Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LITERATŪRINE PROBLEMATIKA IR LIETUVIŠKAS KAIMAS PDF Spausdinti El. paštas


Rašydamas apie Alės Rūtos "Trumpos Dienos" romaną, vienas recenzentas pastebėjo, kad ir ateity dar galime laukti literatūros kūrinių apie lietuviško kaimo gyvenimą iš tų rašytojų, kurie neketina plaukti į tarptautinius vandenis, ši pastaba, man atrodo, tik iš dalies teisinga.

Iš tikrųjų komunistinės prievartos sugriautas tradicinis lietuviškas kaimas pasiliks iki mirties brangus tiems rašytojams, kurie jame praleido vaikystės ir jaunystės gražiąsias dienas. Jiems jis pasiliks, kaip nepasiekiama svajone, net jeigu jie išleistų iš akių, kad tas kaimas yra davęs pagrindą tautinei kultūrai naujausiais laikais. Tačiau minėta pastaba neteisinga ta prasme, kad ji sugestionuoja mintį, esą, vaizduojant lietuvišką kaimą, negalima atskleisti žmogiškų problemų, kurios galėtų sudominti ne tik savuosius, bet ir svetimtaučius, ši mintis būtų teisinga, jeigu mūsų rašytojai ateities kūriniuose pirmiausia jieškotų mielų gamtavaizdžių ir etnografinių bruožų, šitoks žvilgsnis, deja, man atrodo, arba paviršutiniškas arba yra gerokai sušablonėjęs po to, kai apie mūsų kaimą nemaža yra rašę Žemaitė, V. Krėvė, Vaižgantas ir dar vienas kitas. Norima sudaryti įspūdį, kad apie lietuvišką kaimą nebegalima pasakyti nieko naujo nė įdomaus. Tačiau man atrodo, kad dėl to kaltesni yra mūsų rašytojai, bet ne lietuviškas kaimas, į kurį jie nepajėgia arba nepasistengia giliau ir originaliau pažvelgti.

Alė Rūta savo "Trumpoj Dienoj" taip pat (nors ir simpatingai) nemaža paslidinėja anuo pramintu keliu, tačiau ji duoda ir šį tą naujo. Sąmoningai ar nesąmoningai ji atskleidė vieną gilesnį lietuviškos kultūros bruožą, būtent, jos šeimyniškumą, kuris tebelaukia gabių rašytojų plunksnos, kad iškiltų visu ryškumu. Pasakodama savo Bronės Balašytės gyvenimą, Alė Rūta savo romane mums parodė šeimą, kuriai priklauso jos veikėja, bet kuri nebėra šeima nei juridine, nei žmogiškąja prasme, nes jos galva ir širdis — tėvas ir motina — yra mirę, o tėra likę tik penki suaugę vaikai. Šitie penki broliai ir seserys jaučiasi, kaip viena šeima, vienas antro paiso, vienas antram padeda ir beveik visi (nors ir ne visą laiką) drauge gyvena. Tai tokia keista šeima, kad šitokios mes tikriausiai nerasime nei vokiečiuose, nei prancūzuose, nei mums etniškai gimininguose latviuose.

Tačiau mūsų tautoje ji galima dėl to labai stipraus šeimyninio jausmo, kuris lietuvius gelbsti ypač istorinių nelaimių laikais ir kurio mums pavydi kaimynai, nors mes jo nebranginame ir net nepastebime, kad tai mūsų kultūrinis turtas, žymiai brangesnis už visokius peisažus, nors ir kaip malonūs jie mums bebūtų.

Alės Rūtos "Trumpos Dienos" romane Baleišių šeima laikosi vyriausio brolio Tamošiaus deka, nes jis ten yra užėmęs mirusios šeimos galvos vietą. Apie jį autorė rašo: "Tamošius — beveik tikras tėvo atvaizdas, ne tiek iš viršaus, kiek iš vidaus. Ir geras, kad net apsakyti sunku. Jis tau neskirstys, kur moterų, kur vyrų darbas. Visa dirba. Ir visa moka!... Ir nesibars niekad, bet visi jo klauso, kaip tėvo. Kartais dėl niekų susirieja visi, apsibara, apsipei-kia... Tik Tamošius, vyresnysai, tykus ir bebalsis. Bet visų ginčų ir visų planų pabaiga — jo žodis". Kaip matome,   rašytojos   užbrėžtas   labai įdomus ir originalus personažas brolio titulu. Tik gaila, kad jis pasiliko romane neišvystytas iki tikro veikėjo.

Tai sakydamas, nenoriu rašytojai primesti savo tikslų ar jai šituo atžvilgiu priekaištauti. Pabrėždamas čia brolio personažą, tenoriu atkreipti mūsų romanistų ir pačios Alės Rūtos dėmesį, kad mūsų literatūroj tebėra niekeno giliau nepavaizduoti brolio ir sesers santykiai. Tuo tarpu mūsų kultūrai jie nėra nereikšmingi. Galbūt, kad pelkėmis ir ežerais, dobilėliais ir čiobreliais, vakaruškomis ir kitokiais papročiais susidomėję mūsų rašytojai šitų santykių nebepastebi, bet svetimtaučiai mumyse juos kartais pamato. Taip pat kas bent šiek tiek pažįsta mūsų dainas, tas nesunkiai prisimena, kad ten sesers ir brolio santykiai beveik visada yra šilti. Mūsų dainose karčių žodžių nesunku užtikti vyro ir tėvo adresu, bet broliui nepalankių jausmų tiek pat maža, kaip ir motinai. Ar tai nėra įdomus ir originalus mūsų lietuviško šeimyniškumo bruožas? Ar jo kūrybiškas atskleidimas lietuviškoj aplinkoj negalėtų būti įdomus? Ar su juo neiškiltų ne tik senosios lietuvių kultūros viena ypatybė, bet ir kokia nors gilesnė bendrai žmogiška problema ar bruožas, jei mūsų literatūros kūriniuose žmogaus asmuo nebebūtų aukojamas pei-sažo ir etnografinių bruožų aprašymams?

Kita dar reikšmingesnė už brolio ir sesers santykių temą yra motinos gyvenimo drama. Visi žinome, kokią žymią vietą šis asmuo užima mūsų dainose. Taip pat visi suprantame, kokią didelę rolę motina yra suvaidinusi kiekvieno mūsų gyvenime ir lietuvių tautos likime. Kiek kunigų, mokytojų, gydytojų, rašytojų, visuomenės darbininkų, vyrų ir moterų yra išėję į Lietuvos kultūros viešumą dėl motinų pavyzdingo, rūpestingo, darbštaus ir neretai liūdno gyvenimo, ir tai dažniausiai kaimo motinų. Bet ar daug mūsų rašytojų yra mėginę tai kūrybiškai pavaizduoti ?   Tik  viena Marija Pečkauskaitė tėra pastačiusi savo motinai literatūrinį paminklą "Senajame Dvare". Jis gražus ir romantiškas, tačiau, pastatytas bajoriško dvaro aplinkoj, jis nėra paminklas tai motinai, kuri daugiausia yra davusi lietuvių kultūrai. Pabrėždamas čia šitą didžiąją nežinomąją mūsų kultūros puoselėtoją ir ugdytoją, nenoriu pasakyti, kad tai turi būti atvaizduota idiliškomis ar sentimentališ-komis spalvomis. Priešingai, manau, kad didžiųjų motinų gyvenimas buvo ir yra kupinas dramų, kurias sukėlė kaimo ir miesto kultūrų susidūrimas, pasaulėžiūrų skilimai ir ištrėmimai į atšiaurius Rytus ir tolimus Vakarus. Bet kur yra mūsų rašytojai, kurie šitas motinų dramas būtų intuityviai suvokę ir atvaizdavę kūrybiškai tokiu gilumu ir platumu, kad pro tas dramas iškiltų bendrai žmogiška problema? Deja. turime mažų lietuviškų motinų paveikslėlių, atviručių, bet ligšiol neturime žymaus kūrinio, kur motinos dramatiškas gyvenimas dominuotų.

Arba vėl — tas pats bernas, kurį "Trečiojo Fronto" marksistai buvo padarę savo herojum ir šitaip jį sukompromitavę kitų akyse, ligšiol taip pat dažniausiai tebevaizduoja-mas paviršutiniškai ir šabloniškai. "Trumpoj Dienoj" Alė Rūta, kuri simpatingai ir nebanaliai pavaizdavo merginą samdinę Bronės personaže, iš bendro šablono nevisai pajėgė išsimušti, vaizduodama samdinį berną. Tiesa, jos Silva nenustojo žmogiškų ypatybių, net susidėjęs su komunistais, tačiau į jį mūsų autorė pažiūrėjo su tam tikra antipatija, iš paviršiaus, ne taip, kaip į Bronę, kurios vidaus gyvenimą ji ne kartą vykusiai ir šiltai atskleidė.

Todėl ir kyla klausimas, ar teisingai ir nešabloniškai elgiasi tie mūsų rašytojai, kurie berne—samdiny temato tik brutalius instinktus, merginėjimą, girtuokliavimą, peštynes ar panašias kitas neigiamybes? Ar dėl to jis neigiamai vaizduotinas, kad jo socialinė padėtis Lietuvoj yra buvusi sunki? Ar bernų tarpe nebebuvo padorių ir šaunių vyrų, kurie buvo darbštūs, mylėjo, kūrė šeimas, auklėjo vaikus kartais neblogiau už ūkininkus, nors ir grumdamiesi su didesnėmis ekonominėmis sunkenybėmis? Argi tų aprėktų bernų tarpe nebuvo Lietuvos gynėjų savanorių? P. Cvirka juos pasisteneė diskredituoti. Bet ar visi tokie buvo. kaip cvirkiniai herojai? Jei jie visi šitokie tebūtų buvę, tai kaip dabar nevienas tų buvusių bernų-savanorių yra pavyzdžiu svetimiesiems Sibiro koncentracijos stovyklose? Ar šito fakto akivaizdoje mūsų rašytojams nevertėti} reviduoti berno šablono?

Beveik tas pats pasakytina apie tą Lietuvos gyvenimo veikėją, kurią įprasta vadinti davatka. Ji mūsų rašytojų malonės ligšiol (išskyrus A. Vaičiulaitį) nėra susilaukusi. Ji dažniausiai juodinama ir karikatūri-nama, nepaisant to, kad pirmoji knygnešė, ištremta į Sibirą už lietuvišką raštą, kaip tik buvo davatka. Tebejuodina ir tebekarikatūrina ją Lietuvoj ir šiandien sovietiniai rašytojai ir, žinoma, tuo pačiu ją puola, kaip priešą. Bet, pagalvojus, argi menkavertis ir juokingas žmogus gali būti laikomas rimtu priešu, kad jį reiktų pulti pajuoka? Jei sovietiniai rašytojai šitaip puola davatką, kaip ir krikščionę motiną, tai reiškia, kad toj žmonių kategorijoj vis dėlto yra asmenų su teigiamomis ypatybėmis vakarietiška prasme. Ar tai neturėtų paskatinti mūsų rašytojus pa-jieškoti išjuoktose davatkose tokių dalykų, kurie kartais atskleidžia gilių dramų ir tikros asmenybės bruožų. Jau užtenka galvoti, kaip ligšiol natūralistų buvo įkalbėta, kad davatka yra ta mergina ar našlė, kuri dėl blogo būdo ar kitų fizinių bei moralinių trūkumų negavo vyro. Grįžkim prie simpatingos Alės Rūtos romano Bronės. Ar ji neturėjo davinių tapti davatka, jei jos mylimas Povilas būtų buvęs išvežtas į Sibirą, užuot banališkai vedęs kažin ką? Atrodo, kad taip. O tai reiškia, kad j davatką žiūrėti taip, kaip žiūrėjo mūsų natūralistai, reiškia tematyti tik gyvenimo paviršių ir jo drumzles. Kas sugeba giliau pažvelgti į žmonių s'elas, tas ir vadinamojoj davatkoj gali rasti ne tik menkystę ir žmogaus karikatūrą — vistiek, ar ji būtų kaimietė, ar miestietė šviesuolė.

Visa tai čia miniu, norėdamas nukreipti žvilgsnį į mūsų kaimo žmonių sielas tuos rašytojus, kurie sakosi mylį kaimą ir negalį jo užmiršti. Bet kokia tai keista meile šliaužioti paviršium ir sekti šablonais? Jei jie pažvelgs giliau į žmogiškas dramas, be didelio vargo pastebės, kad buržuazinė (miesto) visuomenė neturi pirmenybės dramoms ir problemoms literatūroj, kad kūrinys gali tapti problemingu ir tada, kai vaizduojamas kaimo gyvenimas. V. Ramonas savo "Kryžių" romanu tai mums įrodė. Tiesa, partinio fanatizmo apnikti politikieriai stengėsi šį romaną suniekinti skaitančioje visuomenėj, tačiau jų pastangos bus bergždžios — "Kryžiai" pasiliks, kaip dementi tiems kritikams, kurie drįsta teigti, kad problematika kaimo aplinkoj negalima.

VACLOVAS    BIRŽIŠKA, miręs sausio 2 d. VVaterburyje

Velionis buvo gimęs 1884 gruodžio 2 d. Viekšniuose. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Petrapilio universitete, kuriame 1909 m. baigė teisių fakultetą. Ten studijavo dar istoriją ir etnografiją. Kurį laiką vertėsi advokato darbu Vilniuje ir Šiauliuose. Yra dalyvavęs ir politinėje veikloje. Užėmus Vilnių, grįžęs į neprikl. Lietuvą, Vaclovas Biržiška stojo į švietimo sritį. Pradžioje buvo mokytoju gimnazijoje, o nuo 1922 m. profesoriavo universitete. Ten dėstė teisių ir humanitarinių mokslų fakultetuose; visą laiką buvo biobliotekos direktorius, o nuo 1933-1935 m. teisių fakulteto dekanas. Daug darbo įdėjo organizuodamas universiteto biblioteką. 1940 m. persikėlė į Vilnių ir vienerius metus ten buvo teisių fakulteto dekanas ir bibliotekos direktorius. Grįžęs į Kauną, vėl dėstė V. D. Universitete. Pasitraukęs į Vokietiją, profesoriavo Pabaltijo universitete, o atvykęs į JAV kurį laiką dirbo VVashingtono Kongreso bibliotekoje ir Liet. Enciklopedijos redakcijoje. Vaclovas Biržiška paliko gilius pėdsakus lietuvių kultūros dirvoje savo bibliografiniais ir knygų istorijos tyrinėjimais, šioje srityje pradėjo dirbti dar gimnazijoje, ir iki mirties išleido 16 mokslinių veikalų. Nepriklausomybės metais leidžiamos ir JAV atgaivintos Liet. Enciklopedijos buvo vyriausias redaktorius. Paskelbė daugybę straipsnių periodikoje. Buvo uolus ir "Aidų" bendradarbis

Lietuviškas kaimas dar tuo dėkingesnis rašytojams, kad jis glaudžiau negu Vakarų Europoj yra susijęs su šviesuomene. Tiesa, J. Paukštelis savo "Kaimynuose" į šviesuomenės ryšį su kaimu yra pažiūrėjęs neigiamai. Neigiamai gal dėl to, kad jis buvo paėmęs vaizduoti nusigrimavusią šviesuomenę, pseudošviesuomenę. Galimas visai dalykas, kad šitokių lakiruotų pusinteligenčių Lietuvoj buvo didžiuma, kuri mūsų kaimą veikė neigiamai. Bet argi nėra buvę kitokių, teigiamų, įtakų? Ar tikri šviesuoliai jokių ryšių su kaimu nebeturėjo ir teigiamos įtakos nebedarė? Jeigu tikri šviesuoliai (kunigai, mokytojai, rašytojai, gydytojai, organizacijų vadovai) nebūtų teigiamai veikę, argi tas mūsų kaimas antrosios komunistų okupacijos metais būtų galėjęs atskleisti tokį augštą krikščionišką žmoniškumą Prūsijos pabėgėliams ir vokiečių belaisviams, kaip šie liudija? Iš kur ta pavyzdinga lietuvių laikysena sovietinėse priverčiamojo darbo stovyklose, jei švisuolių teigiamos įtakos kaime nebūtų buvusios, jei jame pačiame nebūtų buvę asmenybių, jei šitų asmenybių nebūtų ugdžiusios krikščionės motinos ir kiti teigiamieji veiksniai? Ar už klausimo neslypi jokia problema? Ką apie tai galvoja tie mūsų kritikai, kurie mums sugestionuoja, kad mūsų kaimo problematika esanti išsemta ir nebegalinti duoti nieko įdomaus ir visuotinai vertingo ?

Man pačiam atrodo, kad žmogiška problematika lietuviško kaimo aplinkoj ne tik nėra išsemta, bet, atvirkščiai, labai mažai tepaliesta (išskyrus vieną kitą atvejį). Juk ligšiol daugumas mūsų rašytojų, vaizdavusių kaimą, žiūrėjo į jį arba pro entnografo ar botaniko mikroskopą, arba   pro   natūralistinį   fotografijos aparatą, arba pro rožiškai nuspalvintą sentimentalų stiklą, bet tik vienas antras jų tėra į jį pažiūrėjęs intuityviniu kūrybiniu žvilgsniu. Tuo tarpu literatūrai, kaip menui, kaip tik šis pastarasis žvilgsnis yra svarbiausias. Tačiau jis priklauso ne nuo vienokios ar kitokios vaizduojamosios medžiagos, bet nuo pačių rašytojų kūrybiškumo.

Iš kitos pusės mene joks visuomenės sluogsnis negali turėti ir neturi nei žmogiškos problematikos monopolio, nei pirmenybės. Ta pirmenybė gali būti gyvenime, bet ne mene. Mene jos niekas neturi, jei vienos ar kitos srities menininkas problemų nejaučia. Todėl, mano nuomone, žmonišką problematiką galima atskleisti, vaizduojant tiek kaimo, tiek miesto gyvenimą, tiek abu drauge. Taip pat nėra jokios abejonės, kad apie miesto gyvenimą pasauly rasime žymiai daugiau visokių romanų, apysakų ir dramų. Tačiau apie tokio gyvenimo vaizdavimą pasauly taįp pat rasime daugiausia literatūrinės makulatūros, tuščiavidurių šiaudų ir gal net tikrų puvėsių. Vadinas, miesto ir jo žmonių gyvenimo vaizdavimas neišgelbsti nei literatūros, nei jos problematikos. Jei apie miesto gyvenimą vis dėlto pasitaiko daugiau įmanomų ir net gerų kūrinių, tai tik dėl to, kad daugelis rašytojų jį geriau pažįsta negu kaimo.

Apskritai literatūros neišgelbės jokio gyvenimo vaizdavimas, jei jos neišgelbės pats rašytojas, kaip kūrėjas. O jis gali rasti problemą visur, kur jis pajėgia giliau įžvelgti į tikrovę, pirmoj eilėj į žmogų, ir sugeba savo įžvalgai duoti meninę formą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai