Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽMONIJOS LIKIMO APMĄSTYMAS PDF Spausdinti El. paštas
Didžiųjų žmonijos sukrėtimų valandomis krikščioniškojo pasaulio dėmesys nuolat vis grįždavo prie paskutiniosios N. Testamento knygos — Šv. Jono Apreiškimo.

Vieni ten godžiai jieškodavo atsakymo į katastrofinių įvykių sužadintus gyvenamojo momento klausimus, kiti baimingai tenorėdavo surasti paguodos nepakeliamos kančios audrose, dar kiti, kontempliuodami nelaimių sukeltas apraiškas bei ženklus ir lygindami juos su Apreiškimo knygoje užrašytais ženklais bei stebuklais, tarėsi matą juose pasaulio galo artėjimo įrodymą ir jam su rezignacija ruošdavosi. Didžiausia tačiau krikščionių dalis visais tais sunkiaisiais laikais imdavo į rankas Apreiškimo knygą, jieškodami šv. Jono regėjimuose sau tikrosios paguodos, padrąsinimo ir įkvėpimo tęsti toliau gyvenimo kovą.

Nenuostabu tad, kad ir šio paskutinio pasaulinio karo įvykių sukrėsti žmonės vėl ima į rankas Apreiškimo knygą, ją skaito, studijuoja ir stengiasi jos šviesoje žvelgti į visų paskutiniųjų tragiškų įvykių eigą, jieškodami protą ir širdį patenkinančių atsakymų.

Kun. V. J. Bagdanavičius taip pat giliau susidomėjo šv. Jono Apreiškimo knyga ir pasinėrė į josios studijas 1944 metais, didžiųjų lietuvių tautą palietusių sukrėtimų įtakoje. Jo didelė ir įdomi studija apie "žmonijos likimą šv. Jono Apreiškimo knygoje", kaip tos knygos leidėjas autorių pristatydamas pastebi, yra ilgų studijų bei apmąstymų rezultatas.

Autorius nesitenkino tik kai kurių šv. Jono Apreiškimo vietų analize, ryškesnių simbolinių vaizdų lukštenimu bei jų gretinimu su istorinėje tikrovėje besivystančiais įvykiais. Jis savo studijoje veržiasi į pačias gelmes, jieškodamas visų Apreiškimo knygoje aprašytų įvykių šaknų, to viską jungiančio ir viską įprasminančio centro, kuris jam padėtų orientuotis nuostabiai kontrastingų vaizdų daugybėje. Savo studijų ir apmąstymų rezultatą jis pateikia ir mums augščiau minėtoj knygoj. Sunku būtų ją įglausti į skriptūristinių bei grynai teologinių veikalų eilę. Metodas, dalykų parinkimas bei grupavimas ir stilius veikiau nurodo į istorijosofinį josios pobūdį. Tai vienintelė tokios srities ir tokios apimties studija lietuvių kalba. Ją perskaičius, kaip savo pratarties žody pastebi vysk. V. Padolskis, mes daug mieliau ir su didesniu susidomėjimu imame į rankas šv. Jono Apreiškimo knygą.

Kokias gi pagrindines idėjas bei jam būdingas savybes mes randame kun. V. Bagdanavičiaus veikale?

Jis čia, paduodamas žymesniųjų šių laikų teologų, egzegetų interpretacijas bei garsiųjų Bažnyčios Daktarų aiškinimus, drąsiai pratęsia jų išvadas, pritaiko mūsų laikų mąstysenai ir sukuria sintetinį vaizdą, šv. Jono Apreiškimo knyga jam gyvai atskleidžia dvi pagrindines tiesas: kad visos tos sudėtingos, nuostabiai dinamiškos dramos, apaštalui Jonui tremty Patmos saloje parodytos, pagrindinis veikėjas yra ne kas kitas, kaip pats Kristus — įsikūnijęs Dievo žodis, ir kad visa toji regėjimų pynė atvaizduoja Dievo ir žmonių santykius, istorinėje šios žemės tikrovėje besivystančius, kovoje ir kančioje   palaipsniui  skaistėjančius ir paskui susiliejančius j tobulą meilės vienybę amžinybės tikrovėje.
Kitaip tariant, mūsų autorius Apreiškimo knygoje mato pavaizduotą Bažnyčios — mistinio Kristaus Kūno — istoriją plačiausia ir giliausia prasme.

