Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENDRUOMENES BRANDOS ATESTATAS PDF Spausdinti El. paštas
1. Kas yra bendruomenė?
Kai kalbame apie bendruomenę, pirmiausia turime galvoje lietuvių organizaciją, apimančią visuose kraštuose išblaškytus lietuvius. Tokio plataus pobūdžio organizacijų yra sukurtų ar kuriamų ir kitur, ne vien lietuvių tarpe. Pvz. neseniai išpopuliarėjo Europos Gynimo Bendruomenė, organizuota atsilaikyti prieš komunistinę grėsmę. Tačiau šios rūšies bendruomenė neturi daugelio bruožų, kurie apibūdina lietuvių bendruomenę ir tuo labiau — pirmykštę bendruomenę. O kuriamoji Pasaulio Lietuvių Bendruomenė daugeliu atžvilgiu yra mažai nutolusi nuo pirmykštės bendruomenės.

Norėdami tiksliau apibrėžti bendruomenę, pabandysime visų pirma ją atskirti nuo kitų panašių žmonių junginių. Žmonių grupė, artimiausia bendruomenės (community, Gemeinschaft), yra visuomenė (society, Gesellschaft). Daug kas abiejų žodžių reikšmes laiko tolygiomis ir tuos žodžius vartoja pakaitomis. Bet istorijos būvyje šios žmonių grupės buvo aiškiai skirtingos. Dar daugiau — pradžioje vyravo bendruomeninės grupės, o vėliau įsigalėjo visuomeninės. Tačiau ir dabar abiejų socialinių grupių skirtingumai yra išlikę ligi mūsų laikų, o lietuvius vienijanti organizacija pasirinko bendruomenės, o ne visuomenės vardą, neatsitiktinai.

Populiarioje kalboje visuomenė suprantama dvejopai. Pirma, visuomenė yra lyg ir paskiras elito sluogsnis, išsiskiriąs iš masės kitų to paties krašto gyventojų išsimokslinimu, profesijomis, kilme ar kuo kitu. Šia prasme yra vartojamas dar ir kitas posakis — "augštoji visuomenė". Antra, visuomenė yra visus apimanti kokio nors krašto ar teritorijos gyventojų grupė. Tada bendruomenė gi dažnai laikoma tik viena visuomenės dalimi.

Tačiau iš tikrųjų yra kiti bruožai, kurie esmingai apibūdina visuomenę ir ją atskiria nuo bendruomenės. Mes juos čia plačiau palukštensime.

Žmonės vieni su kitais santykiauja ir negatyviai ir pozityviai. Pirmuoju atveju jie vienas kitam kenkia, antruoju atveju — gelbsti. Kad bendruomenė ar visuomenė egzistuoja, yra ženklas, jog pozityvūs žmonių santykiai yra stipresni už negatyviuosius. Pozityvieji santykiai rodo vienybę įvairybėje arba įvairybę vienybėje. Kiekvienu atveju tie santykiai yra dvejopi: jie yra daugiau organiško arba daugiau mechaniško pobūdžio. Organiškieji santykiai yra charakteringi bendruomenei, o mechaniškieji — visuomenei.

Bendruomenės grupės gyvenimas yra daugiau privatus, intymus, uždaras, kai tuo tarpu visuomeninės grupės gyvenimas yra daugiau viešas, atviras. Bendruomenė remiasi tiesioginiu ir asmenišku žmonių santykiavimu, o visuomenė — tarpišku, dažnai beasmenišku santykiavimu (pvz. per nuostatus, laikraščius, knygas ir kt.). Bendruomenėje žmogus jaučiasi savybėje, o visuomenėje — lyg patekęs į svetimą kraštą. Jauni žmonės dažnai esti perspėjami nesimaišyti blogoje kompanijoje ar visuomenėje, tačiau jei kas nors ragintų neiti į "blogą bendruomenę", tai būtų nesąmonė, nes bendruomenė yra suprantama kaip būtinybė, lyg oras ar vanduo, o ne kaip blogis.

Patys žodžiai tiksliai nusako jų skirtingą prasmę. Gyvenimas bendruomenėje yra bendras, o visuomenėje yra neapibrėžtas "visų" gyvenimas. Tad jaunavedžiai, sukurdami šeimą, sudaro bendrą gyvenimą, o ne visuomenės. Visuomene mes galime džiaugtis kaip gera kompanija, o bendruomene mes nesidžiaugiame jau vien dėl to, kad patys esame jos neatskiriama dalimi. Šia prasme žmonės jaučiasi esą religinės bendruomenės nariai, kai tuo tarpu visuomeninėse institucijose jie dažnai tik atsitiktinai arba mažiau pastoviai tedalyvauja.

Visa, kas yra tam tikrai žmonių grupei bendra, kaip ta pati kalba, papročiai, gyvenimo būdas bei kultūra, yra esminga bendruomenės nariams. O visuomenės nariai vienas su kitu yra rišami profesiniais, politiniais ir ekonominiais ryšiais. Pirmuoju atžvilgiu žmogus noromis nenoromis yra kitų žmonių bendrininkas nuo pat prigimties, antruoju atžvilgiu jis jieško biznio ar kelionės partnerių tik tam tikru metu. Bendruomeniniai ryšiai yra daugiau nesąmoningi bei iracionalūs, kai visuomeniniai ryšiai yra sąmoningai ir su aiškiu tikslu sudaromi.

Istorijos būvyje senieji amžiai yra labiau nužymėti bendruomeninėmis grupėmis, o naujieji — visuomeninėmis. Tikros ar tariamos giminystės ryšiai daug lemiamiau apsprendė senųjų bendruomenių gyvenimą, kai mūsų laikų visuomenės santykiai yra labiau apspręsti ne tiek giminystės, kiek užsiėmimo (profesijų). Tuo būdu kaimo kultūra (bendruomenine) yra pasta tytina miesto kultūrai (visuomeninei), namų ūkis — krašto ūkiui, pramonė — prekybai, konservatiškumas — liberališkumui, aristokratinis principas — demokratiniam ir 1.1. Šia prasme kiekviena pirmykštė tautelė yra labiau bendruomeninė, kai tuo tarpu bet kokia moderni tauta yra ryškiai visuomeninė.

Nors bendruomeniniai ir visuomeniniai santykiai yra aiškiai skirtingi, dabartinės žmonių grupės nėra "grynos", o priklauso ir nuo bendruomeninių ir visuomeninių ryšių. Yra tačiau svarbu, kurie santykiai vyrauja.

Iš viso, kas buvo sakyta, ryškėja, kad, augant civilizacijai, visuomeniniai ryšiai daugiau ar mažiau išstumia bendruomeninius. Betgi taip pat yra tiesa, kad mūsų laikų mokslininkai ir filosofai prieina prie išvados, kad bendru:meninių santykių nykimas yra viena pagrindinių kultūros "smukimo priežasčių. Paraleliai su tuo esti pastebima visuomeninė anemija. Visuomenė pasidaro nejautri moralei, kuri turėtų saistyti priemones bet kokiems tikslams pasiekti. Tada suirsta pusiausvyra tarp tikslo ir priemonių ir artinamasi prie formulės, kad tikslas pateisina priemones. O norint žmonijos kultūrą išsaugoti bei palaikyti, tenka nesiriboti vien visuomeniniais ryšiais, bet reikia plėsti bei stiprinti kuo daugiau bendruomeninių ryšių, kurie ir turėtų būti pagrindinis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės rūpestis. Tad bendruomenės o ne visuomenės vardas tiksliai atitinka mūsų kuriamos organizacijos pobūdį.

2. Nueitas kelias
Lietuvių bendruomenė augščiau minėta prasme egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Priešistorinės lietuvių kiltys jau sudarė bendros kultūros bei patirties žmonių grupę, kuri istorijos būvyje išaugo į lietuvių tautą. Tačiau kunigaikščių gadynėje valstybinis pargindas buvo politinis (visuomeninis), o ne etinis (bendruomeninis). Todėl Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė maža turėjo vidinės vienijančios pajėgos, kurią kaip tik matome besireiškiančią mūsų devynioliktojo šimtmečio antrosios pusės tautiniame sąjūdyje. Tuo metu naujas ūkininkų, buvusių baudžiauninkų, luomas iškilo į valstybinių siekių gyvenimą. Jis rėmėsi bendra žemojo luomo kultūra bei patirtimi, kuri atstovavo tautos kamienui, kai tuo tarpu augštesnysis luomas su mažomis išimtimis buvo nuo jo atskilęs. Tautinis sąjūdis ir mūsuose, kaip ir kitur, buvo vadovaujamas elito, kuris tačiau buvo nesutraukęs ryšių su savo tėvų, buvusių baudžiauninkų, kultūra, ir ši išliko mažiausiai paveikta svetimų įtakų. Tad nepriklausomybės atgavimas ir vėlesnis savarankiškas gyvenimas yra labiau nužymėtas bendruomeniais, o ne visuomeniniais ryšiais. Gal todėl paskutinių priešo invazijų ir okupacijų metu lietuviai išliko kiečiausias riešutas svetimųjų gniaužtėse, nors ekonominiu atžvilgiu jie leidosi kai kurių kaimynų pralenkiami.

Neformali lietuvių bendruomenė savoje valstybėje pasirodė gaji ir absorbuojanti svetimas mažumas ar prieš tai benutaustančius savuosius, nors, kaip žinoma, lietuviai lygiai istorijos būvy, lygiai paskutiniaisiais dešimtmečiais yra išlikę kaip viena tolerantingiausių tautų kitų tautų atžvilgiu. Savos valstybės rėmai savaime stiprino lietuvių specialiai neorganizuotą ben-bendruomenę savoje aplinkoje. Deja, to negalime pasakyti apie tos lietuvių bendruomenės dalis, kurios atsidūrė svetimose šalyse. Ten ne tik lietuvių, bet ir kiekviena kita kraštui svetima bendruomenė liko atvira pašalinėms įtakoms, kurios dažnai ateivių vaikus, ypač vaikų vaikus, visiškai nutautina. Todėl klysta tie, kurie sako, kad lietuvių bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra įsikūrusi kaip bendruomenė prieš kokį šimtą ar septyniasdešimt metų. Tokios organizacijos, išlikusios iš praeito šimtmečio, mes nežinome, o paskiros, dažniausiai visuomeninės, organizacijos negalėjo ir negali būti pakankamai veiksmingos lietuvių kultūrai išlaikyti. Tad lygiai neorganizuota bendruomenė svetimoje aplinkoje, lygiai paskiros visuomeninės organizacijos negali atlikti to uždavinio, kuris yra skirtas organizuotai bendruomenei.

Organizuotos bendruomenės idėja buvo entuziastingai priimta, kai tik jos vardas buvo pradėtas linksniuoti. Mintis tokią bendruomenę organizuoti pirmiausia kilo lietuvių tremtinių masėse Vokietijoje po antrojo pasaulinio karo (Nepriklausomybės laikais ta idėja buvo bandyta įgyvendinti per Užsienio Lietuviams Remti draugiją). Jos gimimo data yra 1946 m. vasario 4 d. Buvo suredaguota Lietuvių Charta ir paruošti laikinieji viso laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenės nuostatai, kuriuos Vlikas priėmė 1949 m. birželio 14 d. Tuo pat metu įsisiūbavo emigracija iš Vokietijos, ir žymieji bendruomenės židiniai tremtinių stovyklose pamažu neteko didžiosios savo narių dalies. Tačiau Vokietijos lietuvių bendruomenė neišblėso. Ji reguliariai teberenka savo organus, vykdo jai skirtus uždavinius, kurių ryškiausias pavyzdys yra švietimo organizavimas, pasireiškęs lietuviškąja gimnazija ir vargo mokyklomis.

Panašiu būdu lietuvių bendruomenės yra susiorganizavusios ir veikia Australijoj, Austrijoj, Belgijoj, Danijoj, Didžiojoj Britanijoj, Italijoj, Naujojoj Zelandijoj, Prancūzijoj, Šveicarijoj ir kitur. Štai, Londone, Hannovery ir Paryžiuj pastaraisiais metais vyksta Europos kraštų bendruomenių pirmininkų suvažiavimai. Juose koreguojami būdai, kuriais sėkmingiausiai galima būtų išlaikyti lietuvių kultūrą, pasikeičiama įvairių kraštų lietuvių bendruomenine patirtimi, nustatomi konkretūs artimieji ir bendri tolimieji uždaviniai.


