Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
OKUPUOTOSIOS LIETUVOS LITERATŪRA* PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Aistis   

Rusams lengviau buvo priimti revoliuciją dėl to, kad ją darė rusai, kad tai buvo ir tautinis dalykas, o mažoms tautoms ji neša ir nutautimo, didelės tautos įtakos baimę. (Petras Cvirka RAŠTAI, XII, 175-176)

Pirmosios okupacijos ir karo metų tarybine lietuvių literatūra ribojosi išimtinai propagandiniais dalykais, dėl to jos apimtis ir reikšmė yra daugiau negu menka ir vargu ar įmanoma būtų ji literatūros mastu vertinti. Reikia padaryti išimtis vienai Salomėjai Nėriai, kuri dėl susidėjusių sąlygų ir grynai asmeniškų priežasčių pradėjo rašyti lietuviška patriotine tema ir sukūrė tikrai puikių eilių. Visi kiti okupacijos šaukliai, neišskiriant net ir Petro Cvirkos, literatūros vengte vengė. Iš vadinamųjų tre-čiafrontininkų būrio niekas iki šiol reikšmingesnio veikalo nepaskelbė. Priežastys sunku net numatyti.

Pirmaisiais pokario metais buvo dėtos gana didelės pastangos išjudinti lietuviškąjį raštą. Į tą darbą buvo pritraukta nemaža neutralių rašto žmonių, nesigailint jiems net atsakingųjų grožinės literatūros redaktorių postų. Bet tais laikais buvo labai gyvas lietuvių atsparos partizaninis karas. Padėtis buvo aštri, įtempta ir netikra. Okupantai, norėdami palaužti rezistenciją, pradėjo žemės ūkio kolektyvizaciją, ir tada partizaninė kova dar labiau užvirė. Prasidėjo dažni masiniai nekaltų žmonių išvežimai, kurie palietė ir rašytojus. Tai tokiame įvykių fone turėjo vystytis sovietinė lietuvių  literatūra.

Literatūros raida nebuvo palanki dar ir dėl to, kad keli tikri rašytojai ir ištikimi bolševikinės tvarkos ramsčiai pačiais pirmaisiais antrosios rusų okupacijos metais pasitraukė iš gyvųjų tarpo: Salomėja Neris (1945), L. Gira (1946) Petras Cvirka (1947)...

---------
*šis straipsnis yra pranešimas, paruoštas Pasaulio Lietuvių Seimo proga, o paskui įdėtas į šapirografuotą leidinį "Lietuva okupacijoje", kurį išleido to seimo organizacinis komitetas. Knyga turi 128 p. ir apima šias studijas: dr. A. Trimako ir V. Vaitiekūno — "Lietuvos okupacinė santvarka", Juozo Audėno — "Okupuotosios Lietuvos susovietintas žemės ūkis". Vytauto Vaitiekūno — "švietimas okupuotoje Lietuvoje", Jono Aisčio — "Okupuotos Lietuvos literatūra", A. Rimvydo — "Sovietinė indoktrinacija okupuotoje Lietuvoje" ir dr. S. Bačkio — "Lietuvos valstybės tarptautinė teisinė ir politinė padėtis". Įžangos žodį parašė prel. Jonas Balkūnas, seimo organizacinio komiteto pirmininkas. Plačiausia yra V. Vaitiekūno studija apie švietimą, užimanti apie pusę šio veikalo. Apskritai knyga teikia gausios, kruopščiai surinktos me-džagos   iš   minėtų   sričių.   -Red.


Apie pirmųjų pokario metų sovietinių rašytojų veiklą dar anksti ką nors konkretesnio pasakyti, nes tikroji dalykų esmė neprieinama. Pajėgesni rašytojai, gyvi būdami, beveik nieko stambesnio ir reikšmingesnio nepaskelbė. Tačiau dabar pradeda ryškėti, kad kai kurie jų kūrybinio darbo nebuvo apleidę tik jųjų kūryba tais "aštrios klasių kovos" laikais atrodė, spėjame, labai jautrus, o tuo pačiu ir nereikšmingas dalykas. Atrodo, kad ne tik rašytojų sąjunga su pačiu Petru Cvirka  priešakyje,  bet net ir partija buvo pasimetusi. Tik taip ir tik tuo galima būtų aiškinti tikrųjų partijos narių ir kandidatų pasitraukimas iš tikrosios literatūros darbo ir pasiteisinimui prieš partiją ir visuomenę persimetimas į literatūros mokslą, kaitaliojimas žanrų ir mutizmas. Tai patvirtina paskutiniais metais išleisti Balio Sruogos ir Petro Cvirkos raštai bei jų kitoks   literatūrinis  palikimas.

Petras Cvirka pats pirmas bus palietęs literatūroje partizaninį judėjimą. Tai temai jis paskyrė apsakymą "Pabučiavimas". Atrodo, kad ta tema bus Cvirką palietusi iki pačių jo sielos gelmių. Jis buvo pa-siruošiąs tam dalykui paskirti stambų veikalą, kurio fragmentai yra paskelbti XII-tame jojo raštų tome. Iš likusių nuotrupų, ypač iš autoriaus rankraštyje išbrauktų vietų galima spėti, kad tai galėjo būti tikrai didelis kūrinys. Sunku pasakyti, kas pastūmėjo Cvirką imtis taip aštrios ir pavojingos temos. Neišjungiamas ir suabejojimas bolševikinėmis vertybėmis, kuris prasikiša vienoje kitoje jo užrašų knygutės vietoje. Be abejo, jo paskatinti ir kiti rašytojai tos "aštrios klasių kovos" temos nesišalino. Partizanai paliesti V. Valsiūnienės "Veronikoje", T. Tilvyčio "Usnynėje", J. Baltušio "Abišalėje" ir kitur. Postali-niniais laikais pasirodė dvi pilnos apimties apysakos iš partizaninio karo Lietuvoje: A. Baltrūno "Pavasaris Dainavoj" ir J. Usačiovo "Nemunas laužia ledus".

Tai ir visa, ką artimiausi partijai rašytojai yra pokario metais sukūrę. Iš viso susidaro įspūdis, kad tie seni "vilkai" pabojo išeiti iš girios, bet tarsi sudarė sąlygas pasireikšti vyresniems ir ypač naujiems žmonėms. Visus jų vadinamuosius literatūrinius "laimėjimus" paliesiu atskirais žanrais: proza, poezija, drama ir literatūros mokslais.

Į bolševikų rašytojų eiles pradėjo veržtis nepriklausomybes laikų komunistinio pogrindžio žmonės. Iš jųjų tarpo ypatingon padėtin iškyla pirmosios bolševikų okupacijos čekistas, organizavęs lietuvių inteligentijos naikinimą ir didžiuosius birželinius išvežimus Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Jis pasišovė sukurti 1918-1919 metų legendą ir epopėją: parašė du labai ištęstos apimties veikalus: "Kalvio Ignoto teisybę" (1948-1949) ir "Broliai" (1951 -1955). Tie jojo romanai perkrauti "istoriniais faktais", laiko ir vietos kolorito atributais. Autorius nei didele fantazija, nei rašytojo talentu nepasižymi, bet tuos esminius trūkumus stengiasi nugalėti darbu. Veikalas, taip sakant, gana "liaudiškas" užmanymu ir atlikimu. Medžiaga taip susiūta, kad visos paslaptys per siūles kyšo. Tai "tikra" istorija su tikriniais vardais, kur yra visi epopėjos dalyviai nuo Kapsuko iki Plechavičiaus. Tik patsai vyriausias didvyris, Kalvis Ignotas, simbolinė asmenybė, kuri yra pasišovusi atstovauti visai Lietuvos "liaudžiai", o brolis Norbertas yra simbolinis darbininkijos atstovas.

"Kalvio Ignoto teisybė" populiarinta visais įmanomais būdais ir visomis galimomis priemonėmis. Romanui pripažinta "stalininė premija", išverstas į rusų ir svarbesnių liaudies demokratijų kalbas padarytos dvi jo inscenizacijos: viena teatrui, antra liaudies saviveiklos scenai ir pastatyta filmas. Kaip jau minėta, tuose didžiuliuose romanuose medžiaga meniškai neapdorota, del to net palankioji bolševikinė kritika bemaž atvirai abejoja veikalo menine verte, nes autorius matė tik dvi spalvas:  juodą ir baltą.

Iš senesniosios kartos rašytojų nuo pat antrosios bolševikinės okupacijos pradžios reiškėsi Antanas Vienuolis-žukauskas. Jis parašė du stambesniu kūriniu; "Išdukterę" (1946) ir "Puodžiunkiemį" (1952), su ypatingu pasimėgimu juodindamas nepriklausomybės laikus. Tačiau jis vis del to yra pasilikęs rašytojo ir literatūros lygyje. Be to, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais parašė visą eilę jaunystės atsiminimų, kurių literatūrinė vertė taip pat negali kelti abejonių. Prieš Vienuolį blanksta visa, ir niekas, manding, jam neprilygsta.

Iš neutraliųjų reikėtų paminėti B. Sruogos kacetiniai atsiminimai, paskelbti, dešimčiai metų praslinkus po jo mirties; ir Mykolaitis-Putinas, paskelbęs romano apie 1863 metų sukilimą pirmąją dalį. Čia tektų paminėti ir Jieva Simonaitytė, paskelbusi romaną iš Mažosios Lietuvos buities, kuriuo iki koktumo stengiasi įsiteikti partijai ir okupantams. Jos romanas buvo paskelbtas sovietų   žurnale   "Sovietskaja   Literatūra" kuris yra leidžiamas bene šešioms kalboms.

Kaip jau minėjome, rašytojai bolševikai, kaip Jonas Šimkus, rašto privengė, ir tik 1953 metais išėjo jojo apsakymų rinkinys. Tą pat galima pasakyti ir apie kadaise pro-Ufišką Joną Marcinkevičių ir net Antaną Venclovą, kuris persimetė į eiles ir kelionių įspūdžius, ir tik šių metų "Pergalės" žurnale pradėta skelbti jojo romanas "Gimimo diena", apie kurį nieko gero negalima pasakyti. Iš tosios grupės tikrai išsiskiria Juozas Baltušis. Nors jam stinga literatūrinės kultūros, bet pasakojimas gaivalingas ir gyvas. Jis retkarčiais skelbė prozos dalykėlius, bet daugiau dėmesio skyręs teatro pjesėms. Pernai paskelbė sudurstytą apsakymėlių knygą, pavadintą "Parduotosiomis vasaromis", kurį reikia laikyti laimėjimu. Būdinga yra tai, kad šios grupės rašytojai vengte vengia opių, o itin aktualių temų. Jie visi juodina nepriklausomybės laikus. Kiek nuošaliau stovįs Vytautas Sirijos-Gira daugiau dėmesio skiria formaliniams dalykams ir yra parašęs porą neblogo pasiskaitymo dalykėlių: apsakymus "žmonės baltais chalatais" (1949) bei "žmonės iš didžiojo laivo" (1951) ir romaną "Buenos Aires"   (1956).

Opesnes ir aktualesnes problemas palietė nauji žmonės, atėję li-teratūron po karo įvairiais keliais: iš mokyklų ir iš kitų profesijų. Laikraštininkas Jonas Dovydaitis 1948 pasirodė su romanu "Po audros", kuriame iškėlė pramonės darbininkų buitį, gydant karo žaizdas ir atstatant sugriautą pramonę. Tą romaną autorius vėliau perdirbo ir 1953 metais jį paskelbė nauju vardu: "Didieji įvykiai Naujamiestyje". Aktualias "socialistinės statybos" temas pajudina Halina Korsakienė apsakymų rinkinyje "Gimtajame mieste" (1949) ir ypač apysakoje iš gydytojų buities "Gyveniman išėjus" (1954). čia paminėti dalykai didele menine verte nepasižymi, tačiau jie yra labai būdingi bolševikinio rašto pavyzdžiai, pavaizduoją nuotaikas, kuriomis žmonės gyvena, ir į-domūs tuo, kad paliečia aštrias, dažnai plačius atgarsius iššaukiančias problemas, bet kai jos nustoja aktualumo, veikalai patys eina į užmarštį.

Drauge auga ir naujos jėgos. Beveik visi jaunieji ateina iš pionierių ir komjaunimo gretų. Partinėmis doktrinomis apsišarvavę, bet vis dėlto jauni, pilni entuziazmo ir drąsos. Tačiau bolševikinis gyvenimas ir jaunimui bematant ragus nulaužia. Iš tikrųjų jaunimas yra visiškai pasimetęs. Savarankiškumas labai apribotas. Visi geresni autoriai iki paskutinių laikų apšmeižti ir indeksuoti. Del to ir jaunimo kūrinėliuose sutinkama drąsa nėra tikra drąsa, bet paprastas nenusivoki-mas padėtyje. Taip, sakysime, pereitais metais vienas jaunuolis paskelbė noveliukę "Padaigos Mirtį". Jos turinys toks: komunisto girtuoklio nekaltai įskūsti žmonės grįžta iš Sibiro, ir jis, Padaiga bijodamas jų keršto, nusižudo. Kritika baisiai dalykėlį puolė, bet ne dėl to, kad silpnai parašytas, o dėl to, kad nutolo nuo socialistinio realizmo normų ir palietė opią, nors nepramanytą temą. Aišku, kad kritika jauną autorių pražudė. Jis arba nustos visai rašęs, arba rašys taip, kaip Mykolas Sluckis, pagal partijos pakištą temą: tokis rašymas lygus savižudybei.

Proza ir ar nebus pats sunkiausias rašymas bolševikinėje tvarkoje. Sunkiausia prisitaikyti, sunkiausia į-tikti. Dėl to proza yra ir labiausiai nusususi.
Karo metu poezija iškilo pirmo-jon vieton. Iškilo ji ne dėl augš-tesnės poetinės nuotaikos ir ne dėl poetinių talentų apsto, bet dėl grynai pašalinių priežasčių. Viena pagrindinių priežasčių tikrai bus buvusi popierio stoka. Galima įsitikinti, paėmus į rankas karo metu pasirodžiusius lietuvių kalba leidinius: mažos apimties, skurdžiai atspausta, bloga popierio rūšis. Antroji priežastis yra ta, kad bolševikai idėjinį (publicistinį, tendencinį) momentą literatūrai stato pirmon vieton, o formą paskutinėn. Tuo galima paaiškinti faktą, kad rašytojai, kurie eiliavimą jau seniai buvo užmetę (pvz. A. Venclova, Kostas Korsakas), šoko eiliuoti ir sudaryti rimtą konkurenciją prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, alias Justui Pale-monui. Korsakas vargu ar tiksliai bus pasielgęs, pokario metais grįždamas į literatūros mokslą, juoba, kad naujakritikų plejada, kuri jį jau visai baigia užgožti, atrodo, ne jojo išauklėta, o iš jojo būtų išėjęs visai neblogas bolševikinis eiliuotojas.

Iš Rusijos vyresnieji parsivežė visą poetų kartą, išsiauklėjusią "raudonosios armijos eilėse": Valeriją Valsiūnienę, Eduardą Mieželaitį, Vladą Mozūriūną, Vac. Reimerį. kurie, reikia pripažinti, išaugo ir šiandien jau duoda toną. Iš jųjų visų talentingiausias Eduardas Mieželaitis. Jame justi iki šių laikų labai žymi Bernardo Brazdžionio įtaka. Kiti taipsau ir net silpnesni.

Mieželaitis pagarsėjo feljetoninio pobūdžio poema, pavadinta "Broliška poema", apie trijų respublikų hidroelektrinės  statybą  Dūkšte.   Eiliavimas gana lengvas ir vietomis net grakštokas.

Į literatūrinę veiklą pirmaisiais pokario metais įsijungė nemaža nepartinių poetų su Mykolai-čiu-Putinu, Vytautu Sirijos Gira ir net Petru Vaičiūnu. Tilvytis ne tik įsijungė, bet 1950 metais jam jau buvo suteiktas "liaudies poeto" vardas.

Poezijai bolševikai stato kiek kitokius reikalavimus negu prozai. Poezijai privalus meistriškumas, ji turi skambėti. Reikia pripažinti, kad kai kurie eiliuoti moka: eilės ritmingos, sakinys sklandus. Tiesa, ir talentai poezijoje gausesni. Kartos dažnesnės, gretos glaudesnės; nuo Jovaro ir Vaičiūno iki Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Pabijūno (gimęs 1936 m.), einama per Til-vitį, Venclovą, Valsiūnienę, Matu-zevičių, Mieželaitį, Antaną Jonyną, Mozūriūną, Reimerį, Algimantą Baltakį. Iš jaunesniųjų vieni stipresni, kiti silpnesni, bet sąlygose jie galėtų gerokai išaugti. Visas vargas tai tas idėjinis vienodumas. Kiekvienas nukrypimas plakamas ir gniaužiamas. Visai neseniai buvo kritikuojamas poetas Širvys už pesimistines ir supuvusias idėjas, kurių jis prisigaudęs Maskvos Luna-čarskio vardo Literatūros institute...

Apskritai paėmus, poezija yra daugiausia pažengęs žanras. Ji turi gerų savybių. Ypač išbujojęs poemos žanras: jau minėta E. Mieželaičio "Broliška poema" ir prieš porą metų pasirodžiusi Justino Marcinkevičiaus poema iš studentų gyvenimo "Dvidešimtas pavasaris". Pastaroji sukėlė daug kontraversijų. bet galų gale buvo pripažinta idėjiškai gera. Joje jaučiama Kazio Binkio  feljetonų  įtaka.

Dramaturgija dabar bene labiausiai atsilikusi rašto rūšis. Pokario metais Balys Sruoga sukūrė du geru veikalu: "Apyaušrio dalia" ir "Pajūrio kurortas" ,bet tie dalykai buvo laikomi šešėlyje, tiktai paskutiniu metu kiek apie tai kalbama. Gal tai ir geriausi tenai sukurti scenos dalykai bet teatro savęsp nepatraukia. Ir teatre veikia bolševikinis dėsnis. Ne geros dramaturgijos bolševikiniam teatrui reikia, bet gerai pravestos komunistinės idėjos. Dėl to į dramaturgus prasiveržė Borisas Dauguvietis, parašęs pjesę "Naują vagą" ir pirmąją tarybinę komediją "žaldokinę". Teatrui pjeses rašė ir Jonas Marcinkevičius: "Sugrįžimą" (1947) ir "Tėvynė šaukia" (1953). Geresnių pjesių yra parašęs Juozas Baltušis: "Gieda gaideliai" (1946) ir "Anksti rytelį" (1953). Baltušis turi gyvą liaudišką dialogą. "Gieda gaideliai" buvo statoma ir už Lietuvos ribų. Teatro neapleido ir Augustinas Gricius. Jo buvo pastatyta du dalykai: "Išvakarėse" ir "Karšta vasara". Jo tema daugiausia sukasi apie "buržuazinių laikų" juodinimą. Tai įprastas praeityje kiek susitepusių žmonių arkliukas, nes praeities juodinimas prilygsta dabarties pagyrimą ir išaugštinimą, net tada, kai apie tai pjesėje nė puse žodžio neprisimenama. Ir, žinoma, daug geriau, kai tai sako žmogus ne komunistas, tai būna "objektyviau". Paskutiniu laiku dramaturgijoje pradėjo gyviau reikštis Juozas Grušas. Jis sukūrė postalininiais laikais net du scenos veikalu; "Dūmus" ir istorinę tragediją "Herkų Mantą". Pastaroji turėjo didelį pasisekimą daugiau gal dėl pasitaikančių patrijotinių vietų replikose ir monologuose, o taip pat ir dėl kovos su įsibrovėliais epizoduose.

Bet tikrasis dramaturgas, atrodo, dar tik ateina. Tai jaunas komedijų rašytojas Kazys Saja (g. 1932). Jis savo karjerą pradėjo Klaipėdos teatre. Studijuodamas Klaidė-dos mokytojų institute, jis parašė (1955) pirmą komediją "Lažybas". Greit po to pasipylė visa eilė jo komedijų: Vis per gerą širdį", "Sil-va studentauja" ir "Septynios ožke-nos". Atrodo, kad jam fantazijos nestinga. Be to jis jaučia sceną, moka sudaryti situacijas. Jei kritika nenužudys — o pavojus yra, nes savo komedijose ima gana jautrias temas, — tai gali išaugti rimtas scenos talentas. Po vieną pjesę parašiusių, manau, galėtų atsirasti dar keletas, bet vargu ar tikslu juos čia minėti nes tai pripuolami žmonės.

Reikėtų tarti žodis ir apie vadinamąją liaudies saviveiklos dramaturgiją. Joje bene stipriausiai reiškiasi V. Miliūnas. Ir taip pat reikia paminėti, kad Lietuvoje jau yra sukurti net keli savi filmai: "Aušra and Nemuno" (scenarijus Baltušio), "Tiltas" (Dovydaičio), "Ignotas grįžta namo" (pagal Guzevičiaus romaną) ir dar vienas kitas trumpesnis   dalykėlis.

Iki postalininių laikų apie literatūros mokslą beveik nėra kas kalbėti. Ribotasi vien straipsnių rinkiniais. To taip pat gal negalima būtų kitaip išaiškinti, kaip tiktai nurodymu "iš augščiau", suprantant tąjį "augščiau" Maskvoje, o ne Vilniuje. Tie straipsnių rinkiniai koncentruodavosi ties kuriuo nors vienu klausimu pvz.: "Knyga apie Petrą Cvirką" (1949), "Kolūkinė tematika lietuvių tarybinėje literatūroje" (1952), "Lietuvių kalbos ir kultūros klausimai J. V. Stalinovei-kalų kalbos mokslo klausimais šviesoje" (1953) ir kiti. Prie to reikėtų pridėti kelis mokykloms skirtus literatūros istorijos konspektus, kurie taip pat yra buvę diskutuoti viešose konferencijose. Tuo būdu, palyginę šiuos laikus su Stalino "asmenybės kulto" laikais, matome nemažą skirtumą, J.V. Stalinas savo "veikaluose kalbos mokslo klausimais" visai nedviprasmiškai kalbėjo apie natūralų "atskirų tautų kalbos  ir   kultūros  išnykimą".

Pirmuosius ledus yra pralaužęs Kostas Korsakas, išleisdamas monografiją apie A. Vienuolio romaną "Puodžiūnkiemį", pasirodžiusią dar 1953 metais, taigi reikia manyti, parašytą ar bent suplanuotą dar Stalinui gyvam esant.

Bet po to reikalai pradėjo taisytis. Jau 1954 metais pasirodė dvi jaunų literatūros istorikų monografijos: L. Gineičio studija "Kristijono Donelaičio poema METAI" ir V. Galinio "Petro Cvirkos apsakymai"; sekančiais metais J. Lebedžio "Si-manas Stanevičius". Buvo išleistos Juškų dainos, Janonio ir Biliūno raštai su kritiniu aparatu. Ir galop pereitais metais pasirodė didelė ir gražiai paruošta (tiesa, su visai nepateisinamomis spragomis) "feodalinio periodo" lietuvių literatūros istorija su priderinta plačia chrestomatija. Pažymėtina ir tai, kad tie leidiniai aprūpinti rodyklėmis ir kitomis smulkmenomis, kurios jiems sudaro rimtą mokslinį įspūdį. Toje srityje yra padaryta didelė pažanga, ypač turint galvoje tą siaubą, kuris gobė visą kraštą "asmenybės kulto" laikais. Literatūros moksle, noromis nenoromis, pasireiškia tam tikra dozė patriotizmo, nes neišvengiamai kalbama apie mūsų kovą dėl savarankiškumo dalykus. Praeitį jie gali vienaip ar kitaip iškreipti,  bet josios paneigti negali.

Šios trumpos pastabos, aišku, klausimo neišsemia ir vispusiškai neinformuoja apie dabartinę literatūrą okupuotoje Lietuvoje. Tam reikėtų išsamesnės studijos. Tektų paliesti gal daugiau ne bendrus o individualius atsitikimus, kuri ten sukelia ginčų ir gal net reikšmingesnių pasėkų. Gal reikėtų paliesti ypatingą rašto rūšį, kuri ten vadinama feljetonu. Tai šmaikščiu ir aštriu tonu trumpai suminimi nusikaltimai ir kita, kas daugiau šviesos kartais duoda negu didesni literatūros žanriniai dalykai. Bet tai jau būtų atskira tema.

Bendra išvada tokia. Iki šiol tik poezijoje ir gal dramaturgijoje šiek tiek pažengta. Apčiuopiamesni laimėjimai literatūros moksle. Literatūros skurdimas priklauso ne nuo rašytojų ir ne nuo lietuviškų ma-rijonečių, kuriems vietinio patriotizmo gal ir nestinga, o nuo Maskvos   užmačių.
Jonas Aistis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai