Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KETVIRTOJI STOTIS PDF Spausdinti El. paštas
O motinos, regėjusios pirmagimį ir vienatinį vaikelį mirštant,
Minėkite tą naktį, paskutinę, prie dejuojančio mažutėlio,
Vandenį, kurį jam įduot mėgina, ledus ir termometrą,
Ir mirtį, kuri ateina pamažu ir kurios jau negali neboti,
Apaukit jį varganais batukais, pakeiskit baltinius ir vaiko liemenėlę,
Kažkas ateina, kurs atims man jį ir paguldys po žemėm.
Sudie, mano brangusai vaikeli! sudie, o mano kūno kūne!

Ketvirtojoj stoty — Marija, su visa kuo sutikus.
Štai gatvės kertėje ji laukia visų Varguolių Turto.
Jos akyse neliko ašarų, jos burna neturi seilių.
Nė žodžio nepratarus, ji ateinant regi Jėzų.
Jinai sutinka. Dar sykį ji sutinka. Riksmas
Griežtai nuslopintas tvirtoj ir įsakmioj širdy.
Ji netaria nė žodžio ir į Jėzų Kristų žiūri.
Motina į savo Sūnų žiūri, Bažnyčia — į savo Atpirkėją,
Jos siela veržte veržiasi prie Jo, kaip bemirštančio kareivio šauksmas!
Ji liekasi bestovinti prieš Dievą — ir Jam skaityti atvožia savo sielą.

Jos širdyje nerasi nieko, kas nesutiktų ar pasitrauktų,
Priima ir sutinka kiekvienas jos pervertos širdies krislelis.
Kaip Dievas pats, taip ir ji ten stovi.
Jinai sutinka, žvelgdama į tą Sūnų, kurį ji savo įsčioje pradėjo.
Ji netaria nė žodžio ir žiūri i Švenčių Švenčiausią.

IŠTRAUKA IŠ "IŠVIDINES TOKIJO SIENOS"

Žvejas pagauna žuvį giliai panertoj po bangom pintinėj. Medžiotojas tuo nematomu ežeru tarp dviejų šakų gaudo paukštelius.

O man, tarė sodininkas, kad pagaučiau mėnulį ir žvaigždes, gana trupučio vandens — man gana šį kaspiną vandens išvynioti žydinčioms vyšnioms ir liepsnojantiems klevams.

O man, tarė poetas, kad sugaučiau vaizdą ir mintį, gana šio balto popierio, dievai juo praeidami paliks pėdsakus, kaip paukščiai ant sniego.

Pamėginti Marių Imperatorienės žingsniams man gana šio popierinio ritulio, kurį aš išvynioju; kad Dangaus Imperatorius nusileistų, man gana mėnulio spindulio, man gana tų baltų popierinių laiptų.

Išvertė A. Vaičiulaitis.
 
KINŲ SODAI

Pusė keturių. Baltas gedulas: dangus tarsi aptrauktas drobule. Oras šviežias ir pilnas drėgmės.

Einu miestan jieškoti sodų.

Po mano kojomis skystas, juodas purvas. Kanale, kurio griūvančiu krantu eina kelias, dvokimas toks stiprus, kaip sprogstamoji medžiaga. Trenkia česnaku, alyva, srutomis, opiumu, taukais, išmatomis, šlapimu ir paskerstų gyvulių viduriais. Žmonės aplinkui mane atrodo naivūs ir linksmi, apsiavę augštomis klumpėmis ar šiaudiniais sandalais, su ilgais j urna o kapišonais arba veltinėmis kepuraitėmis, su drobės ar šilko blauzdinėmis bei kelnėmis.

Siena rangosi ir banguoja; plytomis ir permatomomis čerpėmis apdengta jos viršūnė pamėgdžioja šliaužiančio slibino nugarą ir liemenį; gale kažkas, lyg galva, apsupta garbanotų dūmų. — Tai čia. . . Paslaptingai beldžiuosi į juodas dureles. Atidaro. Pereinu eilę prieangių ir siaurą koridorių po įlinkusiais stogas. Štai aš niekad neregėtoje vietoje.

Uolų sodas! Kinai, panašiai kaip senovės planuotojai italai ir prancūzai, suprato, kad sodas turi būti išbaigtas tvoros ribose, kur kiekviena dalis jį papildo ir įneša pusiausvyros. Tokiu būdu gamta nelauktai pasiduoda mūsų dvasiai, ir visur, kur tik pažvelgtų, meistras jaučia tarpusavio ryšį ir patį save. Lygiai kaip gamtovaizdį sudaro ne žolė ar lapų spalva, o žemės paviršiaus linijos ir judesys, taip ir kinai savo sodus stato, tikrąja to žodžio prasme, iš akmens. Vietoj teptuko jie vartoja kaltą. Greitai įgaunąs gruodus ir duobes, ryškių apybraižų ir su iškilimais, įvairaus paviršiaus bei išvaizdos akmuo jiems atrodo klusnesnis ir parankesnis, kuriant žmogaus aplinką, negu augmenija, kurios tikroji paskirtis yra gražinti ir puošti. Medžiagos paruošė pati gamta, pagal kurios dėsnius šaltis, lietus bei laiko rankos dildo ir dailina uolas, jas gręžia, braižo ir vagoja savo aštriais pirštais. Veidai, gyviai, skeletai, rankos, sraigių kiautai, liemenys be galvų, suakmenėjus banga su šakelėmis ir žuvimis, visos šios keistenybės yra kinų menininkų jieškomos, pa-mėgdžiojamos, stropiai ir rūpestingai išdėstomos.

Šis sodas vaizduoja bedugnės perskeltą kalną, į kurį veda staigūs žemės pakilimai. Papėdę plauna ežerėlis, pusiau apaugęs žaliais maurais, su išlenktu tiltu, kuris užpildo tuščią paveikslo kampą. Ant raudono granito polių sėdinti arbatinė žiūri į žalsvai juodame tvenkiny atsispindintį savo dvilypį stogą, kuris ją kelia nuo žemės, kaip išskėsti sparnai. Kitoje pusėje pliki medžiai, susmaigyti į žemę statmenai, kaip žvakidės, užstoja dangų ir stelbia sodą savo milžinais kamienais. Einu tarp uolų į viršūnės kioską ilgu labirintu, kurio kilpos ir alkūnės, pakilimai ir duburiai didina, praplečia vietovę, ir suka aplink ežerą ir kalvą, kaip svajonių vingai. Sodas apačioj įdubęs, tarytum slėnis, pilnas šventyklų ir paviljonų, o pro medžius pasirodo stogų poezija.

Stogų yra augštų ir žemų, paprastų ir sudėtingų, gulsčių, kaip fontanai, ir pilvotų, kaip varpeliai. Viršum jų — išmarginti fryzai, papuošti žuvimis ir šimtakojais; viršūnėje, paskutiniame linijų susikirtimo taške, stūkso emblema — elnias, gandras, altorius, vaza ar granato obuolys su sparnais. Stogų kampai riečiasi augštyn, lyg kas ranka pakeltų per plačią suknią; jų baltos spalvos tirštos, kaip kreida; juodos gi pritemdytos, gelsvos, kaip suodžiai. Oras žalias, tarytum žiūrint pro seną lango stiklą.

Kitoj pusėj kalvos prieš mane stovi didysis paviljonas; nelygiais laipteliais pamažu leidžiantis prie ežero, manęs laukia nauja staigmena. Per tarpkelio angą pastebiu penkis ar šešis man nematomo stogo kampinius ragus, vienas už kito rodančius į dangų. Niekas neatvaizduos tų užburtų skiauterių girto fontano, to išdidaus žiedkočių grakštumo, kai jie nuožulniai tiesia leliją liūdnam debesiui. Stiprios sijos, puošiamos žiedo, atsitiesia, lyg šaka, kuomet ją sulenkęs paleidi.

Pasiekiau kūdros krantą. Iš nejudančio vandens kyšo nudžiūvę lotoso stiebai. Tyla tokia gili, kaip žiemą miško kryžkelėje.

Visa ši harmonija buvo sukurta "Ryžių ir pupelių sindikato" narių malonumui; pavasario vakarais jie, be abejo, čia geria arbatą, žiūrėdami į spindintį mėnulio pakraštį.
Kitas sodas yra dar keistesnis.

Buvo beveik naktis, kai įėjęs į keturkampę užtvarą, pamačiau joje platų, siekiantį tvoras peisažą. Įsivaizduokite krosnis akmenų, chaosą, mišinį išvartytų uolų, kurias atrito ledynai; rūstybės vaizdas: blyškūs laukai, išvagoti, kaip smagenys, susikertančių griovelių. Kinų peisažai yra nulupti, be odos. Neišaiškinamas, kaip gamta, šis kampelis atrodė platus ir sudėtingas, kaip ji pati. Iš uolyno kyla juoda, susiraičiusi pušis. Jos kamieno plonumas, pasišiaušusios kepurės spalva, jos kreivumas ir menkystė šiame įsivaizduotame krašte, kuriame ji viešpatauja, tarsi slibinas, kuris, su dūmais kildamas nuo žemės, blaškosi debesyse ir vėjuje, pavertė šią vietą kažkuo nežemišku, fantazija, groteską. Tik kur nekur laidotuvių žalumynai, maumedžiai ir tujos savo juodumu kiek pagyvina šiuos griuvėsius. O vidury užtvaros didžiulė uola kyla iš žemų sutemos šešėlių, kaip baidyklė, kaip mįslės ir svajonės motyvas .. .

Išvertė Alb. Baranauskas.

Adomas Varnas
Dail. P. Penčylos šaržas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai