|
|
Praeities stagnacija — dabarties krizė |
|
|
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Kai kurios dabarties konfliktų priežastys katalikų dvasiškijoje
Dabarties krizė nėra išimtinė katalikiškos dvasiškuos gyvenimo apraiška. Krizę pergyvena ir kitų religijų dvariškiai. Krizę junta ir visa žmonija. Užtat, norint suprasti dabartines kunigijos lūžio priežastis, privalome jas nagrinėti visuotinės krizės kontekste. Gi šiuolaikinio pasaulio krizėje galima pastebėti keletą dialektinės Įtampos laukų. Dabarties žmogus nebegalvoja ir nebesprendžia "taip ar_ ne", "juoda — balta", "absoliutinių" alternatyvų rėmuose. Nei viena filosofinė sistema, nei viena visuomeninė santvarka jam nėra absoliučiai tikra ar absoliučiai klaidinga. Dabarties žmogui darosi aišku, kad nuolatinis tapsmas virto neišvengiama jo egzistencijos dalimi. Kitaip tariant, šiuolaikinis žmogus Įsigijo vadinamą istorinę sąmonę. Todėl jis ir mėgina institucijas pakeisti taip, kad tos galėtų lanksčiai taikytis prie gyvenimo kaitos. Šiandien, žmonija rodo polinkio jungtis ir skaldytis, bendradarbiauti ir užsiskleisti. Ji įžiūri ir bendrąsias žmonių rasės savybes, ir jų individualines skirtybes. Užtai, bandydama kurti tarptautines valdžios formas, ji taip pat pripažįsta tautinių grupių nepriklausomybę. Dabarties žmogus reikalauja, kad visuomenė tarnautų žmogiško asmens išsivystymui, o individas dirbtų bendrajam visuomenės labui. Konfliktas tarp bendruomenės gėrio ir individo teisių, tarp autoriteto ir asmens laisvės ir yra viena iš pačių aštriausių dabarties krizės sankirtų. Pagaliau statmeninė ir gulstinė, dieviškoji ir žmogiškoji protingojo gyvūno dimensijų skalės nusviro pirmosios (dieviškosios) nenaudai. Besirūpindamas broliu, šiandien žmogus darosi abejingu savo Tėvui; teigdamas save, pradėjo neigti Dievą.
Šios pagrindinės dialektikos sankirtos žymės prasikiša ir posusirinkiminėj katalikų Bažnyčioje. Būdama ne tik Dievo, bet ir žmogaus kūrinys, Bažnyčia talpina savyje neišvengiamos įtampos pradmenis. Įsiveržusi į helenistinį - romėnišką pasaulį, ji dieviškos ir žmogiškos dimensijų konfliktą išsprendė, atiduodama visišką pirmenybę žmogaus santykiams su Dievu. Sakytume, apsireiškusio ir įsikūnijusio Dievo ekstazėje krikščionis užmiršo žemės reikalus. Renesanso laikotarpis, suradęs pamirštąjį žmogų, išvystė už Bažnyčios sienų naują humanistinį judėjimą. Nelaimingu būdu paliktas vienas, anas humanizmas išvirto į šiandieninį humanizmą be Dievo. Užtat povatikaninė Bažnyčia, ieškodama naujų bendravimo formų tarp religinės ir sekuliarinės žmogiškos būties, bando taisyti praeities klaidas.
Dėl dabarties konfliktų Bažnyčioje vyskupas J. Blomjous primena, kad povatikaninė krizė ne mirties konvulsijos, bet augimo ženklai; ne senatvės apraiškos, bet jaunatviškos grumtynės. "Atsižvelgiant į tai, ką mes žinome apie žmonių rasės amžių ir nesuskaitomus išganymo istorijos šimtmečius prieš Kristaus atėjimą, atrodo daug patikimiau, kad mes dabar esame Bažnyčios vaikystėje, o ne senatvėje. Todėl dabartinė krizė neturi būti laikoma susenėjimo ženklu, bet normalia Kristaus kūno 'augimo skausmų' dalimi pirmame jos gyvenimo periode".1 Šitie augimo skausmai palietė kiekvieną Kristaus bendruomenės gyv3Jį narį. Vis dėlto jie tirščiausiai susikoncentravo kunigijoje. Juk kunigas stovi pačiame Bažnyčios ir pasaulio susilietimo centre. Jame užtat ir atsispindi posusirinkiminės Bažnyčios persilaužimo aspektai. Šis persilaužimas neišvengiamai turėjo paliesti ir lietuviškąją dvasiškiją. Gal būt. tautinės mažumos situacija ir ateivio patirtis kai kuriuos krizės aspektus galėjo sušvelninti, kai kuriuos paaštrinti. Taigi nagrinėdami bendruosius dvasiškuos krizę iššaukusius veiksnius, paliesime ir lietuviškuosius jos poveikius. Tai darydami, vienok pasiliksime prie išorinių priežasčių, nesileisdami į jų psichologines pasekmes kunigo asmenybei. Tatai jau būtų klinikinės analizės uždavinys, reikalaujantis empirinių tyrinėjimų ir komplikuoto metodo. Sekdami dabarties žmonijos sankirtų taškus, juose ieškosime ir kunigo krizės pagrindinių šaknų.2 Tos šaknys, atrodo, skverbiasi į kunigo padėti visuomenėj, hierarchijoje, intelektualinį pasiruošimą bei dvasinio gyvenimo stilių.
Kunigo padėtis visuomenėje Sakralinė visuomenė, kokia ji buvo viduramžiais, išimtinai dėmesį kreipė į žmogaus santykius su Dievu, apleisdama žemės reikalus. Juk amžinybės perspektyvoje žemės dienos atrodo labai trumpos. Žmogus tvirtai tikėjo, kad, iškentus šią "ašarų pakalnę", ten, amžinybės džiaugsme, laimės angelas nušluostys jo skausmo ašaras. Suprantama, tokioje gyvenimo vizijoj kunigas užėmė centrinę vietą — tapo oficialiuoju Dievo ir žmogaus tarpininku. Galvota, kad net ir žemės reikalų tvarkymo teisę hierarchija gavusi iš Dievo ir laikinai sudėjusi į pasauliečių rankas. Bet modernioj visuomenės sampratoj dvasiškijos luomui nebeliko vietos. Sekuliarinė visuomenė, laikydama religiją privačiu asmens sąžinės dalyku, nebejaučia reikalo turėti oficialų tarpininką tarp žmogaus ir Dievo. Nebereikalingas jai dvasiškis nei kaip labdaros organizatorius, nei kaip žmonių švietėjas. Ten, kur į kunigą pažiūrėta kaip j doros mokytoją ar religinių reikalų aptarnautoją, ten jo užsiėmimas sulygintas su laisvomis profesijomis. Aplamai technologinė visuomenė nesidomi tuo, ką dvasiškis gali jai pasakyti. Ji nesirūpina galutiniais žmogiškos būties klausimais. Technologinė visuomenė, būdama pragmatinė, nenori žinoti "kodėl", bet tik "kaip". Filosofiją ir teologiją ji nustumia Į šalį kaip bereikšmius dalykus kasdieninio gyvenimo problemų sprendimui. Ji, Kenistono nuomone, "ištremdama dvasiškius i sakyklas . . . , veiksmingai izoliuoja žmones nuo kiekvieno galimo dūrio, kuris galėtų iškelti nepatogių ir daugeliui amerikiečių neatsakomų klausimų apie paskutiniuosius tikslus".3 Praradęs privilegijuotą vietą sekuliarinėj visuomenėj, kunigas ją dar ilgai išlaikė katalikiškose bendrijose. Ypač Amerikoje istorinių aplinkybių dėka kunigo vieta parapijoje liko tvirta kaip uola. Imigrantai būrėsi apie savo dvasiškius, ieškodami patarimų dvasiniuose ir pagalbos pasauliniuose reikaluose. Turėdamas didelės įtakos savo bendruomenėj, kunigas jos įsigijo ir už bendruomenės ribų. Svetimieji visuomet linksta pagarbą rodyti tiems, kuriuos savieji respektuoja. Kunigo autoritetui padėjo išsilaikyti ir vadinamos triumfalistinės nuotaikos Bažnyčioje.4 Jos atsirado, kai juridiškai iki detalių išdirbta ir organizaciškai atbaigta Bažnyčios sąranga pradėta lyginti su Dievo karalyste. Tuomet nejučiomis dangiškos Bendrijos žymės buvo nukeltos į dar žemėje keliaujančią Bažnyčią, užmirštant jos žmogiškuosius aspektus. Užtat, kaip Dangaus institucija, ji turėjo būti skaisti ir nesutepta, be klaidų ir nuodėmės. Toks triumfalistinis požiūris palaikė kuniguose iliuziją, kad ir jie, tobulos Bažnyčios kunigai, negalį daryti klaidų. Ne jie, šviesos sūnūs, bet anie, tamsos vaikai, tegalėjo būti blogio suvilioti. Ne Dievo tautos nariai, bet netikintieji, kairieji, liberalai, komunistai turėjo būti atsakingi už visas skriaudas pasaulyje. Tokiomis nuotaikomis nuoširdžiai persiėmę, tikintieji sugebėjo nepastebėti savo ir savo dvasiškių klaidų, netakto ir kitų žmogiškų silpnybių. Tokių nuotaikų supami, kunigai galėjo lengviau išlaikyti savo prestižą tikinčiųjų akyse. "Žmonės žiūrėjo į kunigą kaip į tikėjimo vyrą, turintį visus atsakymus, reikalingus jų išganymui. Jis paliko tikras, kai jie grūmėsi su abejonėmis. Jis paliko šventas, kai jie kovojo su nuodėme ir gundymais. Jis atstovavo Dievui, visiškai Kitam, transcendentiniam teisėjui, gyvenančiam neprieinamoje šviesoje. Truputis tos transcendencijos apšvietė ir kunigo gyvenimą taip, kad žmonės savaime laikė jį be priekaištų".5 Iš tiesų, reikia su kun. Sarno sutikti, kad iš dvasiškio, kaip Kristaus tarno ir dieviškų paslapčių teikėjo, rolės plaukė jam tikinčiųjų pagarba ir privilegijos.
Bažnyčia II Vatikano susirinkime pripažino žemiškų dalykų nepriklausomumą nuo religinės hierarchijos ir jų vidinę vertę. Sakralinė visuomenės teorija, pagal kurią žmonės žemės reikalų tvarkymo teises esą gavę iš bažnytinės hierarchijos, nėra nei Dievo apreikšta, nei tikra. "Jei žemiškų dalykų autonomija laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsnius bei vertę, kuriuos žmogui reikia palaipsniui įžvelgti, panaudoti ir tvarkyti, tokios autonomijos yra visiškai pagrįsta reikalauti ... tai atitinka ir Kūrėjo valiai".6 Susirinkimas priminė užmirštą tiesą, kad Bažnyčia nėra tam, kad pasaulis jai tarnautų, bet kad ji pasauliui tarnautų. Ji yra Kristaus įrankis kurti pasaulyje naujam žmogui. Tad jei Bažnyčia yra pasauliui, tai — ir jos kunigai. Jei Kristaus karalystė yra ne iš šio pasaulio, tai — ir jos kunigų. Išeina, kad Bažnyčia sutinka su kunigo "išvietinimu" sekuliarinėje visuomenėje. Joje, kaip žinome, sakralinės galios paliekamos tik simbolinei tikrovei — Žodžio ir sakramentų tarnybai, o ne visai žmogų supančiai tikrovei. Užtai šventimai kunigo reikšmę tokioje visuomenėj automatiškai apriboja. Jis lieka reikšmingas tik tiems, kurie laisvu tikėjimu priima jo kunigiškas galias. Tačiau Vatikanas II apkarpė kunigo pranašumą ir tikinčiųjų tarpe. Susirinkimas tai padarė, "išvaduodamas" pasauliečių apaštalavimą iš hierarchijos priklausomybės. Susirinkimo žodžiais tariant, "pats pašaukimas būti krikščioniu savo esme drauge yra ir pašaukimas apaštalauti". Pasauliečių pareiga ir teisė apaštalauti kyla iš jų ryšio su . . . Kristumi".7
Šio krašto lietuviškose bendrijose kunigo padėtis kiek subraškėjo, didesniam lietuvių ateivių skaičiui įsiliejus į lietuviškas parapijas. Ateiviai gerbė ir vertino charizmatinių polėkių dvasiškį, bet buvo kritiški autokratiškų polinkių kunigui. Deja, nebuvo į lietuviškas parapijas įsileista pakankamai kunigų, kurie būtų sugebėję derinti skirtingas ateivių ir čiabuvių kartas, kultūras ir mentalitetus. Kai kuriose bažnyčiose parapiečių "exodus" pasiekė kritiškas ribas. Jos bus priverstos, perleidus šventyklų mūrus kitų tautybių katalikams, pasitraukti istorijos užmarštin. Vieni žmonės traukiasi nuo savo parapijų, pasiduodami natūraliam miesto gyventojų judėjimui. Kiti ieško jų dvasiai artimesnių bendrijų. Dar kiti iš viso tolsta nuo religijos. Vienok visus, taigi ir lietuvius, mūsų laikams madingas individualinis "savo" Dievo ieškojimas nuteikia prieš Bažnyčią. Užtai, šios generacijos akimis žiūrint, apeigos, simboliai, kunigai, šventyklų pastatai prarado savo vertę ir naudą. Tokiu būdu kunigas pasijuto ne tik netekęs tradicinių galių visuomenėj ir nebeturįs natūralių socialinių raiščių, laikančių jo parapiečius vienoj draugėj, bet ir pats besąs reikalingas tik "ištikimųjų" saujelei. Toks "praregėjimas" paveikia kiekvieno, taigi ir kunigo asmens savo vertės jausmą. Ypač kitos krypties, į išorinį veikimą pasinešusioj aplinkoj giliai individą sukrečia jo pašaukimo visuomeninis benaudiškumas.8 Vis dėlto kunigas supranta, kad savęs įprasminimą jis galės rasti tik žmonių tarnyboje. Užtai jis yra verčiamas kunigystę ir jos santykį su pasauliečiais permąstyti Bažnyčios sampratos naujoj šviesoj.
Kunigas anttautiškumo paradokse Teisingai A. Maceina pastebėjo, kad ligšiolinis Bažnyčios anttautiškumas tebuvo apgaulinga iliuzija.9 Romos Bažnyčia nešiojo graikiškai romėnišką uniformą, kurios ypač bodėjosi Azijos ir Afrikos tautos. Graikiškai lotyniškan drabužin įvilkta krikščionybė net buvo pasidariusi kliūtimi Kristaus mokslui plisti anuose žemynuose. Prasidėjus tautinio individualumo sambrūzdžiui pasaulyje, Bažnyčia buvo paskatinta iš esmės peržiūrėti savo santykius su tautomis bei jų kultūromis. Todėl Vatikanas II, pripažindamas tautų kultūrinį įvairumą, Bažnyčios visuotinumo svorį nukėlė į jos vidų, į tikėjimo ir meilės gelmes. Susirinkimas tvirtina: "Bažnyčia nėra surišta su kuria nors viena kultūros forma",10 nėra "neatskiriamai susieta su jokia rase ar tauta",11 bet "stovi viršum rasės arba tautos skirtumų".12 Tačiau, "norėdama visiems perteikti išganymo paslaptį ir Dievo atneštąjį gyvenimą, Bažnyčia privalo taip įsijungti į visas šias grupes, kaip pats Kristus, kuris įsikūnijimu susivaržė save tam tikromis visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sąlygomis tų žmonių, su kuriais bendravo".13 Išeina, kad savo prigimtimi ir pasiuntinybe Bažnyčia iškyla viršum visų tautų ir visų kultūrų, tačiau savo gyvenimu pasaulyje ji privalo įsišaknyti ten, kur ji vykdo savo misiją. Taigi Bažnyčia yra tautinė ir anttautinė, viena ir daugeriopa, vieninga ir pasidalinusi, pastovi ir nuolat bekintanti. Šitie paradoksai betgi išnyksta vidinėj, iš Kristaus dvasios plaukiančioj Bažnyčios vienybėj.
Savo laiku tautiškumo klausimas Amerikos Bažnyčioje buvo gana radikaliai apsprendžiamas. Dėl imigrantų antplūdžio (XIX a.) vietiniai katalikai buvo bepradedą skęsti ateivių katalikų jūroje. Amerikos katalikybei grėsė pavojus tapti svetimšale. Tuo tarpu jau J. Carroll, pirmam Baltimorės vyskupui, buvo aišku, kad katalikų Bažnyčia šiame krašte galėjo išsilaikyti tik suamerikonėjusi, t. y. pasisavinusi šio krašto^ kultūrą ir kalbą. Todėl griebtasi drastiškų priemonių, kad atvykėlių katalikų masės būtų įlydytos į amerikietinės kultūros formas. Kai, pvz.. vokiečiai (1891) per savo organizacijas kreipėsi į Leoną XIII, prašydami, kad būtų leista Amerikoje kurti parapijas ir vyskupijas, paremtas kalbiniais skirtumais, kardinolas Gibbons energingai užprotestavo, ir leidimas nebuvo duotas. Cincinnati arkivyskupas Henry Moeller vienu mostu nusviedė airių kunigus į vokiečių bažnyčias, o vokiečių kunigus į airių, nutildydamas pamokslus vokiečių kalba. Žinoma, amerikoninimo operacija pareikalavo daug sunkiai suskaičiuojamų aukų. Dėl to, pvz., atsirado lenkų tautinė bažnyčia, kurios narių šiandien priskaičiuojama apie 300,000. Šimtai tūkstančių vokiečių katalikų nuėjo pas protestantus. Daug italų ir kitų visai nutolo nuo Bažnyčios. Tiesa, "bėdos" atveju, kad nemokančius anglų kalbos būtų galima religiškai aptarnauti, buvo leista kurti tautines parapijas. Toks "bėdos" atvejis, šiandien, bent lietuvių tarpe, jau nebeegzistuoja. Tautinių parapijų klausimas todėl turės būti sprendžiamas kitoje, ne vien tik kalbinėj perspektyvoj.
Šiandien katalikų Bažnyčiai Amerikoje svetimšalystės pavojus jau praėjo. Krikščionybės šaknys giliai įsiskverbė į amerikietiškos kultūros dirvą. Taipogi šio krašto tautybių filosofija nebesiremia etniškų kultūrų tirpdymo, bet integracijos principu. Nors dažnai liberalinės krypties akademikai sunkiai virškina etninių grupių savitumus, vis tiek personalistinės laiko nuotaikos ir negrų sąjūdis privertė amerikietį atlaidžiau žiūrėti į tautybių kultūrinį palikimą. Jei juodukas yra gražus, tai kodėl ne lenkas, ne italas, ne lietuvis? Jei juodieji psichologinio tapatumo ieško savo kilmės šaknyse, tai kodėl to neturėtų daryti kitų tautinių grupių nariai? Sociologai ima vaizduotis amerikiečių tautą ne kaip vienalytį anglosaksiškos kultūros kolosą, bet kaip etniškomis spalvomis išmargintą audinį.14Tačiau amerikiečių hierarchijos laikysena tautybių atžvilgiu dar nėra pozityviai įžvalgi. Svyruoja ji ir čia-buviškoj lietuvių dvasiškijoj. Jei Amerikos visuomenė gali būti kultūriškai pliuralistinė, tai tokia gali būti ir jos Bažnyčia, vadinasi, tuomet yra galimos ir etniškos, taigi ir lietuviškos parapijos. Žinoma, jos negalės būti anomis uždaromis bendruomenėmis šio krašto krikščionybėj. Kitokie turės būti ir jos ganytojai. Būdami autentiški Amerikos sūnūs ir tikri Lietuvos palikuonys, jie jungs abi kultūras. Sakytume, jie bus panašūs į visiems pažįstamą Amerikos lietuvį prelatą J. Balkūną, kuris savo asmeniu, savo veikla ir net žavinga savo parapijos bažnyčia jungia tarp Atlanto ir Pacifiko vandenynų išsitiesusią laisvės šalį su prie Baltijos prisiglaudusią jo tėvų žeme. Lenkiame galvas prieš tuos patriarchus, kurie didingai savo misiją atliko imigrantų sielovadoje. Viltingai dairomės naujo tipo kunigų, kurie sugebėtų vadovauti nebe ateiviškoms,bet jau lietuviškai amerikoniškoms parapijoms.
Beje, priklausyti dviem kultūroms reikia tvirtesnės asmenybės, platesnių vertybių pajautimo, gilesnių angažavimosi polėkių, sąlyčio su kilmės krašto kultūra, tradicijomis, kalba, žmonėmis bei savo istorija. Šioje vietoje Vatikano II susirinkimas įsakmiai primena, kad, norėdami sėkmingai liudyti Kristų, kunigai privalo gerbti ir mylėti tuos žmones, priklausyti jų bendruomenėms, įsijungti į jų kultūrinę ir visuomeninę veiklą, susipažinti su jų tautinėmis ir religinėmis tradicijomis.15 Iš tiesų, iSganymo paslaptis neneSama tuščiai erdvei, bet gyvam žmogui, priklausančiam kuriai nors grupei, tautybei, kalbai, kultūrai, turinčiai savitas galvosenos bei jausenos lytis. Deja, kaip tik Šita žmogiškos asmenybės dimensija yra lengvai pažatojama. Tai atsitinka tada, kai misininkas paneigia savo tikinčiųjų kalbą, praeitį, kultūrines aspiracijas bei tautinius potroškius. Tai atsitinka, kai, net tėvams praSant, neleidžiama jų vaikams atlikti pirmosios komunijos apeigų gimdytojų kalba. Tai atsitinka ir tada, kai net mirusieji verčiami anglosaksiškai ilsėtis Amerikos žemėje. Tokiu būdu pakirptos etninės kilmės Šaknys įrėžia žmogaus asmenybėje psichologinių žaizdų. Gi žaizdos pasilieka žaizdomis, vis vien, kas jas padarytų, parapijos klebonas ar masyvios vyskupijos masyvus kardinolas.
Kai kur sąmoningesnieji lietuviai tokiam tautinės individualybės gniaužimui kietai pasipriešino. Vienur jie pasirodė įžvalgūs ir ryžtingi, kitur — nenusimaną, be nugarkaulio ir be drąsos. Bet visur jiems reikalingi dvasiškijos nurodymai, patarimai, paskatinimai. Tačiau dvasiškija, kaip ir tikintieji, etninės tapatybės klausimu yra pasidalijusi. Vieni, laikydamiesi "bėdos" teorijos, siekia greitesnio tautinių parapijų ištirpimo. Kiti, tikėdami į tautinę individualybę, trokšta jų gyvastingumo. Pirmiesiems padeda abejingųjų masė ir vietinės hierarchijos pragmatizmas. Antruosius gi paremia Vatikano II dekretai ir etninės sąmonės Amerikoje atgimimas. Šitoj dviejų kultūrų sankirtoj konfliktai susikryžiavo įvairiomis kryptimis. Bet kai savieji ima kristi savųjų ugny, tai jau yra ženklas, kad lietuviškos dvasiškijos vadovybė sušlubavo.
Hierarchijos replėse
Dar prieš atsinaujinimo sąjūdį buvo žiūrima į Bažnyčią ne tiek kaip į tikinčiųjų bendriją, "kiek į sistemą, aparatą, beasmeninę teisių visumos saugotoją, kurios atstovai yra dvasiškija, kaip dabar vadinama hierarchija, iš tikro popiežius ir Romos kurija".:6 Beveik per du paskutiniuosius šimtmečius popiežiai ir dauguma vyskupų atsakingai naudojo savo galią ir autoritetą. Vis tiek legalis-tinis Bažnyčios supratimas praktikoje išvirto į formalų biurokratizmą. Abstrakti teisė ir net įstatymai dažnai buvo vykdomi asmens sąskaiton. Institucijoms, o ne žmonėms buvo teikiama pirmenybė. Įstatymai saugojo "piemenis" nuo "avių", bet, jėzuito McKenzie žodžiais, "nesugebėjo apsaugoti Bažnyčios narių nuo jos pareigūnų".17 Be to, centralizuota valdžia darosi tolima, baugi, visagalinti, neprieinama ir nepatraukiama atsakomybėn. Tokios nuotaikos nejučiomis nuveda į autoriteto mistiką, kur Dievo valia sutapatinama su institucijos valia. Tokiu būdu tuolaikinė autoriteto mistika ir šaltas biurokratizmas militarinėj Bažnyčios organizacijoj bierarchinius dvasiškijos santykius atrėmė j geležine discipliną. Jie ir apsprendė žemesniojo ir aukštesniojo dvasiškijos luomų santykiuoseną.
Paprastai katalikų Bažnyčioje kunigai buvo atiduoti visiškai vyskupų valiai. Jis galėjo juos traktuoti kaip brolius ar kaip tarniukus, valdyti su meile ar su piemeniška lazda. Tarp jų, ypač didelėse diocezijose, lyg tarp dviejų fronto linijų, Įsiterpdavo tyli, nejauki, pilna nežinios ir įtampos niekieno žemė. Tą tylą sudrumsdavo lyg šautuvų kulkos pralekia laiškai. Komunikacija tarp vyskupo ir kunigo beveik išimtinai vykdavo raštais. Taip kunigas virto "kazusu" kurijos bylose, mažu bevardžiu rateliu didžiulėj "sielų ganymo" mašinoj. Kunigo vertė dar pamažėjo, jei jis buvo ateivis, klebono "samdininkas" vienoj iš tų didžiųjų bažnytinių "kunigaikštijų". Sociologas kun. Andrevv Greeley, kalbėdamas apie vikaro priklausomybę klebonui, prisipažįsta, kad "tik kalėjimuose ir vergijoje suaugęs asmuo yra taip pilnai priklausomas nuo kito valios. Klebonas turi visą valdžią ir visą atsakomybę; asistentas nė vienos iš jų neturi".18 Taip autorius rašė prieš 5 metus. Iš tiesų, anuomet tarp visą galią turinčio "darbdavio" ir tik šventimais apdovanoto "proletaro" dialogas vargiai tebuvo įmanomas. Vikaras jautė, kad pasiskundus sprendimas bus klebono naudai. Jo ir parapiečio konflikto atveju klebonas paprastai stos parapiečio pusėje. Kartais parapijos valdytojas net sąmoningai siekė savo pagalbininką, pažeminti parapiečių akyse, kad sutvirtintų savo viršininkystę. Nors vikaras būtų ir 50 m. amžiaus, iš jo, lyg iš nepilnamečio, buvo reikalaujama nustatytu laiku grįžti klebonijon ir iš jos be leidimo nepasišalinti. Tačiau už kunignamio sienų šis "nepilnametis" privalėjo būti tikinčiųjų vadu.
Tas pats Čikagos sociologas Greeley teigia, kad profesionalo sėkmingam darbui reikia trijų sąlygų: savigarbos, tikrumo darbe ir iššūkio kūrybiškumui.19 Teisinė, dažnai ir praktinė vikaro padėtis nė vienos iš tų sąlygų jo darbui nelaidavo. Užtat jaunasis dvasiškis, kūrybiškam pasireiškimui turėjo laukti "savos" vietos. Deja, tą "savo" parapiją šiame krašte jis įsigydavo tokiam amžiuje, kokiame pasaulinių įstaigų tarnautojas jau pradeda galvoti apie pensiją. Koks nuostolis krikščionių bendrijai! Koks jauno kunigo asmenybės laužymas! Slopinti asmenybės augimą, neleidžiant išvystyti talentų ir kliudant laisvai reikštis profesijoje, varžyti angažavimąsi jo gyvenimo misijai, — tai, pagal Maslow, padaryti žmogų psichiškai luošą, sukurti jame patologijos šaltinį.20 Vaizdžiai kalbant, toks psichologinis paliegėlis yra panašus į Afrikos elgetą, kuriam dar ankstyvoj vaikystėj buvo uždedami mediniai rėmai, kad, sutrukdžius kūno sąnarių normalų augimą ir jį pavertus luošu, jis elgetavimu uždarbiautų savo gimdytojams duoną. Ar iš tokio "elgetos" "globėjai" dar drįstų laukti padėkos? Ar reikia užtat stebėtis, kad kai kurie iš jų, siekdami pavėluoto brendimo, piktai paaugliškai maištauja?
Į parapijos valdytojo rankas sudėta neribota valdžia, ant jo pečių užkrauta visa atsakomybė, palieka ir klebono veide gilių randų. Kad sėkmingai atliktų administratoriaus pareigas, t. y. išlaikytų parapijos "gamyklą" (bažnyčią, mokyklą, kleboniją, vienuolyną), jis privalo būti ir geru pirkliu, ir gudriu pinigų rinkėju, ir sumaniu prižiūrėtoju. Jam vienam darant sprendimus, vienam už juos atsakant, nepasisekimui vietos negali būti. Kitaip, jis nustotų savigarbos ir pagarbos ir kitų, ypač savo draugų, akyse. O šiame krašte gera kitų nuomonė bei profesinis pasisekimas yra būtina savo vertės jausmo sąlyga. Gi sumenkėjęs savo vertės jausmas neretai nuveda prie emocinės pusiausvyros praradimo. James J. Gili,21 katalikų dvasiškis, psichiatras, apklausinėjęs apie 100 eks-kunigų, patyrė, kad jie visi buvo aktyvūs, pareigos žmonės, kurie stengdavosi tobulai atlikti sunkius uždavinius, neieškodami pasitenkinimo pačiame darbe. Pasąmonėje betgi tie vyrai troško pripažinimo ir įvertinimo, ypač iš jiems svarbių asmenų. Valdžią taipogi gaubia ir iškilmingas, blizgantis ceremonialas. Valdančiosios pareigos stumia kunigą į įsakinėjančias, teisiančias, prašytojus priiminėjančias pozicijas, o tai nejučiomis veda prie sustabarėjusių, šabloniškų santykių su žmonėmis. Kai nuolat žmogų supa smilkytojai, jis pradeda pamėgti smilkalų kvapą. Užtat hierarchijoje netrūksta pataikūnų. Valdantįjį autoritetą paprastai lydi ir didybės simboliai: brangesnės mašinos, iškilmingesni liturginiai drabužiai, geresni kambariai (kai kur vikarui paliekama tik klebonijos kampas), neribotas laisvų dienų skaičius, kai kur net atskiros zakristijos. Pagaliau kiekvienam valdančiajam reikalingos žinios, kurias surenka "slaptoji policija": sekretorė, virėja, vienuolyno viršininkė ar šiaipjau "ištikimos" parapijos sielos. Taip valdžios simboliais apsistačiusį Dievo tarną neretai apgaubia šalta vienatvės tuštuma.
Nūdien aiškiai skiriama praktinį, arba tarnystės, autoritetą nuo "pedagoginio". Pirmasis yra reikalingas bendram visuomenės ar paskiros bendrijos gėriui. Be jo negali egzistuoti jokia bendruomenė. Antrasis yra būtinas vaikams ar, apgailėtinai, psichologiniams neūžaugoms, kol jie dar neturi išsiugdę savitvardos ir atsakingos savi vados. Todėl ne kiekvienas nepaklusnumas yra "pedagoginis" vaikų nepaklusnumas tėvams, todėl ir ne kiekvienas prieštaravimas autoritetui yra pasipriešinimas ketvirtajam Dievo įsakymui. Vadinasi, ne kiekvieną hierarchijos ar vyresniųjų kritikavimą reikia vertinti moraliniu požiūriu. Bažnyčios autoritetas yra iš meilės plaukiančios tarnybos autoritetas. Bažnyčia įkurta ne įstatymų kodeksu, bet atsidavimu Kristui, atnešusiam laisvę malonėje. Suprasdami reliatyvią kanonų teisės prigimtį, katalikai iš jų ir laukia bendrųjų direktyvų, o ne smulkmeniškų taisyklių. Iš tiesų, krikščioniškos veiksenos principas yra ne tiek "daryk" ir "nedaryk" įsakymų sąrašas, kiek žmogaus sieloje Dvasios šnibždėjimas. Toks principas iš esmės, atrodo, atitinka modernųjį žmogų, kuris savo sąžinės šventovėje leidžia vidinei laisvei apspręsti savo veiksmų gerumą ar blogumą. Taip pat ir jaunoji katalikų karta nori patys būti atsakingi už savo tikėjimą ir elgesį. Ne su "kūdikišku pasitikėjimu", bet su suaugusiu kritiškumu jie priima hierarchijos žodžius. Dvasiškių užimamoji vieta prarado moralinę magiką, automatiškai laiduojančią tikinčiųjų paklusnumą. Kunigiška apikaklė, juodas, raudonas ar violetinis apdaras jų jau nebeimponuoja. Sunku šiandien po pareigų garbe ar valdžios simbolių skraiste bepaslėpti psichopatinius potraukius ar asmens trūkumus. Bet kai dvasiško luomo atstovą lydi kilnios būdo savybės, stiprus charakteris, pavyzdingas gyvenimas, sugebėjimas vadovauti, meilė ir pagarba žmonėms, tuomet žmonės kunigišką autoritetą noriai pripažįsta. Kilnių, šviesių ir pasiaukojusių kunigų paklausa ne kiek nesumažėjo. Kartais žmonės ieškos kunigo kaip dieviškų paslapčių teikėjo, kartais jie norės dvasiškyje rasti patarėją ar juos užjaučiantį draugą. Visada betgi jie iš kunigo lauks įkvepiančio šilto žodžio, dėmesingo atidumo ar bent žmogiško gerumo kibirkštėlės. Sakytume, dabarties laikai išvilko kunigą iš istorijos būvyje įsigytų ir žmogiškų silpnybių išaugintų atsitiktinybių. Toks "apnuoginimas" gresia dvasiškį paskandinti pilkos "demokratijos" masėje, bet drauge jį skatina iškilti į šviesias tarnaujančio autoriteto aukštumas.
Mokymasis ir mokymas Savo laiku jėzuitas Gustave Weigel teigė, kad kunigų seminarijų tikslas esąs paruošti sielovadi-' nei tarnybai, o ne teologinėms spekuliacijoms.22 Jo nuomone, seminarijos nė nebandžiusios klierikus mokyti teologijos. Užtat, pataria jis, būtų geriau, kad kunigai užčiauptų savo burnas ir nelaikytų savęs teologais. Dogmatinė teologija, pvz., buvusi ne kas kita, kaip atmintinai kalamų tvirtinimų rinkinys, praktiškai priimtas kaip tikrųjų katalikų tikėjimo dėsnių sistema. Permažai daryta skirtumo tarp Apreiškimo turinio ir paskirų teologų bei teologinių mokyklų nuomonių. Šis reiškinys bent dalinai paaiškina, kodėl naujųjų teologų mintys kai kuriuos kunigus sukrėtė kaip katalikų tikėjimo iškreipimas. Seminarijose sekant teologiškos minties genijus, kaip šv. Tomą, laikytasi tik jų veikalų formos, o jų dvasia prapuldyta bergždžiame vadovėliniame akademizme. Filosofijos kursuose pasitenkinta vadinamų pagriniinių neotomistinės filosofijos išvadų atmintiniu išmokimu. Gi kitų filosofinių sistemų galiūnai, kaip tas, Hėgelis, Spinoza ir t. t., būdavo "sutvarkomi" keliais nusiaubiančiais sakiniais. Tuo tarpu dabarties žmogaus mintijimo kategorijos seka moderniuosius filosofus. Tikslu yra filosofinėse studijose pasirinkti kurį nors iš didžiųjų mintyto-jų. Tačiau prisiekti, kaip tai darydavo domininkonai, kad niekada nuo mokytojo linijos nebus nu-k rypta filosofijoj, reiškia pačią filosofiją sunaikinti. Ne tik sektantinis išsilavinimas, "apgulties mentalitetas", bet ir sakralinių mokslų maišatis kelia dvasiškijoje nerimą. Iš tiesų, šalia rimtų teologinių prasiveržimų, šiandien ir daug nesąmonių prišnekama teologijos vardu. Periodinė spauda ir mėgėjai teologai, tenkindami minios smalsumą, stengiasi išeiti vis su naujomis sensacijomis. Tuo būdu neduodama laiko nei tikintiesiems, nei dva-Ikiams suvirškinti jau girdėtas teorijas. Bažnyčios vardo nuolatinis linksniavimas drauge su visais kitais dienos įvykiais prisidėjo prie jos esmės ir paskirties suplokštinimo žmonių galvose. Nuolatinis, kad ir metodinis, abejojimas kunigystės prigimtimi, Bažnyčios, Įsikūnijimo paslaptimi bei Dievo pažinimu sudrumsčia tikėjimo atmosferą. Tačiau, nesijausdamas kompetentingu, kunigas dažnai nedrįsta ryžtingai sklaidyti maišaties miglas. Jis supran-kad, bandydamas rodytis visažinančiu, išstatys pajuokai. Neturėdamas savimi pasitikėjimo, jis vengia pokalbio ne tik su kitatikių atstovais, bet ir su šviesesniaisiais savo bendruomenės nariais.
Atrodo, kad ir povatikaninės kartos kunigai nėra be konfliktų. Gal būt, ateinančių į seminarijas kandidatų asmenybių bruožai,23gal būt, naujų auklėjimo metodų bandymas prisideda prie jauno kunigo krizės. Labai mažai šiandien klierikų didžiuojasi teologija — savąja mokslo šaka, kaip didžiuojasi daktarai, advokatai, psichologai savo sritimis. Klierikai, dažnai siekia kompetencijos kitose srityse, kad pasijaustų vertingais visuomenės nariais. Formavimo metais seminaristas taip išstatomas nuolatiniam kėlimui problemų, neduodant : jas aiškaus atsakymo, ir nuolatiniam abejojimui, kad jo akyse pradeda blukti net kunigystės uždaviniai. Jis ima stebėtis, kas šaukia ką: Bažnyčia jį ar jis Bažnyčią. Anksčiau jaunuolis jautė garbę ir privilegiją būti kunigystėn pašauktas ir žinojo, kad nesielgdamas taip, kaip iš jo laukiama, jis bus paprašytas seminariją palikti. Šiandien, regis, jis pats seminarijai grasina, kad jei seminarija nepildys jo norų, jis ją paliks. Kažkokiu subtiliu būdu seminaristui duodama žinoti, kad niekas nenori jo prarasti, užtai jis galįs daugiau iš Bažnyčios reikalauti, negu Bažnyčia iš jo.24 Todėl nesistebė: tina, kad jaunieji kunigai neretai atsisako priimti paskyrimą, jei toji vieta neatitinka jų pageidavimų bei lūkesčių. Tokios nuotaikos didina spragą dvasiškijos kartų konflikte. Kai senieji stengiasi išlaikyti status quo tik dėl status quo, tai jaunieji veržiasi į keitimą tik dėl keitimo. Kai senieji giriasi turį nekintamus principus, tai jaunieji mano, kad tie jų principai yra beverčiai. Jaunieji kunigai yra labiau susipažinę su naująja literatūra ir paragavę daugiau praktiškos teologijos, užtat senieji geriau pažįsta tradicinius teologus ir Bažnyčios ma-gisterium. Jaunieji, prisirinkę idėjų, lengvai nors paviršutiniškai jomis operuoja, o senieji dažnai gyvena mažai svarbos beturinčiais prisiminimais. Jaunieji laiko save daugiau žinančiais, negu jie iš tikrųjų yra, o senieji viliasi esą Bažnyčios doktrinos saugotojais, nors iš tikro dažnai tėra pasenusių galvojimo formų palaikytojai. Jaunieji veikia stumiami jaunatviško entuziazmo, o senieji "išmintingai" laukia, palaikomi senatvės inercijos ir baimės, kad, išėję iš įprastų vėžių, nepakliūtų į nežinomą tuštumą. Vieni ir kiti lyg antros klasės piliečiai profesijų amžiuje yra suabejoję savąja. Dievo mirties generacija abejingai žiūri į dvasiškijos mokslų sritį ir į jų funkcijas Romos "organizacijoje".
Šiuo pastebėjimu lyg jau būsime užšokę ant mokamojo sielovados aspekto, keliančio daug rūpesčio dabarties dvasiškijoje. Nuo pat vidurinių amžių Bažnyčioje buvo akcentuojama sakramentinė, religinė praktika. Nuosekliai ir kunigo beveik išimtinė pareiga buvo sakramentų teikimas ir Eucharistinės Aukos atnašavimas. Tokia sakramentinė sielovada tiko anų laikų krikščioniškai aplinkai, vieningai papročių, tradicijų, galvosenos bei jausenos atžvilgiais. Anuometinė krikščionių bendruomenė dar nebuvo išsimokslinusi, užtat gilesnis tikėjimo pažinimas jai ir nebuvo reikalingas. Šiandien katalikai nėra nei paprasti žmoneliai, nei gyvena krikščioniškoj aplinkoj, išskyrus gal tik mažas katalikybės saleles. Jų galvosena bei veiksena savaime nesiremia krikščioniškomis kategorijomis. Jas katalikui pasisavinti šiandien reikia stiprių ir nuolatinių pastangų. Todėl vien tik mechaniškas sakramentų teikimas, pasiremiant opus operatum principu, darosi nebeveiksmingas, kartais net sielovadiniu požiūriu žalingas. Tik tikėjime subrendusiame, psichologiškai pasiruošusiame sakramentų priėmėjuje sakramentiniame ženkle duotoji Kristaus malonė gali veiksmingai pasireikšti. Nesistebėtina taigi, kad kartais tokie menki tebūna krikščioniško gyvenimo rezultatai kasdieniniuose komunikantuose, net ir pačiuose kuniguose. Išoriniai religijos aktai, kaip sakramentų priėmimas ir mišių klausymas, išsigimsta į socialinius, individui mažai reikšmingus papročius. Tokia praktika pagamina vadinamą "sociologinę krikščionybę", kuri yra labai trapi ir lengvai pažeidžiama tame krašte, kur daugumos nuomonė ir elgesys turi lemiamos reikšmės individui. (Tokia yra šiaurės Amerika). Kai aplinkos galvosena, jausena ir papročiai pradeda keistis anti-krikščioniška kryptimi, sakramentinė praktika darosi sociologiškai nebereikšminga. Tuomet ir sakramentais dresiruoti katalikai lengva širdimi pradeda sekti stipresniuosius aplinkos podirgius. Bene šį dėsnį bus patvirtinusios ir lietuvių studentų simpoziumo Čikagoje išvados.25
Vadinasi, dabartinėje sielovadoje pusiausvyra tarp Aukos ir Dievo žodžio, tarp altoriaus ir sakyklos privalo būti atstatyta. Kunigas turi būti ne tik sakramentų teikėju ir aukotoju, bet ir mokytoju; ne tik "viduramžių magikos" dalintoju, bet ir Dievo žodžio aiškintoju. Tikėjimo skelbimas yra kilni, šventimais kunigui duota ir ant jo pečių uždėta pareiga.26 Jai deramai išpildyti šalia Šventosios Dvasios veikimo dar reikalingas intelektualinis pasiruošimas ir egzistencinis tikėjimo liudijimas. Nors pagrindinė išganymo žodžių jėga plaukia iš Šv. Dvasios veikimo, tačiau malonę iššaukiantis ženklas priklauso nuo paties kunigo. Viena iš tų ženklo dimensijų ir yra sakytojo pasiruošimas. Gyvu žodžiu dieviškosios tiesos aiškinamos kiekvienai žmonių kartai suprantamu būdu, siekiant sužadinti tikėjimą klausytojų širdyse. Betgi klausytojas negali tikėti į tai, kas jam nesuprantama, kas jo gyvenimui neatrodo prasminga ar reikšminga. Užtat Žodžio skelbėjui būtina įsijausti į savo klausytojus, patirti jų rūpesčius bei interesus ir į juos nukreipti Evangelijos džiugią naujieną. Be gilaus tikėjimo tiesų supratimo ir be aštraus į-žvelgimo į dabarties žmogų negalima prabilti jo širdį patraukiančiu būdu.
Nors išsimokslinimas, pasiruošimas, iškalba yra svarbios Dievo žodžio skleidėjo savybės, tačiau nepalyginamai svarbesnė yra jo ištikimybė Tam, kurį jis skelbia. Net ir gilus apreikštojo Žodžio supratimas ateina ne iš žmogiškos erudicijos, bet iš tikėjimo ir meilės dorybių. Šventas kunigas, kurio išsimokslinimo stoka neplaukia iš jo apsileidimo, dažnai turės teisingesnį ir turtingesnį Apreiškimo supratimą, kaip mokytas, bet pasaulietiškas teologas. Nūdien Evangelijos skelbimas bus pilnas ir veiksmingas liudijimas tik tada, kai skelbėjas, kitus ragindamas į išganymą, bus ir pats jį padaręs veiksmingą savam gyvenime. Kitaip tariant, šiandienykštė buitis verste verčia dvasiškį ir kiekvieną krikščionį išsiplėsti iš vidutiniškumo kiauto ir giliau krikščioniškai gyventi. Tik tuo būdu galima nugalėti kunigo gyvenime valdininkavimo ir apaštalavimo įtampą.
Gyvenimo versmėj "Pergyvename didžiausią krizę žmogaus istorijoje. Šita krizė koncentruojasi kaip tik toje šalyje, kuri veikimą pavertė aklai garbinamu objektu (fetišu) ir prarado (gal būt, niekad ir neturėjo) kontempliacijos pajautimą. Užuot buvusios nereikalingos, malda, meditacija, ir kontempliacija yra ypatingai šiandien svarbios Amerikoje".27 Šiais žodžiais Thomas Merton nurodo dar vieną dvasininkų ir tikinčiųjų krizės šaltinį. Daug krikščionių prarado pusiausvyrą tarp Dievo ir artimo meilės, tarp veiksmo ir kontempliacijos. Net kai kas iš dvasiškių, nusisukę nuo tradicinių maldos formų, pasidavė socialinės gerovės mistikai. Tačiau tie, kurie imasi dirbti kitų ir pasaulio labui, nepagilinę savęs pažinimo, neįgiję vidinės laisvės, asmenybės integralumo ir pajėgumo meilei, neturės nieko kitiems pasiūlyti. Jie tik užkrės kitus savo obsesijomis, savu agresyvumu, egoistinėmis ambicijomis, iliuzijomis, savo doktrininiais prietarais ir idėjomis. Kai kas iš sociologų ir psichologų teigia, kad vien tik humanistiniu požiūriu žmogui reikalinga malda. Kas nesimeldžia, atskiria save iš bendruomenės, tas nebegali būti veiksmingu jos vadu. Malda žmogus skelbia vienybę su savimi pačiu, su kitais žmonėmis, su Dievu. Malda žmogus atsako į savo egzistencijos galutinąjį "kodėl". Malda krikščionys jungiasi su Tuo, iš kurio teka prisikėlimas. Vis dėlto daugelio krikščionių gyvenime maldos praktika pradingo. Kodėl mes užmiršome danų filosofo Kierkegardo įspėjimą, kad Dievas nėra kažkas, apie kurį kalbame, bet su kuriuo mes kalbamės? Kodėl prancūzų rašytojas F. Mauriac turėjo sugėdinti teologus, primindamas jiems, kad nė vienas nėra tikrai kalbėjęs apie Dievą, kuris nėra mokėjęs kalbėti į Jį?
Jacques Ellul savo puikioj knygoj "Malda ir modernus žmogus"28 bando į šiuos klausimus rasti atsakymą. Tarp sociologinių priežasčių jis visų pirma sumini sekuliarizaciją, pašalinusią vadinamą "instinktyvinį, natūralų maldos tipą". Racionalistinė, skeptiška aplinka taip pat įtikinusi, kad žmogus esąs jau suaugęs ir todėl esą kvaila tikėti į Apreiškimo "pasakas". Naiviai tikima, kad savo vystymesi protingas gyvūnas perėjo nuodėmingo, tikinčio žmogaus fazę, kad jis savyje jau nebeslepiąs blogio jėgų, todėl jam nesą nė reikalo melstis. Technologiniam žmogui malda atrodo nepraktiškas daiktas, o analitiniam pozityvistui žmogaus kalba, taigi ir jo malda Dievybės nepasiekia. Kai kurie teologai skuba šias sociologines priežastis paaiškinti kaip "Dievo valią": malda esanti jau nebereikalinga, nes šiandien pilnametis žmogus jau nebėra Dievo vaikas, o Jo brolis. Vadinasi, malda būtų jo pažeminimo aktas, subrendusio žmogaus įžeidimas. Sekant pigų freudizmą sakoma, kad vaikas nepasieksiąs vyru, kol jis "neužmušąs" savo tėvo. Todėl vyru tapęs modemus žmogus turėjęs "palaidoti" Dievą, t. y. paversti Jį atitraukta sąvoka. Bet kas gi meldžiasi į abstrakčias sąvokas?
To paties Ellulio nuomone, dažnai ir tikintieji meldžiasi klaidingų motyvų vedami. Vieni bando Dievui duoti daiktus, bet ne savo gyvenimą ar save. Kiti naudoja maldą kaip cukrų nuryti karčias gyvenimo piliules. Treti darbą laiko malda, kad galėtų tęsti savo darbą, nesikreipdami į Dievą. Dar kiti, laikydami maldą savęs sudrausminimo priemone, padaro maldą įrankiu, metodu, nukreipia ją nuo Dievo į save. Paradoksiškai tokia malda adresuojama nebe Viešpačiui, bet sau pačiam, besimeldžiančiam kūriniui. Yra ir tokių, kurie naudoja rezignacijos maldą "tebūnie Tavo valia", kad nereikėtų duoti ataskaitos už savo veiksmus. Tikrai krikščioniška malda iš esmės nėra pokalbis, bet gyvenimo lytis — gyvenimas su Dievu. Dievas yra krikščioniškos maldos objektas ir jos pagrindas.
Maldos krizę kunigo gyvenime dažnai veikia ir silpni dvasinio gyvenimo pamatai, padėti seminarijos auklėjimo metais. Dvasinei literatūrai neretai trūko vidinės, žmogų išskleidžiančios evangelijos laisvės. Ji nepasižymėjo šv. Jono nuo Kryžiaus ar šv. Teresės raštų gelme. Be to, biurokratiškai nuspalvinta laikysena Dievo atžvilgiu lenkė individą į "kiekybinį" pamaldumą, palaikantį patogų vidutiniškumą dvasiniame gyvenime. Nejučiomis, sakytume, pamaldumas buvo suvestas į taisyklių pildymą, matuojamą maldynų puslapių skaičiais ar laiko vienetais (minutėm ar valandom). ĮstatyT minėj nuotaikoj sukiekybinta maldos praktika lieka išorinis ir dažnai automatiškas veiksmas, nepaliesdama besimeldžiančiojo širdies. Subyrėjus le-galistiniams maldos ramsčiams, ne vienas neberanda pokalbio su Dievu. Kun. K. Mc Donnel-lio29 pranešimu, viena iš labiausiai progresyvių vienuolijų, davusi savo nariams laisvę kiek ir kada kas nori melstis, prarado didelį vienuolių skaičių. Atsitiko taip, kad daugelis visai nustojo meldęsi. Vieni nežinojo kaip; kiti priėjo išvadą, kad pats jų darbas esąs malda; treti kovą prieš skurdą ir už civilines teises palaikė svarbesniais dalykais, nei intymus susitikimas su Kristumi privačios maldos forma. Šiuo atžvilgiu būdinga ir Ports-moutho vyskupo Derėk Worlock patirtis.30 Rytinio Londono pakraštyje vyskupas su grupe savo kunigų įsijungė į bandomąjį Bažnyčios atsinaujinimą pastoracijoje. Jie visi gyveno drauge kaip viena šeima. Vis dėlto visa grupė jautė, kad jiems kažko trūko, kažkodėl jų darbas ir drauge gyvenimas nebuvo veiksmingas. Tik po 18 mėnesių paaiškėjo, kad tas "kažkas" yra bendro dvasinio gyvenimo — grupinės maldos stoka.
"Net kai bėgome nuo Tavęs, buvome pakelyje į Tave", primena mums laidotuvių giesmė, užbaigdama Ugo Betti dramą "La Fuggitiva".31 Žmogus niekada visiškai nesunaikina religijos. "Nustelbk sakralinį elementą, — sako Greeley, — jis vėl iškils kokia kita forma: ar tai karoliais apsikabinėjusiuose 'hipiuose', narkomanų psichodelinėse 'kelionėse', kraštutinėj 'rock and roll' muzikoje, ar net atgijusiame susidomėjime burtais".32 Gal būt, dėl to šiandien ir susiduriame su keistoku paradoksu. Kai talentingų jaunuolių grupės, "savęs ieškodamos", traukiasi iš visuomenės, tai dvasiškių ir vienuolių būriai to paties siekia, sugrįždami į pasaulį. Kai lotynų kalba turėjo trauktis iš katalikų liturgijos, tai sanskritas grįžta į hipių maldas. Kai vieni, palikę vienuoliškus apdarus, viliasi tapsią veiksmingesne žemės druska, tai kiti, įsivilkę į skudurus, protestuoja prieš dabarties materializmą. Kai pasidavusi veiklai dvasiškija neberanda laiko mąstančiajai maldai, tai Amerikos universitetus užplūdo meditacijų epidemija. Kai kunigų seminarijose vis labiau akcentuojamas savęs ir savo veiksmų supratimas intelektualinės analizės pagalba, tai jaunimas už jos sienų degina smilkalus, praktikuoja kontempliaciją ir valgo "žolę", kad galėtų labiau įsilieti į pagrindines gyvenimo versmes. Pagaliau, kai katalikų liturgija virto žodžių rutina, tai Kristaus artumos pradėta ieškoti pentekostalų sąjūdy. Abstraktus, sąvokinis Dievo pažinimas dabarties krikščionio nebekankina. Jis trokšta, kad dieviškoji Versmė sruventų jo dar žemėje plakančioj širdy, o netik palaimintoj amžinybės vizijoje. "Rytoj pamaldus žmogus bus 'mistikas', arba iš viso pamaldžių žmonių nebus".33 Jei taip, tuomet ir naujajam krikščioniui, ir gyvenimo prasmės alkstančiam žmogui galės vadovauti tik naujas kunigo tipas. Neateis jis betgi nei iš suakmenėjusių konservatorių, nei iš socialinės gerovės mistikų. Jis ateis iš tų, kurie bus pasirengę pasipriešinti instituciniam baikštumui, arogancijai, organizaciniam nelankstumui, tuščiam pamaldumui, abejingam šaltumui žmonių rūpesčiams. Jis pasirodys tų eilėse, kurie pajėgs kentėti Bažnyčioje ir už Bažnyčią, kurie nesitenkins įspėdami tikinčiuosius nuo galimų pavojų, bet, kaip ugnies stulpai patys degdami, dabarties miglose rodys kelią piligrimų Bendrijai. Jei taip, tuomet galima tvirtinti, kad pasaulio krizės konfliktuose gimsta naujas žmogus, Bažnyčios atsinaujinimo skausmuose — naujas krikščionis, dvasiškių sankirtoje — naujas kunigas.
Baigiamosios pastabos Užskleisdami dvasiškijos krizės priežasčių nagrinėjimą, stabtelėsime dar prie kelių ryškesnių išvadų. 1. Dabarties žmonijos krizė palietė ne tik katalikų, bet ir kitų religijų dvasiškius. Pasikeitusi žmogaus galvosena, veiksena ir jausena iššaukė įtampą Bažnyčios viduje ir jos santykiuose su pasauliu. 2. Praeities stagnacija teologijoje, Bažnyčios organizacinėj sąrangoj ir sielovadinėj tarnyboj Bažnyčios augimo apraiškas kai kur pavertė atviru konfliktu. Hierarchija ir pasauliečiai, užsidarę ap-gulties mentalitete, nepasiruošė šuoliais besikeičiančio pasaulio sielovadinei tarnybai. O atleidus mokomuosius bei valdomuosius varžtus, daug energijos išeikvota "sąskaitų suvedimui" su buvusiais "kaltininkais". 3. Religiškai abejinga ir profesiškai susiskirsčiusi visuomenė pajudino ir kunigo autoritetą iš pačių pagrindų. Nei jo mokslas, nei luomas ne-beužtikrina jam centrinės vietos bendruomenėje. Tikinčiųjų nusiteikimas, respektuojąs kunigo asmenybę daugiau nei jo pareigas, įnešė dar daugiau netikrumo į dvasiškio savo vertės pajautimą. "Taip intensyviai žmogus jaučia pozityvią nuomonę apie save, jog jis gali vengti, nustelbti, iškreipti savo sprendimą, kad tik nereikėtų sueiti veidas į veidą su faktais, menkinančiais jo sa-vivertę.34 Ar dabartinė krizė kai ką privedė prie tokios psichologinės savigynos, galėtų pasakyti tik klinikinės studijos. 4. Teoriškai galvojant, lietuvių kunigų krizė turėtų būti dar aštresnė, nes į jų gyvenimą įeina dar ir tautinis momentas. Tačiau praktikoje išorinių povatikaninės krizės simptomų juose vargu galima pastebėti. Skirtingas auklėjimas, platesnė patirtis, taikymasis svetimai kultūrai padarė ateivius kunigus imlesnius gyvenimo kaitai. 5. Neliestas liko celibato klausimas ne dėl to, kad jis nebūtų reikšmingas dabarties konflikte, bet dėl to, kad jj laikome labiau krizės išdava, negu jos priežastimi. Tiesa, ne visi katalikų dvasiškiai pajėgė tinkamai sublimuoti neve-dybinį gyvenimą. Tiesa, ne vienas veda egocent-rinj senbernio gyvenimo stilių. Taip pat tiesa, kad tie, kurie pajėgė pažiūrėti į celibatą iš aukštesnių vertybių taško, surado džiaugsmo ir pasitenkinimo Kristaus ir žmonių tarnyboje. Žinoma, ateityje celibatą tik "laikyti" neužteks. Reikės pozityvios sublimacijos, paremtos psichoseksualiniu subrendimu, pasišventimu Dievo tautai ir teigiama laikysena moters atžvilgiu. 6. Privalu pagaliau pabrėžti, kad, kalbėdami apie krizės priežastis, nagrinėjome žmogiškuosius Bažnyčios elementus. Dieviškoji jos tikrovė, kaip ir pats Bažnyčios Kūrėjas, neišgyvena jokių krizių, įtampų ar sankirtų. Tik žmogus, ne Dievas nešioja savyje silpnybes, klaidas ir nuodėmes. Tik žmogus ir jo sukurtoji kultūra keičiasi, auga, lūžta ir trupa. Užtat tik Bažnyčioje, kokia ji yra šioje planetoje, vyksta pasikeitimai, išnyra klaidos, silpnybės, nuodėmės, neaplenkda-mos nė kunigų. Todėl visame Bažnyčios atsinaujinimo kontekste ir bandėme pažvelgti į tuos neigiamuosius veiksnius, privedusius prie dabartinės krizės. 7. Svarstytieji reiškiniai neduoda pilno kunigo vaizdo. Iš tikrųjų tai tėra keletas tamsių brūkšnių spalvingame dvasiškio paveiksle. Kas tuos brūkšnius sutapatintų su visu kunigo portretu, tas padarytų didelę klaidą — dalį palaikytų visuma. Taip pat klystų ir tie, kurie tematytų Bažnyčioje tik istorinių jėgų sankryžą, o ne Dvasios veikimą. Vadinasi, negalima ir kunigystės visiškai suplakti su kuria nors profesija žmonių bendruomenėj, nors ji ir talpina savyje kai kurias profesijos žymes. Sociologinis, psichologinis požiūris į kunigystės problemas yra teisėtas, bet drauge ir gerokai ribotas. 8. Pagaliau privalome prisiminti, kad dabartinė Bažnyčios krizė nėra mirties agonija, bet augimo skausmai. Bažnyčia žengia per naują brendimo slenkstį. Visuotinė nuojauta šiandien gaubia žmones, kad pirmą kartą istorijoje yra žmogui proga tapti savimi — tuo, kuo jis yra. Krikščionis džiaugsmingai sutinka tą progą šiandienos visuomenėje, leidžiančią jiems išskleisti autentišką krikščioniško gyvenimo stilių, meilės laisvę Kristuje.
1. J. J. Blomjous, Priesthood m Crisis, Milwaukee: Bruce, 1969, 18-19. 2. Šiuo rašiniu neliečiame kunigų krizės už geležinės uždangos. Jų, kaip ir pirmųjų krikščionybės amžių dvasiš-kijos "krizę", galės pilnai atskleisti tik istorijos puslapiai. 3. K. K. Keniston, The Uncommited, New York: Har-court, Brace & World 1965, 255. 4. Priests for New Era, Cross Current, 1965, Vol. XVI, 3, 260 - 261. 5. R. A. Sarno, S. J., Resolving Identity Conflicts in the Contemporary World, Chicago Studies, 1970, Vol. IX, 1, 103. 6. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, vertė V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis, S. J., Boston, 1967, I, 204. 7. Op. eit., II, 135. 8. Pigs. A. T. Padovano, American Culture and the Quest for Christ, New York: Sheed & Ward, 1970, 144. 9. Plg. A. Maceina, Bažnyčia ir pasaulis, Chicago, 1970, 100. 10. Op. cit., I, 212. 11. Op. cit., I, 234. 12. Op. cit., II, 224. 13. Op. cit., II, 227. 14. 2r. A. Greeley, The Allienation of White Ethnic Groups, Sign, May, 1971, 21. 15. II Vatikano Susirinkimo dokumentai, II, 227. 16. Pere Congar, Power and Powerty in the Church, Baltimore: Helicon, 1964, 64. 17. J. L. Mc Kenzie, S. J., Authority in the Church, New York: Sheed & Ward, 1966, 107. 18. A. Greeley, The Hesitant Pilgrim, American Catho-licism afterthe Council, New York: Sheed & Ward. 1966,106. 19. A. Greeley, op. cit., 108 - 109. 20. Žr. A. H. Maslow, Neurosis as a Failure of Personai Growth, Humanitas, 1967, 3, 153 - 159. 21. Žr. J. J. Gili, Despondencė: Why we see it in Priests? Medical Insight, Vol. I, Nr. 3, 20 - 32. 22. Plg. A. Rock (Ed.), Impact of Renewal on Priests and Religious, Chicago: The Priory Press, 1968, 82-83. 23. Iš puikios, bet išvadomis labai ribotos R. Potvin'o ir A. Sužiedėlio studijos "Seminarians of the Sixties: A National Survey", CARA, 1969, neįmanoma susidaryti klierikų asmenybių ryškesnio vaizdo. 24. Plg. H. Nouwen, Depression in the Seminary, In-timacy: Pastoral Psychological Essays, Fides, 1969. 25. Laiškai Lietuviams, 1971, birželis, 201 - 205. 26. Plačiau apie tai žr. Charles Davis, Theology for Today, New York: Sheed & Ward, 44 - 64. 27. Cituota iš Sisters Today, 1970 - 71, 1962, 7, 350. 28. Jacques Ellul, Prayer and Modern Man, New York: Seaburg Press, 1970. 29. K. Mc Donnell, Religious Life in Low Profile. America, July 11, 19. 30. J. Auman, O. P., Current Trends, Cross and Crown. June, 1971, 215. 31. Cituota iš E. Ferlita, The Theatre of Pilgrimage, Ne\v York: Sheed & Ward, 1971, 126. 32. A. Greeley, New Horizons for the Priesthood, Ne\v York: Sheed & Ward, 1970, 134. 33. T. Sartory, Changes in Christian Spirituality, In: H. Kiing (Ed.), Life in the Spirit , New York: Sheed & Ward. 1968, 70 34. N. Branden, The Psychology of Self-Esteem, Los Angeles: Nash Publishing, 1969, 104.
|
|
|
|