Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BERNIUKAS PAS KRISTŲ PRIE EGLAITĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė F. M. DOSTOJEVSKIS   
(Iš "Rašytojo dienoraščio" 1876)

1
Vaikai tai keista padermė. Matai juos žmogus ir sapne, ir svajose. Prieš Kalėdas ir Kūčių vakarą vis sutikdavau kokiame gatvikampy vieną berniuką, ne daugiau kaip kokių septynerių metų amžiaus. Buvo baisus speigas, o jis vilkėjo kaip vasarą, tik kaklą gaubė kažkoks senas skuduras — matyt, visgi kas nors jį "globojo". Berniukas vaikščiojo "su rankele"; tai techninis terminas, vadinas — elgetavo. Šį terminą berniukai patys išgalvojo. Tokių kaip jis yra daugybė, jie painiojasi mums po kojom ir žliumbsėdami, gailiais balseliais traukia įkaltą pamoką, bet šis nežliumbė ir nevaitojo, kalbėjo kažkaip nekaltai, be rutinos ir patikliai žvelgė man į akis — reiškia, buvo šio amato naujokas. Mano paklaustas, pasisakė turįs bedarbę ir ligonę seserį; gal tai ir teisybė, bet vėliau aš sužinojau, kad tokių berniukų nė nesuskaičiuosi: juos net per baisiausius šalčius varo eiti "su rankele", o jei nieko nesurenka, tai būna žiauriai mušami. Surinkęs kiek variokų, berniukas grįžta su raudonom, suledėjusiom rankutėm į kokį nors rūsį, kur girtuokliauja skurdžių kompanija, iš tų, kur "sustreikavę fabrike šeštadienio-sekmadienio sąvartoje, grįžta į darbą ne anksčiau kaip trečiadienio vakarą". Tuose rūsiuose drauge su vyrais girtuokliauja jų alkanos, mušamos žmonos, čia pat spygauja jų alkani kūdikiai. Degtinė, nešvara ir paleistuvystė, bet visų svarbiausia — degtinė. Berniukas su surinktais variokais tuoj pat siunčiamas į smuklę, kad dar parneštų degtinės. Dėl juoko jam irgi kartais supila į burną kokią pusę pusbonkio ir džiūgaudami žvengia, kai jis dusdamas parkrinta lyg apalpęs, o visi aplinkui rėkia:
... ir į burną man biaurastį
be pagailos liejo . . .

Kai tokis paauga, tuoj juo nusikratoma, pasiunčiant dirbti į kokį fabriką, bet visą uždarbį jis ir toliau privalo nešti savo skurdžiams, o šie vėl prageria. Bet dar prieš eidami į fabriką, tie vaikai tampa nusikaltėliais. Bastydamiesi po miestą, jie susipažįsta su tokiom vietelėm rūsiuose, kur galima nepastebimai įsmukti ir pernakvoti. Vienas jų kelias naktis iš eilės nakvojo pas kažkokį kiemsargį kažkokiame krepšy, o tas jo nė nepastebėjo. Vagiliauti įpranta net aštuonmečiai vaikai. Ir taip patiria visko: bado, šalčio, skaudžių kirčių. Viską pakelia, kad tik gautų laisvę; pabėga nuo skarmalių ir pradeda valkiotis savo sąskaita, atseit, "savarankiškai". Toks laukinis sutvėrimas paprasčiausiai nieko nesupranta, nežino, nei kur gyvena, nei kokios jis tautybės, ar yra Dievas, ar yra ciesorius — nieko nežino; girdėjau apie juos tokių dalykų, kad net tikėti nesinori, o vienok visa tai, deja, faktai.

2.
Kadangi esu rašytojas, tai vieną tokią "istoriją", tur būt, pats išgalvojau. Kodėl rašau "tur būt", juk tikrai žinau, kad išgalvojau, nors man nuolat atrodo, kad tai tikriausiai kažkur ir kažkada yra atsitikę, o atsitiko kaip tik Kūčių vakarą, kažkokiame didmiestyje, per baisiausią speigą.

Viename rūsyje buvo berniukas. Labai dar mažas, gal kokių šešerių metelių, o gal nė tiekos neturėjo. Jis pabudo anksti rytą šaltoj, drėgnoj pogrindžio landynėj. Jo petelius dengė skurdus švarkelis, ir jis visas drebėjo. Kvapas jam ėjo iš burnos baltu garu, ir jis tyčiom, sėdėdamas kampe ant skrynios, leido tą garą, stebėjo, ir tai jį džiugino. Bet jis buvo labai alkanas. Kelis kartus priėjo prie gulto, kur ant suplotų kaip blynas šienšapių, pasidėjus po galva kažkokį ryšulėlį, gulėjo jo ligonė motina. Kaip ji čia atsirado? Greičiausiai atvyko su savo berniuku iš kokio kito miesto ir staiga sunegalavo. Kampų savininkę jau prieš dvi dienas paėmė policija, gyventojai išsiskirstė, nes artėjo šventės, o vienintelis likęs skarmalius jau visa para gulėjo girtutėlis, nesulaukęs nė švenčių. Kitame kampe dejavo reumato suriesta aštuoniasdešimtmetė seneliukė, kuri kažkada buvo tarnavus aukle, o dabar, artėjant mirčiai, vaitojo, šūkavo ir plūdo berniuką taip, kad jis net bijojo priartėti prie to kampo. Priemenėje rado truputį vandens, atsigėrė, bet šiaip nerado nė duonos plutelės, tad gal jau dešimtą kartą norėjo prieiti ir pažadinti savo mamą. Staiga tamsoje kažko ėmė bijoti; jau seniai užkrito vakaras, o šviesos nieks neužžiebė. Palietęs mamos veidą nustebo, kad jis toks nejudrus ir šaltas kaip siena. "Čia baisiai šalta", pagalvojo, pastovėjo valandėlę, paskui pakvėpavo į sušalusius pirštelius ir, užčiuopęs ant skrynios gulinčią savo kepurėlę, tyliai ir apgraibomis išsėlino iš rūsio. Būtų gal išėjęs anksčiau, bet bijojo laiptų viršuje esančio didelio šuns, kuris visą dieną staugė prie kaimynų durų. Bet dabar šuns nebebuvo, ir berniukas greitai išėjo į gatvę.

Dieve, koks miestas! Niekad dar tokio nėra matęs. Ten, iš kur atvažiavo, naktį visad būdavo tamsu, tik vienas žibintas visoj gatvėj. Žemi mediniai namai su uždarom langinėm; gatvėj vos pradėjus temti — nė gyvos dvasios, visi gūžiasi užsidarę namuose ir tik šunų gaujos staugia, šimtai jų, tūkstančiai loja ir skalija per kiaurą naktį. Bet ten už tai buvo taip šilta, duodavo jam valgyti, o čia — Dieve, kad taip pavalgius! O koks čia triukšmas aplink ir girgždėjimas, kaip šviesu, ir žmonių daugybės ir arklių, ir karietų, ir šaltis, šaltis! Sušalęs garas dvelkia nuo sušutusių arklių iš jų žarijom klapsinčių nasrų; per išminkytą sniegą daužia į grindinį pasagos, ir visi taip skuba, stumdosi ir, Dieve, kaip norisi valgyti, kad bent kąsnelį kokį, ir taip staiga suskaudo pirštukai! Šalimais praėjo tvarkos sergėtojas ir nusigręžė, kad nematytų berniuko.

O, ir vėl gatvė! Ak, kokia plati! Čia jau tikriausiai ims ir sutryps; kaip jie visi šūkauja, bėga ir važiuoja, o kiek žibintų, Dieve mano! O čia kas? Ai, koks didelis langas, o už stiklo kambarys, o kambary medis aukštas, iki lubų; tai eglaitė, o ant jos kokia daugybė žvakučių, aukso popierėlių ir obuoliukų, aplink lėlytės; po kambarį bėgioja vaikai, tokie išpuošti, švarutėliai, jie juokiasi ir žaidžia ir valgo, geria kažką. Viena mergaitė pradėjo šokti su berniuku, ak, kokia graži mergaitė! O, ir muzika yra, girdisi net pro langą. Berniukas žiūri, stebisi, jau beveik šypsotis ima, o jam juk kojų pirštelius taip sopa, o rankos ir visai pamėlynavo, pirštų sulenkt nebegali, ir taip skauda, juos palietus. Pravirko ir pasileido bėgti toliau, o čia vėl pro kitą langą mato kambarį, ten irgi yra medeliai, o ant stalų pyragai visokiausi — migdoliniai, raudoni, geltoni, ir sėdi ten keturios turtingos ponios, kurios kiekvienam įeinančiam duoda pyrago. Durys be perstogės varstosi, iš gatvės įeidinėja daug ponų ir ponių. Berniukas prisėlino, pravėrė duris ir į-smuko vidun. Ak, koks kilo triukšmas, kaip visi pradėjo šaukti, mosikuoti kumščiais ant jo! Viena ponia greičiukais priėjo prie jo, įspraudė kapeikėlę į ranką ir atidarė duris į gatvę. Kaip jis išsigando!

Kapeikėlė tuoj pat iškrito iš rankos ir skambtelėjo ant laiptų: berniukas negalėjo sulenkti pamėlusių pirštelių ir išlaikyti pinigėlį. Išbėgo ir nudūmė, pats nežinodamas kur. Norėjo pravirkti, bet bijojo, tad bėga sau, bėga ir į rankutes pučia. Liūdna jam pasidarė, nes pasijuto toks vienišas, na ir buvo išsigandęs, o čia staiga — Dievas! Kas gi čia dabar? Stovi minia žmonių ir stebisi: už langastiklio trys lėlės, pasipuošusios raudonom ir žaliom suknytėm ir visai kaip gyvos! Sėdi gražus seneliokas ir groja tokiu dideliu smuiku, o greta jo stovi du kiti ir groja mažais smuikeliais, pagal taktą linkčioja galvomis, žiūri viens į kitą ir lūpomis krutina, jie kalba, tikrai kalba — tik pro stiklą negirdėti. Berniukas pradžioj pamanė, kad jie visi gyvi, bet kai suvokė, jog tai lėlytės — staigiai nusikvatojo. Niekad dar tokių lėlių nematė ir nežinojo, kad tokių esama. Jam taip noris verkti, bet juokas jį ima, kai pažiūri į lėles. Staiga jam pasirodė, kad kažkas iš paskos jį griebė už pakarpos: didelis, piktas vaikinas stovėjo šalia ir staigiai sudavė jam į galvą ir dar spyrė. Berniukas nukrito ant žemės, kažkas ėmė šaukti, persigando, striktelėjo ir ėmė bėgti, pats nesuvokdamas kur, įbėgo į kažkokius svetimo kiemo vartus — ir pritūpė už malkų krūvos. "Čia manęs neras, na, ir tamsu".

Pritūpęs susirietė, negalėdamas kvapo atgauti, ir staiga, visai staiga rankutes ir kojytes nustojo jam skaudėję ir pasidarė taip šilta, ak kaip šilta, kaip ant pečiaus. Staigiai krūptelėjo: vaje. juk būtų kad kiek užmigęs! Kaip čia gera būtų užmigti . . . "Pasėdėsiu dar valandėlę ir vėl eisiu pažiūrėti lėlyčių — pagalvojo berniukas ir nusišypsojo, jas prisiminęs. — Visai kaip gyvos" . . . Staiga jam pasirodė, kad jo mama jam niūniuoja lopšinę. "Mama, aš miegu, ak, kaip čia gera miegoti!".
— Ateik pas mane prie eglaitės, berniuk — staiga kažkas sušnabždėjo ties juo.

Pradžioje pamanė, jog tai mama jį vadina, bet ne, tai ne ji; tas kažkas pasilenkė, apglėbė jį tamsoje, o jis ištiesė rankas ir . . . ir staiga . . . o, kokia šviesa! O čia kas per eglaitė? Ne. tai ne eglaitė, jis niekad dar tokio medžio nėra matęs! Kur gi jis dabar pateko? Viskas čia žvilga, viskas akinančiai blizga, o aplink vien lėlytes
— na gi ne, tai berniukai ir mergaitės, daugybė vaikų, visi toki šviesūs, visi sukasi ratu, skraido, bučiuoja jį, pasiima jį su savimi ir nešasi. jis taip pat lekia ir mato: jo mama stebi jį ir šypsosi džiaugsmingai.
— Mama! Mama! Ak, kaip čia gera, mama!
— šaukia jai berniukas ir vėl bučiuojasi su vaikais. . Nori jiems tuoj pat papasakoti apie anas lėlytes už stiklalangio. Kas jūs per vieni, berniukai?r Kas jūs esat, mergaitės? — klausia šypsodamasis ir juos myluodamas.
— Tai "Kristaus eglaitė" — atsako vaikai. — Pas Kristų visuomet tokią dieną yra eglaitė mažiems vaikams, neturintiems savos eglaitės . . . Dar sužinojo, kad tie berniukai ir tos mergaitės buvo tokiais vaikais kaip jis, bet vieni sušalo dar savo krepšiuose, kuriuose jie buvo pamesti ant laiptų peterburgiškių valdininkų paduriuose, kiti užtroško pas čuponkas, patikėti joms iš prieglaudos, dar kiti mirė prie motinų išdžiūvusių krūtų per samarišką badmetį, dar kitus užtroškino trečiosios klasės vagonų smarvė — ir visi dabar yra čia angeliukais pas Kristų, o Jis yra su jais, tiesia į juos rankas ir laimina juos ir jų nelaimingas motinas. Visų tų vaikų motinos taip pat čia stovi; kiekviena pažįsta savo berniuką ar mergytę, vaikai prie jų pribėga, bučiuoja jas, rankutėmis nušluosto joms ašaras ir maldauja, kad jos neverktų, nes jiems dabar čia taip gera . . .

Na ir kam aš sugalvojau tokią istoriją, taip netinkančią šiam paprastam ir protingam dienoraščiui, ir tai dar — rašytojo dienoraščiui? Juk aš ketinau svarbiausia pasakoti apie tikrus, realius įvykius! Bet dalykas yra tas, kad man atrodo, nuolat vaidenasi, jog visa tai tikrai galėjo atsitikti — būtent tai, kad įvyko rūsyje, gatvėje ir už malkų krūvos. O kai dėl eglaitės pas Kristų — pats nežinau, kaip jums paaiškinti. Bet juk tam aš ir esu rašytojas, kad fantazuočiau ir tikėčiau.

Išvertė Juo z a s K ė k š t a s


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai