Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MODERNIOJI MEDŽIO RAIŽYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. P.   
Iš visų raižinių rūšių medžio raižiniai yra patys seniausi ir drauge moderniausi. Europoje medžio raižiniai pradėti plačiau praktikuoti 14 amžiaus gale ir 15-tojo amžiaus pradžioj Bohemijoj ir Pietų Vokietijoj; per sekančius 200 metų šios rūšies menas nepaprastai išaugo, pasiekdamas tiesiog kulminacinį tašką, bet pasiklydo technikiniuose uždaviniuose ir vėl pasiekė atsinaujinimą tiktai pereitam amžiuje, pirmoj eilėj Anglijoj.

Moderniosios meno raižybos vienu iš pirmųjų pirmatakų tenka laikyti W i l l i a m ą  N i c h o l s o n ą  (g. 1872 m.), kuris, išeidamas iš medžiagos reikalavimų, išsižada bet kokios tridimensinės iliuzijos; šviesias ir tamsias plokštumas jis aiškiai ir paprastai sustato vieną priešais kitą. Tas priešingybes betgi sušvelnindamas tonine plokšte. Jo niekuomet kompozicija nesugrūsta į dekoraciją. Jo portretuose su nuostabiu gyvumu pasireiškia jo laiko ir jo krašto atmosfera. Jis visur turėjo nepaprastai didelę įtaką ne tik į medžio raižybos, bet ir į kitas grafikos rūšis.

Kad medžio raižyba iš naujo atgimė ne kur kitur, o tokioj Anglijoj, reikia dėkoti ne paskutinėj vietoj anglų socialinei padėčiai ir temperamentui, pasižyminčiam statiškumu ir pastovumu. Tokioj Prancūzijoj pvz., kur daugiau pasinešta į impresionizmą, ši meno rūšis liko daugiau svetima. Nors toks E m o l i s  P i s s a r o (g. 1884) ir mėgino pralaužti ledus, tačiau jo~ veiklos rezultatai nebuvo per daug džiuginantys, nes. perdavimas ir atgaminimas nuolatos kintančio gamtos įspūdžio yra priešingas pačiai medžio raižybos esmei.
 
Edvard Munch      Senas žvejys (Medžio raižinys 1899)

Prancūzijoj ištikimas medžio raižybos principams liko tiktai F e l i k s a s  V a l l o t t t o n a s  (1865— 1925). Nicholsonas buvo pasidayęs japonų įtakai, o šis šveicarų kilimo prancūzas savo paveikslus paskirsto be jokių tarpinių tarptonių tarp juodų ir baltų plokštumų. Šios ^rūšies menas, savaime aišku, yra daugiau iliustracinio negu monumenta-linio pobūdžio, tačiau jo pakaitai buvo tokie santūrūs, jog Vallottoną reikia laikyti moderniojo plokštumų stiliaus kūrėju.

Impresionizmas buvo Prancūzijoj ne tiktai sukurtas, bet ir įveiktas. P a u l i u s   G a u g u i n a s (1848— 1903) drauge su Cėzanne ir van Go-ghu priklauso prie tų menininkų, kurie nuo formą ėdančio rafinuotumo grįžo prie paveikslo sustiprinimo. Iš gyvenimo su gamtos vaikais Tahiti salose ir iš jų primityvaus meno Gauguinaą išmoko paprastos formų kalbos, kuria jis prabilo ir savo sukurtaisiais medžio raižiniais. Jo įtaka grafikų avangardui Vokietijoje buvo nepaprasta — ją prašoko nebent norvegų E d v a r d a s   M u n c h a s.

Munchas (1863—1944) apvaldo ir apipavidalina stipriausius jausmų antplūdžius. Lygiai, kaip Strindbergas, jis visas atsideda patiems pirminiams ir giliausiems žmogiškiesiems jausmams bei aistroms: gyvenimo baimei, mirties baimei, meilei, pavydui, vienatvei. Jis visai nesistengia juos išreikšti kokiomis alegorijomis, bet paprasčiausiai tiesioginiu ir intensyviausiu būdu stengiasi juos pavaizduoti linijų ir plokštumų kalba. Pavyzdžiui, tokiai mirties kambario nuotaikai- pavaizduoti jis nesigriebia jokių ypatingiausių priešybių — jis duoda tiktai paprasčiausią pirkią, brūželiais atžymi grindis, pastato kampe lovą, ir duryse susispietusios žmonių grupės jam visiškai užtenka pavaizduoti tai tiek įprastai, bet kartu žmogų taip ir siaubu nukrečiančiai tragikai.

Muncho įtaka buvo ypač stipri jauniesiems vokiečių menininkams, 1906 metais susispietusiems 'į vadinamąjį drezdeniškių menininkų „Tilto" sąjūdį. Minimasis sąjūdis pasirinko savo tikslu išlaikyti ne tik atsitiktinius gamtos įspūdžius, bet daiktų išraiškos vertę, sielos išgyvenimus. Jie ir visi kįti jų pasekėjai nusisuko nuo natūralizmo, stengdamiesi visą savo dėmesį sutelkti į vidų ir jo išgyvenimus, eidami nuo kopijos į patį paveikslą. Tas posūkis, savaime suprantama, buvo susijęs su atitinkama formos išraiška. Ji buvo su laiku iškraipyta ir galiausiai net sulaužyta, sudaužyta, nors visa tai turėjo padėti geriau išreikšti besiveržiančius jausmus.


Tokioms pastangoms kaip tik pasipriešino medžio raižyba. Kaip kad

Edvard Munch  Autoportretas

Gauguinas su Munchu nusisuko nuo natūralizmo, su peiliu kibdami į medžio gabalą, taip jaunieji vokiečių menininkai taip pat pasisavino ir jų pažiūras bei techniką. Tačiau su laiku jie pralenkė net savo pirmatakus, duodami šuolį į šalį, su savo kubizmu bei panašiomis apraiškomis pasinešdami į šunkelius.

Norvegas Munchas kaip tiktai stengėsi sudaryti tikrąją sintezę tarp ^saikiosios tradicijos ir neišsenkančio ekstravagantiškų formų modernizmo. Jam rūpėjo ne kopija, bet pats paveikslas ir tai paveikslas giliaprasmis, sudvasintas. Vietoj paprasčiausio įspūdžio jis stengėsi duoti sielos išgyvenimą. Šitas principas — natūralizmą nugalėti vidaus tikrove — vėliau Europos tapyboj pasireiškė ekspresionizmo (išraiškos meno) pavidalu, pasiekusio savo žydėjimą Pirmojo Pasaulinio Karo pabaigoj. Per jį vėl buvo grįžta į esmę, ir pavarytas į priekį meninio sveikimo procesas, kuriame ypatingas vaidmuo teko Munchui. Nors jo portretai, peizažai ir didžiuliai paveikslų ciklai taip pat nėra visiškai laisvi nuo laiko dvasios, tačiaus, nepaisant to, savo esmingumu jie dar ir šiandien ne mažiau jaudina žiūrovus, negu tais laikais, nes jie savo tipingumu, vizionieriškumu, didingumu įeina į kiekvieno didžiojo meno sritį.

Munchas be peizažų, portretų ir visų rūšių studijų, savo litografijomis, medžio ir kt. raižiniais davė visą eilę temų, palikusių jo sieloje gilių įspūdžių dar iš vaikystės laikų, kuriais jis niekados neįstengė nusikratyti.

Ar Munchas vaizduoja medį, ar tiltą, ar seną vyrą, ar jauną mergaitę, visur jis mato kažką paslaptinga, kažką gilu ir didinga, nesvarbu, ar tai būtų pavadinta brendimo ar nepabaigiamybės, kilmės arba erotikos vardu. Visur jis jaučia kažkokią paslaptį. Tačiau tos paslapties jis jai suteikia tiktai pavidalą ir išraišką. Ir kiek tat jam pavyksta, jo veikalai yra pastovesni ne tik už didžiųjų skandinavų rašytojų — tokio Ibseno ar Strindbergo — kūrinius. Iš esmės paėmus, ir jis yra taip pat polemizuoto jas ir pamokslininkas, lygiai, kaip ir tie, tiktai gilesne prasme. Visi jie trys yra di-namitininkai tikrąja to žodžio prasme, norėję išsprogdinti Europos kultūrą ir ją išvalyti nuo visų nereikalingų priemaišų dar net daugiau, negu jų šiaurės tautietis Alfredas Nobelis.

Nieko jis taip nekentė, kaip karo, smurto ir visokio laisvės varžymo, ir jis, priešingai Knutui Hamsunui, kuriam, tik susidėjus su okupantais, skaitytojai pradėjo tūkstančiais siuntinių grąžinti jo raštus, visa siela stojo už paniekintą ir kenčiančią Vokietiją. Nieko jam nebuvo žiauriau, kaip kad okupantų įsakymas, kad iš Oslo un-to, Vokietijos meno galerijų būtų pašalinti „kaip * neištikimo kūrėjo" jo paveikslai. Tačiau, laikams pasikeitus,  tie  patys Oslo gyventojai už jo „Gyvenimą", kabėjusį anksčiau Drezdene, sumokėjo net 45.000 kronų. Jam rūpėjo daiktų esmė, tiesa, o ji tegali — jis žinojo — vešliai tarpti tiktai laisvėje.
Dar toliau žengė tapytojai ir"grafikai, prieš 35 metus susijungę Miunchene į „Mėlynojo Raitelio" sambūrį. Jų vadas buvo rusų kilimo W. Kadinskis, kūrėjas vad. „absuliučios tapybos", ir F r a n z a s  M a r c a s. Kandinskis visiškai atsisako vaizduoti tai, kas yra daiktiška, ir tenkinasi grynai formalinėmis priemonėmis pavaizduodamas judesius arba erdvės .įspūdžius, kurie neturi nieko bendro su regimuoju pasauliu. Marcas įsileidžia į pasakiškąjį gyvulių pasaulį, atskleisdamas savo medžio raižyba melodingą ir pajėgią harmoniją.

Giminingas su ekspresionistais yra ir flamas Fransas Masereelis, didmiesčių paišytojas. Prancūzijoj tos rūšies darbų duoda ir didysis skulptorius A r i s t i d a s   M a i l l o l, A n d r ė   D e a i n a s ,   M o r i s a s   de  V l a m in c k a s, G. R o n a u l t, kuris savo „Passio Christi" ciklu paprasčiausiomis priemonėmis sukelia tiesiog neįtikinamai stipru meninį efektą.

Prie žymiausių moderniųjų Anglijos medžio raižytojų tenka priskirti E. W i t h ę ir P. N a s h ę , atsidėjusius anglų žemėvaizdžiui, V a n i s s ą Bellę, primenantį daugiau prancūzų skonį, ir žymųjį grafiką bei tapytoją Erica Gi 11 į (1882—1940), seną anglų meno linijų išradėją, laimingai įvesdinusį į moderniąsias vaizdavimo priemones.    A. P.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai