Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽIURKIŲ KAMERA PDF Spausdinti El. paštas
Jonas Grinius: "ŽIURKIŲ KAMERA".

Dramos veikalas skiriasi nuo epinio, sako Ermatingeris, tuo, kad epiniame yra gausi ir plati įvykių srovė, kuri plaukia kaip upė lygumomis; dramoje apimama siaura medžiaga, kuri liejasi kaip kalnų krioklys. Šita prasme, "Žiurkių kameros" medžiaga būtų dramatiška; joje teturime siaurą MGB tardymą per visus tris veiksmus. Tardymo srovėje nuskęsta abeji — tardytojai ir tardomieji. Tačiau moraline prasme dalis tardomųjų iškyla ir moraliniam gėriui laimi net vieną iš tardytojų: rusas nihilistas nusilenkia prieš tardomojo kalinio idealą, praregėjęs, kad iš to idealo plaukia stiprybė, kuria sovietinis žmogus apskritai nepasižymi, ir kad tas idealas padaro* iš tardomųjų būtybes, kurios yra daug augštesnės ir tobulesnės, negu žiurkės.

Spyruoklė, kuri stumia veiksmą pirmyn, nėra tik policinis tardymas, nes viena ir kita pusė yra susieti visokiais ryšiais: dėkingumu, meile, neapykanta, kerštu...

Tegul tardymo scenos per visą veikalą ir daro monotonijos įspūdį, bet įvykių srovė judinama veržliai ir intensyviai. Pirmam veiksme tardomieji bandomi paimti apsimestu nuoširdumu, antroje pakopoje jiems pritaikomi gundymai (Ginkus ir Vara), trečioje jau nevengiama ir fizinių represijų. Šitų fizinių represijų rezultatas yra charakteringi sovietinei sistemai prisipažinimai, — tokie pilni ir visuotiniai ligi absoliutaus bukumo — kad jie pradeda erzinti net pačius tardytojus. Įvykių srovė liejasi ir toliau. Po tariamųjų prisipažinimų tardytojai nori išgauti iš suimtųjų ir principinį išsižadėjimą savų Idealų. Ir taip ratas kabinasi už rato, ritindamas veiksmą į katastrofą, šita prasme Jonas Grinius yra neabejotinos dramaturgo prigimties: jis jaučia gyvenimą jo kontrastuose ir konfliktuose ir moka juos "subudavot'" į vienumą. Tiesa, tas subudavojimas labiau primena intelektualo inžinieriaus sukonstruoją mašiną, negu kad organišką kūrinio vienybę, ištryškusią iš kūrybinio talento, — to talento, kuris kuria visomis žmogaus galiomis, ne tik intelektu. Tačiau nors J. Griniaus medžiaga ir apdorota intelektualistiškai, ji vis dėlto apdorota dramatiškai.

Jeigu "Žiurkių kameros" dramatinė konstrukcija yra beveik pavyzdinga, tai tenka pripažinti, kad autorius nėra scenos praktikas ir mažiau jaučia psichologines plonybes. To rezultatai yra dvejopi: viena — personažų dialogai perkrauti patetine ideologine polemika. Autorius neapmeta tu intriguojančių, nedasakytu užuominų, kurios taip imponuoja, aktoriui, nes duoda jam progos "apvaidinti" tai, kas buvo nedasakyta. ir kurias mėgsta skaitytojai, nes tai palieka laisvę jų fantazijai ir leidžia prisidėti prie kūrybos pratęsimo. Antras autoriaus "nepsichologiškumo" rezultatas — personažai perkelti arba į patetinę, herojinę plotmę   (Joana)   arba  į  sentimentalinę (Ramunė), ir tuo jų psichologiniam natūralumui yra pakenkta. Geram aktoriui vargu ar būtų įmanoma perduoti visas Joanos kalbas apie tai, kaip:

"Aš trokštu pilnatvės ir gelmių. Aš noriu garbinti ir mylėti. Aš noriu džiūgauti būry ir liūdėti vienatvėj, kaip man liepia širdis — ne pagal bandos įsakymą. O jei reikia, galiu ir numirti" —

ir kartu natūraliai jas pergyventi. Tiesa, tokioj nerealistinėj plotmėj yra ir Sofoklio Antigona ir Ismena, kurios "žiurkių kamerai" yra prototipai. Augštesnėj sferoj veikia ir kalba prancūzų klasikų tragiškosios figūros. Tačiau graikų teatras priklausė prie tikėjimo-kulto apeigų; prancūzų klasikai taip pat nusikeldavo į mitologinius, herojinius laikus. Ten buvo pateisinamas poetizavimas, arba psichologinės "santraukos", kaip šiandien misterijose arba operose. Tačiau "žiurkių kamera" yra realistinė. O realistiniame veikale patetiškai kalbantys personažai atrodo kaip dirbtinės figūros be kūno ir kraujo. Jomis skaitytojas nelinkęs tikėti, o aktorius nelinkęs vaidinti. Užtad "žiurkių kameroje" įtikina ir atrodo gyvi ir aktoriui priimtesni kaip tik šitie realistinio pobūdžio personažai, kaip kunigas Ginkus, Staknys, jo žmona. Kaip "augšta" medžiaga gali būti įtikinamai ir paprastai išreikšta, yra Ginkaus puiki replika į Morkaus pasityčiojimą apie Kristaus kraują. Viena fraze "tada nereikia" Ginkus pasakė daugiau negu ilgos, patetiškos Joanos frazės.
 
Clevelando teatralų grupė ėmėsi "žiurkių kamerą" iškelti j sceną, nebijodama grynai sceninių jos trūkumų. Publika dramą priėmė šiltai, recenzentai atsiliepė teigiamai. Gi įspūdis tų, kurie veikalą matė scenoje, yra neabejotinai teisingesnis negu tų, kurie jį tiktai skaitė, — kaip pvz., šių eilučių autorius.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai