|
|
KARDINOLAS NEWMANAS IR OKSFORDO SĄJŪDIS |
|
|
|
Parašė ALGIRDAS BUDRECKIS
|
Kardinolas John Henry Newmanas, nuo kurio mirties (1801 -1890) šiemet sueina šimtmetis, buvo žymiausias karalienės Viktorijos laikų mąstytojas, intelektualas, teologas, moralistas ir labai įtakingas Anglijos konvertitas. Jis buvo žydų šeimos, tapusios anglikonais, sūnus. Newmanas ypač pasižymėjo kaip vienas iš stipriausių vadinamo Oksfordo Sąjūdžio iniciatorių bei vadovų. Sąjūdį gi pradėjo anglikonų Bažnyčios dvasininkai 1833 m. Oksfordo universitete, kad atgaivintų į liberalizmą linkstančią jų Bažnyčią ir ją pagyvintų Romos Katalikų Bažnyčios doktrinos kai kuriais dėsniais. Į šią sritį besigilindami, kai kurie žymūs "Oksfordo Sąjūdžio" nariai perėjo į katalikų tikėjimą. Perėjo ir pats Newmanas, kuris tuoj buvo įšventintas Katalikų Bažnyčios kunigu ir kiek vėliau pakeltas net kardinolu. Jis vyskupo šventimų neturėjo, nes tais laikais iki pat popiežiaus Jono XIII-ojo vadinamieji kardinolai - diakonai buvo tik kunigai. Minint 100 metų mirties sukaktį, kard. Newmanu didžiuojasi ir katalikai, ir anglikonai. Katalikų Bažnyčioje dabar vyksta judėjimas jį paskelbti palaimintuoju. Prieš Oksfordo sąjūdį Anglikonų Bažnyčia (Church of England) aplamai buvo erascianizmo1 įtakoje ir linkusi nusileisti Didžiosios Britanijos parlamentui. Daugelis anglikonų dvasininkų taip bijojo besireiškiančios reformų dvasios, kad jie nustojo pasitikėjimo savimi ar savo bažnyčia. Padėtis jiems atrodė taip grėsminga, kad buvo pasiruošę išsaugoti tik dalį anglikonizmo. Atrodė verta paaukoti net idealus bažnytinių privilegijų ir turtų likučiams2 išsaugoti. Rašydamas teologui dr. Pusey 1833 m., kunigas Thomas Sikes štai kaip apibūdina situaciją:3 Kur bekeliaučiau po provinciją, matau dvasininkų tarpe labai mielų ir garbingų vyrų. Daugelis jų atvirai nori daryti gera. Bet aš esu pastebėjęs vieną visuotinę ydą jų pamokymuose būtent vienos didžios teisybės nuslopinimą. Niekur, kiek teko pastebėti, nekalbama apie vieną, šventą visuotinę Bažnyčią. Lyg koks pranašas, kunigas Sikes tiksliai palietė anglikonų mokslo trūkumus prieš Oksfordo sąjūdį. Sis klausimas taps pagrindiniu vadinamų traktatinin-kų (tractarian) tradicijos bruožu.
Kunigas Jonas Newmanas datavo Oksfordo sąjūdžio pradžią nuo 1833 m. liepos 14 d. pamokslo. Tačiau jis pats padėjo pagrindus savo pamoksluose Švč. Marijos bažnyčioje. Tie jo pamokslai labai vykusiai sukūrė aplinką, kurioje naujas mokymas jau galėjo klestėti. 1833 m. liepos mėnesį kunigai Frou-de ir Newmanas grįžo Anglijon, po Viduržemių jūroje kelionės kupini energijos ir pasiryžimo tai šventai misijai. Netrukus jie sutiko panašiai galvojančių klierikų, tarp kurių buvo Huge James Rose. Pasitarimas įvyko kaip tik jo klebonijoje Hadleighe.4 Planai draugijoms bei atsišaukimams ten ir buvo sudaryti. Iš to pasitarimo atsirado Bažnyčios Bičiulių Draugija (Association of Friends of the Church). Nors šią draugiją rėmė pradininkai, ji mažai ką teat-liko. Draugija buvo per daug formalistinė. Jos rezoliucijos ir nutarimai nebuvo tokie, kad žadintų entuziazmą.5 Newmanas nedalyvavo Hadleigh parapijos (Rose klebonijos) pasitarime. Jam nebuvo prie širdies tokie dalykai, kaip suvažiavimai ir rezoliucijos. Jo manymu, bereikšmės kalbos ir argumentai tik eikvoja energiją. Tačiau Newmanas nesėdėjo nuošalyje. Jis sunaudojo tą laiką parašyti dvasiškijai "Traktatą šiems laikams" (Tract for the Times).6Tuojau jis parašė ir keletą pamfletų paprasta, atvira kalba. Iš tikrųjų būtų tiksliau apibūdinti Newmano rašinius kaip ugningus pamfletus, o ne kaip traktatus. Bažnyčią reikia ginti ir išvalyti. Tada Bažnyčia grįžtų prie savo senų įsitikinimų ir atnaujintų užmirštas apeigas. Newmano pirmas traktatas "Mintys apie ministerialinį pašaukimą" (Thoughts on the Mi-nisterial Commission) kaip tik palietė šitą stygą. Traktatas buvo šauksmas atsibusti ir tapti pavyzdžiu, kaip žmonės pasaulyje turėtų atlikti savo luomo pareigas.7 Newmanas pradėjo savo traktatų seriją tokia pratarme:8 Esu tik vienas iš jūsų — esu kunigas, užtat užslepiu savo vardą, kad neužsiimčiau per daug kalbėdamas savo asmeniu. Tačiau privalau prabilti, nes laikai labai pikti, tik niekas nekalba apie juos. Leiskite man tuojau prieiti prie reikalo, kuris verčia prabilti į jus. Jei valdžia ir šalis taip užmirštų savo Dievą, kad nustumtų Bažnyčią, atimtų nuo jos žemiškus poaukščius ir turtus, kuo pagrįstumėte pagarbą ir dėmesį, kurių reikalaujate nuo ganomųjų? Lig šiol jus išlaikė jūsų kilmė, jūsų išsilavinimas, jūsų turtas, jūsų pažintys. Jei šios pasaulietiškos privilegijos išnyktų, kuo tada atsiremtų Kristaus kunigai? Newmanas aiškino, kad Bažnyčios autoritetas neturėtų priklausyti nuo žemiškos atsakomybės ar rango. Atseit: Kristus nepaliko savo Bažnyčios be jos reikalavimo, kad žmonės atkreiptų dėmesį į ją. Aišku ne. Jis negali būti tvirtas Viešpats, jei nereikalautų iš mūsų pasipriešinti pasauliui. Tačiau jis mums neduoda jokių kredencialų pasipuošti. Yra tokių, kurie ramsto dievišką misiją savo pačių nepagrįstais pareiškimais. Kiti ramstosi savo populiarumu, dar kiti ... ramstosi žemiškais laipsniais. Sis paskutinis atvejis turbūt per dažnai mūsų pačių naudojamas. Bijau, kad mes apleidome tikrą pamatą, ant kurio mūsų autoritetas pastatytas, — mūsų apaštališką kilmę. Newmanas ragino savo konfratrus atsikratyti klaidingos nuomonės, kad dabartinė nauda ir priimtinumas ganomųjų tarpe yra neabejotinas dieviškos valios įrodymas. Anaiptol! — argumentuoja Newma-nas. Dvasininko įšventinimas ir autoritetas yra pagrįstas apaštališkuoju paveldėjimu. Jis šitaip išdėsto: Stai mes išpažinome prieš Dievą savo tikėjimą, kad per vyskupą, kuris mus įšventino, gavome Šventąją dvasią, galią tvirtinti ir atleisti, suteikti sakramentus ir pamokslauti... Ar jis (dvasininkas) turi kokių kitų teisių, išskyrus tas, kurias gavo iš vyskupo? Jis negali suteikti to, ko pats nėra gavęs. Aišku, tad, jog jis tik perduoda ir jog krikščioniška kunigystė yra paveldą. Šis sąmoningai provokacinis traktatas baigėsi iššūkiu, mestu į nerangią dvasininkiją:11 Bijoktie būti tarp tų, kurių liniją nustato atsitiktinės aplinkybės, ir tų, kurie gali atsidurti Kristaus priešų tarpe, nors jie galvoja, kad pasitraukia nuo pasaulietiškos politikos. Toks susilaikymas yra neįmanomas neramumų metais. Kuris ne su manimi, stovi prieš mane, ir kuris nesiburia su manimi, blaškosi svetur! Parašęs traktatus, Newmanas juos išspausdino ir rugsėjo pradžioje pradėjo platinti paprastu būdu: išsiuntinėjo veikalų ryšulius draugams ir buvusiems mokiniams, kurie namuose atostogavo. Jis prašė, kad veikalai būtų išdalinti kaimynams. Jis taip pat važinėjo po Oksfordšyro ir Northamptono apylinkes, ranka dalydamas savo anoniminius pamfletus įvairių pažiūrų dvasininkams.12 Traktatai tuojau sukėlė triukšmą. Atsirado komentarai laikraščiuose. Visi pradėjo juos skaityti. Newmano draugė Anne Mozley pasipiktino, kai užgirdo kritiką, jog stilius esąs per daug paprastas. Ji su pasipiktinimu atkirto laiške: "Jis prieina prie dalyko tokiu pat kukliu, ramiu būdu, kaip įžengia į kambarį nepastebėtas".13 Liberalai nesutiko su tuo. Newmano ramus būdas atrodė suktybė. Jo traktatai buvo anoniminiai, bet visi žinojo, kad jis tos serijos redaktorius, kuris pasitelkė pagalbon Keble, Bowden ir kitus jaunus klierikus.24 1834 metais pasirodė dvidešimt traktatų, kurių devyni buvo parašyti Newmano. Traktatų tikslas — kovoti prieš nuožmaus liberalizmo įsiskverbimą į Bažnyčią, universitetą ir tautą. Bet traktatininkų sąjūdis taipgi buvo atoveiksmis prieš evangelikų mokyklą. Traktatininkai atgaivino XVII amžiaus Aukštosios Bažnyčios (high church) tradiciją.15 Traktatai buvo "parašyti su viltimi, kad mūsų Bažnyčios nariai būtų prižadinti ir susigaudys, jog Bažnyčia yra pavojingoje padėtyje — panašiai kaip žmogus, paskelbęs gaisrą ar potvynį, sukrečia visus, kurie jį užgirsta... įkvepia abejingiesiems rimties".16 Dauguma traktatų temų lietė Bažnyčios pobūdį ir apaštališkąją paveldą. Ji buvo interpretuojama, kaip tiesi linija nuo apaštalų per vyskupą, kuris galįs įšventinti. Record žurnalas, sukritikavęs ankstyvuosius traktatus, savo 1833 m. gruodžio numery rašė: "Mes nepaneigiame apaštališko paveldo, mes tik priskyrėm mažesnę svarbą negu mūsų korespondentai". Newmanas nusiuntė keletą laiškų į Record redakciją, o savo dienyne (1833 m. gruodžio 5 d.) rašė: "Record atšaukė savo griežtą puolimą, matyt, buvo apšviestas korespondentų, kurie gynė apaštališko paveldo doktriną. Record iš tikro mus išgarsino!"17 Kaip jau aišku, traktatininkai rėmėsi Newmano pažiūromis, ypač išdėstytomis jo veikale "Apologia", kur gvildomas dogmos principas ryšium su liberalizmu, tikėjimas į regimą Bažnyčią su teisėtais kunigais bei sakramentais ir noras protestoti prieš Romą.18 Traktatininkai buvo antiliberalai. Newmanas apibūdino liberalizmą, kaip "antidogmį principą". Savo atsiminimuose "Apologia pro vita sua" gale yra aiškiai išdėstyta 18 propozicijų, kuriose atsispindi Newmano požiūris. Pagal jį liberalizmas yra pažiūra, kad teologija esanti tik nuomonės dalykas.19 Kitaip sakant, Newmanui liberalizmas reiškia ne nuoširdų tiesos ieškojimą, bet agresyvų ir siaurą racionalizmą, kuris linkęs pasirinkti intelektualinį — ne moralinį — tobulumą. Taigi, visų pirma reikia išvaryti liberalizmą iš Bažnyčios. Apie liberalizmo pavojų Bažnyčioje Newmanas rašė savo "Apologia" veikale:20 Atrodė, jog bažnytininkų tikri principai taip radikaliai pasikeitė, nes buvo tiek daug nukrypimų dvasininkų tarybose... aš nelabai įvertinau evangelikus kaip klasę. Maniau, kad jie pateko į liberalų rankas. Išdėstydamas savo mintis apie regimą Bažnyčią su teisėta dvasiškija, Newmanas rašė:21 Tikėjau ypatingo religinio pamokymo tiesą, pagrįstą dogma: tai reiškia, kad yra regima Bažnyčia su sakramentais ir apeigomis, kurios neregimos malonės kanalai. Maniau, kad tai buvo Sv. Rašto, pirmykš-čios bažnyčios ir Anglikonų Bažnyčios doktrina. Ir čia nepakeičiau savo nuomonės. Esu tikras dabar dėl šio punkto, kaip buvau tikras 1833 metais. 1839 metų vasarą Newmanas pradėjo studijuoti Kristaus įsikūnijimo doktriną, leisdamasis į teologinius ginčus ir gilindamasis į penktajame amžiuje iškilusią monofizitų hereziją, pagal kurią Kristus, būdamas Dievas, negalėjo tuo pačiu metu būti ir žmogus. Kristaus žmogiškumas lietęs tik išorę.22 Nagrinėdamas kontroversiją su Roma, Newma-nas išdėstė tris Romos doktrinos interpretacijas: 1. ankstyvųjų šimtmečių katalikų pamokymus; 2. Romos formalias doktrinas, kurios atsirado vėlyves-niuose suvažiavimuose, ypač Tridento suvažiavime, kaip vėliau buvo sukondensuota popiežiaus Pijaus IV.23 Vėliau savo "Apologijoje" Newmanas iškėlė teologinį klausimą, kuris skiria Anglikonų ir Romos bažnyčias. Sį klausimą jis apibūdina retorišku dialo-gu:24 Newmanas siekė sutaikyti anglikonus su Romos Bažnyčia, ir nejausdamas, kad neturi užtektinai žinių, jis drįso skelbti, kad tai įmanoma net bazuo-jantis Tridento suvažiavimu. Stai paties Newmano žodžiai; "Traktatas nr, 90 atsirado dėl įvairių priežasčių. Kaip minėjau, noras priartėti prie Romos; noras pažinti katalikiškumą, geismas interpretuoti kai kuriuos dalykus, nujautimas, kad ir mūsų oponentai turi teisę paklausti bei susilaukti atsakv-mų".25 Newmanas pradėjo rengti užrašus Traktatui Nr. 90 1840 m. gavėnioje. Jis neparašė traktato iki 1841 m. pradžios. Stai kaip Newmanas susumavo problemą, kuri jam galvą laužė tuo metu:26 Jei Roma ir Anglija yra vienalytė, ką reiškia paprasta frazė "mūsų krikšto Bažnyčia"? Yra tik vienas krikštas, kuris įveda į vieną kūną — ne į vietinę draugiją. Kūdikis, kurį krikštija Oksfordo kunigas, nėra įvesdintas į tą vyskupiją ar parapiją, bet į visuotinį kūną, kuris yra išsiskleidęs po visą pasaulį ir kuris yra jo krikšto tikroji Bažnyčia. Newmanas jau taip toli nužengė savo galvojime, kad jis nebematė protestantizmo kaip tautinių jausmų tvirtovės prieš Romą. Traktatas Nr. 90 pasirodė 1841 m. vasario 27 d. Newmanas buvo parašęs šį traktatą tiems, kurie, kaip jisai, tikėjo, kad Anglikonų Bažnyčia iš esmės buvo katalikiška (visuotinė) ir rado, kad jau sunku priimti kai kuriuos anglikonų Bažnyčios trisdešimt devynis artikulus. Jis galvojo apie Trisdešimt devynių artikulų autoritetą kitoje plotmėje; jis tikėjo, kad jie buvo protestas ne prieš katalikišką doktriną, bet prieš viduramžių piktnaudžiavimus. Sis traktatas nebuvo polemika, bet trumpa studija, kurioje autorius atvirai pasisakė, kad jam ne tiek rūpėjo artikulų autorių intencijos, kiek svarba juos interpretuoti pagal Visuotinės Bažnyčios tikėjimą — bent iki to laipsnio, kad nebūtų pažeistos nei literališkos, nei gramatinės prasmės.27 Kitaip sakant, Traktatas Nr. 90 patvirtina, kad Trisdešimt devyni artikulai gali būti priimti katalikiška, nors ir ne Romos prasme; kad jie nesmerkė Tridento susirinkimo, kuris 1562 m., kai artikulai buvo publikuoti, dar tebesitęsė. Įsidėmėtina, kad Newmanas Artikulus derino prie Tridento Susirinkimo, o ne prie Bažnyčios pirmųjų penkių šimtmečių.28 Traktato tikslas buvo pritraukti atsimetėlius nuo Romos, parodant jiems skirtumus tarp neigiamybių, prieš kurias Trisdešimt devyni artikulai buvo nukreipti, ir Tridento definicijų, kurių artikulai nepuolė.29 Traktatas dėstė:30 Tikrai yra sunkumų katalikui - krikščioniui mūsų Bažnyčios eklezinėje pozicijoje ir jų iki šios dienos negalima paneigti. Bet artikulai neįeina į šią negatyvią poziciją, ir šiuo metu tai reikalinga pabrėžti. Kokiam tikslui Newmanas rašė šį traktatą, buvo atskleista viename 1844 metų laiške: "Numerio 90 publikacijos metu pirmiausia troškau unijos su Roma, t. y. Bažnyčios su Bažnyčia; antra, maniau, kad Romos administracinė sistema buvo labai pašlijus ir kad tai davė pagrindą mūsų pusiau schizmai. Be to, buvau labai nusistatęs prieš individinius ėjimus ir maniau, kad mano padėtis anglikonų Bažnyčioje buvo nuėjusi prie galo...'31 Devyniasdešimtojo traktato 12 500 egzempliorių buvo išplatinta gana greit. Išspausdinta net trečioji laida.32 Nevvmanas niekad nesitikėjo, kad dėl to greit kils audra. Viena iš priežasčių buvo tai, kad ilgą laiką niekas negalvojo apie artikulus, nes prileido, kad jie buvo ramstis prieš katalikybę. New-manas, kuris buvo prisiekęs laikytis artikulų kaip Universiteto dėstytojas ir kaip Sv. Marijos bažnyčios vikaras, pasiūlė vienintelę įmanomą interpretaciją tiems, kurie galvojo, kad protestantizmas yra tikrosios Anglijos Bažnyčios korupcija. Už tai jis buvo plačiai apkaltintas suktumu ir subtilumu.33 1841 m. kovo 8 d., vos praėjus savaitei po Traktato išspausdinimo, keturi Oksfordo prižiūrėtojai (tutors) senjorai pareiškė viešą protestą, reikalaudami, kad autoriaus vardas būtų paskelbtas. Du prižiūrėtojai buvo evangelikai, du liberalai, vienas iš pastarųjų buvo Balliolo Tait, kuris vėliau tapo Kan-teburio arkivyskupu.34 Tris dienas prieš šį protestą Newmanas rašė Bowdenui: "Žmones yra taip supykę, kad jie mėgins viską. The heads of houses are on the move."35 Oksfordo vyskupas dr. Bagot švelniai cenzūravo Traktatą Nr. 90 ir pareikalavo, kad Newmanas liautųsi traktatus leidęs.36 Newmanas mėgino apginti savo veiksmus, parašydamas laišką kunigui A. Per-cevalui, pareikšdamas, kad "Traktatas buvo reikalingas sulaikyti žmonėms nuo Romos, arba nuo schizmos. Tai buvo reikalinga ir manajai ramybei. Aš jaučiu, kad žmonės manęs nepažino ir kad jie manimi pasitikėjo. Iš tikrųjų aš negaliu apgailestauti, kad tai padariau."37 1841 m. kovo 15 d. Bažnyčios hierarchija priėmė rezoliuciją, kuri buvo išspausdinta su universiteto antspaudu ir po kuria pasirašė universiteto vicekancleris. Rezoliucijos išreikšta, kad "Traktatas iš sisukinėja, o nepaaiškina Trisdešimt devynių artikulų prasmės... Tai nesiderina su Universiteto statutais".38 Kitaip sakant, kas dėsto artikulus tokioje šviesoje, neturi teisės būti universiteto nariu. Tą pačią dieną Newmanas nusiuntė savo atsaky-mą universitetui: Aš tikiuosi, kad jums nebus staigmena, jei pasakysiu, jog mano nuomonė nėra pasikeitus dėl tos tiesos, kuri keliama traktate. Aš dar tikiu, kad būtinai reikėjo jį paskelbti. Newmanas datavo savo laišką iš Orielo vyskupui kovo 29 dieną. Jis taip greit buvo parašytas, kad pirmieji lakštai pasirodė spaudoje prieš baigiant paskutiniuosius. Jam nebuvo malonu iškelti senus argumentus apie Romos neigiamybes, bet jis dar jomis tikėjo. Ten Newmanas rašė: "Manau, kad būti Katalikų Bažnyčios nariu tikriausiai yra palaima, nes tai suteikia dangiškas privilegijas. Bažnyčią, kuriai jūs vadovaujate, aš laikau šio krašto Katalikų Bažnyčia.40 Vyskupas buvo patenkintas ir pabrėžė, kad Newmanas to niekuomet nesigailėsiąs. Traktatas Nr. 90 liko spaudoje, bet serija turėjo juo baigtis. New-manas sutiko daugiau nekomentuoti artikulų. Tai įvyko po to, kai jis paskelbė viešą laišką vyskupui, kuriame aiškiai atsižadėjo Romos reikalavimų. Iš savo pusės gi vyskupas davė Newmanui suprasti, kad traktatas nebus cenzūruojamas. Tokio aukšto lygio intelektualui, kaip Newma-nas, kuris jau gyveno šv. Ignoto Lojolos idėjomis ir šiaušėsi prieš anglikonų Banžyčią, tai atrodė lyg pasmerkimas Ex catedra,41 Tiesa, jis baigė rašyti traktatus, bet taip pat atsisakė nuo leidinio British Critic redaktorių, paliko Svč. Marijos kleboniją ir kaip pasaulietis pasitraukė į Littlemore vietovę. Anglikonų vyskupai net nesapnavo jį iš tų pareigų pašalinti. Pagaliau 1845 metais Newmanas formaliai perėjo į Katalikų Bažnyčią. Pradėdamas Oksfordo sąjūdį kaip kovą prieš liberalizmą Bažnyčioje,Newmanas sutelkė visas savo intelektualines jėgas anglikonų Bažnyčios, atsidūrusios tarp Romos katalikybės ir protestantizmo, problemai spręsti. Jo gilinimasis į apaštališką paveldą (sukcesiją) vis labiau jį artino prie Romos. Pagaliau Newmanas tapo karštu konvertitu. Jo pėdomis pasekė ir daug draugų. Newmano atsivertimas turėjo įtakos ir pačiai anglikonų Bažnyčiai, kuri pasuko į vadinamą "Broad Church Party" arba į tą patį liberalizmą, prieš kurį kovojo Newmanas. Nuorodos 1. Erascianizmo doktrina favorizuoja valstybės pirmenybę bažnytiniuose reikaluose. 2. L. E. Elliot-Binns. D.D., Religion in the Victorian Era, Greemvich, Conn., 1953, 45 psl. 3. Norman Sykes, The English Religious Tradition, Londonas, 1961, 78 psl. 4. Ten pat, 92 psl. 5. Ten pat, 95 psl. 6. Meriol Trevor, Netvman the Pillar of the Cloud, Londonas, 1962, 147 psl. 7. S. Parkes Cadman, The Three Religious Leaders of Oxford and Their Movements,New York, 1916, 513 psl. 8. "Thoughts on the Ministerial Commission," Tracts for the Times, tomas I, 1833 - 34, Londonas, 1840, 1-2 pp. 9. Ten pat, 2 psl. 10. Ten pat, 3 psl. 11. Ten pat, 4 psl. 12. Trevor, 148 psl. 13. Ten pat, 149 psl. 14. Ten pat, 150 psl. 15. Sykes, 79 psl. 16. Cadman, 515 psl. 17. S. C. Carpenter, D.D., Church and People, 1789 - 1889, Londonas, 1959, 128-129 p.p. 18. Ten pat, 136 psl. 19. Ten pat, 143 psl. 20. John Henry Newman, Apologia pro vita sua, New York, Sheedand Ward, 1946, 20-21 p.p. Dar galima kreiptis į sekančias kardinolo Newmano raštų antologijas: Charles Frederick Harold, A Netoman Treas-ury, Selectionsfrom the Prose Works ofjohn Henry Cardinal Netvman, Niujorkas, 1943; to paties redaktoriaus, J. H. Cardinal Netoman, Essays and Sketches, II tomas, Niujorkas, 1948; Derėk Stan-ford, Muriel Spark, Letters ofjohn Henry Netvman, Westminster, Maryland, 1958. 21. Newman, Apologia pro vita sua, 33 psl. 22. Trevor, 229 psl. 23. "Now Protestants commonly thought that in all three senses, Roman doctrine was condemned in the Thirty Nine Articles: I thought that the Catholic teaching was not condemned; that the dominant errors were; and as to the formai dogmas, that some were, some were not, and that the line had to be drawn between them. Thus 1. the use of prayers for the dead was a Catholic doctrine — not condemned in the Articles; 2. the prison of purgatory was a Roman dogma — which was condemned in them; but the infallibility of ecumenical councils was a Roman dogma — not condemned; and 3. the fire of purgatory was an authorized and popular error, not a dogma — which was condemned." Newman, Apologia, 52 psl. 24. Ten pat, 70 psl 25. Newmano laiškas poniai William Froude, 1844 m. balandžio 9 d. žr. Derėk Stanford, Muriel Spark, Letters of John Henry Neivman, Westminster, Ma-ryland, 1957, 105-106 psl. 26. Newmano 1944 m. gegužės 19 d. laiškas poniai Will-iam Froude, ten pat, 107 psl. 27. Trevor, 242 psl. 28. Sykes, 80 psl. 29. Dedikuodamas savo Apologia antrąją laidą (1857 m.) kanauninkui Flanaganui, Nevvmanas pareiškė, kad Traktatas XC "nebuvo pavertimas 39 Artikulų į Tridento Suvažiavimo nutarimus, bet eksperimentinis tyrinėjimas, norint nustatyti iki kokio laipsnio jie sutampa, kad ir Romos Bažnyčia galėtų iš savo pusės pareikšti iki kokio laipsnio suartėja su protestantais. 30. Elliot-Binns, 98-99 psl. 31. Newmano 1844 m. balandžio 9 d. laiškas poniai Wiliam Froude, žr. Stanford, 106 psl. 32. Newmano 1842 m. vasario 6 d. laiškas poniai John Mozley, žr. Stanford, 88 psl. 33. Trevor, 242-243 psl. 34. Elliott-Binns, 99 psl.; Trevor, 243 psl. 35. Trevor, 243 psl. 36. VVilliam Barry, "Nevvman," The Catholic Encyclo-pedia, X tomas, Niujorkas, 1913, 797 psl. 37. Nevvmano 1841 m. kovo 12 d. laiškas Percevalui, žr. Stanford, 83-84 psl. 38. Trevor, 243 psl. 39. Ten pat, 244 psl. 40. Ten pat, 246 psl. 41. W. Barry, "Newman," 797 psl. Adomas Galdikas — Centralizuota kompozicija (tempera) |
|
|
|