|
|
FR. W. FOERSTERIS KALBA MUMS |
|
|
|
PASIKALBĖJIMAS SU M. PECKAUSKAITĖS MOKYTOJU*
— Ar prisimenate ką nors iš lietuvių, buvusių jūsų studentų, bei šiaip intelektualų?
— Prisimenu tik vienui vieną, tai kilniaširdę lietuvę mokytoją Mariją Pečkauskailę, mano buvusią studentę ir mano raštų į lietuvių kalbą vertėją.
— Yra žinoma, jog esate feldmaršalo H. Moltkės, Bismarko bendradarbio, tolimesnis giminaitis. Ar negalėtumėte kiek daugiau papasakoti apie savo kilmę bei protėvius?
— Mano giminėj susijungė Vokietijos šiaurė ir pietūs. Iš motinos pusės, esu kilęs iš karių šeimos. Mano dėdės buvo prūsų armijos karininkai. Vienas iš jų buvo vokiečių laivyno admirolas. Mano motina buvo H. Moltkės, Bismarcko bendradarbio, giminaitė. Iš tėvo pusės esu kilęs iš Silezijos pačios pietinės dalies, kuri kadaise priklausė Austrijai ir kuri dar ilgai išlaikė Austrijos kultūros tradiciją. Mano senelis buvo medvilnės pramonininkas Gruenberge. Kiekvienais metais, Kalėdų Švenčių proga, jis su visa savo šeima važiuodavo didelėmis rogėmis į Krokuvą lankyti savo klijentų. Žinoma, tai buvo visai kitas pasaulis, skirtingas nuo nūdieninio. Vienok anų senų tradicijų pasaulis nuolat paliko gyvas mano sielos gelmėse ir iš naujo prasiveržė, kai pirmojo pasaulinio karo metu kaizeris Karolis pakvietė mane ir mano bičiulį, tarptautinės teisės žinovą Lamasch, sudaryti kabinetą, į kurį įeitų visų Austrijos tautų atstovai, tuo būdu pastatydami Austnją ant naujų federalistinių pagrindų. Mano tčvas buvo A. Humboldto mokinys. Jis buvo antitautinės, federalistinės ir humanistinės Vokietijos karštas šalininkas ir skelbėjas. Aš visad žiūrėjau į jį kaip į šios tradicijos atstovą ir todėl turėjau tik šypsotis, kai aš, gindamas šią tikrąją tūkstantmetinę Vokietiją nuo išsigimusio nacionalsocializmo, buvau kaltinamas Vokietijos priešu ir savo tėvynės išdaviku.
*Fr. W. Foersteris Lietuvoje buvo pats populiariausias iš didžiųjų dabarties pedagogų. Džiaugiamės galėdami čia spausdinti su juo pasikalbėjimą, patį plačiausią, kokį jis yra kada nors suteikęs. — Redakcija.
Mano tėvas buvo astronomas, Berlyno universiteto profesorius ir Berlyno observatorijos direktorius. Jis buvo laisvamanis ir mane auklėjo ta kryptimi. Bet jis niekad nepasirodė agresyvus religijos atžvilgiu. Jis save vadino neoplatoniku ir tikėjo į kosminės visatos sielą, slypinčią už ano nuostabaus žvaigždžių pasaulio. Bet, esą, per mažai yra žinoma apie jos paslaptingą buitį, todėl nereikią, vien jausmu polėkiams pasiduotant, išpažinti kurį nors dogmatinį tikėjimą. Visą savo gyvenimą jis paliko Bismarcko "realios politikos" priešas ir, savo gyvenimo pabaigoje, norėdamas tautai visa tai aiškiai parodyti, tapo Vokietijos Etinės Draugijos pirmininku. Ištisus 40 metų jis išbuvo Tarptautinės Matų ir Svorių Komisijos prezidentu. Pastaroji kiekvienų metų rudenį keturioms savaitėms rinkdavosi Paryžiuje. Tokiu būdu jis tapo didelis Prancūzijos draugas. Daugelis prancūzų lankėsi pas mus Berlyne. Jie įdiegė mano širdyje Prancūzijos draugystę, kuriai aš palikau ištikimas visą savo gyvenimą (Fr. W. F. buvo priėmęs Prancūzijos pilietybę. A. R.).
— Buvote susibičiuliavęs su dr. A. Einšteinu. Kada ir kaip su juo susipažinote?
— Pažinau Einšteiną ir turėjau ne vieną malonią progą su juo išsikalbėti, kai 1922 m. penkiems mėnesiams atvykau į Berlyną. Rodos, kaip šiandien atsimenu aną išsamų mūsų pasikalbėjimą JAV, kai aš, vieną gražų sekmadienį, apsilankiau pas jį Princetone (New Jersey). Mes kalbėjomės apie šių dienų žmonijos likimą ir Apvaizdos skirtus bandymus. Jis buvo didelis pesimistas. Jis pranašavo antisemitizmo grįžimą ne tik Vokietijoj, bet ir JAV. Jo nuomone, žmonija niekad nebuvo taip nepriaugus spirtis prieš demoniškas galybes kaip kad šiandien. Mudu kalbėjomės, atsisėdę ramaus saulėto sodo verandoje. Jis sakė: "Mano gyvenime esti tikrai nemaža dienų, kada aš visiškai nematau saulės, o matau tik tamsius šešėlius, kurie kyla iš nežinomų gelmių, nešdami nelaimę bei nedalią".
Kokiose aplinkybėse susipažinote su Leninu ir su rusu mąstytoju N. Berdiajevu?
— Leniną sutikau Zueriche, namuose vieno šveicaro, mano bičiulio, kurio žmona buvo rusų revoliucionierė. Kiekvieną sekmadienį jinai sukviesdavo ir vaišindavo savo namuose rusų emigrantus. Leninas dažniausiai sėdėdavo tylus, laikydamas rankoj pieno stiklinę ir sumuštinį valgydamas. Tik retkarčiais, jį dominčiam klausimui iškilus, įsiterpdavo pasikalbę j iman savo kampuotom pastabom. Taip, sakysime, jis klausė mane: "Ar tamsta pažįsti Tolstojaus 'Prisikėlimą?' — ir, nieko nelaukdamas, tęsė toliau: "Mes esame prisikėlimas visų tų, kurie buvo nužudyti, ištremti, išprievartauti!" Tai pasakęs, jis vėl paskendo tyloj. Kita proga aš girdėjau jį sakant: "Jeigu mes būsime užpulti, tai mes nukariausime Europą per Aziją". Jis čia sėdėdavo kaip misijonierius pasaulinės istorijos keršto, keršto ne vien tik dėl savo artimųjų giminaičių, kurie buvo užmušti ar ištremti be vilties grįžti atgal, bet ir kalbėdamas vardu visų tų, kurie, gelbėdami rusų tautą nuo tariamai neįveikiamos autokratijos grandinių, turėjo pasirinkti ištrėmimą ir mirtį. Leninas rašė: "Mūsų programa yra: "sovietai ir elektrifikacija". Šitai rašydamas, jis turėjo galvoje technokratijos gadynę, prasidėjusią rusų revoliucija.
N. Berdiajevą aš dažnai sutikdavau Paryžiaus visuomenės sluogsniuose. Jis man pasakodavo apie savo išgyvenimus Rusijoj, ypač apie savo atsisveikinimą su tėvyne, kuris buvo neišvengiamas po to, kai jis, senas radikalus socialistas, revoliucijos baisių įvykių paveiktas, atsivertė į Bažnyčią. Aš niekad neužmiršiu jo pasakojimo apie jo paskutinį atsilankymą pas vadinamąjį rusų "starecą". Jis aplankė "starecą", norėdamas atlikti išpažintį prieš savo bėgimą iš tėvynės ir kartu išsikalbėti apie rusų tautos likimą. "Starecas" jam taręs: "Tamsta nemanyk, jog esi vienintelis, kuris atvyksti pas mane. Rusų revoliucijos pačios įžymybės, įskaitant ir kariuomenės vadus, lankėsi pas mane, išliedamos savo širdies skausmą". Stareco pasakojimu, šie žmonės štai ką pareiškę: "Mes dalyvavome rusų revoliucijoj, nes mes jautėme, jog viešpataujanti kasta yra nusipelniusi pasaulinės istorijos bausmės, bet, savo sielos gelmėse, mes netikime nei į raudonąją, nei į baltąją armiją, nei į revoliuciją, nei į kontrevoliuciją, bet tik į dieviškosios Apvaizdos intervenciją nuodėmingajai rusų tautai gelbėti".
— Jūsų manymu, kur slypi nūdieninės pasaulinės krizės giliausios šaknys?
— Į šį klausimą aš esu atsakęs mano naujos knygos 'Politinė etika" įžanginiame skyriuje, pavadintame "Apokaliptiniai apmąstymai". Nūdieninės pasaulinės krizės giliausioji priežastis gali būti pavaizduota sekančiu drastišku palyginimu: Kas atsitiktų su žmogumi, jeigu jo galva būtų atskirta nuo jo organizmo? Visiškai tas pat atsitinka dabarties žmonijai, būtent ta prasme, jog jau bus keli šimtmečiai, kai augštesnis dvasinis pasaulis pamažu, bet radikaliai atskiriamas nuo gamtinio bei medžiaginio pasaulio. Šitas vyksmas, neaišku kodėl, buvo pavadintas "sekuliarizacija". Pirmu požvilgiu, tatai išreiškia labai nekaltą dalyką, būtent "supasaulinimą" bei "supasaulėjimą". Pačioje pradžioje "sekuliarizacija" buvo ne kas kita, kaip praktiško darbo pasidalinimas, atpalaiduojant religinio gyvenimo centrus nuo kaskart vis sudėtingesnės politinės ir socialinės veiklos uždavinių ir atsakomybės. Savaime suprantama, jog šitokia darbo padala ir funkcijų diferenciacija buvo neišvengiamybė, v'enok šis vyksmas turi vesti į katastrofą: nueita jau taip toli į kraštutinumą, jog iš visuomeninio gyvenimo ir aplamai iš gyvenimo visumos buvo išjungta dvasinė bei dorinė vadovybė, ir tokiu būdu visa milžiniška medžiaginė žmonijos pažanga buvo perleista tamsių, aklų prigimties poveržių bei gaivalų pavojingai sauvalei. Psichoanalizės tvirtinimas, jog žmogus gyvena ir veikia, diriguojamas pasąmonio, o ne augštesnės prigimties, yra labai simptomiškas: yra tai nūdienio žmogaus gyvenimo, visą vertybių hierarchiją apvertusio augštyn kojom, tipinga išraiška. Šitas pavyzdys yra trumpiausias atsakymas į klausimą, kame slypi šių dienų pasaulinės krizės pačios giliausios šaknys.
— Ar, jūsų manymu, pokarinė Vokietija eina pedagoginio, moralinio, dvasinio atsistatymo keliu?
— Nemanau. Netenka nė kiek abejoti, jog yra ribotas kiekis žmonių, kurie padarė rimtas išvadas iš to, kas įvyko. Bet daugumas savo širdies gelmėse paliko nepasimokę; jeigu jie ir netrokšta nacių sugrįžimo, tai kartu jie neturi jokio aiškaus supratimo apie gilaus atsivertimo ir pasikeitimo būtinumą. Jie nenagrinėja rimtai to, kas atsitiko; jų noras — tai kuo greičiausias išbombarduoto krašto ūkinis atsistatymas. Bet kokiems augštesniems tikslams šis ūkinis atsistatymas turėtų patarnauti? — Šita mintis, atrodo, re vieno nekankina. Šituo tvirtinimu mes nenorime nuvertinti ar ignoruoti tuos taurius vyrus ir moteris, esančius įvairiose vietose: mokykloj, bažnyčioj namuose, su pasiaukojimu dirbančius daiktų ir žmogaus atnaujinimui. Vienok jokiu būdu nereiktų pervertinti tos įtakos, kurią šie žmonės daro gyvenimo įvykiu raidos visumai. Neišleiskime iš akių to fakto, jog Vokietijoj iki šioliai nesulaukta nuodugnaus nušvietimo padarytų istorinių klaidų ir klystkelių, ypač hacių perijodo, į kurį juk reikia žiūrėti kiip i laikinį dvasinį pakrikimą, o ne kaip į visos naujųjų laikų vokiečių tautos dvasios istorijos pasekmę.
Fr. W. Foersteris (kairėj) ir A. Ramūnas V. Maželio nuotrauka
Tuo mes dar nesakome, jog Vokietijos politinis ir moralinis atsistatymas nėra įmanomas iš viso. Nuo tada, kai krikščionybė atėjo į pasaulį, regali būti kalbos apie galutinę moralinę tautų mirtį, — štai kodėl mes atmetame C. Spenglerio Vakarų žlugimo teoriją. Vienok reikia pasakyti, jog Vokietijos dvasinis bei dorinis atsistatymas pilna to žodžio prasme pareikalaus daug daugiau laiko ir kantrybės, negu nekantrus šių dienų pasaulis gali tikėti. Žinomas šveicarų teisininkas ir filosofas Karolis Hilty dar pereito šimtmečio pabaigoje yra pasakęs: "Vokiečių tautai dar reikės daug laiko ir teks kentėti dar daug skausmo, kad atsisukus nuo netikrų dievų garbinimo". Stebinančiai ūmus Vokietijos ūkinis atkutimas, prasidėjęs po 1945 m. pralaimėjimo, anaiptol nėra prisidėjęs prie moralinio atsinaujinimo. Kaip tik atvirkščiai: visa tai reiškia didelę pagundą dorinio atsikūrimo reikslus atidėti į šalį ir vėl išnaujo pradėti vykdyti senų laikų vad. "realią politiką". Apžvilgus literatūrą, kuri pasirodė Vokietijoj paskutiniais keliais metais, aiškėja, kad esama labai maža raštų, skirtų kalbamajam doriniam atsistatymui ir praeities revizijai. Taigi dar lieka išspręsti didelis uždavinys: visų pirma, veržlios, kūrybiškos dvasios vokiečiui reikia duoti naują vokišką ideologiją, kuri būtų atremta į anttautinį vokiečių tautos palikimą. Dar lieka padaryti viskas, kad pagrindus naują politinį ugdymą, kuris ne tik parodytų paskutinių 150 metų klystkelius ir suteiktų vokiečiams moralinę laikyseną savo praeities atžvilgiu, bet ir suteiktų vokiečių tautai, esančiai Europos pačiame centre, ypatingą atsakomybes jausmą tuo metu, kada Europos suvienijimas tapo būtenybė. Šis politinis ugdymas turėtų padaryti galą savo tautos dievinimui, kurio poveikyje dar yra nemaža vokiečių tautos dalis. Pastarieji, atrodo, nieko daugiau nežino kaip tik vokiečių interesą, vokiečių teisę, vokiečių reikalavimą grąžinti visa, kas buvo nustota, ir išlyginti visus vokiečių nuostolius. 1918 m., lapkričio mėn. 11 d., nakties metu, t. y. tą valandą, kada buvo padarytos karo paliaubos, pas mane, apsistojusį viename Ženevos viešbutyje, apsilankė prancūzų ministeris A. Thomas, kalbėjo apie istorinę šios valandos reikšmę ir pasakė: "Tai pirmas kartas žmonijos istorijoj, jog tautai, kuri pradėjo penkis metus trunkantį žiaurų karą, iškeliamas kaltumo klausimas. Jeigu vokiečių tauta suvokia šio įvykio gilią prasmę, tai Vokietija ir pasaulis bus išgelbėti. Jeigu ne — tai Vokietija ir pasaulis nesulaikomai riedės į didesnę katastrofą". Šitie žodžiai galėtų būti pakartoti ir ypatingai pabrėžti ir po antrojo pasaulinio karo, atsakant į klausimą apie Vokietijos atsikūrimą moraline prasme.
— Įdomu būtų išgirsti jūsų nuomonę apie nūdieninę amerikiečių pedagogiką. Jūsų akimis žiūrint, kas joje yra gero ir kas blogo?
— Mano atsakymą į šį klausimą galėčiau suglausti į žodžius: nūdieninė amerikiečių pedagogika yra žmogaus apsisprendimas be Dievo, tai reiškia, kad žmogus čia pats apsisprendžia ir save valdo, užmiršdamas savo prigimties dieviškąją kilmę ir paskirtį. Žinoma, moderniosios amerikiečių pedagogikos galingas sąjūdis, iškėlęs savivaldos ir saviauklos idėjas, žymi nepaprastai didelę pažangą jaunuomenės auklėjimo metodologijoj. Vad. "naujasis ugdymas" reikalauja, kad auklėjamoji veikmė į jaunimą nebūtų vien tik išorinė ir autoritetinė, bet, atvirkščiai, kad būtų sutelkiamos visos galimos pastangos į vidinių, jaunimo prigimties gelmėse snūdinčių, kūrybinių galių pabudinimą, jų puoselėjimą ir panaudojimą praktiškiems gyvenimo uždaviniams. Bet pamažu vis labiau ir labiau pasirodė šitos pedagogikos pernelyg pavojingas kraštutinumas: užuot perteikus jaunajai bręstančiajai kartai subrendusią gyvenimo patirtį, atskleidus jai antžmogiškąją dieviškąją buitį, nuoširdžiai padėjus ir nurodžius gyvenimo kelią, buvo visiškai atskirtos viena nuo antros dvi kartos: jaunoji ir senoji. Jaunimas nūn buvo pavestas jo paties neaiškiems ūkanotiems jausmams ir mintims. Jaunimas, palikęs be vadovo, išgyveno skaudų smūgį. Šito prasidėjusio vyksmo pirmaisiais dešimtmečiais dar veikė religinių tradicijų įtaka, todėl dar ne visos minėtojo pragaištingo kraštutinumo pasekmės išėjo į viršų. Šiandien gi jau yra aišku, jog, perskiriant tai, kas turėjo būti jungiama ir derinama, buvo pasirinktas kelias į sąmyšį ir prarają.
Kadangi čia reikalas eina apie gyvąją mokyklinę praktiką, tai augščiau iškeltus pedagoginius kraštutinumus norėčiau pailiustruoti sekančiu pavyzdžiu. Vieno amerikiečio žurnalo, skirto mokytojams, leidėjas pusiau rimtu, pusiau nerimtu būdu iškėlė klausimą: "Kas reikia žinoti, kad išmokius Jonuką lotynų kalbos? Į šį klausimą buvo atsakyta: "Reikia mokėti lotynų kalbą". Tada minėtojo žurnalo leidėjas atsakė: "Ne, visų pirma reikia pažinti Jonuką". Žinoma, amerikiečių pedagogikos stiprumas slypi tame, jog jinai pažįsta Jonuką, bet jinai pasirodė čia tiek vienašališka, jog, vardan Jonuko, jinai pamiršo lotynų kalbą. Jinai pamiršo pačią augščiausią tiesą, į kurią jis turi stiebtis, kurios pagalba jis turi ateiti į sąlytį su augštesniu pasauliu, kad apvaldytų save ir gyvenimą. Taigi: būtinoji ir tikroji augščiau dviejų minėtųjų pedagoginių kraštutinumų sintezė yra galima tik tada, kada du auklėjimo momentai, būtent: Jonuko pažinimas iš vienos pusės ir pažinimas tiesos, kuriai turi nusilenkti Jonukas, iš antros pusės bus neatskiriamai sujungiami į vieną.
Amerikos ir Europos pedagogikų sintezės būtinumas ir vaisingumas aiškiai iškyla, nagrinėjant jaunimo nusikaltimų klausimą. Didžiųjų imigracijų iš slavų kraštų metu, atseit apie pereito šimtmečio pabaigą, Jungtinėse Amerikos Valstybėse atsirado gausi literatūra ir kartu buvo išplėtota didelio masto socialinė ir pedagoginė veikla, siekianti įjungti atsišaknijusį jaunimą į demokratinę gyvenimo santvarką ir kartu j ieškanti išganingų priemonių jaunimą nuo išsigimimo apsaugoti. Tada pamatuotai buvo sakoma, jog paprastas baudžiamojo kodekso, skirto suaugusiems, panaudojimas toli gražu neatsako naujiems pedagoginiams reikalavimams. Deja, užuot pačią bausmę humanizavus ir pagalvojus apie jos niuansuotą pedagoginį pritaikymą, buvo pradėta tikėti, jog reikia visiškai atsisakyti naudoti bausmę iškrypusiems jaunuoliams pataisyti, vietoj bausmės duodant jiems praktišką—profesinį auklėjimą. Prie to viso prisidėjo vad. sąlyginis nuteisimas. Iš jaunuomenės auklėjimo bei perauklėjimo darbo nūn buvo visiškai pašalinta bet kokia efektyvi represija, taip kad jaunuolių tarpe pasklido posakis: nusikaltėlis yra laisvas. Niekas negali ginčyti, jog vad. reformatoriumuose iškrypę iš kelio jaunuoliai, gauna puikų profesinį paruošimą. Bet tas, kas norės konstatuoti bausmės, kaip pedagoginės priemonės, visiško išjungimo moralines pasekmes, pasakys: šie jaunuoliai yra išgelbėjami laikinam gyvenimui, bet amžinam gyvenimui jie yra žuvę, t. y. jie čia išmoksta naudingų dalykų, kad vėliau gyvenimo kovoj pasirodytų apsukriais, nesueidami į atvirą konfliktą su įstatymais. Bet jie neišmoksta rimtai pažiūrėti į savo nusikaltimą, ir kaip tik šitoks dėmesio nekreipimas į nusižengimą paruošia gilią dirvą visokeriopam vidiniam bei moraliniam pakrikimui, nors tai ir nereikštų išorinio konflikto su pačia policija. Vad. "probation officers". t. y. vyrai ir moterys, kuriems yra pavesta prižiūrėti nuo kalėjimo bausmės atleistus ir sąlygiškai nuteistus jaunuolius, kaskart vis labiau prieina išvados jog, šiaip ar taip, kalėjimo bausmės panaikinimas turėtų būti kokiu nors būdu kompensuojamas nuoširdžia pastanga atsilyginti už padarytą skriaudą bei neteisybę.
Kaip autorius veikalo, pavadinto "Kaltė ir atlyginimas", kur buvo paliesta teigiama ir neigiama amerikiečių jaunuomenės auklėjimo bei pedagoginės praktikos pusė, 1912 m. aš buvau pakviestas skaityti Vokietijos jaunimo teisėjų kongrese paskaitą tema: "Auklėjimas ar bausme?" Nustebimui visų tų jaunimo teisėjų, kurie buvo vienašališkai užsidegę amerikiečių pedagogine praktika, aš čia pat savo paskaitos pradžioje pareiškiau: be bausmės nėra jokio rimto auklėjimo. Ir aš pacitavau Platono žodžius, kad bausmė yra būtina sielos išganymo priemonė. Tuoj po paskaitos atvyko pas mane vienas vokiečių pramonininkas ir pateikė sekančią problemą: "Jau kuris laikas, kai būrys praktikantų vogė mano fabrike varį. Pagaliau pavyko juos pačiupti. Iš pradžių man atrodė būtina perduoti juos policijai, bet aš buvau labai paveiktas amerikiečių pedagogikos argumento, jog nedera sugadinti jaunuoliui gyvenimą kalėjimo bausme. Tad ką aš turiu daryti? Jeigu be niekur nieko paleisti šiuos jaunuolius, neduodant kokiu nors būdu pajusti jiems blogo elgesio pasekmių, tada mano fabrike bus galas disciplinai". As atsakiau: "Pasirinkite jūs sekantį vidurio kelią (ir čia mes turime reikalo su Europos ir Amerikos pedagogikų sinteze): Sušaukite krūvon praktikantus ir jiems pasakykite: Nūn aš turėčiau jus perduoti policijai. Teismas duotų jums mažiausiai vienerius metus kalėjimo, kas sugadintų jums visą karjerą. Tad aš jums duodu pasiūlymą: aš jus neperduosiu policijai, jeigu jūs pažadėsite sekančių dviejų mėnesių tarpe atlikti antnorminį darbą ir gautus už tą darbą pinigus atiduoti darbininkų našlių kasai. Jaunuoliai padavė vienas kitam dešinę, o dviems mėnesiams praėjus, fabrike vyresniajam buvo įteikta reparacijų suma. Mano manymu, čia augščiau paduotas pavyzdys parodė, kokia kryptimi turėtų eiti dviejų pedagoginių kraštutinumų išlyginimas.
— Vadinasi, jūs laikotės nuomonės, jog Europos ir Amerikos pedagogikų suderinimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas.
— Taip. Europos pedagogika savo esmėje yra galingos tradicijos autoritetinis perteikimas, jinai yra hierarchiška ir nedemokratiška, yra tai gimtųjų šalių pedagogika, kai tuo tarpu amerikiečių pedagogika yra kolonijų pedagogika: čia slypi jos stiprybė ir silpnybė. Jeigu žiūrėti į dalyką iš universalios pedagoginės psichologijos taško, tai reikia pasakyti, kad iš lauko ir iš viršaus einantis autoritetas, aiškiai ir neklaidinamai kalbantis į augančiąją kartą, kad perteiktų jai buvusiųjų kartų neišjudinamą dvasinį palikimą, yra būtinai reikalingas ne tik tam, kad suteiktų augščiausiam ugdymo tikslui reikiamą svarumą, kilnumą ir didingumą, bet taip pat jis reikalingas tam, kad bręstantis žmogus, siekdamas saviauklos idealo, galėtų su autoritetu ir visišku tikrumu kalbėti savo žemesnei prigimčiai ir ją apvaldyti. Žiūrint į dalyką iš antros pusės, taip pat nemažiau yra svarbu mokėti prabilti ir skatinti bręstantį žmogų iš vidaus, pažadinti jame visas snūdinčias dvasines ir dorines jėgas, įtraukiant į šį vyksmą visą ugdytinio būtybę: jo sąmonę, jo laisvą valią, jo savarankišką veikimą, darant visur ir visada taip, jog kiekvienai tiesai, kuri ateina iš viršaus kaip kad, sakysime, yra religinės liturgijoj, visu savo džiaugsmingumu atsiskleistų jaunutė siela ir stiebtųsi į ją, tarsi gėlė į saulę. Šitokiu štai būdu ne tik galima, bet ir privalu suderinti Europos pedagogiką ir Amerikos pedagogiką, tradiciją ir savarankišką žmogaus apsisprendimą. Šios sintezės uždavinys ne vien tik iš naujo sujungti du atskirtus kontinentus: kiekvienoj šeimoj, kiekvienoj mokykloj, kiekvienoj dirbtuvėj — autoritetas ir laisvė, paklusnumas ir savarankiška atsakomybe, moralinio universalumo šviesoje, turi būti tarp savęs siejami, papildomi ir išlyginami.
— Zbinden savo knygoje "Vokiečių klausimas" parašė, jog jūs buvote tas, kuris sugriovė Veim.aro respubliką. Ką jūs i tai?
— Aš tikrai negalvoju, kad turėjau tiek daug įtakos. Veimaro respublika, turėjusi daug šaunių vyrų, jai dirbusių, negarbingai žuvo ne dėl manęs, bet dėl silpnumo ir neryžtingumo, kurį jinai parodė kovoje prieš Vokietijos reakcines jėgas. Kodėl tad minėtos knygos autorius galėjo prieiti tokią išvadą? — Gal jis, skaitydamas mano straipsnius ir knygas, pasirodžiusias tarp dviejų pasaulinių karų, ir sekdamas mano veiklą Ženevoje, būtent Tautų Sąjungoj, kur Stressmannas skelbė visišką Vokietijos nusiginklavimą, bus susidaręs įspūdį, jog aš, demaskuodamas trumparegį, neatsakingą vokiečių karinių sluogsnių ir kairiųjų sluogsnių susidėjimą, sudaviau pastariesiems smūgį užsienio akyse. Tada aš viešai galėjau cituoti vokiečių pramonininko A. Rechbergo žodžius: "Hohenzollernų viešpatavimo metu kariškiai niekad nėra turėję tokios lemiančios įtakos vokiečių politikai kaip kad vad. Veimaro respublikoj". Deja, visi mano perspėjimai paliko be vaisių. Jeigu į juos būtų buvę atsižvelgta, tai ne tik užsienis, bet ir juo labiau pati Vokietija būtų išvengę baisių žmonių nuostolių ir negirdėtų sunaikinimų.
— Jūsų ugdymo mokslas dažnai yra vadinamas "pedagoginiu federalizmu", t. y. priešingybių sutaikymu. Nuo kada ir kaip susidomė-jot federalizmu?
— Federalizmo problemom ir idealais giliai persiėmiau, skaitydamas sociologo C. Frantzo raštus.
— Kuriame krašte jūsų pedagoginės idėjos yra radusios geriausią dirvą?
— Man atrodo, jog Italija yra tas kraštas, kur mano raštai buvo daugiausia skaitomi, vadovaujančių pedagogų su didžiausiu supratimu komentuojami, rekomenduojami ir bažnytinių sluogsnių leidžiami. Net Mussolinio valdymo metu mano veikalai buvo paplitę Italijoj. 1910 m. aš gavau iš Bari mieste esančio "Convito Feminile" 60 paveiksluotu atvirukų, pasirašytų 60 i aunu mergaičių, siunčiančių man padėką už mano knygą "Lebenskunde", kurią italai išvertė: "II Vangelo della Vita" (Gyvenimo evangelija). Tai buvo vpatingai džiuginantis mano raštu įvertinimo ženklas. Dideli nuopelną mano knvgu išplatinimui Italijoj turėjo leidykla "Casa Editrice Nazionale" Turine. Šiandien šį uždavinį yra perėmusi "Scuola Editrice", esanti Brescia mieste, kuri ne tik paruošė naujas laidas mano trijų knygų, pasirodžiusių Vokietijoj, Recklinghause (Paulus Verlag), bet ir perėmė teisę išleisti mano "Memuarus" (Fr. W. Foerster, Memoiren: Erlebte Weltqeschichte, 1953, 717 p.) italų kalba. Mano raštai buvo taip pat laba' paplitę katalikiškoj Lenkijoj, kur jie su pamėgimu buvo skaitomi šeimose ir rado nuodugnią interpretaciją literatūroj.
— Yra žinoma, jog jūsų pedagoaika. kuri nn.1% hūtf anibūrlinta ka,ir "vedaaogika annpus Rytu ir Vakaru", turi dideli pasisekimą kai kuriuose Rytu bei Azijos kraštuose, kaip, sakysime, Turkijoj. Gal galėtumėt mus smulkiau apie tai painformuoti?
— 1953 pavasarį aš gavau laišką iš Istambulo (Turkijai didelio banko priežiūros tarybos prezidento, prašančio mane parašyti knygą apie politinę etiką, skirtą jaunajai turkų generacijai. Šituo bankas norėjo atžymėti savo dešimties metų gyvavimo sukaktį. Aš išpildiau prašymą ir, maždaug po metų, gavau iš prezidento sekantį padėkos raštą (vokiečių kalba):
"Didžiai gerbiamas Pone Profesoriau!
Aš džiaugiuosi, galėdamas Jums pranešti, jog Jūsų veikalas "Geras žmogus-geras pilietis" čia turėjo didelį pasisekimą. Šiuo aš dar kartą dėkoju Jums už tokį vertingą mūsų etinės kultūros įnašą.
Šia proga tebūnie leista man jus paklausti, ar Jūs nesutiktumėt parašyti naują populiarią knygą, pavadintą: "Verslinė moralė ir politinė moralė".
Su dideliu įdomumu laukdamas Jūsų brangaus atsakymo, reiškiu Jums pagarbą . .."
Įdomu, jog sekančiuose laiškuose, kur buvo diskutuojami knygos skaitytojų dvasiai pritaikymo klausimai, aš buvau prašomas atsižvelgti į tą turkų publikos dalį, kuri yra Mahometo tikėjimo ir, būtent, tuo būdu, jog, veikalą rašydamas, duočiau citatų iš paties Korano. Man toliau besiteiraujant apie dvasinę ir politinę padėtį Turkijoj, paaiškėjo, jog mahometonų sluogsniai žiūri su dideliu nepasitikėjimu į suartėjimą su Vakarų civilizacija. Vienok man buvo paliktos laisvos rankos j ieškoti ir surasti čia kokią nors išeitį. Aš tai bandžiau padaryti sekančiu būdu: mano knygos skyrius, pavadintas "Rytai ir Vakarai", ir nagrinėjantis trijų didžiųjų pasaulinių religijų santykį su demokratija, turėjo parodyti, jog islamas priklauso trims personalistinėms religijoms, kur žmogus kalbasi su Dievu ir Dievas kalbasi su žmogumi; Dievo buvimas asmeninėj sąžinėj čia, taip sakant, išlaisvina žmogų nuo kolektyvinės žvėries diktatūros, kas, aišku, turi tą pasekmę, jog žmogus, priklausantis vienai iš šių trijų religijų, ir politiniame bei socialiniame gyvenime privalo pripažinti ir įgyvendinti visas žmogiškojo asmens, kuri Dievas išlaisvino, teises. Taigi sąryšyje su šia didele problema mes turime konstatuoti du labai svarbius faktus: 1. religiniai sluogsniai užmiršta padaryti politines išvadas iš savo perso? nalistinių religijų; 2. Vakarų liberalai, atrodo, bus užmiršę politinės laisvė" d,rat"ine ist^n !ą ir demokratijos moralines bei religines prielaidas: tatai paaiškina kai kuriu kraštų liberalinių sluogsnių politinį silpnumą. Kas čia gali nematyli tų didžių pedagoginių uždavinių ir tikslų, kurie iškyla dabarčiai ir ateičiai?
— Įvairių kraštų pedagogai bandė pateikti jūsų ugdymo mokslo sintezę. Įdomu, kiek tos pastangos buvo sėkmingos. Jūsų nuomone, kurie iš šios rūšies veikalų yra patys geriausi?
— Yra dvi nedidelės studijos, pasirodžiusios mano 85 m. sukakties proga, kurios geriausiai charakterizuoja mano pedagogiką, iškelia jos esmę ir prasmę: 1. prof. dr. Frans De Hovre "F. W. Foersteris" ir 2. prof. dr. Hugo Reirig "Tas, kas yra nemirštama F. W. Foersterio kūryboj". Abu šie dalykėliai yra pasirodę sukaktuvių leidiny, paruoštame F. W. Foersterio Draugijos.
Yra dvi ypatingai vertingos knygos, kurios nagrinėja mano gyvenimo ir kūrybos visumą: 1. išsamus darbas, parašytas minėtojo prof. dr. Frans De Hovre prieš 20 metų flamanų ir prancūzų kalba. 2. mažytė knyga, parašyta teologijos profesoriaus Leipzige — E. A. Muellerio "F. W. Foersteris ir tikrasis pasaulis".
— Prieš antrąjį pasaulinį karą jūs buvote nuvykę Anglijon. Koks buvo šios kelionės tikrasis tikslas?
— Kai nacionalizmas Vokietijoj laimėjo politinę kovą, Anglijos vadovaujančiuose politiniuose sluogsniuose kilo didelis nerimas dėl Hitlerio galutinių tikslų. Lady Milner, mirusio Pietų Afrikos generalinio gubernatoriaus žmona, ir Wickham Steed, iki antrojo pasaulinio karo buvęs vyriausias TIMES redaktorius, pakvietė mane skaityti paskaitą "Royal Society for International Affairs" nariams. Į šią paskaitą buvo sukviestas abiejų Anglijos parlamento rūmų atstovai. Prezidijumo pirmininku buvo Gibraltaro vyskupas. Mano paskaita, paremta įtikinančiais dokumentais, parodė ne tiktai nacių siekimus bei planus, bet taip pat atskleidė silpnumą Vokietijos kairiųjų, nesugebančių veiksmingai kovoti prieš reakcinių sluogsnių kėslus. Aš dar atsimenu, kaip paskaitos pabaigoj citavau šiuos reikšmingus vieno Vokietijos armijos karininko žodžius, atspausdintus 1932 m. rugsėjo mėn. "Preussische Jahrbuecher" numeryje: "Kas kariškai yra pranašesnis, nebus prieinamas pacifizmo klausimais. Yra tik vienas dalykas, kuris jį gali sulaikyti: rizika, pralaimėjimo baimė". Šiuos žodžius pacitavęs, aš tariau: "Džentelmenai, padarykite iš viso to reikiamas išvadas". Paskaitą baigiau vokiečių poeto Jean Paul žodžiais, ištartais pereito šimtmečio pradžioje: "Jeigu jūs nevartosite savo akių regėjimui, tai ateis laikas, kad jūs jas vartosite ašaroms".
To meto dalykų padėtį taip pat padeda nušviesti sekantis epizodas. Keletą mėnesių prieš savo mirtį Britanijos užsienio reikalų ministeris Austen Chamberlain klausė mane, ar aš esu nuomonės, kad vokiečių politika rieda į naują katastrofą. Į tai aš atsakiau: "Sir Austen, į jūsų klausimą aš galiu atsakyti tik viena kinų patarle, kuri štai kaip skamba: "Kas joja ant tigro, jau negali pakeliui nušokti". Sir Austen tik atsakė: "Oh" ir buvo labai susimąstęs.
— Kada buvo įkurta F. W. Foersterio Draugija?
— F. W. Foersterio Draugija buvo įkurta 1951 m. anksti pavasarį Koelno mieste. Bičiulių ratas, draugiją įkūręs, išsiuntinėjo tada atsišaukimą, kurį pasirašė 13 Vokietijos pedagoginių akademijų prezidentų. Tokiu būdu šis atsišaukimas, išreiškęs mano anksčiau buvusių mokinių giliausius pedagoginius įsitikinimus, atstovavo Vokietijos pedagoginiam elitui.
Tų, kurie steigė draugiją, tikslas buvo, visu pirma, sutelkti krūvon po visą vokiečių kalbos pasaulį išblaškytus Foersterio bendraminčius pedagoginėj, politinėj ir religinėj srityje ir įjungti juos į bendrą akciją Foersterio raštams platinti.
— Jūsų nuomone, kas yra didžiausias XX a. pedagogas?
— Į šį klausimą, deja, neįmanoma atsakyti, nes, mano nuomone, tokio įžymaus pedagogo, kuris pragyvens savo gyvenamą šimtmetį, nūdien nėra (yra: tai pats F. W. Foersteris.— A.R.). Amerikiečiai gal atsakys: John Dewey, ir, žinoma, yra visai tikras dalykas, kad John Dewey, kiek tai liečia mokyklos ir bendruomenės ("School and Society") santykį, yra išreiškęs daug teisingų minčių ir davęs daug naudingų praktiškų pasiūlymų, vienok dvasiniai jo kūrybos pagrindai pernelyg silpni, kad jam būtų verta duoti "outstanding leader in education" titulą. Jeigu jau reiktų surasti "outstanding personality", tai aš greičiau būčiau linkęs paminėti Maria Montessori, vienok jos darbo sritis ir minčių pasaulis buvo perdaug specializuoti, kad ją būtų galima įstatyti į tikrai vadovaujančių pedagoginių asmenybių eilę.
— Gal galėtumėte nušviesti trumpai jūsiį kūrybos pasaulėžiūrinius pagrindus?
ZENONAS KOLBA — VERONIKOS SKARA
— Kadangi šis klausimas paliečia ne abstraktinę mano filosofiją, o tai, kaip aš interpretuoju realųjį gyvenimą bei principinį žmogaus nusistatymą tikrovės atžvilgiu, tai atsakyme į klausimą aš stengsiuos būti kiek galint konkretus. Yra fiziologinis bei biologinis vitališkumas, yra taip pat antgamtinis, iš pačių pirmapradinių buities versmių einantis ir maitinimas dvasinis vitališkumas, susijęs su mūsų egzistencijos galutine prasme bei augščiausia paskirtimi, be ko visas mūsų žemiškas gyvenimas netektų patikimų gairių. Visų pirma, kiek tai liečia biologinį-fiziologinį vitališkumą, kurio visą realybę, jėgą ir ypatingą dėsningumą nuodugniai ir realistiškai studijuojame ir į kurį kasdieniniame mūsų gyvenime turime kreipti akylų dėmesį, tai reikia neužmiršti, jog čia turi šiandien žodį ne tik biologiniai gamtos mokslai, bet ir modernioji psichoanalizė, iškelianti milžinišką ir pasąmoningą instinktų įtaką mūsų valiai, jausmams ir galvojimui. Šitą įtaką, konkrečiais pavyzdžiais pavaizduodamas, jau buvo nurodęs Schopenhaueris savo knygos "Pasaulis kaip valia įr įsivaizdavimas" skyriuje, pavadintame "Valios primatas mūsų savisąmonėje". Geriausia santrauka viso to, ką psichoanalizė sako šiuo klausimu, yra pateikęs C. G. Jung savo veikale: "Bandymas pateikti psichoanalizės teoriją" (Zuerich, Rascher Verlag). Vienok suprasti bei įsigilinti į antgamtinio vitališkumo pilnutinę realybę yra nepalyginamai svarbiau, negu pažinti ir visu uolumu prižiūrėti biologinį vitališkumą, nes juk antgamtinio vitališkumo, giliai besišaknijančio mūsų sąžinėje ir visame mūsų vidiniame pasaulyje, tikroji paskirtis yra palenkti biologinį vitališkumą įstatymams: biologinis vitališkumas parodo gamtos jėgą ant žmogaus, gi antgamtinis vitališkumas žymi žmogaus viešpatavimą ant gamtos. Štai kodėl pastarojo įstatymai yra nepalyginamai svarbesni negu pirmojo. Deja, vad. moderniojo gyvenimo sekuliarizacija, reiškianti šių dviejų buities sričių principinį ir praktišką persiskyrimą, baigėsi tuo, jog didžioji žmonijos dalis — ir tai net tikinčios! — priprato žitirėti į antgamtinį pasaulį kaip į grynai metafizinę tikrovę, skirtą nemirtingosios sielos reikalams, bet jokiu būdu ne žemiškojo gyvenimo apvaldymui ir vadovybei. Ir išėjo taip, jog sekmadienis kaskart vis daugiau ir daugiau buvo skirtas vien tiktai dvasinei žmogaus atotampai ir sielos, krypstančios į Dievą, pakėlimui, kai tuo tarpu praktiškas gyvenimas savaitės bėgyje buvo norima tvarkyti grynai pagal žemišką atodairą ir sumetimus. Tikrenybėje gi dalykai stovi visai kitaip. Visų pirma, kiek tai liečia žmogiškojo asmens egzistencijos sąlygas ir sveikatos įstatymus, tai nūdieninė psichoterapija žingsnis po žingsnio ir metai po metų vis daugiau yra atskleidusi žmogaus sveikatos pagrindines dvasines bei moralines-religines sąlygas — kaskart vis labiau iškėlusi tą neabejotiną tiesą, jog gamtybė ir antgamtybė yra neperskiriamos. Pagaliau — bent iš principo — yra suprasta, jog augščiausi dvasiniai įstatymai bei tiesos, net grynai fiziologiškai ir biologiškai, daugiau reiškia žmogiškojo asmens egzistencijos visumai negu grynai gamtiniai įstatymai bei sąlygos. Visa tai, ką augščiau esame sakę, apie pavienį asmenį, liečia ne mažiau, o dar daugiau žmogiškąją bendruomenę. Juk kolektyvinis pasaulis, neturėdamas kolektyvinės sąžinės, yra išstatytas nepalyginamai didesniam pavojui pasiduoti žemesniajai prigimčiai, negu kad pavienis asmuo. Kas šito dar nėra supratęs, matydamas prieš savo akis paskutines žmonijos kultūros katastrofas, tas niekad nesugebės tai suvokti. Macchiavellio skelbtas klaidingas mokslas, jog dvasinių bei dorinių normų pritaikymas politiniam gyvenimui baigsis, esą, visišku visos tvirtai besilaikančios politinės tvarkos suirimu, buvo paties gyvenimo, per ne lyg greitai tapusio visuomeniniu sąmyšiu ir suirimu, paverstas į nieką. Kitaip juk ir negalėjo būti, žmogiškąją bendruomenę perleidus tamsiausių gaivalų valdžiai. Naujųjų ir naujausių laikų istorija, parodžiusi Macchiavelio mokslo sekimo praktiškas pasekmes, su tokiu galingu vaizdingumu liudija šio mokslo absurdiškumą, jog nūn nieko kito nelieka kaip tik šias, naujųjų laikų pasaulinės istorijos paliudytas tiesas priminti tiems, kurie teisę niekina. Visa tai, kas anksčiau buvo pasakyta apie žmogiškojo asmens dvasinių pagrindų fiziologinę ir biologinę reikšmę, pilnai tinka ir didžiajai problemai, kuri vadinasi: politika ir etika. Dorinės jėgos nėra tiktai taip sau dvasinės jėgos, kurios iš viršaus ir iš toli siekia paveikti žemiškąją tikrovę. Ne! Dorinės jėgos yra pirmaeilės politinės jėgos, ir vad. "reali politika", siekdama prisitaikyti prie tamsių žmogaus instinktų, nenujaučia, jog jinai iš viso nieko neturi bendro su politika su statyba ir su visuotine tvarka, o, atvirkščiai, tarnauja išimtinai tik griovimui ir sunaikinimui. Taigi: žmogus yra ir paliks dviejų pasaulių pilietis. Ir jis nepriklauso antrajam pasauliui tiktai kaip koks garbės pilietis, neturįs ten nei praktiškos galios, nei autoriteto. Ne! Jis tik tiek gali būti kūrybiškas žemiškojo pasaulio pilietis, kiek jis visus klausimus, susijusius su žemišku bendruomenės gyvenimu, sprendžia ir tvarko pagal augštesnės, dangiškos tikrovės idealą.
— Kuri iš jūsų visų parašytų knygų galėtų būti laikoma jūsų pedagoginių įsitikinimų išpažinimu — pedagoginiu Credo?
— Manyčiau, jog mano pedagoginis Credo aiškiausiai yra išreikštas veikale: "Religija ir charakterio ugdymas". Ne vienas iš mano skaitytojų gal pasakys: "Argi ne savo 'Jugendlehre' turėtumei mums paminėti kaip pedagoginį išpažinimą?" Žinoma, būtų galima man tai patarti daryti, vis dėlto aš teikiu augščiau paminėtajai knygai pirmenybę, nes jinai pateikia "Jugendlehre" išdėstytos pedagoginės praktikos gilesnį psichologinį pagrindimą, atkreipdama reikalingą dėmesį į gamtinius ir antgamtinius ugdymo pagrindus, kas knygos autoriui atrodo būtina tuo metu, kada tiek daug žmonių yra praradę savo sąžinės gyvenimo metafizinių pagrindų bet kokį gilesnį supratimą (Knygos "Religija ir charakterio ugdymas" netrukus pasirodys nauja laida).
— Kokį veikalą jūs dabar rašote?
— "Politinę etiką",— baigė malonų pasikalbėjimą profesorius.
|
|
|
|