Suradęs tą visumos žvilgsnį ir juo operuodamas, kun. V. Bagdanavičius su pasitikėjimu artinasi prie kiekvieno net ir kontrastiškiausio Apreiškimo knygos regėjimo simbolio ir bando jojo prasmę austi į savo išmąstytą sintetinį audinį. Jis teisingai yra pastebėjęs, kad, šv. Jono supratimu, mes negalime dalinti žmogaus gyvenimo į grynai žemiškąjį, laikinąjį, ir į amžinąjį. Kristaus krauju atpirktojo žmogaus gyvenimas yra vienas gyvenimas. Dar šioje žemės realybėje gyvendamas, jis nėra tiktai žemės žmogus, bet, kaip gražiai parafrazuoja mūsų autorius, "žemės gyvenimas jam slepia amžinybės daigus". (383 p.) Šitas tad visuotinis žvilgsnis atskleidžia mūsų akims Šv. Jono Apreiškimo knygos regėjimuose vieningą, pilną nepaprastos įtampcs žmonijos Atpirkimo dramą.

Kalbėdamas apie šv. Jono Apreiškimo knygos pobūdį, mūsų autorius įdomiai ir originaliai mums parodo jos perspėjamąjį charakterį.

Kodėl šalia kitų ryškių Apreiškimo knygos savybių, pvz. pranašystės, padrąsinimo, paguodos ir t.t. autorius  taip  pat  pabrėžia  perspėjamąjį momentą ir į jį viską bando suvesti? štai jo atsakymas: "Kai reikia šv. Jono Apreiškimo knygoje suderinti tokius skirtingus elementus, kaip: jos neabejotiną sąryšį su istorine žmonijos tikrove, jos pranašišką pobūdį ir jos doktrininį pobūdį, tai, rodos, vienintelė galimybė tai padaryti yra žiūrint į ją kaip į perspėjimų knygą. Jeigu jūs žiūrėsite j ją tik kaip į ateities viziją, tai nukentės jos praeities momentas. Jeigu jūs žiūrėsite į ją tik kaip į istorinę knygą, tai ji neteks daug savo projekcinės jėgos ateičiai. Jeigu jūs žiūrėsite į ją, kaip į mokslinę knygą, kurioje yra išdėstytos įvairios tiesos, tai ji praras savo sąlytį su egzistencine tikrove".

(4 p.) "...į Apreiškimo knygą mes žiūrime kaip į pavaizdavimą tokių momentų, kada Kristaus atpirkimo malonė įsiterpia į istorinį žmonijos vyksmą". (5 p.).

Plačiau šitam perspėjamajam charakteriui nušviesti ir jo santykį su pranašyste išanalizuoti, kun. V. Bagdanavičius skiria visą antrąjį savo veikalo skyrių. Tai bus bene pats originaliausias visos jo studijos skyrius, kuriame jis nuosekliai išvysto bęi pagrindžia savo tezę.

Kam tas didis perspėjimas yra taikomas ?
Pirmoje eilėje, aišku, toms septynioms bažnyčioms arba krikščioniškoms bendruomenėms M. Azijoje, bet per jas ir visai krikščionių bendruomenei bei žmonijai. Interpretuodamas septynis laiškus M. Azijos bažnyčioms, autorius mums paduoda gana platų ir įdomų geografinį bei istorinį minėtų bendruomenių foną. Cia jam, be abejo, daug padėjo klasinis Joseph Holznerio veikalas apie šv. Povilą ir Cornelius a Lapide savo komentarais.

Iš kitų įdomesnių kun. Bągdanavičiaųs veikale iškeltų problemų paminėtinas jo originaliai interpretuotas Apreiškimo knygos žvėries vaidmuo Bažnyčios istorijoje, žvėris — tai vi-talistinių jėgų simbolis. Šios jėgos savy yra neutralios.. Jos savaime nėra esmiškai sujungtos su Blogiu, nors jos Apreiškimo knygoje labai ryškiai pasireiškia kaip Piktosios Dvasios tarnaitės, čia auterius atkreipia mūs,ų dėmesį į tą vietą,., kur Šv. Jonas regi Jūros, ir žemės žvėris bei jų ryšį su Slibinu. "Nors jiedu yra kilę — vienas iš jūros, kitas iš žemės, — tačiau jiedu abu yra žvėrys. Ir vienas ir kitas iš jų- yra vitalistinių jėgų apraiškos... žvėris yra natūralus gamtos veržlumo simbolis. Šiuo simboliu yra apimames visos tos jėgos, kurios yra tarp pumpuro, sprogstančio pavasarį ant medžio šakos, ir tarp gyvulio, kuris drasko savo grobį; tarp žmogaus instinkto išlaikyti save ir savo rūšį ir tarp didžiųjų karų, vedamų už gyvybinius valstybių interesus". (196 psl.) Toliau, ten kur autorius interpretuoja regėjimą Babelės — ištvirkėlės, nešamos raudono žvėries, dar aiškiau ši mintis išplėtota. Žvėris, nors ir yra kurį laiką tos suasmenintos ištvirkimo nuodėmės atrama, tačiau vėliau tampa ir josios sunaikinimo įrankiu.

Savo svarstymuose kun. V. Bagdanavičius pakartotinai pabrėžia didelę krikščioniškosios pasaulėžiūros tiesą — kad Dievo malonė, savo šviesa ir perkeičiamąja jėga paliesdama mūsų žemiškąją tikrovę, nesunaikina natūraliųjų, žemiškųjų elementų, neišbraukia jų iš Atpirkimo istorijos vyksmo, bet tik palaipsniui juos perkeičia, išskaistina, pakelia ir įjungia j Dieviškojo Gėrio tarnybą. Jis gerai yra pastebėjęs, kas vitalistines jėges Bažnyčios istorijoje yra tie varikliai, kurie palaiko žmoguje veržlumo dinamiką ir, kaip tokios, lygiai gali būti įjungiamos j Gėrio ir į Piktosios Dvasios tarnybą. Žvelgdamas iš savo suvoktos visumos taško, mūsų autorius mato Apreiškimo knygoje tą milžinišką diferenciacijos procesą, kada žemės tikrovę paliečia Dievo Malonė ir palaipsniui veržiasi į pačias jos elementų gelmes, ją perkeisdama ir galutinai pakeldama į Naujosios Jeruzalės augštumas.
Kaip šis rezultatas yra pasiekiamas, sukrečiančiu vaizdingumu parodo antrojoje Apreiškimo knygos dalyje užrašytieji regėjimai.

Kun. V. Bagdanavičius įdomiai sklaido tų regėjimų simboliką   ir mums parodo juose paslėptą milžiniškos kovos įtampą. Perkeitimas apaštalo Jono regėjimuose, teisingai pastebi autorius, vyksta tačiau ne išorinių Blogio apraiškų pašalinimu, ne staigiu Blogio sunaikinimu, stebuklingu Dievo galybės įsikišimu. Priešingai, Blogio Angelui duodama didelės galios ir nemaža laiko. Daug šventųjų kraujo turi nutekėti, net pati Saule apsisupusi Moteris turi bėgti į dykumas ir slėptis nuo Slibino grėsmės. Dar daugiau: būdingas visoms šioms kovoms bruožas yra tas, kad jos vyksta Dievo Avinėlio akivaizdoje, o vėliau Tas, kuris save pakartotinai regėjime pavadina Dievo žodžiu, pats vadovaują šventųjų bei ištikimųjų kovai prieš Blogį. Blogis tad nugalimas ne iš karto, bet palaipsniui ir iš vidaus žemiškosios tikrovės perkeitimo eigoje.

Žvėries nugalėjimas šioje kflyoje, kaip ne vieną kartą, teisingai savo veikale yra pastebėjęs autorius, dar nereiškia galutinės pergalės ar pasaulio galo. Grėsmė vis dar lieka, nes pats Piktasis dar vis turi galios. Ryšium su šia mintim autorius eilėje įdomių digresijų yra nušvietęs niekad nepaliaujančios idėjinės kovos reikalą nuolatinės Blogio grėsmės akivaizdoje. Ta kova turi perskrosti visas žmogiškojo gyvenimo sritis.

Kas yra pastatoma prieš Slibino siautėjimą? Tai — iš aukos plaukianti nuolatinė šventųjų kova Dievo Avinėlio vadovybėje. Šia proga mūsų autorius, pasinaudojęs E. B. Alio pastabomis, pateikia mums vertingų minčių apie auką apskritai ir apie Kryžiaus auką bei jos prasmę šioje egzistencinėje krikščionybės kovoje su Antikristo veikla. "Visų išsigelbėjimo kovų centre Apreiškimo knygoje stovi dieviškasis Avinėlis. Avinėlio kovos jėga yra aukos jėga... Kiekvienoje aukoje yra ne tik sunaikinimo momentas didesnio gėrio dėlei, bet ir perkeitimo momentas, pa-sireiškiąs didele jėga dvasinėje ir medžiaginėje tikrovėje". (213 p.) Šios mintys, nors ir nėra originalios paties autoriaus mintys, bet, jo gražiai panaudotos ir išplėstos, suteikia daug šviesos tolimesniam Apreiškimo knygos regėjimų supratimui ir suteikia mums konkrečios medžiagos giliai susimąstyti. "Krikščioniškoje sąrangoje, — vysto toliau savo mintį autorius, — kova ir auka yra daug vienas kito priklausą dalykai. Galima net sakyti, kad šioje sąrangoje kova be aukos vargiai yra įmanoma. Ji yra priklausoma nuo aukos. Nes Kristaus auka yra ta pagrindinė kovos priemonė, kurią jis yra suteikęs savo kovotojams prieš Blogį. Kova krikščioniui yra tiek priimtina, kiek ji turi ryšio su auka". (214 p.) Šitaip suprastos kovos fone šalia Kristaus, kuris, būdamas tobuliausios aukos pavyzdys, yra nuosekliai ir augščiausias kovotojo idealas, mes įstengiam suprasti Mariją, kaip didžiųjų Apreiškimo knygoje pavaizduotų kovų simbolį. Primindamas mums Sen. Įstatymo pranašystę apie moterį, kuri sutrins žalčiui galvą, Giesmių posmus, kuriuose sugretinamas jos grožis su nuostabia jos jėga, ir pagaliau patį Magnificat, kuriame taip ryšku kovos dvasia, autorius paskatina mus persvarstyti mūsų sąmonėje susidariusias sąvokas apie Mariją ir josios tikrąjį vaidmenį žmogaus atpirkimo darbe.

Šitaip suvokta kova palengvina suprasti Apreiškimo knygoje atvaizduotų Avinėlio kovų rezultatą. Išsivysto nuostabi giesmė — Naujoji riesmė. į kurią įsijungia vienas paskui kitą visos kūrinijos rūšys. (Apr. 14, 2sq.) Tai garbės giesmė Avinėliui Jo laimėjimo proga. Autorius, sustodamas ir ilgėliau susimąstyda-mas ties šiuo reginiu, atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad j šią Naująją Giesmę įsijungia visa kūrinija. Taigi, į Avinėlio pagarbinimą įsijungia ir vitalistinės jėgos, kurių simboliais jis laiko keturis gyvūnus ties Sostu. "Iš šios giesmės mes matome, kad tos vitalistinės jėgos, kurios kovoja su Avinėliu, neatstovauja vitalistinio gyvenimo apskritai. Vitalistinis gyvenimas visoje savo pilnumoje yra taip pat už Avinėlį". (227 p.) šis gi nuostabusis kūrinijos choras susiformuoti gali tik po to, kai Avinėlis-Kristus pasiima ant savo pečių Blogio padarinių naštą, išvidiniu būdu papildo gėrio trūkumą juoser „išvaduoja iš Piktojo nelaisvės ir padaro vertu dalininku toje įsikūnijusio Gėrio pagarbinimo giesmėje.

Kalbėdamas apie šioje vizijoje atvaizduotą Avinėlio pergalę bei tą pergalę giriančią giesmę, autorius tačiau mus perspėja, kad jos neturime dar suprasti kaip galutinės Blogio pergalės. Tai — tik Babelės nugalėjimas, vadinasi, tik Blogio padarinių arba jo išorinių padarinių nugalėjimas. Galutinis paties Blogio nugalėjimas šv. Jono aprašomas knygos gale, kame jis regi Dievo žodžio kovą su Slibinu. Anos pirmosios Avinėlio kovos su Blogio padariniais rėmuose išryškėja mūsų — visų krikščionių — dabartinė, žemiškoji situacija bei mūsų uždavinys. Šia proga mūsų autorius iškelia krikščioniškosios tolerancijos sampratą. "Tollere iugum Kristaus lūpomis nereiškia neutralumo blogiui, bet reiškia išvidinį blogio padarinių atitaisymą savo pastangomis". (270 p.) Todėl, "kiek krikščionis yra nusistatęs prieš blogį jo pagrinduose, tiek jis yra skatinamas pakęsti blogio padarinius: nešti savo kryžių" (t.p.) "žmogaus tolerancija, — toliau vysto autorius, — yra išraiška jo sugebėjimo atsilyginti visuotiniam teisingumui už blogio padarinius... Kas iš krikščionių reikalauja tolerancijos, tas iš jų reikalauja atsiteisimo aukos", (t.p.) Šitokį tolerancijos supratimą autorius išskaito iš paskutiniųjų Apreiškimo knygos regėjimo žodžių, kuriuos Kirstus sako apaštalui Jonui: "Nedėk antspaudo ant šitos knygos pranašystės žodžių, nes laikas yra arti. Kas kenkia, tegul dar kenkia; kas yra suteptas, tesusitepa dar daugiau; kas teisus, dar tedaro teisybę, ir kas šventas, dar tepasišventina" (22, 10-11). Kitoj vietoje, kalbėdamas apie tvirtumo dorybę, autorius dar išryškina šitaip giliai suprastos krikščioniškosios tolerancijos sąvoką ir ją pavadina būdinga laikui dorybe. Taip suprasta tolerancija, sako jis, yra nepakeliui nei liberalistinės tendencijos iškreiptos tolerancijos bičiuliams nei josios priešams. "Pirmiesiems ji pasako, kad tolerancija yra tik laikinis dalykas. Tolerancija nereiškia tokio gėrio ir blogio susimaišymo, kad būtų visai nebeskiriama, kas yra gera ir kas bloga. Priešingai, nepaisant tolerancijos, gėrio ir blogio diferencijacija eina toliau: blogis darosi blogesnis, teisus darosi teisesnis. — Antruosius ji perspėja nuo bet kokios vilties išnaikinti blogį iš žemės totalistinėmis priemonėmis ir čia sukurti rojų". (115 p.)

Šitoks tad tolerancijos supratimas bei vykdymas gyvenime pastato krikščionis visai kitokioje šviesoje ir padaro juos aktyviais dalininkais didžiajam kūrinijos perkeitimo vyksme, kuriame vadovauja pats Įsikūnijęs Dievo žodis — Aukos Avinėlis. Viso šio proceso pabaigoje naujoj dieviškoje sąrangoje, kuri apaštalo regėjime vadinama Naująja Jeruzale, ši tolerancija savaime nustoja prasmės: amžinojoje laimėje, nuolatinėje paties Gėrio akivaizdoje nėra jokios tolerancijos blogiui.

Turbūt, pačios įdomiausios ir originaliausiai išvestos knygoje vietos ir yra anksčiau paminėtos mintys apie perspėjimą kaip charakteringiausią žymę šv. Jono Apreiškimo regėjimucse, apie vitalistinių jėgų vaidmenį Bažnyčios ir visos žmonijos istorijoje, apie Atpirkimo dramą, kurioje iki nuostabios įtampos išsivysto iš asmeninės aukos kylanti kova, ir apie krikščioniškai suprastą toleranciją kaip charakteringiausią laikui, t. y. šios žemiškos tikrovės perkeitimo laikui, dorybę. Reikia pasakyti, kad ten mes randame visą eilę kitų idėjų, turinčių ryšį su mūsų gyvenimo laiko aktualijomis. Autorius gausiai jų paberia savo apsčiose digresijose, kuriose jis reflektuoja Apreiškimo simbolių aiškintojų mintis, jas suaktualindamas ir kai kuriose vietose net įvilkdamas į grožinės literatūros rūbą.

Pirmas įspūdis, kuris susidaro, perskaičius šį veikalą, — tai didelė viena kitą besivejančių minčių daugybė. Tai lyg savos rūšies enciklo-pedijėlė šv. Jono Apreiškimo klausimais. Norint ją geriau įvertinti ir ;os pagrindinius bruožus atskleisti, būtina ją dar kartą perskaityti. Po to, kai mes paimame į rankas šv. Jono Apreiškimo knygą ir ją perskaitome, autoriaus studijos pagrindinės linijos pasidaro visai aiškios, šitai mes gal nebūtume paminėję kaip autoriaus knygos  trūkumą,  bet kaip  pirmąjį įspūdį, susidarantį perskaičius šią turiningą studiją ir nesugebant iš karto pamatyti toje minčių gausybėje paslėptą sintetinį josios veidą. Tačiau ir pats autoriaus buvęs mokytojas vysk. V. Padolskis savo žody jam taip pat primena reikalą knygos gale suglaustai paduoti visų jo interpretacijų sintetinį vaizdą.

Cia norėtume dar pridurti, kad verta būtų autoriui permąstyti ir geriau atbaigti visą paskutinį savo veikalo skyrių. Jis kažkaip staiga nutrūksta. Tiesa, čia mes randame labai gražių aiškinimų apie Dievo ir žmonių meilę, pasiekus Atpirkimo pilnatvės danguje — Naujojoje Jeruzalėje. Tie aiškinimai tačiau sudaro daugiau gražių aforizmų įspūdį, keliančių mumyse norą juos permąstyti, pasigrožėti jų forma, tuo tarpu visumos vaizdui kažkaip išslystant iš mūsų akių.

Kitas dalykas, labai krintąs į akis, ypač paskutinį šio veikalo skyrių skaitant, yra tas, kad autorius, leisdamasis į tokias teologines gelmes kaip interpretavimą Dievo ir žmonių santykių bei žmonių santykių su angelais danguje, naudojasi dailiosios literatūros kūrėjais (Paul Claudel, Milašius), dailininkais (M. K. Čiurlionio paveikslais, Vorobjovo interpretacijomis), labai abejotino teologinio svorio Walter Jewell veikalu "Anapus karsto" ir pan. čia visai nematyti net jo kituose skyriuose panaudotų šv. Augustino bei šv. Tomo Akviniečio nuomonių. Tokių mistikų, kaip šv. Jono nuo Kryžiaus ar šv. Teresės iš Avilos, veikaluose būtų galima rasti daug tikresnės ir įspūdingesnės pagalbos ne tik, jo paties žodžiais tariant, "dangaus studijoms", bet ir gilesniam žvėries bei Slibino sunaikinimo interpretavimui.

Visai neturime tikslo šio straipsnelio rėmuose analizuoti kun. V. Bagdanavičiaus veikalo iš teologinės, o dar mažiau — iš skriptūristinės pusės. Mums atrodo, kad knyga nėra griežta prasme nei teologinė nei egzegetinė studija. Tokios minties, greičiausia, net pats autorius neturėjo, leisdamas ją į viešumą. Tai yra gilių žmonijos likimą liečiančių apmąstymų knyga Apreiškimo regėjimų atokaitoje ir, kaip tokia, ji yra mums artima ir miela. Autorius joje turi progos išsakyti save, sustiprėti iš šv. Jono regėjimų išskaitytoje tiesoje ir atvirai pakviesti mus taip pat giliau susimąstyti, atverti akis ir pamatyti Blogio grėsmę ir, nieko nelaukiant, patiems aktyviai įsijungti į Kristaus vadovaujamas kovotojų gretas. Šitaip supratus mūsų autoriaus knygą, mes pamirštam kai kuriuos joje užtinkamus teologinius, skriptūristinius bei istorinius netikslumus, įsibrovusius, be abejo, veikalą skubiai ruošiant spaudai. Jie lengva patikslinti, ruošiant šios knygos antrąją laidą. Mūsų nuoširdus noras būtų ją matyti kiekvieno sąmoningo lietuvio kataliko ne tik bibliotekoje, bet ir rankose, kaip vadovą meditacijoms, kaip mielą bičiulį, vedantį prie paguodos versmių ir kaip iškalbingą kvietėją, nedelsiant visu savo asmeniu apsispręsti už Kristų jo kovotojų pusėje, nes "laikas yra arti"...

Kun. V. Bagdanavičiaus knyga parašyta gyvu ir lengvu stiliumi. Dažnos jo minties ekskursijos į aktualias šių dienų socialines bei politines problemas, panaudojimas gausių vaizdingimo priemonių, įterpimas dailiosios literatūros bei meno daro ją įdomią ir prieinamą visiems. Jeigu kun. V. Bagdanavičiaus veikalas "Žmonijos likimas Šv. Jono Apreiškimo knygoje" bus sutiktas ir suprastas plačioje mūsų visuomenėje, kaip būtinas šiems laikams perspėjimas, atrodo, kad jis bus pasiekęs savo tikslą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai