Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBA IR DAIKTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Nomina si neseis, perit et cognitio rerum.
V e r g i 1 i u s
1

Platonas tarėsi galįs daiktuose glūdintį logos suvokti daikto pavadinime. Upei prie Trojos dievų duotas vardas Ksanthos jam įrodė esąs tikresnis, nei žmogiškasis tos pačios upės pavadinimas Skaman-der; tikresnis todėl, kadangi "dievai vadina daiktus prigimtais jų vardais (Kratylos 391 C). Visas "kraty-los" dialogas yra ne kas kita, kaip ilgos svarstybos, koks gi iš tikro yra santykis tarp žodžio ir daikto. Ar iš tikro Ksantho reiškia upės esmę arba jos logos, o Skamander tik sutartinį anos upės ženklą? Mūsiškai kalbant, ar iš tikro vardas Nemunas taria mūsų upės prigimtį, gi vardas Memel yra tik vokiškoji tos upės etiketė? Tas pat yra ir su lietuviškąja Nerimi bei lenkiškąja Vilija. Ką gi mes iš tikro nusakome, daiktą pavadindami?

Būdinga — ir į tai reiktų kreipti daugiau dėmesio, — kad izraelitiškai krikščioniškojoje religijoje Dievas daiktų nepavadina; jis juos sukuria, tačiau pats jiems vardų neduoda, palikdamas šį reikalą žmogui. Tai šis duoda vardus "ir galvijams, ir dangaus paukščiams, ir laukiniams žvėrims" (Pr 2, 20). Izraelitiškai krikščioniškai religijai daikto pavadinimas yra antroploginio, ne teologinio pobūdžio. Tai apsprendžia ir apreiškimo sąvokų sampratą bei jų aiškinimą: visos jos yra žmogaus tarti pavadinimai. Dieviškojo žodžio niekur nėra. Tuo krikščioniškasis Dievas skiriasi nuo graikiškųjų dievų, kurie duoda daiktams vardus ir tuo, Platono pažiūra, atskleidžia daikto esmę. Krikščioniškojoje religijoje atskleisti daikto esmę yra palikta pačiam žmogui. Bet ar tai sugeba daikto pavadinimas?

"Kratylos" dialoge Sokrato pokalbininkas Her-mogenas atstovauja dar ir šiandien analitinėje kalbotyroje tebesančiai pažiūrai, esą "pagrindas vardo tikrumui yra susitarimas ir pritarimas" (384 B). Jam
----------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1

atrodo, kad "kiekvienas vardas, duotas daiktui, yra tikras"; o "jeigu jį pakeistume kitu, senojo nebevartodami, tai šis vėlesnysis būtų nemažiau tikras, negu ankstesnysis. Nes daikto vardą apsprendžia ne prigimtis, o nuostatai ir įpročiai" (t. p.) Nuostabu, kad šią Hermogeno pažiūrą kartoja beveik pažodžiui St. Šalkauskis, sakydamas: "Žodžiai, kaipo bendra taisyklė, yra iš nuožiūros nustatyti arba sutartieji ženklai ir todėl yra įvairūs įvairioms kalboms vienai ir tai pačiai sąvokai reikšti" (Rinktiniai raštai, Roma 1986 m. p. 334).

Priešingai Hermogenui Sokratas moko, kad daiktus "privalu taip vadinti, kaip to reikalauja jų prigimtis" (387 B). Daiktai juk turį "savą, visados tą pačią esmę: jie vadovaujasi ne mūsų norais ir nėra mūsų valdomi: daiktai yra savarankiški" (t. p.). Norėdami, sakysime, ką nors pjaustyti, privalome tai daryti pagal pjaustomojo sąrangą; pjaustydami šiai sąrangai priešpriešiais, nieko nepasiektume. Taip yra su visais veiksmais, liečiančiais daiktą; taip yra ir su pavadinimu, kuris "irgi yra veiksmas" (t. p.). O šio veiksmo įrankis — kaip grąžtas gręžti ar staklės austi — yra žodis: "Žodis yra pranešantis ir esmę sklaidantis įrankis" (388 D). M. Heideggeris, vadindamas kalbą, kaip anksčiau minėta, nušviečia bei pridengiančia pačios būties atvyka, tik pakartoja šią Sokrato mintį.

Hermogeno atsakymą Sokratui atspėti nesunku. Juk patys daiktai visur ir visados turi tą pačią esmę, gi jų pavadinimai yra įvairių įvairiausi. "Tie patys daiktai, sako Hermogenas, skirtingose tautose turi ir skirtingus vardus; skirtingus tiek tarp pačių graikų, tiek tarp graikų ir barbarų" (386 D). Kalbų įvairumas prieštarauja prigimtiniam bei esminiam žodžio santykiui su daiktu. Sokratas mėgina atremti šį priekaištą nuoroda, esą žodis reiškiąs ne daikto pavidalą ar jo spalvą, ar jo garsą, bet jo įdėją (eidos); todėl nesvarbu, kaip žodis skambėtų ir iš kokių skiemenų ar raidžių jis susidėtų; svarbu tik, kad "jis sugebėtų apreikšti daikto idėją" (393 E). Karo vadas, sakysime, gali būti vadinamas įvairiai: agis, polemar-chos, euopoemos; tačiau visuose šiuose varduose glūdinti ta pati žmogaus - vadovo idėja; visi jie turi tą pačią prasmę (plg. 394 D).

Kas tada yra žodis daikto atžvilgiu: sutartinis ženklas galimas keisti kitu ženklu, ar paties daikto idėjos ištara — net jei ji ir būtų įvairi savais garsais? Tai pagrindinė kalbos filosofijos problema. Joks daiktas nėra mąstomas be žodžio: nepavadintas daiktas yra nepažintas daiktas, gi pažintas daiktas yra jau visados kalbiškai apspręstas. Šventraščio pasakojimas, esą Dievas taręs "teesie šviesa", ir žodis šviesa taps daiktų šviesa (plg. Pr 1,3), lyg ir rodo, jog būtybė pati savyje yra kalbiškai suręsta ir todėl reikalauja būti tariama. Išvada: žodis yra ištartas daiktas. Bet ir vėl: ką gi mes iš tikro tariame, tardami daiktą? Tikriausiai ne daiktą kaip tokį, vadinasi, ne daiktą savyje, nes tokiu atveju visų daiktų vardai būtų visur ir visados tie patys, kaip ir daiktai savyje visur ir visados yra tie patys. Hermogeno nuoroda į vardų skirtingumą kaip priekaištas Sokrato teorijai, nėra taip lengvai pašalinama. Tačiau jei žodis taria ne daiktą savyje, tai ką jis taria ryšium su daiktu, jei nepriimsime nė Hermogeno teorijos, esą žodis yra tik atsitiktinė daikto etiketė, kilusi iš susitarimo bei pritarimo? — Atrodo, kad pats Sokratas yra užsiminęs, kaip atsakyti į šį klausimą, nors savos užuominos jis ir nėra išvystęs.

Vienoje "Kratylos" vietoje jis klausia Hermoge-ną: "Ar galėtum man pasakyti, pagal kokį požiūrį yra pavadinta py r (ugnis)?" (409 C). Hermogenas atsako negalįs. To negali nė Sokratas, todėl spėja, kad gal žodis pyr būsiąs graikų kalboje svetimybė, būtent, skolinys iš frygų kalbos, kurioje ugnis irgi panašiai vadinama. Tas pat galį būti ir su tokiais žodžiais, kaip hidor (vanduo) ar kynes (šunes), nes "graikai, kurie gyvena barbarų valdžioje, daugelį vardų yra iš jų prisiėmę" (409 B — 410 A). Mums čia nesvarbu, ar kalbotyra šį Sokrato spėjimą patvirtintų. Mums tik rūpi pabrėžti, kad daikto pavadinimui apspręsti čia yra įvedamas naujas mastas, būtent, požiūris. Tai reiškia: daiktą galima pavadinti ir pagal tam tikrą požiūrį, kuris nėra nei sutartinis garsų ženklas, kaip nori Hermogenas, nei daikto esmės arba idėjos ištara, kaip nori Platonas, kalbėdamas Sokrato lūpomis. Požiūris yra tam tikras 'kampas', kuriuo žvelgiame į daiktą ir šį savo žvilgį ištariame žodžiu kaip daikto vardą. Keleto tolimesnių pavyzdžių sklaida turėtų mums parodyti, kad taip iš tikro ir yra, vadinasi, kad požiūris sugeba daiktą pavadinti, visą daiktą, tačiau regimą iš tam tikro kampo.


Savo knygoje "Stiliaus menas" Ludwig Reiner-sas klausia: "Ar graikai buvo akli spalvoms?", pateikdamas nemaža pavyzdžių, kurie, mūsų akimis žiūrint, iš tikro atrodo kaip spalvų maišatis. Euripidas "Ifigenijoj" kalba apie aukurą, aptaškytą krauju, ir vartoja būdvardį ksanthon: taigi raudonas. Tačiau Aischylas "Persuose" kalba apie alyvmedžio lapus irgi kaip ksanthon: taigi žalias. Graikų medicininė literatūra nurodo, kad karščio turintį ligonį galima pažinti iš to, jog jis yra ochron: taigi raudonas. Hip-pokratas net pabrėžia, esą ochron yra ugninės spalvos. Tačiau dailiosios literatūros veikaluose ir varlė yra vadinama ochron: taigi žalsvoka ar gelsvoka. Mėnulio spalvą graikai vadina glaukon: taigi balsvai šviesi arba aiški ("aiškiai švietė mėnesėlis"), ir Homeras kalba apie "glaukopis Athene — šviesiaakė Atėnė". Bet Euripidas lapų vainikais papuoštą prieangį taip pat vadina glaukon; taigi turėtų būti žalias ar bent žalsvas. Akies katarakto liga graikiškai vadinasi glaukorea, vadinasi, apniukusios, rūškanos akys, visiškai nepanašios į giedrą mėnulį. Šitokia spalvų maišatis ir yra pažadinusi teoriją, esą graikai buvę spalvoms fiziologiškai nejautrūs: jų akies tinklainė (retina) buvusi iš prigimties ydinga, todėl spalvas maišiusi, teikdama daiktams dažnai netikrą vardą (plg. Ludtvig Reiners, Stillkunst, Mūnchen 1943, p. 1-2).

O vis dėlto šio reiškinio priežastis glūdi kur kitur. Tai autoriui paaiškėjo, stebint televizijoje filmą, vaizduojantį Capri salos gamtovaizdį, gyventojus, senovinius griuvėsius ir pasakojantį jos istoriją. Filmo korespondentas kalbėjosi tarp kitko ir su viena amerikiete dailininke (deja, jos vardas išdilo man iš atminties), kuri dažnai atvykstanti į Capri piešti paveikslų. Tačiau nuostabu, kad pačioje saloje ji juos tik apmetanti, tik pieštuku apibrėžianti jų bruožus, o spalvas teptuku ji dažanti jau Amerikoje. "Kodėl?" — klausė ją korespondentas. — "Todėl, kad čia per daug šviesos. Stipri šviesa blankina spalvas, jas maišo, keičia; jos blizga ir nesileidžia tinkamai sugaunamos". Tai ir yra atsakymas į aną graikiškąjį spalvų maišatį, kuris leidžia tos pačios spalvos žodį taikyti net labai skirtingiems objektams: ksanthon kraujui ir alyvmedžio lapams, glaukon mėnuliui ir vijokliais papuoštam prieangiui, ochron karščiuo-jan čiam ligoniui ir varlei. Nes visi šie žodžiai taria ne spalvą savyje, bet spalvą, žėrinčią stiprioje šviesoje.

Žėrėjimas tad arba blizgėjimas yra kampas, kuriuo graikas sugauna spalvą ir ją ištaria, Šviesa čia yra tarsi fluidas, kuris perskverbia būtybes, siedamas jas į vienetą, taip kad jos darosi panašios viena į kitą, būdamos apsuptos bei persunktos visur esančio blizgesio. Ernst Benzas, protestantų teologas ir rytų Bažnyčios žinovas, apsilankęs Athos kalne (1963 m.), šitaip aprašo šviesos įtaką graikiškajai aplinkai: "Ir jūra blizga šviesoje, ir dangus blizga šviesoje, ir šviesa persunkia tamsiai žalius fygų medžio bei šviesiai žalius vynuogienojų lapus... Žėrinti jūros šviesa susilieja be skirtumo su dangaus šviesa ir darosi viskas viena šviesa, viena tuštuma, viena pilnatvė... Atrodo, kad jei šviesa dar kiek sustiprėtų, tai viskas, tiesiog fizine prasme ištirptų šviesoje ir taptų pačia šviesa — ir prieš mane stovintis vienuolis, ir jūra, ir dangus, ir laukai, ir rąstai, galop ir aš pats" (Ernst Benz, Patriarchen und Ein-siedler, Dusseldorf - Koln 1964, p. 205-206). Štai kodėl graikų krikščionys Dievą yra pavadinę šviesa (fos) ir šį pavadinimą įvedę į bendrinį krikščioniškojo tikėjimo išpažinimą (Nicejos "Credo" apie Kristų: fos ek fotos — lumen de lumine).

Jei nūn žvilgterėsime į lietuvių kalbą ir mūsiškius spalvų vardus palyginsime su graikų vardais, rasime nuostabią priešingybę. Graikai tos pačios spalvos vardą taiko įvairiems objektams, lietuviai tą pačią spalvą vadina įvairiais vardais pagal objektą. Graikui, kintant objektui, spalvos vardas nekinta; lietuviui, kintant objektui, kinta ir spalvos vardas, nors spalva lieka ta pati. Graikui stipri bei gausi šviesa vienodina spalvas. Lietuviui ta pati spalva kalbiškai įvairėja, kai įvairėja jo objektas. Gausios bei stiprios šviesos Lietuvoje neturime, kad ji ir nėra kampas, kuriuo lietuvis žvelgtų į spalvas. Užtat lietuvis žvelgia į spalvą objekto požiūriu ir vadina ją kitaip, kai jos nešėjas yra kitoks. Štai keletas pavyzdžių.

Ruda spalva, atsajai imama, yra visur ruda; tamsiau ar šviesiau ruda, bet visada ruda. Tačiau, siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitokį vardą. Iš naminių gyvulių lietuviui šuo yra rudas. Gi tos pačios spalvos karvė yra žala, o tos pačios spalvos arklys yra sartas. Niekas Lietuvoje nėra matęs rudo arklio; niekas neavi žalais batais ir nenešioja sartos skrybėlės. — Tas pat yra ir su pilka spalva. Ji taip pat siejasi su tam tikrais objektais, keisdama savo vardą. Pilkų plaukų žmogus yra žilas, pilkos spalvos karvė yra palša arba šėma, o tos pačios spalvos arklys yra šyvas. Tačiau Lietuvoje nėra nei šyvos katės, nei šyvos kiaulės; seniau dėvėta milinė irgi buvo ne žila ir ne šyva, o paprasčiausiai pilka. Tik tautosakoje randame šyvą kepurėlę. Baltai spalvai maišantis su juoda gauname margą. Bet lietuviui arklys niekad nėra margas, o širmas. Kiaulė taip pat yra ne marga degla. Genys gi margas. Ruožuotai marga katė yra raina, o tokių pat ruožų skarelė yra dryža. Išeiginės kelnės irgi yra dryžos, ne margos. —Tai rašomosios mūsų kalbos pavyzdžiai. Galimas daiktas, kad tarmėse spalvų pavaidinimai turi ir kiek kitokios prasmės; kad jų esama žymiai daugiau ir kad jų taikymas įvairiems objektams yra dar labiau specifikuojamas, pav. šerkštas — apyžilis, raibas — smulkiai margas (raibas sakalėlis), keršas — baltas su juodais lopais (kerša kiaulė) ir 1.1.

Taigi lietuvio kampas, kuriuo jis regi ir pavadina spalvas, yra susijęs su jų objektu; tai šis apsprendžia spalvos vardą, anaiptol nekeisdamas jos esmės. Fiziologiškai lietuvis labai gerai regi, kad ir šuo, ir karvė, ir arklys, ir kelnės, ir batai yra tos pačios — sakykime: rudos — spalvos. Tačiau objektų skirtingumas lietuvio pergyvenime padaro, kad jis tą pačią spalvą kalbiškai paįvairina: kelnės yra dryžos, ne margos; šuo gi margas, ne dryžas.

Tuo galima išaiškinti, kodėl eskimai, kaip skaitome kalbotyrinėje literatūroje (plg. Hermanu Am-mann, Die menschliche Rede, Darmstadt 1974, p. 100), skirtingoms sniego padėtims (pav. vėpūtinis, šlapdriba, suledėjęs sniegas...) turi skirtinų žodžių, bet neturi bendrinio žodžio sniego sąvokai. Tai nė kiek nenuostabu, nes ir mes, lietuviai, turime aibę žodžių pavadinti oro šėlsmo skirtingoms apraiškoms: audra, vėjas, viesulas, švidras (smarkus vėjas), bet neturime žodžio, kuris apimtų visą atmosferinį dūką, sakysime, lotyniškojo tempestas prasme, kurio semantika siekia nuo paprastos darganos ligi žaibų ir perkūnijos. Visi šie žodžiai yra kilę iš tam tikro regėjimo kampo, kuriuo žmogus žvelgia į tą ar kitą pasaulio daiktą, į tą ar kitą padėtį, veiksmą ar savybę. Regėjimo kampas kildina žodį, ir šis kampas gali būti vis kitoks — kiekvienos kalbos kiekvienam žodžiui.

Net ir onomatopėjiniai žodžiai gali turėti kitokį savo kilmės kampą, nors gamtinis garsas kaip jų pagrindas visur yra toks pat. Sakysime: žodis švilpti slepia savyje tam tikrą skardų lūpomis kildinamą garsą, visiems žmonėms maždaug vienodą. Todėl europinėse kalbose šis žodis ir yra panašus į lietuviškąjį švilpti: pranc. sifler, isp. silbar, rus. svistatj: visur čia tarsi girdėti švilpesys. Bet štai, vokiškai
Švilpti yra pfeifen, o švilpė — pfiff- Čia jau girdėti duslūs priebalsiai P ir f ar jų junginiai pfiff gepflffen. Neįmanoma tad, kad šitokio duslaus žodžio pergyvenimo kampas būtų skardus švilpesio garsas. Tačiau dirstelėkime į veidrodį ir stebėkime, kaip susidėsto lūpos Švilpiant: lygiai taip, kaip tariame vokiškuosius žodžius pfeifen, pfiff, geopfiffen. Tai reiškia: vokiškasis žodis švilpti yra apspręstas ne garso, o lūpų padėties (Mundstellung): jo kampas yra ne akustinis, bet optinis, nors savo prasme jis ir reiškia garsinę onomatopėją.

3

Požiūris į daiktą arba jo regėjimo kampas gali būti įvairiose kalbose toks įvairus, jog net nuostabu, kaip jo ištara vis dėlto nusako tą patį dalyką. Imkime, pavyzdžiui, žodį medžioklė arba — dar tiksliau — medžionė (plg, kelionė; Gr I, 296-297). Tai veiksmas ar užsiėmimas, lietuvio vykdomas tarp medžių būti medžionėje reiškia būti tarp medžių, kaip būti kelionėje reiškia būti pakeliui arba kelyje. Lietuviškasis pergyvenimo kampas žodžiams medžioklė, medžionė, medžioklis, medžiotojas yra medžių gausa: čia žvėrys slepiasi, čia reikia jų ieškoti, juos gaudyti ar šaudyti. Šio kampo pakanka, kad medžioklė išreikštų visai ką kitą, nei grybavimas, ar uogavimas, ar malkavimas, kurie vyksta irgi tarp medžių, kurių kampas betgi krypsta ne į aplinką, bet į objektą (grybas, uoga, malkos).

Vokiškasis gi medžioklės pavadinimas yra J ag d. Tai vedinys veiksmažodžio jagen — vytis, vejoti, gainioti, persekioti. Tai reiškia: vokiškasis medžioklės pergyvenimo kampas yra ne aplinka, kurioje žvėris slapstosi, o jo vijimasis. Lietuvis medžiodamas žvėrį irgi vejasi, tačiau jis vejasi jį 'tarp medžių' (kur), todėl šį vijimąsi vadina medžione, o ne vejone (plg. lapė kiškį vejoja). — Dar būdingesnis yra ispaniškasis medžioklės pavadinimas monteria, kilęs iš veiksmažodžio montar (pranc. monter) — kopti, lipti, sėsti ant arklio. Savo pagrindu jis turi lotyniškąjį žodį mons — kalnas arba montana (pl. tantum) — kalnuotos vietos. Tad medžioklė ispanui yra susieta su lipimu bei kopimu — vis tiek ar tai būtų pavienė medžioklė, laipiojant po kalnelius, ar didikų medžioklė su varovais, užsėdus ant arklių. Ispaniškosios monteria žvilgio kampas yra ne medžių aplinka, kaip lietuviui, ne žvėries gainiojimas, kaip vokiečiui, bet kopimas — kalnelin ar bent ant arklio.

Šie trys požiūriai, glūdį medžioklės pavadinime, yra didžiai skirtingi. Visi jie yra daliniai. Tačiau visi jie nusako to paties dalyko visumą. Žodis ir yra tuo nuostabus, kad jis pro savo skirtingą kampą regi pilnybę to, ką jis taria. Ispanų filosofas Jose Ortega y Gasset yra gražiai pastebėjęs, kad "kiekviena tauta kai kuriuos dalykus nutyli, kad galėtų kitus pasakyti, nes pasakyti visko nėra galima" (Der Mensch... p. 115).

Tokio nutylėjimo pavyzdys gali būti, sakysime, lietuviškasis račius: tai amatininkas, kuris dirba vežimus su visomis medinėmis dalimis. Tačiau jo vardo kampas yra ne vežimas, kaip vokiškojo Wag-ner (Wagen — vežimas), bet ratas. Račius dirba ne tik ratus; jis gamina visą vežimą, tačiau jo vardas nutyli kitas dalis, o susitelkia tik prie ratų. — Dar būdingesnis yra šiuo atžvilgiu lietuviškasis kalvis, palygintas su vokiškuoju Schmied. Lietuviškasis žodis kalvis yra kilęs iš veiksmažodžio kalti (vinį kalti), kuris reiškia trumpu smūgiu suduoti. Vokiškasis Schmied yra kilęs iš veiksmažodžio schmieden, kuris reiškia formuoti (bilden; plg. Paul, Gram. p. 457-58). Lietuviškasis kalvis nutyli, kad jis kaldamas formuoja: trumpina, ilgina, plonina, plokština, lanksto, jungia ir 1.1. Todėl lietuvių kalboje turime ne tik paprastą kalvį, kuris kala pasagą ar noragą, bet ir auksakalį, kuris gamina papuošalus, kuo labiausiai formingus; būta seniau mūsų tautoje ir girnakalio, kuris aštrindavo girnų akmenis; būta ir pinigų kalyklos (ne kalvės!) monetoms kalti. Ir vis dėlto ši formuojamoji kalimo galia lietuviškajame žodyje kalvis yra nutylėta. Kalbinis kalvio regėjimo kampas yra tai, kad jis kala. Vokiškasis žodis Schmied eina priešinga kryptimi: jis nutyli, kad Schmied formuoja kaldamas. Visos vokiškojo Schmied rūšys — Gold-schmied (auksakalys), Blechschmied (skardakalys), Hufschmied (pasagų kalėjas), Nagelschmied (vinia-kalis) — yra esmiškai susietos savo veikmenimis su kalimu. Tačiau visos jos kalbiškai kalimo kaip regėjimo kampo neturi. Kalimas čia visur yra nutylėtas.

Tokio pat nutylėjimo esama ir aprangos amato pavadinime. Žmogų, kuris gamina drabužius, lietuviškai vadiname siuvėju, vokiškai gi Schneider — kirpėju. Ir pats amatininkas, ir jo darbas yra tie patys tiek lietuviui, tiek vokiečiui. Tačiau lietuvis turi savą regėjimo kampą, būtent: susiuvant audeklo dalis, atsiranda drabužis. Todėl lietuvis šio darbo žmogų ir vadina siuvėju. Vokiečiui gi regėjimo kampas yra to paties audeklo kirpimas, vadinasi, jo da-

Aleksandros Kašubienės parodos Esther M. Klein meno galerijoje Filafelfijoje bendras vaizdas. Nuotraukos priekyje — Satelitinis kiautas (34 x 34 x 34"), fone — instaliacijų ir studijų (1971 - 1980) nuotraukos. Nuotrauka — J. Nettis.

linimas ar skirstymas. Užtat vokietis ir nusako šį amatininką žodžiu kirpėjas. Be abejo, lietuvis žino, kad siuvėjas audeklą ir sukerpa, prieš jį susiūdamas, o vokietis žino, kad kirpėjas audeklo dalis ir susiuva, kad išeitų drabužis. Vis dėlto šie veikmenys — lietuviui kirpimas, o vokiečiui siuvimas — nesudaro jų regėjimo kampo, todėl šio amato pavadinimuose ir yra nutylimi.

Nutylėjimo esama net ir atsitiktiniuose naujadaruose. Mūsų kalbininkas Pr. Skardžius liudija, kad pastarojo karo metu vokiečių vartoti smingamieji lėktuvai (vok. Stuka — Sturzkampfflugzeug) buvę lietuvių vadinami staugliais. Mat jie smigdami baisiai staugę. Vokiečio regėjimo kampas čia buvo tai, kad lėktuvas sminga, lietuvio gi, kad lėktuvas staugia . Vokiečio kalbinis kampas čia yra optinis, lietuvio — akustinis. Tačiau tai lėktuvo varduose nutylima, kad būtų pabrėžta, kas įspūdingiausia (plg. "Tremties metai", p. 421). Ir pro šitą, nors ir dalinį, vardą regėti visuma. "Kiekvienoje ištaroje, pasak J. Ortegos, galima suvokti tą ar kitą prasmę. Tačiau ši prasmė anaiptol nėra autentinė ištaros prasmė (pav. smigti nėra tas pat, kas staugti. Mc). O taip atsitinka todėl, kad kalba pačia savo prigimtimi nėra viena-prasmė. Nėra nė vienos ištaros, kuri tik paprastai nusakytų tai, ką ji nori nusakyti. Ji nusako tik dalelę to, ką turi galvoje" (op. cit. p. 153). Sakysime: stau-glys ne tik staugia, bet ir sminga ir smigdamas bombarduoja, gi žodyje stauglys slypi tik dalelė šio lėktuvo veikmenų, kuriuos tačiau suvokiame, nors ir neištartus, nes jei žmogus stengtųsi ištarti visa, ką nori, jis negalėtų ištarti nė žodžio. "Kalba laikosi tik galimybe nutylėti" (t. p.).

Nutylėjimas to ar kito veikmens, tos ar kitos savybės įvairių kalbų žodyje rodo, kad kalbinis kampas šiems žodžiams yra, tiesa, skirtingas, bet kad jis vis dėlto dar siejasi su pačia daikto prigimtimi, kaip to norėjo Sokratas. Ar kalvis kala, o Schmied formuoja, vis dėlto juodu abu taria tą patį amatą, turintį reikalo su metalo apdirbimu. Tas pat yra ir su siuvėju ir su Schneider. Tačiau kalbinis kampas gali būti ir toks, kad jis visiškai neliečia paties daikto, kurį taria, o remiasi tik atsitiktine jam prietapa, kilusia iš papročių ar prietarų, nebeturinčių dabartyje jokios reikšmės. Tai regime ypač vokiškajame žodyje, kuris nusako moterį pagimdžiusią kūdikį, palyginę jį su lietuviškuoju žodžiu, nusakančiu tą pačią moterį.

Moteris, ką tik pagimdžiusi kūdikį, lietuviškai vadinasi gimdyvė. Kalbinis kampas šiam vardui yra gimdymo veiksmas, būdingas šiai moteriai pačia savo prigimtimi. Tardami ar girdėdami žodį gimdyvė, tariame ar girdime ir žodį gimdyti, kuris ataidi mūsų viduje tam tikru jausmu ar mintimi. Gimdomasis veiksmas lietuviui yra kampas, kuriuo jis regi naujagimio motiną. Gi vokiškai ta pati moteris vadinasi Wdchnerin — savaitinė: tai moteris, kuri, pagimdžiusi kūdikį, turėdavo 6 savaites praleisti lovoje arba bent namuose, neidama bažnyčion (Plg. H. Paul, Deutsches W6rterbuch, p. 661). Abiejų tautų moterys kūdikio atžvilgiu yra tokios pat: abi jos duoda pasauliui naują žmogų. Betgi šių moterų pavadinimai lietuviškai ir vokiškai skiriasi ne tik garsais, bet ir pačia giliausia prasme. Lietuvis pergyvena naujagimio motiną kaip gimdančiąja, todėl vadina ją gimdyve; vokieitis regi ją kaip vykdančią seną paprotį ar gal net prietarą likti 6 savaites namie, todėl vadina ją Wdchnerin: (Woche — savaitė). Pats gimdomasis veiksmas, kuris lietuviui yra pagrindinis, vokiečiui visiškai išsprūsta iš jo regėjimo kampo.

Tokių lygiagrečių pavyzdžių būtų galima pririnkti ik valios. Jei turėtume lyginamąją semantiką, kaip kad šiandien jau turime lyginamąją morfologiją, tai regėjimo kampų skirtumas iškiltų kalbos filosofijoje visu ryškumu bei prasmingumu. Tačiau net ir čia pateiktos semantinės nuotrupos rodo tokio kalbinio kampo arba požiūrio buvimą ir jo vaidmenį daiktui pavadinti.

Kalbinis regėjimo kampas kaip tik ir padaro, kad pasaulis virsta žmogui buveine. A. Gehlenas vadina kalbą "našia (produktiv) žmogaus lengvata" (Der Mensch, 46), nes, žvelgdamas į daiktą vienu kuriuo kampu, žmogus nėra verčiamas žvelgti į jį visais kampais, kas būtų tiesiog nepakeliama. Pasaulio atvirybė yra begalinis žmogaus apsunkinimas. Įspūdžių chaosas užgriūva žmogų neišvengiamai: žmogus nėra driežas, kuris girdi vabzdžio šiurenimą žolėje, bet negirdi revolverio šūvio. Žmogus viską girdi, viską regi, viską jaučia bei pergyvena. Jo būtybės sąranga nėra tokia, jog ji pati ką nors išskirtų, pridengtų, atjungtų, kaip tai yra gyvulio atveju. Atviras žmogus buvoja priešpriešiais atviram pasauliui. Kalba tad ir aprėžia šią pasaulio atvirybę tam tikru kampu. Ištartas daiktas įeina į žmogaus būvį, tiesiog įauga į jį, tapdamas žmogaus savastimi. "Asmuo apvaldo daiktą, teigia R. Honigswaldas, tik tarpininkaujant pirmykščių ženklų sistemai" (Philo-sophie u. Sprache, p. 187). Nebylė visata prabyla mūsų žodžiu. Tuo būdu kalba virsta tarpininke tarp mūsų ir pasaulio. Mūsų žodis krypsta visados į daiktą, tačiau kartu jis taria ir mus pačius. Kalbos sistemoje reiškiasi ir mūsų vidus, ir pasaulio paviršius, nes pats pasaulis kalboje lieka nė kiek nepakitęs. Kalba yra vienintelis žmogaus veiksmas, kuris liečia daiktą, jo nekeisdamas. Kartu betgi jis priartina daiktą prie mūsų, padarydamas jį mums savą. Štai kodėl kalba ir kuria mums tąjį 'kur' arba pasaulį kaip buveinę, kuriai esame apspręsti, kuri tačiau mums nėra duota, kaip gyvuliui, o tik užduota. Ir šią užduotį atlieka kalba. A. Gehlenas gražiai yra šią prasmę pastebėjęs, kad "daiktą pavadinęs, esu su juo daugeliu atvejų jau susidorojęs" (Der Mensch, p. 201). Nes klausimas kas yra žmogaus būvyje pats pirmykštis ir pats pagrindinis. Duotas į jį atsakymas vardininko linksniu teikia mums atramą klausti toliau ir skleisti aną vardininką įvairiomis kryptimis. Visi kiti linksniai yra tik vardininko išvystymas pasaulio kaip mūsų buveinės linkui. Kalbos sistema yra mūsų būsena pasaulyje: mes buvojame pasaulyje tik lietuviškai, tik vokiškai, tik angliškai, tik ispaniškai. Mūsų buveinė yra mūsų kalbos į vienetą suorganizuotas ir tuo būdu mūsų žodžiu užsklęstas pasaulis.

4

Kokia tad yra sąsaja tarp požiūrio į daiktą ir žodžio, kuriame šis požiūris yra įvystytas? Aukščiau minėti bei sklaidyti pavyzdžiai lyg ir įtaigautų, jog tarp daikto ir žodžio esama priežastingo ryšio; daiktas — čia savo esme, čia savo ypatybėmis ar veiksmais — grindžias savo vardą: kalvis vadinasi kalvis todėl, kad kala. Betgi priepriešiais šiai įtaigai R. H6oningswaldas griežtai teigia: "Kalba neturi jokios priežasties (p. 22)... Kalba yra nepriežastinga" (Philos. u. Sprache, p. 22, 23). Tačiau ką tai reiškia? Argi mūsų regėjimo kampas neapsprendžia žodžio? Argi kalvis nėra vadinamas kalviu kaip tik todėl, kad kala? Argi kalimas nėra priežastis kalvio vardui? Tai neigti reikštų grįžti prie Hermogeno teiginio, esą vieną vardą, tarsi etiketę, galima keisti kitu vardu, ir kiekvienas naujas pakaitalas bus daiktui toks pat tikras jo pavadinimas, kaip ir ankstesnysis (plg. "Kratytos" 384 B). Vis dėlto ši Hermogeno teorija neturi nieko bendro su klausimu, ar kalba yra priežastinga ar nepriežastinga. Klausimo esmė glūdi kur kitur.

Savo teiginiu, kad kalba neturi jokios priežasties, R. K6nigswaldas nori pasakyti, jog tarp daikto ir žodžio nėra būtino ryšio: kalvis nebūtinai turi nešioti tik kalėjo vardą. Daiktas gali būti vadinamas įvairiai, kadangi gali būti jo pergyvenamas įvairiai — net ir toje pačioje kalboje: paukštis, kuris ilgomis kojomis stybčioja po pievas, gaudydamas varles, lietuviškai vadinasi ne tik gandras ar garnys, bet ir gužas ar gužutis.

Kiekviena kalba vadina daiktus vis kitaip, nes regi juos vis kitaip. Tai reiškia, kad vienas regėjimo kampas, ištartas žodžiu, anaiptol dar neišsemia daikto ir neuždaro jo atvirybės taip, jog nebeliktų galimybės kitokiems regėjimo kampams, o tuo pačiu ir kitokiems daikto vardams.

Paryškinkime šią mintį, grįždami prie ką tik minėto kalvio. Lietuviškasis kalvis kala, o vokiškasis Schmied formuoja. Bet ar šiedu veikmens — kalimas ir formavimas — jau išsemia kalvio amato visumą? Ar čia jau nebėra vietos kokiam nors kitokiam požiūriui? Į tai atsako ispaniškasis kalvio pavadinimas herrero. Siame varde nėra nei kalimo, nei formavimo; jame iš viso nėra jokio veikmens, o tik medžiaga, kuria kalvis naudojasi, ir kaldamas, ir formuodamas, būtent, geležis — hierro (lot. ferrum). Būstinė ispaniškojo kalvio yra herreria — lietuviškai verstume 'gėlžine' analogiškai su malkine ar daržine: patalpa malkoms ar šienui krauti. Taigi ispaniškasis pergyvenimo kampas, kuriuo žmogus žvelgia į kalvio amatą yra objektas, papildas tiek lietuviškąjį kalimą, tiek vokiškąjį formavimą. Nėra abejonės, kad lyginamoji semantika rastų kitose kalbose ir kitokių požiūriu i ši amatininką bei jo darbą.

Šia tad prasme kalba ir yra nepriežastinga: tarp daikto ir žodžio nėra būtinybės ryšio. Tarp jų esama sąsajos, tačiau tai nėra priežasties - pasėkos sąsaja; tai sąsaja tarp požiūrio laisvės ir šios laisvės apibūdinimo garsais. "Kalba yra visų galių prasmės atšvaitų ertmė" (R.H6nigswald, op. cit. p. 104). Žvelgdamas į daiktą tam tikru kampu ir kildindamas pagal šį kampą daikto vardą, žmogus visados įvysto į žodį prasmę, bet labai retai (greičiau: niekados!) esmę arba idėją. Visos kalbinės teorijos, kurios žodyje ieško daikto esmės, yra platoniškos. Visos jos pražiūri regėjimo kampų gausą ir tuo pačiu galimybę reikšti šią gausą įvairių įvairiausiais vardais. Kalba nėra "in-tuityvinė esmėžiūra" kaip ją mėgina interpretuoti fenomenologinė mokykla. Kalba "iš begalinės galimų pažinimo krypčių įvairybės renkasi kurią vieną" (W. von Humboldt, Werke III, 422), retur teturinčią esminio būdingumo. Rasti tikrą priežastį, kodėl renkamasi šis, o ne anas požiūris, yra neįmanoma, nes rinkimąsi įtaigauja ne tik pats daiktas su savo sandais bei aplinka, bet ir kalbinė bendruomenė su savo polinkiais, tradicijomis, religija, gyvenamuoju amžiumi, trumpai sakant, su savo istorija. Visa tai ir sudaro aną laisvės ertmę, iš kurios kyla žodis. Tai kalbos nepriežastingumo samprata. Kalba nėra savavališka Hermogeno prasme, kad būtų kaitoma etikečių būdu. Bet ji nėra nė valdoma būtinybės dėsnių.

Šioje požiūrio į daiktą laisvės ertmėje ir keroja kalbų įvairumo šaknys. W. von Humboldtas savo metu (1820 m.) kėlė klausimą, "ar kalbų įvairumas... tautų gyvenime yra tik atsitiktinė aplinkybė..., ar niekuo nepakeičiama priemonė dvasios sričiai ugdyti" (Werke III, 15). Mūsiškai tariant, ar lietuvis galėtų kalbėti gudiškai ir vis dėlto ugdyti savo dvasios sritį kaip lietuvis? Atsakymą į šį klausimą tegali duoti įžvalga, kas gi iš tikro yra kalbų įvairumas. Kad kalbos skiriasi garsais, tai žinojo jau ir Platonas. Bet jis dar manė, jog įvairūs garsai vis dėlto išreiškia tą pačią daikto idėją. Jei betgi žodis yra žmogaus regėjimo kampo ištara ir jei šių regėjimo kampų gali būti — bent teoriškai — begalybė, tai tokiu atveju kalbų įvairumas įgyja žymiai didesnės reikšmės, negu jam paprastai teikiama, regint jame tik skirtingą žodyną ir gramatiką. Nes leksinės ir gramatinės skirtybės yra tik išraiškos ano požiūrio, kuriuo žmogus regi pasaulį ir kuris ištartas susiklosto ištisa kalbine sistema, slepiančia savyje ir žodyną, ir gramatiką. Kalbų įvairumas yra kaip tik šių sistemų įvairumas. O jei kalbinė sistema, kaip sakyta, uždaro atvirą pasaulį, kurdama mums jį kaip mūsų buveinę, tai savaime aišku, kad mes buvojame tik savos kalbos buveinėje ir kad tik ši kalba yra ana W. von Hum-boldto minima "nepakeičiama priemonė" dvasios sričiai ugdyti. Kalbėti kitokia kalba reiškia atsidurti ir kitokioje buveinėje, kurios pasaulis niekad nėra mums savas, nes niekad nėra mūsų suvokiamas bei pergyvenamas: svetimos kalbos pasaulis buvoja visados atstu nuo mūsų. Kalbų skirtumas yra savo esmėje prasmės skirtumas.

Kiekviena kalbinė sistema nešasi jau apipavidalintą pasaulį pagal kalbinės bendruomenės požiūrį ir tuo pačiu turinti tam tikrą prasmę, kurios nėra kitoje kalbinėje sistemoje. W. von Humboldtas, net pabrėždamas, teigia, kad "tikrasis kalbų skirtumas yra ne garsų ar ženklų, bet pažiūrų į pasaulį (Wel-tansichten) skirtumas" (Werke III, 20). Vienos kalbos žodis neatitinka kitos kalbos žodžio todėl, kad jų prasmės prasilenkia. O prasmės prasilenkia todėl, kad kiekvienas žodis yra kitokio požiūrio raiška. Sugauti šį kitokį požiūrį ir perteikti jį savos kalbos žodžiu pasiseka tik labai retai ir tik apgraibomis. Kalbėdamas apie vertimo vargus bei sėkmes (mise-ria y esplendor), J. Ortega y Gasset pastebi, kad visi žodynai ispaniškąjį bosąue verčia vokiškai Wald (miškas); iš tikro gi tarp šių žodžiais bosąue ir Wald nusakytų tikrovių tvylo "neapsakomas skirtumas", kuris kildina visai kitokių "jausminių bei dvasinių atoaidžių ir atovaizdžių" (Der Mensch... p. 100-101). Cia galime pridurti mūsų girią, kuri akiratyje mėlynuoja (ne žaliuoja!), slėpdama didybę, neaprėpiamą plotį ir pasakų didvyrius. Šio lietuviškosios girios pobūdžio nepajėgia išreikšti joks svetimos kalbos žodis. Giria, nusakyta ar vokiškuoju Wald (pirmykštė jo prasmė: nedirbamas laukas), ar ispaniškuoju bosąue (krūmyne, brūzgai: girių ten nėra, ten tik brūzgai) ar prancūziškuoju forėt (lot. forestis — valdovui priklausantis miškas), praranda savo paslaptingumą ir virsta arba ūkiniu (vok.), arba administraciniu (pranc), arba topografiniu (isp.) objektu.

Dar įspūdingesnis kalbų įvairumo, o tuo pačiu ir žodžių nedarnos pavyzdys yra tiesos sąvoka ir jos pavadinimas. Tai sąvoka, kuri apsprendė visą Vakarų mąstymo kelią ir visą krikščioniškąjį gyvenimą. Kristui tarus, kad "Aš esu tiesa" (Jn 14,5) ir kad "tiesa jus išlaisvins" (Jn 8, 32), viskas susitelkė aplinkui Piloto klausimą: "Kas yra tiesa — quid est veritas — ti estin alėtheia" (Jn 18, 38). Tai savaime suprantama. Tačiau tiek pati tiesos sąvoka, tiek jos pavadinimas yra įvestas graikų — ir į Vakarų mąstymą, ir į krikščioniškąją sąmonę. Graikai gi tiesą vadina alėtheia , Tai žodis, kurį vartoja ne tik Platonas ir Aristotelis, bet ir šv. Jono evangelija, kalbėdama apie Kristų kaip tiesą (plg. Jn 8, 33; 14, 5; 18, 38): visur čia išnyra graikiškoji alėtheia. (Tačiau kas gi yra ši alėtheia?

Iš pažiūros šis žodis atrodo, kaip ir daugybė kitų tiesos pavadinimų: lot. veritas, vok. Wahrheit, rus. iština, galop lietuviškai tiesa. Pažvelgus betgi į jį atidžiau, jis atsiskleidžia kaip nuostabus vardas, būtent, kaip neigtukas: graikai nusako tiesą neiginiu . Žodis alėtheia priklauso tai pačiai grupei žodžių, kaip abynaton — negalimas, akinaton — nejudomas (Aristotelis vadina Dievą to kinoūn akineton — nejudomas Judintojas), apathia — neskausmingumas, arithmia — netaisyklingumas, dpeiron — neaprėžtybė ir 1.1. Visi šie žodžiai ką nors neigia: galimybę, judėjimą, skausmą, ritmą, aprėžtą plotą... Ką tad neigia tiesos pavadinimas alėtheia ir koks turi būti būtybės regėjimo kampas, kad jos tiesa galėtų būti nusakoma neiginiu? Mums tiesa yra pati teigiamybė, todėl mūsiškis tiesos vardas nė kiek neatitinka graikiškojo jos vardo. M. Heideggeris verčia alėtheia vokišku žodžiu Unverborgenheit — neslapta . Tiesa yra būtybės kaip būtybės neslapta — die Wahrheit ist die Unverborgenheit des Seienden als des Seienden" (Holzwege, p. 67; plg. Vom Wesen der Wahrheit, p. 15). Tačiau gilesniam graikiškojo tiesos vardo supratimui bei pergyvenimui vargu ar tai kiek padeda.

Iš tikro, kodėl tiesa turėtų būti tai, kas neslapta, ir kodėl slapta negalėtų būti tiesa? Ir ar tikrai žodžiu alėtheia neigia būtybės slaptumą ar slėpimąsi, kad nusakytų jos tiesą? Mes gi — ir visos kitos indoeuro-pinės kalbos, —versdami graikiškąjį neiginį lietuviškuoju (ar kuriuo kitu) teiginiu, ne tik nutolstame nuo pirmykščio tiesos regėjimo kampo, bet jį net iškreipiame. Tuo labiau mes, lietuviai, kadangi mums tiesa visados yra moralinio pobūdžio: tiesa yra tai, kas tiesu, vadinasi, nedviprasmiška, nemela-ginga. Todėl ir mūsų kalbos vediniai, reiškią tiesą, visados yra susiję su tiesumu: tiesiakalbis žmogus, tiesmukas vyras. Be to, tiesa lietuvių kalboje yra tiek ankštai suaugusi su teisybe, jog juodvi gali būti vartojamos pakaitomis: sakyk tiesą ir sakyk teisybę yra tapatu. Teisybė gi iš esmės yra dorinio pobūdžio, todėl pridengia ontologinį tiesos pobūdį, nutolindama tiesą nuo graikiškosios alėtheia beveik neįžiūrimai. Kalbėdami apie tiesą, mes nežinome, apie ką gi čia mes kalbame. Pridurkime betgi, kad ir kitų kalbų žodžiai vargu ar yra šiuo atžvilgiu laimingesni. Nesuvokdami, koks regėjimo kampas slypi pirmykščiame žodyje alėtheia, kalbame apie tiesą kiekvienas iš savo kampo.

Tai tinka ne tik tiesai. Tai tinka visoms graikų sąvokoms, išverstoms į lotynų kalbą. Kalbėdamas apie tokius graikų filosofijos žodžius kaip hypokei-menon ("dalyko branduolys") ar symbebekota ("dalyko savybės"), M. Heideggeris sako, kad "šie pavadinimai nėra kokie primestiniai vardai. Juose byloja ... graikiškasis būtybės būties patyrimas apskritai" (Holzwege, p. 12). Bet štai, romėniškai lotyniškasis mąstymas juos išvertė: hypokeimenon - subjectum hypostasis - substantia, symbebekos - accidens. Ir šis graikiškų vardų išvertimas į lotynų kalbą anaiptol nebuvo, pasak Heideggerio, bereikšmis dalykas, kaip tai manoma šiandien. Užu šio tariamai žodinio vertimo slypi graikiškojo patyrimo perkėlimas į kitokį mąstymo būdą. Romėniškasis mąstymas perėmė graikiškuosius atskirus žodžius (W6rter), bet ne graikiškąjį žodį (Wort). Todėl Vakarų mąstymo atitrūkimas nuo žemės (Bodenlosigkeit) ir prasideda šiuo vertimu" (op. cit. p. 13). Jis yra graikiškojo pasaulio perkėlimas į jam svetimą pasaulį. Štai kodėl dažnai yra tinkamas truputį pajuokiamai skambąs posakis, kad, išvertus Aristotelį į lotynų ir arabų kalbas, atsirado trys Aristoteliai.

Iš tikro, kalbų įvairumas yra tautinis pasaulio interpretacijos įvairumas. "Kiekviena savarankiška kalba nurodo į vienkartinį būdą, kuriuo artinamės prie pasaulio daiktų" (E. H. Hengstenberg, Philos. Anthropologhie, p. 104). Svetima kalba yra mums svetima ne tik todėl, kad ji kitaip skamba, bet visų pirma todėl, kad ji yra mums nesava joje įkūnyta būtybės interpretacija. Nesidalindami šia interpretacija, nesidaliname nė jos išraiška garsais arba kalba. Garsus arba kalbą galime išmokti, bet vidinės jos dvasios arba anos Humboldto vadinamos "pažiūros į pasaulį" niekad negalima išmokti, nes tai reikštų dirbtiniu būdu bandyti pereiti į kitą kalbinę bendruomenę, kuri tą pažiūrą yra susikūrusi ir toliau ją istorijoje puoselėja.

5

Kalbų skirtumas, būdamas prasmių skirtumas kalbinėje sistemoje, savaime kildina klausimą, koks gi yra santykis tarp žodžio ir prasmės. H. G. Gada-meris yra pasakęs, kad "žodis yra žodis tik tuo, kas jame prabyla" (Wahrheit u. Methode, p. 450). O jame prabyla prasmė arba, kiek siauriau tarus, reikšmė. Nėra beprasmių arba bereikšmių žodžių; yra tik beprasmių arba bereikšmių garsų bei jų junginių, pav., burtuose, kerėjimuose, piemenų kalboje ir 1.1.

Tikras kalbos žodis visados neša prasmę ir ją taria taip, jog mes iš tikro girdime ne žodį garsine jo lytimi, o jo teikiamą mums prasmę. Pats žodis dingsta savo prasmėje. Sakysime, girdėdami gimtąją kalbą, girdime ne pačią kalbą, o tai, apie ką ji kalba: mes girdime daiktus kaip savojo pasaulio sandus. Gi svetimos kalbos nemokame tol, kol girdime jos žodžius, kurie tik mūsų sąmonėje atvirsta daiktais. Gal čia ir slypi giliausias skirtumas tarp gimtosios ir svetimosios kalbos, kad svetimos kalbos nepajėgiame tiek įsisavinti, jog girdėtume ne jos žodžius, o jais tariamus daiktus.

Tačiau žodis, būdamas kilęs požiūrio laisvės ertmėje, lieka laisvas ir prasmės atžvilgiu: žodis yra prasmei atviras. Tai reiškia: žodis gali tapti kitapras-mis net ligi savo priešingybės ne tik kalbos istorijos eigoje, bet jis yra daugiaprasmis ir kalbos dabartyje. Tai žodžio galybė bei didybė, nes ji vienintelė kildina filosofiją ir poeziją, šias dvi esmiškai kalbines žmogaus būvio apraiškas. S. Kierkegaardas tiek žavėjosi šia žodžio savybe, jog jo daugiaprasmiškumą laikė ne tik mįsle bei paslaptimi, bet ir grožybe, "kuriai nėra lygios pasaulyje" (Werke I, 355). Kalbinis pozityvizmas, įtaigaujamas mokslo — visų pirma gamtamokslio, ypač fizikos ir matematikos — norėtų, kad žodis būtų tikslus, vadinasi, kad jis būtų vienaprasmis, kaip vienaprasmiai yra mokslo terminai. Apie skirtumą tarp žodžio ir termino kalbėsime truputį vėliau. Cia norime tik pastebėti, kad gyvas žodis niekad nėra terminas. Niekur kalboje nėra 'grynos prasmės', todėl nėra nė vienaprasmių žodžių. Prasmės plotas yra požiūrio į pasaulį plotas, o pasaulis yra atvirybė. Kaip tad būtų galima šią atvirybę nusakyti tiksliai, tai yra, vienaprasmiškai? Pasaulio atvirybė leidžiasi būti suvokiama vien regėjimo kampų begalybe, o tuo pačiu ir pavadinama tik aibe daugiaprasmių vardų. "Kiekviena žmogaus šneka (Sprechen) yra todėl baigtinė, sako H. G. Gadameris, kad joje yra įvystyta begalybė prasmės, kurią reikia skleisti bei aiškinti" (op. cit. p. 434) — kiekvieną sykį, be abejo, tik aprėžtu būdu, nes joks žodis begalybės neapima ir jos neišreiškia. Žodis kyla iš kalbinės visumos ir yra pažymėtas šios visumos ženklu, tačiau jis pats visuma nėra. Jis yra visumai tik atviras, sugebėdamas priimti prasmės atšvaitas ir tuo nurodydamas į jame glūdinčią prasmės begalybę. Kas tad mėgintų žodį kaip nuorodą į prasmės begalybę padaryti tikslų, vadinasi, viena-prasmį, sunaikintų žodžio gyvybę ir paverstų jį dirbtiniu daikto vardu. Net ir St. Šalkauskis, kuris kur-

Aleksandra Kašubienė. Kevalinė buveinė. 1989. Modelis 36 x 36 x 36". Medžiagos: mezginys, epo-xy, gipsas, nailonas, popierius. Nuotrauka — J. Nettis.

damas terminus filosofijos mokslui stengėsi būti kuo tiksliausias, vis dėlto pripažįsta, "jog pati kalbos prigimtis visai nereikalauja taip griežtai nustatyti žodžių prasmę bei reikšmę, kad nebeliktų laisvės savotiškai vartoti šituos žodžius pagal tai, kaip to gali reikalauti naujų kontekstų ypatybės" (Rinktiniai raštai, Roma 1986, t. I, p. 360). Todėl L. Wittgen-steino siūloma dvijulė: arba kalbėti tiksliai, arba tylėti, yra iš tikro ne kas kita, kaip reikalavimas tapti nebyliu. Joks žmogus nekalba tiksliai, jei jis kalba natūraliai. Medicinos, fizikos, matematikos veikalai tai patvirtina visu įtaigumu.

Žodžio atvirumas prasmei kaip tik ir įgalina jį šoktelti iš vienos mūsų būvio plotmės į kitą ir virsti metafora (translatio), kuri sudaro pačią įdomiausią, sykiu betgi ir pačią mįslingiausią kalbos apraišką. Kaip pajėgia žodis, būdamas vieno daikto ištara, tapti vardu kitam daiktui, kuris skiriasi nuo pirmojo pačia savo būtimi? Mes nė kiek nesistebime, kad šypsosi ar juokiasi motina, vaikas, praeivis sveikindamasis ar svečias lankydamasis. Nes visų šių būtybių būvis vyksta toje pačioje plotmėje: visos jos yra žmonės, o žmonėms juk yra sava šysotis bei juoktis. Tačiau kalboje šypsosi ar juokiasi ne tik žmonės.

Kalboje "juokiasi saulė" (Putinas), "traškiu juoku nusikvatoja" vandens krytis (V. Ališas) "stūgaudamas aidi juokas darganos (K. Grigaitytė), o epušrote "gegutė per linksmai kvatojas" (L. Andriekus). Tai, kas iš sykio atrodo esą galima tik žmogui, kalba padaro galimą ir saulei, ir vandeniui, ir darganai, ir gegutei, ir visiems kitiems padarams. Kiekvienas žodis gali tapti metafora: "tėvas svirną sveikina raktu" (F. Kirša), jaunutė ragana "joja ant žaibo" (H. Radauskas), "auksinis sodų karavanas" pasitinka rudeniop "varpus geltonus" (A. Nyka-Niliūnas), su-mainom "žiedus su sesule Naktim" (H. Nagys), "ramunių bąla debesėliai" (J. Aistis), "nueina mėlynos mėnulio mintys" (Bern. Brazdžionis), akmuo "pražysta mano saujoj" (D. Sadūnaitė). Net asmenvardžiai virsta metaforomis: "garsus Toreador, mirtis baisioji, gyvenimo arenoj vaikšto" (V. Mačernis), "sunkiu žingsniu iš lėto kopia titanas Prometėjas" (Putinas), "sėdi Bonapartas anta slenksčio" (K. Bradūnas), nekalbant jau apie aibes įvairių kitų mitologinių ar šventraštinių vardų.

Tai pavyzdžiai iš poezijos. Tačiau klystume, ieškodami metaforų tik poezijoje. Metaforos ertmė yra visa kalba visomis savo sritimis. Be abejo, labiausiai metaforos nemėgsta mokslo kalba. Nes būdama aiškiai nukreipta į objektą, ši kalba ir stengiasi pavadinti savą objektą kuo tiksliausiai, todėl padaro žodį vie-naprasmį. Mokslo žodis yra terminas, nebepajėgiąs tapti metafora. Ranka anatomijoj ar biologijoj nėra ranka, kurios prašo mergaitę įsimylėjęs vyras. O vis dėlto net nė mokslas apsiginti nuo metaforų neįstengia. Kun. A. Rubšys egzegetinius savo veikalus vadina "Raktas į Senąjį Testamentą" ir "Raktas į Naująjį Testamentą"', o sustabarėjusį terminą tradicija paverčia lietuviškosios nuotakos turto vardu: kraitis. Žinoma, galima būtų abejoti, ar šios metaforos iš tikro nusako tai, ką egzegezės mokslas norėtų nusakyti. Tačiau metaforinis šių žodžių pobūdis lieka kiekvienu atveju.

Žodžio prasmės atvirumui priklauso ir sinonimai. Metafora yra tas pats žodis, perkeltas į kitokią būties plotmę ir todėl gavęs kitą prasmę: vaikai šokinėja pievoje, o psalmėje "kalneliai šokinėja kaip aviniukai" (Ps 13,4). Sinonimasyr&kitasžodis, liekas toje pačioje plotmėje ir todėl pasilaikąs tą pačią prasmę: vyturys - vieversys, kepenys -jaknos. Bet kaip tik čia ir prasideda sinonimo neaiškumai: ar iš tikro du, trys, keturi... skirtingi žodžiai gali turėti tą pačią prasmę? Tai galima be niekur nieko teigti ryšium su grynais terminais, kaip abėcėlė - raidynas, arba ryšium su skoliniais ir savais žodžiais, kaip charakteris - būdas, ortografija - rašyba, progresas
-    pažanga. Tačiau gyvi žodžiai vargu ar nusilenkia sinonimo sampratai — net jeigu sinonimas Reikštų ne prasmės tapatybę, o tik jos panašybę. Sakysime: mūsiškio "Sinonimų žodyno" (Vilnius 1981) teikiami sinonimai arklys - žirgas - kuinas anaiptol nėra nei tos pačios, nei panašios prasmės. Juos riša ne kalbinė, bet tik zoologinė tapatybė, būtent: jie visi yra arkliai. Tačiau lietuvių tautosakoje bernelis joja pas mergelę ne arkliu, juo labiau ne kuinu, o žirgu. Ir Maironis rašo, kad, išgirdus balsą "nuo pat Vilniaus, žirgą reiks balnoti" ("Eina garsas"). Kuinas yra nusivaręs arklys, todėl mūsų liaudies dainose mergelė, norėdama paerzinti bernelį, eina "į stainelę" ir renka: tėveliui širmoką, broleliui ristoką, o "tam šelmiui bernužėliui kuiną nebalnotą". Nė vieno šio žodžio negalima pakeisti kitu. Gi sinonimo pagrindinis veikmuo ir turėtų būti galimybė jį pakeisti.

Galimybių sinonimus kaitalioti yra labai maža. Žodis stengiasi išlaikyti savą prasmės atšvaitą ir dažniausiai nesiduoda keičiamas kitu, turinčiu kitokią atšvaitą. Nes kodėl gi turėtų būti keletas žodžių, jei jie visi reikštų tą patį? Tai tinka ne tik svetimoms kalboms, bet ir savajai kalbai. Sakoma: veiksmažodžiai išvysti - pamatyti - paregėti - pastebėti esą sinonimai (plg. Sinonimų žodynas, p. 272). O vis dėlto posakyje "vaikas išvydo pasaulio šviesą" (gimė) žodžio išvydo negali atstoti jokis kitas jo sinonimas, jei nenorime šio posakio sumenkinti (pav. vaikas paregėjo pasaulio šviesą) arba paversti net juokais (pav. vaikas pastebėjo pasaulio šviesą). Todėl net ir "Sinonimų žodyno" sudarytojas A. Lyberis priduria, kad "žodžių pakeičiamumas jų sinonimiš-kumui patikrinti šiame žodyne yra imamas tik kaip pagalbinė, o ne pagrindinė priemonė" (p. 3). Iš tikro, A. Lyberio minimi sinonimai plauti — mazgoti - prausti - trinkti turi tik tiek bendro, jog visų šių veikmenų medžiaga yra vanduo, tačiau jų liečiamas objektas yra vis kitoks: plauti galima daug ką (grindis, indus, rankas...), bet ne kojas; jas lietuvis mazgoja, veidą gi prausia, o galvą trenka. "Šių žodžių vartojimas vietoje vienas kito nėra, anot Lyberio, galimas, nors jie ir turi bendrą artimą reikšmę" (t. p.). Kaip spalvų vardus lietuvis sieja su tam tikrais objektais, taip su objektais jis sieja ir veiksmus, nusakytus veiksmažodžiais. Kas šį santykį pražiūri, tas pražiūri ir lietuvių kalbos dvasią. Štai kodėl išeivijos mokinukas savo rašinėlyje trokšta turėti "rudą arklį" ir štai kodėl išeivijos rašytojas, neskirdamas kristi nuo gultis, renkasi gultis ir rašo: "jeigu atsiguls kita monetos pusė". Lietuvis čia paprasčiausiai tartų: "jeigu kris kita monetos pusė".

Galimybė sinonimą keisti tik labai retais atvejais stipriai siaurina jo plotą, kartu tačiau kelia aikštėn ir savarankišką kiekvieno prasmę. Tikrų sinonimų arba tos pačios prasmės, bet kitos garsinės lyties žodžių lietuvių kalboje yra labai nedaug. Gal jų net iš viso nėra, jei nelaikysime sinonimais daiktavardžių įvairiai reiškiamų mūsų tarmėse: blizgė -velkė, grybas - kremblys, kiaulis - meitėlis, lakštingala - devyngerklė, spuogas - puškąs, varža -bučius, žvynas - skuja ir t.t. Gi lietuviškieji būdvardžiai ir veiksmažodžiai sinonimų tikriausiai neturi: slidus nėra nei čiužus, nei glitus, nei tuo labiau sklandus; bjaurus nėra nei šlykštus, nei baisus, nei grasus, nei darkus. Pakanka tik tą ar kitą būdvardį prijungti sakinyje prie daiktavardžio, kad pajustume jo prasmės skirtumą nuo jo sinonimų. Pavyzdžiui: žuvis yra slidi arba gliti, bet tik jau ne čiuži ar sklandi; rudenį oras esti paprastai bjaurus, bet ne šlykštus ir ne baisus, ir ne darkus; jo raštų kalba yra darki, bet ne šlykšti ir ne grasi. Pats daiktavardis čia renkasi savo prasmę atitinkantį būdvardį, kurio kitu pakeisti neįmanoma.

Tas pat yra ir su lietuviškaisiais veiksmažodžiais. Ir jų sinonimai, atrodą slepia savyje tą pačią prasmę ir todėl galį būti pakeisti kitais, tuoj pat atsiskleidžia kaip visiškai kitaprasmiai, kai tik juos įjungiame į sakinį. Belsti anaiptol nėra tas pat, kas barškinti, bildinti, klabinti, dudenti, stuksenti. Juoktis nėra tas pat, kas kvatoti, kikenti, krizenti, prunkšti, žvengti. Kiekvienas šis veiksmažodis taria ne gryną veiksmą — beldimąsi ar juokimąsi, — o įvairių įvairiausius šio veiksmo atspalvius. Kas klabena, tas nestuksena; kas kikena, tas neprunkščia, o tuo labiau nežvengia. Beldimosi ar juokimosi veiksmas nepajėgia šių veiksmažodžių tiek surišti vieno su kitu, jog jie netektų savos prasmės atspalvio ir virstų kaitomais pagal mūsų užgaidas, kaip vanduo nepajėgia paversti vienaprasmiais žodžių mazgoti ir skalauti. Keičiant lietuvių kalbos būdvardį ar veiksmažodį jo sinonimu, kinta ir sakinio ar vaizdo prasmė. Tik rašytojas, nebetekęs lietuvių kalbos jausmo, gali tarti: "minutę žvilgterėjusi į lanką" manydamas, galįs trukmės veiksmažodį žiūrėti pakeisti akimirkos veiksmažodžiu žvilgterėti. "Minutę žvilgterėti" yra išmonė ir logiškai, ir kalbiškai.

Jei tad, kaip A. Lyberis mini, "būdinga sinonimų ypatybė yra galėjimas vienas kitą pakeisti kontekste" (Sin. žod. p. 3), tai lietuviškoji semantika, atrodo, galėtų rasti mūsų kalboje tik stilistinių sinonimų, galinčių pakeisti nereikšmingus sakinio intarpus, pav. sako, taria, kalba, teigia, rašo, kurie paties sakinio prasmei yra visiškai abejingi. Ar Aristotelis sako, ar rašo, ar teigia, esą pirminė medžiaga sudaranti visų būtybių tarsi patiesalą, šio teiginio prasmei tai visai vis tiek. Gi ideografiniai sinonimai, reiškią "prasminius reikšmės atspalvius" (op. cit. p. 4), gali būti keičiami tik žodyne pagrindinio žodžio prasmei paaiškinti, tačiau ne sakinyje vieno žodžio prasmei atstoti kitu. Kas, pavyzdžiui, nežino, ką reiškia galąsti, gali žodyne rasti, esą tai reiškia aštrinti, pustyti (plg. Žodynas, p. 160). O vis dėlto katė nagus į medį ne galanda, ir ne pusto, o aštrina. Peilį galandame, ne pustome; pustome tik dalgę (plg. liaudies dainelę: "aš dalgelę išpustysiu, mergužėlę pamigdysiu"). Ideografinis sinonimas yra tiek suaugęs su savo objektu, jog šiojo būdingumas apsprendžia ir kalbinės jo prasmės būdingumą: katė nėra peilis, o peilis nėra dalgė; todėl aštrinti nėra tas pat, kas galąsti, o galąsti nėra tas pat, kas pustyti.

Ideografiniai sinonimai gal labiausiai parodo, kokios didžios laisvės lietuviškasis žodis turi prasmės kategorijoje ir kaip savarankiškai jis sugeba nusakyti prasmės atšvaitas. Kalbos susinimas prasideda tada, kai šių atšvaitų imame nebejausti ir sakinyje nebe-nusakyti arba klaidingai nusakyti. Tokie mūsų išeivijos knygose užtinkami posakiai, kaip "vizionierius (!)... įžiūri objektyvią realybę kitaip, negu paprastas žmogus; įkvėpė jam sąvoką"; "čia pajuntame patį galutinį tylos pasienį' yra lietuvių kalbos susnos, nes jų autoriai nebeskiria įžiūrėti nuo regėti, įkvėpti nuo įdiegti, sąvokos nuo sampratos, pasienio nuo ribos. Dingus savaimingai sąsajai tarp sinonimo ir juo reiškiamo objekto, prasmės kategorija virsta at-saja bendrybe, ir kalba netenka gyvybės. Kalba miršta anksčiau, negu jos vartojimas. Joks žodis pats vienas savo prasmės atšvaitos neatskleidžia; jis atskleidžia ją tik sakinyje. Todėl kai kalbos nuojautą praradęs autorius nebesugeba rasti sakiniui tinkamo žodžio (pav. "neatsistoja scenoje paties poeto gyvenimas"), jis žudo kalbą pačiu jos vartojimu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai