartre atstovauja ateistiniam egzistencializmui, tai Jaspersas su Marceliu — krikščioniškajam egzistencializmui". Jei Gabriel Marceliui galima iš tiesų taikyti krikščioniškojo egzistencialisto vardą, tai Jaspersui šis vardas iš viso nedera, nes pagal jį filosofas iš viso negali savęs surišti jokia religija. Jei filosofija nėra mokslas, nes ji nėra iš viso žinojimas, tai lygiai filosofija Jaspersui nėra religija, nes ji nėra autoritetinis tikėjimas. Kai mokslai savyje slepia priverstinį žinojimą ir kai religija remiasi Apreiškimo prievarta, tai filosofija yra iš esmės laisvas tikėjimas, pagrįstas "laisva nelygstamybe". Šita tai prasme ir laiko Jaspersas savo egzistencinę filosofiją laisvės filosofija: kai kiekvienas žinojimas yra priverstinis, tai filosofija yra tikėjimas, ir būtent, ne autoritetinis, o laisvas tikėjimas.

Iš pradžių gali atrodyti: vistiek filosofija pagal Jaspersą turi likti artimesnė religijai, nes abi aptariamos tikėjimu ir tuo pačiu išskiriamos iš žinojimo. Tačiau taip nėra. Jei ir randa Jaspersas tikėjimą "politinėje įtampoje" su žinojimu, tai betgi vistiek jis neranda neperžengiamos prarajos tarp mokslo ir filosofijos. Nors filosofija ir nėra mokslas, tačiau ji suponuoja mokslinį pažinimą. Užtat ir negali būti principinės kovos tarp filosofinio tikėjimo ir mokslinio žinojimo. Mokslininkas gali filosofuoti, ir filosofas gali imtis mokslo. Kitaip religijos atveju. Kai įtampa tarp filosofijos ir mokslų lieka reliatyvi, tai įtampa tarp filosofijos ir religijos yra absoliuti. Filosofinį tikėjimą nuo religinio tikėjimo skiria, pagal Jaspersą, neperžengiama praraja. Kai filosofinis tikėjimas išreiškia "laisvą nelygstamybe", tai religinio tikėjimo nelygstamybe remiasi Apreiškimo autoritetu. Užtat, pagal Jaspersą, būti filosofu ir priklausyti religijai yra dvi viena antrą nesutaikomai išskiriančios galimybės. "Filosofui kaip tokiam yra galimas tikėjimas, bet ne religija".

"Gali filosofija susivienyti su mokslu", bet "turi ji kovoti prieš religiją".-) Kodėl neišvengiama filosofijos kova prieš religiją? Todėl, atsako Jaspersas, kad filosofas negali paneigti savo laisvės, sukniubdamas prieš Apreiškimo autoritetą. Be abejo, sutinka ir mūsų filosofas, jei tariamasai Apreiškimas būtų iš tiesų Dievo balsas, nebūtų galima jam nepaklusti. "Jei tektų rinktis tarp Dievo ir žmogaus, būtų negalima nesirinkti Dievo"3), skelbia Jaspersas savo "Philosophie". Tą pačią mintį, išreikštą nauja sofistine forma, sutinkame ir jo vėliau išėjusioje studijoje "Von der Wahrheit": jei Dievas būtų iš tiesų apsireiškęs, tai net pats absurdiškumas nebūtų galiojantis priekaištas prieš Apreiškimą. "Jei būtų tai įvykę, Apreiškimas būtų pagrindinė ir galutinė tikrybė, jokia tiesa negalėtų už jo išeiti ir dingtų kiekvienas klausimas, liečiąs jo galimumą, patirtinį faktiškumą bei jo sąlygas. Šiuo atveju Apreiškimas būtų viso mūsų tiesos j ieškojimo pradžia, nes kiekviena žmogiškoji tiesa turėtų nusilenkti Apreiškimui, o ne Apreiškimas derintis prie mūsų ankstesnio tiesos žinojimo"4). Pavadinome šią argumentaciją sofistine todėl, kad Jaspersas prileisdamas, jog net absurdiškumas nebūtų priekaištas prieš Apreiškimą, jei šis būtų faktiškai įvykęs, drauge principiškai paneigia Apreiškimo galimybę pačiu tuo, jog jis atmeta bet kokį istorinį liudijimą. Iš tiesų, cituotą tekstą seka klausimas: kaip galime įsitikrinti, kad Apreiškimas yra Dievo balsas? Neišvengiama remtis liudininkais, atsako pats sau aną klausimą mūsų filosofas. Tačiau "žmogaus žodis nebėra Dievo žodis"."') Kiek Apreiškimas yra perduodamas, jis priima pavidalą pasaulyje ir tuo pačiu kiekvienai žmogiškąja tiesai savą baigtinybę. "Kur žmonės teigia tiesą, ten jie palenkti logikai ir kitų žmogiškajai patirčiai".4)

Užtat randame ir pas Jaspersą visą tą krikščionybės kritiką, kurios savo laiku ėmėsi racionalistai. "Absurdiška, kad Dievas taptų žmogumi ar žmogus Dievumi".6) Visi Kristaus Prisikėlimo liudijimai yra klaidingi, nes liečia tai, kas pasaulyje yra negalima. Nieko nereiškia visi liudininkai. Pakankamai žinome liudininkų, kurie subjektyviai buvo nuoširdūs, liudydami savo tuščias iliuzijas. Negalint jais remtis, nelieka nieko kito, kaip kreiptis į patį Apreiškimo turinį ir jį kritiškai vertinti. Priėmęs racionalistinę kritiką dėl Apreiškimo negalimybės, Jaspersas atmeta krikščionybę visų pirma moraliniais pagrindais. Loginis absurdiškumas kaip toks, Jasperso akimis, dar nebūtų galutinis priekaištas, nes "absurdas yra Transcendencijos mąstymui apsireiškimo forma, kuri užtat yra neišvengiama ir kiekvienoje gilesnėje filosofijoje".7) Užuot atmetęs iš viso absurdą, mūsų filosofas skiria "apreiškiantį absurdą" nuo "klaidinančio absurdo". "Gi filosofijai Dievas-žmogus yra klaidinantis absurdas".8) Kodėl? Todėl, atsako Jaspersas, kad "jis mūsų neveda meilės pokylyje į Transcendenciją, o tik mus supančioja tuščia dogma". Negali mūsų filosofas priimti Jėzaus asmenybę ne tik kaip Kristaus, bet ir žmogaus. Prikiša jis Jėzaus asmenybei visų pirma radikalų bėgimą iš pasaulio. Jasperso akimis, Jėzus tebuvo "išimtis, o ne pilnas žmogus", nes jis stokojo "veiklios pasaulio, dvasios, žinojimo".9) Būti Jėzaus mokiniu, pagal mū^ų filosofą, lygu save klausti: "ar noriu gyvenimo, kaip manęs pačio sunaikinimo?"10) Neįmanoma sekti Jėzų. Faktinė krikščionybė tėra kompromisas su gyvenimo reikalavimais, o ne tikras Jėzaus sekimas. Tikras Kalno Pamokslo sekimas reikštu viso gyvenimo sunaikinimą. Kiek betgi krikščionys negali patys sekti Evan-geliia, tiek, iš antros pusės, savo pretenzija į ekskliuzyvine tiesą, jie žadina fanatizmą. Užtat mūsų filosofas ir jaučiasi labiau traukiamas "laisvos ir protingos drąsos vyrų" (Platono, Šekspyro, Kanto, Lessingo, Goethės), negu "aiškių krikščionių" (Povilo, Augustino, Liuterio, Kalvino).

Šią Apreiškimo kritiką lydi bendra kiekvienos religijos kritika. Visų pirma Jaspersas klausimo ženklan pastato dogmas. Visos dogmos jam tėra mitai. Religinis tikėjimas visada yra "proto išsižadėjimas", sacrificio dell intelletto, t. y. tikėjimas prieš protą, o ne aukščiau proto (gegen den Verstand, nicht ūber den Verstand hinaus).11) Bet kadangi ir patys religininkai nesitiki, jog galėtų žmogus sąmoningai atsisakyti proto, bandoma dogmų absurdiškumą užmaskuoti, nedrįstama viešai jį pripažinti.
Panašiai mūsų filosofas kreipia savo kritiką ir į religinį kultą. Religinis kultas savaime suponuoja asmeninį Dievą. Gi Jaspersui asmeninis Dievas tėra neteisėtas žmogaus suabsoliutinimas. Todėl ir Apvaizda jam tėra "sublimuota magija". Tuščia pasitikėti apvaizdine pagalba kasdieniniuose reikaluose. Iliuzija, kad Dievas rūpinasi mumis ir laukia mūsų maldų. Tikroji Transcendencija nereikalauja "nei kulto, nei propagandos".12) Visos mūsų maldos tėra bereikalinga magija. Net ir ta malda, kuri pakyla aukščiau utilitarinių reikalavimų, lieka abejotinos vertės, nes kasdieninis užsitikrinimas dievybe greičiau slopina mūsų veržimąsi į Transcendenciją, negu jį žadina.

Pagaliau mūsų filosofo kritika neaplenkia ir bažnyčios. Jo žodžiais, kiekviena religija siekia susiorganizuoti į corpus mysticum bendruomenę ir reikalauti jai paklusnybės už išganymo pažadą. Tačiau, sako Jaspersas, filosofas negali niekam aklai paklusti, nes jis žino, jog kiekviena žmogiška institucija, neišskyrus bažnyčios, lieka žmonių padaras. Gi Dievo duotosios laisvės vardu žmogus turi teisę kritiškai vertinti visa, kas yra pasaulyje, net ir tuos, kurie save laiko Dievo vikarais. Tokia filosofo laisvė, pripažįsta Jaspersas, gali religiniu požiūriu atrodyti smerktinas subjektyvizmas, neleistinas išdidumas. Tačiau filosofiniu požiūriu, palaiko mūsų filosofas, ne kritinė mintis, o aklas paklusnumas yra Dievo duotosios laisvės išdavimas.

Štai kodėl, pagal Jaspersą, filosofas turi palikti religiją. Negalima filosofui nei išduoti savo laisvės tikėjimu prieš protą, nei jieškoti iliuzinės paguodos maldos magikoje, nei pagaliau priimti dvasininkų autoritetą. Greičiau filosofas turi kovoti prieš kiekvienos religijos netiesą, kai ši virsta Trascendencijos sustabinimu, fantomų baime, fanatizmu be meilės, eretikų medžiokle. Ši kova yra neišvengiama, kad "būtų laimėta laisvei erdvė individo rizikoje".13) Tačiau, antra vertus, Jaspersas perspėja, ši kova tegali kreiptis prieš tam tikrą religiją tik tiek, kiek ši sustingsta klaidinančioje objektyvybėje. "Filosofija kovoja prieš religiją, bet visada tik prieš tam tikrą religiją jos netiesoje".14) Kiek religija ob-jektyvuojasi tam tikromis dogmomis, tam tikru kultu ir tam tikra bažnyčia, tiek ji tampa klaidinga. Tai ir verčia filosofiją ją atmesti. Bet, sako Jaspersas, ta versmė, iš kurios sravi visos religijos, verčia ir filosofą jieškoti kito santykio su religija. Tai nebe kovos, o pagarbos santykis. Turi filosofija gerbti religiją kaip galimą, nors ir svetimą tiesą, t. y. kaip tiesą, nors ir "ne man" (nicht fūr mich). "Yra religinėje egzistencijoje tiesa, net jeigu ir nėra ji man įsisavinimas".15) Tai reiškia: jei ir neišvengiama kovoti prieš objektyvios religijos netiesą, reikia gerbti religinį įsitikinimą kaip tokį, nes religinis įsitikinimas yra taip pat religinės egzistencijos (t. y. tikinčiojo) tiesa, kaip filosofinis įsitikinimas yra filosofinės egzistencijos (t. y. filosofo) tiesa.

b. Filosofo santykis su religine tikrove. — Užtat, jei iš vienos pusės Jaspersas laiko filosofijos kovą prieš religiją neišvengiamu dalyku, tai iš antros pusės ir jis konstatuoja, jog "religija nėra filosofijos priešininkė".16) Religijos versmė kelia nerimą ir pačiame filosofe. Nors filosofija negali priimti Apreiškimo, betgi ir ji stovi prieš tolimąją Transcendenciją. Pagaliau: "tariamojo apreiškimo turiniai, nuvalyti nuo savo absoliutiškumo bei ekskliuzyviškumo,  gali būti savo substancijoje ir filosofiškai įsisavinti kaip šifrai".17) Tiesa, sako Jaspersas, Jėzus nėra Dievas, ir galimas dalykas, jog ir jis pats nelaikė savęs Dievu. Tačiau Kristaus mitas yra šifras, kuris simbolizuoja "šifro teisę tarpininkauti tarp Dievo ir žmogaus".18) Taip pat ir su pomirtine amžinybe. Negalima padaryti jokios nuolaidos tai simbolikai, kuri nori anapusinį pasaulį įsivaizduoti realia trūka laike. Bet yra prasmės pripažinti šią simboliką, kiek ji, "užuot glosčiusi juslinį geismą gyventi, tarnauja egzistencijos žadinimui".19) Ne kitaip su pragaru. Tuščia pragaro baimė, bet nieko verta ir ta ramybė, kuri pagrįsta tik velnio nebuvimu. Jei užtat pragaro ir nėra, jis yra šifras egzistencinei baimei prarasti "save patį" kasdieniniuose rūpesčiuose. "Žmogus su-seklėja, kur baimė išsisklaido".20)

Oficialus kultas sustingęs tuščiose formose. Bet asmeninė malda priartėja prie filosofinės kontempliacijos ir pagaliau susilieja su šia tą akimirką, kai pranyksta pragmatinis santykis su dievybe ir maginis geismas paveikti Dievą. Kiekvienu tačiau atveju maldą, kuri yra santykis su asmeniniu Dievu, nuo filosofinės kontempliacijos skiria "šuolis", nes pereiti nuo maldos į kontempliaciją lygu pereiti iš religinės į filosofinę plotmę. Tiesa, sutinka Jaspersas, net ir filosofo akimis, malda yra tikresnė laikysena, negu "visiškas Transcendencijos stokojimas".21) Tačiau pats filosofas niekada negali suklupti maldai, savęs neišduodamas. "Norėtų ir jis nusilenkti, bet jis nenori sukniubti ant kelių tik prieš tai, kas tėra žmonių padaras". 22) Vis dėlto filosofas atsisako maldos ne lengva širdimi, o skausmingai: "malda yra galima realybė, kurios stoka mane pripildo skausmu, o ne triumfo sąmone".23)

Panašiai, nežiūrint visos pagarbos, filosofas negali sau rasti vietos nė bažnyčioje. "Gilus liūdesys" pagauna Jaspersą vakarietinės bažnyčios schizmos akivaizdoje. Bet žino jis, kad jokia žmogiška institucija negali trukti visam laikui. Pripažįsta mūsų filosofas nepakeičiamą vaidmenį, kurį atlieka bažnyčios perduodamos tradicijos lobį. Bet nori jis sukliudyti tą jų fanatinį sustingimą, kuris jas veda į ekskliuzyvizmo pretenziją. "Kiekviena konfesija yra gera", nes "dievobaimingųjų bendruomenė telkia savo narius iš visų konfesijų".24) Užtat ir nėra jokio pagrindo keisti vienai konfesijai kita. Greičiau ištikimybė įpareigoja likti savo tėvų tikėjime. Bet likti tėvų tikėjime nereiškia likti tų teologų bažnyčioje, kurie imasi filosofą ekskomunikuoti. Filosofo laikysena bažnyčios atžvilgiu, pastebi Jaspersas, tai likti protestantu. "Kaip filosofuojantysis anaiptol nenoriu nebūties, o greičiau, kalbant visų laikų kalba, drįstu būti bažnyčioje eretiku arba, kitais žodžiais, protestantu par excellence".25)

Tačiau šį likimą bažnyčioje eretiku, arba "protestantu par excellence", netenka suprasti, lyg tarsi Jaspersas atšauktų savo tezę, pagal kurią negalima drauge būti filosofu ir priklausyti religijai. Ne, ši tezė neatšaukiama. Pagal Jaspersą, filosofas niekada negali j ieškoti paguodos ir saugumo religijos prieglobstyje, net ir matydamas bei atvirai pripažindamas filosofijos nepakankamumą. Kodėl? Todėl, kad kiekviena sacrificio dell intelletto forma yra jo laisvės ir jo vertės sunaikinimas".26) Filosofas turi niekinti tokį nusistatymą, kuris nori sukliudyti faktų šviesą mitų naudai. Nors ir niekur Dievas nekalba į mus tiesiog, jis reikalauja iš mūsų pačia laisvės dovana, kad imtume atsakomybę patys už save. Sita tad prasme "pasislėpusioji dievybė atrodo draudžianti filosofuojančiam žmogui sugrįžti į religiją".27) Todėl įtampa tarp filosofijos ir religijos neatšaukiamai reikalauja aiškaus apsisprendimo: arba — arba. "Šis apsisprendimas yra toks, kad joks garbingas žmogus negali jo išvengti, jei jis nenori likti neapsisprendusioje tamsoje".28) Arba ryžtuosi filosofinės minties laisvei, ir tada atsisakau religijos, arba esu religijoje, ir tada negaliu rasti kelio į filosofinės rizikos laisvę.

Bet apsisprendimas už filosofiją neturi virsti paprastu religijos neigimu, perspėja Jaspersas, pakartotinai primindamas, jog religijos užmirštis drauge būtų ir filosofijos galas, nes "filosofiniai turiniai gyvena masėje tik per religinio tikėjimo tarpininkavimą".2") Užtat galų gale ir pačią filosofijos kovą prieš religijos netiesą Jaspersas supranta ne kaip paprastą religijos neigimą, o greičiau kaip filosofijos norą prisidėti, kad neišsektų religijos versmės, kad nesustingtų religija fanatinėje netiesoje. Nors filosofai ir negali tiesiog dalyvauti religiniame gyvenime, tačiau "tendencija pagelbėti religinėms institucijoms slypi kiekvienoje filosofijoje".30)

Kokia ši pagalba, kurią Jaspersas pažada religijai filosofijos vardu? Visų pirma tai reikalavimas religijoms atsisakyti pretenzijos į ekskliu-zyvinę tiesą, t. y. į visiems galiojamumą". "Eks-kliuzyviškumo pretenzija yra žmonių padaras, nėra ji pagrįsta Dievu, kuris atvėrė žmogui daugelį kelių į save".31) Ir ne tik ši pretenzija nėra teisinga, bet tiesiai ji yra mums pati pragaištis tiek savo motyvais, tiek savo pasėkomis. Tai eks-kliuzyviškumo pretenzija yra ta versmė, iš kurios kyla baisus fanatizmas, visada pasiruošęs iš naujo užkurti laužus eretikams. Todėl ir šaukia mus Jaspersas: "turime kovoti prieš šią mirtiną pretenziją už tiesą ir mūsų sielą".32) Pagal mūsų filosofą, nieku būdu ir neslypi religijos esmėie, kad bet kuris tikėjimas turėtų būti laikomas vieninteliu visiems teisingu. Tik biblinės religijos pasidavė šiai ekskliuzyvizmo pagundai, o ypačiai krikščionybė. Ir kadangi ši ekskliuzyvizmo pagunda visų pirma įsišaknijusi Dievo-Žmogaus mite, tai prieš šį mitą labiausiai ir nusikreipia mūsų filosofas. "Reikia atsižadėti Kristaus religijos, kuri laiko Jėzų Dievu".33) Tėra ši religija tikra tik ta prasme, kuria Dievas gali kalbėti į žmogų per žmogų. Tačiau Dievas nekalba eks-kliuzyviai per jokį vieną žmogų. Kai dėl Jėzaus, Jasperso nuomone, jis tėra paskutinis toje pra-
 

MICHELANGELO — PRAKEIKTASIS
Detale iš "Paskutinio Teismo" freskos Sikstinos koplyčioje
 
našų eilėje, per kuriuos Dievas kalbėjo Biblijoje. Tai šiame sąryšyje Jaspersas reikalauja: "nu-mitinimas negali čia sauvališkai sustoti, nes kiekvienas mitas, tegu ir pats giliausias, lieka visada mitas ir užtat tėra žaismas".34)

Bet kas lieka, kai tokiu būdu "numitiname" religiją? Savo veikale "Der philosophische Glau-be" Jaspersas atsako šį klausimą sekančiu "inventoriumi": Vieno Dievo mintis, moralinio apsisprendimo nelygstamybė, meilė kaip amžinybės pavidalas žmoguje, veikla kaip žmogaus išbandymas, vadovaujančiosios idėjos pasaulyje, visų žmogiškųjų pastangų sudužimas ir pagaliau tikėjimas: "Dievas yra galutinė ir vienintelė prieglauda".35) Bet ar šitaip "numitinta" religija nesutampa galutinėje sąskaitoje su Jasperso skelbiamu "filosofiniu tikėjimu"? Ir ar šis filosofinis tikėjimas gali atstoti religiją? Atsako mūsų filosofas į šį klausimą savo paties klausimu: "Ar filosofinio tikėjimo idėja nėra tik bekrauje iliuzija ir šiandien, kaip visada? Tai dažnai mums sakoma, bet aš tai netikiu".38)

2.   Religijos suesminimas ar jos išblankinimas?

Keliame šį klausimą paties Jasperso žodžiais, kuriais jis norėjo išsakyti religijos filosofinio "numitinimo" prasme. "Ar klausimas eina apie religijos praskiedimą, apie jos substancijos praradimą? Jei taip, vadiname tai sekuliarizacija. Ar greičiau klausimas eina apie tyrinimą, apie jos versmių esminį atnaujinimą ir tad kaip tiktai apie religijos substancializaciją?"37) Kuris at-vejys yra jaspersinis religijos "numitinimas" — sekuliarizacija ar substancializaciją, supasaulini-mas ar suesmeninimas?

Ar religijos "numitinimo" pretenzija nėra savaime pati religijos "supasaulinimo" (sekuliarizacijos) tendencija? Iš tiesų, suteikti filosofijai teisę "tyrinti" religiją lygu pastatyti religiją prieš filosofijos teismą. Bet tai kaip tik ir yra tai, ką vadiname "supasaulinimu": priimti iš religinės tradicijos tai, ką galime ir protu pasiekti, ir atmesti visa tai, kas peržengia žmogiškosios patirties ribas. Kaip pats Jaspersas sako, "kas Apreiškime liečia žmogų kaip tokį tampa filosofijos turiniu, ir šis turinys kaip toks galioja be sąryšio su Apreiškimu".38) Bet šitaip supasau-linti religiją lygu iš viso religiją pastatyti klausimo ženklan. Tiesa, Jaspersas daro distinkciją: filosofija kovoja tik prieš objektyvuotų religijų netiesą, bet gerbia religiją apskritai kaip svetimą tiesą. Faktiškai tačiau ši distinkciją nedaug ką reiškia. Pats Jaspersas gerai žino, kad kiekviena religija visada yra objektyvuota ta prasme, kurią šiam žodžiui jis teikia. Nėra religijos be dogmų, be kulto, be bažnyčios. Ir užtat, kada Jaspersas skelbia kovą prieš kiekvienos objektyvuotos religijos "netiesą", jis kreipiasi prieš kiekvieną religiją apskritai. Nieko nereiškia, kad Jaspersas gerbia religiją kaip "tiesą ne man" (nicht fūr mich). Klausimas čia eina nebe apie religiją kaip tokią, o tik apie religinį įsitikinimą. Kuriuo gi atveju tenka kovoti prieš "svetimą tiesą"? Tik ten, kur klausimas eina ne apie skirtingas tiesas, o tik apie tiesą ar netiesą. Nėra reikalo fizikai kovoti prieš biologiją. Bet teko chemijai kovoti prieš alchemiją, nes teko šią pastarąją laikyti netiesa. Panašiai ir mūsų atveju: kada Jaspersas įpareigoja filosofiją kovoti prieš kiekvieną objektyvuotą religiją, jis teikia filosofijai uždavinį pakeisti religiją, jei ne visuose protuose, tai bent tuose, kurie pajėgūs filosofijai. Kaip galima kitaip pateisinti Jasperso tezę, kuri skelbia religijos ir filosofijos nesutaikomy-bę tame pačiame žmoguje?

Tiesa, Jaspersas žino, kad filosofija negali duoti to, ką duoda religija, nes "filosofija negali reikšti pretenzijos duoti išganymą".39) Greičiau, pagal Jaspersą, filosofija gali mums duoti tik išganymo pakaitą (Analogon) mūsų išsilaisvinimu pilnai išplėtoti protą ir meilę, t. y. moralinę asmenybę. Bet jei anapusinė amžinybė tėra iliuzija, sukurta mūsų juslinio geismo gyventi be galo, ir jei visa mums galima amžinybė slypi mūsų nelygstamosios veiklos egzistencinėje amžinybėje, tai iš tiesų filosofijos teikiamasai išganymo pakaitas drauge yra ir vienintelis mums galimas išganymas. Ir kada Jaspersas mūsų čia svarstomą tezę ("filosofija negali reikšti pretenzijos duoti išganymą") palydi tolerantiška nuolaida "ir užtat filosofija palieka religijai bent laivą erdvę"39), tai šią nuolaidą visų pirma įkvepia abejonė, kad grynai filosofinė tiesa galėtų laimėti masę. Kadangi filosofiniai turiniai gyvena masėje tik per religinio tikėjimo tarpininkavimą, tai Jaspersas ir pripažįsta, kad "su religijos palikimu bei užmiršimu išblėstų ir tikroji filosofija, visa pakeistų pati savęs nežinanti neviltis, aklas gyvenimas momentu, nihilizmas ir pagaliau prietarų chaosas".40) Viena tik religija laiduoja pasaulyje "žmogaus transcendentinę orientaciją" (transzendente Bezogenheit des Menschen). "Jei žmonių bendruomenė nebegyventų tuo, kas randa savęs nušvietimą ir filosofiniame tikėjime, filosofija išsisklaidytų vis retesniuose individuose, kol galų gale visiškai išblėstų".41) Štai kodėl kovą prieš religiją mūsų filosofas pakeičia pagarba religijos pedagoginei misijai. Įdomus tai pagrindas lūpose to filosofo, kuris norėtų religiją pakeisti filosofija. Bet kiekvienu atveju pripažinimas religijos pedagoginio vaidmens masėms nėra pripažinimas religijai pačios tiesos. Jasperso pagarbą religijai gaivina tik neviltis, kad gryna filosofija galėtų tapti visų protų religija.

Bet kodėl šis filosofas, kurio mąstymas persunktas aistringu Transcendencijos jieškojimu, gali baigti tokiu religijos vidinės prasmės nesupratimu? Pripažįsta tai pats mūsų filosofas: "ne tik nėra nepakankama tai, ką filosofas gali pasakyti apie religiją, bet dargi atrodo, kad jis visai negalėtų pasiekti religijos, kai jis apie ją kalba".42) Jaspersas aiškina tai principine antinomija tarp filosofijos ir religijos: "Nėra galimas joks požiūris, kuris būtų anapus filosofijos ir religijos antinomijos; kiekvienas mūsų šioje politinėje įtampoje užima vieną polių ir kalba apie antrą be nuosavos patirties: užtat galite laukti, kad ir aš kai kur likčiau aklas".43) Tam tikra prasme tai yra tiesa: negalima suprasti religijos, pačiam liekant nuošaliai. Bet kodėl Jaspersas užsidaro vienoje tik filosofijoje? Iš vienos pusės, reikia į šį klausimą j ieškoti atsakymo pačioje jo filosofijos sampratoje, ir būtent, visų pirma absoliutinės būties nepažįstamumo prielaidoje. Gi iš antros pusės, neįmanoma mūsų filosofui pasiekti religijos esmę todėl, kad jis iš anksto atmeta Apreiškimo galimybę ir tuo pačiu nedaro distinkcijos tarp natūralinių religijų ir apreikštosios religijos. Natūralinės religijos, imant jų loginį turinį, iš tiesų sutampa su filosofine spekuliacija, suprasta racionalinio pažinimo apskritai prasme. Tenka sutikti, kad, pavyzdžiui, graikų filosofija iš tiesų "numitino" mitine religiją. Bet kitas filosofijos santykis su apreikštąja religija. Jei Jasperso teikiamoji filosofijos ir religijos santykių charakteristika ir yra iš dalies teisinga natūralinių religijų atžvilgiu, tai betgi ji sudūžta į filosofijos padėtį Apreiškimo atžvilgiu.

Be abejo, filosofija kaip tokia negali niekada remtis Apreiškimu, nes ji pačia savo aptartinu yra racionalinis pažinimas. Bet lygiai filosofija neturi teisės nė principiškai neigti Apreiškimą. Apreiškimo paneigimą savyje slepia tik tam tikra filosofija, o ne filosofija kaip tokia. Principiškai Apreiškimo galimybė tėra ten išskirta, kur yra išskirtas ir Dievas, ar bent asmeninis Dievas. Ir jeigu Jaspersas negali prileisti Apreiškimo, tai todėl, kad ir jo Transcendencija nėra asmeninis Dievas. Bet užtat ir reikia konstatuoti: principiškai išskiria Apreiškimo galimybę tik ateistinė ar panteistinė filosofija. Gi filosofija, kaip tokia (atseit žmogiškasis protas) neišskiria iš anksto šios galimybės, nes ši galimybė nėra savyje prieštaringa. Greičiau, grynai filosofiniu pažiūriu, tenka sakyti: jei yra Dievas, jis gali mums save ir apreikšti. Kiekvienu tačiau atveju yra absurdiška mūsų protą iškelti į Apreiškimo matą, lyg turėtume teisės Dievui diktuoti Apreiškimo turinį ir jį vertinti mūsų žmogiškojo proto matais. Jaspersas yra piktinęsis bent keliose vietose tais filosofais, kurie, uzurpuodami Dievo teises, laikosi taip, tarsi patys būtų dalyvavę pasaulio kūryboje. Bet ar tas pats priekaištas neatsigręžia ir prieš mūs filosofą, kai jis imasi uždavinio "numitinti" Apreiškimą?
Tiesa, Apreiškimas slepia savyje daugelį paslapčių, kurios peržengia mūsų protą ir mūsų patirtį. Bet tai nėra pagrindas visa, kas peržengia mūsų protą, vertinti kaip "tikėjimą prieš protą". Pats Jaspersas savoje scientistinio pozityvizmo kritikoje teisingai pastebi, kad mokslinė patirtis atskleidžia tik tai, kas randasi jos ribose, bet dėl to anaiptol neturi teisės paneigti visa tai, kas lieka neprieinama mokslinio tyrinėjimo metodams. Taip yra ir su filosofija. Be abejo, filosofinis mąstymas negali išsemti Absoliutinės Būties: mūsų baigtinio proto pastanga turi sudužti į Nebaigtinybę. Bet kaip neturime teisės iš mokslinės patirties daryti išvadą, jog to ir nėra, kas jai nepasiekiama, taip neturime teisės ir iš filosofinio mąstymo ribų daryti išvadą: ko negalime suvokti mūsų filosofiniu protu, tėra absurdiška negalimybė. Greičiau: kaip mūsų patirties ribos drauge yra mokslinio pažinimo (atskirųjų mokslų prasme) ribos, taip mūsų protą ribos drauge yra filosofinio pažinimo ribos. Ir kaip atskirųjų mokslų ribos mus nurodo į filosofiją, taip filosofijos ribos mus kreipia į Apreiškimą.

Gi, priešingai, Apreiškimo galimybės neigimas visada savo pagrinde yra atremtas į žmogiškojo proto suabsoliutinimą, nors šis suabsoliutinimas gali būti lygiai pozityvus, kaip negatyvus. Tradicinis racionalizmas paneigia Apreiškimą absoliutaus Dievybės pažinimo mūsų proto vardan (arba, jei tai yra ateistinis racionalizmas, absoliučiai tikro pažinimo, jog Dievo nėra, vardan). Gi egzistencinis mūsų filosofo irracio-nalizmas paneigia Apreiškimą tolimosios Transcendencijos absoliučios nepažįstamybės vardu. Jei iš vienos pusės Jaspersas reikalauja reliaty-vinti visas filosofines tiesas, tai iš antros pusės jis suteikia pačiai filosofijai tokią absoliutybę, kad prieš filosofijos teismą pastato ir pačią religiją. Suabsoliutinti filosofiją, bet sureliatyvinti filosofinę tiesą — štai egzistencinio irracionaliz-mo paradoksas, kuris suabsoliutina mūsų žmogiškojo proto ribotumą.

Tai iš čia galime suprasti Jasperso nusistatymą religijos atžvilgiu. Jei jau pačios filosofinės tiesos tėra simboliniai šifrai, neteikia jokio pažinimo, tai dar labiau religinės tiesos. Visos religinės dogmos mūsų filosofui tėra absurdiški prieštaravimai savyje. Kiekviena pastanga nuveikti religinėse dogmose slypinčius prieštaravimus sudūžta į erezijas. "Visi galimi sprendimai nugula apie neišsprendžiamosios paslapties centrą erezijų vainiku, nes vienintelė šios paslapties galima išraiška yra paradoksas: krikščionybėje viso supratimo pabaiga ir riba yra absurdo paslaptis".44) Užtat, pagal Jaspersą, visos dogmos ir tėra šifrai, simbolizuoją absoliučią Transncenci-jos neišsakomybę. Kada gi norime šias dogmas imti už tariamą Transcendencijos pažinimą, jos tuojau pat išvirsta į grubius prietarus. Mūsų filosofo akimis, dogmomis objektyvuotas tikėjimas tėra prietarinis žinojimas (abergläubisches Wissen), kuris, užuot atvėręs mus tikrosios Transcendencijos kalbai, greičiau tik išblėsina mumyse "transcendentinę orientaciją". Iš čia Jasperso apeliavimas į krikščionybę išsilaisvinti iš visų fiksuotų dogmų (zurückholen aus Fixierungen).

Reikia šiame sąryšyje pastebėti, kad mūsų filosofas labiau susipažinęs su Kierkegaardo krikščionybės samprata, negu su pačia krikščioniškąja teologija. Tai Kierkegaardas interpretuoja krikščioniškąsias dogmas absurdiniais paradoksais. Tačiau apreikštosios tiesos yra paslaptys, o ne absurdai. Absurdas yra tai, kas savyje prieštaringa ir tuo pačiu priešinga protui. Gi paslaptis yra tai, kas peržengia protą ir tuo pačiu nebėra jam pasiekiama. Tiesa, kad absurdas reikalauja protą save paneigti, nes negalima priimti absurdo, neatsisakant proto. Ir jei religinis tikėjimas iš tiesų būtu tikėjimas prieš protą, kaip tikėjimas į absurdus, Jaspersas turėtų teisės atmesti tokį sacrificio dell intelleto. Tačiau religinės paslaptys atskleidžia mums ne mūsų protui pasiekiamus dalykus, tik žinomus kaip nesančius tuo, kuo juos teigia Apreiškimas, o tokius dalykus, kurie peržengia racionalinio pažinimo ribas. Iš tiesų, religinės paslaptys ir tėra tokios tik todėl, kad mūsų protas negali jų išsemti. Bet dėl to dar neturi protas teisės šias paslaptis pastatyti prieš savo teismą. Kaip visi teigimai tėra galimi proto ribose, taip ir visi neigimai. Už savo ribų protas negali nieko nei teigti nei neigti. Užuot neigęs tai, kas jį peržengia, mūsų protas turi prieš apreikštąsias paslaptis nusilenkti išmintingo nusižeminimo dvasia. Pati mūsų proto ribų sąmone žadina mus gerbti paslaptis, nei jas neigiant, nei jas racionalizuojant. Neišmintinga imtis religinių paslapčių racionalinio išaiškinimo, nes šios paslaptys yra supraraciona-linės. Bet lygiai neišmintinga ir jas degraduoti į absurdus vien todėl, kad jų racionalizavimo (protinio išaiškinimo) pastanga sudūžta. Abiem atvejais išeinama iš tos pačios prielaidos — iš antgamtinės tikrovės paneigimo. Čia ir susiliečia dar kartą egzistencinis irracionalizmas su tradiciniu racionalizmu. Kai pastarasai nori iš viso nuveikti paslaptis, tai pirmasai iš jų padaro absurdus. Ir pagal tai lygiai abu religinėms tiesoms teteikia simbolinę prasmę.

Bet kas lieka, kai šitaip "numitiname" religiją? Lieka tik "filosofinis tikėjimas". Bet kadangi šis tikėjimas yra atpalaiduotas nuo betko-kių dogmų, tai lygiai jis atpalaiduotas ir nuo bet-kokio turinio. Filosofinis tikėjimas, kaip jį supranta Jaspersas, tėra gryna "transcendentinė orientacija" ta prasme, kuria egzistencijai suteikia tiesą pats santykis su Transcendencija (t. y. pats "tikrosios būties" jieškojimas), nekeliant klausimo, ar šis santykis yra pozityvus, negatyvus ar neutralus. Kalbėdamas apie tai, kad mokslinis pažinimas mus išlaisvina iš fantominių stabų baimės, Jaspersas konstatuoja, kad šis išlaisvinimas leidžia žmogui sugrįžti į "amžinąją savo egzistencijos tiesą su, prieš ar be Dievo" (mit oder gegen oder ohne Gott).45) Tas pats konstatavimas ir kitame tekste: "be, prieš ar su Transcendencija, ši yra nuolatinis klausimas galimajai egzistencijai".4") Šie tekstai nori betgi daugiau pasakyti, negu paprastai konstatuoti, jog negalime nekelti absoliutinės būties klausimo. Nurodo mums tai tasai sprendimas, kuris betarpiškai seka paskutinįjį aukščiau cituotą tekstą: "šios trys galimybės (be, prieš ar su Transcendencija) yra egzistencinės sąmonės momentai laikiniame Transcendencijos jieškojime". Tai reiškia: filosofinis tikėjimas pačia savo objektyvia netikrybe glaudžia savyje visas tris galimybes tokiu būdu, kad pats santykio su Transcendencija gilumas daugiau lemia, negu tai, ar šis santykis yra pozityvus, negatyvus ar neutralus. "Nelygstamas ateistas yra artimesnis tikram tikinčiajam, negu abejingas vidutiniškumas".47) Tai tiesa: lojalus Transcendencijos jieškojimas, net jei ši ir nerandama, yra daugiau, negu paskendimas kasdieninių rūpesčių pilkumoje. Bet tai nėra pagrindas nelygstamybės vardan suteikti tiesos rangą kiekvienam santykiui, lyg tarsi pats santykis kurtų tiesą, o ne tiesa teistų santykį. Čia kaip tik ir iškyla "egzistencinės tiesos" netiesa: teikti tiesos vardą tam, kas tėra subjektyvus įsitikinimas. Reikia gerbti visus nuoširdžius įsitikinimus, bet nereikia tolerancijos paversti abejingumu pačiai tiesai.

Kaip Jaspersas "numitina" religiją nuo visų dogmų, taip lygiai jis religiją "apvalo" ir nuo betkokios "mistikos", suprasdamas šiuo žodžiu kiekvieną religinį santykį su asmeniniu Dievu. Priešingai mistikai, pagrįstai tikėjimu į asmeninį Dievą, filosofinis tikėjimas yra "tikėjimas pasaulyje". Ir jei Jaspersas pakelia į egzistencinės tiesos rangą kiekvieną santykį su Transcendencija ("su, prieš ar be"), tai todėl, kad ir pats pozityvus santykis su Transcendencija, pagal mūsų filosofą, turi likti pasaulyje. "Jei tikėjimas palieka pasaulį, jis dingsta sunykdamas mistinėje vienybėje (unio mistica) su būtimi; tikėjimas yra svetimas tai unio mistica, kuri nebetiki, bet jau turi būtį".48) Iš pradžių gali pasirodyti, kad šiuo tekstu Jaspersas teikia mistikai didesnę vertę, negu tikėjimui. Tačiau taip nėra. Kaip žinome, pagal Jaspersą, turėti Dievą lygu jį prarasti. Užuot vertinęs mistiką, Jaspersas ją kaltina bėgimu iš pasaulio. Kadangi jis tapatina mistiką su religija apskritai, tai iš tiesų jis prikiša pasaulio neigimą kiekvienai religijai. Ypatingai šią kiekvienoje religijoje slypinčią tendenciją Jaspersui liudija vienuolinio gyvenimo idealas. Rinktis vienuoliškai asketinį gyvenimą, pagal mūsų filosofą, lygu rinktis "neigiamą apsisprendimą". Ir jei Jaspersas pripažįsta šių "negatyvių herojų" nelygstamybę, tai tuojau pat ją įglaudžia į tą pačią rubriką su savižudybės nelygstamybę. Nors šie negatyvybės herojai ir atskleidžia gyvulinio prisirišimo prie gyvenimo tuštybę, jie lieka mums nekomunikatyvūs: negalime su jais rasti kalbos ir negalime jų sekti. O antra: ir jie patys nepasiekia to, ką tariamai laimi. Tuščia norėti susijungti su Dievu, lyg asmenine būtimi.

Transcendencija yra taip giliai pasislėpusi, kad ji neapsireiškia mums kitaip, kaip per pasaulį ir pasaulyje. Net jei mistikas ir svajoja susilieti su Amžinuoju, negali betgi faktiškai šio išvilioti iš slaptumos, ir užtat, vietoj prarasti save Būtyje, mistikas pakimba tik tuštumoje.

Ši aštri mistikos kritika remiasi pas Jaspersą dviem tezėmis: "komunikacija su Dievu slepia tendenciją slopinti komunikaciją tarp žmonių",49) kai egzistencija "netiki į jokią Dievo meilę, kuri nesireiškia atskiro žmogaus meile".50) Nėra nelemtesnio dalykų sumaišymo, kaip šiedvi mūsų filosofo tezės. Ir krikščioniui Dievo meilė ir artimo meilė yra viena. Galime užtat be jokių rezervų pasirašyti po šiais Jasperso žodžiais: "negalime mylėti Dievo, nemylėdami žmogaus, ir negalime mylėti žmogaus, nemylėdami Dievo".51) Tačiau faktiškai tenka konstatuoti ne sutikimą, o visišką skirtingumą tarp krikščionybės ir Jasperso. Kada Jaspersas netiki į tokią Dievo meilę, kuri nesireikštų žmogaus meile, jis išskiria Dievo meilę, kad būtų įgalinta žmogaus meilė. Tokia, būtent, yra reali Jasperso mintis: Dievo meilė tikra žodžio prasme yra negalima, bet jei vistiek norima pateisinti šį išsireiškimą, reikia žinoti, kad tik žmogaus meilė gali būti vadinama Dievo meile. "Meilė, kurią aš kreipiu į dievybę, kaip asmenybę, yra meilė tik metaforine žodžio prasme".52) Atseit, mūsų filosofas tapatina Dievo meilę su žmogaus meile tik dėl to, kad jis neigia Dievo meilę tiesiogine šio žodžio prasme. Dar daugiau: ne tik Dievo meilė tikrąja to žodžio prasme yra negalima, bet dargi pati pretenzija į tokią meilę yra pragaištinga. "Kiekvienas santykis su Dievu, kuris neįsikūnija egzistencine komunikacija, per kurią vieną jis tampa tikras, yra ne tik savyje pačiame abejotinas, bet drauge jis yra egzistencijos išdavimas".58) Kodėl? Todėl, kad tariamoji komunikacija su Dievu slopina komunikaciją tarp žmonių. "Kaip tam, kuris tiesiog komunikuoja su Dievu, gali kitas žmogus turėti absoliučią reikšmę".54)

Nesiimame praktine prasme diskutuoti šio teigimo, kad Dievo meilė blėsina žmogaus meilę. Atremia šį teigimą visi tie krikščioniškosios artimo meilės apaštalai, kurie rado versmę savo žygiams ne kitur, kaip Dievo meilėje. Tekeliame klausimą: ką reiškia jaspersinis paneigimas Dievo meilei tikrosios prasmės? Krikščioniškąja prasme Dievo meilė yra paties Dievo meilė tiesiogine prasme. Pats Dievas yra tiesiog ir betarpiškai krikščionio mylimas. Bet Dievo meilė savaimingai virsta versme tos broliškos meilės, kuri apima visus žmones. Taigi, krikščioniškoji Dievo ir žmogaus meilės vienybė savo pagrinde yra religijos ir moralės vienybė tuo būdu, kad religija drauge ir absorbuoja ir transcenduoja moralę. Priešingai, mūsų filosofas suveda santykį su Transcendencija į moralę tokiu būdu, kad jis palieka moralę pačiai sau. Pagal Jaspersą, pati egzistencija išsemia visus galimus santykius su dievybe. "Atrodo, kad Dievas nereikalauja iš mūsų nieko kito, kaip to, kas esame komunikacijoje su kita egzistencija; jis nereikalauja nei šlovinimo, nei garbinimo, nei propagandos. "Pasaulyje aš sutinku tik egzistenciją, kai Dievas, kaip jis pats, lieka pasaulyje pasislėpęs".55) Kas kita tai visa, jei ne paprastas religijos suvedimas į moralę? Jei mūsų filosofo Transcendencija nėra asmeninis Dievas, tai iš tiesų turi prasmę viena tik moralė, nes religija nebetenka savo tikrosios prasmės. Tokia ir yra Jasperso filosofinio tikėjimo į immanentinę Transcendenciją esmė: pakeisti religinį santykį su Dievu moraliniu santykiu tarp žmonių.

Tai ir yra loginė religijos "numitinimo" išvada. Iš pradžių religija buvo "išlaisvinta" nuo dogmų ir suvesta į gryną "transcendentinės orientacijos" santykį. Vėliau pats šis santykis buvo atpalaidotas nuo bet kokios "mistikos" ir suvestas į moralinį santykį tarp žmonių pasaulyje. Belieka "ištyrinti" ir pačią moralę.
Žengia mūsų filosofas ir šį paskutinį žingsnį. Pagal Jaspersą, įtampa tarp religijos ir filosofijos nedingsta ir moralėje. Negalima kitaip šios įtampos nuveikti, kaip sureliatyvinant arba religinę arba filosofinę moralę. Religinė moralė skelbia savo įstatymus Dievo vardu, ir užtat ji nužemina žmogų į prarastą dieviškosios Visagalybės įrankį. Priešingai, filosofinė moralė yra autonomiška, ir užtat ji žiūri į religinę veiklą kaip "leistą, bet bereikalingą dalyką". Vis dėlto filosofinė Jasperso moralė nėra grynai laicistinė. Nors ir lieka ji atsieta nuo religijos, bet ir ji yra nukreipta į Transcendenciją. Ir filosofinė moralė laiko Transcendenciją savo versme, kaip ir religinė moralė, akcentuoja Jaspersas. Bet yra pagrindinis skirtumas: kai religinė moralė tiki turinti Dievą, tai filosofinė moralė žino, kad dievybė lieka pasislėpusi net ir sąžinėje, kad nebūtų sunaikinta mūsų laisvė. Religinė moralė stato mūsų laisvę klausimo ženklan pačiu tuo, kad ji teikia savo įstatymus kaip Dievo įsakymus. Gi filosofinė moralė turi savo pagrindą kaip tik tame, kad "Dievas pačiu savo pasislėpimu reikalauja egzistencijos laisvės, kaip tiesos laike sąlygos".56) Būti laisvam — tai tuo pačiu paklusti Dievui. Šia prasme tenka suprasti, kokiu būdu mūsų filosofas, kurio visa aistra nukreipta į laisvę, gali teigti: "nepriklausomybė reiškia: priklausyti tik Dievo, bet priklausyti jo visiškai".57) Tai reikia suprasti: nepriklausyti nieko kito, kaip savo sąžinės, bet priklausyti jos nelygstamai. "Visa gali būti paaukota, net gyvybė, bet niekada buvimas savimi pačiu".58) Nieko teisingesnio, kaip ši tiesa. Bet ką reiškia būti savimi pačiu? Deja, šis klausimas pas Jaspersą lieka be aiškaus atsakymo, nes sąžinę jis aptaria visų pirma kaltės sąmone, o ne moralinėmis vertybėmis.

Bet čia ir turime kelti paskutinį klausimą: ar laisvė, atsieta nuo Dievo meilės ir suvesta į kaltės sąmonę, gali mus žadinti į žmogaus meilę, kuri lygiai ir Jaspersui, kaip mums, turi liudyti Transcendenciją? Negalime šį klausimą atsakyti: taip. Kaltės sąmonė be Dievo meilės (tiesiogine, ne tik metaforine prasme) niekada nepakils ligi tos visuotinės meilės, kuri ir pačiame prieše regi artimą. Tokia meile esame mylimi tik Dievo, kuris yra pati Meilė. Bet kada jį iš tiesų mylime, meilės ugnis pagauna ir mus. Bet tuščia tikėtis, kad ir kaltės sąmonė galėtų mumyse įžiebti visuotinio broliškumo meilę. Tai matome ir Jasperso filosofijoje, kurios apeliavimas į egzistencinę komunikaciją lieka labiau artimos širdies ilgesys, negu džiaugsmingas meilės išsiliejimas. Negali tačiau šio ilgesio patenkinti (ir tuo būdu nuveikti vienumos tuštumą) net ir pati intymiausia egzistencinė komunikacija, nes ši visada lieka ribota tik "keliais negausiais". Tik Dievo meilė gali perkeisti vienumą į meilę ir užuojautą į broliškumą, kai kaltės sąmonė greičiau mus uždaro tik nenuveikiamoje vienumoje. Ir kai mūsų filosofas skausmingai apeliuoja į egzistencinę komunikaciją, turime jam atsakyti Georgės Bernanos žodžiais (romane "Monsieur Ouine"): "Ak, mano broliai, koki vieniši esame blogyje. Vargšai žmonės, kurie iš amžiaus į amžių svajoja pralaužti šią vienumą. Tuščia pastanga: velnias, kuris gali tiek daug dalykų, niekada betgi neįstengs sukurti savo bažnyčios, kuri sutelktų kaltę. Reikės ligi pasaulio pabaigai, kad nusidėjėlis nusidėtų vienas, visada vienas — nusidedame vieniši, kaip mirštame vieniši".59)

Suglaudžiant

Negalime sutikti su Jasperso bandymu grįsti metafiziką morale, nes šis bandymas iš anksto savyje slepia netikėjimą mūsų proto jėga pakilti ligi Absoliutinės Būties. Bet teisingai mūsų filosofas nurodo, kad filosofija, suprasta "tikrosios būties" jieškojimo prasme, nėra tik "gryno proto" uždavinys, bet gyva konkretaus žmogaus drama.

Negalime sutikti su Jasperso tiesos samprata, nes ji pakelia į "egzistencinės tiesos" rangą kiekvieną įsitikinimą. Tai neišvengiamai veda į tiesos nuvertinimą. Bet teisingai mūsų filosofas akcentuoja, kad tiesa reikalauja būti gyvenama, ne tik žinoma.
Negalime sutikti su Jasperso žmogaus samprata, nes kiek ji kelia žmogaus moralinį pašaukimą tapti "egzistencija", tiek betgi ji neįvertina žmogaus dvasinės prigimties. Tai ir paverčia egzistencinę filosofiją tik apeliavimu į "save patį", neduodant konkrečios moralinių vertybių doktrinos. Bet nėra filosofijos, kuri būtų energingiau gynusi sąžinės nelygstamybę ir laisvę.

Negalime sutikti su Jasperso dievybės samprata, nes jo immanentinė Transcendencija nėra Gyvasai Dievas. Pradėjęs blogio klausimu, mūsų filosofas nepajėgia pakilti ligi Absoliutinės Meilės. Todėl ir lieka jo metafizika labiau Absoliuto jieškojimo psichologija, negu metafizika tikra to žodžio prasme. Bet jei egzistencinė metafizika ir neduoda mums teologijos, tai bent ji leidžia mums giliau suprasti tuos, kurie j ieško Absoliuto nenuveikiamoje tikėjimo ir netikėjimo įtampoje.

Negalime pasitenkinti Jasperso filosofiniu tikėjimu, nes jis religinį santykį su Absoliutine Meile "supasaulina" į etinį egzistencinės komu-nikacijoss santykį pasaulyje. Nepasiekęs Dievo, kaip Meilės, nepajėgia mūsų filosofas pakelti savo egzistencinės komunikacijos į visuotinę meilę, o apriboja ją tik "keliais negausiais". Bet kai daugelis kitų dabarties filosofų atvirai skelbia ateistinės vienumos nihilizmą, tai Jaspersas yra vienas iš tų, kurie nurodo humanizmo be Dievo negalimybę. "Neįmanoma, kad Transcendencija dingtų žmogui, šiam nenustojant žmogumi būti", nes "tikėjimas žmogumi remiasi tikėjimu į dievybę, kuriai žmogus yra".80)

Tai ir paaiškina, kodėl Jaspersas, nors ir likdamas šalia krikščionybės, yra giliai veikęs ir tuos, kurie ėmėsi mūsų dienomis kurti vadinamąjį krikščioniškąjį egzistencializmą. Žymi jo įtaka vokiečių katalikų filosofui Peter Wustui. Atvirai savo dialoginį kontaktą su Jaspersu pripažįsta prancūzų katalikų filosofas Gabriel Marcelis. Gi su "Jobo Drama" Jasperso poveikis įsiveržė ir į mūsų filosofinį mąstymą.
Dorchester, Mass., 1951. 9. 8.




1. Philosophie (sutrumpintai: P), 252.-2. P., 251.
—    3. P., 271. — 4. Von der Wahrheit (sutrumpintai: W), 852. — 5. Der philosophische Glaube (sutrumpintai: PG), 66. — 6. W., 852. — 7. W., 853. — 8. W., 853.
—    9. W., 854. — 10. W., 855. — 11. P., 262. — 12. P., 783. — 13. P., 257. — 14 P., 256-257. — 15. P., 257. — 16. PG., 61. — 17 W., 1052. — 18. W., 1052. — 19. P., 754. — 20. — PG., 67. — 21 P., 567. — 22. P., 259. —23 P., 267. — 24. PG., 87. — 25. P., 267. — 26. P., 263. — 27. P., 259. — 28. P., 258 — 29. PG., 85. — 30. PG., 89.
—    31. PG., 75. — 32. PG., 69. — 33. PG., 80 — 34. PG., 81 — 35. PG., 82. — 36. PG., 84. — 37. PG., 66. — 38. PG., 66. — 39. W., 965. — 39-a. PG., 85. — 40. W., 916.
—    41. PG., 85-86. — 42. PG., 85. — 43. PG., 60-61. — 44. W., 860. — 45. W., 635. — 46. P., 678. — 47. Vernunft und Existenz (sutrumpinta) 535. — 49. P., 816. — 50. P.,
255. — 51. W., 1003. — 52.i: VE), 110. — 48. P., 534-535. — 55. P., 783. — 56. P., 571. — 57. M., 888. — 58. W., 888. — 59. Monsieur Ouine, 156 — 60. Ursprung und Ziel der Geschichte, 273. - 274.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai