Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas

POETO GIMIMAS

Jonui Aisčiui
Kai užgęsta žvaigždynai, per amžius spindėję,
Teka upėmis kraujas, lyg vynas žadėtas,
Kai numiršta švenčiausia šios žemės idėja,
Gaudžia himnas šviesus, gimsta žemei poetas.

Kai pavasaris uždega ugnį ant marių,
Eina laimė per vandenį, lyg siluetas,
Pro legendos' nuskendusią meilę nemarią
Kyla perlai gelmių, gimsta žemės poetas.

Kai širdies nebegąsdina rudenio gruodas,
Nei likimas sunkus kaip granitas ir kietas,
Miršta aklas rytojus, bežvaigždis ir juodas,
Teka saulės daina, gimsta žemei poetas.

Kai išminčiai, pilni išminties susirinkę
Jieško prasmei prasmės, jis, nakties neregėtas,
Tartum aidas Jo ištarto žodžio kažinkur
Gimsta dangų dainuojantis žemės poetas.

PAVASARIO FRAGMENTAI
Lynodama liūdnai ir nuodėmėmis tatuiruota, ir
Iš pamirštų senų šaknų oranžerejoj šaukdama
Nedrąsų daigą, miegantį kaip Angelo Apreiškime šventam,
"Pabusk — pabusk — pabusk",—
Neatlaidžiai, kaip ant nustebusios šakos
Balandžio mėnesio ankstyvą rytą
Giedodamas bevardis paukštis,
I stiklo stogą beldžiasi
Pernakt,
Pakilusi iš Thoros ir Talmudo
Pavasario ranka.

Ir laša latakais pabudęs ilgesys,
Kaip užmirštoj bažnyčioj Jėzaus atradimas,
Kaip rytmetį burkavimas balandžio,
Kaip jauno pumpuro malda,
Kaip saules spindulys rasotai seno sodo šakai,
Kuri po giedančio bevardžio paukščio kojom gieda,—
Ir glosto nepaliesdama,
Ir degina nedegdama,
Ir moja nejudėdama
Pro saules patekėjimą, kaip didis Dievo žodis FIAT,
Pavasario ranka.

Ir budinti pasaulio siela
Grūdelyje aguonos mažame
Ir ąžuolo ir kedro liemeny,
Iš švento Tabernakulo dienos
Pakyla tartumei išganingoji Ostija —
Ir šaukia žemė jai Osanna,
Ir vandenynai jai Osanna,
Ir visata visa Osanna,
Ir iškelia
Iš mirštančios nakties
Gyvybės užgimimą, tartum
Prisikėlimo žalią verbą, nesumindytą minios
Po Kristaus kojomis pražydusią Jeruzalės procesijoj,—
Ir iškelia ir iškelia ir iškelia
Tave iš mirštančios žiemos skaisti
Pavasario ranka.

AR AUGA GËLËS PRAGARE
Ar auga gėlės pragare, ir kur ir kaip, ar žydi,
Kur amžinai prakeikimu alsuojanti naktis,
Kaip deganti klastos kerštu žiaurioji Nemezide,
Kur pasmerkimas — dabartis, kur kapas — ateitis.

Nakties tyloj nebus tylos, nei lobiuose paguodos,
Ir niekas niekur niekados ramybes nežadės,
Ir liesis marios ašarų, kaip prakeikimas, juodos,
Ir skausmas pūs kvatodamas paskutines žvaigždes ...

Kai kruvinam saulėteky ėjau užmiršęs laimes duoklę,
Tu man tarei: 'Kentėk!" O aš sakiau: "Sunku". Tu man sakei:
"Palauk!" O aš tariau: "Tuojaus . . ."
Kaip virvė pjauna kilpoj kaklą pakaruoklio,
Tie tavo žodžiai, pasiviję, širdį pjaus ir pjaus ir pjaus.

Tada neklausiau: "Kur? Kur tu? Kur tu, kartus rytojau?
Kokia paslėps, kokia priglaus ir neišduos giria?.. .
Ir bėgau lyg iš pragaro ir bėgdamas kartojau:
"Ar, Dieve, būsi pragare? ... ar žūsi pragare?"

Neauga gėlės pragare, ugny žiedai nežydi,
Kur amžina prakeikimu alsuojanti naktis,
Kur deganti mirties kerštu žiaurioji Nemezidė
Kiekvieną pirmą pumpuro gimimą pamatys.
 
Ir lis lavoniniu lietum ant liūdinčios lelijos
Ir kris ledų kruša kaip sukrešėjęs kraujas ant baltos
It siela kūdikio po krikšto, kaip sakyta jau, ant lauko liūdinčios lelijos,—
Ant tavo sielos, per gimimą mirčiai pasmerktos . . .   
 
Nakties tyloj nebus tylos, nei lobiuose paguodos,
Ir niekas niekur niekados širdies ramybės nežadės,
Ir gersi ašarų marias, bus duona suodys juodos,
Mirtis kvatodama užpus paskutines žvaigždes ...

PAUL CLAUDEL
Kai mūsų, nežinios aptemdytą, žodyną,
Nerasdami prasmes, užplūsta žodžiai: kas, kodėl,
Ir kam, ir kaip, — atsakymą, kurį dangus težino,
Iš kapo freskų mums išskaito Paul Claudel.

Ir šnabžda marmuras pro sluogsnį pelenų:
—"Tous les saints Anges et Archanges, priez pour nous".

Kai mes, gyvenimo dienas anapus okeano
Palikę, grįžtame jieškodami jų vėl ir vėl,
Iš amžinųjų vandenų didingo tvano
Triumfo Arkos uostan plaukia jachta Paul Claudel.

Pragysta vėliavos kovos laimėjimo dienų:
—"Tuos les saints Apotres et Evangėlistes, priez pour nous".

Kai žodis DIEVAS gairėse žmonijos kelio
Ir kryptys kryžkelėse išrašytos non-parell,
Kaip milžinišką švyturį į tamsą kelia
MAGNIFICAT šviesiausią himną Paul Claudel.

Ir krinta jo šviesa ant sielos palaužtų sparnų
Tarytum palaima. Ir meldžiamės:
"Tous les saints Martyrs, priez pour nous".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai