|
|
PASAULINIS VYKSMAS ISTORIJOS FILOSOFIJA |
|
|
|
(Tęsinys)
Tačiau būtų neteisinga nematyti antgamtinių faktorių arba antgamtinių jėgų veikimo istorijoj. Iš Apreiškimo žinome, kad Dievas dalyvauja asmens veikime, nepanaikindamas jo laisvės, kad gali keisti išvidines, net išviršines to veikimo sąlygas. Kadangi bendruomenės gyvenimas susideda iš asmenų (arba individų) veikimo, tai augščiau minėtą tiesą turime pagrindo išplėsti į bendruomenės gyvenimą ir visuotinį istorijos vyksmą. Apreiškime taip pat kalbama apie pikta. Piktas gali būti suprantamas ne tik kaip metafizinė bendra sąvoka, bet ir kaip personifikuota jėga, galinti daryti įtakos žmonių veiksmams. Teisinga manyti, kad antgamtinė personifikuota pikto jėga veikia socialiniam gyvenime ir visoj žmonijos istorijoj. Įsižiūrėję daugelį visuotinojo gyvenimo faktų, kartais su nuostaba turime pripažinti, kaip sunku juos išaiškinti grynai gamtinėmis sąlygomis ir priežastimis, ir tenka priimti kitokių negu gamtinių jėgų veikimą. Ir tai esama reiškinių, tekančių iš metafizinių gėrio šaltinių, ir reiškinių, kuriuos sukelia negamtinės pikto jėgos. Šitoks teigimas nėra grįžimas į naivią gamtos jėgų personifikaciją nė primityvią mitologiją, jis yra viena išvada iš spiritualistinių ir krikščioniškų pažiūrų. Šiandien žmogus jau nedreba prieš jokias gamtos jėgas, jis pralaužęs net labai sunkiai prieinamas gamtos paslaptis. Bet iš to džiaugsmo gavosi mažiau negu laukta. Beveik sykiu su nusivylimo balsais bendra pasauline situacija, nepaisant pasiektų laimėjimų, ateina ir įsitikinimas, kad pasaulio likimą lemia ne tik mokslas ir protu suvokiami dalykai. Giliau įsiklausę turime pripažinti savo priklausomybę nuo kai kurių mistinių jėgų, kurios nepermatomai valdo žmonių ir bendruomenių likimą. "Yra pasauly daiktų, kurių jūsų filosofai nesapnavo".
Istorijos vyksmo ir racionalumas
Nei individo būtis, nei bendruomenės gyvenimas nėra grynai gamtinis vyksmas, kurio sąlygas nustatytų tik fizinės jėgos ir biologiniai instinktai, kaip yra gyvulių pasauly. Tiesa, kad maisto j ieškojimas ir turtų siekimas ne tik kėlė karus ir vedė į civilizacijos žygius, bet apskritai buvo svarbiausia varomoji jėga pasaulio istorijoj. Pagal istorinį materializmą, tai buvo vienintelė jėga. Bet čia ir yra skiriantis punktas. Žmogus nėra tiktai gamtinis padaras. Pirmoji civilizacijos sąlyga — išsivadavimas iš artimiausių materialinių rūpesčių ar bent laikinas jų patenkinimas. Nuo čia prasidėjo kelias beveik neribotų galimybių; daugelis jų — menas, muzika, religija — nieko bendra neturi su gamtiniais reikalais. Materializmo pagrindinė socialinė ir istorinė jėga — luomų kova,— kai kur moderniniam pasauly jau prarado visą pagrindą. Žmogus, kaip laisvas asmuo, ne visada kaip raguotas jautis arba kaip alkanas ir skriaudžiamas darbo vergas apsprendžia savo veiksmus ir nustato likimą. Bendruomenės gyvenimas sąmoningai determinuotas tuo, kad jame pasireiškia asmenybės savo vadovavimu.
Kalbėdami apie istorijos vyksmo gamtines sąlygas bei priežastis, jas suprantame plačiau negu tiesiausia žodžio prasme, priskirdami prie jų ir laisvą ir dvasinį žmogaus veikimą. Gamtinis dėsningumas, kiek jis liečia žmogų, pirmiausia apima biologines ir ekonomines gyvenimo sąlygas. Dėsningumo esmė — pastovus ir numatomas reiškinių sąryšis. Laisvi žmonių veiksmai taip pat bent kiek numatomi. Nors yra tik didesnė ar mažesnė tikimybė, kad individas vienaip ar kitaip pasielgs, bet jo veiksmų sąlygas pusėtinai galime apžvelgti.
Tačiau bendruomenės gyvenime visa tai jau komplikuojasi. Paprastai priimta manyti, bendruomenės gyvenimui vadovauja nedidelis skaičius oficialių ar neoficialių asmenų, kurie ir daro sprendimus, bet tikrumoj ir tuos sprendimus nulemia daug didesnis skaičius sąlygų. Bendruomenės veiksmų suma daug sunkiau numatoma, nes kiekvienas individas įneša savo dalį, o kai kurių nežinomųjų veiksmai toki pat svarbūs kaip vadovaujančių asmenų. Be visa to, bendruomenės gyvenimas duoda pradžią visai naujoms jėgoms, kurios nepasireiškia izoliuotam individe (plg. Gustave Le Bon, Psychologie des foules). Juo didesnės ir sudėtingiau organizuotos bendruomenės, juo daugiau jų gyvenime nenumatomų elementų.
Pasaulinė istorija susideda iš daugelio bendruomenių, kurių vienos kartais izoliuotos nuo kitų, ir daugelio epochų, tarp kurių laiko ryšys kartais beveik visai nutrūksta. Užtat kai kurie įvykiai lyg šokte iššoka į dienos šviesą, mažai ar visai neparuošti pirmesnių, nušviečia lyg žaibas arba aptemdo lyg naktis. Visuotinis gyvenimo vyksmas kitoks negu gamta, kur žinai, kad po nakties ateis diena, kad pasėtas drėkinamoj žemėj grūdas duos derlių. Visai vienodų priežasčių rinkinys dviem atvejais nebūtinai sukelia tas pačias pasėkas. Tas pats socialinis skurdas vienur pagreitina komunizmui įsigalėti, kitur sukelia galingas ekonomines pastangas ir drąsias reformas. Mat, vienodos sąlygos bei priežastys mums tik tariamai vienodos atrodo. Platesniam regėjime, kurio mums dažniausiai nepataisomai trūksta, jos pasirodo gana skirtingos. Bet jeigu įsivaizduotume ir visai tolygias sąlygas, jos niekada nesukels tolygias pasėkas istorijos vyksme, nes bendruomenės ar kolektyvo veiksmai yra daugiau negu suma individualių veiksmų, kurių daugelis priklauso nuo laisvų apsisprendimų.
Išvada, kad kiekvienas istorinis įvykis yra individualus, vienkartinis arba tolygiai daugiau nepakartojamas, kaip kiekviena laiko minutė yra pati sau ir nepakartojama. Netiesa, kad istorija eina ratu, kaip metų laikai, nors tarp kai kurių įvykių gali būti panašumo, lyg kad jie kartotųsi. Iš posakio, kad istorija gyvenimo mokytoja, irgi nedaug naudos, nes jei istorija ko moko, tai ne to, ko paprastai laukiama — pasakyti, kas bus. Už ateities uždangos slepias daug galimybių, ir niekas negali tikriau pasakyti, kuri iš jų išlįs į dienos šviesą. Kad ateitis yra mūsų rankose, didele dalimi tai tik poetinis posakis. Reikėtų patyrinėti, kiek jis teisingas. Kiek liečia individualią būtį, — gal būti, nes žmogus daug gali nulemti savo pastangom. Kiek liečia ribotą bendruomenę — gal būti, nes ir tautos likimas daug oriklauso nuo individualių pastangų sumos ir bendros vadovybės. Bet juo toliau išplaukiam į plačiuosius vandenis, juo srovė sunkiau išmatuojama ir juo sunkįau pasakyti, kur ji nuneš laivą. Iš čia kartais kyla pagarba ir baimė prieš tą nežinomybę, nuo kurios raktai kažin kur paslėpti. Kai antrasis pasaulinis karas davė pradžią eilei staigių įvykių, buvo daroma daug rimtų pastangų numatyti ar apskaičiuoti bendrą įvykių linkmę. Labai bendri dėsniai karo eigoj, tiesa, vėliau pasitvirtino, pvz. kad laimėjimas būsiąs materialinių išteklių pusėj. Tačiau kiek buvo liečiamas atskirų tautų likimas, o taip pat bendros ekonominės, politinės ir kultūrinės tendencijos, pasirodė daug staigmenų. Labai galimas daiktas, kad karo laimėjimų, lyg kokios dovanos, sukrovimas į rusų krepšį, ir Europos bolševizačija buvo tam tikrų žmonių smulkiai suplanuota ir detaliai vykdoma. Tačiau daugelis net vadovaujančių politikos vyrų įvykių tvano buvo užklupti iš nežinių ir maža galėjo numatyti.
Sąlygų bei priežasčių gausumas ir painiava yra tik viena kliūtis teisingai numatyti pasauliniam vyksmui. Antra kliūtis — kad šalia viešosios arba oficialiosios politikos veikia slaptoji politika, nematomi sąjūdžiai ir žmonės, kurių tikrieji siekimai daugumui paslėpti. Bet siekimai ir planai vykdomi su didele energija ir galingomis priemonėmis. Negali atsikratyti minties, kad antrasis pasaulinis karas, kuris buvo vaizduotas kaip kryžiaus žygis prieš nacizmą ir už tautų išlaisvinimą, tam tikrų slaptų jėgų ir sąjūdžių buvo kreipiamas visai į kitą tikslą — pasaulinio komunizmo laimėjimą. Neabejotinai didelės karo pergalės negalėjo pripuolamai sukristi bolševizmui į krepšį, nes iš trijų kariaujančių blokų jis buvo silpniausias. Tam tikri politiniai sąjūdžiai ir veikėjai slaptai siekia visai kitų tikslų, negu viešai sakosi. Prieškarinėj Europoj ne vienas vadinamųjų liaudies frontų politikų, patys būdami didelių turtų savininkai ir kapitalistai (Lėon Blum), stengėsi ruošti kelią komunizmo laimėjimui. Kokio ryšio būta tarp visų revoliucinių bandymų, mums liudija žymus 19 amžiaus politikas Disraeli, Didž. Britanijos premjeras. Jis, gerai pažinojęs slaptuosius sąjūdžius, ne tik labai tiksliai aptaria to laiko revoliucinius bandymus, bet sykiu ir labai tiksliai atspėja vėlesnių dešimtmečių politinius įvykius (ypač netolimos praeities bandymus su liaudies frontais) ir juos teisingai įvertina. Tad jis rašo: "Neseniai (1848 m.) įvykusiam griaujamojo elemento prasiveržime galime matyti vieną įtaką. Čia sukylama prieš tradiciją ir aristokratiją, prieš religiją ir privatinę nuosavybę. Mozės ir krikščionybės religijos išnaikinimas, natūrali žmonių lygybė ir privatinės nuosavybės panaikinimas, šitai visa skelbiama slaptųjų draugijų, kurios sudaro laikinas vyriausybes, ių priešaky pastatydamas savus žmones. Dievo tauta bendradarbiauja su ateistais, žmonės, kurie parodė nepaprastų gabumų prisigrobti pinigų, susideda su komunistais . . ." (Disraeli, Lord George Bentinck iš Dougl°s Reid, Der grosse Plan der Anonymen, p. 324).
Visa tai sudarytų atskirą Įdomų klausimą (DIS Lėon de Poncins, Les forces secrėtes de la rėvolution, Paris). Mums būtų svarbios šios išvados: Tsm tikros istorinės tendencijos ir siekimai kartojasi, vis iš naujo iškvla žmonijos isto-riici. nešami tam tikrų (nebūtinai slaptų) sąjūdžių. Didelei daliai pasikartojančių revoliuciniu tendencijų Euroūos istorijoj atstovauja žinomi slaptieji sąjūdžiai. Slaptumas dažniausiai yra kcnrpiratyvinės veiklos pažymys. Konspiracija gali būti ne tik prieš nacionalines valdžias, bet ir prieš visą civilizacijos formą, turinčią specifinį idėjinį pagrindą. Šiuo atveju — krikščionišką Europos civilizaciją. Tiesa, kad revoliucijos turi socialines priežastis ir bent pradžioj siekia socialinių tikslų, tačiau svarbiausiais atvejais nesunku būtų įrodyti, kad socialiniai tikslai l'eka antraeiliai arba visai užmiršti. Minėtos tendencijos naujųjų laikų istorijoj trunka ir kartojasi jau ilgesnį laiką, todėl leistina išvada, kad už jų slepiasi tam tikros (gal negatyvios ir destruktyvios) istorinės jėgos.
ROMAS VIESULAS PJŪTIS (litografija) Nuotr. V. Maželio
Slaptieji sąjūdžiai su savo didele įtaka pasaulinėj politikoj, dar labiau sumažindami galimybę nustatyti visuotinį vyksmą, tik labiau padidina istorijos vyksmo iracionalumą. Taip kad vietoj gamtinio dėsningumo esama daug tariamo atsitiktinumo, kažko panašaus į aklą likimą (moira, sakydavo graikai). Tariamai aklo atsitiktinumo, nes nežinome, kiek jame yra tikro atsitiktinumo, ir kiek jame veikia iracionalinės, mums g;l nepažįstamos ir nesuprantamos jėgos.
Istorinis vyksmas didele dalim yra iracionalus. Iracionalumas galėtų būti dvejopas: 1. Negalėjimas pilnai pažinti tikrųjų įvykių priežasties ir tikslų; 2. įsiterpimas į natūralią įvykių eigą priežasčių, kurios suardo logišką priežastingumą. Net gamtinis ir socialinis dėsningumas, kurie valdo istorijos vyksmą, mums per maža ži"omi. Kartais sunku pasakyti, ant ko tenka versti tragiškų įvykių kaltę: ar politikos vadams, kurie laikinai atsakingi už tautų likimą, ar tai išvidinei visuotinio vyksmo dinamikai (graikai tai pavadintų irgi likimu), kuri prie jų priveda. Prometėjo atnešta geradare ugnis, nesulaikomai augančios civilizacijos simbolis, turėjo neišvengiamai išsivystyti ligi šiurpaus atominio gaisro. Socialinio gyvenimo siaubas — visagale autoritarinė ateities valstybė, aprašyta George Orwell romane 1984, gal taip pat neišvengiama paseka technikos išaugimo ir per didelio gyventojų tankumo.
Vyksmo dinamika.
Tačiau faktas, kad šiandieninėse civilizacijos sąlygose, šalia liberalines demokratijos, egzistuoja žiauriausia autoritarinė santvarka, rodo, kad daugiau už vadinamąją istorijos dinamiką žmonijos likimą lemia laisvi politikų veiksmai, kurie, ypač šiais laikais, visados apsprendžiami tam tikros ideologijos.
Užtat, bandydami pratęsti savo žvilgį į ateitį, turime svarstyti šiuos klausimus: prie ko gali privesti išvidine istorijos dinamika bei gamtinis dėsningumas; ko galima laukti iš tolesnio ideologijų vystymosi (cuius regio eius religio) žmonijos ateity ir ką lemia dabartiniai sąjūdžiai Europos kultūrai?
Pirmasis klausimas labiausiai susijęs su civilizacijos likimu. Jį iškelia faktas, kad visa žemė nusėta griuvėsiais atgyvenusių žmogaus kūrinių, nutraukusių savo nuolatinumą laike ir nugrimzdusių į užmirštį. Ne visados tai būdavo pasėka katastrofų ar viršesnių jėgų, kurios jas nušluodavo: sunykimo priežastys kartais glūdėjo viduj. Tiesa, kad išorine galybe kultūroms visada buvo kaip ir svetimas elementas, kuris retai kada derinosi su jų siekimais. Tai reiškia, kad užkariavimai ne kartą nušluodavo tautas su jų civilizacija. Ir šiandien, kai prieš Vakarų kultūrą atsistojo aštriausia jos antiteze — bolševizmas, atrodo, ta pati galimybe, nes artimiausiais dešimtmečiais kai kurios tautos su jų specifinėmis kultūromis gali būti išnaikintos, nebent būtų rastas kelias teisingumo vardu sutramdyti jėgai. Pasaulinėj istorijoj kita paralelė buvo mongolų ir Islamo siautėjimas. Pagal Oswald Spenglerį, civilizacijos sensta dėl išvidinių priežasčių; jų išvidinė dinamika jas veda į mirtį. Dėl anksčiau minėto vyksmo savybių, iš kultūrų santykio praeity negalima daryti jokių tikrų išvadų apie ateitį. Juo labiau, kad gyvenamoji epocha išsiskiria iš visų kitų žmonijos istorijoj, ir Vakarų kultūra užima visai savą vietą. Pirmas dalykas, tai jos krikščioniški pagrindai, ant kurių iškilo dvasios pirmavimo prieš materiją, teisingumo, lygybes ir laisves idėjos. Laisve, demokratija, visuotinis gerbūvis ir kultūros gėrybių paplitimas masėse, atrodo, buvo laimėti tik krikščionybės dėka. Antras dalykas, pripažindami krikščioniškai religijai absoliutų pobūdį, sykiu teigiame jos visuotinumą. Kitas klausimas, tai kliūtys jai greitai paplisti visuotinai. Trečias dalykas yra techninė civilizacija, dėl kurios universalumo irgi negali būti abejonių. Ji yra paremta gamtos mokslais, kurie yra vienoki ir visuotiniai. Socialinė ir valstybinė santvarka, nors skirtingai pritaikoma įvairioms tautoms, turi būti vienoda pagrinduose, o pritaikymas labiausiai priklauso nuo civilizacijos laipsnio, kurį kraštas pasiekia. Taip yra todėl, kad prigimtis visur vienoda ir nihil novum sub sole. Žinoma, neskaitant veiksnių, kurie tą santvarką labiau už viską apsprendžia. Juos čia bendrai pavadintume ideologija, kurią sudaro vienokia ar kitokia religija ar pasaulėžiūra: krikščionybė, Islamas, budizmas, komunizmas ar ateistinis liberalizmas. Iš Europos civilizacijos elementų tik technika ir ūkinė organizacija, kurios turi artimiausią ryšį su materialine gyvenimo puse, galės greitai ir visuotinai paplisti, o iš ideologinių elementų tik vienas komunizmas rodo panašios ekspansijos. Vadinasi, technikai ir kultūros sielai paplisti galimybės atrodo gana nevienodos. Galime teigti, kad artimiausių dešimtmečių bėgyje neliks žemės kampelio, kuris nepažintų automobilių ir traktorių, kurio neapšviestų elektros šviesa, kuris apsieitų be fabrikų ir miestų darbininkų su profesinėmis sąjungomis ir streikais. Bet nė iš tolo panašios ekspansijos negali tikėtis nei krikščionybė, nei kai kurios kitos bendros europinio humanizmo idėjos, nors jos taip pat universalios, nebent įvyktų kas nepaprasta. Taip yra todėl, kad technika ir ūkinė tvarka, sudarydamos pagrindinį valstybės uždavinį, plinta valstybės priemonėmis, kurios nugali masių konservatyvumą ir priešiškumą. Taip šiandien yra Indijoj, taip buvo Japonijoj pereito šimtmečio pabaigoj. Iš ideologijų valstybės priemonėmis šiandien propaguojamas tik ateistinis komunizmas, kuris visai neatstovauja Europos kultūros dvasios. Panašiai buvo ir praeity: japonai gana greitai įsivedė Europos techniką, net išsivertė į savo kalbą Platono ir Aristotelio raštus, tačiau Europos kultūros siela jiems liko svetima. Rusiją civilizuoti ėmėsi jau Petras Didysis, bet ta liko antieuropiška ligi 1917 m. revoliucijos ir mūsų dienų.
Technika šiandien nugalėjo distancijas ir visas gamtines kliūtis, žemė pasidarė nedidelė. Tačiau kultūriniai ir dvasiniai skirtumai tarp tautų paliks ilgam. Juos gilina visoms tautoms bendras nacionalizmas. Tarptautinė politika, kuri anksčiau buvo grindžiama išimtinai ūkiniais interesais, tokiam technikos suvienytam pasauly galėtų sėkmingai siekti ūkinės ir politinės vienybės, jeigu ne tie patys skirtumai, einą iš ideologijų ir nacionalizmų. Bet suartėjimas erdvėj ir laike ir ūkiniai interesai neišvengiamai spaudžia ir politines vienybes link, ir pasaulis iš tikro, nors pamažu, darosi vienas ir nedalomas (tiesa, tuo tarpu jis yra perskeltas). Pelnas: kad esam vienybėj su visa žmonija ir kad visa mums yra prieinama; kad esam apdrausti nuo bent vietinių gamtos katastrofų. Nuostolis: kad atsiveria pasaulinių socialinių ir ūkio krizių pavojai, kad karo vėtra, iškilusi kitoj žemės pusėj, gali mus nupūsti, arba gali tekti mirti apkasuose už 20,000 kilometrų, beginant laisvę tautos, kurios vardo daugelis negirdėjo, nuo bombomis ginkluotų fanatikų ideologijos, sukurtos kažin kokio revoliucionieriaus šimtą metų atgal.
Kai pasaulio veidas keičiasi, skersai žemę žygiuojant Europos technikai ir ūkinei organizacijai, kai kurias senosios socialinės negerovės pasilieka, tik keisdamos formą. Kolonializmas griūva, o nacionalizmas aštrėja. Taip atsiranda nauji socialinių katastrofų ir tarptautinių karų pavojai, kurie naujajam, viename ir nedalomame pasauly darosi taip pat visuotiniai. Turėjom jau du karus, kurie visai teisingai pavadinti pasauliniais. Bent viena aštri ekonominė krizė buvo juntama sykiu ir Wall Street ir tolimos Lietuvos kaimo užkampy. Pasaulinių karų serija gal nesibaigs antru numeriu, o naujoviški ekonominiai sunkumai užgrius ant dar vakar primityvumo snauduly skendėjusios žmonijos dalies. To nepaisant, niekas iš rytdienos žmonijos nenorės išmainyti sumoderninto gyvenimo atgal į priešistorines laukinių tautų sutemas. Šiaip ar taip, civilizacija išlaisvino žmogų: tegul ji ir sukūrė naujų, tiesiog globalinių audrų, bet tos, turbūt, mažiau kankina negu nuolatinis būties netikrumas (gal yra ir išimčių: kai kuriose Ramiojo vandenyno salose gyvena žmonių, kurių visa būtis tokia artima rojaus lengvumui ir nerūpestingumui, kad į civilizuotą gyvenimą jie nemainytų). Todėl pasaulinio vyksmo laikrodis negali būti nei sustabdytas, nei atsuktas atgal.
Kodėl kalbėti tik apie globalinės civilizacijos pavojus ir pasaulines katastrofas, o ne apie universalumo palaimą? Civilizacija, išlaisvinus likusias tautas iš gamtos pančių, atidaro naujų visuotinės pažangos galimybių. Ne visi mokslo ir technikos laimėjimai yra pats paskutinis žodis, ir nebūtinai Vakarų žmogus turi stovėti praktinio mokslo viršūnėj. Praeitas karas parodė, kokio augšto lygio pasiekė japonų mokslas ir technika. Šiandien panašiu būdu stebina Indijos inžinierių greitai įgytas išmaningumas.
Iš kitos pusės, Vakarų kultūra, paskutiniam laikotarpy ypač augštai išvysčiusi analitines ir praktines proto galias, nustelbė sintetines — poetines, filosofines, mistines, religines galias, duodama daug gerų mokslo amatininkų, bet maža proto ir jausmo sintetikų. Mistinis ir religinis polinkis buvo nustelbtas susižavėjimo technika, ūkio gerove, pinigu, o civilizacija neteko sielos (amer ikonizmas).
Ar taip ji toliau galės laikytis, didelis klausimas. Oriento tautose glūdi dideli rezervai tų sintetinių dvasios galių, ir jas civilizacija turi išlaisvinti. Daug rūpesčio kelia Vakarų tautų defekcija, apatija ir išsekimas. Atviras klausimas, ar nereikia dėti naujų vilčių į Rytų tautas, laukiant iš jų visuotinio kultūros atnaujinimo. Politinė Europos hegemonija jau pasibaigė: kas sugeba apžvelgti pasaulio vaizdą, negalės nepastebėti, kaip daug jis pasikeitė per paskutinius dešimt metų. Panašiai gali būti ir kultūros lauke, nors tam reikėtų daug daugiau laiko. Ateitis parodys, ar baltosios rasės pirmavimas pasaulio istorijoj buvo grynai atsitiktinis užbėgimas kitiems už akių, ar nepakeičiama gamtos dovana.
Prisimindami pranašavimą apie kultūros griuvimą, klausiame: ar šiandieninė kultūra gali žūti ar sunykti? Atrodo, kad technika ir ūkinė organizacija galėtų nesugriūdamos pergyventi bet kokius pavojus ir atlaikyti visus smūgius ir katastrofas. Technika ir ūkinė organizacija jau beveik visuotinai paplito, ir joks karas nė ekonominė katastrofa, net komunizmo pergalė jų negalėtų sunaikinti. Tuo būdu paralelės su praeities kultūromis, kurios išnyko, palikusios tik archeologinius pėdsakus, be istorinio tęstinumo, čia išvesti negalima, ir tuo atžvilgiu istorija greičiausia nesikartos. Nebent ji visiškai užgestų. Galima tik būtų klausti, ar rasės ir tautos, paveldėjusios ar išplėšusios Vakarų kultūros palikimą, sugebės jį išlaikyti ir plėsti toliau. Kad visos rasės čia lygiai tinka, yra apriorinis tvirtinimas, paremtas tiesa apie žmogaus prigimties lygybę. Pasaulinės istorijos faktai jam ligšiol niekur aiškiai neprieštarauja, betgi jo ir nieku neparemia. Ar nevienodi rasių ir tautų laimėjimai kultūros lauke buvo pasėka istorinių aplinkybių, ar skirtingų prigimties dovanų, niekas tikrai negali atsakyti. Kai kurie žmonių lygybės gynėjai iš viso neigia rasinio elemento svarbą. Bet Azijos ir Afrikos rasės dar turės įrodyti, kad jos sugeba Vakarų kultūrą bent perimti ir išlaikyti. Ligšiolinė istorija duoda vieną pavyzdį — japonus, kurie egzaminą išlaikė technikoj ir ūkio organizacijoj. Japonai pasirodė užtenkamai pajamblūs Vakarų technikai bei matematiniams gamtos mokslams. Yra vienas pažymėtinas bruožas, kad Rytų tautų (neišskiriant nė indų, kurie yra arijai) ligšiolinė minties kūryba turi uždaros mitologijos pobūdį, vadinasi, jai trūksta universalumo, kurio buvo pasiekę antikiniai graikai. Dėl daugelio nesutarimų, Vakarų kultūros likimas, pasibaigus politiniam Europos dominavimui ir ypač sumažėjus dvasinei energijai arba užėjus defetizmo bangai, darosi gana netikras, net jeigu Vakarų civilizacija ir visuotinai paplis po Azijos ir Afrikos tautas. Bet gal iš viso tas klausimas be reikalo, nes, pirma, jis susiveda į vieną ir tą pačią mįslę — kas bus? Antra, kokia paguoda europiečiams, jeigu kur Indijoj ar Javoj suklestės Europos kultūra, o pačią Europą uždengs aziatiško bolševizmo, sutemos. Kokia paguoda lietuviams džiaugtis Azijos pažanga, kad jie su kitomis Europos tautomis netenka elementariausios laisvės? Tiesa, kad barbarai negalės išgriauti Romos techninės civilizacijos, kaip kadaise, nes arba jie patys turės būti ja ginkluoti, arba jie iš viso nepajėgs kėsintis. Bet tai nereiškia, kad barbarai negalėtų užgesinti Romos kultūros dvasios. Istorijos fa-talumui ar amžiniems Dievo planams taip leidžiant, šiandien barbariškiausia pajėga, pasitelkusi visus didžiausius Vakarų technikos laimėjimus, rengiasi duoti lemiamus smūgius Vakarams. Jų likimą ir nulems artimiausių dešimtmečių kova.
Bolševizmas.
Komunizmas bei bolševizmas kaip pasaulinės istorijos faktas yra toks vienintelis, nepalyginamas ir sunkiai suprantamas, kad, giliau įsiklausę, turėsim pripažinti gamtiniais dėsniais sunkiai išaiškinamą, beveik mistinį jo pobūdį. Tik nedaugelis po pirmo pasaulinio karo priėmė rimtai šį revoliucinį sąjūdį tokiam atsilikusiam krašte, kuris visą laiką išbuvo Europos istorijos periferijoj. Pranašautojai tarė Rusijos revoliuciją išsilaikysiant gal penkis, dešimt, o daugiausia dvidešimt metų, bet kai 1933 m. nacionalsocia-lizmas užvaldė Vokietiją, komunizmo dienų galo dar nesimatė. Ne vienas šviesus protas tada vėl pranašavo galą visoms diktatūroms ir totalitarinėms valdžioms. Tačiau politikos vyrai, su nepasitikėjimu žiūrėjusieji į bolševizmą, pajėgusį įsistiprinti viduj ir plėsti savo įtaką tarptautinėj politikoj, nustojo tikėję į greitą jo galą. Populiari teorija buvo, kad bolševizmas galės būti sugriautas tik kitos totalitarinės sistemos, joms rivalizuojant, arba kilus tarptautiniam konfliktui. Daug kas tą vaidmenį skyrė nacionalsocializmui. Kai kurie savo viltis pamatyti bolševizmo griuvėsius grindė filosofinėmis ar religinėmis idėjomis, pažeisto teisingumo atstatymu, bausme už žiaurumus, laukiamu amžinojo teisingumo ar Dievo apvaizdos įsikišimu. Kiti buvo įsitikinę efemerišku rusų revoliucijos pobūdžiu ir teigė ją sugriūsiant dėl vidaus silpnybių.
Aprimus nepavykusiems bandymams po pirmo pasaulinio karo išplėsti revoliuciją Europoj — Berlyne, Miunchene, Budapešte, Milane — bolševikų gaujoms užkliuvus ir kruvinai susigrūdus prie Varšuvos ar prie Panevėžio, niekas rimtai dar nepaisė kalbų apie pasaulinę revoliuciją ir su pasitenkinimu buvo prisimenama, kad žvėris uždarytas savam narve. Maskva atrodė toli nuo Europos, o karinis Rusijos potencialas iki karo su Suomija menkai buvo vertinamas. Bet bolševizmas laukė savo progos. Ir štai per paskutinius penkiolika lemtingų pasaulio istorijos metų bolševizmas išėjo galingesnis ir grėsminges-nis negu bet kada. Sistema, labiausiai sukilusi prieš protą ir prigimtį, pasirodė galinti laikytis. Negalėtume pasakyti, laikytis tik jėga. Tegul ji užgulusi rusų tautą ir kitus savo žiauria priespauda, bet skersai išilgai pasaulį prisodinta komunizmo idealistų ir fanatikų, dažniausiai nebe proletariato, bet intelektualų klasės žmonių, su dideliu pasišventimu dirbančių pasaulinės revoliucijos vėliavai iškelti. Taigi, bolševizmas išėjo dinamiškas į pasaulinę areną ir virto didžiuoju pasaulinės istorijos faktu, kurio pasėkos ateičiai nepermatomos. Suktu nukariavimu ir infiltracija jis laimėjo pusę Europos ir mažiausia pusę Azijos, sykiu susukdamas pavojingus lizdus visuose kituose kontinentuose. Liaudies fronto vyriausybės ir Ispanijos civilinis karas buvo pirmas didelis ekspansijos bandymas, o po didžiausių laimėjimų, karui baigiantis, pasaulinis bolševizmo dominavimas ėmė atrodyti reali galybė.
Labai svarbu suprasti tikrąjį bolševizmo (kaip istorinės jėgos) pobūdį ir galimą jo vaidmenį pasauliniam vyksme. Nuo to gali priklausyti net praktinis nusistatymas jo atžvilgiu. Šiandien Maskva yra ne tik rusiškojo imperializmo sostinė, bet ir pasaulinės bolševizmo ekspansijos centras. To pasėkos daug gilesnės: Rusijos ekspansijos paliestos ne tik Baltijos tautos, bet visas pasaulis perskirtas į dvi dalis ir grėsmė nukreipta prieš visus likusius laisvus žmones. To dėka bolševizmas šiandien virto vienu iš svarbiausių, arba tiesiog pačiu svarbiausiu pasaulinės politikos faktorium. Ir daugiau negu tik pasaulinės politikos. Galima suprasti ir pateisinti mažos tautos nekantravimą ir nusivylimą, kodėl niekas nesirūpina mūsų reikalais ir nekalba apie Baltijos žemių išlaisvinimą. Todėl, kad savi rūpesčiai visai natūraliai atrodo patys svarbiausi. Tačiau bendrojoj plotmėj visai suprantamu būdu dalinius rūpesčius nustelbia daug platesnės problemos. Vienos ar kelių tautų šauksmas pasirodo silpnas prieš tiesiog kosminį tų problemų platumą ir svarbą, kuri gali būti išreikšta žodžiais — pasaulinė pikto jėgų grėsmė.
Antras faktas — bolševizmas nėra tik į kelis asmenis atremtas despotizmas, Rusijos karinės jėgos palaikomas. Tai neasmeninė sistema; to dėka jis sugebėjo pergyventi valdžios pasikeitimą Stalinui mirus, ir viltys jį sugriūsiant dėl vidaus nesantaikos arba dinastinių kovų pasirodė perdėtos. Nors fizinė prievarta yra esminė despotizmo dalis, lygiai svarbūs bolševizmo sistemos elementai yra jo ideologinis turinys ir psichologinis apeliavimas į tam tikrus bendruomenės sluogsnius. Todėl kova su bolševizmu nėra tas pat, ką sunaikinti jo karinę jėgą. Galimas daiktas, kad apgautos arba išduotos tautos su despotais susidorotų labai greitai, jeigu tik raudonųjų armijų ramstis sugriūtų. Tačiau visuotinė pergalė prieš komunizmą nebūtų lengvai pasiekiama ir todėl, kad Maskva nebus vienintelis karinės jėgos centras, bet tokių gali išaugti ir daugiau, pvz. Kinija (prie Europos bolševizacijos grėsmės gali dar prisidėti kita — sumongo-linimas). Bandymas pasiekti pasaulinio dominavimo neišvengiamai veda į karinį konfliktą, bet, sekant visos sistemos esme, reikia manyti, kad neužteks vien tik materialinių pasiruošimų. Laisvose tautose komunizmas plinta naudodamasis įstatymų liberalumu, sumažėjusiu moraliniu atsparumu. Nauja tikrai didelė bent psichologinė problema — virtimas komunistais daugelio sočių ir gerai gyvenančių intelektualų klasės žmonių.
Europos moraliniam atsparumui tiesiog tru-pant prieš pasaulinį komunizmo pavojų, būsimam konflikte jis gali turėti tik vieną tikrai pajėgų priešą. Todėl niekas visai tikrai negalėtų pasakyti, kokių galimybių tokiam konflikte slepiasi, nė kuo jis tikrai gali pasibaigti. Nekariniai faktoriai gali labai daug nulemti, nes juk ir dabar toki faktoriai atsakingi už moralinį tautų sugniužimą. Pavojinga iliuzija manyti, kad bolševizmas laikosi tik jėga ir plinta tik ginklų nešamas. Jokios moralės nevaržoma veikimo laisvė, nuostabus fanatizmas ar idealizmas įsiskverbia ten, kur jėga dar nepasiekia. Būdinga, kad didžiausiais presais komunistų vadai laiko sykiu Jungtines Valstybes ir Romą, nors Vatikanas negalės pastatyti nė vieno kareivio bolševizmo ekspansijai užtvenkti. Taigi, suprasta, kad idėjinis priešas — krikščionybė yra didžiausia kliūtis nekarinei bolševizmo ekspansijai.
Jeigu marksizmas šiandien nebūtų Įjungtas į bolševistinę sistemą, šiandien jis su visais savo aspektais greičiausia būtų atgyventas ir užmirštas mokslas. Tai matyti iš to, kad laisvųjų kraštų socialistai, išskiriant Maskvai klusnias komunistų partijas, pozityviai jo atsisako. Pvz., Vokietijos socialdemokratai: dialektinis materializmas jiems paliko tik metodas, bet ne šventa tiesa; klasių kova atmetama; socialdemokratų partija nėra tik darbininkams, joje turi tilpti visi; kova su religija atšaukiama ir siekiama palankaus nusistatymo. Tai visai panaši programa į anglų darbo partijos. Gurian (plg. Der Bolschevismus) tvirtina, kad marksizmas nė nesudaro bolševizmo esmės; jis buvo tik revoliucionierių ideologija, nuo kurios bolševizmo kūrėjai — Leninas ir Stalinas — daugiau ir daugiau nutolo. Reikšminga, kad jame tvirtai išsilaikė tik pačios pagrindinės marksistinės pasaulėžiūros idėjos — materializmas ir ateizmas, tuo tarpu Markso socialinė filosofija patylomis buvo numesta į šalį. (To nepaisant, jis ir šiandien oficialiai laikomas vienu iš bolševizmo "šventųjų") Šiandieninis bolševizmas yra junginys dviejų dalykų: agresyvaus, kovojančio marksistinio materializmo ir tam tikros totalitarinės fizine jėga paremtos valstybės formos. Tą modifikuotą marksizmą Rusijoj gyvą palaiko valstybės aparatas, o laisvuose kraštuose — komunistų partijos disciplina. Antrasis elementas — totalitarinė valstybinė forma, yra gal vienkartinis istorinis faktas. Mat, fizine jėga remiama santvarka turi rūpintis sau užsitikrinti tęstinumą, kurio netekusi ji tikriausiai gali neatsikelti. Užtat tas įnirtęs saugojimas valdžios nuo vidaus priešų.
Užsienio atžvilgiu bolševizmas yra dinamiškas, kaip ir kiekvienas imperializmas. Jo dinamiškai ekspansijai ribas gali nustatyti tik išorinės kliūtys, nes jis siekia pasaulinio dominavimo. Tuo tarpu kai Europos tautų imperializmas buvo egoistinis ir siekė pirmoj eilėj turto, bolševizmas yra mesianiškas, nes tikima į savo ypatingą paskirtį, kuri yra pasaulinė revoliucija. Šitas mesianizmas yra dalimi perimtas iš marksizmo (Marksas skyrė proletarų klasei tam tikrus didelius, pasaulinius uždavinius), dalimi jis jau glūdėjo pačioj rusų tautoj (plg. Solovjovo įsitikinimą, kad Rusija skirta didelėms kančioms ir dideliems darbams krikščioniškoj Europoj). Palyginę rastume, kad tas mesianizmas, tas tikėjimas į pasaulinę revoliuciją ir vadinamojo proletariato (kuris iš viso retai kur susivokia toks esąs) valdžią yra labai abstraktus dalykas, iš tikrųjų bent tiek pat abstraktus, kaip ir religinės sąvokos. Todėl jis gali būti savas tik visai nedideliam skaičiui žmonių. Visi kiti iš komunizmo laukia gero gyvenimo, valdžios, arba patenkinimo savo pavydui ir kerštui prieš tuos, kurie daugiau turi. Tuo tarpu kai krikščionybė kiekvieną padaro atsakingą prieš savo įsitikinimus, komunistinis sąjūdis faktiškai susideda iš mažo skaičiaus vadų ir didelio skaičiaus vedamųjų arba įvairių iliuzijų suvedžiotų.
Bolševizme randama ir daugiau rusiškai etnologinių arba nacionalinių elementų. G. de Reynold teisingai nurodo aziatišką bolševizmo pobūdį, paveldėtą iš tam tikrų rusiškų polinkių. Tai brutalumas ir panieka protui arba antiracionalizmas, į kuriuos geriausiai tiko įskiepyti marksistinius daigus, nes europiečio galvoj jie kažin ar iš viso būtų prigiję. Palyginus su dabartinėmis mokslo išvadomis ir ekonominiais laimėjimais, ir grynas marksizmas ir bolševis-tinė sistema atrodo pasijuokimas iš sveiko proto. Aziatiško brutalumo reiškėjai yra rusų diplomatija ir raudonoji armija, palikusi daug atsiminimų antrame pasauliniame kare. Aziatiškas rusų komunizmo pobūdis darosi visai suprantamas iš to, kad Rusija, niekada nepritapusi prie Europos, per revoliuciją visai nuo jos nusisuko, kol paskiausiu laiku grįžo jau kaip užkariautoja. Jausdamas tam tikrą kultūrinį bendrumą su Azija, jau Leninas pareiškė didelį susidomėjimą Kinija. Ypač šiandien mes visai gerai pradėsim suprasti reikšmę jo posakio: "Kelias į Paryžių eina per Pekiną". Aziatų pavojus, kurį išgąsčio pilnose vizijose numatė Solovjovas ir kiti senesnio laikotarpio mintytojai, darosi visai konkretus, pasauliniam komunizme Kinijai įgijus tiek daug svorio. Nėra negalima, kad masės aziatų gali pakartoti savo antplūdį į krikščionišką Europą, vedamos ne Čengis-Chano ar Atilos, bet marksizmo fanatikų.
(Bus daugiau)
|
|
|
|