ŽEMAIČIŲ RELIGINĖ PADĖTIS PRIEŠ VYSK. MERKELĮ GIEDRAITĮ
Iš "Merkelio Giedraičio ir jo laikų Lietuvos"
Žemaičiuose palikusių "septynių kunigų" legendos klausimas
Istoriškai įdomu yra sekti "septynių kunigų" legendos plitimą. Apie 1650 metus jėzuitų paduotame savo geradarių-palaikytojų aprašyme toji žinia paminima pirmą kartą. Ji pateko taip pat kartu ir į Kojalavičiaus "Miscellanea". Jis išgarsino, vienoje vietoje skelbdamas apie 6, o kitoje — apie 7 Žemaičiuose belikusius kunigus. Jokis kitas ano meto ankstyvesnis 16-jo amžiaus šaltinis tačiau šito duomens nepatvirtina. O apie tai rašo tik tie, kurie Kojalavičium vėliau naudojosi.
Valančius, tiesa, kartodamas tą septynių kunigų skaičių, pažymėjo, kad iš jų keturi "slapsties po wiskupiste". O trijų, kurie gyvenę prie Varnių katedros bažnyčios, jis paduoda ir pavardes. Pirmuoju yra minimas vysk. Petkūno brolio sūnus, Varnių kanauninkas Petras. Iš 1579 metų vizitacijos akto matyti, kad jis, nors ir buvo klebonu Betygaloje, neturėjo kunigo šventimų. Ar sūnėno ištikimumas Kat. Bažnyčiai gali būti tvirtu įrodymu dėdės vyskupo uoliam katalikiškumui, lieka atviras klausimas. Valančiaus teigimas apie vysk. Jurgio Petkūno linkimą į protestantizmą eilės senesnių autorių bei šaltinių nepažymėtas, išskyrus 17-jo amž. vieną kompiliaciją, kuriai kiti prieštarauja.
Šalia Petro Petkūno Valančius pamini išlikusius kunigus ir prie katedros gyvenusius Juozapą Bučinskį ir Benediktą Katarskį. Šis po vysk. J. Petkūno mirties nuo 1574 m. rudens kapitulos buvo išrinktas vyskupijos valdytoju. Šitaip susidaro "septyni". Anas simboliškas skaičius "septyni", lyg kokis priminimas septynių katalikų Bažnyčios teikiamų sakramentų, kurių protestantai vos porą tepripažino, nėra tačiau nepaliečiamas. Jau J. Purickis yra šitą skaičių kritikavęs. Protestantų šaltiniai, pvz., kuriems tokis faktas būtų buvęs įdomus, nieko panašaus nemini.
Čia nepriklauso plačiau kalbėti apie A. V. Kojalavičių kaip istoriką ir bendrai spręsti jo autentiškumo klausimą. Jo perdėta istoriko garbė, kuri buvo iškelta jubiliejiniais jo mirties
(250) minėjimo metais (1677-1927), su pagrindu jau yra, lyginant su Strijkovskiu, kritiškai vertinta. Ir Kojalavičiui, kaip to laiko dvasia reikalavo, istorija turėjo teikti retorikos pamokoms medžiagos, vaizdingus pavyzdžius pamokslams ir prakalboms. Kojalavičius tad jieškojo įspūdį darančių pasakojimų. Jis papasakojo, pvz., apie istoriškai abejotiną įvykį, kuris primena šv. Ambroziejaus (Milane) žinomą žygį. Vilniaus sufraganas Kiprijonas pastojęs kelią į kalvinistų bažnyčią einančiam Zigmantui Augustui. Kojalavičius paduoda vėliau Niesieckio ir Rostovskio nekritiškai pakartotą nuotykį: kaip kalvinisto Radvilos Juodojo sūnui Mikalojui Kristupui ("Našlaitėliui") pasninko šventadienį (Kančios sekmadienį) buvęs ant stalo padėtas keptas gaidys. Kai kunigaikštis ta proga nusikeikęs, "gaidys lėkštėje atsistojo, sparnais suplasnojo ir ėmė giedoti". Šitokios ir kitokios istorijos, kurių patekdavo dar ir į Lietuvos 17-jo amž. "Litterae Annuae", verčia suabejoti ir kitomis Kojalavičiaus istorinių raštų vietomis. O Belgijoje kaip tik Kojalavičiaus amžininkas jėzuitas Jonas Bollandas (mir. 1665 m.) tuo pat metu nukreipė, su savo pradėtu garsiuoju "Actą Sanctorum", istorinius tyrinėjimus kritiška linme.
Kojalavičiaus žinios tad apie "7 kunigus" buvo jau sukėlusios pagrįstų abejonių J. Purickiui ir Aleknai. Su pagrindu kan. A. Aleknai jos atrodė "aiškiai perdėtos". Iš to paties meto yra autentiškų versmių, kurių duomens yra kiti negu tradicinės Kojalavičiaus žinios.
Čia reikia pirmiausia paminėti iš jėzuitų archyvo iki šiol dar niekur nepanaudotą Mikalojaus Sedkovskio korespondenciją. Jis, rodos, pirmasis iš jėzuitų įkėlė koją į Žemaičius 1576 m., drauge su ten vyskupauti vykstančiu M. Giedraičiu. M. Sedkovskis, pvz., kalba apie dešimtį (10) kunigų. Nuo Petkūno mirties buvo praėję pusantrų metų. Kai vyskupija tačiau buvo be hierarchinės galvos, negalėjo joje religinis gyvenimas stiprėti. Skirtumas, tiesa, tarp pateiktų skaičių nėra didelis. Tik jis rodo, kad Kojalavičiaus - Naramavskio - Rostovskio - Valančiaus "septynių" nereikia tiksliai imti. Jau buvo minėta, kad žmones tada dar buvo linkę į perdėtus skaičius į vieną, ar į kitą pusę. Kai Valančius, pvz., pacituoja 17 amž. pradžios autorių, jog Žemaičiuose "isz tukstąntes kataliku woz Wiens bepalika kataliku", reikia tai imti labiau kaip retorinę formulę, o ne kaip istorinę tikrovę, nors tuo posakiu ir mėgstama paremti kal-vinizmo triumfą žemaičiuose. Tokiu pat netikslumu gali būti laikomas ir Kojalavičiaus pasakymas "vos šeši berandami kunigai visuose Žemaičiuose".
Gaila, kad Valančius nepaminėjo anų keturių "pasislėpusiųjų" kunigų pavardžių. Liks nežinoma, ar jų skaičiun patenka nors vienas iš tų Petkūno laikų kunigų, kuriuos čia pavardėmis minėsime. Be to, krinta į akis, kad "Žemaičių Vyskupystėje" nebuvo paminėtas jau vysk. J. Petkūno laikais nuo 1570 metų Krakėse klebonaująs Mikalojus Daukša. O p o poros metų (1572) jis buvo paskirtas ir Medininkų kanauninku. Kaip 1579 metų vizitacijos aktai rodo, jis nuo tada pastoviai gyveno Varniuose, o Krakėse laikė vikarą. Vadinasi, ir M. Daukša turėjo būti prirašytas ketvirtuoju kanauninku, kuris rezidavo Varniuose. Tad M. Valančiaus minimas vysk. Petkūno laikų katedros kanauninkų sąrašas (trys) nėra pilnas.
Čia porą kartų minėtoji 1579 metų vizitacija buvo atlikta nuncijaus A. Cagliari auditoriaus Tarkvinijaus Pekulo, pačiam M. Giedraičiui prašant. Gaila, kad to labai vertingo šaltinio teksto tėra išlikę tik geri du trečdaliai. £jo tik tretieji Giedraičio vyskupavimo metai. Negalėjo jo vyskupijoje dar įvykti didelių pasikeitimų. Kad ir nepilnuose sąrašuose randame 22 pavardes, kurių 19-ka yra kunigų. Trys iš jų yra aiškūs vietiniai—žemaičiai:
1) Каn. Daukša, Mikalojus, Krakių klebonas.
2) Kun. Jurgevičius, Jurgis, Ariogalos ir Butkiškės klebonas. Jis dar buvo vikaru Betygaloje, kur beneficiją turėjo kan. Petras Petkevičius.
3) Kun. Jurgevičius, Jonas, Viduklės, Nemakščių ir Pašaltuonio vikaras.
Čia dar, žinoma, lietuvių skaičiun priklauso ir kunigo šventimų nepasiekusis kanauninkas, būtent, mums jau pažįstamas Petras Petkūnas (Betygalos klebonas). Reikia dar paminėti dėl vysk. Protasevičiaus nesveikatos, ilgai paskutinių šventimų negavusį, iš Lietuvos kilusį Karizną Mikalojų. Jis buvo Kražių ir Kaltinėnų klebonu. Būdamas karaliaus raštininku (referendaru) ir dar turėdamas gerą beneficiją kaip Vilniaus kapitulos kanauninkas, Karizna retai tesilankydavo Medininkų vyskupijoje. Ten jo valdomose parapijose turėjo dirbti vikaras lenkas.
M. Karzinos Valančius nepamini. O jis jau 1569 m., užimdamas Vilniaus kapituloje Roizijaus vietą, kai tas pakilo į prelatura, aktuose užrašytas Kaltinėnų klebonu. Pagrindinę bažnytinę karjerą Karizna darė Vilniuje.
Plačiai Vilniaus kapitulos aktuose yra aprašytas charakteringas epizodas, kapitulos posėdis 1570 m. gruodžio 4 d. Ten buvo Kariznai atiduotas valdyti vienas namas mieste. Paaiškėjo, kad sostinės kapituloje jis tebuvo vienintelis lietuvis, ir tas pats be didžiųjų šventimų. Visi kiti kapitulos nariai "nebuvo Lietuvos piliečiai, bet svetimi". (Kurcz KZ III, p. 53).
Ne mažiau sunkus įspūdis palieka ir Medininkų vyskupijoje, kai suvedami duomens 1579 m. vizitacijos, kurie, kaip minėta, yra su žymiomis spragomis. Šalia anų penkių lietuvių, prie kurių dar reikia pridėti vysk. Petkūno laikais Krakėse kan. Daukšai vikaro pareigas ėjusį senelį altaristą Joną, visi vizitacijoje minimi parapijų kunigai buvo lenkai. Dauguma jų mažai ir lietuviškai temokėjo.
Štai vizitacijos aktai pateikia vienuolikos lenkų kunigų pavardes, kurių dešimtis 1579 m. gyveno įvairiose Medininkų parapijose:
1) Bienkowskis, Steponas, Veliuonos ir Vilkijos klebonas, be to, valdęs Skirsnemunę.
2) Laskowskis, Jonas (iš Plocko vyskupijos), Vilkijos vikaras. Nors jis žemaičių vyskupystėje gyvenąs 32-jus metus, t. y. nuo vysk. Vaclovo Virbickio laikų, tačiau išpažintis Vilkijoje klausąs gudiškai.
3) Mierzewskis, Jonas, Raseinių klebonas, kurio vikaras yra buvęs
4) Kielczewskis Mikalojus.
5) Bialobrzeskis, Jonas (iš Plocko vyskupystės), Kražių kamendorius, žemaitiškai temokąs tik kas reikalingiausia.
6) Ponikiewskis, Jokūbas (iš Plocko vyskupystės), vikaras Kaltinėnuose pas M. Karizną. Jo lietuvių kalbos žinias vizitatorius patikrino. Nors 18 metų išgyvenęs žemaičiuose, mažai jis temokėjo žemaitiškai.
7) Goszliczkis, Martynas (iš Plocko vysk.), Varnių šv. Aleksandro bažnyčios klebonas, vyskupo oficijolas. Jis turi, be to, savo žinioje Žarėnų bažnyčią, ir gerai mokąs žemaitiškai.
8) lllinskis, Jokūbas, Varnių šv. Petro ir Povilo katedros kustošas, subdiakonas.
9) Kukielka de Krzinno, Jonas (Gniezno vysk.), katedros vikaras.
Čia paminėtuose lietuvių ir lenkų kunigų ir kapitulos narių sąrašuose nebėra Valančiaus įtraukto kapitulos nario J. Bučinskio, bet minimas kan. Benediktas Kotarskis, kuris dalyvauja liudininku ir vizitacijoje. Archidijakonu buvo Matas Klodzinskis, kuris į Žemaičių kapitulą pateko prieš pat Giedraitį, būtent 1575 m. Dėl jo apsileidimo ir visiško vyskupijoje negyvenimo tuoj po Giedraičio mirties bus daug triukšmo. Bet jam buvo gera, kad jis turėjo "daug kitų beneficijų Lenkijoje, Lietuvoje, Mozūruose ir Žemaičiuose".
ADOLFAS VALEŠKA ŠV. KAZIMIERAS (vitražas)
Suvedant krūvon visas vizitacijoje minimas pavardes, reikia žvilgterėti į visą kapitulos sąstatą. Be jau keturių minėtųjų (M. Klodzinskis, B. Kotarskis, P. Petkūnas ir M. Daukša), kapituloje buvo Ulickis Baltazaras, Beinartas Ambraziejus ir Strijkovskis Motiejus. Bet įšventintų kunigų atžvilgiu Medininkų kapitula 1579 m. geriau stovėjo negu Vilniaus — 1570 m. Iš 7-nių kapitulos narių Varniuose trys (Kotarskis, Daukša ir Ulickis) buvo kunigai.
Žinomasis kronistas M. Strijkovskis, kuris pastoviai gyveno Varniuose, teturėjo tik akolito šventimus. O A. Beinartas ėjo Kariznos karjeros keliu, ir jis, karaliaus rekomenduojamas, 1579 m. tapo ir Vilniaus kanauninku. Po dvylikos metų, už kokius didelius nusikaltimus, jis turėjo vykti atgailoti į Romą. Apie jį Vilniaus kapitulos aktuose ir toliau yra dar daug žinių. Labai pasižymėjo tačiau A. Beinartas, įsteigdamas 1602 m. mokinių "bursą" (bendrabutį) "Ambrozianą", kuriai, iš jo paliktų sumų, buvo pastatytas atskiras namas — konviktas, išsilaikęs iki pat 19 amžiaus.
Nieko daugiau tačiau negalima pasakyti apie du kunigus, kapitulos kanauninkus, būtent, B. Kotarskį ir B. Ulickį. Pasilieka tik atviras klausimas, kiek iš tų kunigų jau gyveno nuo seniau, ir kiek jų buvo nauji, spėję vyskupijoje įsikurti per porą pirmųjų Giedraičio vyskupavimo metų. Mes, tiesa, į tą 19 skaičių neįtraukėme anų keturių nežinomų "slapukų". Gal jie patenka į vienuolikos lenkų sąrašą? Tik apie du to sąrašo kunigus (J. Ponikievskį ir J. Laskovskį) galime pasakyti, kad jiedu į Žemaičius buvo atvykę dar tada, kai Petkūnas tebeklebonavo.
1579 metų vizitacijos aktas, žinoma, tiksliai neparodo, kokį kunigų "palikimą" M. Giedraitis iš Petkūno paveldėjo. Valančius rašo, kad jis iš Vilniaus vysk. Protasevičiaus išprašė keletą lietuviškai mokančių kunigų. Reikia neužmiršti, kad 1579 m. išlikusios vizitacijos teksto dalys nepaduoda pilno kunigų skaičiaus Žemaičiuose. Esame tad linkę tarti, kad dingusiuose vertingo šaltinio lapuose buvo sužymėta dar mažiausiai keletas kunigų. Juos galima tačiau "nurašyti" sąskaiton anų kelių klebonų, kuriais vysk. Giedraitis suspėjo per porą metų savo vyskupiją padauginti.
Žinant, kaip vysk. M. Giedraičiui rūpėjo turėti kunigų, mokančių tikinčiųjų kalbą, yra galima išvada, jog anie vienuolika lenkų,— daugumas iš Lietuvai artimesnės Plocko vyskupijos,— buvo į Žemaičius patekę dar prieš Giedraitį.
Kiekvienu atveju aną Kojalavičiaus, Rostovskio, Valančiaus ir "Kantičkų" giesmės minimą septintuką reikia ne tik padvigubinti, bet iš 7-nių padaryti mažiausiai 17. O gal ir daugiau? Turėsime dar progos, pagal ano meto versmes, kalbėti apie Giedraičio pramokytus ir jo paties įšvęstus kunigus. Tik tariant, jog vysk. Merkelis dar rado bent keliolika, o gal ir visą dvidešimt įšvęstų kunigų, galima tiksliau suvesti "balansą" ir suprasti, kodėl Giedraičio įpėdiniai atiteko 50 veikiančių parapijų.
Medininkų vyskupijos kunigų moralinio lygio įvertinimas M. Giedraičiui atvykstant.
Iš panaudotų versmių yra pasisekę įrodyti, kad M. Giedraitis Žemaičiuose yra aptikęs bent dešimčia kunigų daugiau, negu nuo seno vis yra skelbiama. Tuo faktu tačiau dar nieko nebuvo pasakyta apie patį vyskupijos religinį stovį, lygiai kaip ir apie anų išlikusiųjų kunigų moralinį lygį. Ir šitam klausimui paliesti teturime čia tik tuos pačius du šaltinius, būtent, minėto jėzuito M. Sedkovskio informacijas ir 1579 m. T. Pe-kulo vizitacijos akto nuotrupas.
Apie juos plačiau kalbėsime atitinkamose vietose. Čia tačiau reikia tiek trumpai pažymėti: praleidęs beveik metus laiko (1576-77) Medininkų vyskupijoje ir sugrįžęs Vilniun, Sedkovskis patvirtino paties Giedraičio pranešimą. Jis pridėjo, jog kunigai drauge su kanauninkais "buvo taip pairusio gyvenimo (dissolutae vitae), kad prastai liaudžiai jie rodė ne pavyzdį, bet papiktinimą". Griežtas vienuolis atkreipė dėmesį, kad kunigams labiau rūpi ne jiems patikėti žmonės, o savi malonumai (voluptates) (Jėz. Arch. Polo-nia 80f. 18v.).
Giedraitis jau buvo naująja vyskupija gailiai nusiskundęs savo bičiuliui, jėzuitų provincijolui Sunyeriui, o šis savo ruožtu rašė generolui Merkurijonui. Girdi, M. Giedraitis beveik neradęs tokių, kurie sugebėtų tinkamai atlikti savo pareigas.
Sitais autentiškais duomenimis, patvirtintais dviejų jėzuitų laiškuose, atrodo, nėra pagrindo abejoti. Tuos dalykus reikia imti ano meto rėmuose ir vertinti to paties laikotarpio pasiimtu mastu. Pirmiausia, apie ano meto bajoriškąją visuomenę, iš kurios paprastai atsirasdavo kandidatai į kunigus, yra žinoma iš versmių, kad ji morališkai stovėjo žemai. Besaikis girtavimas ir kitokis palaidumas buvo dienos reiškinys. Be to, ir kitur aplinkui moralinis dvasininkų gyvenimas nestovėjo augštai. Pvz., konkubinų turėjimas tada buvo žinomas ir Vakarų žemėse. Vokietijoje apie tai kalbama dar po Tridento konsilijos. Ir kaimynuose, ir net toliau už Vokietijos (pvz., Prancūzijoje), dvasininkų moralinio gyvenimo kėlimo reformos vyko pamažu.
Apie kunigų moralę 16 amž. pusėje yra prirankiota visokių žinių. Jos yra įvairiais atvejais skelbtos, pradedant jau Purickio darbu "Draugijoje" (1913-14) ir J. Šepečio Reformacijos istorija.
Mes čia Purickio duomens papildėme iki šiol nenaudotomis jėzuitų archyvo (Romoje) versmėmis, kurios tiesiogiai liečia Žemaičių kunigus. Kaip žinoma, Purickio surankiotieji faktai labiau kalba apie Lenkijos bažnytinio ir kunigų gyvenimo negeroves. Kadangi tačiau kunigai Lietuvon veržėsi tik iš Lenkijos, tai tuo-pačiu, žinoma, kaimyno kunigų moralinis lygis darė savo įsravos ir Lietuvai. Verta dėmesio yra legato Commendoni pastaba, kad iš Lenkijos į Lietuvą vykstą tokie kunigai, kurie nepasižymį nei išsilavinimu, nei morale ir kurie Lenkijoje vietų negauną.
Apie neišsilavinimą kunigų, kurie pačioje Lietuvoje neturėjo jokios augštesnės mokyklos, jau nekalbant apie seminariją, yra daug žinių. Su tuo, žinoma, glaudžiai rišosi katechizacijos stoka, silpnai stovinti liturgija. Apie tai vėl tiesioginių žinių iš Medininkų vyskupijos duoda 1579 metų vizitacija. Per porą M. Giedraičio vyskupavimo metų, žinoma, kunigų išlavinimo ir jų moralės pakėlimo srityje negalėjo įvykti didelės pažangos. Pvz., T. Pekulo aktai parodo, kad kan. M. Daukša buvo vienintelis Varnių kanauninkas, kuris laikė tonsūrą ir dėvėjo kunigo rūbus. Tapęs kanauninku ir jis savo parapijoje (Krakėse) nebegyveno. Nors pati bažnyčia nebuvo apleista, t. y. jos bažnytinis inventorius buvo tvarkoje, tačiau Krakėse nebuvo pastoviai kito kunigo, ir čia, pvz., parapijiečiai liudijo, kaip iš karto reikėjo krikštyti apie 50 vaikų. Iš tolimesnio apklausinėjimo paaiškėjo, kad dėl klebono nebuvimo daug vaikų miršta be krikšto, o ligoniai — be sakramentų.
Bažnytinių pareigų blogas atlikinėjimas ir moralinis apsmukimas buvo tada žymė daugelio Lenkijos ir Vokietijos vyskupijų. Lietuvos vyskupijos, vadinasi, taip pat nesudarė išimties, pvz., apie Vilniaus diecezijos, ypač jos kapitulos narių santykius, charakteringų smulkmenų atspindi patys kapitulos aktai. Beplintant Vilniuje erezijai, kada pats sufraganas Albinas ne lotyniškai, bet lenkų kalba pamaldas laikė, o vysk. Protasevičių reikėjo raginti, kad gyventų prie katedros, katedros vikarai nešiojo trumpai. Juos reikėjo didelėmis piniginėmis pabaudomis versti dėvėti sutanas ir biretes. Toliau paaiškėja, kad vikarai, altaristos ir kiti beneficijantai negyveno prie katedros. Taip buvo Vilniaus vyskupijoje.
Šitokio dvasininkų gyvenimo rėmuose reikia imti ir vysk. J. Petkūno laikus. Apie jį ano meto versmėse nieko daugiau neišliko kaip pamėgimas medžioti. O medžiojimas tada turėjo daug platesnės reikšmės, ir jis tarnavo ne vien pramogai.
J. Petkūno vyskupavimo laikais visur, kur dar buvo išlikusios katalikų vyskupijos, buvo imta vykdyti Tridento konsilijos nuostatai. Vienas iš pagrindinių buvo diecezinių seminarijų įsteigimas. Vilniaus vyskupijoje tuo reikalu nuo 1569 metų, atkviesdamas jėzuitus, rūpinosi Protasevičius. O Žemaičiuose J. Petkūnas buvo pirmasis, kuris norėjo įkurti kunigų seminariją, ir savo testamentu jis jai užrašė pinigų.
M. Valančius, remdamasis Varnių katedros archyvo aktais, yra smulkiai išskaičiavęs Petkūno testamento užrašus, kuriuose dar figūravo aukos pavargėliams (30 kapų skatikų), bernardinams Vilniuje (204 kapos skatikų) ir t.t.
Klaida yra tačiau teigti, kad dar Petkūno laikais buvusi įkurta seminarija. Tad ir žinomą Gamso posakį, kad Petkūnas "Tridentišką seminariją įsteigė", reikia suprasti tik taip, kad jis seminarijos įkurti nebespėjo, o jai užrašė tik pinigus. Tam patvirtinti yra neabejotinų įrodymų. Jau 1575 m. lapkričio 17 d. iš Lenkijos Pultusko provincijolas Pranciškus Sunyer užsiminė savo generolui, kad po Žemaičių vyskupo mirties esą palikę seminarijai pinigų. Esą, norima, kad jos įkūrimu rūpintųsi jėzuitai. "Nors tai yra — rašo Sunyer — geri ir šventi darbai, bet mūsų darbininkai tam dar nėra paruošti". Vadinasi, M. Giedraičiui pradedant vyskupauti, jokios seminarijos dar nebuvo. Kai tik Giedraitis pateko į Žemaičius, ėmė tuoj svarstyti klausimą, kaip įsteigti savo vyskupijoje seminariją, kuriai, kaip rašo M. Sedkovskis, kas nors iš jėzuitų turėtų vadovauti. Šitam sumanymui vyskupas jieškojo provincijolo ir generolo pritarimo. Kunigų seminarija pačiuose Žemaičiuose tebuvo įsteigta tik prie Giedraičio įpėdinių.
Suėmus krūvon viską, kas iki šiol pasakyta, pats J. Petkūno asmuo, lygiai kaip ir jo palikimas, išeina nebe tokis perdėm tamsus, kokis jis paprastai pristatomas. Negalima jam vienam priskirti protestantizmo plitimo, kurio ženklai jau rodėsi prieš tris dešimtmečius anksčiau. Tuo pačiu tad sumažėjo ir atsakomybė tik vienam Pet-kūnui. Negalima toliau teigti, kad vyskupija nusigyveno tik iki 7 kunigų. Nekritiška yra kokiam Roizijaus posmui priskirti kokią istorišką vertę.
Tad negalima pritarti ir tolimesniam M. Valančiaus teigimui, kai jis darydamas "abžwalgą jau apraszitų dalykų", dar kartą J. Petkūną užsipuolė, kad šis "par wienolika metų (vyskupavo tik 7 m.!) uriedistes sawa: nustoję kunegu, iszklejda (išleido) bažniczes ir mažne wisus žemajtius palajdina į iwajriusi nekataliku tikieimusi"