|
|
Parašė ANTANAS RUBŠYS
|
Rūtos knygos turinys turi ryšį su žila Senojo Testamento senove — XII -XI a., Teisėjų laikotarpiu. Tačiau pats pasakojimas neturi nieko bendro su pasakojimais Jozuės bei Teisėjų knygose apie kruvinus sankirčius tarp tautų ar genčių. Pasakojimo poveikis Rūtos knygoje — galbūt net tikslas — buvo puoselėti svetingumo jausmą svetimšaliams, kurie ieškojo užuovėjos pas Jahvę, Izraelio Dievą. Nenuostabu, kad daugelis Senojo Testamento tyrinėtojų ir daro išvadą, kad Rūtos knygos kilmė sietina su potremtiniu Senojo Testamento laikotarpiu. Mat Nehemijas ir Ezra, žydų tautos vadovai po tremties Babilone, norėdami apsaugoti tautos likutį nuo asimiliacijos, išleido potvarkius, kad žydai, vedę svetimšales moteris, turi nuo jų skirtis, ir gali imti žmona tik žydes (žr. Ezd 10,1-5; Neh 13,23-27). Anot šių tyrinėtojų, pasakojimas iš žilos senovės Dievo įkvėptoje Rūtos knygoje yra protestas prieš šią potremtinę žydų visuomenės savimonę. Senasis Testamentas liudija, kad potremtiniame laikotarpyje žydų visuomenėje reiškėsi du poslinkiai: išlikti savita, statant aplink save sienas, ir tarnauti visuotiniam Dievo užmojui, kuriant tiltus tarp savęs ir kitų tautų. Rūtos knyga yra liudijimas, kad žydai drįso svajoti ir gyventi dėl visuotinės, visą pasaulį ir visas tautas apimančios, Dievo karalystės. Rūtos knyga yra pavadinta vardu moabietės moters, įsijungusios į žydų tautą per vedybas su Boazu, įtakingu Betliejaus gyventoju. Pasakojimo nuotaika švyti jaukumu ir idile. Jo tikslas yra sudominti, pradžiuginti ir pamokyti. Retas skaitytojas užmirš ištikimąją Rutą, gyvenimo vargų iškankintą Naomę ir kilniaširdį Boazą. Pasakojime žmonės užima sceną. Dievas, tiesa, yra arti, bet lieka nematomas veikėjų žodžiuose ir darbuose. Jis savo apvaizdžiu gerumu valdo pasakojimo vyksmą, bet pasakojimo centras yra žmonės ir tai, ką jie planuoja ir daro. Dievo gerumas reiškiasi per apvaizdų veikėjų gerumą vieni kitiems. Pirmosios knygos eilutėse pasakojama apie moabietės Rūtos vedybas su hebrajų. Jam mirus, Ruta ryžtasi palikti savo tautą ir eiti kartu su uošve Naome i Judą ir ten dalintis likimu su jos tauta (1-asis skyrius). Rūtos ištikimas gerumas sužavi Boazą (2,1-4, 12). Per vedybas su Boazu Ruta tampa karaliaus Dovydo prosenele (4,13-33).
R u t a i r N a o m ė 1 1Teisėjų valdymo laikais šalį ištiko badas. Vienas žmogus iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis išsikėlė į Moabo lygumas, norėdamas pergyventi badą. 2Žmogus vadinosi Elimelechas, jo žmona — Naomė, o sūnūs — Machlonas ir Kiljonas. Jie buvo efratiečiai iš Judo Betliejaus, bet nukeliavo į Moabo lygumas ir ten apsigyveno. 3Elimelechas, Naomės vyras, pasimirė, ir ji pasiliko viena su dviem sūnumis. 4Jie vedė moabietės. Viena jų vadinosi Orpa, o kita Ruta. Jie ten išgyveno apie dešimtį metų. 5Po to ir juodu abudu pasimirė — Machlonas ir Kiljonas, o Naomė liko visai viena — be sūnų ir be vyro. ^ada ji pakilo kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes ji buvo girdėjusi Moabo lygumose, kad Jahvė buvo aplankęs savo tautą duoti jiems duonos. 7Lydima savo dviejų marčių, ji paliko vietą, kurioje buvo gyvenusi, ir leidosi į kelionę grįžti į Judo šalį. 8Naomė kreipėsi į abi savo marčias: — Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo Jahvė jums tokį pat gerumą, kokį jūs parodėte mirusiesiems ir man! bepadeda Jahvė kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose! Atsisveikindama, ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė ir 10sakė jai: — Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą! 11Naomė atsakė: — Grįžkite atgal, mano dukros! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš dar turiu savo įsčiose sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais? 12Grįžkite atgal, mano dukros, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau "Turiu vilties!", turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų, 13argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir palikti netekėjusios? Oi ne, mano dukros! Mano dalia yra kartesnė negu jūsų, nes Jahvės ranka pakilo prieš mane. 14Vėl jos ėmė balsiai raudoti ir verkti. Orpa atsisveikindama pabučiavo savo uošvę, bet Ruta liko prisirišusi prie jos. 15Naomė tarė: — Matai, tavo svainė sugrįžo pas savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę! 16Bet Ruta atsakė: — Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti nuo tavęs, nes kur eisi tu, tenai eisiu ir aš, kur buvosi tu, tenai buvosiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas bus mano Dievas! 17Kur mirsi tu, tenai mirsiu ir aš, ir ten būsiu palaidota. Lai Jahvė nelemtį man siunčia ir lai viršaus teprideda, jeigu kas kita — o ne mirtis — išskirtų mudvi! 18Matydama, kad Ruta yra tvirtai pasiryžusi eiti su ja, Naomė liovėsi ją perkalbinėti. 19Jos abi atėjo kartu iki Betliejaus. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: — Argi tai Naomė? 20Ji atsakinėjo joms: — Nevadinkite mane Naome, vadinkite mane Mara, nes Sadajus pripildė mane kartybių. 21Turtinga išėjau, o Jahvė mane parvedė atgal tuščiomis rankomis. Kaipgi galite vadinti mane Naome, jeigu Jahvė nukamavo mane, jeigu Sadajus skaudžiai pasielgė su manimi? 22Taip sugrįžo Naomė su savo marčia moabiete Ruta iš Moabo lygumų. Jiedvi atėjo į Betliejų miežių pjūties pradžioje. R u t a B o a z o l a u k u o s e 2 1Naomė turėjo iš vyro pusės giminaitį. Jis buvo turtingas žmogus iš Elimelecho šeimos ir vadinosi Boazas. 2Kartą moabiete Ruta kreipėsi į Naomę: — Leisk man eiti ir parinkti varpų iš paskos pjovėjams lauke žmogaus, kurio akyse rasiu malonę. — Eik, mano dukra, — atsakė jai. 3Ruta išėjo ir rankiojo varpas iš paskos pjovėjams. Pasitaikė, kad tas lauko sklypas priklausė Boazui, kuris buvo kilęs iš Elimelecho šeimos. 4Ir pats Boazas atėjo iš Betliejaus. Jis pasveikino pjovėjus: — Jahvė tebūna su jumis! — Jahvė telaimina tave, — jie atsakė. 5Boazas paklausė tarną, kuris prižiūrėjo pjovėjus: — Kieno yra ši mergina? darnas, pjovėjų prižiūrėtojas, paaiškino: — Ji yra moabietė mergina — ta, kuri sugrįžo kartu su Naome iš Moabo lygumų. 7Ji prašė: "Leisk man rankioti tarp pėdų iš paskos pjovėjams". Ji atėjo ir buvo ant kojų nuo ryto iki dabar be perstojo, nesustodama net trumpam poilsiui! 8Boazas kreipėsi į Rutą: — Ar girdi, mano dukra? Neeik rankioti į kitą lauką, nepasitrauk iš čia, bet laikykis prie mano tarnaičių. Turėk prieš akis tą lauką, kuriame pjauna ir eik iš paskos joms. Argi aš neįsakiau savo tarnams, kad tavęs nevargintų? Kai ištrokši, eik prie ąsočio ir gerk iš to, ką tarnai bus pasėmę. 10Ji puolė kniūbsčia, nusilenkdama lig žemės, ir tarė jam: — Kodėl randu malonę tavo akyse, kad mane taip pagerbi, — juk aš svetimšalė? 11Boazas jai paaiškino: — Man yra gerai žinoma visa, ką esi padariusi savo uošvei po vyro mirties: tu palikai savo tėvą ir motiną, gimtąjį kraštą ir šeimą, atėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai. 12Jahvė teatlygina tau gausiai už tavo pasielgimą, tebūnie visas tavo atlyginimas iš Jahvės, Izraelio Dievo, po kurio sparnais tu atėjai prisiglausti. 13Ji atsakė: — Esi geraširdiškas man, šeimininke! Paguodei mane ir maloniai kalbėjai su savo tarnaite, nors aš nesu lygi nė su viena tavo tarnaičių. 14Aėjus valgymo laikui, Boazas kreipėsi į ją: — Eikš čionai, sėskis prie valgio, padažyk savo kąsnį vyne! Ji atsisėdo šalia pjovėjų. Jis padavė jai gruzdintų grūdų, ji pavalgė iki soties ir dar šiek tiek liko. 15Pakilus vėl rinkti varpų, Boazas paliepė savo darbininkams: — Nedrauskite jai rinkti ir tarp pėdų, netrukdykite jai! 16Netgi patys ištraukite varpą kitą iš gubų ir numeskite ant ražienos. Tegu ji pasirenka, nesibarkite ant jos! 17Ji rinko lauke iki vakaro. Tada išbloškė, ką buvo surinkus, — susidarė maždaug saikas miežių.18 Juo nešina, parėjo į miestą ir parodė uošvei, kiek buvo surinkusi. Išėmusi atidavė jai maistą, kuris buvo likęs nuo jos sočių pietų. 19Uošvė klausė jos: — Kur gi tu rinkai šiandien? Kur tu darbavaisi? Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas! Ji papasakojo uošvei pas ką buvo dirbusi ir sakė: — Tas žmogus, pas kurį šiandien darbavausi, vadinasi Boazas. 20Naomė tarė marčiai: — Telaimina jį Jahvė, kurio malonė neapleido nei gyvųjų, nei mirusiųjų! Nes, — Naomė paaiškino jai, — tas žmogus yra mūsų giminaitis, — vienas iš mūsų atpirkėjų. 21Tada moabietė Ruta pasakė savo uošvei: — Jis man netgi prisakė: 'Laikykis prie mano darbininkų, kol jie baigs nuiminėti visą mano derlių!' 22Naomė atsakė Rūtai, savo marčiai: — Gerai, mano dukra, nes tu, būdama kartu su jo tarnais, nebūsi užgaunama kitame lauke. 23Ruta laikėsi prie Boazo tarnų iki baigėsi miežių ir kviečių pjūtis. Po to ji likosi prie savo uošvės. S u s i t i k i m a s s u B o a z u n a k t i e s m e t u 3 1 Naomė, jos uošvė, jai kalbėjo: — Mano dukra, ar aš neturėčiau ieškoti židinio, kuriame tu būtumei laiminga? 2 Žiūrėk, argi Boazas, su kurio tarnaitėmis buvojai, nėra mūsų giminaitis? Štai šį vakarą jis vėtys miežius klojime. 3Nusimaudyk, išsikvėpink, apsirenk savo geriausiu apdaru ir nueik prie klojimo. Bet stenkis išlikti jo nepastebėta, kol jis nebaigs pavalgyti ir atsigerti. 4Jam gulantis, įsidėmėk vietą, kur jis miegos. Tada prieik, atklok jo kojas ir atsigulk, o jis tau pasakys, ką daryti. 5Ji atsakė: — Visa, ką man sakai, padarysiu! 6Ji nusileido prie klojimo ir padarė visa taip, kaip buvo paliepusi uošvė. 7Boazas pavalgė, užgėrė, buvo įsismaginęs ir nuėjo gulti už miežių krūvos. Tada ji prisiartino vogčiomis, atklojo jo kojas ir atsigulė. 8Apie vidurnaktį žmogus pajuto drebulį, pradėjo grabinėtis aplinkui ir štai prie jo kojų guli moteris! 9Jis paklausė: — Kas tu esi? Ji atsakė: — Aš esu Ruta, tavo tarnaitė. Uždenk savo rūbu savo tarnaitę, nes tu esi atpirkėjas! 10O jis atsakė: — Būk Jahvės palaiminta, mano dukra! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį, nes tu nebėgiojai paskui jaunesnius vyrus, ar jie būtų vargšai ar turtingi. 11Dabar mano dukra, nebesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa mano miesto tautiečių taryba žino, kad esi kilni moteris.12 Betgi, nors aš iš tikrųjų esu atpirkėjas, dar yra ir kitas atpirkėjas, kuris yra artimesnis giminaitis negu aš. 13Pasilik šią naktį čia, o ryto metą, jeigu jis norės atlikti atpirkėjo pareigą, gerai! Tegu jis būna atpirkėjas. Bet jeigu jis nenorės tave atpirkti, tuomet — kaip Jahvė gyvas! — aš atliksiu atpirkėjo pareigą. Prigulk iki ryto. 14Taip ji prigulė prie jo kojų iki ryto, bet atsikėlė anksčiau nei žmonės gali atpažinti vienas kitą, Boazas sakė: "Tenebūna žinoma, kad ši moteris buvo atėjusi į klojimą". 15Jis sakė jai: — Duok šen skarą, kuria esi apsigaubusi, palaikyk ją! Ji tvirtai laikė skarą, o jis atseikėjo šešis saikus miežių ir užkėlė juos ant jos pečių. Tada ji sugrįžo į miestą. 16Atėjus pas uošvę, ši klausė: — Kaip tau einasi, mano dukra? Ji papasakojo jai visa, ką dėl jos buvo padaręs Boazas. 17Ir ji pridūrė: — Jis man davė šiuos šešis saikus miežių, sakydamas: "Tau nedera sugrįžti pas uošvę tuščiomis rankomis!" 18Naomė atsakė: — Lauk, mano dukra, kol sužinosi kaip susiklostys reikalas, nes tas žmogus nieku būdu nenurims, kol dar šiandien neužbaigs reikalo. B o a z a s v e d a R u t ą N a o m ė s p a l a i m a 4 *Tuo tarpu Boazas nuėjo prie vartų ir ten atsisėdo. Kaip tik tuo metu ėjo pro šalį tas atpirkėjas, apie kurį buvo kalbėjęs Boazas. Boazas kreipėsi į jį: — Užsuk čionai, bičiuli, ir sėstelk! Jis užsuko ir prisėdo. 2Boazas pasirinko dešimt vyrų iš miesto vyresniųjų ir paprašė: — Prisėskite čia! Ir tie susėdo. 3Jis prabilo į atpirkėją: — Naomė, dabar grįžusi iš Moabo laukų, nori parduoti žemės sklypą, kuris priklausė mūsų broliui Elimelechui. 4Aš pagalvojau, kad būtų svarbu apie tai pranešti tau ir pareikšti: "Įsigyk jį čia sėdinčiųjų ir mano tautos seniūnų akivaizdoje. Jei nori atpirkti — atpirk, o jeigu nenorėtum atpirkti — pasakyk man, kad aš žinočiau, nes be mudviejų nėra kam atpirkti. O mano eilė — po tavęs". — Aš noriu jį atpirkti, — atsakė. 5Bet Boazas kalbėjo toliau: — Tą dieną, kai įsigysi lauką iš Naomės rankų, tu taip pat privalai įsigyti ir moabietę Rutą, mirusiojo žmoną, kad įamžintum mirusiojo vardą jo pavelde. 6Tas atpirkėjas tarė: — Tokiu atveju aš negaliu atpirkti žemės dėl savęs, nes pakenkčiau savo paties paveldui. Perimk mano atirkimo pareigą, nes aš negaliu atpirkti. 7Anksčiau Izraelyje gyvavo šitoks paprotys ryšium su atpirkimu ir mainais: patvirtinant sandėrį, žmogus nusiaudavo sandalą ir atiduodavo kaimynui. Taip Izraelyje būdavo patvirtinamas sandėris prie liudytojų, Tad anas atpirkėjas ir pareiškė Boazui: "Įsigyk pats sau!" ir nusiavė sandalą. 90 Boazas pareiškė seniūnams ir visiems žmonėms: — Šiandien jūs esate liudytojai, kad aš įsigijau iš Naomės rankų visa, kas priklausė Elimelechui, ir visa, kas priklausė Kiljonui bei Machlonui. 10Kartu aš įsigyju Rutą, Machlono našlę, kaip žmoną, kad būtų įamžinta mirusiojo vardas jo pavelde, kad nebūtų išdildytas mirusiojo vardas tarp jo brolių ir jo tėviškės vartuose. Jūs esate šiandien liudytojai! 11Visi žmonės, buvę vartuose, ir seniūnai atsakė: — Mes esame liudytojai! Tegu Jahvė padaro moterį, ateinančią į tavo namus, panašią į Rachelę ir Leją, kurios kartu statė Izraelio namus. Klestėk Efratoje ir įamžink savo vardą Betliejuje! 12Tegu per palikuonius, tau Jahvės duotus iš šios jaunos moters, tavo namai būna panašūs į namus Perezo, kurį Tamara pagimdė Judui! 13Taip Boazas vedė Rutą ir ji tapo jo žmona. Taip jis pradėjo su ja vedybinį gyvenimą, Jahvė leido jai tapti nėščia ir ji pagimdė sūnų. 14Tada moterys sakė Naomei: — Tebūnie pašlovintas Jahvė, kuris šią dieną nepaliko tavęs be atpirkėjo! Tebūnie amžinas jo vardas Izraelyje! 15Lai būna jis tau paguoda ir parama senatvėje, nes jį pagimdė tavo marti, kuri tave myli ir yra geresnė tau negu septyni sūnūs! 16Po to Naomė paėmė kūdikį, pasisodino ant kelių ir pradėjo jį žindyti. 17Kaimynės davė jam vardą, sakydamos: — Naomei gimė sūnus! Jos pavadino jį Obedu. Jis yra tėvas Jišajo, tėvas Dovydo tėvo. D o v y d o g e n e a l o g i j a 18Šie yra Perezo palikuoniai: Perezui gimė Chezronas. 19Chezronui gimė Ramas, o Ramui gimė Aminadabas. 20Aminadabui gimė Nachšonas, o Nachšonui gimė Salmonas. 21Sal-monui gimė Boazas, o Boazui gimė Obedas. 22Obedui gimė Jišajis ir Jišajui gimė Dovydas. PAAIŠKINIMAI 1,1-5: Hebrajė Naomė, kartu su savo šeima apsigyvena Maobo šalyje. Mirtis atima išjos vyrą ir sūnus. Ji lieka viena su marčiomis: Ruta ir Orpa. Betliejus — Dovydo (ir Jėzaus) gimtasis miestas. Moabas — šalis tiesiai į rytus nuo Mirties jūros. Moabiečiai buvo laikomi Izraelio priešai, (žr. Įst. 23,3). 6: Ruta sąmoningai apsisprendžia eiti į Judą ir tapti savo uošvės tautos nare. "Aplankymas" — Dievo palaimos veiksmas (žr. Iš 3,16-20). 11: "Argi aš dar turiu savo įsčiose kitų sūnų... ?" Naomė primygtinai prašo, kad jos marčios liktųsi savo šalyje dėl palikuonių. Jeigu ji turėtų sūnų, tada levirato įstatymas, t. y. svainio pareiga, įpareigotų juos vesti mirusiųjų brolių našles, kad įamžintų mirusiųjų vardus per palikuonius (žr. Pr38,8; Įst25,5-10). 14: Graikiškoji Septuaginta prideda: "... ir sugrįžo į savo tautą". 16: Orpa grįžta į Moabą, pas savo dievą Chemošą, tuo tarpu Ruta pasirenka Jahvės žemę ir tautą. Ji garbina tikrąjį Dievą. Moabiečiai buvo laikomi netinkami dalyvauti Jahvės gerbinime (žr. Įst. 23,4). 20: Naomės vardas reiškia "Mieloji", arba "Malonioji" ir primena Jahvės gerumą. "Jahvė nukamavo mane..., Sadajus skaudžiai pasielgė su manimi". "Jahvė" — Dievas, kurio vardas yra Aš esu; "Sadajus", hebraiškai Sadai reiškia Visagalis (Dievas). Senajame Testamente dažnai nelaimė buvo laikoma bausme už nuodėmę. Mara reiškia "Apkartusi". 21: Miežių pjūtis balandžio pradžioje. 2,2: "Leisk man eiti ir parinkti varpų..." Pagal Mozės įstatymą, vargšai, našlės, našlaičiai ir svetimšaliai turėjo šią teisę ražienose (žr. Kun 19, 9-10; 23,22; Įst 24,19-22), 3: "Jahvė tebūna su jumis!" Mandagumas ir religinė nuotaika apibūdina hebrajų tarpusavio santykius. Sis pasveikinimas yra naudojamas krikščionių liturgijoje: "Viešpats su jumis" 5: Artimuosiuose Rytuose moteris "priklauso" kam nors: tėvui, vyrui, broliui, šeimininkui. 20: "... tas žmogus yra mūsų giminaitis, — vienas iš mūsų atpirkėjų". Giminaitis turi teisę ir pareigą atpirkti žemę, kurios vargo verčiamas jo giminaitis buvo netekęs (žr. Kun 25,25-28); giminaitis turi teisę ir pareigą vesti mirusiojo giminaičio žmoną, kad įamžintų jo vardą (žr, Įst 25,5-10). Šis įstatymas yra vadinamas levi-ratu, nuo lotyniškojo žodžio levir— svainis. Našlę, kuri neturi sūnų, svainis privalo imti žmona. Vyriausias šių vedybų sūnus yra laikomas sūnumi mirusiojo vyro, kurio įpėdiniu jis tampa. Levirato įstatymo tikslas buvo šeimos vardo įamžinimas ir šeimos nuosavybės apsaugojimas. Boazas nėra artimiausias giminaitis (žr. Rut3,12). 3, 4: ".. .atklok jo kojas ir atsigulk..." Naomė pamo- ko savo marčią šiuo veiksmu pareikšti, kad jis yra atpirkėjas. 9: Hebraiškai: "Apdenk mane savo rūbo 'sparnu "(žr. Įst25,5; Ezl6,8). 10: Antrasis Rūtos ištikimybės darbas buvo jos noras duoti teisinį palikuonį savo uošviui Elime-lechui, ištekant už Boazo, jo giminaičio. 12: "... artimesnis giminaitis", —jam priklauso teisė ir pareiga atpirkti. 4, 1: "... nuėjo ir atsisėdo prie vartų", —miesto vartai buvo vieta, kurioje buvo sprendžiami žmonių reikalai. 2: Dešimt iš vyresniųjų būti teisėjais ir liudytojais (žr. Įst 25, 7-9). 4: Vargas vertė Naomę parduoti šeimos — mirusiojo vyro paveldą. Įstatymas leido arti-miausiąjį giminaitį atpirkti žemę ir tokiu būdu išsaugoti šeimos paveldą (žr. Kun 25,25) 5-6: Elimelecho paveldėtojas, Rūtos vyras, buvo miręs nepalikdamas vaikų (Rut 1,5). Artimiausias giminaitis dabar gali atpirkti žemę, bet jis privalo atpirkti — vesti mirusiojo žmoną Rūtą, kad įamžintų mirusiojo šeimą per palikuonį. Pirmasis vyriškos lyties kūdikis tokioje moterystėje buvo laikomas teisiniu šeimos įamžinimu ir paveldo apsaugojimu. 7: "Nusiaudavo sandalą..." Šitokiu veiksmu bevardis artimesnis giminaitis atsisakė teisės ir pareigos atpirkti Elimelecho lauką ir Rutą imti žmona. Panašus paprotys yra minimas ir Įst 25, 9-10. 16: "... pasisodino ant kelių": Naomė tuo pareiškia, kad ji yra teisinė kūdikio motina, o Elime-lechas — teisinis tėvas. 17: Svetimšalė Ruta yra Dovydo prosenelė, o per Dovydą ir Jėzaus Kristaus prosenelė. Dievo įsijungimas į istoriją turi visuotinumo pobūdį. Naujasis Testamentas atkreipia į tai dėmesį (žr. Mt. 1,5). |
|
|
|