Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BARBARAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Blekaitis   

Naktį barbarai užėmė šalį.
Mes nebuvom įspėti. Net ir pro sapną
nieks nesuriko: — Jie — čia! Jie — prie vartų!
Pasenusi vasara migdė mus, apmarinusi
savo tvankia apgaule. Nieks nesuriko.

Rytą žiūrėjom tylūs, bejėgiai:
sode žėrėjo, po visą kraštą blaškės
barbarų pergalės vėliavos,
taškuotos, kaip leopardo kailis,
prisigėrusios vyno, ugnies ir kraujo.

---------------
Eilėraščio "Barbarai" pirmoji versija per klaidą buvo išspausdinta š.m. Aidų Nr. 1, p. 38. Atsiprašome autorių. — Red.

Rodės, pats miškas žvelgia
įstrižomis žvėries akimis
tiesiai į mūsų suvirpusias širdis
ir skelbia žemei, medžiams ir mums
— lyg prisikėlimą —
puošniai išspalvintą mirtį.
Staiga nuskaidrėjęs skambus dangus
liejo į sielą lygiom dalim
viltį, neviltį ir nesuprantamą skausmą.

Sutemoj mes nekūrėm ugnies,
nežibinom žiburių.
Puolė ant mūsų veidų atšvaitais
plėšrios barbarų laužo liepsnos,
šoko ir žaidė išplėstuose vyzdžiuose.
Ir pernakt, supinta iš triumfo ir ilgesio,
plyšavo vėjyje jų apsvaigus daina.

Per naktį žvangėjo
nuo ąžuolų nudraskomas varis,
pildės plėšikų maišai
glostančiais vasaros kailiais,
šiltais klevų šilkais ir aksomais,
auksinėm beržų monetom.

Gaišo baugštus ir delsė prašvisti
saulę praradęs rytas.
Anglim išpieštos pilkšvoj tylumoj,
drebėjo nunuogintos guobos,
ir liepos be lapų, tartum be lūpų,
nebesukalbėjo rytinės maldos.
Nakčia nusitiesęs toli už akiračio,
tuščias kelias kalbėjo: — Barbarų nebėra.
Eik ir išeik. Tu nieko nebepalieki.

Nėra kur mums eit. Nėra kur pasilikti.
Ne vasarą — mūsų sielas
pagrobę išsinešė barbarai.
Tik liko vyzdžiuose žaist ir šokt
atšvaitai nuo jų pergalės laužo.
Tik žiemos naktų gelmėje nubudę,
sunerimusiom širdimis klausysim,
kaip vėjas, kaip vėliavas, neš po langais
atplaišas šaukiančios jų dainos.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai