|
|
LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE |
|
|
|
TURINYS: 1. Įžanga: Tautiniai mūsų sąjūdžiai ir nacionalizmas. — 2. Posūkis fašizmo kryptimi. — 3. Įsižeidimas liberalizmu. — 4. Kilmė ir ryšiai su liberalizmu. — 5. Tautiškumas, sukeistas su liberaliniu individualumu. — 6. Pesimistinė pažiūra į žmogų, priešinga super-optimistinei liberalų pažiūrai. — 7. Formalinė lietuvybė prieš žmogiškąjį turinį. — 8. Idėjų reliatyvinimas, kaip formos suabsoliutinimo vaisius. — 9. Autoritetiz-mas prieš kitus tautos autoritetus. —10. Priešpartinė ir priešdemokratinė kova valstybiškumo vardan. — 11. Valstybės pirmumas, sukeistas su "Krašto" (rezistencijos) pirmumu. — 12. "Krašto" pirmumas, siejamas su priešpartiškumu ir vriešidėjine demokratija. — 13. Priešidė-jinė demokratija arba beidėjinis fatalizmas, kaip bendra liberalų ir nacionalistų kovos plotmė. — 14. Beidėjinio totalizmo įsikūnijimas politikos primato "pasaulėžiūroj". — 15. Idėjinio totališkumo ir beidėjinio totalizmo išsiskyrimas. — 16. Išvada: Nacionalizmas, kaip lietuviškosios galvosenos suskilimo apraiška.
1. Tautiniai mūsų sąjūdžiai ir nacionalizmas
Prieš leidžiantis į lietuviškojo nacionalizmo problemas, verta išsiaiškinti vienas skirtumas. Nacionalistinės mūsų grupės mėgsta vadintis tautiniais sąjūdžiais. Šį vadinimąsi visuomenė priima kaip faktą, nors ir negalvoja, jog nacionalizmas išsemtų tautinių sąjūdžių visumą. Argi tautiniai mūsų sąjūdžiai nėra ankstyvesni, savąja paskirtimi tikslingesni, o apimtimi net įvairesni, negu mūsasis nacionalistinis sąjūdis, tiksliau — sąjūdžiai?
Žiūrint istoriškai, tautiniai mūsų sąjūdžiai yra daugiariopi. Bene pirmasis yra kalbinis sąjūdis, prasidėjęs 16 amžiuje ir ypatingu būdu įprasmintas kan. Mikalojaus Daukšos jo Postilės prakalboje. Jis turėjo ne tik tautinį, bet ir religinį-sielovadinį pagrindą. Šio sąjūdžio įkandin ėjo kultūrinis, — pažadintas krikščionybės stiprėjimo ir vienuolynų, jų mokyklų bei spaustuvių steigimosi. Šio sąjūdžio ženkle praėjo 17 ir 18 amžius — iki valstybės žlugimo. 19 amžiaus pradžioje iškilo literatūrinis sąjūdis, paskatintas Vilniaus universiteto ir gyvai pasigautas žemaičių, besitelkiančių aplink vysk. Juozapą Arnulfą Giedraitį. Tai buvo šviečiamojo europinio laikotarpio įtakų padarinys. Socialinis-ūkinis sąjūdis, susietas su sukilimais, pasireiškęs baudžiavos naikinimu ir valstiečių būklės gerinimu, buvo prancūzų revoliucijos šūkių vaisius. Savitas, tautiškai krikščioniškas tų šūkių pritaikymas buvo Valančiaus sąjūdis — liaudies švietimas parapijinėmis mokyklomis, vėliau slaptomis kaimo ir motinos mokyklomis, knygnešyba, krašto blaivinimu ir pasipriešinimu pravoslavinimui bei rusifikacijai. Tautiškai romantinis ("Aušros") ir realinis ("Apžvalgos" ir "Varpo") sąjūdžiai buvo tęsinys Valančiaus sąjūdžio, papildyti kitų tautų kovos už nepriklausomybę įtakomis: vienas pasirinkęs daugiau teigiamąją kryptį — žadinti tautos didybės bei vertybes pergyvenimą, antrasis daugiau neigiamąją — kovoti prieš rusifikaciją ir kitas tautos pagrindų naikinimo apraiškas.
Politiniai mūsų sąjūdžiai, prasidėję 19 a. pabaigoj ir išsikristalizavę 20 a. pradžioj, kurį laiką neišvengė svyravimų, galutinai atsirėmė į aiškų tautinį pagrindą. Visos pagrindinės grupės įglaudino tautiškumą į savąsias idėjas ar beidėjiškas pažiūras. Ta prasme jos ir nūnai laikytinos tautiniais politiniais sąjūdžiais. Panašiai ir visuomeninės bei kultūrinės mūsų organizacijos, savo veikloje stipriai pabrėžiančios tautinius reikalus, yra vertos vadintis tautinio sąjūdžio vienetais.
Visi šie sąjūdžiai, nors ir per pirtes (dalimis) siekia tautybei duoti tam tikrą pagrindą, ją plėtoti kuriuo nors požiūriu arba ją apginti nuo naikinamųjų išorinių bei išvidinių veiksnių Tautiniai sąjūdžiai siekia tautybę apipavidalinti arba bent pagrįsti kitomis vertybėmis, tuo būdu duodami jai, kaip formai, tam tikrą turinį.
Visai kitu keliu eina nacionalistiniai sąjūdžiai. Kaip toliau matysime, jie supranta tautybę kaip turinį, iškelia ją netgi visų idėjų viršūnėn, jos vardu atsisako kitų vertybių arba bando jas prilenkti šiai vienai vienintelei. Tautybė jiems neatskiriama nuo valstybės, netgi nuo pačių nacionalistinių sąjūdžių.
Tautiniai sąjūdžiai kyla natūraliai ir savaimingai, žiūrint tautos uždavįnių bei reikalų. Jų paskirtis tautybei yra esmiškesnė ir apimtis žymiai platesnė. Nacionalistiniai sąjūdžiai yra dirbtinesni, pertempti ir jų paskirtis išimtinai politinė — sueinanti į valstybinį — režiminį interesą. Tas interesas tačiau turi aiškų pasinešimą būti išplėtotas į visas tautinio gyvenimo sritis. Tuo būdu tautybei jis neša susiaurinimą ir sumonopolinimą.
Šia prasme nacionalizmas nebėra naujas reiškinys nei mūsų visuomenėje, nei politikoje. Savu laiku jis jautėsi vienintelis savo erdvėje ir negalėjo prileisti, kad šalia jo galėtų būti kitas koks nacionalinis sąjūdis. "Lietuviškasis nacionalizmas. — Vyt. Alanto žodžiais, — kaipo energingos ir pasinešusios tautos vaisius, negali, be abejo, sutikti su tuo faktu, kad šalia jo atsirastų kitas nacionalizmas, kuris nesiderintų su bendromis Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos politinėmis, kultūrinėmis bei tautinėmis aspiracijomis, o gal dar joms ir priešintųsi. Nacionalizmas nemėgsta savo ribose svetimų tautinių oazių, kurios kenkia jo vieningumui" (Lietuviško nacionalizmo erdvė: "Vairas" 1939, nr. 44, p. 862).
Nacionalizmas tada siekė būti vieningas ir net vienas savo erdvėje, ir ta erdvė jam buvo visa sava tauta ir valstybė su visomis jos aspiracijomis. Dėl to jis negalėjo mėgti šalia savęs ne tik tautinių mažumų, bet ir savos genties nacionalistinių sąjūdžių. Tautininkiškasis nacionalizmas nemėgo voldemarinio, lygiai kaip ir šis nepripažino pirmojo. Turbūt, ir dabar pirmasis neatsisako tautinės visumos, kaip to neatsisako ir antrasis, nūn pasivadinęs Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiu (LAS). "LAS yra tautinė lietuvių organizacija, kuri apima visas tautos jėgas ir pavienias asmenybes, vieningam Lietuvos laisvinimo darbui. . . LAS nori atsiekti vispusiškos gerovės lietuvių Tautai, neatsižvelgiant nei religijos, nei politinių pažiūrų skirtumo" (m. p. Y.) (K. Vabalaitis, "Organizuojasi lietuviai naciai": L. Lietuva 1955, nr. 13-14).
Dabar, tremtyje ir emigracijoje, mūsų nacionalizmas išsiskleidė į ketvertą šakų ir, reikia manyti, jos nelabai viena kitos mėgsta, nes kiekviena eina savu keliu. Pastaruoju laiku pasiekta dalinė snntarvė, atrodo, nepakeičia esamų skirtybių. Kodėl? Ar dėl to, kad kiekviena siekia tos pačios — visos ir vispusiškos — erdvės ir tų pačių aspiracijų?
Jei net lietuviškasis nacionalizmas neturi vieno kelio, ar vienumas būtinas kitiems tautiniams sąjūdžiams? Ar tautinis formalinis ir prigimtinis vienumas nėra pagaliau visiems bendras, dėl to daugiau siektinas moralinis vieningumas, atremtas į bendrus galvojimo ir gyvenimo pradus? Ar siekiamasis nacionalistinis vienumas neskaldo ir nepažeidžia tikrojo tautinių sąjūdžių vieningumo?
Kuo gi mūsų lietuviškasis nacionalizmas remiasi, koks jo pagrindas: saviti, lietuviški reikalai, ar svetima įtaiga bei įtaka, perkelta į savų reikalų plotmę? Ar jis tikrai "nepasidavęs internacionalams, tarnauja tik Lietuvai", o gal, kopijuodamas kitas nacionalizmo formas, prisimeta Lietuvai, kaip svetimas jos prigimčiai?
Koks jo idėjinis turinys: esminis ar grynai formalinis? Kokia jo dvasinė giminystė su klasinėmis nacionalizmo formomis — fašizmu ir nacizmu? Kokios jis laikosi politinio tvarkymosi sistemos, bent teorijoj: demokratinės, kaip nūnai reiktų laukti, ar priešdemokratinės, kaip tai būtų jam būdinga? Koks jo santykis su krikščionybe ir su liberalizmu: opozicinis ar pozicinis?
Domėtis šiais klausimais būtų, rodos, natūralu ir tikslinga. Atsakymą turėtų padėti mums susirast pačios šios krypties atstovai ir jų spauda. Mūsų uždavinys būtų teisingai juos suprasti ir pasidaryti teisingas išvadas bei sprendimus. Tai galėtų būti svarbu ypač šiuo metu, kai tautos problemos yra visiems jautrios.
2. Posūkis fašizmo kryptimi
Pirmoji artima nacionalizmui srovė pas mus buvo viltininkai — pažangininkai — tautininkai. Ligi 1926 metų ji neišsiskyrė ryškiomis, tipiškai nacionalistinėmis savybėmis: tautiniu formalizmu, valstybininku autoritetizmu, politiniu priešdemokratiškumu. Visa tai iškilo tuomet, kai ši srovė atsidūrė valstybes vadovavimo padėtyje. Tada ir prasidėjo mūsų nacionalizmo pasireiškimas, ir jo mokytojas buvo ne kas kita, kaip italų fašizmas. "Nepaslaptis, — kalbėjo A. Smetona, — kad Tautininkų Sąjungai patinka dabartinė Italijos tvarka. . . Fašizmas yra juk tautiškas dalykas. Principai, kuriais vadovaujasi fašizmas, gali tikti ir kitam kraštui, bet jų išplėtojimas pareina iš tautos struktūros ir tautinių ypatybių . . . Fašizmo pagrindas yra tautiškumas; taigi, norint fašistiškai tvarkytis, visų pirma tenka savo tautos savybėmis vadovautis, savo krašto sąlygose ugdyti kitur pasireiškusią idėją" (Pasakyta parašyta, Kaunas 1935, p. 314, 315, 326).
Tautininkų kūrėjo ir vado dėmesys fašizmui galimas suprasti dviem atžvilgiais. Viena, kad su fašizmu pasaulio politikos ratas atrodė pasisukęs "visuotines parlamentarizmo ir demokratizmo krizes" kryptimi (p. 321), kad "nacionalizmas praneša internacoinalizmą" (p. 311), pagaliau, kad stipriai įsigali "fašistiškos sroves visame pasaulyje" (p. 326). Antra, pati' tautininkiškoji lietuvių kryptis ligi tol nebuvo turėjusi aiškesnių pagrindų, dėl to reikėjo kuo nors sekti ir iš ko nors mokytis. A. Smetonos žodžiais, "tautininkams trūksta aiškiai išdėstytos ideologijos, dėl to Sąjunga tebėra linkme, tik su kaikuriomis gairėmis, su tuščiais protarpiais, su nemažomis spragomis. Tautininkai skelbiasi siekią tautos idealų ... O kas gi yra tauta?" (op. cit., p. 305). Atsakymą jis randa fašizme.
Kaip fašizmui valstybė buvo tautos forma, o tauta jos turinys, taip ir A. Smetonai atrodė, kad "valstybiškumo sąvoka yra tautai aukščiausia .. . Italija pirma suprato šią tiesą, pirma kritiškai įvertino parlamento ir jo komponentų (partijų) skurdą . . . Partijose, esą, atsimuša visumos siekimai, vadinasi, partijos esančios sudėtinės dalys šiokiai ar tokiai tautos valdžiai, taigi už partijas nieko augščiau nesą . . . Visuotinės morales nebesą, o esanti tik partine, bet visumos, šalies ar tautos vardu skelbiama . . . Mussolini įžiūrėjo, kad nė viena visumos dalis negali apseiti be valstybines paramos, kad valstybė nėra partijose, o viršum jų (m. p. Y.).. . Valstybės reikalas nėra partijų sumos ar bent jų dogmos reikalas . . . Valstybės valdžia, sudaryta visuomenės dalių solidarumo dėsniu, bus tautiška valdžia. Krašto atstovybė tuo būdu yra ne daugumos, o visumos reiškėją. Nebėra partijų, o yra organizuotos visuomenės dalių vadovai" (op. cit. p. 307, 312, 313).
"Taip tauta, valstybės forma aprėpta, rikiuojasi į vieningą vadovybę . . . Galiausiai vienas asmuo, stovįs vadovybės viršūnėje, turi išlyginti daugumos ir mažumos skirtumus. Juk tik vieno žmogaus valia tegali būti vieninga" (A. Smetona, op. cit. p. 323).
Taip A. Smetonos žodžiais, "norima naudotis fašizmo patyrimu" (p. 326). Fašizmas jam atrodė priimtiniausias iš visų kitų bandymų, išaugusių iš visuotinio nusivylimo politiniu liberalizmu. "Priešingas liberalizmui sąjūdis pasirodė, kaip galima pastebėti, trepojas: socialistiškai komunistiškas, fašistiškas ir autoritetiškas, dar neišryškėjęs jokia ypatinga doktrina" (p. 322). Komunizmą jis vadina "suakmenėjusia doktrina", kuri "panaikino kapitalizmą ir jo pareigas sau pasiėmė". Fašizmą ir nacionalsocia-lizmą jis laiko tik suvaržančius kapitalizmą, tačiau "abu (šių srovių vadai, Y) kovoje su komunizmu buvo remiami didžiojo kapitalo — pramonės ir prekybos".
Kalbėdamas apie nacionalsocializmą, A. Smetona pastebi, kad jo "tautiškumas daug opesnis už fašizmą . . . Nacionalsocializmo skelbiama moralė yra siaurai tautiška santykyje su kitomis tautomis: vokiečių reikalui saugoti ir ginti visos priemonės leistos. Nereikia paisioti nei mokslo, nei meno, nei religijos" (p. 324, 325).
A. Smetona buvo įsitikinęs, kad tik "fašizmas siekia universalizmo". Tačiau jis nedrįso pranašauti, "ar fašizmas yra nusistovėjusi politikos santvarka"? Jam "tik aišku, kad nėra amžinų politikos sistemų" — jos tol laikosi, kol atitinka savo laiką. Žiūrint laiko, "kodėl negali įsivyrauti daug kur kas panašu į fašizmą?"
Tuo metu dar nebuvo stipriai įsivyravęs nacionalsocializmas, kuris vėliau, kaip dar radikalesnis bandymas, ėmė žadinti ir mūsų jaunųjų tautininkų, ypač voldemarininkų sąmones. Smetonos nuosaikumas mokytis naujais pavyzdžiais būtų sunkiai apvaldęs jaunųjų radikalumą, jeigu tarptautiniai įvykiai nebūtų sustabdę pasireiškusios raidos. Bet tas radikalumas, kaip toliau matysime, išsilieja nūnai kita forma.
A. Smetonai rūpėjo derinti tautiškumą su universalumu. Jis ir tautos auklėjimą norėjo pagrįsti visuotinėmis idėjomis, dorine prigimtine ir religine tvarka. Dėl to jis bandė pateisinti ir tautininkų atsiribojimą nuo nacionalsocialistinio rasizmo ir nuo liberalinio demokratizmo. "Kai rasizmo teorija neišlaiko kritikos šviesoje, tai gal demokratizmas tiktų tautiškam auklėjimui? Bet jis tik forma be turinio, dėl to, siekdamas lygybės, jis dažniausiai pasiekia nelygybės. Demokratizmo lygybė mechaniška, dykavidurė. Demokratizmas nėra dorovės dėsnis . .. Argi ne demokratiškai rinktas Atėnų teismas balsų dauguma pasmerkė mirti nekaltą Sokratą? Mes norime juk teisingos lygybės dėsnio . . . Jo turime j ieškoti ne ten, kur kas yra, o ten, kur kas turi būti. . . . Kaip logika, taip ir teisingumo nuovoka yra juk mums įgimta . . . Teisingumas eina... sąžinės įsakymu" (p. 336-37). "Teisingumo dėsnis visuotiniškas, tinkąs auklėti visoms tautoms ir visuose kraštuose . . . Teisingumas nėra pasenęs krikščionių moralės dėsnis" (p. 338-39). "Teisingumo lygybė skiriasi nuo demokratinės lygybės tuo, kad ji yra esmė, ne vien forma" (p. 337).
Kalbėdamas apie religiją, A. Smetona teigė, kad ji yra "visose tautose auklėjimo pagrindas (ir) yra sau tikslas. Tai didžiausia žmogaus teisė; ji įgimta jam, kaip tiesos siekimas ir menas. Bet kaip pasitaiko žmonių, klausos nustojusių ar spalvų nebeatskiriančių, taip netrūksta ir tokių, kurie praranda religijos jausmą. Kaip suprantame ir nebaudžiame vienų, taip nenuosaku būtų bausti ar varžyti ir tie. Vadinasi, pripažįstame laisvę tikėti ir netikėti, nors negalime abiejų lygiomis statyti visuomenės auklėjime. Taigi religija — dėsnis, o areligija išskirtis" (p. 328). "Auklėjimo pagrindai — religinės tradicijos, kuriomis gyvena tauta, ir tautinės tradicijos" (p. 314).
3. Įsižeidimas liberalizmu
A. Smetona galvojo, kad "reakcija liberalizmui dar tebeina, dar nėra išsireiškusi galutinė pastovi forma", tačiau jau laikas ir Lietuvai atsisakyti "pasenusio liberalizmo". Jo žodžiais, "įsižeidusi liberalizmu, Lietuva turi jieškoti naujo kelio politikos tvarkai.. . Reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo" (op. cit. 315). Tačiau, kaip matyti, tas "įsižeidimas" reiškiasi daugiau liberaliniu parlamentarizmu ir demokratizmu, atseit — tomis politinėmis formomis, kurios vartotos pas mus iki 1926 metų. Tai yra tik dalinis atsiribojimas nuo liberalizmo. Faktiškai ir Ant. Smetona pripažįsta, kad 'ir fašizmas yra liberalizmo vaikas, nors ir nebepaklusnus" (p. 325).
Fašizmas pakeitė tik kai kuriuos liberalizmo objektus. Konkrečiai, jis iškėlė tautinį vienalytiškumą prieš individualistinį daugialypišku-mą, kurį kaip dogmą išpažįsta klasinis liberalizmas. Antra, fašizmas palaužė demokratinį (partijų) išcentriškumą savuoju monopartiniu ir autoritetiniu įcentriškumu. Tuo atžvilgiu ir mūsų nacionalizmas nebuvo nei naujas, nei originalus, jis tik sekė "kitur pasireiškusią idėją". Tiesiogiai sekė itališkuoju fašizmu, tačiau, Iz Tamošaičio žodžiais, ir "Rusija, Italija, Ispanija, Lenkija yra aiškiausi pavyzdžiai, kurie matyti norintiems pakankamai aiškiai rodo, kad socialinis ir politinis reliativizmas mūsų laikų žmogaus jau nebepatenkina . . . Mūsų laikų žmogus tiek yra pasinešęs nuo socialinio ir politinio reliativizmo, kad jam geresnis atrodo socialinis ir politinis absoliutizmas, šiandien diktatūroje pasireiškęs, negu politinis reliativizmas, pasireiškęs demokratizme ir parlamentarizme" (m. p. Y.) (Kuria linkme: "Vairas" 1929, nr. 1, p. 15-16).
Mūsų nacionalizmo atstovų kalbos apie "organizuotą visuomenę" ir apie "tautos visumą" buvo taip pat skolintos iš kitų svetimų nacionalizmo leksikonų. Jos reiškė ne organiškai suvoktą ir ne natūraliai derinamą, o tik valstybės organizacijai palenktą visumą. "Mat, juo daugiau yra krašte organizacijų ir juo jos stipresnės, — pasak D. Cesevičiaus, — juo daugiau krašte yra organizuotų kovos frontų. Savaime aišku, kad tą organizuotą kovą gali tvarkyti tik stipri, aktyvi, vadinas, daugiau ar mažiau totalinė valstybė. Taigi, šiaip ar taip, patenkame į valstybės reples, į etatizmą (m. p. Y). Nors labai dėl to gaila, bet kol nepasikeis visuomenės pasaulėžiūra, tol visi kilnūs ir gražūs mėginimai atsimuš į etatistinę tikrovę" (Romuviečių organinė valstybė: "Vairas" 1936, nr. 5, p. 490).
Mūsų nacionalizmas nei galvojo, nei bandė derinti išcentrinius ir įcentrinius tautos elementus. Jo "vieningos linkmės kelias, — pasak B. T. Dirmeikio, — negali būti sudarytas iš įvairių visokiomis kryptimis išmėtytų takų ir takelių" (Pagrindinės priežastys: "Vairas" 1939, nr. 45, p. 881). Vietoj organiškos ir suderintos visumos jis siekė tik valstybiškai uniforminio vienumo. Vyt. Alanto žodžiais, ir dabar "reiktų skatinti ne išcentrinių jėgų palaidumą, bet skiepyti įcentrinių jėgų supratimą ir meilę. . . Demokratija nėra inkubatorius politinėms partijoms perėti. Nežinau, ar jie (demokratai) pagalvoja, kad skelbdami išcentrinių jėgų nekontroliuojamą išbuiojimą, jie skelbia, iš tikrųjų, visuomenės 'sudulkinimą', kitaip sakant, tokį politinį balaganą, kur visi šaukia apie viešuosius reikalus, bet niekas nesistengia jų tvarkyti" (Iš diferencijacijos i politinį balaganą: 'Mūsų Kelias" 1948, m/ 120).
Nacionalizmas tad nebuvo ir nūnai nėra vidurio sprendimas. Išaugęs iš opozicijos demokratini" m - partiniam daugelypiškumui, jis ir toliau liko tik toje pačioje opozicijoje. Jis susitelkė į vieną režiminį liberalizmo punktą ir bandė jį pakeisti kitu — priešingu. "Autoritetine valdžia įveikia opoziciją, norinčią atlaikyti liberališką režimą, ir ši galiausiai išnyksta ar bent pasislepia, tarytum būtų dingusi" (A. Smetona, "Vairas" 1936, nr. 1, p. 3). Kaip tik dėl to "ne kartą buvo padaryta priekaištų, kad tautininkų politinis galvojimas yra perdaug formalinis" (B. T. Dirmeikis, t. p.). Kaip toliau matysime, tas pats formalinis-režiminis opozicingumas tebelydi ir dabartinį mūsų nacionalizmą.
VYTAUTAS KAŠUBa RŪPINTOJĖLIS Statula Prisikėlimo bažnyčiai Toronte. V. Maželio nuotrauka.
Toks ir tėra skirtumas tarp "nepaklusnaus vaiko" nacionalizmo ir jo tėvo — liberalizmo. Kitais atžvilgiais, ką išpažįsta pastarasis, tai prisiima ir pirmasis, nors ir būtų pridengta kitais vardais. Atsiribojimas nuo tų liberalizmo elementų, kurie neigia prigimtinę ir religinę tvarką, randamas A. Smetonos raštuose ir bandytas vykdyti praktikoj, laikytinas tik jo asmeniškas autoritetyvus žygis, radęs atgarsį ir kituose senesniuose tautininkuose. Tai buvo žygis apvalyti nacionalizmo prigimtį nuo gimtosios liberalinės kaltės. Netekęs savo vado, mūsų pirminis nacionalizmas visu savo svoriu krinta atgal į beidėjinę ir bereliginę liberalizmo prarają ir tai sukuria jame dramatišką blaškymąsi. Iš vienos pusės norima pagreitintu ir persistengiančiu būdu, bent psichologiškai, atsipalaiduoti ir nuo buvusios diktatūrinės formos ir nuo A. Smetonos idėjų visuotinumo. Iš antros pusės nepajėgiama surasti nieko nauja, bent valdymo formos atžvilgiu. "Neabejotina, — pasak Br. Railos, — kad tautininkai, jų atžalos ir satelitai yra šiuo metu dar pats 'kontraversiškiausias' elementas liberalinėje santarvėje... (Bet) kaip parlamentarizmo ir demokratijos neofitų, liberalų santarvės siekimai iš jų (tautininkų) pusės yra bene nuoširdžiausi" (m. p. Y) (Pastabos apie liberalų santarvę: "Nemunas" 1951, nr. 5, p. 6).
Iš šių žodžių atrodytų, kad mūsų nacionalizmas iš buvusios kraštutinės savo opozicijos formaliniam liberalizmui vėl atkrinta į poziciją. Bet tai nėra teisinga. Mes dar turėsime progos įsitikinti, jog tai reiškia tik dvasinę - kilminę ir vidinę giminystę. Nesugebėjimas išskirti šių dviejų dalykų labai daug ką klaidina. Net klasinio mūsų liberalizmo atstovai, nesusivaikydami, iš vienos pusės giriasi pagimdę nacionalinius sąjūdžius, iš antros — purtosi jų giminystės. "Ar būtų galėję kilti tautiniai sąjūdžiai, tautų kovos už laisvę ir jų laimėjimai be liberalinės ideologijos"? — klausia Kazys Barys (Liberalai: "Santarvė" 1955, nr. 2, p. 60). "Revoliucinis liberalizmas buvo juo labiau patrauklus, — pastebi ir Dr. J. Pajaujis, — kad liberalinės idėjos žmonės visuose kraštuose siekė laisvės ne tik savo tautoms, bet stojo ir už mažų pavergtųjų tautų išlaisvinimą. .. . Tautinei kovai — kaip ir vėliau valstybinei kūrybai — būtinai reikėjo žmonių, kurie turėtų 'liuosybę mintyjimo'" (Dėl tautos laisvės: "Varpas" 1953, nr. 1, p. 6 ir 9). Tačiau, H. Blazo žodžiais, "ką bendro Benito Mussolini ir Adolfas Hitleris turi su liberalizmu? Tvirtinti, kad nacionalsocializmas yra kilęs iš vidurio liberalizmo, arba, kad vidurio liberalizmas yra nacionalsocializmas ir rasizmas, yra tas pat, kaip tvirtinti, kad pamišimas kilo iš protingo arba, kad protingumas yra pamišimas" (Pasaulėžiūra ir ideologija politikoje: "Varpas" 1953, nr. 1, p. 88-89).
Ar liberalizmas pažadino nacionalistinius sąjūdžius, ar jiems perdavė tik savo dvasią ir dabar ją stiprina, gal mums bent iš dalies paaiškins ir mūsų nacionalizmo —
4. Kilmė ir ryšiai su liberalizmu
Lietuviškasis nacionalizmas faktiškai išaugo iš tų pačių liberalinių šaknų. Pažangiečiai (tautininkai) subrendo Demokratų (liaudininkų) partijos prieglobstyje. Didesnių skirtybių, bent pradžioje, tarp jų taip pat nebuvo, jei neskaityt demokratų graižymosi į socializmą ir tam tikro nepajėgumo išsivaduoti iš socialistinių įtakų. "Tai, kas tik vėliau buvo pavadinta tautininkais,
— pasak Br. Railos, — yra tas pats kudirkinis liberalizmas. Tautininkų kilmė neabejotinai liberalinė (m. p. Y), tokiais jų dauguma visuomet ir pasiliko. Jų aršiausi vadai buvo liberalai ūkinėse ir kultūrinėse srityse. Jie tik sustiprino tautinio, nacionalinio prado pabrėžimą mūsų liberalizme, kas jam nebuvo kenksminga, greičiau naudinga, jei nesakyti būtina" (Pastabos apie liberalų santarvę, t. p.).
Ilgainiui vieni ir antri rėmėsi beveik tais pačiais buržuaziniais elementais: pirmieji laisvųjų profesijų atstovais ir turtingesniaisiais bei pažangesniais ūkininkais, antrieji, ypač vėliau, — stambesniais žemės savininkais, valdininkais, karininkais ir iš dalies mokytojais. Vieni ir antri išpažino tada madoje buvusį pažangumą, daugiau ar mažiau atsigręžusį prieš religinį bei krikščioniškąjį "atžagareiviškumą": pirm'eji daugiau faktu, antrieji — bent iš vardo. Demokratai — liaudininkai pirmajame nepriklausomybės tarpsnyje skaldė ne kieno kito, o tautininkų eiles. Tuo tarpu tautininkai autoritetinio savo valdymo metu tirpdė daugiausiai liaudininkiškosios krypties gretas. Abi naujos liaudininkų atšako3 — Santara ir Ūkininkų Partija — artimai bendradarbiavo tautininkų veldymo sistemoje.
Tas bendradarbiavimas ir pažiūrų giminystė pastaruoju laiku suvedė tautininkų ir liaudininku buvusius atstovus į naujus junginius, kaip Rezistencinė Lietuvių Santarvė, iš dalies Laisvės Kovotojų Sąjunga ir studentiškuosius sambūrius — "Šviesą" ir "Santarą"'.
Praktinėje politinėje veikloje, ypač vilkinėje, vienos ir antros krypties vienetai ilgą laiką sudarė bendrą vadinamą "laicistų" arba liberalų bloką, kuriame dalyvavo ir socialdemokratai.
Amerikos lietuvių gyvenime pirmieji įsikūrė (1914) tautininkai "Sandaros" vardu. Tada J. O. Sirvydas "Vienybėj Lietuvninkų" (1914, nr. 44) rašė, kad tautininkai buvę priversti suorganizuoti Lietuvių Tautišką Partiją ... Ji būsianti politinė ir kultūrinė organizacija. Kuo-plačiausiomis demokratijos pažiūromis atsiremdama, Lietuvos politikoje ji artimiausiai stovės Lietuvos Demokratų partijai (Kudirkos Varpininkams) (m. p. Y). Po metų jau paaiškėjo, kokios kryptys šioje partijoje reiškiasi. Alb. Rimka "Jaunojoje Lietuvoje" (1915, nr. 1) tada rašė, kad tautininkuose "aiškiai pastebima trys srovės: tautininkai-nacionalistai (dešinysis sparnas), tautininkai-liberalai (nelabai aiškiais, bet liberališkai demokratiniais palinkimais), ir tautininkai iš vardo, bet tikra žodžio prasme demokratai, su mažesniu ar didesniu palinkimu socializmui (m. p. Y), kaip ateities idealui".
Po 12 metų, liaudininkams esant valdžioje (1926), tautininkų "Sandaros" atstovų nutarimu, buvo priimta Lietuvos liaudininkų programa. Dėl to "Sandara" suskilo. "Vėliau, kaip rašo "Dirva" (1955, nr. 20, p. 8), pagal aplinkybes ir laiko reikalavimus, susidarė trys aiškiai tautinės srovės organizacijos: Amerikos Lietuvių Misija su centru Chicagoje, Lietuvai Vaduoti Sąjunga su centru Clevelande ir Am. Lietuvių Tautininkų Centras New Yorke. Šios trys organizacijos . .. 1949. 5. 21 New Yorke vieningai nutarė visas savo pajamas, fondus ir archyvus perduoti naujai steigiamai Am. Liet. Tautinei Sąjungai, o taip pat įstoti į ją su visais savo skyriais ir nariais". Taip apsijungė tautininkai, o buvusi tautininkiškoji "Sandara", nuo ano skilimo liko liaudininkiška. Amerikos lietuvių liberalizmą atstovauja tad dvi šakos su dviem organais — liaudininkiškąja "Sandara" ir tautininkiškąja "Dirva". Daug kur toliau ir dabar tebeveikia bendri abiejų klubai, kaip bendros kilmės liudininkai. Didelių skirtumų nesą ir tarp abiejų šių srovių; bent taip galvoja Sandaros vadas M. Vadyla: "esame visi tų pačių minčių žmonės, tik menki nesusipratimai mus skiria" (cit. iš K. S. Karpiaus "Tautininkai ir Sandariečiai": "Dirva" 1954, nr. 27-28).
Taip atrodo liberalinė mūsų Lietuvos ir Amerikos lietuvių tautininkų-nacionalistų srovių giminystė su kudirkinio liberalizmo srovėmis.
Kokia gi jų giminystė su tarptautiniais liberalų internacionalais? Kol buvome Lietuvoje, šis klausimas mums nekilo. Tada vargiai ir patys liberalų internacionalai būtų sutikę įsileisti į savo tarpą totalizmą atstovaujančias mūsų nacionalizmo grupes. Abejotina, kad ir šios, taip akivaizdžiai ir įsakmiai pasisakydamos prieš demokratinį liberalizmo pradą, būtų drįsusios prašytis į internacionalines liberalų institucijas.
Liaudininkiškosios mūsų grupės, kaip žinia, dalyvauja liberaliniame ūkininkų bei valstiečių internacionale. Voldemarininkai arba Lietuvių Atgimimo Sąjūdis, kaip praneša jų atstovas Stp. Vykintas, "LAS dalyvauja liberalų internacionale" (Lietuvišku keliu: "L. Lietuva" 1954, nr. 26). Lietuvių Rezistencinės Santarvės atstovai dalyvauja Egzilų Liberalų komitete ir Liberalų Internacionalo Taryboje ("Santarvė" 1954, nr. 8, p. 299 ir 1955, nr. 2 p. 61). Net šviesiečiai ("Šviesos" sambūris), kaip praneša L. Beliukienė, dalyvauja "Liberalų Internacionale, Egzilų Liberalų Unijoje U. S. A., Socialistų Internacionale ir kitokiose tarptautinėse organizacijose" ("Santarvė" 1954, nr. 1, p. 30). Reikia manyti, ir kitos dvi nacionalistinės grupės — tautininkai ir Laisvės Kovotojai — taip pat yra Liberalų Internacionalo nariai.
Mūsų nacionalistinės srovės anksčiau lyg nedrįso atviriau skelbtis savaisiais ryšiais, kurie prašoksta nacionalumo ribas. Jie netgi piktinosi kitų mūsiškių internacionalumu. Šiandien jie nebesivaržo prisipažinti ir prie savo pačių liberališkųjų pažiūrų. Tautininkų pirmininkas V. Rastenis, sakysim, skelbia vienu iš svarbiausių tautininkų uždavinių "vadovavimąsi visuomeninėj ir politinėj veikloj liberaliomis idėjomis" (plg. Laisvo žmogaus keliu į lietuviškumą, Chicago 1954, p. 28). Tokiu savo uždaviniu, matyt, laiko ir kitos trys nacionalistinės grupės (Lietuvių Atgimimo Sąjūdis, Laisvės Kovotojų Sąjunga ir Lietuvių Rezistencinė Santarvė), nes šių metų pradžioj jų visų (keturių) pasirašytoji bendradarbiavimo deklaracija buvo atvirai pavadinta "liberalinių jėgų konsolidacijos" bei "lietuvių liberalų santarvės" vardu (plg. Vyt. Alantas, Didžiojo apsijungimo užuomazgoje: "L. Lietuva" 1955, nr. 3).
Šie faktai berods yra pakankami mūsų nacionalizmą vertinti, kaip to paties liberalizmo padarinį ir tęsinį. Kuo gi būdingesnių šis liberalizmas skiriasi nuo liaudininkiškojo mūsų liberalizmo?
5. Tautiškumas, sukeistas su liberaliniu individualumu
Pirmoji skiriamoji riba yra žmogaus supratimas. Liaudininkiškoji kryptis, kaip žinia, išpažįsta tikėjimą individualiu žmogumi, o nacionalistinė — tautiškuoju žmogumi, lietuviu (plg. F. Neveravičius, LRS paskirties metmens: "Santarvė" 1955, nr. 1, p. 5). Liaudininkiškasis žmogaus supratimas nacionalistams atrodo per bendras — "visažmogiškasis, visapasaulinis" ("Santarvė" 1954, nr. 10, p. 361). Liaudininkai galėtų sakyti priešingai, kad nacionalistinė žmogaus samprata yra per siaura — tik "visalietuviška". Iš tikrųjų, abi šios sampratos yra labai ribotos ir formališkos. Tačiau ir liaudininkai, ir nacionalistai eina toliau į žmogiškosios prigimties supratimą, ir tai juos išskiria esmiškai. Trečiu atveju jie išsiskiria pažiūromis į žmogaus gyvenimo tvarkymą, ir būtent — formaliniu-politiniu būdu. Šie jų skirtumai yra verti mūsų dėmesio.
Imkime pirmąjį — formalinį skirtumą, kuris liečia žmogiškąsias būsenas. Liaudininkai laikosi pagrindinės liberalizmo dogmos — individualizmo. Ši dogma išplaukia iš žmogaus individualumo būsenos pervertinimo. Ši būsena nėra žmogui esminė: ji nerodo nei žmogaus protingumo, nei io valingumo, nei jausmų ištobulinimo. Individualus gali būti ir tas, kuris nėra pasiekęs proto ar jį praradęs. Panašiai ir tautiškumo būsena, kurią ypatingu būdu iškelia nacionalizmas, taip pat neišreiškia žmogaus esmės. Ji nieko dar nepasako apie žmogiškąsias galias ir jų vertę. Abi šios būsenos pasidaro reikšmingos bei prasmingos tik tiek, kiek jos išsiskleidžia ir apsipavidalina žmogiškoje asmenybėje.
Abi šios kryptys, iškeliančios tik žmogiškąsias būsenas ir toms būsenoms lenkti lenkiančios žmogaus asmenybę, neišvengiamai ją susiaurina, apriboja ir iškreipia. Individualumo ir jo laisvės dėlei, liaudininkiškasis liberalizmas ne-bepaiso, ką ir kaip žmogus galvotų — protingai ar paikai, ir ką bei kaip jis veiktų — tinkamai ar netinkamai. Individas, atseit, individualus žmogus yra pats sau mastas: jis pats sau nustato ir protingumo ir gerumo ribas. Panašiai ir mūsų nacionalizmo požiūriu, svarbu žmogaus tautiškumas — lietuvybė, nežiūrint, kas jis bebūtų, kaip galvotų, norėtų ar tikėtų. "Lietuviškojo žmogaus vertingumo laisvės kovoje mes niekad neseikėjome pagal jo tikybą, partiją ar privatinę pasaulėžiūrą" (A. D-as, Nesusipratimų uždangai pakilus: "Santarvė" 1954, nr. 8, p. 304). "Tikras vienijantis veiksnys yra lietuvybė, bet ne religinė idėja. Geras lietuvis yra ir katalikas, ir evangelikas, ir pravoslavas, jei jis nuoširdžiai Lietuvą mvli ir jai dirba. Blogas lietuvis gali būti, jei jis Lietuvos idėją naudoja tik piktam savo egoizmui patenkinti, ar materialistinių gėrybių tikslu" (Stp. Vykintas, Lietuvišku keliu: "L. Lietuva" 1955, nr. 5).
Tai yra formalinis žmogaus vertinimo mastas, atsietas nuo bet kurių vertybių. Tokiu pat formaliniu mastu pagrįstas ir liaudininkų išpažįstamasis individualumas, nieko bendra neturįs su visuotiniais dorovės bei religijos principais. Kaip šiam svarbu išsaugoti individualinę žmogaus laisvę ir ją apginti nuo "egoistinės" pasaulėžiūrų ar religijos atstovų "prievartos", taip ir nacionalizmui svarbu tik viena, kad "tautos idėja" nebūtų naudojama "piktam savo egoizmui". Jeigu tas egoizmas būtų tautinis, išeitų, kad lietuvis vis dėlto galėtų būti geras. Bet tada jis būtų blogas žmogus ir blogas savo religijos atstovas. Egoizmas savyje yra blogas ir jo negali išpirkti jokia "Lietuvos idėja". Žmogiškasis ir religinis gerumas savaime įsilieja ir į tautinį gerumą, tuo tarpu šis gali visiškai neatitikti pačios gerumo esmės. Ta prasme mūsų nacionalistai pamiršta A. Smetonos ispėjimą: "Kas lietuviška, tai turi būti ir žmogiška. Šiandien tautiškumas visur pasidarė labai opus, perdėtas. Daug kur jis suprantamas klaidingai. Kas savo sukurta, tai ir gera ir prakilnu, kas kitų tai niekis" (op. cit., p. 329). Panašiai reiktų pasakyti ir apie liaudininkiškąjį požiūrį: ar visa, kas išeina iš indivialinės laisvės, jau yra žmogiška — gera ir prakilnu, o kas su ja nesiderina — jau bloga?
Šis formalinis vienos ir kitos mūsų liberalizmo šakos skirtumas faktiškai nėra taip jau didelis. Iš tikrųjų, jis atsiremia į artimą bruožų santykį. Juk žmogiškasis individualumas prasitęsia į etninį-tautinį individualumą. Vienas antro jie nenaikina, tik papildo. Taip ir liaudininkiškąjį žmogaus supratimą bei vertinimą papildo nacionalistinis. Ta prasme jiedu negali pjautis ar kirstis.
6. Pesimistinė pažiūra į žmogų, vriešinga superoptimistinei liberalų pažiūrai
Kitu tačiau atveju, sprendžiant žmogaus prigimties problemą, šiuodvi mūsų liberalizmo atšakos pagrindinai išsiskiria. Liaudininkiškoji kryptis laikosi klasinio liberalų tikėjimo, jog žmogus iš savo prigimties yra absoliučiai geras. Jis norįs ir siekiąs tik gero ir, jei niekas jam nekliudytų, įvairiais "varžtais" jo neiškreiptų, žmonių pasaulis savaime virstų rojumi. Ši kraštutinė rousseauistinė optimizmo pažiūra kaip tiktai ir reikalauja žmogui neribotos laisvės, o tuo pačiu skatina visokią kovą prieš "varžtus", "prievartas", "pavergimus".
Nacionalistinė kryptis prisiima priešingą pažiūrą, kuri, pasak D. Cesevičiaus", skelbia, kad oasaulis skendi blogumuose, kad žmogus yra gili esnis savo blogąja prigimtimi ir kad jis gyvenime daugiau pasirodo blogas negu geras (m. p. Y). Taigi, tikėjimas geruoju žmogumi ir pašaulio harmonija šiandien pašlijo. Vadinas, atėjo pasaulėžiūros persilaužimas ir todėl visuotinė dezorientacija, krizė. Žmonės darosi dar labiau pakrikę, demoralizuoti tiek materijos, tiek dvasios pasauly" (Romuviečių organinė valstybė: "Vairas" 1935, nr. 5, p. 489).
Iš to išsiskleidžia skirtinga abiejų liberalizmo šakų pasaulėžiūra, tiksliau — požiūriai. Liaudininkai, sekdami savąją pažiūrą, skelbia visiškai "laisvą pasaulėžiūrą". Tuo tarpu nacionalistai, D. Cesevičiaus žodžiais, pripažįsta, jog "šitokiais laikais lengvai įsigali jėgos ir prievartis pasaulėžiūros" (t. p.). Pagal liaudininkų išpažįstamą "laisvąją pasaulėžiūrą," žmogus yra visiškai nieko nepriklausomas. Į viską jis žiūri tik pagal asmenišką supratimą ar nuožiūrą. Jis pats sau nustato gyvenimo tikslus ir priemones, nežiūrint, kokie bebūtų visuotiniai bei objekty-viniai reikalavimai. Jam niekas nieko negali pasakyti. Valstybė negali varžyti jo asmeninės laisvės, o Bažnyčia negali jam padėti net religinių reikalų srityje. "Kiekvienas laisvai apsisprendžia, supranta, — pasak M. Mackevičiaus, — kiekvienas pats pagal savo supratimą ir sugebėjimus suvokia Absoliutą ir nustato su juo santykiavimo formas. To reikalauja demokratiniai principai ir, pagaliau, žmoniškumas" (Iš varpininkų istorijos ir ideologijos: "Studentų Varpas 1948, p. 8). Humanistinė, tiksliau — individualistinė laisvė apsprendžia ir atskiro individo dorinius santykius. Tai reiškia, kad tuos santykius jis pats sau nustato ir, būtent — pagal savąjį mastą. "Žmonijos tarpusavio santykių etinės normos, suformuluotos antikiniame pasaulyje, ugdytos krikščionybės eroje, šiandien yra apsprendžiamos plačia humanizmo sąvoka (m. p. Y), suteikiančia žmogui dvasinę laisvę" (Studentų Varpininkų gairės, t. p., p. 10). Tai yra racionalizmo laikų palikimas: žmogaus protas esąs taip šviesus ir pajėgus, kad pats vienas, laisvai ir nieko nepriklausomai, gali viską gerai tvarkyti.
Kitais motyvais grindžiama nacionalistų prievartos pasaulėžiūra. Žmogus yra blogas, ir nepajėgus savo protu pažinti tikrąjį savo kelią. Dėl to "filosofijoje paneigiamas protinis pažinimas . . . Gyvenime įsigali neaiškios intuityviškos filosofijos grabaliojimai. Gyvenimas siūlomas tvarkyti ne proto ir sąmonės dėsniais, bet daugiau intuicija ir instinktų galia. Vieni pradeda jieškoti išeities mistikoje, kiti romantikoje" (D. Cesevičius, t. p.). Iš to susidarąs gyvenimo chaosas. "Vietoj humaniškumo mes matome, kaip žmogus ryja žmogų. Ryja ne paprastai, bet daug žiauriau už bet kokį gyvulį" (St. Marma, Asmeniškumas tautos vadavimo darbe: "L. Lietuva" 1955, nr. 12). Dėl to žmones reikia tvarkyti jėga ir prievarta. Jiems reikia ne laisvės, o tvarkos ir "botago".
Atidžiau pasekus mūsų nacionalistų spaudą, matyti, kaip visais frontais skelbiamas šis pesimizmas. Visur matoma užnuodyta atmosfera, visur tik bloga valia, piktnaudojimai, "pamišimai", moralinis susmukimas. Taip atrodo ne tik savasis — lietuvių gyvenimas, bet ir pasaulinis. Tam tikru pasigėrėjimu "Santarvė" (1954, nr. 6, p. 184) cituoja senuką Kari Barthą: "Viskas, ką šiandien matome prieš save, yra užteršta, suskystinta, nuvertinta . . . Žmonės niekad nebuvo geri, nėra geri ir niekados nebus geri (m. p. Y)... Šių dienų civilizuoto žmogaus moralė atsiskleidė, kaip baisiai plonas ledo uždangalas viršum primityvaus barbariškumo jūros". Pacitavęs šiuos žodžius, "Santarvės" bendradarbis J. L. prideda: "Lygiai ta pati mintis buvo pasakyta Vytauto Alanto "Pragaro Pašvaisčių" romano įžangoje, dėl ko buvo mūsų spaudoje kilę labai piktų atbalsių, autorių ir visus, kurie palankiai apie knygą atsiliepė, apskelbus stabmeldžiais, pagonimis ir, aišku, didžiausiais Lietuvos 'priešais'."
Jeigu lyginti mūsų nacionalistų spaudą su liaudininkų spaudos pasisakymais, galima rasti nemažą jų suartėjimą ir šiuo atžvilgiu. Optimistinė pažiūra į žmogų pas visus ir visų kraštų liberalus yra jau palūžusi. Matyt, ir jiems daro įtakos nacionalistinis ir komunistinis pesimizmas. Antra vertus, liberalizmas laipsniškai atsisako kitados dievinto racionalizmo ir su tuo susietos rousseauistinės pasaulėžiūros. Liberalizmas, neriasi į intuityvines, pasąmonines ir instinktines pažiūras. Kitados liberalizmas tikėjo, jog žmonija eina tiesia ir viršun kylančia pažangos linija. Tuo, kaip žinome, ilgą laiką tikėjo ir mūsų varpininkai — liaudininkai. Šiandien jau jie rašo: "Žmonija neina gražia geometrinės pažangos linija, bet valkiojasi, kaip girtas jūrininkas gatvėje . . . Plinta būties beprasmiškumo pajautimo epidemija, ypač prancūzų egzistencializmo puoselėjama . . . Mūsų epochoje karas, nedarbas, tariamoji perprodukcija, socialinis neteisingumas, biurokratizmo smurtas prieš asmenybę — atrodo yra pastovus ir nekintamas dėsnis" (Epochos profilis ir mes: "Studentų Varpas", p., 29).
Praktiškai mūsų liaudininkai yra atsisakę savo optimistinės pažiūros į žmogų. Tuo jie priartėja prievartos "pasaulėžiūrai" ir morališkai ją paremia. Suartėjimo ženklų galima rasti ne tik publicistikoje, bet ir beletristikoje. Kaip mūsų nacionalistai savo pesimistinių pažiūrų įkūnijimą mato Alanto "Pragaro Pašvaistėse", taip liaudininkai savajam posūkiui pesimizmo kryptimi galėtų rinktis Ant. Škėmos "Šventąją Ingą". Tačiau ir šiuo keliu pasukę, liaudininkai vis dar griežtai tebesilaiko absoliutinės individo laisvės, išvestos iš buvusios optimistinės pažiūros į žmogaus prigimtį. Tą pačią laisvę jie nūnai gina net pesimistiniu bauginimuosi. "Visokie totalizmai — politiniai ir religiniai — aiškiai, ir grubiai kėsinasi į žmogaus minties laisvę" (J. Kardelis, op. cit.).
Praktiniame savo pesimizme mūsų liaudininkai dar mato vienintelį išsigelbėjimą demokratijoje, tiksliau — demokratizme. Mums demokratija yra politinė forma, kuri žmogaus laisvei sudaro tik sąlygas. Liaudininkams, kaip toliau matysime, ji yra net pačios laisvės šaltinis ir tikslas. "Tik demokratija vieneto, tautos ir viso pasaulio vardan ir į naudą visiems laikams . . . Deniokratas turi suprasti savo epochos negalavimus ir turi surasti, bent turi stengtis surasti, vaistą visoms negerovėms, visiems gyvenamųjų dienų skauduliams (m. p. Y) ir sielvartams" ("Studentų Varpas", p. 30). Taip demokratinė forma iškyla liberalinių tikslų viršū-nėn, kaip nacionalistams totalistinė forma.
Jeigu mūsų nacionalistai dar gali susiderinti su liaudininkais žmogiškųjų būsenų (individualumo ir tautiškumo) atžvilgiu ir liaudininkai praktiškuoju savo pesimizmu suartėti su nacionalistine pesimizmo pažiūra, tai šiame trečiajame — politinių formų punkte jie griežtai išsiskiria. "Šios (prievartos, Y) pasaulėžiūros įsigalėjimas, — pasak D. Cesevičiaus, — pateisinamas tuo, kad žmogus yra blogas, todėl jį reikia tvarkyti, spausti, vesti į 'dorą kelią' ir paimti jam botagą . . . Todėl ir atrodo, kol pasaulis laikysis tos naujos pesimistiškos pasaulėžiūros ... tol sunku bus išsisukti iš jėgos ir prievartos, tol valstybė savaime turės būti vyriausias ir aktyviausias svarbiųjų dalykų lėmėjas" (m. p. Y) (op. cit., p. 489). Taip pesimistinė "pasaulėžiūra", kurios laikosi mūsų nacionalistai, juos verčia nusigręžti nuo demokratijos ir ginti valstybės totalizmą. Apie tai dar mums teks atskirai ir plačiau kalbėti.
Įsidėmėtinas tačiau vienas dalykas, kad ir čia šios dvi srovės visiškai neišsiskiria. Viena ir antra viską suima ir viską suveda į politines formas. Tai yra nauja ir abiem bendra politikos totalizmo "pasaulėžiūra", nukreipta prieš tikrąjį pasaulėžiūriškumą. Tiek liaudininkiškasis, tiek nacionalistinis mūsų liberalizmas, kaip matome, remiasi kraštutiniais žmogaus prigimties supratimais, nesutinkančiais nei su prigimtine, nei su krikščioniškąja religija. Krikščionybė laiko žmogų savo prigimtimi gerą, tik pirmųjų tėvų nuodėmės pažeistą ir dėl to mažiau atsparų blogiui ir mažiau pajėgų tiesai pažinti. Iš to išeidama, krikščionybė žmogui teikia pagalbą ir tai daro ne žmonių galia, o dieviškąja. Krikščionybė nepripažįsta absoliutinės žmogaus laisvės, o tik sąlygotą. Tačiau ji nepripažįsta ir prievartos — nei fizinės, nei dvasinės.
Tuo būdu krikščionybė turi savitą žmogaus supratimą, visai skirtingą ir nuo liberalizmo ir nuo nacionalizmo. Tačiau ir vienas ir antras šių kraštutinumų krikščioniškąją žmogaus prigimties sampratą bando iškreipti.
Šiuo atžvilgiu būdingas J. Pronskaus pavyzdys. Pagal jį, "krikščionybės kultūra buvo ir yra charakteringa savo ypatingai keista pažiūra į žmogaus prigimtį. Ji tikina ir moko, kad žmogus savo prigimtimi yra blogas, nuodėmingas, puolęs ir jis pats savo pastangomis negali pažinti tiesos, nei pasiekti gero gyvenimo ... Iš tokios pasaulėžiūros, ar kaip ji vadinama, religijos, į žmogų buvo įprasta žiūrėti kaip į tigrą, kuriam reikalingi retežiai; taip į žmogų įprato žiūrėti ne tik tokios religijos nešėjai, bet ir civilinės valdžios autoritetai. Biaurusis rusiškasis komunizmas šiandien yra ryškiausias pavyzdys, kaip galima degraduoti žmogų" (Liberalizmas ir religija: "Naujienos" 1954, nr. 123). Kaip toliau matysime, panašiai apie krikščioniškąją "prievartos pasaulėžiūrą" ir religijos totalizmą įsidrąsina kalbėti ir net ją lyginti su komunistine prievarta bei totalizmu ir mūsų nacionalizmo atstovai. Kodėl jie tai daro, mes turėsime progos dar pasiaiškinti.
(Bus daugiau)
|
|
|
|