Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMO GALDIKO KŪRYBOS KELIAS PDF Spausdinti El. paštas
Šiemet sausio 7-21 d. Feigl galerijoje New Yorke įvyko Adomo Galdiko tapybos paroda, jau ne pirma šioje Atlanto pusėje. Dailininkas su amerikietiška publika susitinka trečią kartą, savo kūryba vis labiau patraukdamas galerijų bei muziejų dėmesį ir spaudoje susilaukdamas palankių vertinimų. Tai ypatingai liudija dabar Feigl galerijoje suruoštos parodos pasisekimas.

Normaliais laikais Adomui Galdikui nebūtų reikėję vargti, einant į tarptautinę meno erdvę. Laisvoje tėvynėje, kur jis aktyviai reiškėsi ir kaip kūrėjas, ir kaip profesorius, buvo lydimas užpelnytos šlovės. Ji skambėjo ir už Lietuvos sienų. Atstovaudamas gimtajai šaliai, žinomai Europoje liaudies meno lobiais, Adomas Galdikas jau 1931 m. Paryžiuje Atelier Francais galerijoje suruošė savo kūrinių parodą. Niekas per daug nenustebo, kad tame moderniojo meno centre žymusis Jeu de Paume muziejus įsigijo net 2 jo paveikslus. Šio dailininko kūryba, plaukianti iš tautos dvasinių versmių, turėjo ir svetimšaliams tarti naują žodį. 1937 m. Adomas Galdikas vėl grįžo į Paryžių dalyvauti pasaulinėje parodoje. Tada jis už triptiką "Lietuva" gavo Grand Prix įvertinimą, o už "Šarūno" dekoracijas aukso medalį.

Didžioji tautos tragedija skaudžiai paliete ir šį dailininką. Po antrojo komunistų įsiveržimo į Lietuvą jį aptinkame tarp tremtinių, atplėštą nuo gimtosios žemės. Ten jis stovėjo nebe jaunystėje, viską praradęs, bet su tuo pačiu kūrybiniu užsidegimu, kuris lyg audra, neša jį per gyvenimą. Įveikęs visas kliūtis, jau ankstyvais tremties metais Adomas Galdikas dalyvavo parodose Frankfurte, Tuebingene, Baden-Badene, Kissingene ir Freiburge šviežiais darbais, žyminčiais lyg ir naują tarpsnį jo kūryboje. Norėdamas būti arčiau moderniojo meno šaltinių, dailininkas penketą metų gyveno Paryžiuje, ir ten žymioji Durand Ruel galerija, kurioje 1876 m. pirmą sykį pasirodė impresionistai, atidarė jo darbų parodą. Po to vieną paveikslą įsigijo Paryžiaus moderniojo meno muziejus.

Į Ameriką Adomas Galdikas persikėlė 1952 m. ir vėl pradėjo kurtis iš naujo. Jo vardas šio krašto meno sluogsniuose nebuvo iškeltas. Trūko ryšio su publika. Įsitvirtinama tik per ilgesnį laiką, rengiant parodas. Atsiranda rinka, gerbėjai, griūva užtvaros, ir dailininkas gali atsistoti ant kojų. Adomas Galdikas į meninį gyvenimą Amerikoje atėjo tremtiniu, bet kūrybos atžvilgiu pasiryžęs nesileisti į jokius kompromisus. To savo įprasto užsidegimo nešamas, jis ir čia metėsi. į sunkų darbą. Nuolat grumdamasis su pragyvenimo nepritekliais, dailininkas be atvangos kūrė, ryškino savo meninį pasaulį, jieškojo tapyboje šviežių atžvilgių. Gimtosios žemės atsiminimai ir šiame krašte pergyvenimai jo paskutiniųjų metų darbus vėl paženklino naujumu, suglausdami juos į naują tarpsnį.


Dalis svečiu, A. Galdiko parodą atidarant New Yorke. 1$ kairės: skulptorė De Grandprey, dail. A. Vitkauskaitė - Merker, dail. E. Urbaitytė, Ch. Merker, dail. Arbit Blatas, galerijos savininkas Feigl su žmona, A. Galdikas, inž. A. Novickas, M. Galdikienė, dail. A. KaSubienė. ponia Kachaturian, skulptorius V. Kašubą, Kairiūkštytė - Balčauskienė, P. Jurkus. (V. Maželio nuotr.)

Ir šiapus Atlanto suruoštose parodose Adomas Galdikas susilaukė gerų vertinimų. Neatsirado kritiko, kuris nebūtų pripažinęs jo subrendusiu ir turinčiu savitą veidą dailininku. Ypatingai palankių atsiliepimų susilaukė paskutinioji paroda, kur Feigl galerijoje New Yorke buvo išstatyta 23 darbai, sukurti tempera ir aliejumi. Žurnalas "Art News" (1956 m., nr. 9), pasigėrėjęs "paletės platumu, skaidrumu ir didžiai tapybišku pobūdžiu", Galdiko kūrybą tiesiog pavadino "sinteze daugelio Europos mokyklų". "New York Times" meno-skyriaus kritikas (1956. I. 19) iškėlė tų paveikslų gyvastingumą, pažymėdamas, jog tai yra "intensyvių emocijų ir intymiausių gamtos apraiškų stebėjimo vaisius". Dienraštis "New York Herald Tribune" (1956. I. 14) konstatavo, kad tie darbai yra "sudvasinti, malonūs, brilijantiški ir virpą spalvose".

Tokie geri kritikos atsiliepimai atkreipė muziejų dėmesį, ir Adomo Galdiko didžiausias laimėjimas čia buvo pasiektas, kai Whitney Amerikos meno muziejus New Yorke įsigijo vieną jo paveikslą, kuris šį pavasarį bus išstatytas parodoje. Be to, Carnegie Instituto Meno Departamento direktorius G. B. Washburn, atsilankęs Feigl galerijoje, dailininkui atsiuntė pakvietimą dalyvauti šio instituto tarptautinėje parodoje Pitts-burghe, o Feigl galerija 6 A. Galdiko tapybos darbus sausio mėn. naujai iškabino su didžiaisiais prancūzų moderniojo meno atstovais Matissu, Chagallu. Legeru ir kt. Atrodo, jog tai jau reiškia kliūčių įveikimą, žengiant į meno sritį Amerikoje.

Feigl galerijoje New Yorke sausio 7 d. Adomas Galdikas išstatė tik peisažus. Gamtos motyvas vyrauja ir jo ankstyvesniuose pasirodymuose. Tenka pažymėti, jog jis turi persvarą ir visoj šio amžiaus tapyboj. Gamtai dabar skiriama, galima tarti, pirmoji vieta ir, žinoma, ne be pagrindo. Ilgoje meno raidoje tai buvo užleistas laukas. Iki ,XVI a. pradžios gamtą mene mes regime atsitiktinai — pro atvirus langus, pro pastatų kampus, pro bokštų viršūnes. Tai savotiška dekoracija bei fonas grupiniams vaizdavimams. Žmogus mene buvo keliamas išorėn pas egiptiečius, graikus, romiečius ir Vakarų pasaulyje iki pCIX a. pradžios, kai tuo tarpu Kinijoje peisažas išsivystė į nepriklausomą tapybos objektą jau 8 šimtmetyje po Kristaus. Tai įvyko daugiausia todėl, kad mūsų kultūroje menas vis buvo palenktas kokiam nors praktiškam tikslui, kuris visuomet siejasi su žmogumi bei jo reikalais. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad žmogus šių laikų mene yra nepaisomas. Jis tebeviešpatauja  skulptūroje.  Giliau  žiūrint, žmogus randamas ir tapyboje. Atsižadėjus nuogo realizmo, gamta dažniausiai yra vaizduojama sudvasinta. Joje matome žmogaus vidų — jo džiaugsmą, liūdesį, nerimą, sopulį, ilgesį ir kitas sielos būsenas, kurias šiandien itin geba iškelti dailininkai.

Nėra abejonės, kad į gimtą, tą nuostabų Dievo kūrybos lobyną, žmonių žvilgsnį žymiai pasuko šv. Pranciškus Asyžietis. Nuo jo laikų pradėjo mažėti auksiniai fonai paveiksluose ir jų vietą užėmė debesuotas dangus ar žalias gamtos kraštelis. 1508 m. venecietis Giorgione išėjo su paveikslu "Audra", kur gamta jau nebuvo fonas, o tikras tapybos objektas, žmogus jame stovi antraeilėje padėtyje. Peisažų raidoje ypač minėtina Altdorferis, 1532 m. nupiešęs pirmąjį kalnų vaizdą be jokio žmogaus, El Greco (1514-1614), nutapęs Toledo miestą, Claude Lorain (1600-1682), visa virtinė XVII a. olandų dailininkų, italas Guardi (1721-1793), prancūzas Watteau (1684-171?), kol prieiname prie didžiųjų peisažistų Turnerio (1775-1851) ir Constable (1776-1837), kūrusių jau po prancūzų revoliucijos, kuri meno istorijoje laikoma senųjų tradicijų lūžiu. Netrukus kilęs impresionizmo sąjūdis, kur, žvelgiant į daiktus, pasikliaunama įspūdžiais, ir ekspresionizmas, kur siekiama gilesnės jų išraiškos, galutinai suartino meną su gamta. Cia, žinoma, prisidėjo ir žmogaus nusivylimas civilizacija.

Adomą Galdiką su gamta jungia ir kitas ryšys — paveldėta lietuvių tautos meilė kūrinijai. Iki vėliausių dienų išlikusios girios, kadaise vadintos net šventomis, piliakalniai su griuvėsiais, laukų platybės su pelkėmis, krūmokšniais, upėmis ir ežerais, ugdė žmoguje savotišką jausmą, kuris perėjo iš kartos į kartą. O jeigu dar gilinamasi į tą gamtos supamą buitį, kūrybai galima aptikti nuostabių brangmenų. Nė viena meno kryptis dar nėra išsėmusi visų galimybių gamtoje. Cia metų ir dienų rate besimainančios spalvos į kiekvieną prabyla savaip.

Adomo Galdiko kūryboje susikryžiuoja impresionizmas su ekspresionizmu taip įdomiai, kad jis nebeįtelpa į jokios menines sroves rėmus. Ankstesniuose savo kūrybos tarpsniuose jis buvo ištikimesnis daiktų išorei, šiuo metu gi labiausiai gilinasi j spalvos bei ritmikos paslaptis. Jis pasilieka tik prie esminių gamtos bruožų ir savo paskutiniuose pei-sažuose. Nenuklysdamas nuo didžiųjų koloristų Giorgionės, Ticiano, Delacroix bei impresionizmo atstovų gairių, kurie spalvą ypatingai laikė konstrukciniu ir esminiu paveikslo elementu, Adomas Galdikas savo peisažuose pasiekė spalvinio pilnumo ir skambėjimo.

New Yorke surengtųjų parodų kritikai daugiausia ir akcentavo tą jo paveikslą spalvingumą. Kūrimo procese spalvos liejasi, lyg užtvinusios upės, susibėgdamos į sąskambius. Jau kadaise Van Goghas yra pažymėjęs, jog tokią valandą "brūkšniai vingiuojasi panašiu nuoseklumu ir sąryšiu, kaip žodžiai kalboje ar laiške". Adomui Galdikui ne atsitiktinai yra būdinga tempera, kuria galima pasiekti ypatingo spalvinio tyrumo bei skambėjimo, veikiant greitai ir spontaniškai.  Tą temperos  dažų gyvybę jis šiuo metu stengiasi įnešti ir į aliejinę tapybą. Iš Feigl galerijoje iškabintų paveikslų atrodo, jog dailininkui dabar labiausiai rūpi santykis tarp aliejaus ir temperos. Ten jis aliejumi stengiasi išgauti panašius spalvų niuansus, kaip tempera. Ir tasai drobės baltavimas pro spalvas yra priemonė į šį tikslą. Einant į jį, regis, atskiedžiami ir aliejiniai dažai, kad jie, laisviau tekėdami, labiau padvelktų gyvumu ir spontaniškumu.

Be to, čia dar pažymėtinas ir muzikalumas. Santykis tarp spalvų ir garsų yra lengviau pajaučiamas, kaip suprantamas, šią problemą daugiausia yra gvildęs M. K. Čiurlionis, patsai muzikas ir dailininkas. Taip pat ir prie Kandinskio tapybinių vizijų jieškoma muzikinio priėjimo. Atrodo, jog muzikinė spalvų samprata daugiausia palaiko ir šių dienų abstraktinę meno srovę. Adomas Galdikas nėra abstraktus. Jo paveiksluose iki šiol daiktai yra gerai atpažįstami. Tačiau jie išauga iš spalvinių ir ritminių skambėjimų. Tai nereiškia daiktų suskaldymo, paliekant jų atstatymą pačiam žiūrovui, kaip elgėsi kubistai. Galdikas mene mėgsta darnią sintezę. Ir labiausiai pakiliuose jo paveiksluose gimsta   tylūs   ir   tolimi   spalviniai skambėjimai kokioje nors vietoje susitelkia į galingą simfoniją. Iš tų spalvinių-muzikinių tonų, išreikštų įvairiausiais dažų palietimais, susidaro gamta — medžiai, gėlės, lygumos, kalnai, takai, vandenys — atskleisdami nuostabią poetinę tikrovę. Joje, kaip pažymi minėtasis "New York Times" kritikas, mes atpažįstame "mirštančios šviesos mir-gulius rudens girioje ir degančią vidudienio ugnį susiraizgiusioje pakrūmėje". Lietuvis žiūrovas ten dar galėtų atpažinti ir klajojančių pelkėse žvakelių bei liepsnojančių lobių atošvaistes, taip išgarbintas mūsų tautosakoje.

Paminėtinas yra dar Galdiko priėjimas prie gamtos. Dailininkas ją pirma fiksuoja ne pilnai išbaigtuose piešiniuose, o išmušus įkvėpimo valandai, perkuria, iškeldamas į meninį augštį. Tai šiek tiek primena Tolimųjų Rytų peisažistų metodą.

Tokio pobūdžio paveikslus matėme ir Feigl galerijoje New Yorke. Į juos įsižiūrėjus, tampa beveik tikra, jog dailininkas čia nesustos. Jis savo kūrybos kelyje eis iki paskutinės ribos — abstrakcijos, spalva ir ritmu atverdamas naują pasaulį, bepajaučiamą tik širdimi. Adomas Galdikas dabar jau yra visai netoli jo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai