Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARIJOS IDĖJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   

Liturgijos žvilgis į Mariją

Mėgindami atsakyti į klausimą, kas yra Marija, pažiūrėkime visų pirma, ką šiuo atžvilgiu mums skelbia liturgija. Būdama savo esmėje Šventosios Dvasios veikalas, liturgija atveria nuostabiai gilių perspektyvų, nekartą net gilesnių, negu teologija. Sakysime, ilgus amžius teologija tik labai nedrąsiai kalbėjo apie Nekaltąjį Pradėjimą ir Dangun Paėmimą. Tuo tarpu liturgija šiuos įvykius minėjo jau nuo pat senovės, garbindama Nekaltąją ir Perkeistąją. Ir neklydo. Šiandien abu šie dalykai jau yra dogmos. Tai pavyzdys, kuris - rodo, kad liturgijos žvilgis buvo skvarbesnis, negu teologijos; kad liturginis Marijos pergyvenimas siekė giliau, negu teologinis jos svarstymas; kad lex orandi iš tikro pranoksta lex er edenai. — Kaip tad liturgija žiūri į Mariją? Kaip ji suvokia šią Moterį? Šiuo atžvilgiu būdinga yra Marijos Gimimo šventės liturgija (8 rugsėjo), kurioje yra skaitomi du Šventraščio tekstai, išreiškia Marijos esmę.

Šios šventės evangelija prasideda: "Knyga giminės Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo. Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai; Judui gimė Paras ir Zara iš Tamaros, Parui gimė Esronas, Esronui gimė Aramas, Aramui gimė Aminadabas" ir taip toliau ligi Jokūbo, kuriam "gimė Juozapas, vyras Marijos, iš kurios užgimė Jėzus,  vadinamas Kristumi"   (Mat  1,1- 16). Iš pažiūros ši ilga vardų eilė atrodo nieko nesakanti. Esmėje tačiau ji slepia gilią prasmę. Išskaičiuodama "nuo Abraomo iki Dovydo keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloną keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloną iki Kristaus keturiolika kartų" (1, 17), liturgija padaro mūsų giminės broliu ne tik Jėzų, bet įjungia ir Mariją į Judo kiltį, į Dovydo giminę 1),  pastatydama ją prieš mus kaip istorinės žmonijos dukrą, turinčią savo praeitį, savo tėvynę, savo gimdytojus, savo gimimo vietą bei laiką. Marija liturgijoje nėra kažkoks žmogiškojo ilgesio susiklostymas, kažkokia šviesi svajonė ar kilni idėja. Marija yra istorinė moteris: Mirjam iš Nazareto (plg. Luk 1, 26-27). Tai kas, kad mes nežinome, kur ir kada ji gimė. Tai kas, kad Bažnyčios istorikai ginčijasi, ar Marijos tėvai iš tikro buvo Joakimas ir Ona. Viena tačiau yra nepaneigiamai tikra: Marija yra Palestinos žemės želmuo, Dievo išrinktosios tautos atžala, išsprogusi žemiškojoj mūsų istorijoj paskirtą valandą ir paskirtoje vietoje. Liturginis jos gimimo minėjimas kaip tik ir yra šio žemiškojo jos istoriškumo konkreti išraiška.

----------
1) Nors šv. Raštas kalba tiktai apie Juozapo, Marijos vyro, kilmę iš Dovydo, tačiau aiškus Apreiškimo nurodymas, kad Kristus yrą, "iš Dovydo padermes" (2 Tim 2, 8), savaime į šią padermę įjungia ir Mariją, nes savo kilmę Išganytojas juk paveldėjo tiktai iš Marijos, ne iš Juozapo.

Bet štai, šios šventės metu kunigas, stovėdamas dešinėje altoriaus pusėje, skaito to paties dieviškojo Apreiškimo tekstą, kurį liturgija naudoja tai pačiai istorinei Marijai apibūdinti: "Viešpats turėjo mane savo kelių pradžioje pirma, negu buvo ką nors sukūręs. Aš esu įstatyta nuo amžių, nuo pat senovinių laikų, pirmiau, negu atsirado žemė. Dar nebuvo bedugnių, o aš jau buvau pradėta; dar nebuvo ištriškę vandenų šaltiniai, dar kalnai nebuvo iškilę sunkia savo mase, o aš jau gimiau — anksčiau, negu kalvelės . . . Kai Jis ruošė dangų, aš ten buvau; kai griežtu dėsniu aprėžė vandenų gelmes, kai tvirtino viršuje skliautą ir svėrė vandenų versmes, kai jūrai nustatė jos ribą ir įstatymus vandenims, kad neišeitų iš savo krantų; kai dėjo pamatus žemei, — aš buvau su Juo, visa kartu statydama (componens), ir džiūgavau diena iš dienos, žaisdama Jo akivaizdoje, žaisdama ant žemės ritulio" (Pat 8, 22-31). Šitie žodžiai atskleidžia mūsų akims jau visiškai kitokį Marijos vaizdą, negu anksčiau cituotieji. Gimimo šventės evangelija kalba apie Dovydo atžalą, kaip apie Juozapo žmoną, Kristaus Motiną, vadinasi, kaip apie istorinį žmogų, įstatytą į tam tikrą laiką ir į tam tikrą erdvę. Tuo tarpu tos pačios šventės lekcija iškelia Mariją viršum žemiškosios tikrovės, net viršum visos kūrinijos, viršum laiko ir erdvės. Marija liturgijai stovi pačioje pradžioje: ji stovi šalia Dievo kaip Jo bendradarbė kūrybos akte, džiūgaudama Jo akivaizdoje ir žaisdamas Jo kūriniais. Gimimo lekcijos Marija yra antistorinė. Tai yra nurodymas, kad istorine tikrove Marijos būtis neišsisemia; kad ši Mergaitė iš Nazareto yra kažkas daugiau, negu tik viena iš Izraelio moterų; kad tikrosios ir pačios giliausios jos esmės reikia jieškoti kažkur anapus laiko ir erdvės.

Liturgijos tad žvilgis į Mariją yra dvejopas. Iš vienos pusės jai Marija yra žemiškosios tikrovės moteris, kurios ji mini visus svarbesniuosius įvykius: jos pradėjimą (gruodžio 8), jos gimimą (rugsėjo 8), jos vardo dieną (rugsėjo 12), jos paaukojimą šventykloje (lapkričio 21), jai duo tą angelo apreiškimą (kovo 25), jos apsilankymą pas Elzbietą (liepos 2), jos motinystę (spalių 11), jos apsivalymą (vasario 2), jos skausmus (rugsėjo 15), galop jos paėmimą į dangų (rugpjūčio 15). Šių švenčių maldose Bažnyčia prašo Viešpatį, kad Jis, Marijos užtarimu, leistų mus apvalytus pas Jį nueiti (Nek. Pradėjimo Mišios), kad Marijos gimimas mums virstų "išganymo pradžia" (Gimimo Mišios), kad jos vardas mums būtų apsauga ir išlaisvinimas iš blogio (Vardo dienos Mišios), kad jos maldos padėtų Dievo tautai (Dangun Paėmimo Mišios). O brevijoriuje Bažnyčia tiesiog kreipiasi į pačią Mariją ir prašo ją melstis už žmones, užtarti kunigus, užstoti maldingą moteriškąją lytį (Gimimo matutinum); padėti vargstantiems, sustiprinti svyruojančius, pradžiuginti liūdinčius (Vardo dienos mišparai); padaryti, kad jos skausmų jėga taptume verti gėrėtis dangaus karalystės džiaugsmu (Septynių skausmų laudes). Istorinė Marija yra besimeldžiančiajai Bažnyčiai visų pirma žmonijos globėja. Būdama mūsų giminės atžala, ji patraukia savęspi mūsų prašymus tuo, kad joje regime mūsų užtarytoją pas jos Sūnų, Dievą ir Žmogų, mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Liturgija mini Mariją, kaip moterį, Mergelę ir Motiną, kuriai teko nekaltos motinystės laimė, bet sykiu ir karti jos dalia; kuri todėl geriausiai gali suprasti žemės žmogų ir jam pagelbėti.

Iš kitos pusės tų pačių Marijos švenčių liturgijoje išeina aikštėn ir ana antistorinė Viešpaties bendrininkė. Minėdama bet kurį Marijos žemiškojo gyvenimo įvykį, besimeldiančioji Bažnyčia niekad nepamiršta priminti mums ir aną nuostabiai spindintį pirmapradį antžemišką jos paveikslą. Augščiau cituotą Patarlių knygos vietą, kurioje Marija yra vaizduojama kaip sukurta pirma visko ir kaip padedanti Viešpačiui tvarkyti, liturgija skaito Marijos Pradėjimo, Gimimo, Vardo dienos, šv. Rožančiaus (spalių 7) Mišiose, o brevijoriuje dar ir Gerojo Ganytojo Motinos šventėje (pirmąjį gegužės sekmadienį). Marijos apsilankymo pas Elzbietą šventėje Bažnyčia gretina Mariją su Giesmių Giesmės Sula-mite, kurią mylimasis kviečia keltis ir ateiti, nes "žiema jau praėjo, lietus nustojo, pasirodė gėlių mūsų laukuose", kartu prašydamas pradengti veidą, nes "tavo balsas meilus ir tavo veidas gražus" (Mišių lekcija). Paėmimo į dangų Mišiose Marija pasirodo kaip Išmintis, kuriai Viešpats skyrė apsigyventi Jokūbo namuose ir augti kilnioje tautoje: "Aš augau kaip Libano kedras ir kaip kiparisas Siono kalne; aš augau kaip palmė Kadese ir kaip rožių krūmas Jeriche; aš augau kaip puikus alyvmedis lygumoje ir kaip topolis vandenų pakrantėse. Aš kvepėjau kaip ki-namonas ir balzamas, kaip rinktinė myra skleidžiau meilų kvapą" (lekcija). Brevijoriuje šis vaizdas kartojasi beveik kiekviename Marijos officium. Salia Dievo Motinos liturgijoje išnyra Senojo Testamento Sophia ir Naujojo Testamento Saulėtoji Moteris, kurios Bažnyčia nebeprašo, bet tiktai ja stebisi ir prieš ją nusilenkia. "Tu Jeruzalės garbė, tu Izraelio džiaugsmas, tu mūsų tautos pasididžiavimas" — tai žodžiai, kuriais liturgija išreiškia savo pergyvenimą šios antžemiškosios Moters atžvilgiu.

Liturgijos tad atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Iš vienos pusės ji mus veda į Nazaretą, "pas mergaitę, pažadėtą vy
rui, vardu Juozapas, iš Dovydo namų" (Luk 1, 27); iš kitos — ji kreipia mūsų žvilgį anapus laiko ir erdvės. Abu žvilgiai liturgijoje yra labai aiškūs. Abu jie mums sakyte sako, kad Marijos paslapties apmąstymas negali išsisemti tiktai žemiškaisiais jos gyvenimo įvykiais, bet kad patys šitie įvykiai yra kažkokio augštesnio bei visuoti-nesnio prado išraiškos. Istorinė Marija yra antis-torinės Marijos idėjos išsiskleidimas: šios idėjos nusileidimas į laiką bei į erdvę ir jos įsikūnijimas regimoje bei konkrečioje asmenybėje. Todėl tik ankštas žemiškosios Marijos istorijos siejimas su antžemiškąja jos tikrove gali mums laiduoti bent kiek pilnesnį jos būties supratimą. Marijos akivaizdoje mūsų mintis turi eiti mūsų maldos keliu.2)

Marija kaip Sophia

Senajame Švento Rašto Testamente randame tris knygas — Patarlių, Išminties ir Jėzaus Siracho, — kurių objektas yra Sophia 3): jos kilimas, jos skleidimasis bei vaidmuo pasaulio istorijoje, jos vertė gyvenime, jos apraiškos atskirame žmoguje. Vakarų mąstytojai dažnai nežino, ką veikti su šiomis trimis knygomis, todėl paprastai pasitenkina, paėmę iš jų dorinių pamokymų, kurių iš tikro šiose knygose yra apstu; tačiau jie praeina, beveik nesvarstę, pro visus tuos skyrius, kurie prašoksta kasdieninių patarimų ribas ir pereina į Sophios metafiziką. Tuo tarpu šių knygų turinys bei prasmė gyvenimiškais patarimais bei nurodymais anaiptol neišsisemia. Priešingai, visi šie patarimai yra tik iš-plaukos iš gilesnio Sophios supratimo. Gyvenimiškoji išmintis yra ne kas kita, kaip Sophios regimybė atskiros bendruomenės ir atskiro asmens buvime. Norint tad suprasti taip primygtinai Šventojo Rašto pabrėžiamą gyvenimo išmintį, reikia visų pirma suprasti aną augštesnę Sophią. Rytų Bažnyčioje pastangos įsiskverbti į
---------------
2)Toliau einantieji skyreliai kaip tik ir yra mėginimas
suvokti Mariją antistorinėje jos glūdumoje, suvokti pačią jos esmę, kuri išsiskleidė istoriniame jos gyvenime, šie skyreliai pareikalaus iš skaitytojo kiek įtempti mintį ne tik todėl, kad jie yra Sophios teologijos santrauka, bet ir todėl, kad visos šios mintys prigimtajam protui ligi galo iš viso nėra suvokiamos: jos priklauso tikėjimo paslaptims, žmogaus protas mėgina jas nušviesti, tačiau visados jose pasilieka neperskverbiamos tamsos.
3)        Graikiškas žodis "sophia" arba hebraiškasis "choma"
reiškia "išmintį". Visose tačiau kalbose, neišskyrus nė lotynų (sapientia), šis žodis turi labai ryškų moralinį pobūdį ir sunkiai duodasi pritaikomas reikšti anai ontologinei tikrovei, apie kurią šios šv. Rašto knygos kaip tik esmėje ir kalba. Todėl mes toliau paliekame graikiškąjį šios sąvokos žodį. Geriausia būtų, be abejo, vartoti hebrajiškąjį "choma", bet jis vakarietiškojoje kultūroje yra perdaug neįprastas.

Sophios esmę yra gana senos ir gana gausios. Ten yra susikūręs net ištisas mokslas, vad. so-phiologija; ten Sophia yra garbinama liturgiškai, įvedant jai atskirą šventę (rugsėjo 17), statant bažnyčias (pv. Hagia Sophia Konstantinopolyje), piešiant ikonas (pav. Naugardo cerkvėje). Nė vienas iš didžiųjų Rytų teologų ir filosofų — VI. Solovjovas, E. Trubeckoj, P. Flo-renskis, S. Bulgakovas, L. Karsavinas, N. Ber-diajevas — nėra praėję pro Sophios šalį savo veikaluose.

Reikia tačiau pastebėti, kad rytietiški Sophios aiškinimai nėra patenkinami. Rytietiškoji Sophia yra iš vienos pusės perdaug atsieta tiek nuo Dievo, tiek nuo žmogaus, nerasdama savos vietos būties sąrangoje (Solovjovas, Bulgakovas), iš kitos — ji nesykį susilieja su daiktais, virsdama keliu į panteizmą (Karsavinas, iš dalies Florenskis). Vakarai praeina pro Sophią jos neliesdami arba paliesdami tik moralines jos apraiškas; Rytai neranda rakto jos mįslei įspėti. Atrodo, jog ši nesėkmė kyla iš to, kad nei vieni, nei antri nėra pakankamai atkreipę dėmesio į liturgijos pirštą, kuriuo ji mums rodo į minėtų trijų Šventojo Rašto knygų Sophią. Juk visi anksčiau cituotieji liturginiai tekstai yra ne kas kita, kaip metafiziniai Sophios apibūdinimai, paimti iš minėtų šventų knygų. Bet visi šie apibūdinimai liturgijos yra taikomi Marijai. Argi tad nesiperša savaiminga išvada, kad tarp Sophios ir Marijos esama kažkokio labai gilaus ryšio? Ar tai nėra paskatinimas Sophios klausimą spręsti Marijos šviesoje, o Mariją suprasti ryšium su Sophia? — Kas tad yra šios dvi (o gal viena ir ta pati) nuostabios būtys?

1. Sophia yra Viešpaties kūrinys. Daugybė minėtų Šventraščio knygų posakių neleidžia mums Sophios laikyti dieviškąja nesukurtąja Išmintimi — Logos ar Šventąja Dvasia. Sophia yra sukurta. "Mane Viešpats sukūrė savo kelių pradžioje" (Pat 8, 22). "Iš pat pradžios Jis mane sukūrė" (Sir 24, 9). "Sophia buvo visų pirma sukurta" (Sir 1, 4). "Kuris mane sukūrė, įtvirtino amžiams mano palapinę" (Sir 24, 8). Šventasis Raštas pabrėžia, kad "Sophios šaltinis yra Dievo žodis dangaus augštybėse" (Sir 1, 8). Kitaip sakant, Sophia yra Viešpaties ištarta, kaip ir kiekvienas kita kūrinys (plg. Gen 1. 3-22, kur nuolatos kartojama: "Ir Dievas tarė"; šisai "tarė" yra kiekvienos sukurtosios būties pagrindimas). Be abejo, Sophia gali būti suprantama ir kaip dieviškojo Logos — nesukurtosios Išminties — įigūra: nurodymas į Jį, savotiškas pradinis Jo apreiškimas, kuris visu ryškumu išsiskleidė šv. Jono evangelijoje ir šv. Povilo laiškuose. Tačiau pirmine prasme ir pati savyje Sophia yra ne Logos, nes jos sukūrimas Šv. Rašte yra labai aiškiai teigiamas. Ji gyvena Dievuje, bet ji pati nėra Dievas.

2.    Sophia yra pirmykštis kūrinys. Minėtuose Šv. Rašto tekstuose, kalbančiuose apie Sophios sukūrimą, nuolatos keliama mintis, kad Sophia yra sukurta Viešpaties "kelių pradžioje", "iš pat pradžios", "visų pirma". Kitaip sakant, Dievas kaip Kūrėjas visų pirma apsireiškė Sophios sukūrimu. Tai yra ypač aiškiai teigiama Patarlių knygos aštuntajame skvriuje, kuris kaip tik ir yra skaitomas dažnoje Marijos švenčių liturgijoje. Jame sakoma, kad Sophia buvusi Dievo sukurta "kiip pirmasis Jo veikalas" (8, 22); kad ji buvusi "įsteigta nuo amžių", pačioje "pasaulio atsiradimo pradžioje" (8, 23). Dar nieko nėra buvę fukurta — nei vandenynų, nei kalnų, nei laukų, nei "dulkių prado pasaulyje" (24-26), o Sophia jau yra buvusi. Visais šiais posakiais Šv. Raštas nori mums įdiegti mintį, kad Sophios buvimas yra antlaikinis. Ji esanti Dievo padaras. Ji neturinti amžinybės Dievo prasme (aeterni-tas), vis dėlto ji esanti augščiau laiko, prieš laiką, nepriklausomai nuo laiko ir nuo laike išsi-vystančių pasaulio daiktų (aevum). Jos sukūrimu Viešpats pradeda savo kelią kaip Kūrėjas.

3.    Sophia yra regimojo pasaulio apsprendė-ja. Šv. Raštas pabrėžia, kad Sophia yra esmingai susijusi su Dievu: "Pas Tave yra Sophia, kuri pažįsta Tavo veikalus" (Išm 9, 9). Kitaip tariant, Sophia neatitrūksta egzistencijoje nuo Dievo, neatsistoja šalia Jo, bet pasilieka gyventi Jame kaip Jo nešiotinė (Pat 8, 30). Tačiau kaip tik tuo, kad Sophia yra Dievuje, ji turi galios būti Viešpaties bendradarbė Jo kūrybos žygiuose. Kai Dievas rengė dangų, kai nurodė jūrai jos ribas, kai dėjo žemei pamatus, Sophia buvo "šalia Jo kaip nešiotinė" (Pat 8, 30); dar daugiau: kaip "patarėja Jo veikaluose" (Išm 8, 4). Todėl ji yra "įvesta į Dievo pažinimą" (Išm 8, 4). Ji pažįsta Jo kūrinius, nes "ji buvo prie Tavęs, kai Tu kūrei pasaulį" (Išm 9, 9). Patarlių knyga net teigia, kad "per Sophia Viešpats įkūrė žemę" (3, 19). O Išminties knyga ją vadina "visatos menininke" (7, 21), vadinasi, apipavidalinančiuoju pasaulio pradu. Atrodo, kad Dievo kūryboje Sophia yra tai, kas menininkui yra jo dvasioje turima idealinė daiktų forma.

4.    Sophia yra pasaulio palaikymo bendrininkė. Dalyvaudama daiktų apipavidalinime, Sophia savaime virsta pradu, kuris daiktus perskverbia. Sukūręs Sophia, Dievas "išliejo ją ant visų savo veikalų" (Sir 1, 9). "Tarsi rūkas aš pridengiau žemę . . . Viena aš apėjau dangaus skliautą ir išvaikščiojau bedugnių gelmes. Jūrų bangas ir visą žemę, kiekvieną giminę ir kiekvieną tautą įtraukiau į savo galios sritį" (Sir 24, 3-6). Sophia, Išminties knygos posakiais, "yra judresnė už bet kokį judėjimą"; ji "viską persunkia ir per viską pereina savo skaistumu" (24-27). Daiktai joje laikosi kaip idealiniame savo vaizde.

5.    Sophia yra žmonių istorijos veiksnys. Būdama dieviškosios Apvaizdos bendrininkė, ji savaime reiškiasi žmonijos gyvenime, nes tiek kūrybiniai, tiek palaikantieji Dievo žygiai visų pirma liečia žmogų kaip regimosios kūrinijos viršūnę bei tikslą. Žmogus yra pats augščiausias Viešpaties padaras ir tuo pačiu savaimingas So-plr'os veiklos laukas. Sophia turi žmonių troškulį. "Sophia jieškosi vaikų" (Sir 4, 11). Ji žaidžia ant žemės rutulio, kurį ji myli (Pat 8, 31). Ji džiūgaudama tarnauja žmonių vaikams (t. p.). Todėl "ji susikūrė sodybą amžiams ir nuolatos pasilieka jų giminėje" (Sir 1, 15). Žmonijoje Sophia plečia savo galią. "Per mane valdo karaliai ir kunigaikščiai, per mane įsakinėja vyresnieji ir visi augštieji žemės teisėjai" (Pat 8, 15-16). Visa, kas žemėje įvyksta teisingo, gero, gražaus, įvyksta bendradarbiaujant Sophia. "Ji buvo ta, kuri pirmąjį (mūsų) tėvą globojo, kai jis vienas buvo sukurtas šiame pasaulyje, ir gelbėjo jį iš nuopolio, ir davė jam galios visa valdyti". Ji "išgelbėjo vandens užlietą žemę" dėl nusidėju-siojo žmogaus kaltės. Ji teisinguosius "vedė per Raudonąją jūrą ir per daugybę vandenų". Ji buvo jiems "dieną palapinė, o naktį žvaigždžių šviesa" (Išm 10, 1-17). Visas dešimtasis Išminties knygos skyrius yra vienas ištisas išskaičiavimas istorinio Sophios veikimo žmonijos, pirmoje eilėje išrinktosios tautos, gyvenime. Santykiuose su istorine žmonija Sophia apsireiškia kaip globojanti ir serginti Motina.

6.    Bendruomeninė Sophios regimybė istorijoje yra išrinktoji Izraelio tauta. Nors Sophios džiaugsmas yra tarnauti visiems žmonių vaikams (Pat 8, 31), tačiau ji pati sakanti, kad, apeidama žemę ir j savo galios sritį įtraukdama kiekvieną tautą, ji jieškojusis "poilsio vietos" (Sir 24, 7), kurioje ji galėtų apsistoti ir apsigyventi, vadinasi, kurioje ji objektyvuotųsi regimu pavidalu, veikdama toliau ne tik kaip vidinė jėga, bet kartu ir kaip bendruomeninis žmonių vienetas. Ir šitok'ą vietą ji radusi Izraelyje. "Tuomet pašaukė mane visatos Kūrėjas; kuris mane sukūrė, įtvirtino amžiams mano palapinę. Jis tarė: Jokūbo giminėje pasistatysi palapinę, Izraelyje gausi nuosavybę" (Sir 24, 8-10). Ir Sophia apsigyveno Jokūbo tautoje tarsi palapinėje ir iš jos ėmėsi vadovauti pasaulio istorijai. "Aš buvau įsteigta Sione, apsistojau mylimajame mieste. Jeruzalė virto mano sritimi. Aš įleidau šaknis


K. Varnelis — žemaičių Kalvarijos Marija
Vitražas Nekalto Prasidėjimo Seserų koplyčiai, Putname

 
kilnioje tautoje, Viešpaties dalioje, Jo nuosavybėje" (Sir 24, 10-12). Izraelis tapo išrinktąja Dievo tauta tuo, kad jis virto Sophios bendruomenine regimybe žmonijos istorijoj. Paties Kūrėjo jam buvo skirta nešti Sophią amžių eigoje ir kaip tik todėl žygiuoti visų kitų tautų priekyje. Ir Sophia augo Izraelyje tarsi "kedras Libane ir kiparisas Hermono kalnuose" (Sir 24, 13-14), tarsi "rožių krūmas Jeriche ir puošnus alyvmedis lygumose" (t. p.). Ji skleidė savo mokslą kaip aušra skleidžia savo šviesą (Sir 24, 32). Pradėjusi tekėti į šią kilnią tautą Abraomo sutartimi (plg. Gen 12, 3; 15. 18) tarsi mažu grioveliu, Sophia virto upe, o ši upė virto galop jūra (Sir 24, 31).

Šitoje vietoje Senasis Testamentas nutyla. Užtat prabyla Bažnyčia kaip naujoji Dievo Tauta, nešanti toliau Izraelio paveldėjimą ir skleidžianti Sophią viso atpirktojo kosmo gyvenime. Ir štai, iš Bažnyčios žodžio mes patiriame, kad Sophia jieškojosi "poilsio vietos" ne tik bendruomenine, bet ir asmenine regimybe. Tačiau Izraelis, atsimetęs nuo Išganytojo, nustojo galios ir teisės nurodyti, kas yra šitoji asmeninė Sophios regimybė. Išrinktoji tauta jos nepažino savo užkietėjime. Užtat ją mums nurodė Bažnyčia kaip bendruomeninė Naujojo Testamento Sophios "poilsio vieta". Kaip Senajame Testamente Sophia buvo apsigyvenusi Izraelyje ir per jį vadovavo pasaulio istorijai, taip Naujajame Testamente šis vadovavimas teko Bažnyčiai. Po Kristaus Bažnyčia yra anas mylimasis miestas, ana Jeruzalė, ana Jokūbo tauta, kurioje Sophia yra apsistojusi ir kurioje ji toliau tebesisklei-džia. Todėl Bažnyčios nurodymas į asmeninę Sophios "poilsio vietą" dabar yra toks pat tikras, koks buvo tikras Senojo Testamento nurodymas į tokią pat Sophios "poilsio vietą" bendruomenine prasme.

7. Asmeninė Sophios regimybė istorijoje yra MARIJA. Bažnyčios liturgija Mergelę Meriją vadina "Sophios sostu — sedes Sapientiae". Kreipdamiesi litanijoje šiuo vardu į Mariją, mes nė nepagalvojame, kad Bažnyčia čia turi galvoje ne paprastą moralinę ir gyvenimišką išminti, bet Senojo Testamento Sophios apsigyvenimą Marijoje. Gyvenimiška išmintis kaip dorybė yra tiktai šio gilesnio Sophios apsigyvenimo išraiška. Marija yra išmintingesnė už Saliamoną, nes jame Sophia gyveno tiktai kaip moralinė dorybe, tuo tarpu Marijoje ji apsigyveno kaip anasai pirmykštis ontologinis Viešpaties kūrinys. Saliamonas nėra Sophios sostas, vadinasi, jos "poilsio vieta", kurioje ji apsistojo ir iš kurios ji skleidžia savo viešpatavimą. Toksai sostas yra tiktai Marija. Jieškodamasi bendruomeninės regimybės, Sophia apsigyveno Izraelyje. Jieškoda-masi asmeninės regimybės, ta pati Sophia apsigyveno Mergaitėje iš Nazareto, kurios vardas yra Marija (Luk 1, 27). Marija suėmė į save visa, kuo Sophia reiškėsi išrinktojoje tautoje. Sophia Marijoje augo ir skleidėsi tuo pačiu keliu, kuriuo ji augo ir skleidėsi Jokūbo namuose. Stai kodėl liturgija Marijos šventėse ir kalba apie Sophios apsigyvenimą bei skleidimąsi tais pačiais žodžiais, kuriais Senasis Testamentas vaizduoja Sophios gyvenimą Izraelyje. Sophios santykis su Marija yra toks pat, koks yra Sophios santykis su Izraeliu, bet pasiekęs asmeninės išraiškos ir tuo būdu virtęs tobuliausiu. Sophios troškimas būti tarp žmonių čia yra įvykęs visiškai, nes Marijoje Sophia yra ne tik tarp žmonių, bet čia ji yra žmogiškasis asmuo; ne tik vidinė jėga. bet ir istorinė asmenybė. Jeigu tad Bažnyčia Marijos šventėse mums skaito tekstus, apibūdinančius Sophios esmę ir jos veiklą, tai tuo ji kaip tik ir nori pasakyti, kad istorinė Marija yra antistorinės Sophios įsikūnijimas.

Marija kaip idealinis žmogiškumas

Šisai liturgijos nurodymas kaip tik ir verčia mus susimąstyti ties Sophios esme, nes Mir-jam iš Nazareto suprasime tik tada, kai mums pasiseks suvokti, kas yra Sophia.

Naugardo katedroje yra Sophios paveikslas iš 11 šimtmečio. Jame Sophia yra vaizduojama kaip soste sėdinti, karališku apsiaustu apsiglo-busi moteris, kurios dešinėje stovi Dievo Motina, kairėje šv. Jonas Krikštytojas, tolumoje matyti Kristus išskėstomis rankomis ir angelai apsupę Dievo Žodį. "Kas yra ši didinga karališkoji būtybė?" — klausė savo metu VI. Solovjovas, kalbėdamas vienoje paskaitoje apie A. Comte žmogiškumo idėją (Petrapilyje 1898 m.). Ji nėra nei Dievas, nei Dievo Sūnus, nei angelas, nei bet kuris šventas žmogus. Kas tad ji yra?

Išminties knyga apie Sophia sako: "Ji yra Dievo galios kvapas, skaidri išplauka iš Visagalio didybės; ji yra amžinosios Šviesos atspindys, grynas Dievo veiklos veidrodis, paveikslas jo gerumo" (7, 25-26). Kitaip tariant, Sophia yra ne pati dieviškoji galia, bet tiktai jos kvapas, vadinasi, padvelkimas būtyje; ji nėra pati Visagalio didybė, bet tiktai jos išplauka, vadinasi, tai, kame ši didybė apsireiškia; ji nėra pati amžinoji Šviesa, bet tiktai jos atspindys, vadinasi, šviečianti ne iš savęs, bet iš Dievo; ji nėra pati Dievo veikla savyje, bet tiktai jos veidrodis, vadinasi, tai, kame ši veikla regimai apsireiškia ir todėl atsispindi; ji nėra pats Dievo gerumas, bet tiktai šio gerumo paveikslas, vadinasi, sukurtasis, išvestinis gerumas. Trumpai sakant, Sophia yra ne Dievas, bet Dievo paveikslas būtyje. Visos Šv. Rašto Sophiai taikomos savybės yra kūrinio savybės. Sophioje atsispindi Dievas: ji neša ir išreiškia Jo galią, Jo didybę, Jo veiklą, Jo gerumą. Ji yra tam, kad būtų Viešpaties regimybė.

Iš kitos pusės Šv. Raštas mini, kad karalius Saliamonas, norėdamas būti "vertas savo tėvo sosto" (Išm 9, 12) ir sugebėti "teisti didžią tautą" (2 Parai 1, 10), prašė Dievą suteikti jam ne ko nors kito, bet tiktai "išminties bei įžvalgumo" (t. p.). Šioje Saliamono maldoje Sophia yra vadinamo Dievo "sosto bendrasėdė" (Išm 9, 4). Tai yra mintis, meniškai išreikšta ir minėtame Naugardo katedros paveiksle. Karališkasis apsiaustas ir sostas čia yra vaizdai Sophios buvimui pas Dievą perteikti. Kitaip sakant, Viešpats dalinasi su Sophia savo sostu arba savo valdžia. Todėl minėtos maldos pradžioje Saliamonas ir sako Dievui: "Savo Sophioje Tu taip surengei žmogų, kad jis valdytų sukurtus daiktus" (Išm 9, 2).Tai reiškia: žmogus yra Dievo bendraval-dis tiktai kaip Sophios apraiška. Štai kodėl ir pats Saliamonas prašė Viešpatį siųsti jam Sophia: ji turinti nusileisti į jo sielą, virsti išmintimi, nes tik tuomet jo darbai bus malonūs ir jo sprendimai teisingi (plg. Išm 9, 12). Pati savyje Sophia iškylanti augščiau už konkretų žmogų ir už jo išminties dorybę. Ji esanti pas Dievą, ji sėdinti Jo soste kaip bendrininkė, ii valdanti sukurtus daiktus. Šalia Dievo atspindėjimo Šv. Raštas laiko Sophia aiškia dalyve Dievo valdžioje.

Šitie tad du Sophios prigimties bruožai kaip tik ir leidžia įspėti jos esmę. Kas yra sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą, kitaip sakant, kam yra skirta pačia savo egzistencija atspindėti Dievą? Kam yra leista būti Dievo valdžios dalininku, visa pavergiant po jo kojomis? Patys pirmieji Apreiškimo žodžiai atsako į tai labai aiškiai: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą. Tegu jis valdo jūros žuvis, dangaus paukščius, lauko galvijus ir visa, kas juda žemėje" (Gen 1, 26). Vadinasi, Dievo paveikslą savyje neša ir Dievo valdžioje dalyvauja ne kuris kitas kūrinys, bet tiktai žmogus. Sophios savybės yra žmogaus savybės. Sophios esmė yra žmogaus esmė. Tačiau Sophia nėra nė vienas konkretus žmogus. Ji yra sukurta, kaip minėta, prieš laiką ir viršum erdvės, anksčiau, negu bet kuris atskiras asmuo. Tačiau ji visus juos apsprendžia, apipavidalina, juose skleidžiasi ir apsigyvena. Sophia konkretizuojasi tiek žmonių bendruomenėje, tiek asmenyje. Tai yra nurodymas, kad ji pati savyje yra bendras pradas. Ji yra sukurta ne kaip konkretybė, bet kaip principas.

Jeigu tad Sophia turi žmogiškosios esmės savybę ir jeigu ji yra bendrasis principas, tai savaime plaukia išvada, kad pati savyje Sophia yra žmogaus idėja Dievuje. Tai idealinis žmogiškumas, žmogaus pirmavaizdis, pilnutinė žmogiškojo būtis, tobulai atspindinti Dievo Kūrėjo paveikslą, tačiau egzistuojanti anapus kiekvieno konkretaus asmens ir stovinti pačioje pradžioje. Kaip idėja Sophia nėra Dievas, bet Jo kūrinys, tačiau ji yra Dievuje ir niekad negali nuo Jo atitrūkti. Kaip idėja Sophia apsprendžia visas konkrečias būtybes, ns jose visose ji yra Viešpaties realizuojama. Kaip idėja Sophia yra amžina kūrinio amžinybės prasme: "Jis mane sukūrė, ir aš nesiliausiu buvusi" (Sir 24, 9). Genezės aprašytasis pasaulio kūrimo vyksmas buvo ne kas kita, kaip Sophios sukūrimo tęsinys regimos tikrovės pavidalu. Tai, kas Dievo buvo sukurta "iš pat pradžios", buvo pratęsta laiko ir erdvės regimybėse. Sophios paslaptis aiškėja tik Genezės aprašytame žmogaus sukūrime, ir žmogaus sukūrimas randa giliausią savo išaiškinimą Sophios teologijoje.

Šitoje vietoje mes turime vėl grįžti prie liturgijos nurodymų. Jeigu liturgija Marijos šventėse mums nurodo į Sophia, ji tuo pačiu teigia, kad Marija yra Sophios įsikūnijimas, kad šiai Moteriai tinka tai, ką Šventraštis sako apie Sophia. Tačiau jeigu Sophia yra ne kas kita, kaip žmogaus idėja Dievuje, tai liturgija tuo pačiu mums sako, kad Marija yra idealinio žmogiškumo įsikūnijimas asmeniniu pavidalu. Ji yra tobulas Viešpaties paveikslas ir visiška Jo bendradarbė. Ji yra toji Dievo sosto bendrasėdė, su kuria Viešpats dalinasi savo galia. Žmogaus esmės savybės — atspindėti savimi Dievą ir būti jo veiklos bendrininku — Marijoje randa tobuliausios išraiškos. Marija yra pats tobuliausias Dievo kūrinys, nes ji yra žmogaus pirmavaizdžio nesužalotas įkūnijimas. Štai kodėl liturgija nesiliauja vadinus Mariją tokiais vardais, kurie mėgina šį pirmavaizdį išreikšti žmogiškosios kalbos priemonėmis: mistinė rožė, aukso namai, aušros žvaigždė, visa graži, malonės pilnoji, nekaltoji, nesuteptoji ir t.t. ir t.t. Brevijoriuje skaitome šv. Jono Chrizostomo žodžius: "Ar yra kas nors už ją šventesnio? Nei pranašai, nei apaštalai, nei kankiniai, nei patriarchai, nei angelai, nei sostai, nei valdžios, nei Serafinai, nei cherubinai, nei niekas kitas tarp regimų ir neregimų kūrinių negali būti už ją kilnesnis" (Mat. in comm. festo-rum BMV). Žmogiškoji idėja kaip žmogiškosios būties pilnatvė juk yra pats augščiausias Dievo kūrinys, nes joje susitinka visa galima būtis: medžiaga, gyvybė ir dvasia. Pagal šią idėją buvo kuriamas regimas pasaulis. Žmogus buvo apsprendžiamasis visos kūrinijos pradas, todėl jis yra pirmasis sumanytas ir kaip idėja pats pirmasis sukurtas (primuš in intentione), nors regimo pasaulio kūrinių eilėse ir paskutinis įvykdytas (ultimus in executione). Ir štai, šis idealinis žmogus, ši žmogiškosios būties dieviškoji pilnatvė visu pirmykščiu skaidrumu apsireiškia Mergelėje Marijoje. Mirjam iš Nazareto virsta tokiu kūriniu, kuris pralenkia visas dalines būtybes; dalines arba savo prigimties sąranga, kaip medžiaga, gyvybė ir grynoji dvasia, arba savo žmogiškumo pilnybe, kaip nusidėjusieji žmonės. Marija atspindi Viešpaties galią, Jo didybę, Jo šviesą, Jo veiklą ir gerumą jau nebe kaip principas arba idėja, bet kaip konkretus laisvas žmogiškasis asmuo. Dievo paveikslas bei panašumas ir jo pasidalinimas su žmogumi savo valdžia Marijoje randa istorinį pavidalą, tačiau nesužalotą, kaip kituose žmonėse, neaptemdintą, bet spindintį pirmykščia idealine savo pilnatve. Todėl Marija nėra išimtis iš žmonių giminės, bet šios giminės įvykdymas. Tai, ką Viešpats žmogui buvo sumanęs ir ką Jis kaip idėją buvo sukūręs ir savyje pasilaikęs; tai, ką jis buvo pirmuose žmonėse įvykdęs, bet ką šie savo nuodėme paneigė; visa tai buvo atitiesta ir įvykdyta Marijoje. Marija yra dieviškasis atsakymas į gundytojo pastangas išjuokti Viešpaties darbus; atsakymas nuostabiai skaidrus ir spindintis kaip pirmosios pavasario žibutės ant tebejuoduojančios šaltos žemės.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai