Parašė DANGUOLĖ SADŪNAITĖ
|
Antanas Tamošaitis, 1927
*
Kai ugniavabaliai,
jonvabaliai virpa
tamsiam dangaus tvenkiny —
ir naktis nuspalvinta
jų šviesa:
drįsk pašaukti mane
vardu!
drįsk pavadinti juos
žvaigždėmis!
*
Akys kalbėjo apie pradžią . .
(nors buvo ruduo).
Prie grindinio jos prisegė
mane —
kaip žolę;
prie žemės, prie grindinio . .
Po saulės laidos,
visai vėjuotai nakčiai,
prie tavo kojų . .
*
Tik šiaip sau medis buvau,
prieš tau ateinant . .
II II II
dabar, magnolija:
karavanas žiedų —
katalpa
po tavo langu . .
*
Rudenį,
tu ir aš apstulbinti
belyjančiomis spalvomis
nuo medžių . .
Triukšmu,
kai saulė — lyg buldozeris —
vidudienį aria dangų . . .
JEIGU
Jeigu —
kaip duona, kaip druska
negaliu tau būti —
kaip druska, kaip duona
(tavo gyvybę palaikanti)
ir debesį ir žolę suverpsiu . .
galgi,
galgi ateis ramybė?
SNIEGO NAUSĖDIJA
Nausėdija šviežio sniego,
laukuose.
Tuščia paletė
medžiams ten save įrašyti . .
Prieš naktį,
kai mėnuo pasirodys mums
tik pagal ankstyvesnį
susitarimą.
RUDUO
1.
auksas ore,
auksas medžiuose,
auksas vėjuje . .
ir iš kur — prieš žiemą —
atsiras tas Turtuolis,
šį aukso lobį supirkti?
2.
ji, kaip ta kompaso
adatėlė,
(širdis)
pavasarį —
ir vasarą ir rudenį,
Šiaurės vis — Tavęs
ieško
ŽOLĖS PLUNKSNOS
Pavasarį,
žolė prabyla į mus
nepaprasta kalba;
jos plunksnos — rasa šviečia . .
II II II II II
labai arti
rugiagėlėmis užsėto
dangaus lauko
|