GEDIMINO PILIS VILNIUJE    V. Augustino nuotrauka

Deja, pati gausingiausia lietuvių kolonija Jungtinėse Amerikos Valstybėse daugeliu atžvilgių atsiliko nuo kaimyninių bendruomenių. Pasirodo, kad lietuvių bendruomenės organizacija daug sėkmingiau apima visus lietuvius tuose kraštuose, kur randa ne tokius gausingus ankstesniųjų kartų ateivius, kaip Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Tuo atveju geriau, kur naujoji tremtinių - ateivių banga randa per maža ryšio su senosiomis ateivių kartomis dėl kokių nors priežasčių, pvz., dėl ankstesnės kartos pasidavimo komunistinei propagandai, kaip Kanadoje, nes ten sveikas tremtinių bendruomenės branduolys be rimtų kliūčių greičiau susiorganizuoja. Gi Amerikoje naujoji tremtinių banga, susidedanti iš arti trisdešimt tūkstančių ateivių, tesudaro tik mažą dalį seniau čia įsikūrusių lietuvių tarpe ir privalo rasti bendrą kalbą su gausesniais skirtingesnės patirties tautiečiais. Pastarieji Amerikoje paliko didelį įnašą lietuviškoje veikloje, nors jie kitu keliu ėjo, nors naujieji ateiviai jiems prikiša, kad jie per maža padarę ir norėtų, kad jie būtų išlaikę bent vieną pilnai lietuvišką kartą.

Organizuotos bendruomenės įsikūrimo pradžia Amerikoje galima laikyti New Yorke 1951 m. lapkričio mėn. 18 d. — paskelbus Amerikos lietuvių bendruomenės aktą. 1952 m. vasario 15 d. Laikinasis Organizacinis Komitetas (Lokas) įregistravo JAV Lietuvių Bendruomenę Connecticut valstybėje (nr. 33840) kaip teisėtą krašto organizaciją. Tų pat metų kovo 6 d. Lokas priėmė laikinuosius organizacijos įstatus.

Ir štai — jau beveik treji metai prabėgo, kai buvo priimti įstatai, tačiau tik prieš porą mėnesių buvo paskelbta tvarka ir laikas augščiausiajam organui rinkti. Kokios yra pagrindinės lėtumui priežastys?

3.  Bendruomenės organizavimo kliūtys
Jeigu Lokas organizavimą uždelsė ir daug kas gali jį pakaltinti, tai kliūtys, kurias jis sutiko, iš tikrųjų daug ką gali pateisinti. O jų buvo daug ir įvairių, kurių pagrindines čia ir iškelsime.

Pirmiausia minėtinos priežastys, išplaukiančios iš pačių tremtinių — didžiųjų bendruomenės šauklių laikysenos. Naujoji ateivių karta, prikisdama senajai, jog ji nesuprato įkurti universalios organizacijos lietuvių kultūrai išlaikyti, pati pervertino savųjų entuziazmą, kuris pradžioje reiškėsi gausiais tremtinių naujakurių susirinkimais, ir pavėlavo jį apipavidalinti visus apimančiais organizaciniais rėmais. Po penketo kūrimosi metų prof. J. Brazaitis yra taikliai apibūdinęs to entuziazmo atvėsimą: tai teisiųjų pavargimas, pavargimas veikti bei kovoti, norėti bei siekti ir galvoti. Ši priežastis gniaužo daugelį veikliųjų lietuvių, kurių skaičius nėra didelis ir kuriems yra sunku rasti antrininkų. Beje, šį pavargimą paskatino, iššaukė ar pagreitino ir kitos žemiau paminėtos kliūtys.

Antra panaši į pirmąją kliūtį yra vietinės naujo krašto kultūros poveikis. Ar "senakuriai", ar naujakuriai — vistiek: visi yra paveikti amerikiečių kultūros, kuri ekonominį žmonių pasisekimą laiko augštesniu dalyku nei bet ką kita. Šitai atsispindi visų lietuvių pastangose pasivyti vietinius ekonomiškai, kas iš esmės yra sveikintinas reiškinys, tačiau kuris, deja, stiprina visuomeninius ryšius ir silpnina bendruomeninius.


KAIME   V. Augustino   nuotrauka

Trečia, ankstyvųjų ir naujųjų ateivių prestižo susikryžiavimas. Ankstyvosios ateivių kartos organizavosi atskiromis kolonijomis prie parapijų, kurios dažnai turėjo išsikovoti teises nuo lenkų užmačių. Buvo įkurta laikraščių, draugijų, klubų, susivienijimų ir kt. Tai neginčijamas senųjų kartų nuopelnas, kuriuo jos teisėtai didžiuojasi. O vis dėlto maža jų vaikų ir retas jų vaikų vaikas išliko tose draugijose. Kai kurie ir išlikę jose taip pakeitė veiklos pobūdį, kad pradžioje grynai lietuviškos kultūros židinys tapo priemone nejučiomis savai kultūrai gesinti. Šitie dalykai nepriklausomybės laikais išaugusiai naujajai ateivių kartai, žiūrinčiai kad ir ne pro padidinamuosius stiklus, atrodė netoleruotini. Antra vertus, naujieji ateiviai tikėjosi esą nulipdyti iš kitokio molio, kadangi daug didesnis jų skaičius buvo pasiekę augštesnio mokslo. O seniesiems, turintiems daugiau patirties naujame krašte, visi naujakuriai atrodė "grynoriai". Tokių propaguojama ir bendruomenė vargiai seniesiems galėjo atrodyti geresnė kaip jų draugijos. Tad dviejų rūšių ateivių prestižų susikirtimas sunkino bendruomenės kelią.

Ketvirta, panašus į dviejų prestižų susikirtimą yra pastebimas ankstyvosios kartos vadovų baimės kompleksas, iššauktas naujosios ateivių pranašumo (kai kuriais atžvilgiais). Vyriausia jungtinė politinė JAV lietuvių organizacija, sudaryta ir tebetęsiama daugiau oligarchiniais negu demokratiniais pagrindais, visų pirma bijo, kad naujųjų ateivių pajėgos gali būti stipresnės už senąsias, ir svarbiausia — gali juos nustumti nuo vairo jų pačių organizacijoj. O visa apimančios bendruomenės realybė, priešpastatyta saujelei minėtos politinės organizacijos veikėjų, galėtų visai užtemdyti jų trokštamą žygdarbių aureolę. Štai kodėl politiniai šekspyriškojo karaliaus Lyro amžiaus komplekso tipo veikėjai, turį daug patirties ir nuopelnų politinėj srity, vieša ranka lyg ir pritaria bendruomenės organizacijai, bet atgalia ranka jos be atodairos kratosi. O juk tik per juos būtų galima sujungti "senakurius" su naujakuriais.

Penkta, vietiniai politiniai organizatoriai, bazavęsi visuomenei atstovauti ne pagal proporcinę visuomenės diferenciaciją, prieštarauja demokratiniam tos pačios visuomenės pasireiškimui, kuris bendruomenėje galėtų pakeisti atgyvenusią atstovavimo tvarką, o tuo pačiu gal ir "keturių didžiųjų" anomaliją. Mažesnės politinės srovės, dabar turinčios išpirštą reprezentaciją jungtinėje organizacijoje, turėtų nustoti nenupelnyto prestižo demokratiniuose bendruomenės rinkimuose. Todėl kai kurios jų drįsta net atvirai pasisakyti ir griauti kuriamąją bendruomenę, savaime aišku, neatidengdamos savo kortų.

Kita dalis politikų, nors turėdami gausesnį ir organizuotą užnugarį, taip pat bijo, kad kuri kita politinė, pasaulėžiūrinė ar rezistencinė grupė demokratiniais rinkimais nepasirodytų stipresnė už ją pačią. O jeigu čia dar atsiliepia aidas iš nedemokratinės praeities palikimo, tai šios grupės atstovai, "žarstydami politinę ugnį", jaučiasi visai normaliai siekią savo tikslų jų nuomone priimtinais metodais.

Šešta, yra ir tokių viešosios nuomonės reiškėjų, kurie demokratiškumo vardu bando viską jaukti, kad liktų populiarūs, kas pvz. jų laikraščiui, atrodo, yra naudinga, nes tariamai patraukia skaitytojus. Tokio pobūdžio laikraštis pamirš, ką rašė prieš keletą dienų ar net kitame to paties laikraščio puslapy, ir sau prieštaraus, kad tik susidarytų "didelis pliumpt". Eet koks bendruomenės žygis ten dažniau bus negatyviai, o ne pozityviai vertinamas. Tokiems veikėjams atrodo, kad nieko šventa ar gera pasaulyje nėra, jei jie patys dėl jiems patiems žinomų priežasčių (o gal kartais ir nežinomų priežasčių) ten nedalyvauja.

Tai šios yra svarbiausios bendruomenės organizavimo kliūtys. Prel. J. Balkūnas, St. Barzdukas, prof. J. Brazaitis, V. Čižiūnas, dr. J. Girnius, A. Laukaitis ir kiti dažnai iškeldavo į viešumą dalį tų kliūčių ir kovojo prieš jas, jieškodami konstruktyvių gairių bendruomenei organizuoti ar lietuvių kultūrai išlaikyti. Čia ypatingai išskirtinas Loko pirmininkas prel. J. Balkūnas, kuris vadino daiktus jų tikraisiais vardais, pakėlė didžiąją paruošiamųjų darbų naštą ir sugebėjo jungti visus lietuvius — ir ankstyvuosius ateivius ir naujakurius, nežiūrint pažiūrų bei įsitikinimų skirtumo — į bendrąją organizaciją.

Kad bendruomenė yra organizuojama apolitiniais ir areliginiais pagrindais, kad ji turėtų būti universali, t. y. apimanti visų pažiūrų lietuvius, partinius ir nepartinius, organizuotus ir neorganizuotus, norinčius priklausyti ir net nenorinčius, žodžiais sutinka beveik visi kalbantieji apie bendruomenę. Veiksmai betgi nėra tokie vieningi. Norint juk lengva rasti purvo ir juo drabstytis. Tad ir čia užtiksime tūlą gudragalvį, kurs demokratijos ar liberalizmo vardu ims ginti "individo laisvės" principą, tariamai pažeistą pasišovimu laikyti bendruomenės nariais neorganizuotus ar nenorinčius priklausyti bendruomenei. Tas kritikas tačiau neprisimins, ar valstybė klausia savo krašto gyventoją, kai jį įpareigoja atlikti pilietinę pareigą, nors tas ir nebūtų pilietis. Tas kritikas taip pat savęs nepaklaus, ar jis norėtų būti žmogus. O gal jis nuspręs, kad, nenorint priklausyti prie žmonių, galima nebūti žmogumi. Kuo jis tokiu atveju būtų, yra atsakęs prof. K. Pakštas. Toks liktų kiauliažmogiu. Šito kaip tik ir nori išvengti visi bendruomene besisieloją kultūros darbininkai, kuriems yra aišku, kad bendruomeniniai ryšiai esmingiau apibūdina žmogų, bet ne visuomeniniai.

Antra vertus, lietuvių bendruomenė niekur nebando kam nors pakenkti. Priešingai, ji pati jausis tvirtesnė, jei paskiros organizacijos bus stipresnės. Bendruomenė nesikiša į politinių organizacijų veiklą, o priešingai — džiaugiasi jų laimėjimais. Tas pat pasakytina apie bendruomenės santykius su labdaros organizacijos tinklu ar kitomis draugijomis bei klubais. Ir vis dėlto nė viena visų kitų organizacijų neatlieka tų uždavinių, kuriems yra pašaukta mūsų bendruomenė.

4. Tarybos rinkimai — bendruomenės egzaminai

Kaip žinome, juo sąmoningesni piliečiai, tuo jie aktyviau dalyvauja valstybės tvarkyme bei valdyme. Rinkti valdžios atstovus yra kiekvieno piliečio pareiga ir privilegija. Tą patį tenka pasakyti ir apie bendruomenės organizaciją. Štai, Vyriausioji Rinkimų Komisija, sudaryta Loko, 1954 m. lapkričio 16 d. paskelbė JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos rinkimų taisykles, kur primenama, kad Taryba yra vyriausias bendruomenės organas, nusakoma, kas ir kaip gali rinkti ar būti renkamas, kaip sudaromi rinkimų sąrašai, kaip balsuojama ir 1.1. Tad čia kiekvienas sąmoningas lietuvis turės progą atlikti savo pareigą.

Lokas nustatė rinkimų dieną, kuri bus 1955 m. balandžio 3 d. (Verbų sekmadienį). Tą dieną lietuvių bendruomenė Amerikoj privalės išlaikyti savo egzaminus brandos atestatui įsigyti.

Ką liečia tie egzaminai? Jie liečia Jus ir mus, Tave ir mane, priklausantį draugijoms ar nusišalinusį nuo jų, palaikantį ryšį su tautiečiais ar nutolusį nuo jų, Baltijos krašte kilusį ar čia gimusį lietuvį, — žodžiu — visus, kuriems lietuvio vardas ką nors sako.

Ar balsuotojo — lietuvių bendruomenės nario lojalumas gyvenamajam kraštui, kurio jis yra arba gali būti pilietis, bus pažeistas? — Jokiu būdu. Atiduok, kas valstybės — valstybei, o kas bendruomenės — bendruomenei. Ir jeigu Tu sąmoningai mylėsi savo ar savo tėvų gimtąjį kraštą ir atliksi lietuviškajai kultūrai skirtą duoklę, Tu būsi geresnis, — nes sąmoningesnis — naujojo krašto pilietis. Žmogus nesikeičia kaip chameleonas, kalbėjo vienas Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius rusiškiesiems komunistams į akis, kai tie okupavo Lietuvą. Ši tiesa galioja visų tautybių tarpusavio santykiavime. Atsineštinė gimtojo krašto kultūra, perteikta jaunajai kartai, yra lyg ir įgimta žmogaus savybė, kurios jis ir norėdamas negalėtų visiškai atsikratyti. Jis gali tik vaizduotis, kad "prigimtinė" kultūra jo neliečia ar kad jis yra, sakysime, visos žmonijos "tautietis". Susimąstymo valandą jis pats žinos, jog jis sau meluoja, o kiti, pašaliniai — tuo labiau. — Nuo savęs nepabėgsi . . .

Vaidyba gi kartais pakeičia gyvenimo realybę. Mados neretai verčia žmogų, kaip tą riterį savo damos akivaizdoje, gerti pamazgas. Tačiau visi sutinka, kad žmogus nepakeičia savo asmenybės kiekvieną sezoną, kaip sukneles ar kaklaraiščius. O asmenybė yra kaip matėme, esmingai susijusi su bendruomene bei jos kultūra. Todėl ir bendruomenės Tarybos rinkimai, parodą žmogaus ryšius su savais žmonėmis, turi gilią žmogiškąją prasmę. Tais rinkimais mes arba prisipažinsime, kas esame, arba vaidinsime, kas nesame.

Šia proga tenka paliesti dažnai arba nuolat daugelio puolamą politiką. Pastebėtina, kad visi smerkia politinių partijų tarpusavio kivirčus, kurie pareikalauja tiek daug energijos, jog jos beveik visai nelieka tiesioginiam ir kilniam partijų uždaviniui — veiksmingai prisidėti prie pavergtosios tėvynės laisvinimo. Įdomu, kad kiekviena politinė grupė nurodo tik kitų grupių klaidas ir nepradeda, kaip dr. J. Girnius taikliai pastebi, reformų nuo savęs. Gi lietuvių bendruomenė Amerikoje kaip tik pati mato savo trūkumus ir visus kviečia į talką jiems pašalinti. Argi nebūtų gražus atoslūgis: vietoj kritikavus politinę veiklą, nenurodant konstruktyvių ir konkrečių kelių, atsisukti su visa energija kuriamajam bendruomenės žygiui? Šiuo metu tas žygis, palyginti, nedaug tereikalauja iš mūsų — aktyvaus dalyvavimo Tarybą renkant. Tik gausiai balsuodami — atlikdami savo nepažeidžiamą pareigą — išlaikysime garbingus bendruomenės egzaminus.

Negalima sakyti, kad, Bendruomenės Tarybą išrinkus, lyg magiškai lazdelei mostelėjus, visos lietuvių kultūros išlaikymo problemos savaime išsispręs. Tai bus greičiau tik pati organizuoto darbo pradžia. Tačiau tokia pradžia turės neginčijamai tvirtus ir sveikus pagrindus — bendruomenės narių demokratinį dalyvavimą savosios kultūros bare per jų rinktus teisėtus atstovus. Šie gi savo ruožtu bus įsipareigoję išlaikyti bei puoselėti visa, kas yra esminga lietuvių bendruomenei, ir tuo pačiu prisidėti prie visos žmonijos kultūros turtinimo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai