|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
PAGAL DOSTOJEVSKIO VEIKALĄ "NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ"
(Pabaiga)
3. Nusidėjėlio nuotaikos
Gili priešginybė, kilusi nusidėjėlio viduje iš jo paklydimo santykiuose su būtimi, pažadina jame ištisą eilę savotiškų nuotaikų, kurios išreiškia nuodėmingą buvimą ir sykiu atskleidžia aną naikinantį tapsmą, vykstantį nebūties linkui. M. Heideggeris tiesingai pastebi, kad nuotaikos "ontologiškai nėra niekis", nors jos būtų ir praeinamiausias dalykas mūsajame buvime. Nuotaikos atskleidžia buvimo sunkumą ir sykiu jo kilnumą; jos atidaro šiurpias mūsų būties gelmes ir sykiu viliojančias jos viršūnes; jos kelia aikštėn mūsų būties tragiką ir sykiu jos palaimą. Jos yra mūsų būsenos ženklai. Kaip mes būname, pasirodo mūsų nuotaikose. Todėl kiekvienos nuotaikos sklaida veda į mūsojo buvimo sklaidą. Kiekviena nuotaika yra takas, kuriuo mūsų būtis iškopia į paviršių ir atskleidžia mums vieną arba kitą savo būseną. Kiekviena nuotaika yra gilaus mūsų gyvenimo apsireiškimas. Taip yra su mumis visais. Taip yra ir su nusidėjėliu. Nusidėjėlio būtis, pakitusi jo apsisprendime, taip pat esti apgaubiama tam tikro bendro nusiteikimo, kuris tikrovėje išeina aikštėn eile nuotaikų, atsirandančių iš nuodėmongos būties susidūrimo su pasauliu. Šių tad nuotaikų sklaida kaip tik ir veda mus į patį nuodėmingos būsenos dugną.
Pirmoji nuotaika, kuria pasiskardena nuodėminga būtis, yra pasišlykštėjimas. Raskolnikovas jau ir anksčiau gyveno šlykščioje aplinkoje. Juk jis buvo miestinis žmogus. Miestas buvo jo buvimo bei veikimo erdvė. Tuo tarpu šis žmogaus rankų padaras yra neišvengiamai susietas su šlykšti au, Degėsių ir puvėsių užterštas oras, iškraipyta ir suskurdusi augmenija, negailestingas tvankas, sunkiai paslepiami žmonių iškrypimai, nuolatinis trynimasis minioje, prabangos ir skurdo priešginybė, amžinas skubėjimas nežinia kur — tai miesto savybės, nesykį sukeliančios žmogui pasišlykštėjimo jausmą. Pastatytas ant Kaino nuodėmės, miestas pačiuose savo pagrinduose slepia šlykštumą, kurį pergyvena kiekvienas, kam tik tenka būti uždarytam į šį sąmonės sukurtą nepaprastai atvirą ir sykiu nepaprastai užsklęstą narvą. Žmogus, atvykęs iš Viešpaties gamtos į savo giminės sukurtą miestą, neišvengiamai esti pagaunamas pasibjaurėjimo ir noro kuo greičiausiai iš čia pasprukti. Ir tik begalinis gabumas prisitaikyti, tik pripratimas, tik galia neatsakyti į daugelį įspūdžių padaro miestinę būseną žmogui pakeliamą, nors jos šlykštumo ir nepanaikina.
Todėl šį bendrą miesto šlykštumą jautė ir Raskolnikovas. Įkaitusios ir dulkinos gatvės, nešluota rinkos aikštė, iš smuklių einanti smarvė, svyrinėję girtuokliai erzino jo įtemptus nervus ir vargino jo dvasią. Jis mielai, kaip ir kiekvienas kitas, ypač Petrapilio gyventojas, būtų metęs šią dvokiančią, sugadintą, suterštą erdvę ir pasitraukęs į žydinčias bei kvepiančias Rusijos lygumas. Bet jis buvo neturtingas; jis norėjo mieste padėti pagrindus savo ateičiai; todėl buvo priverstas čia pasilikti ir miestinius įspūdžius iškęsti. Tačiau visi šie ankstesni įspūdžiai, nors ir buvo jam nemalonūs, pasiliko vis dėlto jo būties paviršiuje. Jis jautė, kad jie ateina jam iš šalies, kad jie yra nuo jo nepriklausomi, iš jo nekylą, jam svetimi ir todėl nerandą jame atitikimo. Miesto šlykštumas gyveno šalia jo. Raskolnikovo dvasia gyvėsi nuo šio šlykštumo, apsisupdama savotiška uždanga, kurią ji nusiaudė iš nekaltų savęs pačios pergyvenimų, Bet štai nuodėmė šią uždangą suardė. Kirvio smūgis senutei į galvą, kraujo klanas ant grindų, sutepti kelnių atbraizgai sugriovė Raskolnikovo dvasios užtvaras prieš miestinį šlykštumą, ir šis įsibrovė dabar ligi pat būties gelmių. Raskolnikovas pasidarė šlykštus savo viduje. Ir šis vidinis šlykštumas pradėjo atitikti viršinį šlykštumą. Kainas pradėjo vaikščioti savo paties nusitiestomis gatvėmis. Todėl nenuostabu, kad tai, ko jis anksčiau net buvo nepastebėjęs, dabar visa jėga smigo į jo širdį ir kėlė jame pasišlykštėjimą. Eidamas pas senę palūkininke užstatyti laikrodžio, Raskolnikovas pajuto miesto šlykštumą taip, kaip niekados dar nebuvo jautęs. "Nepaprastai gilaus šlykštumo jausmas perbėgo vieną akimirką lieknus jaunuolio bruožus", pasakoja Dostojevskis. Užstačius laikrodį ir einant atgal, šis jausmas Raskolnikovui vėl grįžo: "Begalinio šlykštumo jausmas, kuris buvo pradėjęs slėgti jo širdį, einant pas senę, dabar pasiekė tokios apimties ir pasidarė toks ryškus, kad jis neturėjo kur dėtis iš sielvarto". Tai jau nebuvo tik viršinių šlykščių įspūdžių užplūdimas. Tai buvo vidinio šlykštumo prasiveržimas, primintas Raskolnikovui aplinkui pastebimo miestinio bjaurumo. "O Dieve! — dejavo Raskolnikovas, atsidūręs gatvėje, — kaip tai bjauru!... Ir kokiai nešvarai yra tikusi mano širdis! Ak, kaip nešvaru, bjauru, bjauru!". Norėdamas šį tiesiog jau kūninį priklumą pašalinti, Raskolnikovas užsuko į smuklę išgerti šalto alaus stiklą, nes jis visa tai "priskyrė savo išbadėjimui", nors gelmėse gerai žinojo, kad čia ne alkis yra kaltas. Čia buvo kalta ana nuodėminga mintis, pagal kurią žmogus yra tik utėlė ir kuri stūmė Raskolnikovą į žmogžudystę. Tai ši mintis atidarė jo sielą šlykščių įspūdžių persvarai. Tai ji viršinį miesto šlykštumą įleido į jo vidų. Tai ji su-tapdė jį su Raskolnikovo vidaus pasauliu ir viską pavertė vienu dideliu šlykštumo pergyvenimu. Nuodėmė tapo vartais, pro kuriuos šlykštumas įžygiavo į dvasią ir virto nusidėjusio žmogaus būsena, perskverbusia jį ligi pat gelmių
Jeigu jau viena tik nuodėminga mintis perskverbia žmogų pasišlykštėjimu, tai nuodėmingas žygis išplečia šią nuotaiką į visą būtį. Viskas nusidėjėliui pasidaro šlykštu. Pasišlykštėjimas virsta pagrindiniu jo pergyvenimu. Apgynęs nugirdytą mergaitę nuo donžuano, Raskolnikovas po poros dienų vėl ėjo ta pačia gatve, galvojo ir juokėsi, kad jam laimingai pasisekė po akmenimi paslėpti iš senės pagrobtus daiktus ir tuo būdu panaikinti savo nusikaltimo pėdsakus. Bet kai tik jis įžengė į gatvę, "kurioje užvakar susitiko aną mergaitę, jo juokas nutilo. Praeidamas pro suolą, kur užvakar, atsiskyręs nuo mergaitės, truputį pasėdėjo, jis pajuto pasibjaurėjimą ir šlykštumą. Bjauru jam buvo susitikti ir policininką, kuriam tada buvo davęs dvidešimt kapeikų. "Tegul jį velniai!" — Raskolnikovas nusikeikė ir ėjo toliau. Jis norėjo išsiblaškyti, bet nežinojo kaip. "Naujas, nepergalimas jausmas augo beveik kas minutė ir vis labiau ir labiau jį apvaldė. Tai buvo begalinis, beveik kūninis pasišlykštėjimas vis tuo, su kuo jis tik susidūrė ir kas jį apsupo. Ir priešais ateinantieji žmonės jam buvo priklūs: jų veidai, jų eisena, ju judesiai. Jis būtų galėjęs į kiekvieną, kuris jį būtų prakalbinęs, spjauti ir jį kąsti". Dostojevskis teisingai vadina šį Raskolnikovo jausmą nauju, nes savo prasme jis iš tikro buvo naujas. Anksčiau jo Raskolnikovas nebuvo turėjęs, nors ir gyveno dvokiančiame kvartale ir jautė aplinkinių daiktų šlykštumą. Tačiau anas senasis pasišlykštėjimas, kaip sakėme, atėjo jam iš viršaus. Tuo tarpu šis naujasis jau gimė iš jo paties. Jo paties būtis pasidarė šlykšti. Susidurdamas su kitais, jis kiekvieną akimirką pergyveno savo šlykštumą, kuris veržėsi jau net į kūnines sritis ir tuo pačiu pasidarė beveik nenugalimas. Jis negalėjo nuo jo pabėgti. Jis negalėjo jo nutildyti šalto alaus stiklu, nes jis buvo nebe organizme, bet pačiame jo žmogiškajame prade. Šlykštumas virto savotiška lytimi, kurion įsivyniojo jo buvimas. Po nuodėmės Raskolnikovas pradėjo šlykščiai būti.
Ką tad atskleidžia šis šlykštumo prasiveržimas? Jeigu kiekviena nuotaika yra tam tikros mūsų būsenos ženklas, tai keno ženklas yra pasišlykštėjimas? Kaip būna tasai žmogus, kuriam būti yra šlykštu? Į šiuos klausimus galime atsakyti kitu klausimu, būtent: kodėl kuris nors daiktas mums kelia šlykštumo? Atsakymas yra visiškai trumputis: todėl, kad jis yra suteptas. Mes šlykštimės ne pačiu daiktu, kaip tokiu, bet kuria nors jo savybe, kurią pergyvename, kaip kažkokį susitepimą, kaip kažkokį nešvarumą, nesusijusį su daikto esme, bet jam pridėtą iš viršaus, prie jo prikibusį ir todėl jį pakeitusį mums priklia linkme. Pasišlykštėjimas yra ženklas, kad būtis yra sutepta. Tačiau kas gi yra šisai būties sutepimas? Kūnine prasme jis yra tam tikra prieauga, ardanti daikto visumą: jo dalių santykius, jo paviršiaus grožį, jo linijų tiesumą, jo kvapą, spalvą, lygumą ir tt. Būties sutepimas visados yra jo iškreipimas, suardymas, išniekinimas. Šlykštus daiktas yra iškreiptas daiktas. Jeigu tokių šlykščių daiktų kildina net ir pati gamta, tai vistiek mes pergyvename juos kaip kažkokio gilaus sužalojimo ir paniekinimo apraiškas. Gali šitas sužalojimas bei paniekinimas būti įvykęs be daiktų valios; gali jis būti jiems primestas iš šalies; gali jie dėl to skųstis ir vaitoti, laukdami visuotinio išvadavimo bei atitiesimo, kaip tai skelbia šv. Povilas (plg. Rom. 8,12-19); kiekvienu tačiau atveju anas sužalojimas pasilieka gyvas ir, prasiveržęs į paviršių, kelia mums pa-pasišlykštėjimo. Gamtoje šlykštumo esama nė kiek nemažiau, negu žmoguje. Ir šis jos šlykštumas veda mus į kažkokį visuotinį pačiuose gamtos pagrinduose slypintį sutepimą, tegul ir be jos valios. Pasišlykštėjimas atskleidžia pirmykštį būties apardymą, kurį krikščionybė vadina pradine nuodėme, atsiradusia dėl angelų ir žmonių puolimo.
Žmogiškosios asmeninės būties susitepimas negali, be abejo, įvykti be jos pačios. Žmogus gali būti apardytas ligų, nelaimių, paveldėjimo; jis gali šlykštėtis savo kūnu, savo dalių sąr n-ga, savo psichiniais iškrypimais. Tačiau tai bus vis dar ne pasišlykštėjimas pačiu savimi, pačiu savuoju Aš. Tai bus pasišlykštėjimas tik anuo visuotiniu susitepimu, į kurį panertas yra ir žmogus ir kuris prasiveržia žmogaus būtybe vienokiu ar kitokiu apgadinimu. Tačiau mes kaip skundžiamės dėl šio apgadinimo. Mūsasis Aš su juo nesusitaiko ir stengiasi jį pergalėti. Mes jaučiame, kad mumyse glūdi dar ir kitas — nekaltas pradas, kad mes nesame ano visuotinio sutepimo apimti taip, kad jis būtų virtęs pačia giliausia mūsų būtimi. Ir šitą nekaltą pradą mumyse mes pergyvename kaip atramos tašką, kurio padedami mes kaip tik spiriamės prieš aną visuotinį sutepimą. Todėl šlykštė-damiesi savo kūnu, savo sąranga, savo polinkiais mes vis dėlto jaučiame, kad dar turime pribėgą, būtent: giliausią mūsąjį Aš, kuris yra nekaltas, nesuteptas, nepaliestas. Mūsasis Aš yra tarsi tvirtovė, kurioje mes laikomės, puolami visuotinio pakrikimo. Bet štai pasitaiko situacijų, kuriose mes pasišlykštime ir šiuo Aš. Mes pasidarome šlykštūs patys. Ne mūsų kūnas darosi šlykštus, ne jo sąranga, ne mūsų polinkiai ar pomėgiai, bet mes patys. Pati mūsų būtis yra mums šlykšti. Pats giliausias mūsų Aš virsta mums prikliu. Ar tai nėra ženklas, kad mes ištiesėme ranką ir į aną atramą bei prie-bėgą? Ar tai nėra ženklas, kad mes sunaikinome ir aną nekaltą pradą mumyse, atidarydami paskutines duris visuotiniam susitepimui? Pasišlykštėjimas mumis pačiais atsiranda tik tada, kai mes patys savąjį Aš apgadiname ir apardome; kai sava valia įsijungiame į aną visuotinį susitepimą; kai laisvai prisiimame gamtos ydingą likimą; žodžiu, kai išduodame patys save. Tokiu atveju žlunga anasai nekaltas atramos taškas, iš kurio mes spyrėmės prieš visuotinį apgadinimą. Mums nebelieka nieko, kas dar būtų nesutepta. Mes pasidarome tarsi bevairė valtis ant įsisiūbavusios visuotinio pakrikimo jutos. Bet šis veiksmas, šis išėjimas iš giliausios mūsų tvirtovės jau yra mūsų pačių laisvas darbas. Jis mums ateina ne iš šalies, bet kyla iš mūsų pačių. Jis yra giliausias mūsojo Aš apsisprendimas. Todėl mes šituo savuoju Aš ir pasišlykštime, kad jis pats save išduoda į visuotinio sugedimo rankas ir įsijungia į susitepusiųjų eiles. Mes pakartojame Raskolnikovo žodžius: "ir kokiai nešvarai yra tikusi mano širdis" ir sykiu su juo bjaurimės sava būtimi, iš kurios ši nešvara laisvai išauga. Tačiau nesunku pastebėti, kad į visuotinį susitepimą įsijungęs Aš yra ne kas kita, kaip nusikaltęs Aš.
Veiksmas, kuriuo mes išduodame patys save, yra kaltė. Jis yra nuodėmė. Jis yra laisvas pasukimas nebūties linkui. Todėl pasišlykštėjimas mumis pačiais atskleidžia mūsų kaltę. Mes šlykštimės savimi todėl, kad esame nuodėmingi, nusikaltę, laisvai paneigę pirmykštį savo grynumą. Pasišlykštėjimas yra nusikaltusios būties ženklas. Ir čia kaip tik glūdi šios nuotaikos giliausia prasmė bei dorinė jos vertė. Šlykštumo jausmas atskleidžia mums, kad jo objektas yra ištiktas ne paprastos nelaimės, bet paliestas gilios kaltės ir todėl vertas ne užuojautos, bet pasibjaurėjimo. Šlykščiai būti giliausia prasme reiškia nuodėmingai būti. Žmogus, kuriam būti yra šlykštu, yra nusikaltęs žmogus. Jis slepia savyje didelę nuodėmę, ir ši nuodėminga jo būtis prasiveržia pasišlykštėjimo nuotaika. Pasišlykštėjimas yra kaltės ženklas.
Šioje vietoje mes galime suprasti ne tik Raskolnikovą, kuris neturėjo kur dėtis dėl jį apėmusio šlykštumo, bet ir aną gilų pasišlykštėjimą, kuris yra atsiradęs moderninio žmogaus dvasioje ir kurį yra mėginęs išreikšti Jean Paul Sartre savo romane "La nausėe". Jau p t3 šio veikalo pavadinimas rodo, kad pasišlykštėjimas čia norima atvaizduoti pačia giliausia savo esme, prasiveržiančia net kūninio priklu-mo pavidalu. Antanas Roąuetin, šio veikalo didvyris, slankioja gatvėmis, apsėstas egzistencinės negalios, slankioja be jokio tikslo, norėdamas tiktai patirti grynąją egzistenciją arba anuos "tobulus akimirksnius", tokios didelės reikšmės turinčius ir egzistencinėje filosofijoje ir dabartinio žmogaus pergyvenimuose. Tačiau juo labiau Roąuetin šių akimirksnių jieško, juo priklesni jie jam darosi. Viskas jam pradeda kvėpuoti šlykštumu. Paėmęs į rankas pajūrio akmeniuką, Roąuetin pajunta "lyg ir sacharini-nį pasibjaurėjimą". Ilgą laiką jis mėgina gintis nuo šlykštumo kavinėmis. Jos buvo jam "vienintelė apsauga". Tačiau vieną dieną pasišlykštėjimas jį pagauna ir čia. Sartre prasmingai pastebi, kad tą dieną Roąuetin kavinėn buvo užsukęs "eiti į lovą su šeimininke". Bet šį kartą šeimininkės nebuvo namie. Tarnaitė nuvilko jo apsiaustą ir paklausė, ką užsisakysiąs. Tadi jį pagavo šlykštumas ir daugiau nebepaleido. Roąuetin jį juto visur: ant sienų, ant savo drabužių, kavinėse, gatvėse, daiktuose. Net mąstydamas apie žmones, kad juos reiktų mylėti ir k"d jie "yra verti nuostabos", jis pajuto, kad jam "noris vemti". Tai nebuvo pasišlykštėjimas tik atskirais daiktais. Tai buvo pasišlykštėjimas pačiu savo buvimu. Šlykštumo jausmas parodė Roąuetin, kad egzistuoja ir jis pats ir aplinkui jį esantis pasaulis. "Aš norėjau sviesti akmenį, — sako jis, — pažiūrėjau į jį, ir tai prasidėjo: aš pajutau, kad jis egzistavo. Tuomet prasidėjo
ALBERTAS VESČIŪNAS DVI FIGŪROS (Aliejus, 1958)
pasišlykštėjimas įvairiausiais pavidalais". Egzistencija ir šlykštumas pasidarė vienas ir tas pats dalykas. Pasišlykštėjimas virto egzistencijos apraiška. Iš sykio Roąuetin, viso to nesuprato, todėl mėgino, kaip ir Raskolnikovas, šlykštumą nugalėti. Bet netrukus jis suvokė, kad "pasišlykštėjimas manęs nepaliko, ir aš netikiu, kad jis greitai mane paliktų; bet aš negaliu ilgiau jo pakęsti; jis nėra jokia liga ir jokia keistybė; jis yra — aš pats". Pati žmogiškoji būtis, pats žmogiškasis Aš pasidarė jam šlykštus. Todėl nors sykį Roquetin ir tarėsi pajutęs galios apvaldyti šitą šlykštumą, tačiau sėdėdamas sode, jis pite-ika į tikrą egzistencinį slogutį, nes juodžiausios nihilizmo mintis šauna jam į galvą: "Kiekvienas egzistuojantis gema be pagrindo, gyvena iš silpnumo ir miršta ištiktas viršinių veiksnių". Kitaip sakant, ir žmogaus gimimas, ir jo gyvenimas, ir galop jo mirtis yra beprasmiai ir betiksliai. Visi jie yra kilę iš kažkokios negalios, iš kažkokios nesąmonės. Jie prasideda nebūtimi ir baigiasi nebūtimi. Nebūtis, tarsi "lipnus mėšlas", atsistoja prieš Roąuetin dvasios akis, ir jis net pasipurto, norėdamas "šiuo lipniu mėšlu nusikratyti". Tačiau šis laiko jį atkakliai, ir Roąuetin pradeda dusli "šio nepaprasto apmaudo dugne". Pasišlykštėjimas virsta "įprasta jo būsena." Nenuostabu todėl iei Roąuetin visai savaime pradeda mąstyti apie savižudybę, kad sunaikintų bent vieną nereikalingą egzistenciją.
Roquetin asmeniu Sartre išreiškia tą patį, ką ir Dostojevskis Raskolnikovu, būtent: žmogaus gelmėse glūdinčią nuodėmę, apsireiškiančią pasišlykštėjimo nuotaika. Roąuetin yra nusidėjėlis, kaip ir Raskolnikovas. Tiesa, Sartre, būdamas nuoseklus ateistas, savo didvyrio žygių nelaiko nuodėme. Tačiau ateizmas anaiptol nėra nuodėmės išnaikinimas, bet tik jos pridengimas. Ateistinis žmogus savo darbais taip lygiai nusikalsta ir taip lygiai savo būtį sutepa, kaip ir kiekvienas kitas. Todėl pasišlykštėjimas yra ir jo dalia. Roąuetin kaip tik ir yra šitokio nusikaltusio ir todėl visu kuo pasišlykš-tinčio ateisto simbolis. Dar daugiau, jis yra simbolis visos ateistinės gyvenimo linkmės, sukurtos pastaraisiais amžiais ir apimančios vis didesnius žmogiškojo buvimo plotus. Jau senokai yra pastebėta, kad naujosios istorijos kelias buvo kelias atgal nuo Absoliutinės Būties, kelias žmogaus į patį save ir į pasaulį. Garsūs yra J. Burckhardto žodžiai, kuriais jis apibūdino skirtumą tarp viduramžių ir renesanso žmogaus, sakydamas, kad viduramžių žmogus jautėsi tik kaip narys: cecho, korporacijos, luomo, krašto ar galop visuotinės Bažnyčios; tuo tarpu renesansas atrado žmogų, kuris panorėjo būti sau ir savyje. Tačiau N. Berdiajevas, atsiliepdamas į šį Burckhardto teigimą, teisingai klausia: "Ką reiškia šis žmogaus atradimas?" Ir čia pat atsako: "Renesanso tarpsnis iš naujo atskleidė gamtinį žmogų".10 Vidur amžių žmogus krikščionybės įtakoje stengėsi tapti dvasiniu žmogumi, anuo naujuoju Adomu, kurį Kristus pagrindo savo mirtimi ir prisikėlimu. Jis mėgino būti kuo arčiausiai prie Dievo. Jis mėgino Dievą reikšti visa savo būtimi. Tiesa, čia jis nesykį klupo ir klydo. Viduramžiai nėra mažiau nuodėmingi, kaip kuri kita istorinė epocha. Tačiau pats jų kelias, pati gyvenimo linkmė ėjo Absoliutinės Būties linkui. Todėl paskui kiekvieną suklupimą sekė pastangos prisikelti ir atgailoti. Niekas taip giliai nesuprato atgailos prasmės ir niekas taip plačiai jos tikrovėje netaikė, kaip viduramžiai. Tuo tarpu renesansas savo žingsnius pasuko atgal. Tai buvo žymiai gilesnis dalykas, negu tik noras j ieškoti naujų formų žmogiškajai kūrybai, kaip tai mėgina aiškinti kai kurie istorijos filosofai. Renesansas buvo gyvenimo pasisukimas į prieškristinį, neatpirktąjį žmogiškąjį principą. Tai buvo senojo Adomo prisikėlimas. Tai buvo puolusios būties pateisinimas ir pripažinimas. Renesansas pamėgino peršokti Kalvarijos kryžių ir atsidurti prie senojo rojaus vartų. Tik prie vartų, nes į rojų įžengti ir jam buvo užginta, kaip ir kiekvienam kitam istoriniam tarpsniui. Bet juk prie šitų vartų jau buvo apsireiškęs pavydas, neapykanta, klasta, melas, galop žmogžudystė, bendruomenės suardymas, daugpatystė, kerštas — vadinasi, visos tos nuodėmės, kurios vėliau, tarsi raudonos gairės, nužymėjo istorinį žmonijos kelią. Renesansas prisiėmė šį rojaus pavartės likimą ir jį padarė savu, už jį nesimelsdamas ir neatgailodamas. Renesansas pažino nuodėmę, bet jis nebepažino atgailos. Jis jautėsi grįžęs atgal į jam atrodančią nekaltą gamtą. Jis jautėsi prikėlęs savyje senąjį gamtinį žmogų, ir todėl džiaugėsi bei didžiavosi šiuo atgimimu. Pats jo vardas jau slepia aną didelį džiaugsmą. "Naujosios istorijos žmogus pergyveno medaus mėnesį".'1 Šie Berdiajevo žodžiai prasmingai apibūdina visą renesanso nuotaiką. Tai buvo medaus mėnesio nuotaika, kada atpalaiduota aistra eina ligi galo ir ten randa jos belaukiantį šlykštumą. Sartre romano didvyris Roąuetin ir yra šis naujasis, atgimusis žmoguSj medaus mėnesiui pasibaigus. Ar tad nuostabu, kad jis įkūnija savyje naujojo žmogaus nuotaiką, kurios centre stovi pasišlykštėjimas pačia žmogiškąja egzistencija, žygiavusia ilgus amžius keliu atgal ir todėl atsidūrusią prie nebūties slenksčio. Roąuetin yra paskutinis renesan-sininkas; paskutinis, nes mintis nusižudyti jam anaiptol nėra atsitiktinė. Pasišlykštėjimas žmogiškąja būtimi neišvengiamai veda į jos sunaikinimą. Nusižudo ne tik savimi pasišlykštėję asmens; nusižudo ir savimi pasišlykštėję amžiai. Gilus pasišlykštėjimas, kuris glūdi naujojo žmogaus širdyje ir kurį Sartre įdėjo į Roąuetin asmenį, apreiškia gilią šio amžiaus kaltę, atskleidžia suteptą jo būtį ir tuo būdu savaime stumia jį į galutinį susinaikinimą. Nusikaltėlio kelias yra kelias į mirtį. Jeigu jis nemirs kaip nusikaltėlis per atgailą, jis neišvengiamai mirs kaip žmogus per savižudybę. Argi Raskolnikovas negalvojo šokti nuo tilto į Nevą ir viską baigti? Argi Svidrigailovas nepaleido sau kulkos į smilkinį? Pasišlykštėjimas yra kaltę nešančios būties ženklas. Ir po šia našta sukrinta žmogiškasis pradas, jeigu jis laiku jos nenumeta, pasiryžęs grįžti atgal į paliktus savo Tėvo namus. Roąuetin, kaip naujojo, ligi galo išsivysčiusio žmogaus simbolis, atskleidžia mums šiurpias tolimesnio gyvenimo perspektyvas. Mes stovime prie kolektyvinės savižudybės vartų, nes kolektyvinės atgailos ženklų nematyti.
Antroji nuotaika, kuri paženklina visą nusidėjėlio kelią, yra neapykanta. Jeigu pasišlykštėjimas išplinta į visus daiktus ir apima visą aplinką, neturėdamas kurio nors vieno objekto, tai neapykanta jau darosi žymiai siauresnė, nes susitelkia aplinkui žmones, pirmoje eilėje apie pačius artimiausius. Juo žmogus nusidėjėliui stovėjo arčiau, juo greičiau ir labiau jis pradedamas nekęsti. Juo labiau jis buvo mylimas, juo labiau dabar darosi nekenčiamas. Ši neapykantos dialektika sudaro vieną iš esminių jos bruožų ir sykiu atskleidžia gilų jos ryšį su nuodėme.
Jau esame minėję, kad Raskolnikovo motinos bei sesers sunki padėtis jį paskatino napoleonišką savo mintį greičiau įvykdyti, negu tai jis būtų drįsęs kitokiu atveju. Motinos laiškas, kuriame ji dėsto Dūnios pasiryžimą ištekėti už Lužino, buvo psichologinis akstinas griebtis žmogžudystės. Ir Raskolnikovas tai darė savųjų meilės vedamas. Jis giliai mylėjo savo motiną bei seserį. Jis jautė jų vargą ir jų negalią išsipainioti iš Lužino pinklių. Todėl nutarė veikti. Jo darbas turėjo paliudyti jo meilę savie£įems. Tačiau virtęs nusikaltėliu, Raskolnikovas pastebėjo, kad ši, anksčiau tokia skaidri meilė, toks jautrus ir švelnus prisirišimas dabar išnyko, užleisdamas vietą giliai neapykantai. Gulėdamas lovoje ir kalbėdamasis pats su savimi apie savo nuodėmės nepasisekimą, jis kaip tik šią neapykantą pajuto. "Motina, sesuo!— kalbėjo jis pats sau, — kaip aš jus mylėjau! Kodėl aš jūsų nekenčiu? Taip, aš nekenčiu jūsų. Aš tiesiog fiziškai jūsų nekenčiu. Aš negaliu jūsų pakęsti prie mano šalies." Kirvio smūgis sutriuškino senąją Raskolnikovo meilę. Mėgindamas nuodėmingu darbu įrodyti savo meilę, jis iš tikro ją visiškai pražudė. Motina ir sesuo, tos dvi artimiausios ir gryniausia meile mylimos moterys, pirmos turi iškęsti nusidėjusio sūnaus ir brolio neapykantą. Ir jis jų nekentė ne dėl kurio nors jų darbo, ne dėl kurio nors jų elgesio, bet be jokios regimos priežasties, be jokio viršinio pagrindo. Pats jų buvimas šalia jo kėlė jame neapykantą, siekiančią net kūninio apčiuopiamumo. — Ir taip buvo ne tik su motina bei seserimi. Raskolnikovo neapykanta išplito, apimdama kiekvieną žmogų, su kuriuo tik jam teko susidurti. Nevieną sykį jo draugai, pastebėję, kad jis nepaprastai keistai elgiasi, alpsta, karščiuoja, ir visa tai priskirdami jo ligai, buvo atėję jo aplankyti. Ir kiekvieną kartą Raskolnikovas juos arba išvarydavo arba iškoliodavo, išvadindamas juos jo kankintojais ir prašydamas jį palikti vieną. Net Soniai jis pajuto neapykantos, kai nuėjo pas ją išpažinti savo kaltės. "Keistos neapykantos jausmas Soniai pervėrė jo širdį", — pasakoja Dostojevskis. Ir šis jausmas vos neužčiaupė Raskolnikovo lūpų. Tik susitikęs Sonios žvilgį ir pamatęs jos akyse didelę meilę, jis savo neapykantą nugalėjo ir viską šiai mylinčiai mergaitei išpažino. Kaip motinai bei seseriai, taip ir visiems kitiems žmonėms neapykanta prasiverždavo staiga. Raskolnikovas nekentė ne kurio nors atskiro žmogaus, bet pačios žmogiškosios būties. Jam buvo nepakenčiama susidurti su kitu ir bent valandėlę pabūti drauge.
Ir čia kaip glūdi neapykantos šiurpas. Liepdamas mylėti savo artimą kaip patį save, Kristus atsirėmė ne į paprastą kasdieninį reikalą žmonėms sugyventi tarp savęs, bet į giliausią žmogiškąją prigimtį, kurioje glūdi vienas ir tas pats dieviškasis paveikslas. Artimo meilė yra žmogaus broliškumo išraiška. Tačiau šitas broliškumas yra žymiai gilesnis, negu tik bendra mūsų kilmė,negu tik bendras likimas šioje žemėje ar bendras tikslas anapus. Mes esame broliai pačia giliausia ontologine prasme. Mūsų broliškumas yra ne kas kita, kaip turėjimas bendro dieviškojo pagrindo, kuriame mes visi laikomės. Mes esame tarp savęs broliai todėl, kad "esame Jo giminės", kaip mus yra pavadinęs šv. Povilas savo kalboje graikų areopage (ApD. 17,28). O būdami Dievo giminės" (17, 29), mes pasidarome giminės ir tarp savęs. Nešiodami savyje tą patį dieviškumą mes daromės jo sujungti į vieną šeimą ne tik moraline ar socialine, bet ir ontologine prasme. Dieviškumas yra mūsų būties jungtis. Todėl artimo meilė nėra tik praktinis reikalas, tik dorinis įsakymas, tik socialinės gerovės sąlyga. Artimo meilė yra giliausios žmogiškosios būties išraiška: būties, kuri Dievu yra sujungta ne-dalinamon vienybėn ir kurioje mes kiekvienas esame tik dalyvis, tik jos nešėjas ir saugotojas. Artimo meilė yra žmogiškosios būties apsprendi-mas. Mylėti savo artimą reiškia teigti žmogiškosios būties vienybę ir sykiu savo dalyvavimą joje. Mylėti artimą reiškia stengtis laikytis aname bendrajame dieviškajame pagrinde. Todėl Kristus visiškai nuosekliai melagiu vadina tą, kuris sakytųsi mylįs Dievą, o nekęstų savo artimo, nes juk tas pats Dievas glūdi ir mūsų artime ir mumyse. Kaip tad galėtų įvykti, kad mes mylėtume Dievą, kuris yra mumyse, o nekęstume to paties Dievo, kuris yra mūsų artime? Tai būtų aiški veidmainystė, nes tokiu atveju mes nemylėtume nei Dievo nei artimo. Artimo meilė yra tikrovinė Dievo meilės apraiška. Kam šios apraiškos stinga, tame nėra ko apreikšti.
Artimo meilės šviesoje neapykanta kaip tik atskleidžia savo gelmes. Neapykanta nėra tik paprasta artimo meilės stoka. Neapykanta yra veiksminė artimo meilės priešginybė. Jos apimtas žmogus nėra kitam žmogui tik paprastai abejingas bei šaltas. Priešingai, savo veiksmingu anojo būties neigimu jis stumia jį nuo savęs ir yra pasiryžęs jį net sunaikinti. Neapykantoje vyksta ne tik paprastas Kristaus įsakymo nevykdymas, bet ir ontologinis jo paneigimas, paneigiant sykiu ir aną pagrindą, iš kurio šis įsakymas yra kilęs. Artimo neapykanta yra dieviškojo paveikslo paneigimas žmogiškojoje būtyje. Žmogus, kuris nekenčia kito žmogaus, atsisako dalyvauti dieviškojo pagrindo bendrume, išsijungia iš žmogiškosios būties bendruomenės, sukurtos ir laikomos dieviškumo mumyse, ir tuo pačiu paneigia mumyse glūdintį
ALBERTAS VESČIŪNAS KOMPOZICIJA (Aliejus, 1958)
Viešpaties panašumą. Tačiau šis paneigimas ateina labai nuosekliai. Nuodėmės kelias iš tikro yra kelias į neapykantą. Nusigrįžęs nuo Absoliutinės Būties, nusidėjėlis savaime nusigrįžta ir nuo šios Būties glūdėjimo žmoguje. Nuodėmė nėra tik paneigimas Dievo, kuris yra anapus mūsų. Ji yra ir paneigimas Dievo, kuris yra mumyse. Nusidėjėlis mėgina statyti savą pasaulį ne tik šalia savęs, bet ir savyje. Todėl kelias į Absoliutinę Būtį jo yra paliekamas visur: ir pasaulyje ir savyje. Nuodėmingu savo darbu jis užmuša Dievo pėdsakus visoje kūrinyje. Tada jam gema pasišlykštėjimas, nes pasaulis be Dievo iš tikro yra šlykštus. Bet tuo pačiu darbu jis užmuša Dievo pergyvenimą ir pats savyje. Tada jam gema neapykanta, nes žmogus be Dievo paveikslo iš tikro yra vertas nekęsti. Tačiau kadangi Dievas mumyse yra mūsų ryšys su kitais, tai nusidėjėlis sutrauko šį ryšį, nutolsta nuo savo artimo ir negali jo pakęsti šalia savęs. Artimas jam pasidaro nebe brolis, nebe giminė, turįs tą patį dieviškąjį pagrindą, bet visiškai svetimas, visiškai nepažįstamas, nes stovįs ant visai kitokios būties plotmės, negu nusidėjėlis. Susidūręs tad su kitu žmogumi, nusidėjėlis tuojau įsitraukia į save, užsidaro į savo kiautą, virsta tąja Leibnizo monada, neturinčia jokio lango į tai, kas yra šalia jos. Nešiodamas Viešpaties paveikslą ir jį pergyvendamas ne tik savyje, bet ir kituose, žmogus nuolatos kalba kitam ir klausosi šio kitoj o kalbos: toks žmogus būna dialogiškai. Pats buvimas drauge yra nuolatinis dviejų būtybių dialogas. Bet šį paveikslą paneigęs, iš dieviškojo bendro pagrindo išsijungęs, žmogus pasidaro nebylus. Jis į kitą neprakalba ir kito kalbos neišgirsta. Jo būtis virsta monologine. Toks žmogus kalba tik savyje ir sau. Čia mums darosi aišku, kodėl Raskolnikovas vedė didelius bei ilgus pokalbius pats su savimi, bet nepratardavo nė žodžio į atėjusius jo aplankyti ir jo paguosti savo draugus. O jeigu ir pratardavo, tai jo žodis būdavo tik atstūmimas. Nusidėjėlio būtyje žodis nebetenka jungiamosios galios. Susitepusi būtis trokšta tylos. Nekaltoje būtyje žodis yra vidaus gyvenimo perteikėjas ir buvimo drauge palaikytojas. Nusidėjusioje būtyje žodis virsta kalaviju, kuris kerta ir skiria. Jis vidaus ne tik neatveria, bet atstumiamiuoju savo pobūdžiu jį dar labiau užsklendžia. "Šalin nuo manęs! Aš noriu būti vienas!" — šie Raskolnikovo žodžiai, kuriais jis pavaro savo draugus, yra būdingi kiekvienam nusidėjėliui. Tai nuodėmingos būties žodžiai. Tai žodžiai, kurie nuodėmingą būtį atskiria nuo kitų. Tai belangės monados žodžiai.
Ką tad apreiškia neapykantos nuotaika? Ne ką kitą kaip šią užsisklendusią monologinę būtį. Artimo meilės virtimas artimo neapykanta rodo, kad žmoguje yra įvykęs kažkoks labai gilus lūžis; kad jis yra paneigęs dieviškąjį ryšį su kitais, kad jis yra atsisakęs būti dalyviu aname bendrajame pagrinde, kurį sudaro Dievas mumyse; kad jis yra netekęs vidinio žodžio artimui, būties dialogą paversdamas būties monologu. Nusidėjėlis nekenčia artimo todėl, kad jis yra palikęs vienas su savimi. Neapykanta yra nuodėmingos vienatvės apraiška. Kiekvienas susidūrimas su kitais kviečia žmogų atverti save ir būti drauge. Nekaltasis šį kvietimą priima ir atsako meile, savo būtį atskleisdamas ir kitą jon įsileisdamas. Nusidėjėlis atsako į jį neapykanta, dar stipriau save uždarydamas ir kitą nuo savęs pavarydamas. Neapykanta tad yra nusidėjėlio atsakymas į būties šauksmą būti drauge. Tai atsakymas veiksingas, tačiau griežtai neigiamas. Neapykanta yra gilaus vienišumo aktas; vienišumo, kilusio iš apsisprendimo eiti keliu atgal, nusigrįžtant nuo visų ir nuo visko, kas tik yra susiję su Absoliutine Būtimi. Ir kai šitas vienišumas keno nors yra sudrumsčiamas, nusidėjėlis atsako neapykanta, vadinasi, paneigimu, atstūmimu ir net sunaikinimu. Jis nori pasilikti vienas, ir neapykantos jausmas jam tarnauja tarsi tvirtovė šiai vienatvei ginti.
Čia mes grįžtame jau prie ankstesnės minties, kad nuodėmė suardo buvimą drauge ir sukelia žmoguje vienatvės ilgesį. Neapykanta yra paneigto buvimo drauge ženklas. Todėl jos ryšys su nuodėme darosi esminis. Kur tik esama nuodėmės, ten esama ir neapykantos, ir kur tik esama neapykantos, ten esama ir nuodėmės, net jeigu jos iš viršais ir nebūtų matyti. Nusidėjėlis iš esmės turi nekęsti žmogaus, nes jis nekenčia Dievo, kurio paveikslas žmoguje spindi ir jį laiko. Todėl kiekvienas Dievo priešas yra sykiu ir giliausias žmogaus priešas. Kiekvie-va kova su Dievu vyksta tikrumoje per kovą su žmogumi ir per jo, kaip asmenybės, sunaikinimą. Šiuo tad atžvilgiu niekados nėra nuodėmės tiktai Dievui. Nusidėjęs Dievui, žmogus pradeda nekęsti savo artimo ir tuo pačiu nusideda ir žmogui. Dar daugiau, jis nusideda pačiai žmogiškajai būčiai, nes savo neapykanta paneigia jos bendrumą. Drauge būti, kaip sakėme, yra žmogaus apsprendimas. Tačiau nusidėjėlis pamėgina pasipriešinti šitam apsprendi-mui ir stengiasi jį sunaikinti. Negalėdamas jo paneigti ontologiškai, jis nori nustumti nuo savęs bent atskirus žmones, reikšdamas jiems gilią neapykantą ir šiuo jausmu atsiskirdamas nuo visų kitų žmogiškųjų būtybių. Nuodėmė yra neapykantos šaltinis. Ji neapykantą pagimdo ir ją išmaitina. Nėra mylinčio nusidėjėlio ir negali būti. Šv. Teresė Avilietė velnią yra apibrėžusi trumpais, bet nepaprastai prasmingais žodžiais: "Jis nemyli". Būdamas nusidėjėlis iš esmės, velnias nemyli pačia giliausia šio žodžio prasme. Jis iš tikro yra nemylinti būtybė. Ir šiame meilės paneigime kaip tik glūdi pagrindinis jo bruožas. Tačiau šv. Teresės žodžiai tinka ir kiekvienam kitam nusidėjėliui, nes nuodėmės esmė visur yra ta pati. Jeigu kuris nors žygis yra nuodėmė, jis nešasi tą pačią esmę, vis-tiek ar jis būtų įvykdytas žmogaus ar velnio. O šioje esmėje kaip tik ir glūdi meilės paneigimas. Nusidėjėlis nemyli. Jis nemyli Dievo ir todėl nemyli žmogaus. Jis nekenčia Dievo ir todėl nekenčia žmogaus. Jis kovoja su Dievu ir todėl naikina žmogų, kaip apčiupiamiausią Dievo apraišką pasaulyje. Raskolnikovo noras peržengti į napoleonų sritis žmogžudišku veiksmu įgyja šiuo atžvilgiu visai naujos prasmės. Tai buvo meilės paneigimo ženklas. Tai neapykantos mostas, kilęs iš nemylinčios būtybės gelmių, nes nemylinti būtybė visados ir visur yra naikinimo pradas. Kūrybos pradas yra tiktai meilė. Paneigusi meilę, kiekviena būtybė virsta naikinamąją jėga. Štai kodėl nuodėmė niekados nieko nestato. Ir štai kodėl Raskolnikovas, suardydamas žmogaus gyvybę, tikėjosi pateksiąs į augštesnio žmogaus buvimą. Neapykanta yra nemylinčios būtybės nuotaika ir tuo pačiu ardomosios galios apraiška. Todėl neapkenčiąs žmogus stovi nuo Dievo kuo toliausiai, nes šiuo savo jausmu jis yra paneigęs savyje Dievo Kūrėjo paveikslą ir prisiėmęs ano pirmykščio ardytojo bei griovėjo panašumą.
Trečiąją nuotaiką, kuri prasiveržia nusidėjėlio būsenoje ir kuri jį lydi visuose jo veiksmuose, galėtume pavadinti sudužimu. Tai yra nepaprastai platus jausmas, gal net ištisas jausmų ryšulys, tačiau atremtas į vieną pagrindinį pergyvenimą, kad žmogus nukrito, atsidaužė į kažkokią sieną, išeikvojo savo jėgas ir kad jam dabar nebėra kur toliau eiti. Tai yra praradimas gairių buvimo kelyje. Nusigriebęs minties tapti augštesniu žmogumi, Raskolnikovas žiūrėjo į ją, kaip į savo tikslą, ir pamažu į jį kopė. Tačiau kirvio smūgis senutei į galvą, užuot buvęs paskutinis žingsnis į šį tikslą, virto paslydimu ir nukritimu. Siektasis tikslas dingo. Napoleoniška mintis pasirodė verta tik patyčios. Raskolnikovas nukrito ir sudužo. "Augštesnis žmogus", taip aistringai siektas, pasiliko toks pat drebantis padaras, koks buvo ir anksčiau. Šią sudužimo nuotaiką gražiai apibūdina Raskolnikovo tardytojas Porfyrijus, sakydamas: "Pasiryžta ir tarsi nuo kalno nusirista arba nuo bažnyčios bokšto nupulta. Svetimomis kojomis eita daryti nusikaltimo". Šie pastarieji Porfyrijaus žodžiai yra ypatingai prasmingi. Sudužimo jausmas atskleidžia kad nuodėmė žmogui iš tikro yra nesavas dalykas. Ją padaręs, žmogus paregi, kad jis ne tik nepasiekė to, ko buvo norėjęs, bet kad nuodėme jis kaip tik sunaikino bet kokią savo viltį aną tikslą pasiekti. Nuodėmingas žygis pasisiūlo žmogui kaip vadovas kelyje į jo pasirinktą tikslą. Tačiau šitą žygį įvykdęs, žmogus pamato, kad jis nuėjo visai priešingu keliu; kad anasai vadovas buvo tik jo klaidintojas; kad nuodėmingas darbas buvo visiškas šuolis į nesavą sritį. Po nuodėmės žmogus iš tikro pasijunta žengęs nesavomis kojomis, todėl ant jų neišsilaiko ir sukrinta. Nuodėmė nubloškia žmogų į jo buvimo dugną. Tada prasideda sudužėlio gyvenimas, lydimas ištisos eilės smulkesnių, bet nė kiek nemažiau prasmingų nuotaikų bei pergyvenimų.
Pirmoje eilėje čia išeina aikštėn blaškymasis. Užmušęs senę, Raskolnikovas pradėjo blaškytis ir savo viduje ir viršiniuose savo elgesiuose. Savo viduje jis negalėjo susitelkti, negalėjo suimti savęs į rankas, negalėjo blaiviai mąstyti bei spręsti. Savo viršiniame gyvenime jis elgėsi tarsi būtų pamišęs: klaidžiojo gatvėmis be jokio tikslo, stoviniavo prie žmonių, nakvojo saloje po krūmais, ėjo pas draugus ir vėl grįžo atgal, išvarė savo motiną bei seserį ir savo pažįstamus, paskui pats tuoj šoko iš lovos ir bėgo laukan. Nuodėmė tarsi galingas variklis jį stumdė iš vietos į vietą, tačiau be jokios aiškesnės prasmės. Paviršium žiūrint, Raskolnikovas iš tikro atrodė ligonis: jis karščiavo ir alpo. Bet iš tikro tai nebuvo liga. Tai buvo jo žmogiškojo sudužimo apraiška. Raskolnikovas norėjo būti kitoks: jis norėjo būti žmogus, ne utėlė. Ir kad tai pats sau įrodytų, jis užmušė senę su jos seserimi. Bet, kaip sakėme, kirvio smūgis viską suardė. Raskolnikovas nukrito ir pasijuto sudužęs. Senuoju napoleonišku keliu jis eiti nebegalėjo, nes neturėjo jėgos. Šio kelio beprasmybė jam buvo perdaug aiški, kad jis būtų galėjęs jame ištverti. Bet naujasis kelias jam dar nebuvo atsiskleidęs. Jis dar nebuvo suvokęs tikrosios atsivertimo esmės. Todėl šita tarpinė padėtis, šis pergyvenimas be išeities kaip tik ir vertė Raskolnikovą blaškytis. Bet tai anaiptol nebuvo liga tiesiogine šio žodžio prasme. Tai buvo žmogiškosios būties pastanga pergalėti neprasmę. Nors kai kas, net ir pati Raskolnikovo sesuo Dūnia, ir įtarė, kad jis yra pamišęs, bet Razumichinas vaikiška savo įžvalga atspėjo, jog tai anaiptol nėra pamišimas. "Tu nesi pamišęs, — sakė jis pačiam Raskolnikovui. —Galiu prisiekti, tu tikrai nesi pamišęs." Razumichnas jautė, kad Raskolnikovas nešioja savyje kažkokią paslaptį ir kad kaip tik ši paslaptis jį verčia griebtis kartais tiesiog pamišėliškų veiksmų. Žmogus juk negali susitaikyti su begairiu buvimu. Buvimas be tikslo jį dusina ir slegia. Todėl jis ir pradeda daužytis tarsi sugautas laukinis žvėris, nes visa savo būtimi jis trokšta ištrūkti iš šito jam svetimo narvo. Blaškymasis apreiškia padėties svetimumą ir sykiu žmogaus nesusitaikymą su šia padėtimi. Atsiradęs po nuodėmės, blaškymasis kaip tik parodo, kad nuodėminga būsena žmogiškajai būčiai yra nesava; kad žmogus joje neišsitenka ir su ja nesusitaiko. Nuodėminga būsena iš tikro yra buvimo narvas, į kurį žmogus užsidaro savo paties valia. N/enuostabu, kad blaškymasis yra nuolatinis nuodėmės palydovas. Nusigrįžęs nuo Absoliutinės Būties, nusidėjėlis praranda Didžiąją buvimo Gairę ir tuo pačiu pasijunta išduotas visiems buvimo vėjams ir esti jų nešamas be krypties ir be tikslo.
Nusidėjėlio blaškymasis pasidaro juo didesnis, kad jis, karštai trokšdamas pasilikti vienas, vis dėlto negali šios vienatvės pasiekti ne tik dėl to, kad jaučia savyje, kaip buvo sakyta, žmonių bei daiktų troškulį, bet ir dėl to, kad jis negali nusikratyti kažkuo, kas glūdi jo viduje ir kas su juo eina visur kartu. Dostojevskis pasakoja, kaip Raskolnikovas, išėjęs iš pamaldų už suvažinėtą Marmeladovą, pasijuto esąs nepaprastai prislėgtas. "Jeigu jam būtų buvę galima šią akimirką kur nueiti ir vienam pasilikti, kad ir visą gyvenimą, jis būtų jautęsis laimingas. Bet pastaruoju metu, nors beveik nuolatos jis būdavo vienas, negalėjo jaustis esąs vienas... Kažkoks sąžinės graužimas pradėjo jį staiga kankinti". Sudužusi žmogiškoji būtis pradėjo atsitiesti ir "reikalavo neatidėliojamo sprendimo". Tačiau paskelbti šį sprendimą reiškė grįžti atgal. O tai nebuvo lengva. Būtis ir nebūtis yra didžiulės jėgos, kurių kiekviena žmogų traukia ir pritraukusios jį stipriai laiko. Ryžtis nuodėmingam žygiui ir jį įvykdyti yra sunku. Tai rodo didelė Raskolnikovo kova su pačiu savimi. Absoliutinės Būties trauka yra tokia stipri, kad reikia gerai įtempti valią, norint nuo jos nusigrįžti. Tačiau padarytą nuodėmingą darbą paneigti yra dar sunkiau. Nebūties trauka taip pat yra didelė, ir jai nugalėti reikia nemažesnių valios pastangų. Todėl nors Raskolnikovas ir suvokė napoleoniškos savo minties sudužimą, nors jis, pasityčiodamas iš savęs, ir įsakė pats sau: "Nusilenk, drebantis padare, ir nieko nenorėk!", tačiau šį nusilenkimą įvykdyti jis dar nedrįso ir todėl mėgino nuo jo pabėgti. Jis mėgino pabėgti nuo atbudusios savos būties. Bet ji ėjo su juo visur: į užmiestį, į mišką, į smukles. Ir "juo nuošalesnė buvo vieta, juo stipriau jis jautė kažkeno tikrą ir neramų buvimą". Juo labiau jis pasiliko vienas, juo garsiau jam bylojo atsitiesusi sąžinė. Raskolnikovas pasidarė suskilęs. Būties ir nebūties kova užvirė jame, ir jis turėjo ją iškęsti ligi pat jos gelmių, nes žmogaus širdis visados yra Dievo ir velnio grumtynių laukas. Štai kodėl Raskolnikovo blaškymasis pasidarė tiesiog pamišėliškas. Štai kodėl jis negalėjo nustigti namie, o namus palikęs klajojo, kur akys vedė.
Tačiau tai nebuvo naujos erdvės j ieškojimas. Nusidėjėliui visur yra neramu ir negera. Nuodėmė nėra erdvinis dalykas, todėl erdvę keičiant, negalima pakeisti nuodėmingos būsenos, nors šis erdvės keitimas yra būdingas kiekvienam nusidėjėliui. Kiekvienas nusidėjėlis mėgina pabėgti iš senųjų vietų ir kurtis, kaip Kainas, toliau nuo savo gimtinės. Tačiau šis erdvės pakeitimas čia nieko tikrovėje nepakeičia. Nusidėjėlio blaškymasis giliausia esme yra ne kas kita, kaip ano neatidėliojamo sprendimo j ieškojimas. Tai jieškojimas naujo nusistatymo, kuris išvestų žmogiškąją būtį iš jos narvo. Pažadindama norą keisti erdvę, žmogaus sąžinė mėgina tuo būdu paskatinti statomąsias jėgas, kad jos pradėtų veikti ir surastų išeitį iš šio visuotinio sudužimo. Be abejo, teigiamu savo pavidalu ši išeitis ateina paprastai vėliau. Tačiau čia yra reikšmingas ir neigiamas jos pavidalas, kuris nusidėjėlyje pasiskardena nuodėmingo žygio prakeikimu. Savo darbo pasmerkimas yra pirmasis sprendimas, kurį padaro nusidėjėlis, atsimušęs į savo buvimo dugną. Raskolnikovas buvo daug ir ilgai mąstęs apie savo perėjimą į napoleonų karalystę. Jam atrodė, kad reikia tik išdrįsti, ir šis naujas augštesnis buvimas jam atsivers savaime. Ir jis išdrįso. Jis išdrįso pakelti kirvį ir juo smogti senutei į galvą. Ir iš tikro, šis smūgis jam atvėrė naują buvimą. Jis pasijuto į jį patekęs, jo apsuptas ir perskverbtas. Tačiau kuo Raskolnikovas atsakė į šį savo naują buvimą? Ar džiaugsmu ir pasitenkinimu? Ar pergalės bei laimėjimo jausmu? Anaiptol! Raskolnikovo atsakymas glūdi šiuose jo žodžiuose: "Tegu jį velniai! Tegu jį velniai tą naują gyvenimą! O Viešpatie, kaip tai kvaila!". Prakeikimas ir pasmerkimas yra Raskolnikovo atsakymas į kirvio smūgiu sukurtą naują gyvenimą. Bet tai yra jau pati sudužimo gelmė. Ją pasiekęs, nusidėjėlis nebeturi kur toliau eiti. Ir čia jam atsidaro galimybė kopti augštyn. Kol nuodėmingas buvimas yra pergyvenamas teigiamai, kol jame atsidūręs žmogus regi kad ir mažytę vilties kibirkštėlę įvykdyti senąją savo svajonę, tol jis šį buvimą teigia, jame pasilieka ir prisikelti negali. Tiktai tada, kai viskas pasirodo kvaila, kai iš nusidėjėlio lūpų savaime prasiveržia prakeiksmo žodžiai savam darbui, tik tada jis gali keltis ir eiti: iš nebūties į būtį, iš buvimo gelmės į jo viršūnę. Šiuo atžvilgiu yra prasmingas K. Jasperso teigimas, kad "savas paskendimas, nors ir patirtas kaip kaltė, yra gilesnė tiesa".12 Kitaip sakant, savos būties sudužimas atveria žmogiškosios būties tiesą. Nors šitas sudužimas ir būtų kaltas, nors jis būtų įvykęs ir savos valios apsisprendimu, vistiek jis savo gelmėse slepia augštesnę tiesą, kuri prasiveržia giliausio atsidaužimo akimirką ir virsta tolimesnio buvimo gaire. Be šitokio sudužimo, be galutinio nepasisekimo tikras atsitiesimas nusidėjėliui yra neįmanomas. Todėl Raskolnikovo šūksnį "tegu jį velniai tą naują gyvenimą!" galime laikyti pirmuoju jo atsivertimo ženklu. Nuodėmingo darbo pasmerkimas yra nauja pradžia.
Ir vis dėlto ši pradžia nuodėmingoje būsenoje yra dviprasmė. Pasmerkdamas savo žygį, nusidėjėlis gali pradėti kopti augštyn ir pergalėti sudužimo jausmą, bet sykiu jis gali šiam jausmui galutinai pasiduoti, leistis jo nešamas, parbloškiamas be vilties prisikelti. Pirmuoju atveju prakeiksmo šūksnis skamba kaip tolimas išganymo aidas, antruoju atveju kaip galutinio nusiminimo balsas. Pirmuoju atveju prakeiksme girdėti atbundanti viltis, antruoju — prasidedanti neviltis. Patyręs savo esminį nepasisekimą, nusidėjėlis gali grįžti atgal, bet taip pat gali numoti į viską ranka, nusiminti, suabejoti ir pasiduoti naikinančiai nuodėmingo buvimo srovei, kuri pamažu, tarsi vanduo akmenį, žmogiškąją būtį sudilina, sugraužia ir pražudo. Jeigu tad iš nusidėjėlio išsprukęs savo darbo prakeiksmas savo esme ir reiškia šio darbo paneigimą bei galimybę atsitiesti, tai tikrovėje jis nesykį virsta tik gilaus nusiminimo ženklu, kuris apreiškia atsiveriančią pražūtį.
Šio žmogiškosios būties dilimo, šio lėto, bet nuolatinio nykimo nuotaikinė apraiška yra niūrumas13. Tai savotiška nuotaika, kelta aikštėn jau senųjų krikščionybės dorovininkų, tačiau giliai pergyventa ir aprašyta tiktai naujaisiais laikais, nes niūrumas šalia pasišlykštėjimo yra labiausiai pastebimas mūsų dienų žmogaus pergyvenimas. Kaip pasišlykštėjimas, taip ir niūrumas yra būdinga nuodėmingos būsenos nuotaika. Nusidėjėlis, atsimušęs į savo dugną, prakeikęs savo darbą ir vis dėlto nepakilęs aug-štyn, esti apimamas savotiško jausmo, kurio esmę sudaro graužiąs liūdesys ir nusiminimas. Raskolnikovas, prisipažinęs Soniai užmušęs senę, klajojo be tikslo ir jautė, kad "pastaruoju metu jį užpuolė savotiškas niūrumas. Jis neturėjo savyje nieko ypatingai aštraus ar deginančio. Bet nuo jo dvelkė kažkas pastovaus, amžino; nesuskaitomi metai sklido nuo šio šalto, žudančio niūrumo... Vakaro valandomis pradėjo jį šis jausmas paprastai dar labiau kankinti". Kitoje vietoje Dostojevskis dar aiškiau vaizduoja šią savotišką Raskolnikovo nuotaiką: "Raskolnikovui prasidėjo ypatingas laikas, tarsi rūkas būtų nusileidęs ant jo ir įvyniojęs jį į sunkią vienatvę ir atsiskyrimą". Vadinasi, kažkoks sustingimas ir šaltumas, kažkokia bloga amžinybė, kažkoks sąmonės aptemimas sudaro tikrovines niūrumo žymes. Pasiblaškęs savyje ir iš viršaus, Raskolnikovas pradėjo kiek aprimti, bet sykiu jausti, kad jis pradeda stingti ir šalti, kad kažkas jį pradeda graužti ir dildinti, kad jis esti apsuptais kažkokio neperskverbiamo žudančio rūko. Nuostabu, kad beveik tais pačiais žodžiais niūrumą aprašo ir mūsų dienų žmogaus stebėtojai. Niūrumas, jų pažiūra, "yra neapsakomo tuštumo, dykumo ir bet kokios būties niekingumo jausmas, pilnas pavargusio nieku ne-sidomėjimo ir viskam abejingumo. Tarsi tylus rūkas, traukdamas viską į buvimo bedugnes, jis sustumia visus daiktus, žmones, o sykiu su jais ir patį Aš į savotišką abejingumą, kuriame viskas paskęsta".14 Tai būties negalios apraiška. Tai ženklas, kad būtis įra ir dyla ir sykiu neturi jėgų šiam dilimui atsispirti. Nusileidžiančio rūko simbolis čia yra ypač būdingas. Niūrumas tarsi ūkana apgaubia žmogaus būtį ir ne-atsispiriamai ją visą perskverbia. Jo paliestas nusidėjėlis atsisako j ieškoti būdų iškopti iš nuodėmingos būsenos. Jis pasilieka nuodėmėje: ją prakeikia, bet pasilieka ir tuo būdu dar labiau jon nugrimsta, nes "pasilikimas nuodėmėje, — gražiu Kierkegaardo pasakymu, — yra nauja nuodėmė".15 Štai kodėl krikščionybės do-rovininkai niūrumą laikė ir tebelaiko viena iš pagrindinių nuodėmių ir jame regi pavojingiausią žmogaus nuotaiką. Niūrumas, pasak šv. Tomo Akviniečio, sukelia nusidėjėlio dvasioje "veiklos nuobodį — taedium operandi". Niūrus žmogus bjaurisi veikimu, ypatingai jeigu jis liečia dvasinius bei dieviškuosius dalykus. Tačiau be šito veikimo joks prisikėlimas nėra galimas. Šiuo atžvilgiu niūrumas ištinka žmogų tarsi būties stabas. Jis sustingdo dvasines jėgas ir nuodėmę išplečia į visą žmogaus buvimą. Ir pasišlykštėjime, ir neapykantoje, ir blaškymesi nusidėjėlis dar turi kažką, kas jame ginasi nuo nuodėmės, kas mėgina sulaužyti jos sukurtą narvinę būseną. Tuo tarpu niūrume šis kažkas dingsta. Niūrumas tarsi kraujas išnešioja nuodėmę po visą būtį ir visą ją užnuodija. Jis yra nuodėmės išplitimo priemonė ir sykiu jo ženklas. Kai nuodėmė išplinta, kai iš vienkartinio veiksmo ji virsta pastovia būsena, tada pasirodo niūrumas, kaip šio pastovumo nuotaikinė apraiška. Todėl kiekvienas neatgailojąs nusidėjėlis yra niūrus. Ir priešingai, kiekvienas niūrumas yra nešiojamos neatgailėtos nuodėmės ženklas. "Paniuręs demonas" — šie Lermontovo žodžiai, kuriais jis pradeda žinomą savo poemą "Demoną", tinka ne tik anam pirmykščiam nusidėjėliui, bet ir kiekvienam kitam. Niūrume nuodėmė įgyja ryškų savo pavidalą ir jo bruožų įspaudžia visai nusikaltusiai būčiai. Nuodėmingai būti reiškia niūriai būti. Tai yra paskutinė nusidėjėlio nuotaika, pati plačiausia, pavojingiausia ir sykiu ryškiausia. Niūrumas yra tikriausia nuodėmės apraiška.
Nuodėminga būsena, kaip matome, išeina aikštėn visa eile nuotaikų, kurios atskleidžia nuodėmės įtaką žmogiškajai būčiai. Visų pirma nusidėjėlis pasišlykšti savo aplinka; pasišlykšti todėl, kad anas visuotinis būties apgadinimas sunkiu aidu atsiliepia jame pačiame; kad jis pats laisvai šį apgadinimą prisiima ir sąmoningai į jį įsijungia. Paskui nusidėjėlis pradeda nekęsti žmonių, nes savo nuodėme jis paneigia dieviškąjį paveikslą mūsų būtyje ir išsijungia iš šio paveikslo laikomos žmogiškosios bendruomenės. Galop jis pasijunta sudužęs, pradeda blaškytis, mėgina pabėgti pats nuo savęs, prakeikia savo žygį, o nepajėgdamas ar nenorėdamas juo nusikratyti per atgailą, jis pasilieka nuodėmėje, paverčia ją nuolatine savo būsena ir todėl esti apimamas gilaus niūrumo, kuris ėda ir dildo jo būtį. Ši nuotaikų eiga aiškiai rodo, kad nusidėjėlio kelias iš tikro yra kelias į nebūtį. Jeigu nuotaikos, kaip sakėme, yra mūsų būsenos ženklai, tai nuodėminga būsena yra buvimas pakeliui į niekį. Jau esame sakę, kad žmogus visados būna pakeliui. Būti pakeliui yra žmogaus apsprendimas, kuris nedingsta nė nuodėmės atveju. Ir nusidėjėlis būna pakeliui. Skirtumas tik tas, kad nekaltasis būna pakeliui į Absoliutinę Būtį, o nusidėjėlis — pakeliui į nebūtį. Nuodėminga būsena yra žygiavimas atgal į aną pradinį tašką, iš kurio žmogus Augščiau-sios Valios žodžiu buvo pašauktas būti. Šis žygiavimas atsiskleidžia visose nusidėjėlio nuotaikose, bet labiausiai jį apreiškia niūrumas, virtęs nuobodžiu žengti Dievo linkme.
---------------
10 Der Sinn der Geschichte, 197 p., Tuebingen 150.
11. Op. cit. 198 p.
12. Philosophie, 765 p. Heidelberg, 1948.
13. Niūrumas čia suprantamas ta pačia prasme, kurią viduramžio dorovininkai taikė acedia nuodėmei ir kurios esmę, pasak šv. Tomo Akviniečio, sudarė liūdesys dėl dvasinio dieviškojo gėrio—tristit:a de bono spirituali divino. MŪJU laikais šią nuotaiką yra aprašę religiškai
R. Guardini (Unterscheidung des Christlichen), filosofiškai S. Kierkegaard (Entweder-Oder), literatūriškai W. Rehm (Experimentum medietatis).
14. Fr. Ruesch: Theologie und Glaube, 1950 m. 1 nr. 25-26 p.
15. Die Krankheit zum Tode, 100 p.
|
|
|
|