|
|
HĖGELIS IR MARKSAS ARBA IDEALIZMO IR MATERIALIZMO KRYŽKELĖ |
|
|
|
I.
Iš klasikinės vokiečių filosofijos laikų išliko žinomi Hėgelio ir Markso vardai. Jie net virto dviejų kraštutiniausių filosofinių srovių, idealizmo ir materializmo, sinonimais. Ir tai ne be pagrindo. Juodviejų mąstysenoje šitos dvi filosofinės galimybės pasiekė augščiausią laipsnį. Hėgeliškasis idealizmas mintį suabsoliutino, o Markso istorinis materializmas medžiagą padarė būties viešpačiu. Gal kaip tik dėl to jiedu turėjo lemiančios įtakos tolimesnei žmonijos istorijos raidai. Hėgelio flosofija pasidarė "europiniu įvykiu". Savo metu ji buvo nukariavusi daugelio lotynų ir slavų kraštų universitetus ir pašaukė gyveniman egzistencializmą ir marksizmą. O pastarasis savo ruožtu nutiesė kelius socializmui ir komunizmui, kuris šiandien beveik pusei žmonijos reiškia siaubingą likimą.
Hėgelis ir Marksas, kaip paprastai vardą susidarę mąstytojai, susilaukė istorijos bėgyje skirtingo vertinimo. Kiek liečia pirmąjį, tai vieni jį pastato šalia didžiųjų minties genijų, kaip Aristotelio, Platono, Dekarto ir Kanto, o kiti jį atmeta kaip loginio mąstymo darkytoją ir "grynąjį" ateistą. Tačiau tai nekliudo dar kitiems jį apšaukti "paskutiniu scholastikų". Paties Hėgelio du didžiausieji mokiniai ir priešai, Kierkegaardas ir Marksas, yra klasikiniai pavyzdžiai: pirmasis laiko Hėgelį areliginiu mąstytoju, o antrasis jo filosofiją vadina teologija. Tos nuomonės buvo ir Leninas, kuriam hėgeliškasis idealizmas reiškia "Pfaffentum". Panašiai yra atsitikę ir su Marksu. Ypač daug diskutuojama dėl jo užimamos vietos minties pasaulyje. G. Gurwitch, vienas žymiausių rusų kilmės prancūzų sociologų, telaiko Marksą teoretiku, mėginusiu sudaryti istorijos, ekonomijos ir psichologijos sintezę. Kai kurie marksistai taip pat "tėvo" nelaiko savo filosofu. Tačiau jie neigia Markso filosofiškurną, kad jam galėtų suteikti garbingesni mokslininko titulą. Vienas iš tokių yra P. Naville. Jis Sorbonnos universitete gintoje savo disertacijoje teigia, kad Marksas iš hėgeliškojo idealizmo paveldėtas ir iš pradžių neaiškiai suformulotas sąvokas "sumalė moksliniu malūnu" ir jas "atseikėjo" matematiniu tikslumu. Jo tikslas buvęs "išmatuoti" istorinę tikrovę, ir tai jis pasiekęs. Štai kodėl Marksas yra ne filosofas, bet mokslininkas. Kitas šito klausimo specialistas J. Hyppolite užima lyg ir vidurio kelią sakydamas, kad, nežiūrint kai kurų Markso veikalų mokslinio pobūdžio, jo doktrina savo visumoje negali būti suprasta be jo pirmatakų ir jo paties filosofinių darbų. Bešališkai vertinant Markso palikimą, atrodo, kad tai labiausiai ir atitinka tiesą.
Iš tikrųjų Marksas yra daug skolingas Hegeliui, o taip pat XIX a. prancūzų sociologams ir anglų ekonomistams. Prancūzų istorikai Thierry, Minėt ir Guizot buvo jo mokytojai sociologijos srityje. Bejieškodami istorinių įvykių priežasčių bei mėgindami nustatyti jų padarinius, jie palietė kai kuriuos sociologijos klausimus ir bandė juos savaip spręsti. Vėliau, feodalizmui galutinai sugriuvus ir pasirodžius kapitalizmui, iškilo naujos socialinės problemos, k. a. ekonominio gyvenimo suracionalizavimas ir darbo klasės paruošimas ateičiai. Saint Simon ir Proudhon, taip pat prancūzai, pirmieji čia laužė ledus, ir jų darbai Markso irgi neliko nepastebėti. Taip pat nereikia pamiršti ir Balzako "Kaimiečių". Juos beskaitydamas, Marksas atidengė socialinių klasių dialektiką. Tačiau į šitų pirmatakų įnašą reikia žiūrėti tik kaip į paruošiamąją medžiagą. Nors jų darbai buvo gausūs ir kartais vertingi, bet jie gulėjo be tvarkos. Marksas pirmutinis juos susistemino ir metodiškai panaudojo. Be to, matydamas, kad politinio režimo pagrindas yra krašto ekonomija, jis ypatingu būdu atsidėjo ekonominių klausimų studijai. "Kapitalas", pagrindinis jo veikalas, kaip tik ir yra šitų problemų sprendimui pašvęstas. Tuo metu politinė ekonomija buvo labiausiai išsivysčiusi Anglijoje. Adam Smith ir David Ričardo buvo ypač toli pažengę šitoje srityje. Jie pirmutiniai patiesė pagrindus darbo vertės teorijai. Pastarųjų darbais Marksas plačiai pasinaudojo, išdirbdamas savo ekonominę doktriną, kurios kertinis akmuo yra antvertės aiškinimas. Bet kiek ten bebūtų svarbios ekonominės ir sociologinės studijos kapitalistinės santvarkos kritikai, tai vistiek nėra marksistinės doktrinos raktas. Kodėl? Kadangi marksizmas yra ne ekonominė doktrina, bet filosofiniais principais pagrįsta pasaulėžiūra. Marksas, kaip Fichtė, Schellingas ir Hėgelis prieš jį, pasistatė sau tikslą duoti pilnutinį ir galutinį atsakymą į visuotinį žmogiškosios būties klausimą. O šitas atsakymas nėra socialistinių tezių rinkinys, bet žmogaus ir istorijos, individo ir bendruomenės, gamtos ir Dievo samprata, norinti kartu būti teorija ir praktika.
Marksistinės būties sampratos arba pasaulėžiūros išeities taškas ir pagrindas yra materializmas, kuris yra tiek pat senas, kaip ir Vakarų pasaulio mąstysena. Jis gimė dar antikinėje Graikijoje. Demokritas ir dar keletas vad. Jonijos mąstytojų buvo jo krikštatėviai. Graikiškai vadinamasis hilozoizmas nėra kas kita, kaip naivus materializmas. Vėliau d'Holbachas, Diderot ir Helvetius, paskelbdami medžiagą vienintele objektyvine tikrove ir žmogaus atsiradimo priežastimi, davė jam pasaulėžiūrinį pobūdį. Šia kryptimi daug pasidarbavo ir Feuerbachas. Jis nutiesė grynajam materializmui pagrindus ir suformulavo jo principus. Pastarasis labiausiai paveikė ir Marksą. Ypač su dideliu entuziazmu jis sutiko Feuerbacho "Krikščionybės esmę". Bet pagrindinis Markso filosofinės minties šaltinis yra hėgeliškasis idealizmas.
Apskritai apibūdinant Hėgelio įtaką Marksui, galima sakyti, kad jos šaknys yra logikoje ir fenomenologijoje ir savo visumoje turi kritišką pobūdį. Jau pirmutiniuose darbuose Hėgelis buvo atkreipęs dėmesį į žmoguje, istorijoje ir net gamtoje esančius prieštaravimus. "Dvasios fenomenologijoje" kaip tik ir buvo sprendžiama šitų prieštaravimų problema, atsiremiant į žmogiškosios sąmonės raidos paskirus momentus istorijoje. Šis veikalas turėjo lemiančios įtakos Markso filosofiniam susiformavimui. To neneigia ir patys marksistai. H. Lefebvre, prancūzų komunistų pajėgiausias teoretikas, laiko "Fenomenologijos" pasirodymo metus (1807) "svarbiausia data naujausios pasaulio sampratos susiformavimui".1) Marksas susidomėjo čia garsiąja "suišorėjimo" sąvoka, kuri tačiau jam atrodė esanti "misticizmo" lukšte. Todėl jis nutarė "išlukštenti", perkeliant hėgeliškąją fenomenologiją iš idealistinio pasaulio į medžiaginę tikrovę. Be to, Hėgelis atidengė dialektinio mąstymo dėsnius ir juos išdėstė "Logikos moksle". Marksas perėmė hėgeliškąją dialektiką ir ją pritaikė kapitalistinės santvarkos kritikai. Tačiau nereikia manyti vien tik šiuos du veikalus Marksui turėjus įtakos. Visa Hėgelio filosofija veikė visu savo svoriu būsimąjį istorinio materializmo tėvą. Neperdėsime sakydami, kad Markso revoliuciniškuosius socialinius reikalavimus reikia suprasti kaip galutines išvadas, kurias jis pasidarė iš Hėgelio filosofijos ir jos kritikos, su kuria jis tiesiogiai susidūrė, polemizuodamas su kairiaisiais Hėgelio mokiniais. Be abejo, kai kam gali atrodyti istorijos ironija, kad Markso kelias į istorinį materializmą bei revoliuciją ėjo per grynojo idealizmo laukus. Bet tai nėra apsilenkimas su tiesa. Marksas buvo vienas iš tų, kuris norėjo Hėgelio filosofiją "atstatyti ant kojų". Kiek tai jam pavyko padaryti, rodys marksistinės doktrinos principai ir jo skelbiamosios tezės.
Šitame rašinyje bandysime suglaustai apibūdinti Hėgelio filosofijos pagrindinius įtakos bruožus marksizmui, iš anksto pastebėdami, kad Markso dialektinio metodo studija, žiūrint laiko atžvilgiu, sekė "Fenomenologijos" kritiką. Bet kadangi šis darbas turi filosofinį pobūdį, tai laikome tiksliau savo kritiškas pastabas pradėti nuo dialektinio metodo.
II
Kada Hėgelis pradėjo jieškoti ryšio tarp filosofinės minties ir gyvenimo, Europos kasdienybė buvo pilna didžių įvykių: Prancūzijos revoliucija su laisvės, lygybės, brolybės šūkiais ir galvoms kapoti giljotina, Napoleono epopėja nuo Egipto "piramidžių iki degančios Maskvos, nacionaliniai sąjūdžiai, suskaldytos Vokietijos nesutarimai. Šalia to dar vidinė krizė, kurią pergyveno europinė bendruomenė: feodalizmo paskutiniai atodūsiai, pramonės revoliucijos triumfališkas debiutas ir proletariato masių grasinantis pasirodymas, mokslo apsvaigintų "pažangiųjų" kova prieš tikėjimą, kaip "paskutinę viduramžių liekaną". Taip pat ir minties pasaulyje nebuvo nei taikos, nei vienybės. Filosofinis mąstymas, tiesa, buvo pasiekęs nuostabaus subtilumo laipsnį, tačiau vidinių konfliktų sąskaiton. Kantiškasis dualizmas juos dar labiau padidino ir paaštrino, sąmoningai atskirdamas formą nuo turinio, mintį nuo "daikto savyje", pažinimo galią nuo pažintinojo objekto.
Tačiau nuostabu, kad kraujuota, suplėšyta ir grasinanti dienos tikrovė nesudrumstė Hėgelio vidinės ramybės ir tvarkos. Dar studijų metais pasirinko "didįjį sintezės kel'ą". Jis nesibodėjo istorijos žmonijai uždėtu h'kimu ir nepasmerkė savo amžininkų. Tai yra didžiausia priešingybė Markso ir Kierkegaardo laikysenai. Pirmasis, neapykantos ir pagiežos pilnas, nuvertino visą žmonijos istoriją savo fantazijoje sukurtos klasės naudai, o antrajam žmonijos istorijos eiga neturi prasmės, nes Kristus esąs istorijos neigimas. Hėgelis, priešingai, mato istorijoje visur ir visada protą, kuris judina ir veda žmoniją prie tikslo. Istorijai jis pritaikė aną principą, kurį paskelbė "Teisės filosofijos" įžangoje: Tai, kas yra protinga, yra realu, o kas yra realu, yra protinga. Gal kaip tik dėl to jis jieškojo amžinosios tvarkos pėdsakų net barbariškiausiuose ir kraugeriškiausiuose istorijos įvykiuose. "Neapsakomasis negatyvumo skausmas" privalo turėti prasmę. Istorijoje nėra nieko "šiaip sau" ir niekas negali būti nubraukta. Viskas turi būti suvokta būties visumoje. O ta būties visuma — tai absoliučioji dvasia, Dievas. Aišku, ne Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, bet jo paties Dievas. Hėgeliškasis Dievas yra savo esmėje spręsmais, sąvokomis ir išvadomis besivystantis mąstymas. Jei krikščioniškasis Logos, ateidamas į šį pasaulį, priima žmogiškąjį kūną, tai Hėgelio absoliutas įsikūnija mąstyme ir sąvokoje. Spekuliatyvinė sąvoka, kaip pirminė absoliuto apraiška, yra "susielinta ir gyvena". Dar daugiau, ji yra kuriančioji ir viską į sintezę suvedančioji dvasia. Sąvoka — tai "pilnojo turinio besijudinančioji siela". Trumpai sakant, absoliutas yra dvasia, kurios buvimas sutampa su mąstymu, tai bemąstančioji būtis. Logika yra šitos mąstančios būties veidrodis arba, kaip Hėgelis sako, "Dievo atvaizdavimas, kaip jis buvo nuo pasaulio ir baigtinės dvasios sutvėrimo". Absoliutas ir loginis protavimas yra identiški. Logika yra absoliuto apsireiškimas grynosios minties kategorijose. Absoliutinės dvasios gyvenimo pirmoji "epocha" yra logika. Kiekvieną absoliutinės būties apraišką atitinka mąstymo viena kategorija. Pagal Hėgelį, ne žmogus kuria filosofiją, bet per žmogų ir žmoguje filosofija pati susikuria. Todėl su B. Croce galime sakyti, kad "Hėgelis yra vienas iš tų filosofų, kuris savo mąstymo objektu padarė ne tik betarpišką tikrovę, bet ir pačią filosofiją, ir tokiu būdu padėjo išdirbti filosofijos logiką".2)
Kokį uždavinį pasistato sau hėgeliškoji logika? Aišku, skirtingą nuo tradicinės logikos, kuri tik sieką duoti mąstymui formas, neatsižvelgdama į tikrovės reiškinių turinį. Hegeliui tačiau sąvoka, prielaida ir spręsmas tik tiek tegalioja, kiek išreiškia dalyko turinį ir prasmę. Mintis nėra tiktai forma, bet būties mintis, "paties daikto" mintis. Štai kodėl hėgeliškoji logika, užuot formulavusi analitinio protavimo dėsnius, stengiasi suvokti skirtingas absoliuto apibrėžtinybes bei apsireiškimo momentus, kaip jie būtyje patys save išsisako ir yra nusakomi skirtingų filosofų. Hėgelio manymu, kiekviena filosofija yra tobula ir slepia savyje, kaip autentiškas meno kūrinys, absoliuto visumą. Kiekvienoje iš jų absoliutas save apsireiškė ir išsisakė. Kartu jis duoda tačiau suprasti, kad tiesa yra tos filosofijos pusėje, kuri absoliutą laiko dvasia arba idėja, ir kad tik šitokioje absoliuto sampratoje pasiteisina kitų filosofijų skelbiamosios tiesos. Ir lyg norėdamas apginti savo nuomonę, jis praveda pro savo logikos "tribūną", įvardindamas arba prabėgomis užsimindamas visas pagrindines filosofines sistemas: budizmą, pitagorizmą, heraklitizmą, Demokrito atomizmą, platonizmą, aristotelizmą, panteizmą, gnostikų ir skeptikų doktrinas, krikščioniškąją mąstyseną, kaip ji atsispindi šv. Anzelmo ir kitų scholastikų raštuose, ir pagaliau moderniosios filosofijos atstovus — Dekartą, Spinozą, Locke, Leibnizą, Wolffą, Kantą, Fichtę, Schellingą, Jacobį ir Herderį. Visi šitie filosofai ir filosofinės sistemos, kaip mintyje apsireiškę skirtingi absoliuto momentai, pateisina save ir apgina savo tiesą filosofijos pasaulyje.
Gilinantis toliau į hėgeliškąją logiką, reikia būtinai susipažinti su jos dialektika. Hėgelis mano, kad dialektika ne tik geriausiai charakterizuoja protą ir duoda filosofijai tinkamiausią metodą, bet kartu sutampa su būties dialektiniu judesiu, kuriame glūdi daiktų esmė. Minties judesys ir daiktų judesys yra identiški, nes vienas ir kitas yra to paties absoliuto judesys. Tačiau šito judesio nereikia sumaišyti su evoliucija. Minties arba bemąstančiosios būties judesys yra ne paprastas, bet dialektinis arba besiprieštaraujantis judesys. Jis apima tris momentus, kuriuos nusakome šiandien tezės, antitezės ir sintezės vardais. Hėgelis juos vadino teigimu, neigimu ir neigimo neigimu. Paskutinysis momentas nereiškia paprasto grįžimo prie pirmojo momento, t. y. teigimo, bet tam tikrą pasistūmėjimą priekin, augštesnio laipsnio teigimą. Iš arčiau stebėdamas tą ar kitą būties kategoriją ar reiškinį nusakančią sąvoką, protas įžvelgia, kad pastaroji yra netobula ir vienašališka. Ji savaime iššaukia sau prieštaraujančią sąvoką. Paskui šitos abi sąvokos kartu iššaukia trečiąją, kuri vieną ir kitą panaikina ir kartu pasilaiko, bet jau savo būdu ir augštesniame laipsnyje. Šita trečioji savo keliu iššaukia kitą prieštarą, ir šios abi vėl kitą, trečiąjį, ir taip minties judesys triados dialektinėje formoje vystosi be paliovos toliau.
Prisilaikant hėgeliškosios terminologijos, dialektinį judesį galima dar taip apibūdinti. Pirmąjį dialektikos momentą atitinkanti sąvoka (tezė), vadinama "betarpiška", trečiajame momente (sintezėje) pasirodo naujoje formoje ir yra vadinama "sutarpinta" (Vermitteltes), kadangi ji pereina vieną tarpsnį, kur ji prieštaraujasi su antruoju momentu (antiteze) ir kuriuo ji save lyg ir praturtina. Abstrakčioje savo formoje, t. y., tezėje, sąvoka yra nepilna, atskirta ir vienašališka, o sintezėje ji iškyla jau konkrečioje formoje, pilna ir daugiau ar mažiau atbaigta. Antitezę, kiek ji yra tezės prieštara, yra į pastarąją panaši ir kartu nuo jos skirtinga. Hėgelis sako, kad antitezėje tezė atrodo lyg ir išsinėrusi iš savęs, pasidariusi sau pačiai svetima, suišorėjusi (entaeussert). Antitezė yra tiek pat reali, vienoje plotmėje ir tokiam pat tikrovės laipsnyje ir toje pačioje minties "sferoje", kaip ir tezė. Ji neigia tezę, ir tuo neigimu ji apreiškia ir papildo tezę, kartu, aišku, pabrėždama pastarosios vienašališkumą. Štai kodėl antitezė, kaip negatyvinis momentas, geriausiai išreiškia sąvokos turinį. Ji yra vadinama "imanentine turinio siela". Pirmutiniai du dialektinio judesio momentai veikia vienas kitą ir paveikia vienas kitą. Antitezė neigia taip pat save ir tai, kiek ji yra vidiniai susieta su teze. Tokiu būdu ji lyg tampa teze, o tezė pasidaro antitezeomnis affirmatio est negatio. Sintezė paneigia antitezę ir atsikreipia kartu į tezę. Paneigdama antitezę, ji kartu paneigia ir tezės ribotumą, ir tokiu būdu atskleidžia tezės turinį ir atpalaiduoja nuo jos visa tai, kas yra joje riboto ir netobulo. Aiškiau sakant, sintezė panaikina tezės vienašališkumą. O neigti vienašališkumą reiškia tuo pačiu paneigti neigimą ir duoti augštes-nę apibrėžtinybę. Perėjimas nuo tezės į antitezę sudaro dialektinį judesio tarpsnį, o perėjimas į sintezę—spekuliatyvinį. Pastarajam judesiui nusakyti Hėgelis naudoja žodį "aufheben", kuris čia turi dvi skirtingas prasmes: panaikinti ir palaikyti arba apsergėti. Tuo norima pasakyti, kad tretysis dialektikos momentas sujungia ir kartu panaikina prieštaravimus, pasilaikydamas iš jų tik tai, kas yra tuose aiškiai apibrėžtino ir nepanaikinamo. Žodžiu, sintezėje tezė ir antitezė randasi jau augštesniame būties laipsnyje. "Aufheben" yra hėgeliškosios filosofijos raktas. Jo svarbumą Hėgelis taip nusako: "Perkelti ir perkeltasis (idealusis) yra viena iš svarbiausių filosofijos sąvokų, pagrindinis apibrėžimas, kuris nuolat visur kartojasi. Reikia tačiau tiksliai jo prasmę suvokti ir aiškiai nuo nieko (Nichts) atskirti. Tai, kas pasinaikina, nepasidaro nieku. Niekas yra betarpiškasis, perkeltasis betgi .yra sutarpintasis. Tiesa, jis yra neesantysis, bet kartu ir rezultatas, kuris iš būties gaunasi. Štai kodėl jis turi apibrėžtinybę tojo, iš kurio jis iškyla".3)
Šituo savo dialektiniu sąvokų judesiu Hėgelio logika esmėje skiriasi nuo tradicinės logikos. Jei pastaroji sako: "A yra A", tai hėgeliškoji logika teigia, kad A yra A, bet kartu ji yra irNe-A, jei tvirtinimas "A yra A" nėra tiktai paprasta tautologija, bet nusako dalyko realų turinį. Medis yra medžiu, tik būdamas tam tikru medžiu: žaliuodamas, žydėdamas ir nešdamas vaisių, t. y. pereidamas ir savin suimdamas skirtingus tapsmo momentus. Paskui žiedai pasidaro vaisiais, iš kurių išauga kiti medžiai. Visa tai išreiškia labai gilią santykių eigą, einančią net iki prieštaravimų. Ką reikia galvoti šiuo atveju apie tradicinės logikos tapatybės principą, kuris prieštarauja pagrindiniam būties faktui — tapsmui? Ar galima sakyti, kad "A yra A", jei šitoji A nuolatos keičiasi, yra bepradedanti savo savybes arba įgyjanti naujas? Aišku ne, atsako Hėgelis. Tradicinės logikos atsakymas, kad "A yra vistiek A" yra grynas rigorizmas, formos suabsoliutinimas turinio sąskaiton. Norint to išvengti, reikia atsakyti dialektine formule: "A yra A ir Ne-A". Kitaip sakant, formalinės logikos tapatybės principas tokiu atveju turi būti pakeistas hėgeliškosios logikos prieštaros dėsniu. Kaip matysime vėliau, Marksas labiausiai ir susidomi šituo prieštaros principu.
Nėra jokios abejonės, kad prieštaravimas turi didelės reikšmės loginiam mąstymui. Dogmatiškai laikydamasi tapatybės ir prieštaravimo, kaip trečiaip negalimumo, principų, tradicinė logika suprastina pasaulį iki primityvumo. Ji yra, jei taip galima išsireikšti, teigimo ir neigimo, momento ir izoliuoto objekto logika. Kai ji sako, kad šitas stalas yra stalas, tai yra aišku, kad jis yra stalas, o ne lova. Bet būtis susideda ne tik iš stalų ir lovų, o iš begalės kitų dalykų, kurie yra nuolatiniame tapsmo ir persikeitimo judesyje. O kai reikia nusakyti dalyko tapsmą, tradicinė logika su savo "kauliniais" siligizmais lieka bejėgė. Josios dogmatizmas virsta abstrakcija. Žinoma, tradicinės logikos šalininkai nepakenčia hėgeliškosios dialektikos ir daro jai priekaištų. Vieni sako, kad ji sutapatina skirtumą su prieštarą, o kiti — kad prieštarą suabsoliutina. Kiek liečia pirmąjį priekaištą, reikia sutikti, kad skirtumas nėra dar prieštara, bet lygiai taip pat tai nėra ir tapatybė. O tie, kurie tvirtina Hėgelį suabsoliutinus prieštaravimą, apsilenkia su tiesa. Priešingai, jis jį sureliatyvina. Hėgelio tezė yra, kad protas yra visados priverstas palikti pirmąją sąvoką, kurią jis norėtų laikyti galutine, ir turi skaitytis su jai priešinga sąvoka. Sintezė nėra, kaip matėme, tezės ir antitezės paneigimas, bet jų unija. Hėgelis aiškiai pabrėžia, kad prieštaros viena kitos neišskiria, bet viena kitą papildo. "Logikos moksle" jis stengiasi įrodyti, kad visos būties apraiškos, pradedant abstrakčiausiomis katagorijomis ir baigiant konkrečiausiais reiškiniais, režiūrint vidinio prieštaringumo, sudaro vieną redalomą visumą. Absoliučioji idėja, kuria baigiasi logika, yra besiprieštaraujančių tikrovės aoraiškų ir reiškinių augščiausioji ir galutinė sintezė.
P. PUZINAS SENAS NAMAS V. Augustino nuotrauka
III.
Hėgelio logika dalinasi į būties, esmės ir sąvokos logiką. Grynoji būtis yra dialektinio judesio išeities taškas. Būtis yra "neaprėžtas betarpiškumas". Kiekvienas dalykas yra tapatus su savimi, taip pat ir būtis. Būtis yra būtis ir niekas kita. Tačiau tai nekliudo grynosios būties sąvokoje, analizuojant jos turinį, surasti naujų sąvokų. Ar ne dėl to grynosios būties sąvoka aprėpia viską, kaip dangų, taip ir pragarą, milijoną ir nulį, kadangi ji yra be kokybės? Taigi, grynosios būties sąvoka neturi jokio specialaus turinio. Ji yra tuščia. Iš kitos pusės, šitas "tuštumas" bei nieko nebuvimas kaip tik ir duoda būčiai turinį: ji yra pripildyta nieku. Tokiu būdu būtyje atrandame nieką, kuris jai priklauso kaip sąvokos turinys kad priklauso sąvokai. Hėgelis sako: "Būtis, neapibrėžtas betarpiškumas, yra iš tikrųjų nei daugiau, nei mažiau kaip niekas".4) Iš to seka, kad būtis yra būtis ir kartu nebūtis, t. y. niekas. Reliatyviai kalbant, niekas yra kiekvienoje būtyje ir kiekviename būties laipsnyje, kaip jos "kitas" bei jos specifinis neigimas. O kas yra niekas savyje? Tai "paprastas tolygumas su savim pačiu, visiškas tuštumas, beturiniškumas ir neapibrėžtinu-mas. joio paties beskirtingumas".5) Tai rodo, kad niekas savyje, ir apskritai paėmus yra tas pats kaip ir grynoji būtis. Niekas neturi jokios apibrėžtinybės. Kaip mintyje, taip ir tikrovėje būtis ir niekas yra nuolatiniame vienas į kitą perėjimo vyksme, ir tai tokiu būdu, kad būtis visados randasi nieke, o niekas būtyje. Šitas būties į nieką ir nieko į būtį perėjimas, "betarpiškasis vieno kitam pranykimas" yra tapsmas, kur būtis ir niekas yra atskirti, bet tik tokiu atskyrimu, kuris betarpiškai pasinaikina. Tapsmas, kaip būties ir nieko neatskiriamybė bei apibrėžtoji vienystė, yra jau tam tikras buvimas —"šis tas" (Etwas). Tapsmas yra pirmasis neigimo neigimas, pirmoji sintezė. Be to, tapsmas kaip šis tas yra pirmasis konkretus buvimas (Dasein), subjektas, turįs jau kokybę: "Buvimas yra apibrėžta būtis. Josios apibrėžtinybė yra būnančioji apibrėžtinybė, kokybė".6)
Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, hėgeliškoji tapsmo sąvoka yra gana miglota ir sunkiai logiškai suvokiama. Tapsmas prasideda laike ir baigiasi laike, tačiau nėra jokios loginės būtinybės, kodėl jis turi prasidėti ir turi baigtis. Tai dar sunkiau suprasti, kad tapsmas yra konkreti sintezė dviejų betkokio konkretumo stokojančių apraiškų. Būtis ir niekas nei iš šio, nei iš to pasidaro "progressus ad finitum". Todėl B. Croce ne be tam tikros ironijos pastebi, kad hėgeliškasis tapsmas savo šaknis turi ne mąstyme, bet vaizduotėje, ir yra mitologinė sąvoka.7) Tačiau iš arčiau įsigilinus į tapsmo sąvokos turinį, neatrodo, kad tai būtų vien tik vaizduotės kūrinys. Nežiūrint mitologinio aspekto ir "loginio" ryšio stokos, tapsmas turi savo pagrindą tikrovėje. Reikia nepamiršti, kad Hegeliui tapsmas nėra vien tik nuolatinis vystymasis, evoliucija, bet kartu nelauktų pasikeitimų ir staigių šuolių judesys. Senolių tvirtinimas, kad gamta nedaro šuolių, Hėgelio manymu, neatitinka tikrovės. Būtis daro šuolius. Vienas iš tokių šuolių yra būties ir nieko sintezė—tapsmas, o dar akivaizdesnėje formoje jis prieš mus iškyla, kaip tuojau matysime, kokybės ir kiekybės santykyje. Hėgeliškoji tapsmo idėja turėjo įtakos visai pokantinei filosofijai, ypač bergsonizmui, pozityvizmui, kuris sielojasi "protu ir mokslu" apspręsti žmonijos raidą, ir marksizmui, kuriam visa žmonijos istorija yra ne kas kita, kaip dialektinis tapsmas su neapskaičiuojamų šuolių galimybė-misfrrevoliucijomis.
Sekdami toliau hėgeliškosios logikos dialektinį judesį, pastebime, kad būties kokybei, kuri yra sujungta į apibrėžtą vienetą ir per tai nustato daiktų baigtinumą, prieštarauja daugybėje išsisklaidžiusi būties kiekybė. Kiekviena apibrėžta' būtis yra ir kokybė, t. y. betarpiškoji apibrėžtinybė, šis tas, ir ištęstinė kiekybė. Visur, visose1 būties srityse ir laipsniuose yra kokybė ir kiekybė. Kiekviena kokybė ir kiekviena kiekybė yra konkrečios apraiškos ir, kaip tokios, jos yra susietos viena su kita. Kiekviena kiekybė yra kokybiška, t. y. specifinis matas. Abstrakčioji kiekybė, kaip neapibrėžtoji daugybė, negali kitaip realizuotis, kaip tik save apsiribodama. O šitas apsiribojimas, kuris yra kiekybės kokybė, yra matas, tikroji kokybės ir kiekybės sintezė. Kokybė ir kiekybė yra tačiau nesumaišomos ir įvairuoja viena nuo kitos nepriklausomai. Gali būti kiekybinių pasikeitimų, nepaliečiant paskiros būties kokybės. Bet tam tikru momentu vienos pasikeitimas paveikia kartais giliai ir kitą. Kiekybinis pasikeitimo vyksmas, pasiekęs aną momentą, pasidaro kokybinis. Hėgelis duoda čia graikų filosofų cituojamą pavyzdį: galva praranda plaukus vieną po kito, ir vienu momentu ji tampa plika. Arba vanduo, pasiekęs tam tikrą temperatūros laipsnį, virsta ledu. Šitie pavyzdžiai rodo, kad būties kiekybinis pasikeitimas yra kartu ir kokybinis. Ir kiekvieną kartą, kai tik kokybinis pasikeitimas virsta kiekybiniu, tarp kiekybės ir kokybės atsiranda plyšys ir būtyje įvyksta šuolis.
Visos čia suminėtos kategorijos žvelgia į būtį iš pozityvinio taško. Todėl šitą būties kategorijų grupę Hėgelis laiko teze. Šitoji būtis dabar, kai į ją žiūrime kaip į realų su skirtingais aspektais besiidentifikuojantį subjektą, pasirodo lyg sau pačiai prieštaraujanti. Mintis, norėdama ją suprasti, prašoka josios betarpiškumą ir nagrinėja visus tuos elementus, kurie yra reikalingi josios esmės suvokimui. To pasėkoje buvimo būtis iškyla prieš mus kaip esmės būtis, kuri yra pirmosios neigimas ir kartu jos papildymas. Kitaip sakant, versmė, kaip buvimo neigimas, yra būties tiesa, ne ji būtį, iš kurios ji pati betarpiškai kyla, pasilaiko—ir tai augštesniame būties laipsnyje. Esmė savo keliu išsiplėtoja į kitas dialektinio judesio triadas. Nesileisdami į perdėm abstrakčius išvedžiojimus, galime tik suminėti, kad iš esmės kyląs dialektinis judesys sutinka scholastinei filosofijai pažįstamą rūšį ir specifinį skirtumą, o vėliau Aristotelio teoriją apie materijos ir formos santykiavimą. Esmė savyje yra tapatumas arba paprastoji tolygybė su savim pačia. Bet teigiant esmės tapatumą, esmė yra lyg ir palyginama su ja pačia, kaip prieš ją stovinčiu objektu, ir kartu yra neigiama esant ją kitu, negu kad ji yra. Šitoje tapatybės sampratoje Hėgelis tiki suradęs jos prieštarą — skirtumą. Be to, žiūrint į dalyką abstrakčiai, esmė gali būti sutapatinta su betkokiu apibrėžtu dalyku. Pastaroji tapatybė yra absoliutinė neapibrėžtinybė. O tokia kaip tik ir yra materija. Kiekviena materijos apibrėžtinybė, kuri yra kartu ir esmės apibrėžtinybė, yra forma. Materijos ir formos unija yra kiekvienam būties reiškiniui, t. y. apibrėžtam dalykui, realumo, galimumo ir reikiamumo sąlyga.
P. PUZINAS GATVĖS MUZIKANTAS
Toliau tęsdamas dialektinį judesį, prieš esmę, kaip tezę, Hėgelis pastato apraišką, kaip josios antitezę. Tačiau nežiūrint vidinio prieštaravimo, esmė ir apraiška yra būtiname santykyje: viena, kad esmė yra apraiškos pamatas, o antra, kad apraiška yra esmės suvokiamybė. Kad būtų galima esmę suvokti, ji turi būti regima, o ji yra regima tik per savo apraiškas, kurios yra josios savybės arba apibrėžtinybės. Štai kodėl Hėgelis sako, kad apraiška yra esme savo egzistencijoje arba, kitaip tarus, esmės egzistencija. Esmė ir apraiškos sintezė, t. y. vienos ir kitos panaikinimas ir palaikymas įvyksta tikrovėje, kuri jau yra augštesnis būties laipsnis. Bepavidalinė esmė ir neatsparioji apraiška, tariant Hėgelio žodžiais, suranda joje savo tiesą. Iš tikrųjų, konkrečioji tikrovė yra tai, kas betarpiškai apsireiškia ir tai tokiu būdu, jog pats apsireiškimas yra tikrovės esmė. Šitaip apsireiškiančioji tikrovė yra absoliutas kaipo toks, kurio esmė yra absoliutiškasis apsireiškimas, apsireiškimas sau ir savyje. Kaip matome, Hegeliui tikrovė nėra apraiška absoliuto, kuris būtų skirtingas nuo jos, bet apsireiškiančioj i tikrovė yra pats apsireiškiantis absoliutas. Kitaip sakant, hėgeliškoje tikrovėje nereikia jieškoti absoliutinio turinio, kuris būtų skirtingas nuo tikrovės ir kurio forma būtų apraiška, nes čia jau pati forma yra turinys ir atvirkščiai. Šitas absoliutas, kuris yra būties ir esmės, turinio ir formos vienystė, apsireiškia per savo savybes, kurias skolastikai vadina atributais, o Spinoza modų vardu. Taigi, mes čia sutinkame spinozizmą, kuris turi iš dalies tiesos. Modai yra vienas absoliuto apsireiškimo momentų. Spinoza tačiau klydo, kai jis prie jų pasiliko, kai tuo tarpu dialektika reikalavo vystytis toliau.8)
Trečioje logikos dalyje, kurią Hėgelis vadina subjektyvine, dialektinis judesys atsiduria prie sąvokos, kuri yra esmės kategorijų ir būties kategorijų sintezė. Pastarųjų grupių dialektinio judesio kelias atrodo taip: Esmė iššaukia priežastingumą, kuris susibendrindamas virsta saviveika plačiausia ir visuotiniausią prasme. Saviveikoje visa būties visuma iškyla savo vienystėje, kuri nėra nei inertiška, nei nuo būties priklausanti, bet laisva ir gyva. Štai čia ir turime hėgeliškaią sąvoką. Josios santykį su "besidarančia" tikrove Hėgelis taip nusako: "Būties ir esmės yra jos (sąvokos — m. p.) tapsmo momentai. Ji yra jų pagrindas ir tiesa, kiek ji yra tapatybė, kurioje jos yra nugrimzdusios ir pasilikusios. Kadangi ji yra jų rezultatas, jos randasi joje, bet ne kaip būtis ir esmė. Šitokį apibrėž-tinumą jos pasilaiko tik iki to momento, kol jos sugrįžta į savo vienystę".9) Sąvoka savo keliu vystydamas! pakyla iki idėjos, tolygiosios (adekvatinės) sąvokos, kuri yra objektyviškasis tikrumas, t. y. tikrovė kaipo tokia. Jei kas nors turi tiesą, tai jis ją turi tik dėka savo idėjos arba, kitaip sakant, jei kas turi tiesą, tai jis ją turi, kiek yra idėja.
Kaip matome, hėgeliškoji logika yra lyg Kanto logikos papildymas, kuri sutapatino patirties objektų sąlygas su mąstymo diktuojamomis sąlygomis. Bet tuo tarpu kai Kantas paliko riogsoti "daikto savyje" fantomą, nepaliestą ir patirčiai neprieinamą, Hėgelis kantiškąją daikto ir minties tapatybę vystė iki galui. Kategorijas, kurios Kantui tebuvo tik apraiškų pavadinimai, Hėgelis suvokė kaip tikrovės apraiškų formos ir turinio tapatybę. Anapus tų kategorijų, kurio jis absoliutas save apsireiškia kaip daiktas ir kaip daikto mintis, nebėra nieko. Absoliučioji idėja, kuria Hėgelis užbaigia savo lošiką, yra pilnoji, konkrečioji ir visomis apibrėžtinybėmis turtingoji tapatybė. Trumpai Hėgelio logikos dialektinio judesio apskritimas leidžia šitaip nusakyti: išeities taškas yra būtis, o jos kelio galas — absoliutinė idėja, kuri yra kartu būties forma ir būties turinys, arba kur būtis ir mintis, objektas ir subjektas yra betarpiškoji tapatybė.
IV.
Kaip Marksas žiūri į hėgeliškąją logiką? Atsakymą randame jo jaunystės raštuose. "Vokiečių ideologijoje", "Ekonominiuose-filosofiniuose rankraščiuose iš 1844 metų", "Filosofijos skurde" ir kitur jis nuolatos puola tą "ezoterinę ab-strakčiosios dvasios teoriją", kaip visai svetimą ne vieno žmogaus galvosenai. "Filosofijos skurde", kuris yra nukreiptas prieš Proudhoną, Marksas ypatingai aštriai pasisako prieš Hėgelio bandymą kiekvieną daiktą, abstrakcijos bei analizės pagalba, suvesti į loginių kategorijų vienetus. "Jei anglas paverčia žmones skrybėlėmis, — ironiškai pastebi Marksas, — tai vokietis skrybėles paverčia idėjomis. Anglas — tai Ričardo, turtingas bankininkas ir garbingas ekonomistas. Vokietis — tai Hėgelis, Berlyno universiteto paprastas profesorius".10) Hėgeliškoji idėja yra tik tikrovės miražas. Ji visiškai panaikina daikto turinį ir jį paskandina abstrakcijoje. Pagal Hėgelio logiką, visų pirma namas pavirsta kūnu, paskui talpa ir galų gale gryna kiekybe. Jis rašo ten pat: "Visa tai, kas egzistuoja, visa tai, kas yra gyvo žemėje ir vandenyje, neegzistuoja ir negyvena kaip tik tam tikro judesio dėka. Taip istorijos judesys iššaukia socialinius santykius, industrinis judesys mums pagamina prekes ir t.t. Lygiai kaip abstrakcijos pagalba kiekvieną daiktą pakeičiame logine kategorija, lygiai taip yra reikalinga nuo įvairių judesių atsieti kiekvieną skirtingą žymę, jei norima judesį pasiekti abstrakčiame stovyje, grynai formalų judesį, judesio grynai loginę formulę. Jei loginėse kategorijose yra randama kiekvieno daikto substancija, tai tuo pačiu yra tikima judesio loginėje formulėje suradus absoliutinį metodą, kuris ne tik išaiškina kiekvieną dalyką, bet kartu suima ir daikto judesį. O tai yra absoliutinis metodas, apie kurį Hėgelis taip kalba: 'Metodas yra absoliutinė, vienintelė, augščiausioji, begalinė galia, kuriai joks objektas nepajėgtų atsispirti, tai yra proto palinkimas save patį atpažinti kiekviename daikte' (Logika, III t.). Suvedus kiekvieną daiktą į loginę kategoriją ir kiekvieną judesį, kiekvieną gamybos procesą į metodą, iš to savaime seka, kad gaminių ir gamybos, objektų ir judeso visuma susiveda į pritaikomąją metafiziką".11) Kas yra tad absoliutinis metodas? Judesio abstrakcija. O kas yra pats judesys? Kur glūdi jo esmė? Iškilti, priešintis, jungtis, susidaryti kaip tezė, antitezė ir sintezė. Šitaip besivystantis dialektikos judesys paskui pagimdo minties grupes bei serijas ir visą hėgeliškąją sistemą. Pritaikius dabar šitą metodą politinei ekonomijai (tai iš tikrųjų ir bandė Proud-hon), mes gauname politinės ekonomijos logiką bei metafiziką. Iš to viso Marksas pasidaro sekančią išvadą: "Tokiu būdu Hegeliui visa tai, kas įvyko ir kas dar vyksta, yra tik tai, kas vyksta jo paties mąstyme. Istorijos filosofija yra iš tikrųjų filosofijos, ir tai jo paties filosofijos, istorija. Nebėra daugiau 'istorijos pagal amžių tvarką', tėra tik 'idėjų judesys prote'. Jis tikisi minties judesio pagalba pastatyti pasaulį, o iš tikrųjų tk sistemiškai sustato ir pagal absoliutinį metodą sudėsto mintis, kurios visiems yra prieinamos".12
Tai lyg ir rodytų, kad Marksas galutinai atmeta dialektinį metodą. Tačiau taip nėra. "Filosofijos skurdo" antroje dalyje aiškiai matyti, kad jis vertina Hėgelio dialektiką ir moka ja naudotis. Čia Markso persvara prieš Proudhoną yra neginčytina, nes jis geriau perprato šitą metodą negu jo priešininkas, kuris nesuvokdamas pastarosios esmės, bandė ją pritaikyti kapitalistinės santvarkos kritikai. Aišku, čia dar negalima kalbėti apie dialektinį materializmą. Jis čia yra tik savo embronalinėje stadijoje. Aiškiai jis buvo formuluotas tik apie 1858 metus, kai Marksas ruošė "Ekonominės politikos kritiką".
Bet kodėl Marksas pasilaiko dialektinį metodą? Kadangi jis "atsako į vieną klausimą, kuris nieko bendro neturi su politine ekonomija", būtent, į bendrojo metodo klausimą. Kas yra dabar bendrasis metodas? Tai anas hėgeliškosios dialektikos įstatymas, kuris vadinasi prieštara ir kuriuo remiasi kaip minties, taip ir būties judesys. Visi daiktai, kurie, iš paviršiaus žiūrint, atrodo pastovūs ir nepajudinami, iš tikrųjų yra nesibaigiančiame persiformavimo vyksme. Štai kodėl net savo idealistinėje formoje minties judesys atitinka daugiau ar mažiau istorijos veiksmą. "Kapitalo" antrosios laidos pirmojo tomo įžangoje Marksas nedviprasmiškai išreiškia savo pasitenkinimą dėl "revoliuciniškojo" dialektikos aspekto: "Mistinis atspalvis, kurį turi Hėgelio dialektika, visai nesukliudo jam atvaizduoti bendrąsias josios judesio formas plačiausiu ir sąmoningiausiu būdu, ir tai pirmajam. Ji (dialektika — m. p.) stovi pas jį ant galvos. Tad reikia ją vėl atstatyti ant kojų, norint surasti mistiniame lukšte esantį tikrovės grūdą. Savo mistinėje formoje, dialektika buvo vokiečių mada, kadangi ji lyg ir nušviesdavo egzistuojantįjį. Savo racionalinėje formoje ji yra buržuazijai ir josios doktrinos skelbėjams pasipiktinimas ir pabaisa, nes ji egzistuojančioje sampratoje aprėpia jojo neigimą ir jojo pranykimą, suvokia kiekvieną besidarančią formą judesio tėkmėje, t. y. josios praeinančią formą, nesibaido nieko ir yra savo esmėje kritiška ir revoliucionieriška".13)
Kaip matome, iš vienos pusės Marksas labai teigiamai įvertina dialektinį metodą, o iš kitos pusės pabrėžą, kad jis negali būti panaudotas savo spekuliatyvinėje arba "mistinėje" formoje. Kodėl? Nes hėgeliškojo metodo išeities taškas yra idėja, o iš tikrųjų turi būti apčiuopamoji tikrovė. Štai kodėl Marksas ir sako, kad Hėgelio dialektika stovi ant galvos. Todėl jis nutaria ją atstatyti ant kojų. Dialektikai, kuri Hegeliui turi grynai racionalinį ir idealistinį pobūdį, jis duoda materialistinį pagrindą. Žiūrint iš marksistinės filosofijos taško, šitoji pataisa atitinka marksistinės filosofijos principus. Pagal Markso pasaulio sampratą, visų gamtos ir istorijos apraiškų šaltinis bei pagrindas yra ne minties judesys, kaip Hėgelis tvirtino, bet medžiagos judesys. Sąvokose besirandantieji prieštaravimai, kurie Hegeliui yra dialektinio judesio variklis bei "turinio siela", Marksui tėra tik refleksas bei išvertimas į minties kalbą tų prieštaravimų, kurie glūdi pačiose gamtos apraiškose. Ir ne daiktų judesys yra apspręstas minties vyksmo, bet priešingai, minties vyksmas seka daiktų judesį. Visos meno ir literatūros, teisės ir religijos, politikos ir socialinio gyvenimo formos yra medžagos ir judesio kūdikis arba, kalbant marksistiniais terminais, materialinių gamybos santykių produktas.' Štai kodėl dialektika turi remtis ne metafizika, o gamtine arba medžiagine dikrove. O tai kaip tik ir sudaro esminį skirtumą taip materialistinės ir idealistinės dialektikos, kurį Marksas "Kapitalo" įžangoje aiškiai pabrėžia: "Mano dialektinis metodas ne tik kad esmėje skiriasi nuo hėgeliškojo, bet jam yra diametrališkai priešingas. Hegeliui loginis vyksmas, kurį jis pavadina idėja ir dargi paverčia savarankiu subjektu, yra demiurgas (kūrėjas — m. p.) tikrovės, kuri yra jo išorinis apsireiškimas. O man visai priešingai, minčių pasaulis nėra kas kita kaip žmogaus galvoje perkeistoji ir išverstoji medžiaga".14)
Šitaip apibūdindamas dialektinį metodą, Marksas duoda suprasti, kad jis yra vienos nuomonės su Feuerbachu, kuris pirmutinis ryžosi Hėgelio filosofiją "atstatyti ant kojų". Straipsnyje "Laikinosios tezės apie filosofijos reformą", kuris pasirodė 1842 metais, Feuerbachas reikalavo mintes ir būties santykiavimą taip nusakyti: "Būtis yra subjektas, o mąstymas—predikatas. Mąstymas yra iš būties, bet būtis nėra iš mąstymo".15) Kitaip sakant, ne mintis sąlygoja būtį, bet priešingai, būtis apsprendžia mintį. Šita Feuerbacho būties ir minties santykiavimo samprata ir yra pagrįstas marksistinis metodas, kuriam vėliau Engelsas davė dialektinio materializmo vardą. Marksas, tiesa, niekada neketino plačiau išdėstyti savo pažiūrą apie dialektinį materializmą ir net to termino niekada nevartojo, tačiau jo doktrinos elementas aiškiai sako tai, kas sudaro dialektinio materializmo esmę.
Nesileisdami į nuodugnią kritiką, norime trumpai pastebėti, kad marksistinis metodas bei dialektinis materializmas remiasi viena didžiausia klaida: sąlyga yra palaikoma priežastimi. Niekas negali paneigti, kad bendruomenės ekonominė struktūra ir materialinės sąlygos turi įtakos filosofijai ir kitoms "ideologijų" formoms, tačiau jokiu būdu jų negalima laikyti minėtų faktorių gaminiu. Gi Marksui materialinė tikrovė taip apsprendžia žmogaus sąmonę, kad visa tai, ką ji sukuria, yra ne jos, bet tos tikrovės kūrinys. Pavyzdžiui, graikų mitologija yra ne graikų sąmonės, bet tik šitą sąmonę determinuojančių sąlygų bei aplinkybių gaminys. Todėl su pagrindu galima klausti, ar dialektinis materializmas nereiškia ne tik idealizmo atmetimą, bet ir filosofinio mąstymo apskritai? Kalbant ad hominem, ar galima vadinti dialektinį materializmą Markso doktrina, jei jis pats savo mąstymą laiko medžiagos ir judesio gaminiu? Aišku, kai kas gali sakyti, kad čia mes turime reikalo su hėgeliškosios logikos "ant kojų atstatymu": idealizme žmogus yra suabsoliutintas mąstyme, o marksizme — medžiaginiame prade arba nemąstyme. Bet mums atrodo, kad nemąstymas yra kaip filosofijos, taip ir mąstančiojo žmogaus kapinynas. Suvesdamas visą tikrove i medžiaginį judesį ir paversdamas mąstantįjį subjektą ekonominių faktorių gaminiu, Marksas ir žmones, ir idėjas "paverčia skrybėlėmis". Žodžiu, jei Marksas tiki, kad norint sukurti dialektinį materializmą užtenka suvesti visą tikrovę į medžiagą ir medžiagos judesį, tai marksistinė doktrina, anksčiau negu yra logine klaida, turi būtį laikoma dar filosofiniu nesusipratimu.
(Bus daugiau)
1) H. Loforro. Le Marxisme, Press. Univ. de France, 1956, p. 17.
2) Benedetto Croce, Saggio sullo Hegel (Saggi filosofici, III), Bari, 1947, p. 3.
3) G. W. F. Hegel, Wissenschaft der Logik, I Teil, Herausg. von Georg Lasson. Verlag von Felix Meiner in Leipzig, 1948, S. W. t. III, p. 94.
4) G. W. F. Hegel, ten pat, p. 67.
5) G. W. F. Hegel, ten pat, p. 67.
6) G. W. F. Hegel, ten pat, p. 95.
7) Benedetto Croce, min. viet., p. 149.
8) Pal. G. W. F. Hegel, Wissenschaft der Logik, II Teil, S. W. IV, p.p. 165-166.
9) G. W. F. Hegel, ten pat, p. 212.
10) Karl Marx, Misere de la Philosophie. Reponse a la Philosophie de la misere de M. Proudhon., Ed. sociales, Paris 1946, p. 80.
11) K. Marx, ten pat, 86.
12) K. Marx, ten pat, 87.
13) Karl Marx, Das Kapital. Kritik der politischen Oekonomie. 3 Aufl., t. I, p. XIX. 14) K. Marx, ten pat, p. XIX.
14) Ludwig Feuerbach, vorlaeufige Thesen zur Reform der Philosophie, Leipzig, 1846, S. W. t. II, p. 263. |
|
|
|