|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
Ens rationale quia orationale
1
Šiandien beveik nuodėva yra tarti, kad žmogus esąs kalbanti būtybė, vadinasi, gyvūnas, turįs žodį — zoon logon ėchon", kaip tai nusakė jau Aristotelis. "Bežadėje visatos tyloje mes tik vieni kalbame" (K. Jaspers). Net ir mūsų tyla yra kalbi. Nes kaip vienatvė yra atremta į polinkį buvoti drauge, taip tyla yra atremta į galią kalbėti. Jei nebūtume apspręsti sambūviui, niekas nesijaustume esą vieniši. Jei nebūtume apspręsti kalbai, niekas nesijaustume tylį. Visata yra pilna garsų, bet ji neturi žodžio, todėl yra bežadė. Visata nėra tyli; ji yra nebyli.
O Dievas? Visų religijų Dievas yra kalbus. Tačiau jis kalba žmogaus kalba. Skirtingo žodžio Dievas neturi. Tai teigė jau ir šv. Tomas Akvinietis sakydamas, esą priskirti Dievui žodį garsine šiojo forma galima tik perkeltine prasme (plg. De ver. IV, 1). Kadaise Origenas (3 šimt.) tiesė gražią lygiagretę tarp Kristaus įsikūnijimo ir Dievo apreiškimo, šįjį vadindamas irgi įsikūnijimu (esnsomatosis). Kaip Kristų - Dievą tikime, o Kristų - žmogų regime, taip ir apreiškimą kaip Dievo žodį tikime, o kaip žmogaus žodį girdime. Dievas kalba tik per žmogaus žodį — pagal šiojo gramatiką, sintaksę ir semantiką, pagal istorines bei tautines tos ar kitos kalbos aplinkybes. Dievo žodis visados yra tikras žmogaus žodis: žmogaus ištartas, žmogaus užrašytas ar tradiciškai perteikiamas būsimosioms kartoms. Todėl Dievo kalbumas žmogaus kaip vienintelės kalbančiosios būtybės ne tik neneigia, bet ją tik dar labiau paryškina. Ne Dievas moko mus kalbos, bet mes teikiame Dievui savą žodį visu šiojo lygstamumu. Dievo žodis
---------------------------------
Iš Antano Maceinos pomirtinio palikimo spausdiname bene jo paskutinį užsimotą, bet nebaigtą darbą — studijos, o gal ir knyginės apimties veikalo Lietuvių kalbos filosofija pradžią. Rankraštyje po pagrindine antrašte dar pažymėta: "Pirmas skyrius: Kalba ir pasaulis". Ir toliau jau duodamos to pirmojo skyriaus dvi dalys: "Kalba ir žmogus" ir "Kalba ir daiktas". Tos temos abi dalis ir pateiksime mūsų skaitytojams dviejuose "Aidų" numeriuose. — Red.
mūsojo žodžio nesudievina. Atvirkščiai, Dievo žodis mūsų žodyje susižmogina. Dievas, bylojąs mūsų kalba, patvirtina žmogaus žodį kaip tikrąją mūsų savastį.
Kiek kebliau rasti santykį tarp žmogaus žodžio ir gyvulio garso. Kiekvienas žodis yra garsas, bet ne kiekvienas garsas yra žodis. Garsas virsta žodžiu tada, kai jis daiktą pavadina, pralauždamas subjektyvią plotmę ir išeidamas į objektyvią ertmę, kurioje buvoja daiktai. Ir štai, šio lūžio guvulio garsams kaip tik stinga. Gyvulio garsai gali daug ką reikšti: pavojų, alkį, skausmą, lytinį geismą ir 1.1. Tačiau visa tai yra išraiška tik vidinės būklės, tik tuokartinės nuotaikos, vadinasi, praeinančios, todėl nesusiklostančios daikto pavadinimu. Kai višta, pastebėjusi skriejantį vanagą, sukvaksi, o viščiukai slepiasi, tai tuo ji ne vanagą pavadina, o tik išreiškia savo jautulį, kuris viščiukuose ataidi instinktu slėptis. Pavojaus šūksnių esama ir žmogaus elgesiuose. Eidamas mišku ir išvydęs plėšrų žvėrį, žmogus šūktelėja, kad įspėtų savo bendrakeleivius. Tačiau jis šūktelėja ne kokiu nors grynu pavojaus signalu (tokio signalo žmogus iš viso neturi), bet pavojingo žvėries vardu: "Vilkas! Lokys! Lūšis!" Tai reiškia: gyvulio šūksnis yra pavojaus signalas be pavadinimo, žmogaus šūksnis yra pavojaus signalas pavadinimu.
Šia prasme galima iš tikro teigti, kad gyvuliai 'kalba' jaustukais. Nes jaustukas ir žmogaus kalboje yra tik vidinės plotmės raiška (objektyvacija). "Jaus" tukas yra ne daiktų, ypatybių, veiksmų, požymių, būsenų, santykių, o emocinės reakcijos, valios aktų bei paskatų reiškimo priemonė. Jie neturi nomina-tyvinės (t.y. pavadinamosios, Mc.) funkcijos" (GrII, 698). Jaustukas yra garsinė emocija be vardo.
Ar gali jaustukas būti žodžio pradmeniu? Pasak evoliucionistinės teorijos, jaustukai buvę pirmykštis būdas susižinoti. Jie virtę žodžiais tada, kai žmogus pradėjęs jais žymėti daiktus, pereidamas nuo subjektyvios į objektyvią plotmę. Vaiko išsivystyme tai regėti ir šiandien. Pradžioje vaikas tik pamėgdžioja šuns garsą vau-vau. Vėliau betgi, pamatęs šunį kieme, jis rodo į jį pirštu ir taria motinai: "Vau-vau", paversdamas jaustuką jau daikto vardu. Be abejo, kai kurių žodžių kilmę tuo išaiškinti galima visų pirma vad. onomatopėjinių žodžių, kurie iš tikro yra sudaryti pamėgdžiojant gyvulių ar paukščių garsus, pav. barškuolė (gyvatė), bimbalas (vabzdys), cyplė laukinė antis, cyruly s (vieversys), čirklys (svirplys), griežlė (pievų paukštis), kniauklys (katinas), zvim-beklė (didžioji musė), žvieglė (kiaulė) ir nemaža kitų. Šiuo atveju jaustukas, kuris savimi pačiu yra "visiškai amorfinė kalbos dalis" (Gr II, 698), įgyja gramatinių lyčių, kaip ir visi kiti žodžiai.
Vis dėlto evoliucionistinė kalbos kilmės teorija, teikdama jaustukui pradmens vaidmenį, pražiūrėjo vieną dalyką, būtent: jaustukas yra žodžio priešingybė; dar daugiau, jaustukas yra žodžio neiginys. Jaustuką tariame tada, kai žodžio tarti arba negalime, arba nenorime. Sakysime: įsidūrę pirštą ar nikstelėję koją, sušunkame au! Žodžio tarti čia neturime laiko: staigaus skausmo emocija nesiduoda greitomis apipavidalinama žodžiu. Arba pokalbio metu, nenorėdami reikšti savo aiškios nuomonės, tariame tja: čia žodį slepiame paversdami jį neprasmingu jaustuku. Nes prasmei jaustukas yra abejingas; jo prasmė priklauso nuo jo tarsenos. Tokie jaustukai kaip ai, au, oi (ir beveik visi kiti), gali reikšti daug ką: ir džiaugsmą, ir skausmą, ir nuostabą, žiūrint, kaip juos tarsime ir kokį jausmą į jų garsą dėsime: oi, kaip gražu; oi, kaip skauda; na, užteks; na, kas čia dabar? Au, koks tu murzinas; au, palauk! Dėl to jaustukai rašomojoje kalboje visados ir esti jungiami į sakinį, iš kurio jie gauna tą ar kitą prasmę. Parašyti skyrium be sąsajos su tekstu, jie nieko nesako. Užtat netikėtina, jog jaustukas galėtų virsti daikto pavadinimu, vadinas, prasmingu žodžiu, išskyrus onoma-topėjas. Greičiau žodis yra linkęs virsti jaustuku. Gramatika mini nemaža žodžių ir net posakių (frazeologizmų), kurie yra jaustukų pobūdžio: po šimts pypkių, gana gana, eik jau, tegu jį dievai, kur tau, po velnių, sakyk tu man ir 1.1, (plg. Gr II, 721-732).
Istoriniu tad atžvilgiu kalbos kilmės atsekti nėra galima. Nėra buvę tarpsnio, kad žemėje būtų gyvenęs bekalbis žmogus. Kalbos kilmė sutampa su paties žmogaus kilme, Šia prasme kalba nesiskiria nuo religijos, nuo meno ir net nuo filosofijos kaip pagrindinių gyvenimo bei mirties klausimų apmąstymo. Žmogus visados yra meldęsis, kūręs ir mąstęs, o tuo pačiu ir kalbėjęs. Atsieta nuo žmogaus problemos, istorinė kalbos kilmės problema yra ne tik neišsprendžiama, bet iš viso negali būti net nė keliama. Nes kaip W. von Humboldtas savo metu (1827 m.) yra teisingai pastebėjęs, kalba "priklauso pačiam žmogui; ji neturi jokio kito šaltinio, kaip tik jo esmę"
(Werke III, p. 154). Tiesa, kalba kinta bei išsivysto. Ji yra daugiau vyksmas (enėrgeia), negu padaras (ėr-gon), kaip tai nusakė tas pats W. von Humboldtas. Tačiau tai nereiškia, kad atgaleiga kalbos išsivystymo keliu privestų mus prie pradinio taško, užu kurio rastume bekalbį žmogų.
Antra vertus, kalba yra ne žodžių suma, bet visuma, vadinasi, tam tikras organinis vienetas arba tam tikra struktūra. Kalba visados mums yra jau duota, bet ne kaip šalia mūsų buvojąs objektas, pav., liaudies menas, o kaip mūsų pačių būsena, mus apimanti sava visuma ir besiskleidžianti kiekviename mūsų žodyje. Ne žodžio jungimas prie žodžio kildina kalbą, bet pats žodis kyla iš kalbinės visumos, nešdamasis ir apreikšdamas šios visumos pobūdį. Iš vieno vienintelio žodžio galima pažinti, kokiai kalbai jis priklauso ir kokią struktūrą jis savimi reiškia. Sakysime, tokie žodžiai, kaip lėkte lekia, peiktinas, stovėdamas, vakarop, tuoj pat yra atpažįstami, kaip lietuviškieji, nors jų šaknys ir būtų tapačios kitų kalbų atitinkamoms šaknims. Nes būdinį (lėkte), reikiamybės dalyvį (peiktinas), pusdalyvį (stovėdamas), pašalio einamąjį vietininką — aliatyvą (vakarop, rudeniop) turi tik lietuvių kalba. Šių žodžių struktūra yra lietuvių kalbos struktūra, o tuo pačiu ir jų priklausomybės požymis.
2
Tai betgi nereiškia, kad kalba iš viso kilmės neturi. Kalba kyla. Tik šią kilmę reikia suprasti ne kaip praėjusį įvykį, o kaip nuolatinę tėkmę. Kalba kyla nuolatos ir kaip tik todėl reikalauja šaltinio, iš kurio ji ištekėtų ir istorijos eigoje tekėtų. Paprastai šio šaltinio ieškoma pačiame kalbančiajame žmoguje, tyrinėjant jį biologiškai, psichologiškai, sociolo-giškai ir tuo būdu kuriant įvairių lingvistikos atšakų. Dažnai tačiau esti pamirštamas arba bent nepabrė-žiamas pats žodis, kurį kalbantysis taria ir kuris juk ką nors reiškia, kas yra šalia kalbančiojo ir kas taip pat byloja. Rodant vaikui pirštą ir sakant, kad tai pirštas, kalba ne tik tėvas ar motina, bet ir pats pirštas, pasisakydamas vaikui, esąs pirštas, o ne kas kita (ranka ar galva). Pradėjęs kalbėti,vaikas išmoksta ne žodžius, bet daiktus ir stebisi, kai susiduria su tokiu pat daiktu, vadinamu kitokiu žodžiu. Kalbos filosofijos literatūroje dažnai minimas prancūziukas vaikas, klausęs savo tėvą: "Papa, vokiečiai juk valgo le pain (duoną), kaip ir mes; kodėl jie sako Brot?'. Vaikui atrodo, kad tas pats daiktas turėtų turėti ir tą patį vardą.
Tai savaiminga nuoroda į tai, kad kalba nėra tik šneka garsų prasme, bet kad ji yra ir objektų pasaulis, bylojąs ne tiek per mus, kiek į mus. Tėvas ir motina, brolis ir sesuo, saulė ir mėnuo, žiema ir vasara yra žodžiai (vok. Wdrter!) tik kalbininkui. Kasdienos žmogui jie yra būtybės, buvojančios kartu su juo. "Kalbos turinys yra mus supantis pasaulis: menkiausios žodžio prasmės atšvaitos... yra pasaulio daiktai" (L. Hjelmlevf, Die Sprache, p. 145). Štai kodėl M. Heideggeris vadina kalbą "pačios būties atvyka"; tiesa, "nušviečiančia ir paslepiančia", bet vis dėlto atvyka: "Sprache ist lichtend verbergende Ankunft des Seins selbst ūber den Humanismus, p. 16). Būtis atvyksta pas mus žodžiu. Žodis prabildo būtybę, ir būtybė nušvinta žodyje. Be mūsojo žodžio visata liktų amžinai uždara savo nebylume. Mes atveriame visatą, tik ją ištardami. Pavadindama būtybę, sako M. Heideggeris, kalba paverčia ją žodžiu ir iškelia ją aikštėn (zum Erscheinen)", (Holz-wege, p. 60 - 61).
Anksčiau nei Heideggeris, W. von Humboldtas vadino kalbą "didžiuoju perėjimo punktu nuo subjektyvumo į objektyvumą" (Werke III, 18). Posakis nėra visiškai tikslus, kadangi kalba niekad kalbančiojo nepalieka ir niekad gryna pareiga arba perėja (Ūbergangspunkt) netampa. Net jei kalbantįjį subjektą suprasime ir kaip tautą, vis tiek kalba atspindi subjektyvų jos pergyvenimą, o ne tik gryną pasaulį, kuriame tenka tautai gyventi. Kitaip sakant, kalba jungia savyje ir žmogų, kuris kalba, ir daiktą, kurį žmogus taria. Žodis yra dvisluoksnis padaras. Jis yra ir jaustukas subjektyvinio pergyvenimo prasme, ir pavadinimas objektyvinio daikto prasme. Kaip pergyvenimas žodis nurodo žmogų: kalbos problema visados yra žmogaus problema. Tačiau kaip pavadinimas žodis nurodo į pasaulį, kuriame žmogus buvoja: kalbos problema yra todėl ir žmogaus būsenos pasaulyje problema. Kalba nusako ne tik tai, kad mes pasaulyje buvojame, bet ir tai, kaip mes jame buvojame. Štai kodėl W. von Humboldtas nuolatos pabrėžia, kad kalba apreiškia tautos pažiūras (Welt-ansicht) į pasaulį (plg. Werke III, 408 - 425).
Sąvoka buvoti pasaulyje (In-der-Welt-Sein) šiandien yra tiek įsitvirtinusi Vakarų mąstyme, jog vargu ar būtų reikalo ją kiek išsamiau sklaidyti. Būtų galima tik priminti, kad žmogus ir pasaulis nėra du šalia vienas kito paprastai esantieji tikrovės sandai, bet kad pasaulis priklauso žmogiškojo buvimo sąrangai: pasaulis sudaro žmogaus būdingumą. Būti pasaulyje yra žmogui būdinga ir todėl sava. Heideggeris linksta visų pirma klausti, ką reiškia buvoti kur nors: "In-Sein?" (Sein u. Zeit, p. 53). Be abejo, tai metafizikos klausimas. Svarstomas betgi vietininko linksniu (kur - in), jis atsają sąvoką būti perkelia į mūsąjį būvį: esame būtybės, apspręstos buvoti vietininko linksniu. Būname ne apskritai, bet būname kur nors. Lietuvių kalba šiam 'buvimui kur nors' yra tokia jautri, jog ji nusako jo atžvilgius net keturiais vietininkais (plg. Gr I, 205-210): vidaus esamuoju arba inesyvu (inesse — kur: miške, troboje, ežere..., (vidaus einamuoju arba iliatyvu) inferre, illatum —į kur: sodybon, svečiuosna, pavakarėn...), pašalio einamuoju arba aliatyvu (affere, allatum — kur link: vakarop, rudeniop, Dievop... (ir beveik jau išnykusiu pašalio esamuoju arba adesyvu (adesse — prie ko: arkliep, tuvip, savip, manip... Žmogaus būsena pasaulyje ataidi lietuvių kalboje skirtingomis lytimis pagal skirtingas šios būsenos padėtis. Kitos kalbos čia pasivaduoja prielinksniais (pav. lot. in sil-va — miške, in silvam — miškan, ad Deum — Dievop...). Mes gi pagrindinėms padėtims turime savarankiškus vietininkus. Ir reiktų tik apgailestauti, jei iliatyvas ir aliatyvas rašomojoje kalboje sunyktų, kai yra sunykęs adesyvas, nes tai būtų ženklas, jog daromės nebe tokie jautrūs savai būsenai pasaulyje ir todėl, užuot šią padėtį pavadinę, pasigelbstime ją aprašę: prielinksnių vartojimas visados yra priemonė aprašyti. Posakiai "išvažiavo svečiuosna" ar "vakarop darosi vėsu" yra pavadinimai, gi posakiai "išvažiavo į svečius" ar "į vakarą darosi vėsu" yra aprašymai. O aprašymas naikina kalbos tamprumą: "su plaktuku skėlė į kaktą" nėra tokios pat kalbinės vertės, kaip "plaktuku skėlė kakton".
Kalbos filosofijai tad ir yra svarbu patirti, kas gi yra šie vietininkai ar vietininkas apskritai, kuriam žmogus yra apspręstas ir kuris sudaro žmogiškojo būvio sandą arba, moderniškai kalbant, jo egzisten-cialiją. Ką reiškia būti — ne atsajai, bet būti pasaulyje, vadinasi, būti pagal vietininko kategoriją? Kas yra pasaulis?
Klausimas atrodo iš sykio naivus ir atsakymas į jį labai paprastas: pasaulis yra tai, kur esame. Tačiau kur gi mes esame? Jei M. Heideggerio teiginys, kad "pasaulis nėra ontologinis apsprendimas nė vienos būtybės, kuri nėra žmogus" (SuZ 64), — jei šis teiginys yra teisingas, tuomet tasai kur darosi labai mįslingas ir kartu labai reikšmingas. Savo metu (1921 m.) žinomas gamtininkas J. von Uexkūllis biologiškai formulavo tai, ką truputį vėliau (1926 m.) filosofiškai nusakė M. Heideggeris: gyvulio pasaulis nėra žmogaus pasaulis. Dar daugiau: gyvulys pasaulio iš viso neturi; jis turi tik aplinką, kurios dalis jis yra ir kaip dalis būna. Gyvulys yra aplinkai pritaikytas sava sąranga ir jos aprūpintas nuo pat gimimo. Žmogus gi aplinkos neturi. Su jokia gamtos dalimi jis nėra suaugęs; jokioje jis išsilaikyti savaime negali. "Ten, kur gyvuliui stovi aplinka, žmogui stovi antroji prigimtis arba kultūra" (A. Gehlen).
Taigi tasai, rodos, toks naivus ankstesnis klausimas, kur gi mes buvojame, pasirodo slepiąs nuostabią dialektiką: mes neturime kur. Pasaulis, kuriam esame apspręsti ir kuris sudaro mūsų būvio sandą, yra gryna neigiamybė. Gyvulys irgi neturi pasaulio, užtat jis turi aplinką, vadinasi, tai yra jo buveinė. Žmogus gi metafiziškai yra apspręstas pasauliui, užtat neturi aplinkos, vadinasi, neturi kur būti; o rūpindamasis, kad būtų, jis turi pats šį kur susikurti. Aplinka yra uždara, todėl ji gyvuliui yra buveinė. Pasaulis yra atviras, todėl jis žmogui buveinės neteikia. Žmogus pats turi šią atvirybę užsisklęsti, kad susikurtų buveinę. Buveinė pasaulyje yra žmogui ne duotis, o užduotis. Šią užsklęstą pasaulio tvirtybę žmogaus pastangomis mes vadiname kultūra. Tai ji stoja gyvulio aplinkos vieton. Gyvulys neturi kultūros todėl, kad jis turi aplinką kaip buveinę, nuo pat pradžios. Žmogus kuria kultūrą kaip užsklęstą bei aprėžtą pasaulį, kad susikurtų buveinę naujos aplinkos pavidalu.
Kalba yra pats pirmasis žmogaus žingsnis tokiai buveinei kurtis. Tai pats pirmasis ryžtas aprėžti pasaulio atvirybę, ją pavadinant. Savąją buveinę arba tai, kur esame, žmogus statosi sava kalba. Apspren-dimas buvoti vietininko linksniu (kur) tampa egzis-tencialija tik per vardininko linksnį (kas). Tik pavadinimas kuria žmogui buveinę. Senojo Testamento pasakojimas, esą pirmasis žmogaus žingsnis žemėje kaip tik ir buvęs duoti pasaulio daiktams vardus (plg. Pr 2,20), yra giliaprasmė nuoroda kalbos prasmei suvokti: kalba užsklendžia pasaulį. Žmogus buvoja pasaulyje ne tada, kai regi jį kaip 'kažką, kažkur, kažkaip', bet kaip čia pat šalia jo ir su juo esančias bei veikiančias būtybes, kurias jis pavadina ir tuo būdu padaro savas. Pasaulis tampa žmogui jo pasauliu tik tada, kai jis yra į kalbą suimtas pasaulis: "eine sprachlich verfasste Welt" (Gadamer, p. 423). Nes kas nepavadinta, tas nėra mano, nėra man, nėra manyje; tas yra užu manojo būvio apskritai. Šia prasme teisingas yra L. Wittgensteino teiginys: "Kalbos ribos yra mano pasaulio ribos" (Tractatus, 62). Tą patį reiškia ir M. Heideggerio žodžiai: "Pasaulis yra tik ten, kur yra kalba". Nes tik kalbos dėka pasaulis įeina mano sąmonėn ir mano sąmonė perskverbia pasaulį. Būti pasaulyje yra santykis, ir šis santykis kuriasi bei laikosi kalba.
Čia slypi W. von Humboldto minties pagrindas, kad kalba apreiškia tautos pažiūras į pasaulį. Kalbų skirtingumas yra žmogaus santykio su pasauliu skirtingumas. O santykio skirtingumas yra pažiūrų — plačiausia prasme — skirtingumas. Žmogaus pasaulis yra toks, kokia yra jo kalba. Tauta, kuri dainuoja mažybiniais bei maloniniais daiktavardžiais ir keikiasi šliužų vardais (rupūžė, gyvatė, žaltys), turi kitokį pasaulį, nei tauta, kuri dainuoja grubiais daiktavardžiais ir keikiasi šventenybėmis (madona, Kruzifk, Sakrament). Kalba tikrovei anaiptol nėra abejinga. Nėra tas pat vadinti žaltį boa ir smaugliu: boa reiškia tik rūšį (boa žalčių esama įvairių), smauglys gi reiškia šio gyvūno funkciją — smaugti. Kalba suorganizuoja pasaulio atvirybę arba aną Kanto minimą įspūdžių chaosą į tam tikrą organinį vienetą, ir žodis tampa šio vieneto principu. Štai kodėl graikai savuoju logos suprato ne tiek lūpomis tariamą garsų eilę, kiek tvarkos, tiesos, gėrio ir grožio pradą: kiekvienas daiktas yra nešamas bei laikomas savojo logos (plg. stoikų logoi spermatikoi).
3
Tuo savaime paliečiame sąsają tarp kalbos ir mąstymo, nes žmogus yra ne tik kalbanti, bet ir mąstanti būtybė. Dar daugiau: šiandien net linkstama tvirtinti, kad žmogus esąs "ens rationale, quia orationale — mąstanti būtybė todėl, kad kalbanti būtybė". Koks tad iš tikro susiklosto santykis tarp kalbos ir mąstymo? Kas yra kalba ryšium su mąstymu ir mąstymas ryšium su kalba?
Teorijų šiam klausimui atsakyti esama įvairių, dažniausiai pagrįstų tam tikra dvejybe, sakysime: kūnas - siela, žodis esąs minties kūnas, o mintis žodžio siela (J. B. Lotz, SJ); medžiaga -forma, žodis esąs garsinė medžiaga, o mintis šią medžiagą įprasminanti forma (H. E. Hengstenberg); simbolis - tikrovė, žodis esąs prasmuo tam tikros, kiekvieną sykį vis skirtingos tikrovės, į kurią jis nurodąs arba ją reiškiąs (E. Cassirer). Visos šios dvejetinės teorijos remiasi prielaida — aiškia ar slapta — kad mąstymas vyksta savarankiškai nuo kalbos, tačiau ieškąsis savai išraiškai garsinio pavidalo, kuriuo būtų perteiktas kitam ir šiojo suprastas. Kalba įsijungianti į ženklo kategoriją, skirdamasi nuo kitų ženklų tik tuo, kad ji esanti tam tikra garsų sankloda. Todėl, palyginta su mąstymu, ji esanti antrinės arba žemesnės plotmės dalykas. Mąstymas, tasai "širdies žodis: ver-bum cordis" (šv. Augustinas), aptemstąs, virsdamas kūno žodžiu; kalba niekad neperteikianti tikrovės tokios, kokia ji yra: "tariama ne tai, kaip yra, bet kaip galima regėti bei girdėti kūnu — non dicitur, sicuti est, sed sicuti potest videri audirive per corpus (S. Augustinus, De Trin. XV, 10-15).
Prasmingiausia kalbos ir mąstymo santykių teorija, atrodo, esanti pateikta H. G. Gadamerio, kuris krikščioniškąjį įsikūnijusio Žodžio apmąstymą pritaiko minėtam santykiui. Du šv. Jono evangelijos teiginiai nusako šį santykį: "Pradžioje buvo Žodis" 1,1) ir "tas Žodis tapo kūnu" (1, 14). Dogminė Žodžio interpretacija gali būti įvairi, ir krikščioniškoji teologija iš tikro jį apmąsto įvairiai. Tačiau ji niekad neneigia Įsikūnijusiajam žodžio esmės. Tuo būdu žodis atsiduria viso šio apmąstymo vidurkyje. "Kalbos stebuklas, sako Gadameris, yra ne tai, kad žodis tampa kūnu ir išnyra būties paviršiun. Bet tai, kad ši žodžio regimybė visados jau yra žodis' (Wahrh. u. Metho-de, p. 397). Tai reiškia: 1. žodis visados yra pirmykštis; jis stovi kiekvieno mąstymo pradžioje; mąstymas prasideda mąstomojo objekto pavadinimu, nes ne-objektinio arba tuščio mąstymo nėra ir negali būti;
— 2. įsibūtinęs žodis lieka žodis ir tokiu būdu padaro būtybę kalbinės sąrangos, kuri ir įgalina mus ją mąstyti, kadangi įgalina ją ištarti. Mąstymas vyksta tik kalbiškai.
Priešingybė šiai mąstymo - kalbos sampratai yra trinarė (trichotomia) scholastinė schema, perimta iš Aristotelio pažinimo teorijos, būtent: tikrovė
— sąvoka — žodis. Pažįstant esą einama nuo daikto prie jo sąvokos, o nuo sąvokos prie jos pavadinimo ištartu ar parašytu žodžiu. Kitaip tariant, sąvoka eina ženklu daiktui, žodis savo ruožtu eina ženklu sąvokai: žodis išreiškia dalyką, tarpininkaujant sąvokai. Minties eiga veda žmogų nuo tikrovės per sąvoką prie žodžio. Šia teorija naudojosi ir mūsų St. Šalkauskis, kurdamas lietuviškuosius terminus filosofijos mokslui (plg. Rinktiniai raštai, Roma 1986, p. 332 - 375).
Lengva pastebėti, kad scholastiškai - aristote-linėje teorijoje žodis atsiduria paskutinėje vietoje. Pirmąją vietą čia užima tikrovė arba daiktas bei dalykas, antrąją — vidurinę — sąvoka, kuri galop nusakoma žodžiu. Tai betgi būtų galima pateisinti tik tuo atveju, jei sugebėtume pažinti bevardę tikrovę. Tačiau iš tikro bevardės tikrovės žmogus niekad neturi. Stovėdamas prieš bet kokį daiktą (ar, atsajau kalbant, dalyką), — pradedant paprastučiu akmenėliu ir baigiant visata, — žmogus jau žino, kas anas daiktas yra: anksčiau minėtas vardininko linksnis (kas) yra pati pirmoji mąstymo sąsaja su daiktu. Kas yra tai ir tai? O šis "tai ir tai" kaip tik ir yra daiktui duotas vardas — daiktavardis, — o ne atsajus gramatinis bevardės giminės įvardis, kuris nieko nereiškia todėl nė negali būti mąstymo objektas.
Dar ryškesnis yra žodžio vaidmuo ryšium su sąvoka: nėra jokios nepavadintos sąvokos. Nepavadinta sąvoka yra prieštaravimas savyje. Kieno gi ji būtų ši bevardė sąvoka? Ir kaip gi galėtume kitaip sąvoką suvokti, jei ne žodžiu?
Šie du neiginiai — nėra tikrovės be pavadinimo ir nėra sąvokos be pavadinimo — kaip tik ir rodo, kad mąstymo vyksme žodis stovi anaiptol nepaskutinėje vietoje, o tarsi koks fluidas perskverbia visą mąstymą nuo pradžios ligi galo. Be žodžio negalime nei pradėti mąstyti, nei mąstymo pasekmės arba sąvokos susidaryti, nei jos galop nusakyti. Žodis yra ertmė (medium), kurioj mąstymas vyksta. Todėl negalim klausti, kas yra pirmiau ar paskiau: mąstymas ar žodis — ne tik laiko (tempore prius), bet nė prigimties (natūra prius) atžvilgiu. Tai suprato jau W. von Humboldtas, neigdamas tokius apibūdinimus, kaip "mąstymas yra kalbos gimdytojas", o "kalba yra mąstymo gimdinys" (Werke III, p. 191). Ne, viskas čia yra viena ir nedalinama — net nė grynai logiškai, kadangi ir loginės kategorijos iš tikro yra kalbinės kategorijos: skirstyti kalbines kategorijas pagal logines kategorijas reiškia suktis užburtame rate (circu-lus vitiosus). Gal tad ne be pagrindo sakoma, jei Aristotelis nebūtų kalbėjęs graikiškai, šiandien neturėtume logikos ir greičiausiai jos nė nepasigestu-me. Nes kiekviena kalba turi savą logiką kaip išraišką kalboje slypinčios mąstymo eigos ir sąrangos. Sakysime: labai nelietuviška, o tuo pačiu ir nelogiška tarti: "Prie jo (prie Kristaus, Mc.) prisiartino šimtininkas jį prašąs ir sakąs — arakalon kai lėgon, rogans et dicens" (Mt 7, 6). Lietuviškai šį posakį verstume: "jį prašydamas ir sakydamas". Tai būtų ir kalbiška, ir logiška. Bet tik mums, lietuviams, ne graikams ir ne lotynams, kurie dalyvį vartoja vietoj mūsų pusda-lyvio ir tuo būdu mąsto bei kalba visai kita kategorija. Nes "šimtininkas prašąs ir sakąs" turi visiškai skirtingos prasmės, negu "šimtininkas, prašydamas ir sakydamas" (Plačiau šį skirtumą svarstysime vėliau, kalbėdami apie lietuviškąjį veiksmažodį).
(Bus daugiau)
|
|
|
|