Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAKOJIMAS APIE ČIPSINTĮ ŽVIRBLĮ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Prisiglaudusi prie Žaliosios girios, medžių ūksmėje, stovėjo medinė bažnytėlė. Niekas neatminė, kad kunigas kada nors čia būtų laikęs mišias ar gaudę vargonai ir giesmės. Vien apuokai ūbavo jos palėpėse, ir voverės, sėdėdamos ant stogo malksnų, gliaudė riešutus.

O vakarui atėjus, ant bokšto kryžiaus nutūpdavo varnėnas ir švilpaudavo saulėleidžio dainą.
Bažnyčia gal būtų ir visai sutrūnijusi, kirvarpų ir trandžių sugraužta, jei ne šviesiausias mūsų ganytojas vyskupas Antanas, kuris vieną vasaros dieną važiavo pro šalį, lankydamas parapijas.

Jo garbei Žaliosios gyventojai pastatė vartus, apipynę juos vainikais ir apkaišę beržų šakomis.
Sėdėdamas klevų pavėsyje, vyskupas laimino vyrus, moteris ir vaikus, kuriuos šeimininkės iš vakaro buvo nusivariusios į Šeimenos upę ir ištrinkusios, kaip avinėlius.
Prie jo atkrypavo ir Motiejus Kvarbošius, kaire koja šlubas senis kampininkas.
Žiūrėdamas į jį, šviesiausias mūsų ganytojas ėmė ir susidūmojo.

Paskui jis prabilo į karšinčių:
—    O į bažnytėlę ar pajėgi dar nueiti? Žmogus tylėjo, akis įspiginęs į vyskupo žiedą.
Iš būrio' išsiskyrė seniūnas Pijus Labutis, vyras pamokytas, gebėjęs ir su dideliais po-nais žodelį sumesti.
—    Jūsų ekscelencija, — mandagiai pasiskardeno jisai, — aš norėčiau paaiškinti, kad net ir man, drūtam vyrui, reikia pėsčiam pusantros valandos plunkti, kol pasiekiu Vilkaviškio ar Naumiesčio bažnyčias. Ką bekalbėti apie žmo-gų, kuris jau senas, o be to, dar viena koja raišas...  

Ūkininkui dar nebaigus, ant bažnytėlės stogo, už vyskupo nugaros, pasigirdo švirkštimas, — ir visi sužiuro. Ir štai jie patyrė, kad ten susivaidijo dvi voverės ir čirpė, viena antrą gainiodamos.
Atsigręžė  ir  šviesiausias  mūsų  ganytojas.

Žvelgęs į susikivirčijusias voveres, į varpinę ir senus kapinių kryžius, jis kažkaip giedriai nusišypsojo.
Nusišypsojo ir minia.
Tada jis, lyg pats su savimi kalbėdamas, garsiai tarė:
—    Aha!
Tai pasakęs, vyskupas atsistojo, palaimino susirinkusius ir, sėdęs į karietą, traukiamą dviejų širmų žirgų, nuvažiavo į Naumiestį, kurio bažnyčios balti bokštai jau niūksojo pro Žaliosios pušis.

Žmonės, eidami ežiomis pro kviečių ir avižų laukus, skirstėsi namo ir suko galvas, ką galėjo reikšti anas vyskupo, "aha".
Bet kur jiems žinoti, kokias slaptas mintis jisai dūmojo!

Vakare pora smalsesnių ir gudresnių užsuko pas seniūną Pijų Labutį. Jiems begvildenant, jau ir sutemo, ir žvaigždės patekėjo danguje, ir griežlės pavargo, rėkdamos dobiluose, o kaimo galvočiai vistiek nieko neišlukšteno.
Tiesa atsivėrė tik po kelių mėnesių, kai

VYTAUTAS KAŠUB A — VERONIKA NUŠLUOSTO KRISTUI VEIDĄ Kryžiaus Kelių VI stotis
 
Vilkaviškio, Alvito, Virbalio, Naumiesčio ir Didvyžių klebonai iš sakyklos vieną sekmadienį apskelbė, kad štai tokie ir tokie kaimai nuo šiolei priklausysią naujai, — girdėkite! — daliosios  parapijai.

Klebonu į Žaliąją atkėlė kunigą Simaną Svirplelį, kurio niekas čia ligšiol nebuvo nei girdėjęs nei matęs.
Šventesnės moterys neilgai laukus iššniukš-tinėjo, kad žmogus jis buvo švelnus kaip pūkas, pamaldus kaip nežinia kas, o jau geras gerutėlis, kaip patsai Dievo angelas. Per išpažintį jis dailiai pamokydavo, bet pykti nepyko ir nesibarė. Pamokslus sakė taip gražius ir graudžius, kad net ir jam pačiam ašara ištrykšdavo. Bet pamokslai išdavė ir vieną jo spragą: gerasis mūsų klebonas buvo šveplas ir Dievo žodžius šaukė, lyg švilpiniuodamas.

Zakristijonu jisai iš Naumiesčio parsivežė žinoma Zanavykų davatkiną Izidorių Čiaučioną, žmogų irgi be priekaištų, nebent tai, kad jis buvo gerokai žlibas ir kad žiemą bei vasarą dėvėjo kažkokiu istoriniu, nesudilinamu surdutu. Be to, jis lyg ir nemokėjo vaikščioti, o vis bėginėjo, tūpčiodamas per kelius ar trepinėdamas, lyg pelytė. Savo bažnytėlę jis mylėjo, kaip mopasilypėjus po liepa, kai jos viršūnėje ulbavo volungė.

Taip bėgo dienos, savaitės ir mėnesiai. Spėjo apsisukti vieni ir kiti metai, neatnešdami žymesnių sąvartų.
Tik kaimiečiai savo tarpe juokavo, kad mūsų klebonėlis dar daugiau švepluojąs. O Izidorius Čiaučionas vis labaiu neprimatąs.
Vieną vasaros pavakarę kunigas Simanas Svirplelis bažnyčioje skaitė brevijorių. Jis meldėsi smagiai, beveik su dvasios pagavimu švilpiniuodamas, ir atrodė, lyg su juo linksmai čip-sėtų koks jaunas žvirblukas, savo lizde laukdamas parskrendančios motinos.

Zakristijonas, šluostinėjęs dulkes, po kurio laiko sustojo ir klausėsi. Paskui jis užvertė galvą ir tyrinėjo palubę, ar nepamatys ko įtartino.

Nieko neaptikęs, jis patikrino už altoriaus, atidžiai peržvelgė visas kertes ir pagaliau užkopė į viskas. Ir čia nieko neradęs, jis grįžo atgal ir sustingo vidury bažnyčios, lyg prikaltas. Taip, paukštukas čipsėjo, — aiškiai, švelniai ir kažkaip migdančiai.
Visai suglumęs, zakristijonas prisiartino prie klebono, kuris pakėlė akis nuo brevijoriaus. Kai kunigas liovėsi melstis, nutilo ir paukštukas.
Nedrąsiai krunkštelėjęs, Izidorius Čiaučionas pasiteiravo:
—    Ar nematėte?
—    Ko taip?
—    Paukštuko!
—    Kokio paukštuko?
—    Va, tai ir nežinau... Gal žvirblio...
—    Žvirbliai bažnyčioje! Ar palikai langus atdarus?
—    Ne. Patys regite... Dėl to žvirblio — gal ir ne žvirblis, o kokia zylė ar kieliukė ...
—    Kur matei?
—    Va, klebonėli, ir bėda, kad nemačiau. Man akys lyg tavaruoja. Bet girdėjau — čipsi ir čipsi.
Klebonas Simanas Svirplelis užvožė savo maldas ir, susirūpinęs, ėmė žvalgytis.
Ne, nei ant langų, nei viškose, nei ant altorių nebuvo jokio žvirblio, ar dagilio, ar blezdingėlės.
Tada jis ryžosi iš arčiau apžiūrėti visus kampus ir palėpes. Gerą valandą triūsęs, iš paskos lydimas zakristijono, kuris vis patarinėjo ir jaudinosi, klebonas pavargo.

Dirstelėjęs į Izidorių Čiaučioną, jis kiek įtariamai prabilo:
—    Ar tikrai girdėjai?
Anas pamąstė, pamąstė, akis įsmeigęs į lubas, ir atsakė kiek drebančiu balsu:
—Galėčiau prisiekti Dievo Motinėle švenčiausia....

tina vaiką. Apkuopęs, nugrabaliojęs voratinklius nuo paveikslų ir statulų, išvėdinęs nuo kažkokio kailių raugo kvapų, jis vis kruopštė ir kruopštė. Bažnyčios langai žvilgėjo 4r švietė, lyg kokie veidrodžiai. Nėra ko stebėtis, jei nuo tokio bruzdėjimo, bildenimo ir tauškinimo atėjo sunkios dienos apuokams, įsikūrusiems bažnyčios augšte. Vienas po kito jie išsikraustė į žaliosios ąžuolų dreves. Niekur nesinešdino tik viena sena, pasišiaušusi pelėda. Izidorius Čiaučionas galvojo, kad jai ne vieta naktimis ūkauti Dievo namų pastogėje. Pasitaręs su klebonu, jis ištraukė plumpsinčią ir urzgiančią paukštę ir nunešęs įmurdė ją į skylę jovare. Pelėda kelias naktis daužėsi aplink bažnyčią, bet zakristijonas seną jos gūžtą jau buvo spėjęs aklinai užkalti lentomis. Paskui ji atlyžo ir savo nykias melodijas ūkė, pasišiurpinusi ant jovaro šakos.

Nei klebonas nei jo zakristijonas daugiau kuo nusiskųsti negalėjo. Žmonės bažnyčią lankė uoliai, o per atlaidus net ir viduje netilpdavo. Lyg bitės karštą dieną savo avilį, jie apguldavo tada maldos namus iš lauko, ir kuriam garsiam pamokslininkui   tekdavo   byloti,

Zakristijono žodžiai kleboną paveikė. Jis apvedė akimis visą bažnyčią — ir altorius, ir šventuosius, ir vargonų dūdas, net ir morus, ant kurių numirėlius guldydavo.
Nieko nepastebėjęs, jisai tarė raminančiu balsu:
— Jau vakaras... Gal rytoj dar pažiūrėsime.
Sulig tais žodžiais jis priklaupė, sumetė poterėlį ir išėjo.
Lauke ošė ir dainavo Žaliosios giria. Varnėnai, strazdai, kėkštai, žalvarniai ir volungės klegėjo, kokius balsus kas beturėdamas.
Giliai įtraukęs vasaros miškų kvapą, kunigas žengė į kleboniją. Jam iš šono lapnojo zakristijonas, surduto skvernais braukydamas prie takelio žydinčius kmynus.

Tą dieną juodu daugiau ir nešnekėjo, vienas ir antras savo dvasioje perkratinėdami, kas ten galėjo čipsėti,
Jau sutemus ir Grigo ratams sužėravus padangėje, Izidorius Čiaučionas išspruko iš klebonijos ir, nukuduliavęs pas bažnyčią, prisikišo ausį prie rakto skylės ir apmiręs klausėsi.

Viduje buvo taip tylu, kad būtum girdėjęs angelų sparnų vasnojimą, jeigu jie būtų suplasnoję nuo savo altorių ir skraidę palubėje.

Jis stovėjo ilgai, kol ir šunims įkyrėjo amsėti kaime ir apuokui ūkauti gluosnyje prie Šeimenos, kur miegojo mekšrai ir šapalai.
Po šios sargybos žmogus vel pajuto ramybę sieloj. Plačiai persižegnojęs, jis grįžo į trobą ir netrukus užsnūdo.
Nieko nesapnuodamas, net nė savo čipsinčio žvirbluko, jis miegojo, ligi rytuose aušra pradėjo rausti.

 Jis pakirdo guvus, beveik linksmas ir ristele nubėgę į bažnyčią. Lūkuriuodamas, kada klebonas ateis mišių laikyti, jisai girdėjo, kaip lauke siūruoja pušys ir kaip garniai, grįždami iš balų varlinėję, leidžiasi į savo lizdus ant kluonų kraigo, kalendami snapais.
Diena slinko saulėta, rami ir truputį graudi.

Pavakare klebonas vėl užsuko į bažnyčią brevijoriaus   skaityti.
Vis gerai nusiteikęs, aplinkui bruzdėjo Izidorius Čiaučionas,  niūniuodamas giesmę.
Bet štai jo veidu perbėgo apstulbimas ir išgąstis.
—Čipsi! — sušuko jis skardžiai, net bažnyčioje suskambėjo.
Klebonui, kuris buvo nugrimzdęs maldose, ėmė ir iškrito brevijorius iš rankų.
Valandėlę žvalgęsi ir nieko neišvydę, juodu pradėjo jieškoti. Tupinėjo ir pūkštė abu ilgai, ligi nuilso ir temstant nusikamavusiu grįžo namo.

Nuo tos dienos Izidorius Čiaučionas kiekvieną pavakarę, kai tik klebonas užsukdavo į bažnyčią savo psalmių skaityti, vis girdėdavo nesugaunamus, keistus bei paslaptingus paukštuko balsus.
Taip pasibaigė vasara ir ruduo, ir stūgaudami atlėkė žvarbūs žiemos vėjai, suversdami kalnus sniego. Net ir tada, kai mūsų žemėje liko tik varnai ir žvirbliai, Dievo namuose čia dažniau, čia rečiau — čipsėjo neregimas paukštukas.
Jį begaudydami, klebonas ir zakristijonas, būdami jau seni, visai pavargo, kol gavo dieglius, ėmė liegti ir nykti.
Pirmas į lovą atgulė Izidorius Čiaučionas ir, kelias savaites padejavęs mirė.

Netrukus atėjo ir klebono valanda. Ir vieną naktį, Žaliosios girioje ūžaujant rūstiems rudens vėjams, kunigas Simanas Svirplelis atsiskyrė su šiuo pasauliu.

Ne taip ilgai juodu čia gyveno, neilgai būtų gal ir žmonių atminime palikusiu.
Bet štai pasklido gandas, kad esą rudens ir žiemos naktimis Žaliosios bažnyčioje kažkas tarsi čipsi ar čiulba ir kad esą ten slankioją du šešėliai, kažko j ieškodami.

O davatkėlė Rožė netgi tvirtinusi, kad ji vieną vakarą ten užsibuvusi besimelsdama ir regėjusi, kaip nuo viškų nusklendęs velionis klebonas su savo zakristijonu ir kaip juodu skėsčiojo po bažnyčią, lyg baugindami ar gaudydami kokį nematomą paukštį.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai