|
|
RELIGINIS IR TAUTINIS ASPEKTAS GERTRŪDOS VON LE FORT KŪRYBOJ |
|
|
|
Šalia vyresniosios Enrikos von Handel-Mazzetti ir jaunesniosios Ruthos Schaumann šių dienų vokiečių katalikų literatūroj stovi Gertrūda von Le Fort savo 80 metų amžiaus išvakarėse. Gimusi Vestfalijos Mindene, ji augo Meklenburge, o vėliau gyveno Ženevoj, Romoj, Bavarijoj. Kelerius karo metus praleidusi Šveicarijoj, kurią su dideliu dėkingumu prisimena savo veikalėlyje "Mūsų kelias naktį" (1950), rašytoja ir šiuo metu gyvena Alpių papėdėse, Bavarijos Oberstdorfo miestely.
Gertrūdoj von Le Fort kryžiuojasi kelių kultūrų įnašas. Ji pati yra kilusi iš italų, prancūzų hugenotų giminės, kurios protėviai prieš ketvertą šimtų metų rado prieglaudą Ženevoj. Mergaitė tėvų namuose išgyveno palankią religinę atmosferą: tėvas, kaip ji rašo savo "Užrašuose ir atsiminimuose" (1951), turėjęs tokį religinį brandumą, koks ne tik pripažįsta tradicines formas, bet jas ir praktiškai vykdo, o motina, be kitų dalykų, kasdien skaitydavusi ir Tomo Kempiečio "Kristaus Sekimą".
Kad suprastum Gertrūdos von Le Fort kūrybą, reikalinga žinoti ir jos tėvų namų religines nuotaikas. "Pauliaus Gerhardto giesmės žodžiai 'Viskas greit praeina, tik Dievo meilė amžina' buvo mano motinos giliausias religinis palikimas: amžinai trunkančios Dievo meilės apreiškimas jai. buvo Kristus. Tas tikėjimas Kristumi, kurio vardą ištarti jos lūpos mane išmokė, yra mano pačios gyvenimo nenutrūkstama linija, nors, kaip gal iš mano knygų žinoma, jis vėliau susirado tėviškę Katalikų Bažnyčioj; tačiau čia glūdi nepertraukiamas ryšys su krikščioniškąja dvasia mano tėvų namų ir didžiosios religinės mano šeimos tradicijos" ("Užrašai ir atsiminimai", p. 25).
Savo "atsivertimą" Gertrūda von Le Fort supranta kiek kitaip, negu tat priimta konvertitų istorijoj, ypač šiame krašte. Jai atsivertimas nėra perėjimas iš vieno tikėjimo į kitą, bet grįžimas į anksčiau prarastą normalią tikėjimo būseną. Rašydama apie Karolį Muthą jo 70 metų amžiaus proga, ji šiuo reikalu sako: "Konvertitas — jūs žinote, kad aš po to tokia pasidariau — nėra, kaip kartais klaidingai aiškinama, žmogus, kurs ypač pabrėžia skausmingą konfesinį atsiskyrimą, bet, priešingai, tai žmogus, kurs tą atsiskyrimą nugalėjo: jo tikrasis pergyvenimas nėra pergyvenimas kito tikėjimo, į kurį jis 'perėjo', bet jo pergyvenimas yra jį užplūdusio tikėjimo vienumo pergyvenimas. Tai pergyvenimas kūdikio, kurs pamato, kad jo tikriausias religinis turtas, centrinis krikščioniškas protestantizmo tikėjimo lobis, atsiradęs iš Motinos Bažnyčios įsčių, į tas Motinos Bažnyčios įsčias ir turi grįžti" ("Užrašai ir atsiminimai", p. 79).
Dėl to nenuostabu, kad ne per seniai šių eilučių autoriui rašytame laiške Gertrūda von Le Fort pažymi, jog "protestantiškuose sluogsniuose" vis daugiau ir daugiau atsiranda jos raštų skaitytojų. Jos raštų pagrindinės mintys kaip tik ir veda į Una Sancta.
Nuo išpažinimo iki atvaizdavimo
Istorinės ir filosofinės studijos Gertrūdai von Le Fort padėjo išbrandinti tai, ką ji vėliau savo raštuose išreiškė. Tos studijos taip pat nulėmė jos kūrybos pobūdį, kuris esmėj yra religiškai tautinis. Abu tuodu aspektu — religinis ir tautinis — nužymi jos raštus, kurių siužetai imti arba iš jos pačios sielos arba iš praeities. Tačiau tautinis Gertrūdos von Le Fort idealas palenktas jos religiniam pergyvenimui ar religija grįstai filosofijai.
Galvodama ir kurdama, sako J. Nadleris, Gertrūda von Le Fort įsiveržė į Bažnyčios esmę, rasdama čia tikrai subtilių idėjų ir niuansų. Bet pirmiausia tai buvo išpažinimas. O šiandien, su H. Lechneriu tariant, Gertrūda von Le Fort yra modernaus stiliaus ir dvasinės išraiškos rašytoja, kurios kūrybą žymi "nacionalinis, religinis, ekspresinis bruožas".
To minėtojo išpažinimo vaisius buvo "Himnai Bažnyčiai" (1924), pats pirmasis jos išleistas kūrinys. Tačiau esmėj Gertrūda von Le Fort nėra lyrikos kūrėja, nors ir paskutiniuoju metu yra išleidusi eilių. Tai rami, disciplinuoto ir kultivuoto bei ekpresyvaus stiliaus pasakotoja, kokia ji išlieka ir savo mielai skaitomose apybraižose.
"Himnai Bažnyčiai" parašyti psalmių stiliumi, laisvais ritmais ir savo ekspresyvumu ir sugestyvumu primena Klopstocko, Hoerderlino, Claudelio himninį stilių. Bet ir rytietiškai kūdikiškas Rabindranato Tagorės nuotaikas čia gali nugirsti:
Viešpatie, mano sieloj slypi sapnas apie tave, bet aš negaliu pas tave ateiti, nes visi mano vartai užsklęsti.
Taip skundžiasi prie Amžinojo kojų sukniubusi siela, iš kurios vėliau pasigirsta sukrečiantis išganymo tikrumas, nes Bažnyčia — tai dvasios transcendencija ir malonė. Tautos tampa didelės Bažnyčioj.
Tai didumo galimybei parodyti Gertrūda von Le Fort rašė "Himnus Vokietijai" (1932). Jei Bažnyčia buvo parodyta kaip antindividua-linė galia, tai valstybė pavaizduojama tą antin-dividualinę galią gaunanti iš Bažnyčios. Dievas iš Anapus prataria į šiapus per "žemės ciesoriaus tautą". Čia turėta galvoj Romos Imperija, kuri, antikinei Romai griuvus, perėjo į germanų tautų tarpą. Tačiau, kaip minėta, žemiškoji imperija blanksta prieš dangiškąją, jei neturi pašventinančios malonės iš pastarosios. Tos eilės, paskelbtos metais prieš nacinio režimo pradžią Vokietijoj, buvo aiškus Įspėjimo ženklas.
Augštesnės malonės ir meilės veikmė
Tarp išpažinimo ir atvaizdavimo stovi "Veronikos skara" (1928). Romano antraštę reikia suprasti simboliškai: Kristaus veido atvaizdas įspaudžiamas ne į anos istorinės Veronikos skarą, bet į jaunos konvertitės Veronikos sielą. Tai jauna vokietaitė, gyvenanti Romoj su savo senele ir teta, ir visos jos atstovauja skirtingiems gyvenimo stiliams, pradedant pagoniškuoju (senelė) ir baigiant krikščioniškuoju (Jeanette), kol, augštesniosios malonės veikiama, Veronika irgi laimima šv. Petro Romai, į kurią simboliškai, kaip į Roma aeterna, suplaukia visos trys Romos: antikinė, krikščioniškoji ir mistinė.
"Veronikos skara" susideda iš dviejų dalių: pirmoji dalis ("Romos šaltiniai") paprastai žinoma bendruoju vardu, kadangi praėjo gana ilgas laiko tarpas, kol pasirodė antroji, "Angelų vainiko" vardu (1946). Čia jau parodyti mūsų dienų įvykiai, paskutiniojo karo metas. Jeigu Veronika, laimėjusi pilnosios Romos vaizdą, grįžta namo skelbti jos dvasios, tai dar daugiau progos jai yra tat pareikšti mūsų dienomis, pastarojo karo metu. Romoj ji rūpinosi savo sielos nuskaidrinimu, dabar jai rūpi jos mylimojo bei sužadėtinio Enzio, dirbančio nacionalsocialistams, likimas.
Didelis laiko tarpas negalėjo neturėti įtakos veikalo evoliucijai. Kas dar buvo galima atlikti ramiais laikais ilgu apsisvarstymu, laimint augštesniosios malonės, to nebebuvo galima padaryti tokiais sukrečiančiais mūsų laikais. Veronika antrojoj veikalo daly padaro tokią pat auką, kokią in nuceo randame "Paskutiniojoj prie ešafoto" arba "Mergelės iš Barby atšaukime", tik skirtingose aplinkybėse: kas ten įvyksta vienuolyno sienose, tas čia labai atviram pasauly. Veronika ryžtasi "negirdėtos išimties" aukai: kad išgelbėtų mylimojo sielą, ji ryžtasi išstoti iš Bažnyčios, nutraukti išorinį priklausomumą jai (naciai bažnytinių vedybų nepripažino). Bet kaip paskutiniosios Karmelio kankinės neapleidžia malonė didžiausio neįtikėtumo valandą, kaip Barby mergelės sieloj lieka Kryžiaus paveikslas didžiausio apleidimo metu, taip ir iš Veronikos Dievas ne-bereikalauja tos paskutiniosios "negirdėtos" aukos. Žinoma, veikalas lieka teze, nors krikščioniškoji meilė savo pagrinduose ir lieka paslaptim, nors ir pats apaštalas prisipažino: "Sutikčiau keiksmais apkr-utas toli būti nuo Kristaus dėl savo brolių išganymo" (Rom. 9, 3). Tik, kaip sako Signer Wuerth, taip teatsitinka, kai dieviškos meilės "ekstazėj" iš viso žmogiškoji logika nebegalioja (Deutsche Literaturgeschichte, 564).
Kadangi čia ėjo reikalas apie pasipriešinimą demoniškajam nacionalizmui, tą pasipriešinimą tegalėjo įvykdyti krikščioniškosios meilės perteklius. Tautinis idealas, būdamas apleistas taip kaip ana Barby mergelė, atitrauktas nuo pirmavaizdžio, nepranyksta dėl nepaprastos aukos, kaip nepranyko ir anas Mykolo Angelo Adomas, kai dar Dievo jis vos vienu pirštu prisilytėjęs tesilaiko.
Tvirtas griūva, silpnas kelias ...
Religinis ir tautinis bei visuotinis aspektas susipina kituose Gertrūdos von Le Fort veikaluose, kuriuose toliau sprendžiama augštesnės malonės ir meilės problema. Pirmiausia kova už šiapusinio ir anapusinio pasaulio vertybes iškyla "Papiežiuj iš geto" (1930), kur vaizduojamas susidūrimas tarp Kristaus ir Antikristo, tarp krikščionybės ir žydijos, tarp kryžiaus ir karūnos, tarp popiežiaus (Inocento II) ir antipopie-žiaus (iš žydų kilusio Anakleto II). Priešingų jėgų susidūrimas simbolizuoja kovą už šiapusinio ar anapusinio pasaulio pirmenybę, už atskiros sielos apsisprendimą už ar prieš Kristų.
Blogis, moko šv. Tomas Akvinietis, nėra būtis (ens), bet tik gėrio stoka. Blogis nenugalimas blogiu, jėga nenugalima jėga, tik gailestingumas sumuša negailestingąjį, teisybė sutrupina neteisybę. Tuo pagrįsta istorijos filosofija iškyla "Magdeburgiškėse vedybose" (1938), romane iš Trijų dešimtų metų karo, kur blogį nugali kantrybė ir kryžius. Tik taip tegali susirasti bendrą kelią tikėjime suskilusi tauta.
Nieku būdu neskelbdama silpnybės ar koegzistencijos apologijos, Gertrūda von Le Fort rodo, kad kai kuriais lemiamais momentais galybė kaip tik glūdi ne galybėj, bet negalėj, nes Dievas yra istorijos valdytojas, kaip tat matyti iš paskutiniųjų Karolingų legendos "Kūdikio Karalystė" (1933).
Kaip augščiau pacituoti Maironio žodžiai nekartą istorijos vyksme pildosi, bene ryškiausiai rodo "Paskutinioji prie ešafoto" (1931), apysaka iš prancūzų revoliucijos, kur ir pačią silpniausiąją aplanko ana augštesnioji malonė, kuriai neprilygs joks žmogiškasis heroizmas. Apie tai kitur kalba pati rašytoja: "Aš esu įsitikinusi, kad mes visi iš tikrųjų esame perėję tą pat, ką mano apysakoj "Paskutinioji prie ešafoto" perėjo mažoji, baugščioji Blanche, apie kurią pasakyta: "Jie laukė karžygės triumfo, o pamatė silpnosios stebuklą". Ir stipriesiems vyrams buvo ne kitaip, ir jeigu jie garbingi, jie su tuo sutinka. Prieš kankynes baigiasi heroizmas, ir lieka tik iš augšto duotoji jėga. Mes, kurie matėme paskutines, baisias žmogaus galimybes (paskutiniojo karo metu. A. S.), nebelaukiame žmogiškos silpnybės pagražinimo bandymų, bet ir nepasmerksime visiškai šitos silpnybės". ("Mūsų kelias naktį", p. 17-18).
Ta silpnoji, kurioj dažniausiai ana augštesnioji malonė apsireiškia, yra moteris. Jos problemai, ne biologinei, ne psichologinei, bet simbolinei bei mistinei, rašytoja paskyrė trijų apybraižų knygą, pavadintą "Amžinoji Moteris" (1934). Ji yra pagrindas suprasti visai Gertrūdos von Le Fort kūrybai.
Jeigu "Jūros teisme" (1948) parodyta motinos meilė, nugalinti neapykantą ir kerštą, tai dar tėra tik vienas moters aspektas: jos motiniškumo jausmas. Tačiau moteris yra dar daugiau, ji yra viršum laiko: ji yra virgo, sponsa, mater. Simboliškai Claudel ją vadina "anima", Goethe "amžinuoju moteriškumu", kurs traukia mus į save. Taip iš žemiškosios tėvynės į dangiškąsias sritis savo prašymu traukė Faustą Margarita, kurios prašymą Kristui vėl tarpininkavo Mergelė Marija, į kurią ir suplaukia ana trejopa moters prigimtis. Tik čia randa galutinį atsakymą religinis ir tautinis bei žemiškasis aspektas Gertrūdos von Le Fort raštuose.
Moteris rašytojai, simboliškai imant, tai nuolankioji Viešpaties tarnaitė, kuriai tartum komentarą rašo Paul Claudel, kaip kad Georgės Bernanos parašė "Karmeličių pasikalbėjimus" pagal "Paskutiniąją prie ešafoto". Moteris tai ta, kuri "klausosi ir paklūsta" (plg. Helene Kuhlmann, Vom Horchen und Gehorchen, 1950, kur visoj Le Fort kūryboj iškeliamas šis aspektas).
Taip mokėdama sintetizuoti "dangų ir žemę", konkrečiai — religinį ir tautinį elementą, moteris jau nebėra viliojimas, gundymas, prapultis, bet kaip tik gyvenimo išgelbėjimas. Kai gyvenime persveria "vyriškasis" pradas (išviršinė civilizacija), kaip tik esama arčiau pavojų ir prapulties, nuo kurios palaimingai gelbsti "moteriškojo" prado (kultūros) persvara, nešanti gyvenimui harmoningą pusiausvyrą.
|
|
|
|