Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠĖJIMAS IŠ EGIPTO: LIKIMINIS ŠV. RAŠTO ĮVYKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
Ateityje tavo vaikai klaus tave: "Kodėl įsakė Jahvė, mūsų Dievas, mus paklusti šiems įstatymams?" Tu papasakok jiems: "Mes buvome Egipto faraono vergai, ir Jahvė išgelbėjo mus savo didžia galybe. Savo akimis matėme jį darant stebuklus ir baisias nelaimes egiptiečiams ir faraonui. Jis išvedė mus iš Egipto, kad atvestų į šią žemę, pagal savo pažadą mūsų protėviams. Tada Jahvė, mūsų Dievas, įsakė mus paklusti šiems įstatymams ir jį garbinti" (Įst 6,20-24).

Izraeliečiai tikėjo Dievu, "kuris išklausė mūsų ir pažvelgė į mūsų kančią, sunkumus ir vargą" ir, apreikšdamas likiminiu įvykiu savo rūpestį, "mus išvedė iš Egipto, didžia jėga ir galybe, — su didžiu siaubu, per ženklus ir nuostabius darbus" (Įst 26,5-9). Išėjimo knyga pasakoja apie likiminį Senojo Testamento įvykį — Išėjimą iš Egipto. Šis vienkartinis Išėjimo įvykis apreiškė Dievo istorinį užmojį atpirkti ir teisti. Dievas pažvelgė į Izraelį, o per Izraelį į visą žmoniją, su iššūkiu tikėti vienu ir vieninteliu Dievu ir dalyvauti jo  istoriniame  išganyme.

Izraelio tauta gyveno įsitikinimu, kad jos istorija, nuotykis su Dievu, prasidėjo su likiminiu išgelbėjimu iš beviltiškos padėties. Hebrajai Egipte, būdami tik padriku užguitų žmonių būriu, negalėjo tapti Izraeliu — Sandoros bendrija su pašaukimu dalyvauti išganymo istorijoje savo jėgomis. Bejėgiai ir bevilčiai tapo Izraeliu — Sandoros bendrija, nes Dievas išklausė, pažvelgė ir išganė.

Hebrajai tikėjimu Išėjimo iš Egipto įvykyje išgyveno Dievo užmojį ir veiklą. Išgyvendami Dievo užmojį ir veiklą, hebrajai tikėjimu suprato, kad Dievas turi planą išganyti, o žmogus turi jame vaidmenį. Išėjimo knyga žėri vienu iš nuostabiausių "Eureka!" ("Suprantu!") žmonijos istorijoje.

Išėjimo iš Egipto pasakojimas (lš 1-15)

Išėjimo knyga yra antroji Penkiaknygės dalis Ji, kaip ir Pradžios knyga, turi Penkiaknygei būdingas siūles — nelygumus ir pasikartojimus, kurie primena, jog pasakojimas turi ilgai trukusią kilmę. Nelygumai ir pasikartojimai kyla is šimtmetinių žodinio ir raštiško tikėjimo kraičio poreikių ir junginių. Nežiūrint to, pasakojimui būdinga dramiška vienybė. Dramos veiksmas pabrėžia:
Jokūbo palikuonių priespaudą Egipte Iš 1
Mozę: vaikystę, gyvenimą Egipte ir Midiane, pašaukimą kalbėti Dievo vardu ir
pasiuntinybę                                    Iš 2,1-7,7
 Varžybas su faraonu:
      Egipto nelaimes                         Iš  7,8-10,29
      Didžiąją Egipto nelaimę — pirmgimių
       mirtį ir Perėjimo šventimą         Iš 11,1-13,16
Išėjimą iš Egipto ir pergalę prie Jūros Iš 13,17-14,31
Baigminę pergalės giesmę:
    Jūros giesmę                                Iš 15,1-18
    Miriam giesmę                              Iš 15,19-21

Dramos intriga. Dramos intrigą sukuria dviejų, visagalę valdžią turinčių asmenų, varžybos, — hebrajų Dievas, kuriam atstovauja Mozė su Aaro-nu, ir Egipto faraonas susikerta. Hebrajų Dievas mažai pažįstamas; faraonas užsispyręs. Be to, jam po ranka sukti burtininkai ir visa Egipto šlovė bei galybė. Būdinga, kad Dievas nesirun-gia su Egipto dievais, nors jie ir yra minimi Iš 12,12, bet su faraonu, žmogumi, kuris tariasi esąs visagalis ir likiminis veiksnys gyvenime. Faraono įžūlumas nėra įžūlumas paprasto žmogaus, bet Egipto valdovo, kuris, pagal egiptiečių religiją, buvo dievybės įsikūnijimas ir turėjo vispusišką išmintį ir visagalę valdžią1). Varžybų laikas — Rameses II valdymo amžius.2)


Pasakojimas apie varžybas tarp Dievo ir faraono remiasi raiškiu tikėjimo požiūriu. Anot jo, Dievas, kuris kalba ir veikia per Mozę, turi savo galioje visa, nes jam priklauso visa žemė (Iš 9,29).

Dramos intriga turi ir užuomazgą, ir raidą, ir atomazgą. Intrigos užuomazgoje faraonas, norėdamas užgožti izraeliečius, verčia juos nešti baudžiavą ir žudyti naujagimius berniukus. Tačiau naujagimių reikale faraono visagalybė pasirodo ribota ir abejotina. Naujagimis Mozė, būsimasis izraeliečių vadas, ne tik nenuskęsta Nilo upėje, bet, egiptietės princesės išgelbėtas, užauga paties faraono rūmuose. Vėliau tas pati Mozė, Egipto kultūros išmokslintas ir Dievo įgalintas, mes faraonui iššūkį: "Tėvų Dievo vardu..." Intrigos raidoje veiksmas lipa ant kulnų veiksmui. Apsilankymas po apsilankymo pas faraoną pagilina intrigoje lūžį; nelaimė po nelaimės pablogina padėtį Egipte. Pagaliau užsispyręs ir visagalis faraonas pasiduoda. Nelaimių slegiamas, jis leidžia izraeliečiams išeiti iš Egipto. Tačiau intrigos raida vėl įsitempia. Faraonas apsigalvoja ir ima gailėtis. Egipto kariuomenė vejasi izraeliečius per dykumą! Dramos atomazga pasiekiama prie Jūros. Izraeliečiai, Jūros stabdomi ir egiptiečių spaudžiami, nuostabiu būdu pereina per baugius vandenis sausomis kojomis. Tuo tarpu juos besiveją egiptiečiai prigeria. Jūros perėjimas yra dramos atomazgos viršūnė. Jūra, mirtinis pavojus ir stebuklingas perėjimas, amžių amžiais žadino ir žadina tikėjimo vaizduotę.

Išėjimo tema yra Šv. Rašto gijos. Šv. Rašte išganymas yra suprantamas kaip įvykis. Todėl pats Šv. Raštas yra pasakojimas apie išganymo įvykį. Pasakojimas gi atspindi daugiakartį ir daugiaamžį bandymą įsiminti išganymo įvykį. Kiekvienas Penkiaknygės bandymas įraštinti pasakojimą — Jahvistinis, Elohistinis, Deuteronomisti-nis ir Kunigų šaltinio — turi savo žodinę priešistorę. Kiekviename jų išganymo istorijos paradigma, panoraminis pavyzdys, yra likiminis Išėjimas iš Egipto.

Išėjimo tema ryški Senojo Testamento pranašų knygose (pvz.: Amoso, Ozėjo, Jeremijo, Antrojo Izaijo) ir psalmėse (pvz.: Ps 77/78). Ir Naujasis Testamentas skelbia Jėzaus mirtį-Prisikėlimą kaip Išėjimą, kuris įvyko Jeruzalėje (Lk 9,31).3 Mozė ir Elijas Jėzaus Atsimainymo metu kalbasi su juo apie jo eksodos — išėjimą per mirtį į Prisikėlimą. Išėjimo tema yra Šv. Rašto gija Dievo užmojui ir veiklai įraštinti gyvenimo istorijoje.

Pačiame Išėjimo įvykyje krinta į akis trejopa sruoga: 1) išėjimas iš Egipto, 2) per dykumą, ir 3) įėjimas į Pažado Žemę. Kiekviena jų yra labai ženkli ir apibūdinama istorinėje, teologinėje ir antropologinėje plotmėje. Likiminis Išėjimas iš Egipto, keturiasdešimt metų buvojimas dykumoje ir įėjimas į Pažado Žemę XIII a. prieš Kristų ne tik išreiškia istorinį Sandoros bendrijos išgyvenimą, bet tarnauja ir visos žmonijos bei pavienio asmens nuotykyje su Dievu. Mat istorinė Išėjimo tikrovė, ėjimas per dykumą ir įėjimas į Žemę, tikėjimu yra sudabartinama, tampa teologine tikrove. Žydas švenčia gyvenimo prasmę, sudabartindamas Išėjimą iš Egipto, ėjimą per Sinajaus dykumą ir įėjimą į Pažado Žemę — Kanaaną. Krikščionis švenčia gyvenimo prasmę,   sudabartindamas  Jėzaus  mirtį-Prisikėlimą — perėjimą iš šiapus trapumo į Anapus pilnatvę.4) Kiekvienas žmogus, vyras ir moteris, turi savo "egiptą", savo "dykumą" ir savo "pažado žemę". Išeinama ir įeinama gimimu, mokykliniu auklėjimu, pašaukimu ir mirtimi. Dykuma žmogaus gyvenime yra tarpsnis — trukmė laukiant, vargstant, kenčiant nelaimę — tarp išėjimo ir įėjimo gyvenime. Buvimas dykumoje — izraeliečio istoriniame Sinajuje, o nūdienio žmogaus laukime, varge, nelaimėje — padaro žmogų nekantrų ir veda į murmėjimą. Nekantrumas ir murmėjimas yra ryškus Išėjimo knygoje. Išėjimo tema yra labai gyvenimiška. Būdama Šv. Rašto gija, ji padeda suprasti ne tik Šv. Raštą, bet ir žmogaus    gyvenimo    sąrangą.

Mozės vaidmuo

Pasakojimas apie Išėjimą nėra kūrinys apie Mozės žygdarbius. Pasakotojui rūpi šlovinti Izraelio Dievą, Kovotoją, kurio stipri kumštis ir stipri ranka nugalėjo priešus — faraoną ir jo kariuomenę. Tačiau pasakojime Mozei tenka labai svarbus vaidmuo. Per Mozę, izraeliečių vadą, Dievas išvedė savo pirmagimę tautą iš Egipto; per Mozę, tarpininką tarp Dievo ir izraeliečių, Dievas apreiškė Egipto nelaimių ir stebuklingo išgelbėjimo prasmę.

Savųjų likimo slegiamas, Mozė išgyveno Dievo artumą vienišojo Sinajaus kalno papėdėje (Iš 3,1-14). Šis Mozės išgyvenimas įgalino jį suprasti Dievo užmojį savųjų atžvilgiu Egipto priespaudoje. Grįžęs į Egiptą, Mozė subūrė padrikus izraeliečius ir paskelbė ateities įvykių prasmę. Grįžkime prie pasakojimo, kurį skaitome Iš 2-4.

Mozės kilmė. Su Moze mus supažindina Išėjimo knygos pasakojimas. Jis yra perdėm šykštus. Aišku, kad pasakotojai, žodžiu ir raštu, neturėjo savo tikslu aprašyti Mozės gyvenimą. Iš pasakojimo išryškėja pasakotojų tikslas: sutelkti dėmesį į Dievą, kuris paruošia Mozę ir jį pašaukia būti savo istorinio užmojo įgaliotiniu.5)

Iš 2 perduoda padavimą apie Mozės užaugimą ir išmokslinimą faraono dvare. Istorikų manymu, jis atspindi tikrovę. Tačiau padavimas turi ir tautosakinių bruožų. Pavyzdžiui, pasakojimas apie mažylį Mozę bitumu tinkuotoje meldų pintinėje istorikams primena panašų bruožą pasakojime apie Sargon I iš Akkad (apie 2300 m. pr. Kr.). Savo paminkliniame įraše Sargon I užsimena, kad jo motina pagimdė jį slaptoje, įdėjo į bitumu tinkuotą meldų pintinę ir paliko mažylį upės valiai. Akki, vandens sėmėjo dukra, jį išgelbėjo ir užaugino kaip savo sūnų. Varginga Sargon I kilmė nebuvo jam kliūtimi tapti Agade miesto karaliumi, — miesto, kuris davė Akkad imperijai jos vardą.6) Be to, užuomina apie mažylio Mozės įsūnijimą (Iš 2,7-10) yra kone lygiagretė su senu Mesopotamijos nuostatu. Pagal jį, rastam mažyliui pamestinukui reikia parinkti apmokamą žindyvę.7) Nenuostabu, kad padavimas apie Mozės vargingą kilmę ir iškilų auklėjimą faraono dvare ir primena kai kuriems istorikams Artimųjų Rytų tautosakos bruožus.

Padavimas apie Mozę Išėjimo knygoje turi daug istorinių bruožų. Jau pats Mozės vardas rodo, kad jis turėjo ryšių su Egiptu. Tiesa, izraeliečių pasakotojas, žaisdamas žodžiais, nori kildinti Mozės vardą (hebrajiškai Mošeh) iš hebrajų kalbos veiksmažodžio mašah, kuris reiškia ištraukti. Pasakotojas įtaigauja, kad Egipto princesė buvo pakankamai susipažinusi su hebrajų kalba, nes praminė mažylį hebrajišku Košeh — Ištrauktojo vardu. Pasakotojas aiškina Mozės vardą pagal žodžių sąskambį. Ne tiksli etimologinė prasmė, bet ausims parankus žodžių sąskambis yra aiškinimo pagrindu. Iš tikrųjų gi Mozė yra egiptietiš-kas vardas. Moseh yra egiptiečių kalbos veiksmažodžio mose dalyvinė forma, kuri reiškia "yra gimęs", arba "vaikas".8) Žodis mose yra dažnai jungiamas su dievų vardais asmeniškuose faraonų varduose, pvz.: Ra-meses — "dievas Ra yra gimęs", Thut-mose — "dievas Thut yra gimęs", Ptah-mose — "dievas Ptah yra gimęs". Faraono šeimos mažyliai, gimę kurio nors dievo šventėje, buvo praminami panašiu būdu.9) Ir kiti Mozės artimieji iš Levi giminės turi egiptietiškus vardus: Merari ir Pinehas (Iš 6,16.25).10)


Mozė, nors ir užaugintas faraono dvare, jautė gilų tapatumą su izraeliečiais. Matydamas žiaurų prižiūrėtojų elgesį su izraeliečiais, jis įsikišo ir užmušė egiptietį (Iš 2,11-15). Žinia apie Mozės elgesį ėmė greitai sklisti. Bijodamas faraono, turbūt Seti I, kuris pradėjo statybą Nilo deltoje, pykčio, jis pabėgo iš Egipto į "Mi-dian šalį" (Iš 2,15), Sinajaus pusiasalio pietryčiuose.11 Prie šaltinio dykumos oazėje Mozė apgynė piemenes nuo įžūlių piemenų. Kviečiamas būti piemenių tėvo, "Midian kunigo" svečiu, jis apsigyveno pas midianiečius ir ilgainiui vedė vieną piemenę, vardu Zipporah — Paukštę (Iš 2,15-22). Apie Mozės uošvį, atrodo, yra suausti keli pasakojimai į vieną. Tai rodo skirtingas jo vardas: kartkartėmis jis vadinamas Jethro (Iš 3,1; 18,1), o kartkartėmis — Hobab (Ts 4,11) ir Reuel (Iš 2,18). Mozės ryšiai su midianiečiais paliko gilius pėdsakus Penkiaknygėje. Midian šalyje Mozė išgyveno iki jam priešiško faraono mirties (Seti I?). Rameses II tapus faraonu, Mozė grįžo į Egiptą su Dievo įgaliojimu išvesti izraeliečius iš  priespaudos  namų  į  Pažado  Žemę.

Degantis krūmas (Iš 3,1-17)

Klajodamas su uošvio kaimene Sinajaus dykumoje, Mozė atsirado prie "Dievo kalno" Iš 3,1).12) Pasakojimas apie Mozės staigų ir netikėtą susitikimą su "Tėvų Dievu" prie šio kalno ir Mozės nerimu sklidinos pastangos išvengti vaidmens Dievo užmojyje yra vienas iš Senojo Testamento deimančiukų (Iš 3,1-17). Norint jį deramai suprasti, reikia jį skaityti kaip skaitomas poezijos kūrinys, — su įsijautimu, atviru protu ir atvira širdimi. Mat pasakojimas nori padėti tikėjimui įsiminti įvykio svarbą ir prasmę, kurios negalima išreikšti paprasta kalba.13)

Penkiaknygės tyrėjai pasakojime pastebi siūles, nelygumus ir prieštaravimus, kurie kyla iš rašytų šaltinių suaudimo krūvon. Pavyzdžiui, Mozės uošvis čia vadinamas Jethro, o ne Hobab ar Reuel; šventasis kalnas be jokio paaiškinimo vadinamas Horebas, o ne Sinajus; net dievybė vadinama skirtingu vardu.14) Nelygumai ir prieštaravimai darosi suprantami Penkiaknygės rašytųjų šaltinių tyrimo šviesoje.15) Be to, reikia pripažinti, kad pasakojimas, prieš tapdamas rašytu tikėjimo kraičiu, buvo žodinis tikėjimo kraitis. Pasakojimas, kurį dabar skaitome, yra baigminė tikėjimo pastangų įsiminti įvykio svarbą ir prasmę išdava.

Skaitydami pasakojimą su poezijai skiriamu įsijautimu, išvengiame kai kurių nūdienio skaitytojo sunkumų. Sunkumai savaime dingsta, kada skaitome pasakojimą toje plotmėje, kurioje jis buvo įraštintas. Būtų vaikiška galvoti apie degantį krūmą — apreiškimą Dievo artumo, kurį galima nufotografuoti. Senajame pasaulyje aplamai, neišskiriant Senojo Testamento, ugnis buvo dažnas Dievo apreiškimo įvaizdis (žr. Iš 13,21; 19,18; Įst 4,12; 1/3 Kar 18,24).

Pasakotojui rūpi pasakyti, kad Mozė staiga ir netikėtai pasijuto Dievo artume, kuris veržiasi į žmogaus gyvenimą ir verčia žmogų išgyventi savo trapumą.16 Mozės atoveikis į Dievo apsireiškimą aprašomas labai glaustai. "Mozė užsidengė savo veidą, nes bijojo žiūrėti į Elohim [Dievą]" (Iš 3,6).

Dievybė kiekvienai religijai yra tai. kau švenčiausia. Daiktai, laikas, vieta ir asmenys gst-li būti pašventinti — atskirti nuo kasdienos ir vien šiapusinių poreikių. Kiekviena religija tuo pašventintų daiktų, šventadienių, šventovių ir pašventintų asmenų, kurie yra atskirti nuo kasdienos ir šiapusinių poreikių. Jie yra skirti tarnauti religiniams poreikiams. Dievybė nėra tai, ką žmogus pašventina — atskiria nuo kasdienos; dievybė yra tai, kas yra šventa savyje. Taigi kalbama apie dvejopą šventumą: žmonių duotą šventumą daiktams, laikui, vietai ir asmenims pašventimu ir prigimtinį — tik Dievui būdingą šventumą. Religijų istorija liudija, kad Dievo šventumas prasiveržia į žmogaus patirtį per gamtą ir jos išgyvenimą. Dievo "neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių" (Rom 1,20). Šv. Raštas liudija ir kitą — ypatingą ir nelauktą Dievo proveržį į žmonijos istoriją. Tas Dievas, kuris yra Šventas iš prigimties, savo galybe, nesustabdomu veržlumu ir nuostabia paslaptimi prašnekino žmoniją su istorine išganymo viltimi.17 Šv. Rašte Šventasis prigimtimi nėra bevardė ir galinga jėga, bet yra asmeniškas Dievas — "Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo" (Iš 3,6.15). Šventumas yra Dievo su vardu prigimtis ir valios išraiška, besiveržianti į žmoniją per įvykius, sutrikdanti engėjo faraono valdžią, išlaisvinanti engiamus žmones.

Pasakotojas skuba perkelti dėmesį nuo Mozės, besistebinčio nesudegančiu krūmu, į Dievą, kuris jį prašnekina šiuo staigiu ir nelauktu būdu. Apsireiškimo metu Dievas kalba istorine kalba: jis girdi izraeliečių šauksmą, žino jų kančią priespaudoje... Izraeliečių padėtis Egipte gulėjo Mozei ant širdies. Ir iš Egipto turėjo bėgti po to, kai, gindamas engiamą izraelietį, užmušė jo engėją. Dievo istorinė kalba yra pareiškimas apie jo užmojį išganyti: "Aš mačiau savo tautos vargą..., aš išgirdau jos šauksmą..., aš žinau jos kančias. Dėl to aš nužengiau jos išgelbėti" (Iš 3,7-8). Pagal Šv. Rašto tikėjimą, Dievui nėra svetima žmogaus kančia ir priespauda. Dalindamasis su žmogumi kančia ir priespauda, Dievas įgyvendina istorijoje savo užmojį. Dievas apreiškia savo rūpestį žmogumi per istorinius įvykius. Pasakojime apie apsireiškimą Mozei apčiuopiama pati istorinė Šv. Rašto tikėjimo siela.

Pagal indusų religiją kilniausias žmogaus siekis yra pakilti virš pojūtinio gyvenimo į tiesioginį ryšį su dievybe. Antpojūtiniame dievybės išgyvenime — jį apsakyti neįmanoma! — žmogaus atskirumas nuo dievybės dingsta, ir pats žmogus, lyg vandens lašas, susilieja su dievybe. Tačiau Senajame Testamente šis susiliejimas su dievybe, misticizmas, yra perdėm svetimas. Mozė, susitikdamas su Dievu, ne tik giliai išgyvena savo atskirumą nuo Dievo, bet ir patiria istorinės padėties iššūkį. Pokalbyje su Dievu, tarp prašnekinusio Dievo ir prašnekinto žmogaus, Mozė yra pašaukiamas būti istorinės atpirkimo dramos dalyviu: "Eikš, aš tave siųsiu pas faraoną..." (Iš 3,10). Pasakojimas įžvalgiai primena Mozės nerimu sklidinas pastangas vengti užduoties ir likti šalia įvykių. "Dievo balsas" neatėjo dalykiškai iš degančio krūmo, bet iš istorinės padėties, kuri Dievo rūpesčio šviesoje nušvito nelaukta prasme  ir galimybe.

Likiminiame Išėjimo įvykyje "Tėvų Dievas" apreikš savo išganymo planą. Dabar Mozė yra šaukiamas apsispręsti ir tapti atsakingu už ateitį. Dievo šaukimas žmogui apsispręsti ir tapti atsakingu gyvenimo lūžiuose yra vienas iš būdingiausių Šv. Rašto tikėjimo bruožų.

Dievo vardas. Pasakojime apie degantį krūmą pastebėjome Mozės nerimą ir pastangas išsikalbinėti nuo užduoties būti istorinės išganymo dramos veiksniu. Vienas iš jo išsikalbinėjimų buvo, anot jo paties, Dievo vardo nežinojimas. "Štai aš eisiu pas izraeliečius ir jiems sakysiu: 'Jūsų tėvų Dievas mane siunčia pas jus'. Kai jie mane klaus, koks yra jo vardas, ką aš jiems atsakysiu?" (Iš 3,13). Mozė išsikalbinėja nuo užduoties,  nes  nežino  dievybės  vardo.

Mozės laikais Dievo vardo klausimas buvo gyvybinis. Ne tiek dėl to, kad buvo daug dievų, reikėjo žinoti tikrojo Dievo vardą, kiek dėl to, kad Dievo asmenybė buvo išreiškiama vardu.18) Mums įprasta naudoti vardus, kad atskirtume daiktą nuo daikto ir asmenį nuo asmens. Tačiau Artimųjų Rytų visuomenėje vardas buvo daiktas ar asmuo — daikto ar asmens jėga ir gajumas.19) Žmogiškoje plotmėje vardas buvo vidinis aš, arba asmeninė tapatybė. Todėl praminti naujagimį vardu buvo svarbus ir ženklus įvykis. Asmeniui, po lūžio pakeitusio savo gyvenimo būdą ar kryptį, buvo duodamas naujas vardas (pvz.: Pr 32,27-28).20) Kitą asmenį pažinti buvo galima tik žinant jo ar jos vardą. Nenuostabu, kad reikėjo žinoti Dievo vardą, nes, nežinant Dievo vardo, neįmanoma "šauktis jo vardo" ir įeiti į asmenišką santykį.

Pirmu žvilgsniu, Mozės klausimas, koks yra Dievo vardas, atrodo lyg nuolaida Derlingojo pusmėnulio tautų daugiadievystei — politeizmui. Daugiadievių religijų tarpe, su žinomų ir nežinomų dievų ir dievių aibe, reikėjo teirautis apie dievą arba dieve, į kuriuos buvo norima kreiptis. Tačiau Iš 3-4 pasakojimas neturi nieko bendro su daugiadievyste — politeizmu. Pasakojimas žėri įsitikinimu, kad tėra tik vienas ir vienintelis "Tėvų Dievas" — tas Dievas, kuris krei-
 
MARC CHAGALL — Vitražas (Hadassah sinagoga, Jeruzalė)



pėsi į Mozę prie Sinajaus kalno, apreikšdamas savo užmojį išgelbėti izraeliečius iš Egipto priespaudos. Taigi Mozės klausime neina kalba apie daugiadievystę, o apie norą pažinti Dievo prigimtį — Vardo paslaptį, arba Dievo būtį. Mozės klausimas yra "Kas Tu esi?"
Dievo AŠ ESU paslaptis. "Elohim [Dievas] tarė Mozei: 'Aš esu, kuris esu'" (Iš 3,14). Šie keturi žodžiai Dievo atsakyme Mozei yra vieni iš mįslingiausių Senojo Testamento žodžių. Dievo  atsakymas  yra keliskart pakartojamas:
Iš 3,14a:
'Elohim [Dievas] tarė Mozei: " 'Ehjeh ašer 'ehjeh", t.y. "AŠ ESU, KURIS ESU", arba
"AŠ BŪSIU, KAS BŪSIU". Iš 3,14b:
Ir jis [Dievas] tarė: "Taip sakysi izraeliečiams: * 'EHJEH [AŠ ESU] siuntė mane pas
JUS
Iš 3,15:
'Elohim [Dievas] vėl kalbėjo Mozei: "Taip
sakysi izraeliečiams: "JAHVEH [JIS YRA].22
— Dievas jūsų tėvų, — Dievas Abraomo,
Dievas Izaoko, ir Dievas Jokūbo siunčia mane
pas jus. Šis yra mano vardas per amžius.
Juo į mane šauksis kartų kartos'

Tiesioginis atsakymas į Mozės užklausimą,
ką jis turės  sakyti izraeliečiams  (Iš 3,13) yra pokalbio pabaigoje — trečiasis (Iš 3,15). Tarpinė eilutė (Iš 3,14) sieja savitąjį Šv. Rašto Dievo vardą "Jahvė" su hebrajų kalbos žodžiu, kuris yra verčiamas "Aš esu" (arba "Aš būsiu").

Hebrajų kalboje Aš esu ('Ehjeh) yra veiksmažodžio h-j-h (arba senesnėje formoje h-v-h) pirmasis vienaskaitos asmuo. Jahveh yra to paties veiksmažodžio trečiasis vienaskaitos asmuo, t.y. Jis yra, arba Jis bus. Iš 3,14 naudoja pirmąjį vienaskaitos asmenį "Aš esu", nes Dievas, apie save kalbėdamas, sako "Aš esu", o ne "Jis yra".

Ką reiškia Dievo vardas Jahvė? Dievo vardas Jahvė turi įdomią istoriją. Senojo Testamento laikotarpyje rašytoji hebrajų kalba naudojo tik priebalses. Balsės buvo pridėtos tik krikščionijos amžiuje. Mat hebrajų kalba tuomet buvo jau laikoma mirusia kalba. Norint išsaugoti Šv. Rašto hebrajų kalbos tarimą, priebalsės buvo sustiprintos balsėmis.

Dievo vardas Jahvė buvo laikomas šventu. Todėl jis buvo išimtas iš kasdieninės apyvartos. Tai įvyko po žydų grįžimo į savo kraštą po tremties Babilonijoje (V prieškristiniame amžiuje). Apeiginiame ar asmeniškame Šv. Rašto skaityme imta pakeisti vardą Jahvė hebrajišku žodžiu Adonai, kuris reiškia Viešpats.23) Žodį "Ado-nai" graikiškasis Septuaginta išvertė su Kyrios, o lotyniškoji Vulgata su Dominus. Kyrios ir Dominus reiškia Viešpats. Ir arkivysk. J. Svireckas, sekdamas šiais vertimais, savo vertime naudoja Viešpats.24) Viduramžiais nebebuvo žinoma, kaip žydai, kalbėdami hebrajiškai, tardavo Dievo vardą Jahveh. XIII a. pabaigoje krikščionys susikūrė dirbtinį Jehovah. Nežinodami tikro tarimo, jie klaidingai sujungė JHVH — Dievo vardo priebalses su 'AdOnA' — Dievo vardo pakaitalo balsėmis  ir ėmė tarti JaHoVaH.25)

Dievo atsakymas Mozei yra mįslingas. Trigubas " 'Elohim tarė", "Ir jis [Dievas] tarė", " 'Elo-him vėl kalbėjo" tuojau krinta dėmesin, nes yra pernelyg dažnas. Atrodo, kad kadaise Mozės klausimą "Kas Tu esi?" (Iš 3,13) sekė aiškus Dievo atsakymas, kad asmeniškas "Tėvų Dievo" vardas yra Jahvė (Iš 3,15). Labai galima, kad tikėjimo kraičio perdavime atsakymas buvo išplėstas eilute, kuri aiškina Dievo vardą Jahvė (Iš 3,14).26)

Iš 3,14 sieja Dievo vardą Jahvė su veiksmažodžiu "būti". Bandymas suprasti ir išaiškinti Jahvės vardą pareikalauja daug rašalo iš šiuolaikinių aiškintojų.27) Jų tarpe vyrauja trys pažiūros.

1. Dievo vardas Jahvė reiškia: "Jis yra buvimo priežastimi", t.y. "Jis kuria". Ši pažiūra teigia, kad reikia atsisakyti balsių, kurias davė Dievo vardo JHVH priebalsėms vėlesnis jo tarimas. Anot šios pažiūros, pradinė JHVH prasmė rėmėsi priežastine veiksmažodžio "būti" forma (hebrajų kalboje priežastinė forma yra hifilio forma). Todėl Dievo vardas Jahvė reiškia "Jis yra tas, kuris kuria", arba "Jis yra tas, kuris yra buvimo priežastimi". Taigi nereikalaujama kaitalioti priebalsių veiksmažodyje, o tik balses: 'ahjeh vietoje 'ehjeh (a vietoje e).

Ši pažiūra išaiškina Dievo vardą Jahvė, neprievartaudama nei žodžio priebalsių, nei balsių.28) Tokiu būdu mįslingasis keturių žodžių sakinys "Aš esu, kuris esu" pabrėžia Dievo kū-rėjiškumą: "Aš esu priežastimi buvimo to, ko aš esu buvimo priežastimi", arba "Aš kuriu tai, ką aš kuriu". Trumpai išreiškiant, visa, gamta ir istorija, turi savo būties šaltinį Dievo kūrė-jiškume — valioje  Dievo, kuris yra Kūrėjas.29)

2. Dievo vardas Jahvė reiškia: "Aš esu Būtis".
Ši pažiūra remiasi dabar skaitomu tekstu, — nekeičia nei priebalsių, nei balsių. Be to, randa paramą graikiškajame Septuaginta vertime, kuris " 'ehjeh ašer 'ehjeh" verčia su "ego eimi ho On", t.y. "aš esu Esantysis", arba "aš esu Būtis".

Daugumas Šventojo Rašto mokslininkų šią pažiūrą laiko svetima Senojo Testamento mąstysenai. Mat amžinojo Esančiojo, amžinos Būties, sąvoka yra perdėm filosofiška ir atsaji. Ji yra namie graikų mąstysenoje, bet ne hebrajų. Hebrajiškoji Dievo samprata yra apčiuopiama. Senovės graikai, stengdamiesi suprasti kintamas Būties apraiškas ir Būtį, kuri nesikeičia, Dievą laikė amžinai Esančiuoju — amžina Būtimi, kurios nepaliečia laikas. Tuo tarpu Izraelyje buvo stengiamasi suprasti Dievo užmojį ir veiklą apčiuopiamuose istorijos įvykiuose. Taigi ėjo kalba ne apie Dievą — Būtį, bet apie Dievo išganingus darbus.

Ši įžvalga yra taikli ir imtina dėmesin. Tačiau pažiūros gynėjai iškelia graikų kalbos veiksmažodžio "būti" pobūdį, kuris yra tolygus veiksmažodžiui "įvykti", "atsitikti". Anot jų, veiksmažodis turi ir dinamišką bruožą. Imdami Dievo atsakymą "Aš esu Būtis" šio bruožo šviesoje, jie teigia, kad jis pabrėžia savitą Dievo valdžią — visagalę Dievo valią. Priešingai Kanaano ir Egipto dievams, kurie miršta ir atgimsta gamtos ar visuomenės veiksnių padedami, Jahvė yra Viešpats, kurio visagalę valią apreiškia ateitin besiveržianti    įvykių    raida.30)
 
3. Dievo vardas Jahvė reiškia: "Aš Būsiu [su jumis]".
Ir ši pažiūra teksto priebalsių ir balsių neliečia, bet ima tokį, koks jis yra. Tačiau teigia, kad veiksmažodžio 'ehjeh formą reikia suprasti ne esamajame "Aš esu", bet būsimajame "Aš būsiu" laike. Be to, anot šios pažiūros, Dievo atsakymas Iš 3,14 yra suprastinąs jo tiesioginiame kontekste. "Tėvų Dievas" žada būti ir eiti su Moze: "Aš būsiu su tavimi" (Iš 3,12). "Aš būsiu tavo kalboje" (Iš 4,12.15). "Tėvų Dievas" žada būti ir eiti su savo tauta: "Aš būsiu jūsų Dievas" (Iš 6,7). Taigi Jahvė — Aš būsiu išreiškia Dievą, kuris visu veidu atsigręžia į izraeliečius, yra jų tarpe kaip išgelbėtojas, vadas ir teisėjas. Į jį galima kreiptis ir jo pagalbos šauktis. Atsiduodamas savo tautai, Dievas Aš būsiu — Jahvė lieka laisvu būti arti jos taip, kaip jis nori, ir maloningu tam, kuriam jis nori (Iš 33,19).

Trečiasis Dekalogo, Dešimties Dievo įsakymų, įpareigojimas draudžia naudoti Dievo vardą be reikalo (Iš 20,7; Įst 5,11), t.y. naudotis juo blogiems tikslams. Galbūt dėl to Iš 3,14 yra mįslingas, nes atspindi Dievo santūrumą savo Asmens apreiškime.31 Dievas apreiškia ir paslepia savo Paslaptį. Mozė norėjo pažinti ir suprasti Dievo vardo — prigimties paslaptį. Tačiau jo noras yra tik dalinai patenkinamas. Atrodo, norima pabrėžti, jog, turėdamas Dievo vardo, prigimties, paslaptį, žmogus pavers Dievą savo belaisviu ir jį naudos savo poreikiams (žr. Pr 32,29; Ts 13,17-18).32)

Dievas, kuris kalba Mozei, yra Jahvė — Aš būsiu. Jis yra izraeliečių Viešpats, o ne tarnas. Todėl ir klausimas "Kas yra Dievas?" bus atsakytas ateities įvykiuose, o ypatingai per Išėjimo įvykį: "Aš esu Jahvė, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų" (Iš 20,2).

Jahvės garbinimo kilmė
Mozė buvo siunčiamas pas faraoną su pranešimu, kad "Jahvė, hebrajų Dievas, atėjo susitikti su mumis" (Iš 3,18). Vardo "Jahvė" prasmė yra mįslinga, — jis apreiškia ir paslepia Dievo Asmenį. Kyla naujas klausimas. Kokia yra žodžio "Jahvė" kilmė? Kokia yra vardo "Jahvė" kilmė? Kodėl vardas "Jahvė", o ne koks kitas vardas, yra asmeniškas Šv. Rašto Dievo vardas?

Atidus Iš 3 skaitymas rodo, kad šiame skaitinyje naudojami pakaitomis du skirtingi vardai Dievui pavadinti: 1) bendras semitinis žodis dievybei paženklinti 'Elohim, kuris verčiamas "Dievas", ir 2) savitas Šv. Rašto žodis Jahveh.33 Šis reiškinys verčia Penkiaknygės tyrėjus daryti išvadą, kad Iš 3 skaitinys yra suaustas U dviejų skirtingų   rašytinių   šaltinių.34)

Dievo vardo kaitaliojimas Pradžios knygoje davė pradžią ir buvo paskata Penkiaknygės moksliniam tyrimui XVIII ir XIX a. Pasakojimas apie Kūrimą (Pr l,l-2,4a) nuosekliai naudoja 'Elohim vardą, o pasakojimas apie Rojų (Pr 2,4b-3,24) naudoja Jahvę junginyje su 'Elohim. Panašus kaitaliojimas pastebimas visoje Pradžios knygoje. Dievo vardo kaitaliojimas, kartu su skirtumais stiliuje, teologinėje galvosenoje ir pasikartojimai pasakojime kaip tik ir vedė prie išvados, kad Penkiaknygė yra suausta iš skirtingų rašytų šaltinių. Suaudimo siūlę lengva pastebėti ir Iš 3 skaitinyje.

Kada buvo imta naudoti Jahvės vardą? Dievo vardų kaitaliojimas, Penkiaknygės tyrėjų manymu, remiasi dviem pažiūrom apie laiką, kada buvo imta naudoti Jahvės vardą Dievo garbinime. Pagal Jahvistinį šaltinį Dievo garbinimas Jahvės vardu turi pradžią Enošo, Adomo anūko, kartoje prieš Tvaną: "Tada [žmonės] ėmė šauktis Jahvės vardo" (Pr 4,26). Todėl Jahvisti-nis šaltinis ir aprašo Jahvės apsireiškimą Abraomui (Pr 12,1-9).

Kiti Penkiaknygės rašytieji šaltiniai, Elohis-tinis ir Kunigų, turi skirtingą pažiūrą Jahvės vardo atžvilgiu. Pasakodami apie protėvius Pradžios knygoje, jie susilaiko nuo Jahvės vardo ir jo nenaudoja. Anot jų, Jahvės vardas buvo apreikštas ypatingu būdu Mozei.35) Kunigų šaltinis pabrėžia:
Dievas ['Elohim] kalbėjo Mozei: "Aš esu Jahvė. Aš apsireiškiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis ['El Šaddai]; bet savo vardo "Jahvė" aš jiems neapreiškiau " (Iš 6,2-3).36

Pagal Kunigų šaltinio pasakojimą Dievo vardas Jahvė buvo apreikštas trimis tarpsniais: 'Elohim — Dievas, 'El Šaddai — Visagalis ir Jahvė.

Ta pati samprata būdinga ir Elohistiniam Penkiaknygės šaltiniui, kuriam priklauso Iš 3, 9-15. Mozė klausia, koks yra "Tėvų Dievo" vardas, nes jo nežino nei jis, nei jo tautiečiai. Ši prielaida yra ryški visame pasakojime. Kai kurie mokslininkai bandė įrodinėti, kad skaitinys nesako, jog Mozė gavo naują vardą Dievui, o tik naują, jau protėvių amžiuje žinotą, Dievo vardo sampratą. Tačiau Iš 3,15 aiškiai teigia, kad Jahvės vardas Dievui imtas naudoti Mozės ratelyje: "Šis [Jahvė] yra mano vardas per amžius. Juo  į  mane  šauksis  kartų  kartos".

Taigi Penkiaknygės tikėjimo kraityje yra dvi skirtingos pažiūros apie Dievo vardą Jahvė. Viena jų teigia, kad Dievas buvo pažintas ir garbinamas kaip Jahvė dar prieš Tvaną (J), o kita — Dievo vardas Jahvė imtas naudoti tik Mozės, arba Išėjimo iš Egipto, amžiuje (E ir P). Kuri jų yra teisinga?

Penkiaknygės šaltinių požiūriai. Atsakymą į klausimą, atrodo, galima rasti skirtinguose Penkiaknygės šaltinių požiūriuose. Jahvistinis pasakojimas pabrėžia savo teologija žėrintį įsitikinimą: Jahvė, Izraelio Dievas, yra visos istorijos ir kūrinijos Viešpats. Užtat pagal jį Jahvės garbinimas ir yra žinomas istorijos ir kūrinijos pradžioje. Tokiu būdu Jahvistinis pasakojimas duoda Šv.  Rašto tikėjimui visuotinį požiūrį.

Nūdienis Penkiaknygės tyrimas yra turtingas pastangomis parodyti, kad Jahvistinio šaltinio pažiūra yra ir istoriškai pagrįsta, nes Jahvės vardas iš tikrųjų buvo naudojamas tarp amoriečių, arba protėvių giminėse.37) Tyrimo pasekmės dar nėra galutinės.38)
Kiti du Penkiaknygės rašytieji šaltiniai — Elohistinis ir Kunigų — yra artimesni izraeliečių istorinei padėčiai teiginiu, kad Dievo vardas Jahvė imtas plačiai naudoti tik su Moze ir po Mozės amžiaus. Pravartu pastebėti, kad tėvai ėmė praminti savo mažylius vardais, sudarytais iš sutrumpinto Jahvės vardo ir kito žodžio, tik nuo Mozės amžiaus. Pavyzdžiu galima imti vardą Jozuė. Hebrajiškai jis rašomas Jahošua', arba ]ešua\ ir reiškia "Jahvė yra išganymas". Laikotarpyje prieš Mozę tokių sudėtinių vardų Šv. Rašte nėra. Taigi, pagal Elohistinį ir Kunigų šaltinį Jahvė, Dievo vardas, prigijo Mozės amžiuje.

Jahvė ir kenitai.  Penkiaknygės tyrėjų tarpe XIX  a.   pabaigoje  kilo  spėliojimas,  kad  Jahvė buvo kenitų, vienos Midian genties, dievas. Mozė gi susipažino su Jahvės garbinimu būdamas bėgliu Midian žemėje. Ganydamas savo uošvio, Midian kunigo ]ethro bandą, jis patyrė jahvės, kenitų dievo apsireiškimą prie Horebo kalno (Iš 3,5). Spėliojimas remiasi dviguba prielaida: Jahvė buvo kenitų garbinamas, ir Horeb kalnas buvo kenitų šventovė. Po Jahvės apsireiškimo Mozė grįžo  į  Egiptą  ir  supažindino  savo  tautiečius su nauja, anksčiau nepažįstama, dievybe. Tokiu būdu jis  subūrė  izraeliečius  keliauti prie  Horeb kalno ir pagarbinti Jahvę.39)

Istorinis šaltinis, davęs Mozei Jahvės vardą, nėra žinomas. Pasakojimas apie jo svarbą ir reikšmę Šv. Raštui jau buvo nagrinėtas. Turimi spė-liojimai-hipotezės nėra pagrįsti, ir lieka tik spėliojimai.

Jahvės vardo kilmės klausime nėra svarbiausia nei istorinė vardo kilmės vieta, nei tiksli žodžio prasmė. Svarbiausias dalykas yra Jahvės vardo supratimas izraeliečių Dievo garbinime, kuris turi savo šaknis Mozės amžiuje. Nors Jahvės vardas ir būtų kilęs tarp amoriečių — protėvių giminių, ar kenitų, ar mums nepažįstamų genčių, izraeliečiai garbino Jahvę iš esmės skirtingu būdu. Esminio skirtumo šaknys yra izraeliečių Dievo samprata. Ji remiasi ne įžvalga į gamtos reiškinius, bet Dievo artumo išgyvenimu per istorinius įvykius. Išėjimo iš Egipto įvykis žodžiui "Jahvė" davė visiškai naują turinį.

Izraeliečiai patyrė ir garbino Dievą, — Tą, kuris išgirdo jų šauksmą, maloniai atėjo jiems padėti ir vedė juos į Pažadu kupiną ateitį. Žodis Jahvė savyje yra tik vardas. Jis gali būti beprasmis ar daugiaprasmis. Tačiau Izraelio patirtyje, Mozės aiškinimu, jis turėjo tik vienui vieną prasmę: "Aš esu Jahvė, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų" (Iš 20,2). Garbinti Jahvę reiškė sudabartinti aną ženklų Įvykį, priimti jo įpareigojimus
ir veržtis į ateitį su Pažadu.  (Bus daugiau)



1    Egipto faraonas buvo laikomas dievišku vyriausiojo saulės dievo Re, arba Amon, sūnumi. Įdomu skaityti faraonams rašytus laiškus. Paprastai jie prasideda kreipiniu: "Mano karaliui, mano viešpačiui, mano saulės dievui . . ." Žr. J.B. Pritchard (red.), Ancient Near Eastern Texts Re-lating to the Old Testament (Princeton, NJ: Princeton University Press, 31969), p. 488.
2. Žr. A. Rubšys, Šv. Rašto kraštuose (Putnam, CT: Krikščionis  Gyvenime,  1982),  skyriuje apie  Egiptą.

3.  "Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Jie atrodė spindulingi ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje" (Lk 9,30-31). Gyvenimo pabaiga yra išreikšta graikų kalbos žodžiu eksodos, kuris reiškia išėjimas.

4.    Bendrijos Tėvai kalba apie Senojo Testamento Išėjimą kaip šešėlį, o Naujojo Testamento Išėjimą laiko pilnatve — Tikrove.
5.    Žr. Gerhard von Rad, Moses (Wor\d Christian Books; London: Lutterworth, 1960); E.F. Campbell, "Moses and the Foundations of Israel", Interpretation 29(1975) 141-154.

6.    Žr. J.B.  Pritchard (red.), op.  cit.,  p.  119.
7.    B.S. Childs, "The Birth of Moses", Journal of Biblical Literature 84(1965) 109-122; to paties autoriaus Book of Exodus (The Old Testament Library; Philadelphia, PA: Westminster, 1975), puslapiai apie Iš 2-4; R.F. Johnson, "Moses", veikale The Interpreters Dictionary of the Bible (Nashville-New York: Abingdon Press, 1962), III, p. 440-450. Toliau šio veikalo vardas bus trumpinamas 1DB.
8.    R.F. Johnson, ten pat, p. 443.
9.    Žr. Roland de Vaux, Histoire ancienne d'Israel (Paris: Librairie Lecoffre, J. Gabalda,  1971-1973), p. 312.
10. Žr. Bernhard W. Anderson, Understanding the Old Testament (Englewood Cliffs, NJ: Prentice-Hall, 31975), p.

50. Apie Pinehas rašo T.M. Mauch veikale IDB, III, p. 799-800.
11    Geografai teigia, jog Midian buvo Arabijoje, į pietryčius nuo Aąabah įlankos. Midianiečiai buvo klajokliai. Istorikų teigimu, midianiečiai jautėsi namie pietinėje Sinajaus pusiasalio dalyje. Žr. The Westminster Historical Atlas to the Bible, redaguotą G. Ernest Wright ir Floyd V. Filson (Philadelphia, PA: VVestminster,  1956), p. 38.
12    "Dievo kalnas" yra vadinamas dvejopai. Pagal Jahvistinį Penkiaknygės šaltinį jis yra Sinajus, o pagal Elohisti-nį — Horebas.
13    Kasdieninė kalba dažnai pasidaro nepakankama. Susitikus su Dievu — Visagalio artumu, galima tik dvejopa laikysena: tyla ir poezija. Kai durys netikėtai atsitrenkia į kaktą, pasirodo žvaigždžių gausa. Dievui staiga ir netikėtai žmogų prašnekinus, pokalbiui aprašyti reikia poezijos.
14    Atrodo, kad šaltinio E (Elohistinio) autorius, o gal Penkiaknygės baigminis redaktorius, žaidžia dviem hebrajų kalbos žodžiais: Sinai ir senek — Sinajus ir krūmas. Panaudodamas Horeb, jis žodžiu senek (krūmas) dengtai užsimena apie Sinajų.
15    Žr. Martin Noth, Pentateuchal Traditions (Englewood Cliffs, NJ: Prentice-Hall, 1972). Vokiečių kalba šis veikalas pasirodė 1948 metais.
16    Šį išgyvenimą Šv. Raštas vadina baime, — baime religine, o ne fizine prasme. Anot Rudolf Orto, susitikti su Dievu reiškia išgyventi mysterium tremendum — baisią paslaptį, kartu bauginančią ir žavinčią. Ir mums įprasta sakyti "baisiai gražu". Žr. The Idea of the Holy (New York:  Oxford University Press,  1968), p.  12-24.
17    R. Otto, ten pat, p. 72-81. Gerhard von Rad, Old Tes-tament Theology (Edinburgh: Oliver and Boyd, 1962), I, p. 205-207.
18    Ir nūdien "Tėve mūsų" maldoje kreipiamasi į Dievą su prašymu: "Teesie šventas Tavo vardas!" Vardas ir čia  išreiškia patį  Dievą — Asmenį.
19    Žr. J. Pedersen, Israel: Its Life and Culture (New York: Oxford, 1926), 1-11, p. 245-259. Taip pat E.B. Idowu, Olodumare: God in Yoruba Belief (London: Longmans, Green & Co., 1962), IV skyrius.
20    Jokūbas, "Praslinkęs pro kulnį", t.y. sukčiavimu norėjęs gimti pirmiau už dvynuką brolį Esau, po ristynių su Dievu gauna naują vardą — Izraelis, kuris reiškia "Tevaldo Dievas" (?).
21    'Elohim yra semitiškas žodis, kuris reiškia "dievas". "Dievas", semitų nuovoka, buvo 'EI, arba 'Eloah — Jėga.
22    Jahveh — JaHVeH (JIS YRA) arkivysk. J. Skvireckas verčia VIEŠPATS, sekdamas Septuaginta KYRIOS ir Vul-gatos DOMINUS. Jahveh lietuvinsime į Jahvė.
23    Ir nūdien šis pakaitalas tebėra naudojamas sinagogose apeiginio skaitymo ir maldos metu.
24    Anglų vertimai turi LORD, o vokiečių — HERR. Šiuolaikiniai vertimai yra linkę Dievo vardo Jahvė nebeversti. Kai kurie vertimai iš pagarbos Dievo vardui Jahvė naudoja vertimą, bet jį rašo didžiąja raide. Pavyzdžiui, protestantų Revised Standard Version ir katalikų Neto American Bible Dievo vardą Jahvė verčia su Lord (Viešpats)  ir jį rašo  didžiosiomis  raidėmis — LORD.
25    Ši sudėtinė Dievo vardo forma, sakoma, buvo Petro Galatin, popiežiaus Leono X nuodėmklausio, išsigalvojimas. Tai būtų buvę apie 1518 metus. Tačiau yra ankstesnių šios sudėtinės formos pradininkų, pvz.: Raymond Martin. Žr. B.W. Anderson, "Jehovah", veikale IDB, I, p. 817.

26    Panašiai galvoja M. Noth, Exodus (The Old Testament Library; Philadelphia, PA: VVestminster, 1962), p. 30. Žr. taip pat R. de Vaux, op. cit., p. 330.
27    Žr.  John   L.   McKenzie,   "Aspects   of Old  Testament Thought",  veikale  The Jerome  Biblical  Commentmru, kurį suredagavo R.E. Brown, J.A. Fitzmyer, RE (Englevvood Cliffs,  NJ:  Prentice-Hall,  1968), 77:11-13.
28    Baigminis priebalsių ir balsių sujungimas hebrajiškame Šv. Rašto tekste įvyko apie 700 metų po Kristaus. Nėra abejonės, kad tuolaikiniai žydų Šv. Rašto tyrėjai — maso-retai, arba tikėjimo kraičio rinkėjai, rėmėsi jau nusistovėjusiu kalbiniu įgūdžiu.
29    Pažiūros pirmūnu buvo garsusis amerikietis Senojo Testamento mokslininkas William F. Albright. Žr. From the Stone Age to Christianity (Baltimore, MD: Johns Hop-kins Press,  1957), p. 258-261. Taip pat D.F. Freedman, "The Name of the God of Moses", Journal of Biblical Literature 79(1960) 151-156.
30    Šitaip galvoja R. de Vaux, domininkonas Šv. Rašto mokslininkas, savo raštuose. Žr. "The Revelation of the Di-vine Name YHWH" veikale, kurį redagavo J.I. Durham ir J.R. Porter, Proclamation and Presence: Old Testament Essays in Honor of G.H. Davies (Richmond, VA: John Knox, 1970), p. 48-75; taip pat op. cit., p. 329-337.
31    Prieš imant su kuo nors draugauti, norima sužinoti jo arba jos vardą. Tik sužinojus vardą, galima į jį arba ją kreiptis ir jį arba ją įtaigauti. Taip galvoja J. Pedersen, op. cit., I-II, p. 252.
32    Žr. Martin Buber, Moses (New York: Harper Torch-books, 1968), p. 51-55; G. von Rad, Moses (VVorld Christian Books; London: Lutterworth, 1960), p. 18-28.
33    'Elohim — žr. Iš 3,1.4.11.12.13; Jahveh — žr. Iš 3,2. 4.7.15.
34    Pagal Penkiaknygės šaltinių tyrėjus Iš 3,1-8 priklauso J — Jahvistiniam šaltiniui. Jie atpažįsta dvi išimtis: 4b eilutė ir 6 eilutė. Iš 3,9-15, anot jų, priklauso E — Elohistiniam šaltiniui. Ši skaitinio dalis prasideda su pakartotu teigimu, kad 'Elohim išgirdo izraeliečių šauksmą (plg. 9 eilutę su 7 eilute). Žr. P.F. Ellis, Men and Message of the Old Testament (Collegeville, MN: Li-turgical  Press,   1976),  p.   65-66.
35    Elohistinis — žr. Iš 3,9-15, o Kunigų šaltinis — žr. Iš 6,2-3.
36    Iš 6,2-7,7 yra Kunigų šaltinio pasakojimas apie Mozės pašaukimą. Jis yra lygiagretis Elohistiniam pasakojimui — žr. Iš 3-4.
37    Šiuo klausimu ypatingai vertingas F.M. Cross straipsnis "Yahweh and the God of Patriarchs", Harvard Theo-logical Revietv 55(1962); taip pat J. Bright, A History of Israel (Philadelphia, PA: Westminster,  1972), p. 151-152;  R.  de  Vaux, op.  cit.,  p.  321ss.
38    Naujos šviesos reikia laukti iš Ebla — Tell Mardikh Karaliaus archyvo. Žr. G. Pettinato, Ebla:  Un Imper Inciso Nell  'Argilla  (Milano:   Mondadori,   19791
39    Kenitų hipotezę iškėlė K. Budde, The Religion of Israel to the Exile (New York: G.P. Putnam's Sons. 1899). Ne per seniai ėmė ją ginti H.H. Rowley. From Jomepk to Joshua (London: Oxford University Pres>
Hipotezės Achilo kulnimi yra archeologija: jos nepažinimas  (Budde)  ir su ja nesiskaitymas    F ir kritišką hipotezės vertinimą galim., luose: T.J. Meek, Hebretv Origins   Ncw York: riarper & Row,  1950), III skyrius, ir M. Buber, IW ftupialk Faith (New York: Harper Torchbooks, 19601, PL 24-30.

 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai