Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS JUŠKAITIS   
ŽAIDIMAS UGNIMI

Raudonus žirgus nuo dangaus imi,
Poete, vest lyg saulė priešais giedrą.
Nubusiančiam vulkanui snaust ar gėda? . .
Poezija — žaidimas ugnimi.

Save pats kraujas vejas — saulė rieda,
Neprijaukinama ir nerami.
Poetai turi šokt pro žodį žaisdami
Lyg pilnatis pro savo drignės žiedą.

Atsiprašau, kad nerimtai žiūriu.
Bet mėgstu žirgus kraujo tų žvėrių,
Kurių, nors kiek nuodėguliais badysi, —

Ką parašau, po tuo pasirašau, —
Vis viena nuo ugnies neatbaidysi. . .
O kad esu — atleisti neprašau.

TĖVŲ SODYBA

Praeitis manyj kaip vėjas kyla.
Pasilies pati ir degs pati
Žvakė: miela, tolima ir tyra
Visa, ką beveik jau užmiršti.
Budina sėjėjo žingsniai tylą,
Lyg balandžio sparnas nepikti.

Rugiagėlė jau rugius augina.
Mėnesiena, saulės atminime . . .
Niekieno bangavime kalvelės,
O ji su sėjėju išdraugaus
Jo rugiuos, vainiką ant galvelės
Užsidėjus. Eisenas dangaus

Suka praeitis, kad net suvirpi,
Kalbinusius nemigas, kol rims,
Vėju švilpti, vakarienės svirplį
Sega tartum auskarus ausims.

Ten, kur mano vystyklai ir tavo
Žalioje akuotų pūgoje
Tarsi vėliavos taikos baltavo,
Saulė turi vietą danguje:
Kur į ją vilties žvilgsniu ramiu
Pažvelgiau iš vargo aš gelmių . . .

Draskės audros. Dulkės po keliūtes
Kėlė. Tavo, mano . . . Pro namų
Kerteles pasižiūrėt saulutės
Eidavau — ir būdavo ramu.

Vėjų kertėse bijūnai drabnūs:
Žalias lapas, rausvume sidabras . . .
Viešpatie, kaip ten sprogdino laiškus
Man į klausimus žolė švari
Ir svaigino galvą . . . jos neaiškus
Atsakas, bet jos tyla —svari.

Tiesą dar baudžiauninko senolio
Sielos tyloje, nors palikta
Veltui, tik nužemintas namolio
Savo širdžiai paliečiau kakta,
Virpinamas su visa žeme
Vakaro dangaus didingume.

Per darbų dienas medinis kotas
Nuo delnų žibėdavo auksuotas,
O naktim, lyg pasmerktos išnykti
Rugiagėlės, dulkėm apneštos,
Mokančios per amžius, kaip išlikti,
Ten skaičiau istoriją tautos.

DAUKANTO AKYS

Su sielvarto žvilgsniu ir paprastas lyg smilga
Lyg neštų vandenį baudžiauninkė bedalė,
Kai pro vaivorykštes blakstienose šalelė
Visa ir jai akių kampučiuose sužvilga.

Man gaila tos tautos . . . Eini ten, vargo pele,
Kur niekas jos ir nemini. . . Ar naščiai ilgo
Purvyno sunkesni, ar tuodu pasiilgę
Lašai? Per vandenį nubėga gulbė — kelia

Jos dulkes, per pavasarį medaus jo lašą
Kaip kryžių ant pečių kamanė neša.
Istorija — nė vieno, jos — visi. . . Kam klojo

Kaip aukso kambario patamsius naktys ties
Ją mėnesieną po šaltų nuo žemės kojų, —
Visi joj amžininkai valandą mirties!

PAGUODA

Veltui savo nerimą skaitytų
Knygų stora uždanga dengei:
Jis stuksena mokslu nerašytu . . .
Migloje mes miglą mandagiai

Aiškinomės. Aiškinimai trapūs
Perplyšo. Aš visko netekau . . .
Ką sakai, girdžiu kaip iš anapus,
Ir žiūriu dangun, lyg apakau.

Tavo vienuma vien tavo, mano
Vienuma vien mano . . . Tai slidaus
Būvio vėjų tiesą jos numano:
Ji prieš vėjus pūtė iš vidaus.

Kaip veiduos, vaikams beaugant, mato
Savo bruožus tėvas, sopuliais
Rodė mums, kas laiko audroj metų
Ir lyg dulkių saują mus palies.

RUGIŲ AMŽINUMUI

Su varteliuos žydinčiam varge
Rugiagėlėmis, su žiedmarge
Plaštake, žali . . . Arklys, akėčios . . .
Tarp žvangučių — kaip iš pasakėčios.

Dulks diena, bangavus amžių amžius,
Vandenis lyg veidrodžius suglamžius.

Rugiapjūtės šulinius išsems!
Vandenį kaip liepsną plaikstė vėjai,
Pilant skruzdėlynų bruzdesiams
Saulėj, auksu, vandenie, varvėjai.

Kiek lig duonos žygių didelių —
Žvaigždės ims kitaip danguj buriuotis.
Per kūlimą žydi mėnuliu
Naktys, žiburiais nužiburiuotos.

Žemė su rugiais visiems erdvi.
Pūdymų kalneliuos dega ugnys.
Nes visiems rankas ji duoda dvi. . .
Pabaigtuvių puotai būgnai būgnys.

Niekieno švilpynę vėjas pučia,
Pūsdamas žvangumą nuo žvangučių.

Vėl rausvais želmenimis laibais
Laukas bobų vasarą sudygsta.
O dangus su rudenio žaibais
Tarsi lapas gelstantis su gysla.

LIETUVOS ŽIEMA

Šešėliai mėlynuoja nuo šaltos
Ir saulės — gimusią iš oro dieną
Paleidus savo spindulius ji viena
Veidrodine šviesa snieguos baltuos.

Link dūmo šarka skrenda ties rugiena
Per baltą spindulį šarmos daiktuos.
Ir skambalas toli atsikartos
Iš mėnesienos joj į mėnesieną.

Sniege nuklimpus saulė, ir švaru
Ramybėj besiartinančių vakarų,
Tarp apšerkšnijusių sodybų mėlynumai.

Pušis išgarbiniuota ilguose
Ir gailestinguose šakelės malonumui
Kaip dienos mėnesienos šilkuose.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai