Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUTANOS IR KAKLARAIŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PR. DOM. GIRDŽIUS   
Matau, paskyrė taip Aukščiausias,
Jog vargt ant svieto reiks vienam.

Antanas Vienažindys

Šiurpulys kaulus krečia
Po drabužiais juodais.

Leonardas Andriekus

Ar kad šaltis nekrėstų, ar kad Dievui patiktų, pranciškonai pasirinko drabužį — rudą, juodą sutaną palikdami apvaliems kanauninkams ir prelatams, tokiems, kaip Maironis. O Maironiui dailiai ir pritiko toks apdaras. Pabučiuoti dignitoriui ranką prašyte prašė. Tik kaip tat atsitiko, jog prelatas kartą save išniekinti sutiko? Pamatęs Šileikos pieštą jo portretą be sutanos, pasakė: "Būtų žmogus, bet nei prelatas, nei ponas" . . . Gal iš kartėlio kaklaraištį poetas pasirišo į amžiaus galą, kai jaunieji pasakė: "Maironi, labanakt!".

Iš tikrųjų tai buvo tik išimtys ir retos nelaimingos išimtys, kad mūsų kunigas, kaip, pavyzdžiui, Putinas, būtų vilkėjęs ne sutaną, o gražiai sukirptą šviesią eilutę. Jei buvo, tai tokio kunigo, filosofijos daktaro, žmonės nematė nei Girdžiuos, nei Rietave, Gaurėje ar Aukštadvary. Tokie neturėjo laiko pastoracijai. Skaitė, rašė, pietavo su turtingomis poniomis, išauklėtomis Vienoje, Paryžiuje . . . Kaimo žmonės nuo baudžiavos iki Krupavičiaus kunigus težinojo tik sutanose. Jei ir buvo girdėję apie kokį kitokį, tai iš tokio nei išrišimo, nei paskutinio patepimo nelaukė. Toks priklausė dvidešimtojo amžiaus elitui: turėjo daktaro titulą, mokėjo išsirinkti ir pasirišti kaklaraištį, vasaromis plikinėjo po Palangą. Gaurėje, Rietave kunigui per karščius nusimesti sutaną ir išsitiesti patvory, visiems matant, buvo negalima. Su brevijorium rankoje reikėjo kumpsoti prie kaštano šventoriuje kaip kareiviui su šautuvu ir laukti, kada tave pašauks prie ligonio su Švenčiausiuoju. Kaip-ne-kaip tada atsiimi už skriaudą: eini majestotiškai, o žmonės klaupiasi, mušasi į krūtinę prieš Dievo Kūną ir Kraują kunigo parankėje. Kaimo žmonės būtų pasipiktinę, jei kunigas duotų išrišimą, užsimetęs nudyžtą megztinį ir rankas į kelnių kišenes susikišęs. Liuteris, bambizas, sakytų, ne kunigas!

Dėl lenkų įtakos mūsų kaimų ir bažnytkaimių moralė priklausė ne nuo kunigo, bet nuo ton-sūros platumo ir nuo sutanos ilgumo: Kaune ir Palangoje — nuo kaklaraiščio: kokį pasirenki ir kaip pasiriši. Menas ir religija liudija Hėgelio Absoliutą. Sutanas nešiojo Raseiniuose, Mosėdy tokios asmenybės, kaip Vaižgantas, Lindė-Dobilas, geriau nei visi kunigai kalbėjęs vokiškai ir kaklaraištį pasirišęs tik į amžiaus galą, kai Blūdą jau buvo parašęs. Maironiui neteko būti vikaru nei Girdžiuose, nei Karsekišky, bet Kaune ir Palangoje visados vilkėjo sutaną; jei ne juodą, tai baltą (Palangoje) o jei būtų jis vykęs Wuertembergan derėtis su princu Urachu, atrodo, būtų tą patį daręs.

Po dvasinės seminarijos būti jaunam kunigui vienam kur Žemaitijos užkampy, tai toli toli dangų regėti iš kalėjimo su šimtu prižiūrėtojų. Vienažindžiui, jis sako, buvo labai gražus tas tolimasis dangus, kai tą dangų įsivaizduodavo rytą pro kalėjimo langą nevalgęs, prieš priimdamas Švenčiausiąjį. Sekmadieniais šimtas prižiūrėtojų barstydavo gėles po kojomis, o ant rytojais vėl — šalta, apskretusi asla, prižiūrėtojų pridergta, pridrabstyta šiaudgalių, obuolių ir saldžių kriaušių, numestų vos apgraužtų.
Išmintingas klebonas neleidžia jauno vikaro nei į palivarką, nei į turgavietę. Pats susižiūri, neklausdamas kito, kiek kviečių kaina pakilo, ar galės parduodamas lenktyniauti su buožėmis. Dar išmintingesnis, kuris Dievo Kūno šventės išvakarėse jauną kunigėlį prižiūri, kad per daug mergaitėms nepadėtų, kai jos vainikus pina rytojaus iškilmėms. Graudžiam saulėlydžiui atėjus, kai lieka vienas kunigėlis, klebonas bejėgis. Kas tada daryti, kai nėra nieko? Rašyti eilėraščius ir ilgėtis, ką Vienažindys darė. Ko? Klebonas žino. Jei pamėginsi pianiną, dar labiau padidinsi klebono įtarimą.

Maironis buvo pedagogas. Numanė, ką reiškia būti jaunam su sutana pavasariais. Ak, tos šventės Dievo Kūno ir Dangun Žengimo! Net kai pa-sensti, kai jau gerai pražilęs, jaunystę jos tau primena: kad visados būdavo ketvirtadieniais, kai dienos tokios gražios. Tą rūtų ir bijūnų kvapą šventoriuje žinojo iš mažens Maironis. Nebūdamas vikaras, vainikus pinant mergaičių nematė, o geriau pasirinko jambą ir daktilį. Kad būtų padoriau (taip prelatas galvojo), žmones, vyrus ir moteris, pavadino sesutėmis ir broliais. Vėjininkams tas viskas atrodė bobiškai: geriau jiems a la Vladimir Vladimirovič Majakovskij: "Ar nori tu į snukį, ubiraisia, rupūže!". Šviesusis poete, kodėl tau prireikė nusiparabelyt? Geriau, kad Salys Šemerys įsikibo į Freudo libido. Suum cuiąue.

Aušra, Apžvalga, Tėvynės Sargas — dabar užgesusios meteorų atplaišos. Tais laikais, kai valdė caras, o Maironis rašė (keturiasdešimt metų tuodu abu iš Dievo malonės nesugyveno), tie skurdūs leidiniai mums buvo Gerosios vilties kyšuliai, kurie tolybėse rodė, jog Lietuva, dainiaus žodžiais, juk atbus gi kada. Ar Otto Mauderodes vokietis tai tikėjo, ar savo pelno žiūrėjo, tie švyturiai gąsdino Petrą Stolypiną ir iš Dievo malonės carą. Kartais jie vos vos žybtelėdavo, kartais aptemę būdavo, kai lėšų pritrūkdavo, nes jų kaina buvo aukštesnė nei Šilerio Saemtliche Schriften. O jei prie spaustuvės išlaidų pridėsi rašytojo vargą ir knygnešio strėnas, tai tauta per kelias kartas negalės išsimokėti.

Laimė, tas doras Tilžės vokietis pritarė Valančiui ir Maironiui: nebijojo spausdinti skolon tūkstanties puslapių Aukso Altoriaus, o jei toks įlenks knygnešio nugarą, nesvarbu vokiečių kaizeriui, tik lietuviams, kurie tos maldaknygės labiausiai laukdavo, sulaukę pasveikindavo kryžiaus ženklu.

Kas tuos švyturius rodė keleiviams, abejojantiems, ar pasieks kada uostą? Keli stambūs vyrai, gydytojai, šalia mužikų vyskupo ir Andriaus Vištelio, to nabagyčio, lietuviškam raštui geranorį Otto Tilžėje rado. Geriausių norų buvo tilžiškis E. Jagomastas, už meilę lietuviškam žodžiui vokiečių sušaudytas (per II pasaulinį karą). Dar daugiau padarė tie, kurie nešiojo sutanas. Marionas Jurgaitis, Palangos vikaras, Gaurėje — Dembskis Vitalis, Brundza Antanas. Tai pavardės, kurias šiandien ir raudonieji gerbia, dvasininkų, kovojusių tada prieš carą, ypač Dembskio Vitalio, kai jis pusbroliavos su Vladislovu Paryžiuj, įtariančiu Valančiaus  lietuvybę.  Draudžiamą žodį išplatinti, nepakliūvant žandarams, buvo sunkiau, kaip parašyti meilės romaną. Knygnešys partreškino kuprinę Aukso Altorių, o tu, Sideravičiau, žinokis. Sudarge kunigas Sideravičius visados vilkėjo sutaną. Žiemą austo milo, vasarą — drobinę. Kad lietuviškas knygas platino, dardėdamas panemu-niais savo paties ratais, knygvežio vardą gavo, dar labiau iškeldamas sutanos garbę ir mūsų moterų audimo meną bei skonį. Gi savo senatvę, sako, bulves skusdamas apvainikavęs.

Kai Maironis rašė apie tautos pavasarį, jis buvo toli nuo savo krašto. Namie klebonams rūpėjo ne Maironio eilėraščiai, bet kad artojai artų ir melstųsi iš Aukso Altoriaus, kai lietūs ir sausros, kad giedotų Dieve Abraomo. Jauniesiems sutanų nešiotojams — kad atlikę nuo arklo artojai pamėgtų knygą ir lyrą, ką darė jie patys po mišparų. Troškiose klebonijose, Mosėdy, Laižuvoj, Krinčine, patys vieni mėgino savo talentus: rašė ir plėšė lapus prie smilkstančios žvakės. Kai trūko ką sukurti talento, vertė Gražiną, Demoną, neišsisukdami nuo erotinių temų. Geresnio ką parašę, nesididžiavo, nepakėblino savo tikrojo vardo pelnyti garbei. Net šiandien, apie Paparonį, nedaug kas žino, nors jo Rytojaus Dieną mėgėjų teatrai daug kur vaidino. Publika, būdavo, plodavo, autoriaus visai nežinodama. Nebuvo nė reikalo autoriui gėlių puokštę įteikti. Šaukdavo bravo tik aktoriams. Tu publikai nežinomas. Dievo duotas kunigėlis rūtų daržely tarp mergužėlių. Kad kokią neįsižiūrėtum, rašyk patriotinius eilėraščius: geriau save apgauti, negu vyskupo nemalonės susilaukti. Kunigėlį moterys užjausdavo, jei klebono šeimininkė kokį skriausdavo. Mišioms aukodamos, pristatydavo kunigėliui visokių gardumynų, tiesių ir raitytų.

Jaunam talentui sutanoje vienintelis atpildas už jo pagarbą menui, tai kad švepla bedantė ar koks tabokius senis pabučiuoja į ranką. O kai įbruka iš mazgelio trirublę, nežinai kas tu: ubagas ar sukčius. Ne kartą sutanoje atsidusdavai, suabejojęs dėl savo šventumo.

Poete Maironi, tau buvo atpildas, kad nebuvai vikaras. Kad nesėdėjai Karsakišky kalėjime su šimtu prižiūrėtojų. Ne trirublę, o ėmei algos tūkstančiais rublių Petrapily. Lošei vintą su caro dignitoriais keliolika metų, kai jie baudė ir Sibiran trėmė vyžotus ir naginėtus, kurie nešė per sieną pirmąsias tavo pavasario giesmes ir neturėjo nė mažiausio įtarimo, jog tos giesmės buvo sudėtos — Žvalionio.

Ar nepakartojai tai, ką darė Maskvoj Adomas, rašydamas Konradą Valenrodą?

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai