Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEIŠA PDF Spausdinti El. paštas
La geisha est une artiste qui jouit d'une certaine liberté de moeurs, mais ce n'est pas une courtisane.

Larousse du XX siėle.

Marius Nadeau, atvykęs turistu iš Prancūzijos į Japoniją, išlipo iš laivo Nagasakio uoste ir nutarė aplankyti seniai bematytą savo bičiulį, kuris gyveno šitame sodų mieste ir vadinosi Arišima. Tai buvo nepaprastai mokytas japonas, prieš kelerius metus gilinęs filosofines studijas net Paryžiuje, Sorbonos universitete, kur Nadeau su juo susipažino ir susidraugavo.

Apie savo atvykimą į Nagasakį Marius nebuvo jam iš anksto pranešęs. Netikėtu savo pasirodymu jis norėjo padaryti Arišimai pribloškiančią staigmeną.

Apsidairęs uoste, Marius pastebėjo rikšą ir jos savininkui atkišo aptriušusį popierėlį, kuriame buvo užrašytas Arišimos adresas. Žmogus, žvilgterėjęs į adresą, saldžiai nusišypsojo, žemai nusilenkė ir mostu parodė sėstis į rikšą. Vežamas Nadeau stebėjosi fantastišku namų stiliumi ir keistu žmonių apsirengimu, kuris buvo tarsi suderintas su architektūrinėmis šio miesto puošmenomis. Jam buvo kažkaip drovu, kad jį vežė ne arklys, bet žmogus, tarsi koks vergas. Tačiau taip važiuoti buvo įdomu: galėjai netrukdomas žvalgytis į visas puses po miestą, išsistačiusį pagal nepaprastai gražią įlanką, stebėti pasakiškais reklamų vaizdais išmargintas gatves ir jausti pavasarinį žydinčių sodų kvepėjimą. Jis prisiminė, kad Nagasaki buvo pirmasis Japonijos miestas, kuriame šv. Ksaveras pradėjo skelbti stabmeldžiams Dievo žodį.

Rikšininkas pagaliau įsuko į erdvų kiemą ir sustojo, giliai alsuodamas. Marius nemokėjo nė žodžio japoniškai, bet iš jo mostų suprato, kad esąs atvežtas duotu adresu. Paskui rikšininkas išskėtė pirštus ir parodė, kiek jam priklausą jenų už atvežimą. Marius pridėjo porą jenų daugiau, negu jis norėjo. Toks dosnumas rikšininką labai nudžiugino, ir jis su keistu savo vežimėliu laimingas nukikseno atgal, prieš tai dar kelis kartus nusilenkęs.

Arišima tuojau pažino Sorbonos laikų savo draugą ir labai apsidžiaugė jo atvykimu. Pasirodė, kad jis buvo jau pasidaręs vietiniame Nagasakio universitete profesorium. Abu draugai iki išnakčių kalbėjosi apie malonius senus laikus, praleistus Sorbonoje, ir bendrus pažįstamus, buvusius kolegas, dabar jau išėjusius į gyvenimą skirtingais profesiniais keliais.

Rytojaus dieną Arišima išsivežė Marių automobiliu parodyti miesto, kuris savo išvaizda skyrėsi nuo bet kurio europinio miesto. Sukreveizoti japoniški raidžių užrašai krautuvių iškabose Mariui buvo neišskaitomi. Tačiau iš prekylangiuose išstatytų daiktų jis suprato, kas tose krautuvėse parduodama. Jam ypač krito į akį namų stogai su augštai atverstais kerėpliškais kampais ir įmantrūs architektūriniai jų išgražinimai, kurių darytojai turėjo būti nemažiau kantrūs kaip viduramžių katedrų ornamentuotojai. Vakar, pravažiuodamas su rikša, jis nebuvo atkreipęs didesnio dėmesio į šias architektūrines pastatų puošmenas. Arišima stengėsi parodyti Mariui visa, kas buvo gražiausia ir vertingiausia Nagasakio mieste: šintoistines ir budistines šventoves su tūkstančiais dievų, meno muziejus su europiečiui neįprasto stiliaus kūriniais, žymiuosius architektūrinius pastatus, samurajų paminklus ir moderniškus tiltus. Visi šie dalykai buvo padaryti su skoniu ir gražūs, bet Mariaus nežavėjo: reikėjo būti japonu, norint, kad jie užgautų sielos stygas.

Taip praėjo Mariui antroji svečiavimosi Nagasakio mieste diena. Trečią dieną Arišima buvo užimtas: jis turėjo vykti į universitetą ir ten visą dieną egzaminuoti studentus. Negalėdamas atidėti egzaminų ir praleisti dieną su Mariumi, jis pasikalbėjo su kažkuo telefonu japoniškai ir, padėjęs ragelį, tarė:

— Nusamdžiau geišą, kuri tavim rytoj rūpinsis, iki aš sugrįšiu iš universiteto.

Marius Nadeau buvo daug girdėjęs apie geišas, bet niekad nebuvo jų matęs, ir toks profesoriaus pasielgimas jam patiko.

Atėjus rytui, profesorius išskubėjo į universitetą. Jo motina, pastebėjusi, kad Marius jau atsikėlė, pakvietė jį rankų mostais prie stalo, ant kurio buvo sudėta visa, kas reikalinga pusryčiams, ir tam tiktais ženklais davė suprasti, kad jis turi valgyti. Kai kurie patiekalai buvo jam pirmą kartą regimi, ir jis nežinojo nei kaip, nei su kuo juos valgyti. Laimė, kad moteriškė paliko jį vieną prie stalo, ir jis vartojo valgomuosius pagaliukus taip, kaip išmanė, dažnai nevykusiai perkeldamas su jais maistą iš indo į burną, bet nesivaržydamas.

Marius dar nebuvo baigęs pusryčiauti, kai labai tyliai atsisklendė durys, ir pro jas pasirodė gal dvidešimties metų mergaitė. Ji nepratarė nė žodžio, bet savotiškai sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pagarbiai nusilenkė Mariui, kuris vos nesusijuokė dėl tokio jos pasielgimo. Ji buvo apskritos galvos, užklotos labai vešliais ir tamsiais plaukais, prisagstytais raudonų rožių žiedų. Veido spalva išsiskyrė savotišku rausvumu. Tamsios, didelės, bet labai pailgos akys, dailiai išlenktos lūpos, taisyklinga nosis buvo simetriškai išsidėsčiusios tarp kaktos ir apskrito smakro. Per dvi savo buvimo Negasakyje dienas jis buvo matęs gatvėse daug gražių japonių, bet ši savo gracija pralenkė jas visas. Tik vėliau, kalbėdamas su profesorium, jis sužinojo, kad tėvai parenka gražiausias savo dukteris, siųsdami jas į geišų mokyklas, kur jos išmokomos dainuoti, šokti, kurti eilėraščius, aptarnauti svečius, paduodant jiems arbatos ar vyno pagal tam tikras, labai sudėtingas taisykles, neleisti nutrūkti užvestam pokalbiui, sudėstyti gėles į vazas taip, kad jos reikštų dangaus, žemės ir žmogaus simbolius. Mergaitė buvo apsirengusi kimonu, išsiuvinėtu žaliais klevo lapais ir vyšnių žiedais. Dešinėje rankoje laikė savotišką tristygį instrumentą, japoniškai vadinamą samisen, o kairėje — gražiai išsiuvinėtą ar išpieštą kelių spalvų derinio vėduoklę. Taip atrodydama, ji kiek priminė prieškristinių laikų graikų poetę Sapfo, kurios statulą Marius buvo kadaise matęs Atėnų muziejuje.

—    Mano vardas Izumi, malonusis svety, — ji prakalbo taisyklinga prancūzų kalba, atsitiesusi iš nusilenkimo.

—    Iš kur jūs mokate mano krašto kalbą?— nusistebėjo Marius.

—    Mano tėvai gyveno Prancūzijoje ir tarnavo Japonijos atstovybėje, kai aš gimiau, bet paskui jie sugrįžo į Nagasaki ir parsivežė mane, ištrauktą tiesiog iš jūsų krašto mokyklos suolo, — atsakė geiša, vis dar tebestovėdama netoli durų.

Marius pasisakė savo vardą ir pakvietė geišą užkąsti. Tačiau ji atsisakė ir, žengusi kelis žingsnius į priekį, pradėjo skambinti savo sami-senu Mariui negirdėtas japoniškas melodijas. Jis sėdėjo įsmeigęs į geišą žvilgsnį ir klausėsi muzikos, užmiršęs savo pusrytį.

—    Mano skambinimas atėmė jums norą valgyti, — tarė geiša, atitraukdama pirštus nuo samiseno stygų.

—    Ne, priešingai, — atsakė Marius ir tvėrėsi už valgio.

Tada geiša nusišypsojo ir pridūrė:

—    Aš skambinu, kad jums būtų maloniau ir skaniau valgyti.

Marius netrukus baigė valgyti ir, atsilošęs kėdėje, sekė stygomis šokinėjančius geišos pirštus. Geiša dabar padėjo į šalį savo samiseną ir tyliai, be mažiausio garso, ėmė šokti savotišką šokį, kurio negalima palyginti nė su jokiu europiniu šokiu. Jei šį šokį būtų išvydusi Terpsi-chora, senovės graikų choreografinio meno mūza, nebūtų pašykštėjusi jam apibūdinti gražiausių žodžių. Marius pasiteiravo šokio prasmės, kai jis buvo baigtas, ir ji paaiškino, kad jis vaizdavęs loto žiedo išsiskleidimą ir nuvytimą, arba žmogaus gyvenimą. Marius pagyrė jos šokį tokiais epitetais, kaip nuostabus, žavus, puikus. Ji nusišypsojo patenkinta ir kreipėsi į Marių, klausdama:

— Ar jūs, malonusis svety, norite pasilikti kambarji ar išeiti į sodą?

—    Aišku, kad į sodą, — atsakė Marius, atsikeldamas nuo stalo.

Geiša pasiėmė samiseną, ir bematant abu jie atsidūrė profesoriaus namų sode, kuriame žydėjo vyšnios ir europiečiui nepažįstami vaismedžiai. Spalvingais žiedais apkarusiose šakose sklandė vėjas ir barstė žiedlapius ant Izumi ir Mariaus galvų.

—    Ar vyšnių žiedų kritimas nesako, kad žmogaus gyvenimas šioje žemėje laikinas? — staiga prakalbo geiša.

Marius nusistebėjo geišos išmintimi. Jam nė į gavą nebūtų atėjęs šiuo metu toks prasmingas sakinys. Jis pagyrė Izumi už jos išmintį, bet ji tuojau paaiškino, kad tik ką jos pasakyti žodžiai buvę ne kas kita, o tik prancūziškas vertimas trumpo japoniško eilėraščio, vadinamo haiku. Marius dabar iš jos sužinojo, kad kiekvienas japonas inteligentas žinąs šimtus tokių haikų, išreiškiančių kokią nors gilią mintį, turinčią dažniausiai simbolišką prasmę.

Jie priėjo sodo kampą su rausvai žydinčių gėlių kerais, nuo kurių jau baigė nukristi ryto rasa. Ir Izumi čia tarė:

—    Jausdamos laiko slinktį, gėlės lieja ašaras.

Staiga vaismedžių šakose užkliuvo iš kažkur atskriejusi vėjo siūtis. Tada nuo geišos lūpų vėl nukrito naujas haikas:
 
— Sakyk, ar žinai, kur gyvena žiaurus vėjas, blaškąs vyšnių žiedus? Aš pas jį nuvyksiu ir smarkiai jį išbarsiu.

SUZUKI HARUNOBU
(1725 - 1770)
MERGAITĖ SU ŽIBINTU

Paskui geiša dar jam deklamavo haikus apie plaštakę, miegančią ant šventovės varpo, apie baltus kamelijų žiedus, apie vienišas žibuokles laukuose, apie snūduriuojančius bambukų miškus, apie liūdnai siūruojančias nendres, apie žydinčius vyšnių sodus mėnesienoje, apie ilgesio pagautas gerves, keliaujančias padangėnrs į naujo pavasario kraštus, apie linksmas gegužes, apie erdvėse džiūgaujančius vyturius, apie erškėčiuotas laukines rožes ir apie kitus gražius dalykus. Ji mokėjo šimtus haikų, vienas už kitą gražesnių, kurie buvo ne vien tik vertimai iš japonų kalbos, bet ir jos pačios improvizacijos. Marius paprašė, kad ji pasakytų bent vieną haiką japoniškai. Ji bematant tai padarė, ir Marius Įsitikino, kad japonų kalba pasižymi dideliu skambumu, nors ir nesuprato haiko minties. Užvedęs kalbą apie skambumą, sužinojo, kad visi japonų žodžiai ir jų skiemenys baigiasi balsiais.

Nuo haikų geiša netrukus perėjo prie japoniškos dainos, kuriai pritarė samisenu. Tačiau jos balsas buvo silpnas ir nežavus. Mariui patiko tik melodija.

Vėjūkštis, tarpais prabėgęs per sodą, sujudindavo dailias jos kimono klostes ir raudonus rožių žiedus tamsiuose jos plaukuose, sutvarkytuose pagal tam tikrą japonišką madą.

Marius ne nepastebėjo, kaip geišos draugystėje prabėgo kelios valandos. Vos tik profesorius sugrįžo iš universiteto ir pasirodė sode, geiša kelis kartus nusilenkė vienam ir antram ir bematant pasišalino. Ji išvyko namo, nes jos pareiga buvo baigta. Tik dabar Marius pajuto, kad geiša tarsi išsinešė ir jo paties dalį. Jam pasidarė nyku ir gaila taip staiga išėjusios geišos, su kuria jis net atsisveikinti nespėjo.

—    Ar gerai ji tave užėmė? — pasiteiravo profesorius.

—    Aš niekad neužmiršiu su ja praleistų valandų, — atsakė Marius.

Tada profesorius Arišima dar pridūrė:

—    Tai pati šauniausia Nagasakio geiša. Vakare profesorius nusivežė savo svečią į
teatrą, kuriame buvo šokamas vienas japoniškų baletų. Sunku buvo Mariui suvokti japonišką baletą, kuriame kiekvienas balerinos judesys turėjo tam tikrą tiesioginę ir perkeltinę prasmę. Ypač jam krito į akį balerinų judesiai, daromi su vėduokle, kuri, atitinkamai pakreipta, reiškė ir taurę, ir krentantį lapą, ir tekantį mėnulį. Stebėdamas šokančias balerinas, Marius jieškojo tarp jų panašios į geišą Izumi, kuri jam šoko šį rytą profesoriaus namuose loto žiedo šokį, ir jam atrodė, kad nė viena jų nešoko taip lengvai ir gražiai, kaip haikų deklamuotoja. Vietomis profesorius paaiškindavo jam baleto prasmę, suminėdamas tai vienos, tai kitos balerinos vardą:

—    Dabar ana balerina, vardu Kvapusis Šešėlis, šoka amžino gyvenimo šokį, o ta, vardu Alyvos Žiedas, vaizduoja nesulaikomai slenkantį laiką, ta kita, vardu Ryto Rasa, kaip tik šiuo akimirksniu savo judesiais išreiškia nemarų meilės ilgesį.

—    O ką reiškia Izumi vardas? — staiga paklausė Marius.

—    Izumi? Tai Trykštantis Fontano Vanduo, — atsakė profesorius.

Iš teatro jie grįžo vėlai ir tuojau nuėjo gulti. Marius sapnavo, kad jis vedė Izumi ir su ja išvažiavo į Prancūziją. Rytą Marius pasiteiravo:

—    Ar Izumi dar laisva?

—    Ne. Ji turi sužadėtinį, — atsakė profesorius, nusišypsojęs.

Marius nuraudo. Nemaloni žinia atėmė jam žadą ir panardino į tylų ir ilgą susimąstymą. Pagaliau jis nusprendė nedelsdamas išvykti iš Nagasakio. Apie tai jis tuojau pasakė profesoriui ir dar pridūrė:

—    Jeigu man sudarysite progą dar kartą su Izumi pasimatyti ir atsisveikinti, būsiu jums amžinai dėkingas.

—    Aš tuojau iškviešiu ją telefonu, — tarė profesorius Arišima.

Jis priėjo prie telefono ir paskambino. Tačiau netrukus jis padėjo ragelį ir sujaudintu balsu tarė:

—    Vakar mieste sudužo tramvajus, kuriuo iš mūsų vyko namo Izumi: ji sužeista.

Marius pastiro, išgirdęs tokią žinią. Tačiau, greit apvaldęs susijaudinimą, pasiteiravo:
—    Ar smarkiai?

—    Nežinau. Vyksiu į ligoninę, kur ji dabar paguldyta, ir ten viską sužinosiu, — tarė liūdnu balsu profesorius.

—    Drauge vyksiu ir aš. Juk man reikia ją vistiek prieš išvažiuojant iš Nagasakio pamatyti.

Nuvažiavę į atitinkamą ligoninę, jie nebuvo įleisti į sužeistosios palatą. Tačiau iš gailestingųjų seserų patyrė, kad sudužusio tramvajaus langų stiklai žiauriai suaižė jai veidą, nors šiaipjau kitų sužeidimų nebuvo. Taip pat iš pašnekesio su seserimis paaiškėjo, jog pati geiša nenorėjo, kad jie pamatytų tvarsčiais apraišiotą jos veidą ir tuo būdu išsineštų blogą įspūdį.

—    Aš esu jos nelaimės priežastis, — pastebėjo profesorius Arišima, grįždamas su Mariumi iš ligoninės. — Juk, iš tikrųjų, jeigu nebūčiau jos pakvietęs ateiti vakar į savo namus, ji nebūtų buvusi sužeista.

—    Man atrodo visai kitaip. Jeigu aš nebūčiau atvykęs į Nagasakį, nebūtų jos ištikusi nelaimė, — išreiškė savo nuomonę Marius.

—    Taip galvodami, susiduriame su likimo klausimu, kurio jau daug metų nepajėgiu išspręsti. Atrodo, kad žmogų gyvenime visur lydi neišvengiamas likimas, kartais apdovanodamas jį nenupelnytu labu, o kartais nubausdamas nežinia už ką, — samprotavo profesorius.

Marius, kaip jau buvo nutaręs, rengėsi nebedelsdamas palikti Nagasakį ir vykti į Tokio, nors ir buvo jam labai gaila, kad nebesurado galimybių pasimatyti su geiša. Tačiau profesorius jį sudraudė, sakydamas, kad jis turįs palaukti, kol pasveiks geiša. Marius, žinoma, nesipriešino tokiam jo nusistatymui, nes labai norėjo dar kartą su ja pasimatyti.

Arišima kasdien vis skambindavo į ligoninę, bet kaskart gaudavo neigiamą atsakymą dėl galimybės apsilankyti pas ligonę. Taip jiems veltui belaukiant, nejučiomis praėjo ištisa savaitė. Antros savaitės pradžioje Marius nutarė žūtbūt su geiša pasimatyti ir atsisveikinti. Nieko apie tai profesoriui neprasitaręs, jis nuvažiavo į ligoninę, susirado atitinkamą palatą, tyliai atsklendė jos duris ir greit atpažino tą, kurios jieškojo. Šiurpas nupurtė Marių, pamačius, kuo virto gražuolė Izumi. Tiesa, jos veidas buvo operacijos būdu sutvarkytas, bet vistiek jame tūnojo likę baisūs randai, nelaimės ženklai. Už ką likimas buvo atėmęs jai grožį ir padaręs ją pabaisa? Išvydusi Marių, geiša užsidengė abiem rankom savo sudarkytą veidą ir liepė į ją nežiūrėti. Jis pastebėjo, kad ji dabar verkė. Jo paguoda neįstengė jos suraminti. Pagaliau ji nuėmė vieną ranką nuo veido, instinktyviai siekdama nosinės nusišluostyti ašaroms. Tada Marius jai pasakė, kad negerai laikyti ranką ant veido su dar nevisai užgijusiomis žaizdomis. Ji paklausė ir nuėmė nuo veido ir antrą delną, duodama jam keblų klausimą:

—    Ar aš dabar labai negraži?

Marius valandėlę tylėjo, j ieškodamas tinkamo atsakymo. Paskui tarė:

—    Žinoma, jūs nebūsite tokia, kokia buvote, bet vistiek dar pakankamai turite grožio, kurio liko jūsų laikysenoje, žodžiuose ...

Marius kalbėjosi su ja kelias valandas ir visaip ją guodė. Paskui pasimaišė slaugė ir jį išprašė iš palatos,nes svečių lankymosi laikas jau seniai buvo pasibaigęs.

—    Kuo gi ji nusikalto, ta grakščioji geiša, kad likimas taip žiauriai ją nubaudė — galvojo Marius, grįždamas iš ligoninės.

Vakare Marius Nadeau išvyko laivu į Tokio. Apsistojo nebrangiame, bet švariame viešbuty, kurio tarnautojai buvo neišpasakytai mandagūs.

Marius lankė žymesnes Tokio vietas, ir vis jam neišėjo iš galvos sužeistoji geiša. Jeigu prieš įvykstant nelaimei, praleidęs su ja kelias neužmirštamas valandas sode, buvo manęs jai pasipiršti, tai dabar jo sieloje tebuvo likusi jai tik vienintelė užuojauta. Keista žmogaus širdis: nebėra grožio — nebėra ir meilės.

Apie geišos nelaimę jis atsitiktinai pasipasakojo vienam japonui, kuris kasdien ateidavo į viešbutį vakarieniauti. Jie visada valgydavo prie bendro staliuko. Išklausęs pasakojimo apie nelaimingą geišą, japonas tarė:

—    Ar jūs suinteresuotas, kad ji atgautų grožį?

Netikėtas japono klausimas labai sudomino Marių. Jis valandėlę mąstė ir paskui tarė:
—    Niekas nebegali jai grožio sugrąžinti.

—    Gali. Mūsų sostinėje gyvena garsus chirurgas, kuris operacijos būdu atstato prarastą grožį, — tvirtino japonas ir ėmė plačiai aiškinti įvairius atsitikimus apie raukšlių nuo veido pašalinimą, nosių sutrumpinimą, prailginimą ir atitiesimą su tokiu užsidegimu, kad Marius pradėjo tikėti medicinos galia.

Tą patį vakarą Marius Nadeau parašė profesoriui Arišimai laišką į Nagasakį, pranešdamas apie nustabųjį chirurgą, kuris galėtų sugrąžinti geišos veidui pirmykštį grožį. Praslinkus kelioms dienoms, atėjo atsakymas. Arišima rašė, kad geiša atvykstanti iš Nagasakio į Tokio Mariaus adresu, kad jis turįs pasirūpinti nugabenti ją minėtam chirurgui, kad jam nebūsią jokių išlaidų, nes jis aprūpinęs geišą atitinkama suma jenų.

Vos porai dienų praėjus, geiša atsirado viešbuty, kuriame buvo apsistojęs Marius. Skubomis Marius susitarė su garsiuoju chirurgu, ir jau sekančią dieną geiša atsigulė į ligoninę grožio operacijai.

Padarius operaciją, Marius nuolatos lankė geišą ligoninėje ir nekantraudamas laukė tos dienos, kada bus nuimti tvarsčiai nuo jos veido. Su kiekvienu apsilankymu jis atnešdavo jai rinktiniausių gėlių puokštę. Pagaliau atėjo ta diena, bet ji atnešė Mariui ir pačiai geišai tik nusivylimą. Naujoji operacija tik sušvelnino veido randus, bet neįstengė nė dalies pirmykščio grožio sugrąžinti į jos veidą.

Geiša Izumi, sugrįžusi po kelių dienų iš ligoninės į viešbutį, atrodė apyverksnė ir labai liūdna. Marius laukė, kad ji greičiau grįžtų atgal į Nagasakį. Tačiau ji vis kažko lūkuriavo.
Aplankęs žymesnes Tokio vietas, Marius nutarė vykti apžiūrėti japonų poetų apdainuoto Fuji-Yamos ugniakalnio, kuris buvo maždaug už septyniasdešimt penkių mylių nuo sostinės. Jis pakvietė į šią iškylą ir geišą, kuri tuojau sutiko su jo pasiūlymu, ir jau sekančią dieną jie buvo pakeliui į garsųjį kalną. Traukinys netrukus atvežė juos į nedidelę stotelę Fuji-Yamos papėdėje. Jie čia persėdo į specialų traukinėlį, skirtą vežioti turistams ir piligrimams, vykstantiems į šventojo kalno viršūnę.

Traukinėlis lankstėsi kalno šlaitais, nelyginant žaltys, ir vis kilo augštyn, kol pagaliau sustojo. Visi keleiviai bematant išlipo ir baigė kopti iki viršūnės pėsti, nes bėgių toliau nebebuvo. Atsisukus ir pažvelgus žemyn, atsivėrė nuostabus vaizdas: iš milžiniškos lygumos, nusagstytos blizgančiais ežeriukais, kilo į padangę šis kūgio pavidalo kalnas, iš apačios apaugęs pušų miškais, o pačioje viršūnėje pagražintas sniego kepure, nors ir jų lankymosi metu buvo Japonijoje pavasaris.

Ugniakalnio krateris buvo apsuptas aštuoniais   kaukarais,   kurių   augščiausias   vadinosi Kengaminė. Vieni turistai ar piligrimai lipo į vienus, kiti j kitus kaukarus, kad nuo jų galėtų geriau matyti kraterio vidų. Marius su savo bendrakeleive ir keliais kitais atvykusiais įkopė Į Kengaminę, nuo kurios labai ryškiai galėjai matyti kraterio bedugnę su iš jos rūkstančiais dūmais ir jausti aštrų sieros kvapą. Kraterio viršus buvo elipsinio pavidalo ir apsuptas trimis sustingusios lavos pylimais. Kai kurie turistai nusileido nuo kaukarų ir, pasidavę smrlsumui, užkopė ant antrojo pylimo, esančio arčiau kraterio. Tačiau jie nebedrįso kopti į trečiąjį pylimą, nes ten jau buvo pavojinga: verdanti bedugnėje lava galėjo aptėkšti neatsargų žiūrovą. Marius vis dar tebestovėjo augštojo kaukaro viršūnėje ir negalėjo atitraukti akių nuo siaubingo kraterio. Tą patį darė ir kiti turistai, pasilikę su juo ir gal pirmą kartą išvydę Fuji-Yamos kraterį.


HOKUSAI (1760-1849)  FUJI-YAMOS  KALNAS

Taip besigėrėdamas neįprastu reginiu, Marius nė nepastebėjo, kad geiša atsidūrė ant antrojo pylimo. Nepatenkintas, kad ji nuo jo atsiskyrė, netarusi nė žodžio, jis nutarė ją prisivyti ir pasigėrėti vaizdais nuo antrojo pylimo. Kai jis pasiekė antrojo pylimo viršų, geiša jau kopė į trečiąjį pylimą. Tai pamatęs, jis suriko:

—    Izumi, grįžk atgal, pavojinga!

Geiša atsisuko ir pamojavo jam savo vėduokle. Tada Marius dar kartą jai šūkterėjo, bet ji, nepaisydama įspėjimo, apsisuko ir kopė toliau. Vienas turistas, kurį Marius skubėdamas prisivijo, nusišypsojo ir tarė:

—    Nešaukit: ji nebegrįš.

—    Kaip tai? — nustebo Marius.

—    Kas trečiojo pylimo briauną pasiekia, tas niekad nebegrįžta, — paaiškino turistas: — krateris kiekvienais metais priglaudžia kelis šimtus nelaimingai įsimylėjusių ar gyvenimu nusivylusių asmenų.

Marius tik dabar suprato geišos intencijas ir šoko tekinas ją vytis, nuolat šaukdamas, kad ji grįžtų atgal. Tačiau ji visai nepaisė jo šauksmo ir skubėjo prie trečiojo pylimo briaunos, už kurios buvo ketvirčio kilometro gylio krateris su verdančia lava dugne.

Marius visomis jėgomis stengėsi prisivyti geišą. Jai painiojosi tarp kojų ilgas kimonas, ir ji net kelis kartus buvo parklupusi. Pagaliau jis jau buvo visai arti jos. Ir tą momentą, kai ji įsisiūbavo šokti į kraterį, jam pasisekė nutverti ją už kimono krašto, ir, tebūnie amžina padėka Viešpačiui, jos šuolis nepavyko: ji tik pakrito kniūbsčia ant kraterio krašto, ir iš jos rankos iššoko vėduoklė, kuri dabar tyliai sklendė žemyn į šiurpią bedugnę, nelyginant koks margaspalvis paukštis. Jis greit sugriebė ją į glėbį ir nunešė į saugią vietą. Geiša draskėsi, stengėsi išsiveržti iš jo glėbio ir nesitvėrė piktumu.

—    Kodėl jūs man sutrukdėte? — pasigirdo apmaudingas jos balsas, kai Marius paleido ją iš savo rankų.

—    Nenorėjau, kad mirtumėte tokia jauna.

—    Kas iš to, kad aš jauna, bet kad mano veidas sudarkytas.

—    Apie tai negalvokite: už jūsų veido slepiasi graži siela . . .

—    Aš mažai ką teišmanau apie sielą, tik žinau, kad žmonės jos nevertina.

Mariui pavyko ją šiaip taip apraminti. Jis nuvedė ją prie atėjusio traukinėlio, bet ji nenorėjo lipti. Marius prievarta ją įsodino. Pradėjus leistis traukinėliui žemyn, ji tarė:

—    Kur dabar mane vežate?

—    Atgal į Tokio. Turite grįžti į Nagasakį.

—    Niekuomet. Iš ko gi aš ten gyvenčiau? Argi kas benorėtų samdyti geišą su taip sudarkytu veidu?

—    Jūs esate dar jauna: spėsite įsigyti tokią profesiją, kurioje grožis nesvarbu.
—    Argi yra tokia profesija, kur moters grožis būtų nesvarbu? Taip sakydamas, jūs klystate. Moters grožis svarbu visur, ypač norint ištekėti.

—    Ištekėti svarbiausias dalykas meilė, — dėstė Marius.

—    Jei taip, tai kodėl mano sužadėtinis atsisakė mane vesti, išvydęs mano veido randus?

—    Kaip jis galėjo taip negarbingai pasielgti?  Aš jus dėl to labai užjaučiu.

—    Užuojautos man maža. Aš noriu meilės. Gyvenimas nebeturi man vertės, jeigu nebėra žmogaus, kurs mane mylėtų.

Marius nenuleido nuo jos akių, stebėdamas kiekvieną jos judesį ir saugodamas, kad ji neiššoktų iš traukinėlio. Ji tai suprato ir tarė:

—    Nebijokit, aš nešoksiu iš traukinėlio ir nepadarysiu gėdos nei sau, nei jums, nes Japonijoje yra tik du garbingi nusižudymo būdai: harakiri ir šuolis į Fuji-Yamą. Aš palauksiu, kol jūs išvažiuosite iš Tokio, ir tada niekas nebeužstos man kelio sugrįžti į šventąjį kalną.

—    Meskit iš galvos nelemtą savo sumanymą.  Juk dar ne viskas prarasta.

—    Viskas, ir mano nusistatymas nebepakeičiamas.

Taip besiginčydami, jie privažiavo Tokio ir netrukus pasiekė viešbutį, iš kurio prieš kelias valandas buvo išvykę į nemaloniai pasibaigusią iškylą.

Praėjo viena, antra, trečia diena, ir geiša tikrai laukė Mariaus išvažiavimo, visai nebegalvodama grįžti į Nagasakį. Tada Marius parašė laišką profesoriui į Nagasakį, išdėstydamas geišos nusistatymą, ir laukė atsakymo. Jis kiek nustebo, bet kartu ir labai apsidžiaugė, sulaukęs ne laišką, bet patį profesorių, kuris tuojau pasiteiravo:

—    Ar operacija sugrąžino jos veidui bent pusę to grožio, kurį jis turėjo?

—    Apie tai juk rašiau jums savo laiške, bet dabar tuojau pats pamatysite, — atsakė Marius ir nuvedė jį pas geišą į jos kambarį.

—    Izumi, tu daug gražiau dabar atrodai negu prieš operaciją, — tarė profesorius, išvydęs geišą.

—    Ar tai tiesos ar paguodos žodžiai? — staigiu klausimu atsiliepė Izumi.

—    Tiesos, — atsakė profesorius teatrališku balsu, kuriame skambėjo netikrumas.

Marius, perdavęs geišą profesoriaus globai, tuojau išvyko iš Tokio. Aplankęs dar keletą Japonijos miestų, kupinas išgyvenimų ir įspūdžių, sugrįžo į Europą. Netrukus po to jis parašė profesoriui Arišimai laišką, pranešdamas, kad laimingai sugrįžęs į Paryžių. Mėnesiui praslinkus, jis gavo iš Nagasakio laišką, kurio gale buvo toks sakinys:

—    Mano žmona Izumi tau siunčia linkėjimų ir dėkoja, kad ją išgelbėjai nu šokimo į Fuji-Yamos kraterį.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai