|
|
PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI |
|
|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
4. Besirūpinant mūsų kultūrine gyvybe.
a. Oficiozinio optimizmo susilietimas su fa-talistiniu dejetizmu. — Pagaliau prieiname prie tų atbalsių, kurie 60-ties pasisakymo iškeltuosius klausimus dalykiškai svarstė. Būdingai tokių atbalsių, palyginti, buvo labai maža. Bet dažnai kalba ir tyla. Šiuo atveju ji irgi bylojo...
Netektų tokios išvados daryti, jei būtų buvę rasta, kad gyvename kultūrinį pokylį, o ne nuosmukį. Tačiau faktiškai taip rado nedaug kas: A. Rūkštelė su pora draugų iš dailininkų, J. Strolia iš muzikų ir, atrodo, V. Alantas ir Anat. Kairys iš rašytojų. Šiaip gi ir patys tie, kuriuos piktino 60-ties kreipimosi tiesumas, sutiko, kad yra daug negerovių, dėl kurių reikia sielotis. Kraštutinę poziciją užėmė "Naujienų" J. Sula, iš visų karščiausiai puolęs 60-ties pareiškimą, bet sutikęs, jog "labai aišku, kad mūsų kultūrinis gyvenimas smunka". Tik, atrodo, jam nėra ko tuo ir besisieloti, nes "kultūrinių vertybių smukimas emigracijoj yra natūralus, neišvengiamas vyksmas". Taigi, ir šį kartą kraštutinybės susitiko. Oįiciozinis optimizmas ir fatalistinis dejetizmas eina ranka rankon kapituliacijos keliu. Vienam atrodo, kad viskas taip "normalu", jog nėra kuo rūpintis. Antram gi viskas atrodo taip pat "natūraliai" pasmerkta neišvengiamybei, kad nėra ko prieš ją bekovoti. Tos dvi jėgos nulėmė, kad taip greitai buvusius tremtinius abejingumas pakeitė į emigrantus.
Ar tačiau nuosmukio likimas iš tiesų yra neišvengiamas? Tie, kurie kvietė jam pasipriešinti, pačiu šiuo kvietimu liudijo savo valią nekapituliuoti. Likimas visų pirma ištinka tuos, kurie patys jam nusilenkia: arba savo aklumu, laiku pavojaus neįžiūrėdami, arba savo ištižimu, bijodami aukos ir kovos. Nereikia savęs liūliuoti iliuzijomis, bet nereikia nė kapituliuoti be kovos. Toks nusistatymas sutelkė 60-tį kvietimui pasipriešinti prieš optimistinį aklumą ir defetistinį viso teisinimą "nenormaliomis sąlygomis". Sąlygos iš tiesų nėra normalios. Bet ar dėl to tenka patiems nenormaliems darytis, atsisakant normalių matų ir grimstant į primityvizmą? Nėra ko šiam grimz-dimui j ieškoti pagrindo praeity. Galime praeity su pagarba minėti ir primityvius žingsnius, nes jie buvo žingsniai pirmyn. Bet dabar žingsniai atgal nebeturi teisės į tokią pagarbą Šiandien jie begali reikšti nuosmukį.
b. "Mano lygis" ir "mūsų lygis". — 60-ties kreipimasis prieš kultūrinio nuosmukio jėgas nesiėmė visos mūsų kultūrinio gyvenimo analizės. Jis nelietė nė klausimo, kiek turime pajėgių kūrėjų ir kiek jie yra pasiekę kūrybinių laimėjimų. 60-ties pareiškime šis klausimas ir negalėjo būti liečiamas, nes daugelis pasirašiusiųjų patys yra mūsų šio meto įvairių kultūros sričių atstovai. Nederėjo jiems patiems apie save kalbėti (tai pirklių, ne kūrėjų privilegija). Nevienas iš 60-ties būtų taip pat turėjęs pagrindo girtis ne tik "šilta ir gausia auditorija", bet ir objektyviais laimėjimais. Tačiau paradoksiškai kreipimąsi pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui pasirašė A. Galdikas, V. Jonynas, A. ir V. Kašubos, V. Petravičius, T. Valius, R. Viesulas, V. Vizgirda ir daug kitų kūrybingų dailininkų, o 60-ties pareiškimu piktintis ir nuo jo ginti mūsų kultūrinį lygį šoko A. Rūkštelė. Tas pats vaizdas ir rašytojuose, kur drauge su visa 60-timi V. Alantas "baltarankiais formanais" išvadino A. Baroną, K. Bradūną, Ant. Gustaitį, M. Katiliškį, J. Kaupą, A. Landsbergį, H. Nagį, A. Nyką-Niliūną, K. Ostrauską, H. Radauską, V. Ramoną, A. Rūką, St. Santvarą, A. Škėmą. Nedaugiau pagrindo buvo V. Alantui "baltarankiais formanais" skelbti ir kitus mūsų kultūrinio baro darbininkus, kaip kun. dr. A. Baltinį, St. Barzduką, A. Bendorių, Pr. Čepėną, V. Čižiūną, J. Gaidelį, dr. J. ir dr. M. Gimbutus, V. Kavolį, J. Kralikauską, A. Kuprevičių, dr. V. Maciūną, V. Marijošių, J. Palubinską, dr. J. Puziną, dr. A. Salį, dr. V. Vardį, Iz. Vasyliūną ir kt. Jei visi tie žmonės rado reikalo pakelti balsą prieš mūsų kultūrinį lygį smukdančias jėgas, tai ne dėl savo pačių "viešumon neprasimušimo", o dėl to, kad "mūsų lygis" per toli ima atsilikti nuo "mano lygio" ta prasme, kuria šį terminą pavartojo V. Mariūnas ("Dirva", 1958.VIII. 25).
V. Mariūnas teisingai pastebėjo, kad atsakingas sprendimo j ieškojimas visada vyksta save patį angažuojant: "kultūros lygis — yra mano lygis". Nėra teisingesnio sakinio tiek, kiek jis išsako kiekvieno asmeninę atsakomybę. (Žinoma, šis sakinys niekada negali būti viešai ištartas, nes šiuo atveju jis netektų savo prasmės ir virstų tik farizeine arogancija). Mūsų laiko kultūrinį lygį visų pirma ateičiai liudys individualiniai laimėjimai, o ne tai, kas dėjosi "reklamos mugėje". Tačiau, nors "mano lygis" atstovauja ir "mūsų lygiui", jis nėra nuo šio nepriklausomas. Bendrasis "mūsų lygis" yra tasai klimatas, kuris vienaip ar antraip, žadinamai ar smukdomai veikia ir atskirus kūrėjus. Primityvaus lygio bendruomenėje iškilus kūrėjas negali pasireikšti — jis turi arba pats žūti arba šią bendruomenę palikti. Maironio epochoj tokia poezija lietuviškai, kaip J. Baltrušaičio, buvo neįmanoma. Todėl jis, išvykęs Rusijon, įsijungė į rusų literatūrą. Neradęs aplinkos Vilniuje, ton pačion Rusijon turėjo išvykti ir M. K. Čiurlionis. O ar, pvz. senojoj išeivijoj apskritai būtų buvę įmanomi tokie fenomenai, kaip H. Radausko, A. Nykos-Niliūno ar A. Škėmos kūryba? Be abejo, ne. Tan pačian klimatan leidžiamės vėl nešami, dvasiškai nykdami ir primity vedami. Plačiosios publikos skonis visur pasauly yra primityvus. Bet pas mus per spaudą jis pradeda virsti "visų" skoniu, visus traktuojant "liaudimi". Ši tendencija veda tautinėn ir kultūrinėn mirtin pačiu tiesiausiu keliu.
c. Ar tik "liaudis" tautai priklauso? — Gražu ir reikia "tarnauti liaudžiai", tariant "Naujienų" redaktoriaus žodžiais. Tačiau to yra per maža. "Liaudis" dar nėra visi. Šviesuomenė nemažiau tautai priklauso, kaip ir "liaudis". Negalima tautos tapatinti tik su "liaudimi" ir liaudiškumo su primityvumu. Kada tematoma tik "liaudis", jai tarnavimas virsta tos pačios liaudies šviesesniųjų vaikų atstūmimu iš savosios tautos. O netekdama savo šviesuomenės, tauta pasmerkiama išnykti. Tai galioja ir išeivių bendruomenei. Primityvi "liaudžiai tarnybos" samprata didele dalimi buvo kalta už tą likimą, kuris ištiko senąją išeiviją. Ir seniau buvo nemaža vaikų išmokslinta, bet jie buvo savaime išstumti iš savo tarpo. Pakako laikraščių redakcijose ir organizacijų centruose kelių "liaudies tarnautojų", o visi kiti savaime pasidarė "atliekami". Normaliai tačiau lietuviškojoje dirvoje turėjo užtekti vietos visiems, tik reikėjo pripažinti esant galimą ir augštes-nio lygio lietuvybę. Tiesa, buvo viena kita pastanga prasilaužti pro "liaudinę lietuvybę", bet šios visos pastangos sudužo, gal ir dėl to, kad šviesuolių skaičius buvo nepakankamas. Bet užtat šviesesnieji individai if negalėjo savai jaustis lietuviškajame gyvenime dėl jo primityvumo.
Tuo pačiu keliu einama ir dabar. Esant bendram naujųjų ateivių lygiui augštesniam, spaudos lygis šiek tiek pakilo, bet principiškai laikomasi tos pačios "liaudžiai tarnybos" sampratos, kuri tėra primityvizmo kultas. Tai kelias į žūtį: ir mūsų vaikus ištiks toks pat likimas, jei jų į mokslą siuntimas reikš jų išsiuntimą iš savo tarpo. Norėdami juos išlaikyti savo eilėse, turime lietuviškąjį gyvenimą išlaikyti tokio lygio, kad kiekvienam talentui būtų vietos reikštis ir mūsų tarpe. Dėl savęs pačių, dėl savo generacijos, buvo galima tylėti "šventos ramybės" vardan. Bet reikėjo prieš mūsų primityvėj imą viešai pakelti balsą savo vaikų vardan. Neturime leisti mūsų lygiui nusmukti ligi tokio primityvaus provinciališku-mo, kad nebetektume teisės į savo vaikus. Daug jų ir šiaip mus paliks, palikdami lietuvybę. Bet neturime patys šiam jų žygiui suteikti pagrindo.
d. "Mūsų lygis" — spaudos lygis. — Individualių kūrėjų lygį atspindi jų kūriniai. Bendrąjį "visų" lygį visų pirma atspindi spauda. 60-ties kreipimasis buvo apeliavimas susirūpinti ta praraja, kuri vis labiau atsiveria tarp šių dviejų lygių.
L. Šimutis daug kartų yra teisingai perspėjęs: niekas neparduos lietuvybės, jei patys jos neparduosime. Šią teisingą mintį norėčiau tik sukonkretinti: jei patys jos neparduosime savo pačių spauda. Spauda mus sieja vienus su kitais ir tuo pačiu su lietuvybe daugiau, negu kiti veiksniai. Spauda kuria tą klimatą, kuriame vyksta lietuviškasis gyvenimas. Todėl 60- ties pasisakymas kultūrinio lygio klausimu specialiai kreipėsi prieš spaudos nuosmukį. Spaudos lygis rodo ir "visų" bendrąjį lygį. Jei spaudos lygis darosi per žemas, jis virsta lietuvybės misreprezentacija ir kūrėjų izoliacija nuo visuomenės. Kada 60-ties kreipimasis perspėjo, jog "mūsų spaudos nuosmukis izoliuoja mūsų kūrėjus nuo lietuviškosios bendruomenės", buvo šokta piktintis: kaip galima izoliuotis! Tačiau yra skirtumas tarp izoliuotis ir izoliuoti. Dabarty nei ši lietuvybės misreprezentacija, nei ši kūrėjų izoliacija nėra daug jaučiama, bet ateity ji netruks virsti fatališka. Tų, kurie išaugę ir įaugę į mūsų tautą, iš jos neišraus nei mūsų spaudos, nei mūsų visuomenės primity vėj imas. Bet jei panašiai atsitiks su mūsų vaikais, daugeliu atvejų tai reikš atsibodėjimą ne tik mūsų primityviu lygiu, bet ir pačia lietuvybe.
Niekas iš 60-ties puolikų neatkreipė dėmesio į pareiškimo sakinį: "demonstruodami savo primityvų provinciališkumą ir atšiaurų partiškumą, atstumiame nuo savęs gilesnio intereso jaunimą". Niekas taip pat nekreipė dėmesio į tai, kad 60-ties pareiškimą pasirašė ir eilė jaunosios kartos atstovų. Tik J. Varnas "Drauge" suraitė sakinį apie "žymių mokslininkų ir menininkų kolektyvą", pašaipiai suminėdamas tris jaunųjų pavardes (pati pirmoji ir pati paskutinioji pavardės 60-ties sąraše iš tiesų priklausė jaunesniesiems). Regis, jaunųjų parašai turėjo sakyti, kad keltieji klausimai buvo aktualūs ne tik tiems, kuriems buvo prikišami "seni ginčai". 60 pasirašiusiųjų ėmėsi pareiškimo ne naujam ginčui tarp ko nors įžiebti, o išbudinti iš sau patiems panegirikų į blaivų susirūpinimą klausimais, prieš kuriuos stovime, bet kurių nenorime matyti dėl ramybės, dėl vienybės, dėl visokių kitų sedatyvų. 60-ties kolektyvas turėjo atsakomybės viešai iškelti klausimą. Bet mūsų spauda, be kelių išimčių, neparodė tos pačios atsakomybės, nepajėgė klausimo rimtai svarstyti ir leido įvairiems slapukams savo lygį įpilietinti pačios mūsų spaudos lygiu. Spaudos reakcija paliudijo tą jos nuosmukį, kuriame randa savo užuovėją ir visos kitos nuosmūkinės apraiškos — arba dėl to, kad pati spauda jas puoselėja, arba dėl to, kad ji prieš jas nekovoja.
e. Žvilgsnis į konkrečias nuosmūkinės apraiškas. — 60-ties pareiškimas nesiėmė konkrečiai išvardinti nuosmūkinių apraiškų, likdamas principinėj plotmėj. Bet užtat daug kam liko neaišku, prieš ką iš tiesų jis kreipėsi. O daugelis nuosmūkinių apraiškų mums yra pasidariusios tokios apsiprastos, kad nė nebelaikome jų tokiomis. Pakanka jų visose srityse.
Literatūroje nuosmukį visų pirma liudija tai, kad, besibaimindami nesaloniškai skambančio grafomanijos žodžio, imame prarasti kūrybos ir "rašybos" skirtumo sąmonę ir pradedame premijuoti aiškiai grafomaninius gaminius. Įsitvirtinus nuosmūkinei pažiūrai, kad bet kas gali spręsti literatūrinės vertės klausimus, nebejaučiame pareigos jury komisijas sudaryti iš literatūroj nusimanančių žmonių (ginant vieną neapginamą atvejį buvo tiesiai taip paaiškinta: nėra ko prikišti veikale neteisingai mokytoją atvaizdavus, nes visi penki jury komisijos nariai buvo mokytojai!). Ši nuosmūki-nė pažiūra pasirodė prigijusi ir toje rašytojų draugijos narių daugumoje, kuri savo premijuojamo veikalo atrinkimui įsivedė neatsakingą "plebiscito" principą. Neatsitiktinai ši draugija neberanda reikalo savo priešakyje turėti rašantį rašytoją. Be negausių išimčių, mūsų spaudoje literatūros kritika retai yra verta šio vardo. Beveik normaliu reiškiniu virsta nesusipratimas vertinti nebe pačius literatūrinius veikalus, o jų fiktyvius personažus. Paskutinė šio nesusipratimo auka yra A. Škėmos "Baltoji drobulė". Be abejo, šios knygos herojus A. Garšva nėra idealus pavyzdys. Juo sekti iš tiesų nėra reikalo, nes ir pats autorius jį nuveda ten, kur neturėtume noro vykti, būtent į psichiatrinę ligoninę. Bet jis meniniu žvilgiu yra pajėgiai sukurtas nežiūrint to, kad autorius be reikalo veikale paliko keletą obsceniškų vietų. Girdėjosi, kad kai kurie leidyklos prenumeratoriai grasinę nutraukti prenumeratą už tokių veikalų leidimą. Tai jau būtų pati nuosmūkiausia prievartos forma — imtis šantažo nepatikusiam autoriui apskritai užkirsti kelią viešumon. Neriša manęs su A. Škėma asmeninė bičiulystė, o pažiūros tik skiria, bet keliu šioj vietoj balsą prieš tuos, kurie norėtų jį, kaip autorių, sunaikinti. Daug kam nepatiko ir J. Jankus, ir M. Katiliškis. Bet negi galima leidyklas reikalauti jų veikalų (ir būtent, deja, gerų veikalų) nebespausdinti! Argi ne nuosmukis daugiau rodyti prokurorinio uolumo, negu džiaugsmo išeinant vertingoms knygoms, o naiviai reklamuoti menkas knygas?
Dailėje su "visų lygiu" gal yra dar blogiau, negu literatūroje. Primityvus skonis, jieš-kąs tik "gražaus reginio" ar dailaus modelio, viešpatauja net ir tuose, kurie šiaip yra šviesūs žmonės. Tokioj padėty amatiniai piešėjai imami lygiomis su dailininkais kūrėjais, ir tai dar tik "palankiausio neutraliteto" atveju, o šiaip džiaugiamasi tik pačiais naiviausiais paveikslais, pajėgiųjų dailininkų kūrinius skelbiant "nesuprantamais". Suprantama, kodėl A. Rūkštelė taip nuoširdžiai įtikinėjo, kad nėra ko visuomenę auklėti. Plebiscite jis tikrai pralenktų ir Galdiką, ir Jonyną, ir visą "institutą". Bet, deja, tai ir liudija, kad 60-ties pareiškimui buvo pagrindo. Nesusipratimas yra skirtinga meno kryptimi vadinti atvejus, kur turima reikalo tik su menku pajėgumu ar net su tikru nepajėgumu. Daug spaudoj buvo kelta triukšmo, kad PLB seimo proga surengtoj dailės parodoj, patiems atsisakius dalyvauti, nebuvo atstovaujama "antroji šalis". Bet kiek gi iš "antrosios šalies" iš tikrųjų galėjo parodoj dalyvauti? Tik vienas kitas, jei nebūtų buvę norima ir su dailės paroda susilaukti panašaus likimo, kaip su Carnegie salės koncertu. Ne šis koncertas, o dailės paroda susilaukė atgarsio ir amerikiečiuose. Trys New Yorko dienraščiai rado ją vertą recenzuoti. Tuo tarpu visoje lietuvių spaudoje ligšiol (rašau lapkričio mėn.) parodos recenzija pasirūpino tik vieni "Tėviškės Žiburiai", o reportažą dar įsidėjo ir "Dar-
PRANAS DOMŠAITIS AFRIKA
bininkas". Nė vienas iš abiejų mūsų dienraščių nepasirūpino parodos recenzija! Vietoj to abu dienraščiai leido A. Rūkštelei ir kt. parodą niekinti "antru nuosmukiu" ir parodos pasisekimą stelbti triukšmu dėl kataloge suminė-jimo Lietuvoj gimusių dailininkų. Dėl vieno sakinio kataloge buvo galima ignoruoti visą parodą! Ar tai visa neliudija nuosmukio?
Muzikiniame gyvenime iš paviršiaus padėtis atrodė ramesnė, bent ligi Carnegie salės koncerto, vykusio be dirigentų, kaip drįso šį kartą ir spauda tiesiai prabilti. Turime chorų, turime dainininkų, rengiame ir lankome jų koncertus. Tačiau po paviršiaus idile ir muzikinis gyvenimas nėra be rūpesčių. Gerai, kad nestokojame dainininkų, kad turime chorų. Bet vokalinė muzika dar nėra viskas. Gi instrumentinė muzika pas mus vis dar skelbiama "nesuprantama liaudžiai" ir todėl lyg mums nebereikalinga. Bet už viską svarbiau, kiek tęsiama pačios muzikos kūryba. Nestokojame kompozitorių, bet jie tikrai stokoja mūsų dėmesio. Pro dainininkų kultą kompozitorius užmirštame. "Liaudžiai" gi kompozitorių tereikia tiek, kad būtų kam sukurti pramoginės muzikos. Visur tas pats dvasinio primityvumo dangstymas "liaudies" vardu, tariamai šį vardą ger-gerbiant, o iš tiesų liudijant savo pačių dvasios skurdumą.
Nuosmūkinės nuotaikos kitu pavidalu ima veržtis net ir į mokslo sritį, taip pat "liaudžiai" nereikalingą. Mokslinių knygų beveik neišeina. Nėra nė vieno mokslinio žurnalo ar bent metraščio. Mokslinį mūsų interesą šiuo metu atstovauja tik bendrieji kultūros žurnalai ir Lietuvių Enciklopedija, sutelkusi tiek vyresniuosius mokslininkus, tiek jaunąjį prieauglių. Bet kas bus bent šiokia tokia mūsų mokslininkams jungtimi, kai po metų kitų bus baigta enciklopediją leisti? Šio klausimo akivaizdoje nelaikau lemta populiarinamą nuomonę, kad, be lituanistikos, ir nėra reikalo kuo kitu domėtis savo kalboj. Kad lituanistika mums yra visų pirma svarbi, niekas neginčija. Bet ar dėl to jau reikia ginčyti, kad visa kita turi pasidaryti nebesvarbu? Mokslinė kūryba taip pat priklauso lietuviškajai kultūrai. Kiekvienas ko nors iš lietuviškosios kultūros išjungimas reiškia jos skurdinimą. Jei ims blėsti mokslinis interesas apskritai, tai mokslinė sąmonė ims blėsti ir pačios lituanistikos srity. Jau buvo mūsų istorikai porą kartų užpulti, kam niekiną praeitį, sklaidydami mitus. "Aušra" buvo garbinga, bet nebebūtų garbinga šiandien grįžti į jos laikus.
Kiekvienoj srity susiduriame su tokia "viešąja opinija", pagal kurią augštesnio lygio kūryba laikoma kažkokia prabanga, "šiose sąlygose" nebereikalinga. Kam reikia "nesuprantamų" knygų, paveikslų, muzikos?! O jei nereikia to viso, tai nereikalingi ir tie, kurie tam atsideda! Tai, va, šitokių "liaudinių" nuotaikų klimatas ir sudaro kultūrinio nuosmukio grėsmę. Šios generacijos kūrėjai pakels ir šį klimatą. Bet naujoms pajėgoms iškilti tokiame klimate nėra vilties. Iš 60-ties perspėjimo nebuvo ko tik tyčiotis.
f. Priežastys ir sąlygos nuosmukiui iškilti. — Nenormalios sąlygos, išeivinė buitis, visam laikui paliks aštrų klausimą, kaip tautinę mūsų kultūrą gyvą išlaikyti. Tautinei kultūrai klestėti reikalinga sava valstybė. Ypačiai tai tiesa mažųjų tautų atveju. Klausimas labai paprastas: kūryba reikalauja laiko, bet ji nėra profesija. Tik didžiosiose tautose kūrėjas, kartą viešumon pajėgiai prasiveržęs, daugiau ar mažiau gali nebesirūpinti duona. Mažosiose tautose pagalbon ateina valstybė premijomis, stipendijomis, pensijomis ir pan. Tiesa, Lietuvoje valstybė tokia kūrybos globa neperdaug sielojosi. Bet išeivijoje mūsų kūryba nebeturi jokios globos. O mažas mūsų skaičius nebesudaro jokios galimybės už savo kūrybą bent šiek tiek gauti honoraro ir tuo pačiu nusipirkti laiko. Ligšiol nepajėgiame sukurti institucijų, kurios galėtų paremti "nerentabilingus" užsimojimus. Kalbos apie mecenatus lieka tik kalbomis, be vienos kitos labai kuklios išimties. Mūsų kūrėjai palikti plaktis patys vieni, be jokios paramos, be mažiausios. Išskyrus vieną kitą laimingesnę išimtį, savo kūrybai jie yra nykiausiose sąlygose. Tik dideliu išsižadėjimu, sakyčiau — beveik heroiniu, jie yra sukūrę tai, kuo visi didžiuojamės, lyg ir mes būtume kuo nusipelnę. Bet kiek dalykų lieka nesukurtų vien dėl to, kad jiems nebuvo laiko! Niekam tai nė galvon neateina. Bet čia ir mes abejingumu savo kultūrai daromės veiksniu, nenormalias sąlygas paverčiančiu dar nenormalesnėmis. Kultūrinio nuosmukio šaknys rusi bendrame visų mūsų, visuomenės, nuosmukyje, dvasinių interesų nykime ar primityvėjime.
Kiekviename nuosmukyje tragiškiausio yra tai, kad jo nematoma. Tų, kuriems 60-ties pareiškimas tiesiog tiko, nėra daug. Bet daug yra, kurie nemato nuosmūkinių reiškinių, juos dargi laiko laimėjimais ir nuoširdžiai piktinasi, kam jie nenorimi tokiais pripažinti. Šita dauguma suteikia atramą mūsų kultūrinio lygio smukdymui. Jei daugiau prenumeratorių norėtų augštesnio lygio spaudos, jis noromis nenoromis turėtų pakilti. Jei mažiau būtų primityvaus skonio, nedaug kenktų ir spaudoje vedamoji verslinė reklama. Tik tada iškyla diletantų ir impotentų klausimas, kai jie virsta "visų" reprezentantais, kai jie ima atstovauti pačiai "viešajai opinijai", įsipilietindami laikraščiuose jų pagrindiniais bendradarbiais ir herojais.
V. Rastenis pagrindine nuosmukio priežastimi kėlė stiprių asmenybių stoką. Negalima šios priežasties neigti. Esant apskritai mūsų skaičiui mažam, nepakankamai turime pajėgių žmonių visose srityse. Vienus jau amžius prislėgė, antrus sąlygos palaužė, trečius ištižino buržuazinis įsikūrimas. Visa susumavę, turėsime savo pajėgas rasti labai kuklias. Bet tai dar nepadaro kultūrinio nuosmukio neišvengiamo. Tai kas, kad nevisose srityse turime pajėgų! Kai gims talentai, pajėgūs tose srityse, ir jos suklestės. Maža bendruomenė negalime būti visur pajėgūs. Tas dar nereiškia kultūrinio nuosmukio, kad nevisur esame lygiai pajėgūs. Ir šviesus žmogus nėra visur šviesus. Bet tamsuoliu žmogus įsipilietina, kai ima vaidinti žinovą ir ten, kur nieko nenusimano. Panašiai, man atrodo, tektų žiūrėti ir į mūsų padėtį: vertinkime savo pajėgas realiai ir nesiimkime vaidmenų, kurių negalime atlikti. Verčiau be simfoninio orkestro, negu su juo, bet nemokant jo diriguoti. Nuosmukis visų pirma ateina tada, kai imamės to, ko nepajėgiame.
Principiškai sutikdamas su V. Rasteniu, vis dėlto abejočiau, ar jis neperdaug magiškos galios priskiria ir stiprioms asmenybėms, kada randa jas galinčias prasiveržti pro visas kliūtis. Sutinku, kad nei valstybė, nei akademinės institucijos, nei redakcijų "valdžia" negali stiprių asmenybių pagimdyti. To, beje, neteigė nė 60-ties pareiškimas, santūriai pastebėjęs, kad talentai kiekvienam laikui yra dovanojami. Tačiau negaliu su V. Rasteniu sutikti, kad jokios aplinkybės nekliudo asmenybėms ir pasireikšti. Deja, užmušti gali ir tas, kuris negali pagimdyti. Tasai klimatas, kurį analizavome, veikia mūsų kūrėjus žudančiai. Nei mūsų "valdžios", nei apskritai visuomenė negali mūsų kūrėjams niekuo padėti. Niekas nieko ir nereikalauja. Bet yra teisė ilgėtis naujo klimato, kuriame visa, kas "neliaudiška" (t.y. neprimi-tyvu), nebūtų skelbiama nereikalinga prabanga. Nereikia liaupsinimų, nes jie demoralizuoja žmones ir tada, kai jie patinka. Nereikia niekinimų, nes jie sužeidžia žmones ir tada, kai jie yra be pagrindo. Bet reikia neprarasti normalių matų sąmonės ir "liaudies" vardan nemaišyti viso vienan katilan.
Nevienas įrodinėjo, kad diletantai užėmę tik pasitraukusiųjų vietas tuštumai užpildyti ir kad todėl dėl visko esą kalti patys "kvalifikuotieji". Toks aiškinimas, man regis, yra paimtas iš visuomeninio gyvenimo, kur jis nėra be tiesos. Liūdnas faktas, kad daugelis "pašauktųjų" be jokios gėdos šalinasi nuo bet kokių visuomeninių pareigų. Kaip gėda šiems, taip garbė tiems idealistams, kurie ant savo pečių neša lietuviškosios veiklos pareigas. Jie iš tiesų verti St. Tamulaičio siūlyto paminklo, tik be reikalo jie buvo diletantais vadinami. Tačiau tai, kas galioja visuomeninėj veiklos, nebegalioja kultūrinėj kūryboj. Pasitraukus iš visuomeninių pareigų gabesniam veikėjui, jo vietą gali užimti mažiau išmanus, ir jei jis sąžiningai dirbs, nemažiau atliks ir su mažesniais gabumais, negu tas, kuris žinojo savo gabumus, bet jų nenaudojo. Deja, kultūrinėj kūryboj panašiai nevyksta. Jokiomis pastangomis ir jokia gera valia nepajėgusis nepakeis kūrėjo ir diletantas specialisto. Todėl ir tuščia kalbėti, kad jie atėję tuštumos užpildyti. Nulis lieka nuliu ir tada, kai jį daugini iš begalybės. Ir begalybė nulių negali tuštumos užpildyti. Jei kur nėra žmogaus, tai verčiau tą "vietą" ir palikti tuščią, negu tariamai ją "užpildyti".
g. J ieškant kelio nuosmukio grėsmei nuveikti. — Buvo priekaištauta, kad pasirašiusieji sieloj ęsi mūsų kultūriniu lygiu tik nurodydami negeroves, bet "susilaikydami nuo teigiamų patarimų, kaip jų išvengti" (B. Markaitis). Nevisai tiesa. Tiesa tiek, kad nebuvo išrašyta konkrečių receptų, nes tokie receptai čia nėra į-manomi. Tačiau netiesa, kad apskritai 60-ties pareiškimas visiškai stokojo vad. konstruktyvaus momento. Laikydami problema ne pačius diletantus, o juos globojančią spaudą, 60 pasirašiusiųjų nurodė pagrindinius ("aiškius, bet dažnai paminamus") principus, kuriais vadovavimasis padėtų spaudai būti "mūsų gyvenimo pažangą skatinančiu veiksniu". Šie principai buvo pareiškimo svorio centras. Bet jis diskusijose buvo mažiausiai liestas. Tiesa, kad primintieji principai buvo elementariai paprasti. Betgi visos negerovės ir kyla iš to, kad pradedame pamiršti pačius elementariausius dalykus.
Antanas Mončys 13 Stacija St. Marcel bažnyčioj Prancūzijoje (akmuo)
Pirmiausia buvo keltas reikalas visai spaudai lygiai domėtis visais mūsų kultūrinio gyvenimo laimėjimais ir tuo sudaryti šiltesnį klimatą mūsų kūrėjų pastangoms, negalint jiems nieku kitu padėti. Jei taip sparčiai mūsų visuomenėje plinta kultūrinio abejingumo epidemija, tai ne be ryšio ir su tuo, kad mūsų spauda labai maža skiria dėmesio kultūriniam gyvenimui. Kad taip yra, vaizdžiausiai parodė dailės parodos atsitikimas, net nė dienraščiams nepasirūpinus jos recenzija. Dauguma mūsų laikraščių leidžiami politinių kolektyvų, todėl juose ir vyrauja klausimai, vienaip ar kitaip susiję su partiniu erzeliu. Kultūriniai klausimai paliečiami labiau atsitiktinai, nebent kuris kultūrinis įvykis (pvz., LE premija M. Katiliškiui) paverčiamas ir srovinės kovos objektiv Asmeniškai esu girdėjęs šiuo klausimu tokį aiškinimą: dauguma skaitytojų yra paprasti žmonės, kuriems kultūriniai klausimai nėra įdomūs. Žincma, nevisiems kultūriniai klausi-msi yra lygiai įdomūs, jei ne visi, tai bent kai kurie. Tačiau reikalas yra tas, kad mūsų yra per maža turėti laikraščių pagal skaitytojų įvairų lygį. Tuos pačius laikraščius skaitome visi. Daliai skaitytojų bereikšmiu balastu atrodo ir daug kas iš to, kas vad. eiliniams skaitytojams atrodo įdomu. Tuo pačiu principu laikraščiai galėtų skirti vietos ir "neįdomiems" (atseit kultūriniams) klausimams, kuriuos nasidomintieji galėtų taip pat tik praversti, kaip kiti tik perverčiame "įdomiuosius" niekelius. Kultūrinius klausimus rezervuoti kultūros žurnalams, iš kurių tik "Aidai" eina kas mėnesį, reiškia visą kitą visuomenę palikti už kultūrinių rūpesčių ribos. Ar vis dėlto tai nėra per drąsus mūsų visuomenės kultūrinio intereso nuvertinimas?
Platesnio dėmesio mūsų kultūriniam gyvenimui pageidavimą 60 pasirašiusiųjų siejo su kvietimu lygiai objektyviai domėtis visu, ne-klausiant, ar tai "savųjų" ar "priešų" laimėjimas. V. Mariūnas nurodė pavyzdžių, kur buvo nepalankių vertinimų "savajam" ir palankių "nesavajam". Deja, priešingų pavyzdžių yra daugiau, negu galima juos laikyti tik atsitiktiniais. Taip pat paprastai kultūriniais laimėjimais domimasi, juos pasiekus saviesiems, ir nesidomima, kai laimėtojai nebėra savieji. Bet labiausiai objektyvumo susikirtimas su sroviš-kumu pasirodo, kai kuris atvejis "suaktualėja". Vienas pavyzdys — pernai pavasarį LE premija M. Katiliškiui už veikalą "Miškais ateina ruduo". Nieko srovine prasme polemiško nebuvo veikale; autorius taip pat nebuvo srovinė figūra; jokia prasme (nei pasaulėžiūrinių, nei literatūrinių krypčių atžvilgiu) srovišku-mo priekaištas negalėjo būti taikomas ir jury komisijai. Ir vis dėlto kokia "kova" buvo užvirusi! Kadangi "kairė" džiaugėsi, "dešinė" jautėsi įpareigota šiuo džiaugsmu piktintis ir net iškilmių auditorijos entuziazmą (lyg į sielas įlindus) aiškinti tik partine demonstracija. Panašiai nelemtas literatūrinio įvykio par-tinin erzelin įtraukimas buvo prieš 10 metų keltoji audra prieš V. Ramono "Kryžius". Tik šį kartą neteisiai elgėsi jau "kairė". Veikalas buvo taip pat neeilinis laimėjimas, tik jis nepatiko vieno veikėjo politinio pobūdžio sprendimais. Galėjo dėl to ginčytis politikai, bet visų rašytojų buvo pareiga imtis ginti veikalą. Tačiau, kiek pamenu, drauge su politikais ir kai kurie rašytojai draskėsi prieš savo kolegą. Visi tokie atvejai, kaip suminėtieji, ilgam užnuodija atmosferą. Kol nėra laido, jog panašūs incidentai gali vėl išsiveržti, 60-tis turėjo teisės perspėti: "Kaip visi vienodai gerbiame visų krypčių mūsų didžiuosius vyrus, nuo Basanavičiaus per Kudirką iki Čiurlionio, Maironio ir Krėvės, taip lygiai pagarbiai turėtume sutikti ir dabarties kūrėjus, nesiimdami jų diskriminuoti sroviniais sumetimais". Dėl pirmųjų suminėtų pavardžių niekas nešoko, bet
Žiema Vytauto Maželio nuotrauka
dėl pagarbos Krėvei kažkas buvo pasipiktinęs. Suprantama, Krėvė dar taip nesenai mus paliko... Kaip galima jį be niekur nieko gerbti!
Antrasis 60-ties pareiškime keltas principas buvo tas, kad "ne visa yra lygiai verta ir ne viskuo galima džiaugtis", kad kritinis vertinimas turi respektuoti vertybių gradaciją, kad kritika turi būti objektyvi, būtent "analizė, o ne pasipiktinęs niekinimas ir ne įkyrus reklamavimas". Nebuvo tiesiog ginčyta, kad ne visa yra lygiai verta, bet buvo aistringai pik-tintasi, kam norima šį principą tikrovėje taikyti, perspėjant diletantų neimti lygiomis su specialistais ir grafomanų su kūrėjais. Kad ši "lygybė" jau yra pakankamai giliai įsišaknijusi ir ima nešti savo "vaisių", liudijo ir kitas faktas. Neneigiant reikalavimo kritikai būti objektyviai, buvo skeptiškai klausiama, ar objektyvi kritika apskritai įmanoma. Žinoma, kūrybos kritikoj objektyvumas yra kitokio pobūdžio, negu tiksliuosiuose moksluose. Neįmanoma jokia testinė skalė, pagal kurią būtų galima nustatyti meninio kūrinio vertę net ta reliatyvia prasme, kuria nustatomas inteligencijos koeficientas. Meninės kūrybos kritikoj objektyvumas visų pirma yra paties kritiko dalykiškumas (nesivadovavimas pašaliniais motyvais, rūpestingas kūrinio išstudijavimas ir toks pat savo sprendimų pagrindimas). Kadangi meninėj kūryboj nėra absoliučių kanonų, tai tuo pačiu jų nėra ir kritikoj. Kiekvienas kritikas sprendimus daro savo pažiūrų pagrindu ir todėl savu, o ne kažkokiu antasmeniniu požiūriu. Bet užtat kritikas ir privalo savąją sampratą būti pagrindingai išmąstęs, sistemingai susikūręs. Tai ir yra jo objektyvumo pagrindas, kuriuo jis visa vertina savos sampratos požiūriu, bet nežiūrėdamas vertinamųjų autorių pasaulėžiūrinio ar kitokio giminumo ar svetimumo.
Nors meninės kūrybos kritikoj objektyvumas nėra be tam tikro subjektyvumo, tačiau nieku būdu tai nesuteikia teisės kiekvienam, kas panori, imtis kritiko uždavinių. Pastaruoju konstatavimu pereiname į trečią 60-ties pareiškimo principinį reikalavimą kritiką patikėti tik tiems, kurie turi jam kompetencijos. Nežiūrint savo normalumo, pastarasis reikalavimas susilaukė didelio pasipriešinimo. Kai vieni atrodė beeiną ligi apskritai kritikos paneigimo ir viskuo lygaus džiaugimosi, tai antri ėmėsi kritiką rezervuoti "visiems", pačiai visuomenei. Kažkuris iš "Naujienų" slapukų teigė, kad "visuomenė" galinti dar geriau įvertinti, negu kritikai. Deja, toks teigimas tam tikros tiesos turi tik išimtiniu atveju, būtent tada, kai kritikos imasi neišmanėliai. Pasakyti, ar "patiko" ar ne, dar nereiškia kritiškai įvertinti. Primityviam skoniui ir geras veikalas gali palikti blogą įspūdį: "nesuprantama, neįdomu". Priešingai, prastas veikalas gali primityvų skonį sužavėti: "tiek nuotykių!" Visuomenės sprendimas labiau yra jos sprendimas apie save pačią, negu apie kūrinį. "Visų skonis, kaip "vidurkinis" matas, faktiškai yra vidutinybės išraiška. Pasitikėti "visuomene" lygu pasitikėti dauguma ten, kur jai pasitikėti nėra pagrindo. Kūryba nėra politika, kur galioja daugumos principas. Kritinis kūrybos vertinimas nemažiau reikalauja specialisto kvalifikacijų, kaip ir bet kuris kitas specialus uždavinys. Literatūros kritikas turi gerai pažinti literatūros mokslą, gerai orientuotis literatūros istorijoj ir, be viso to, ką galima įsigyti mokykliniu išprusimu, būti apdovanotas specifiniu kritiko talentu. Tas pats galioja ir kitų kūrybos sričių kritikai.
(Bus daugiau)
|
|
|
|