|
|
LIETUVIŲ KALBOS MOKYMAS ŠEIMOJE |
|
|
|
Parašė Zina Piečaitienė
|
Jaunimo kongreso atstovų grupė diskusiniame būrelyje. Nuotr. V. Kauliaus
Šiais metais devynių skyrių lietuvišką šeštadieninę mokyklą baigė grupė mokinių. Du trečdaliai iš jų gavo pažymėjimus su įrašu: "baigė mokyklą", o vienas trečdalis — su Įrašu: "lankė mokyklą".
Pasiteiravus vienas švietimo komisijos egzaminatorius paaiškino, kad tas vienas trečdalis neperskaitė lentoje parašyto sakinio: "Mano vardas yra Jonas".
Tačiau tie patys mokiniai išlaikė Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros egzaminus. Kodėl jie neperskaitė "Mano vardas yra Jonas"? Ar dėl to, kad nemokėjo. — ar dėl to, kad nenorėjo? Kodėl jie nenorėjo? Kodėl jie buvo nusistatę neperskaityti?
Kas daro Įtaką šitokiems vaikų nusistatymams? Ar ne pačių tėvų ir mokytojų besąlyginiai nusistatymai? Juk negalime kitam duoti to, ko patys neturime. O ar mes dvasinėj srityje turime sveikus gyvenimiškus nusistatymus? Jeigu mes degame neapykanta, kerštu, pavydu, pykčiu, jeigu esame patys nedrausmingi ta prasme, kad meluojame, apkalbame kitus, nesilaikome duoto žodžio, — ar mes galime skleisti meilę žmogui, meilę tautai, taiką, gėrį, sugyvenimą, atlaidumą?
Tą galėsime padaryti, tiktai turėdami sveikus nusistatymus ir meilės dvasią pirmiausia patys savyje, nes tik tada be jokio sunkumo juos perteiksime savo vaikams. Dabar dar esame akli, nes norime kitus gerinti, kitus mokyti, kitus drausminti, bet nepradedame nuo savęs. Turime pažinti savas klaidas ir, pasinaudodami mokslo dėsniais, suprasti savas kliūtis ir savas blogybes. Nes ne turtai ir ne garbinga profesija ar visuomeninė padėtis atneš Lietuvai taiką ir išlaisvins jos žmones, o žmogaus meilės dvasia.
Kur yra ta mūsų meilės dvasia, pvz., autoritete? Turiu mintyje diktatorišką įsakinėjantį vieno žmogaus savo valios primetimą kitam: "Aš tave išmokysiu, klausyk, ką aš tau sakau. Ar tu girdi?" Ar čia jaučiamas nors koks pasitikėjimas ir respektas pačio vaiko norui ką nors sužinoti, išmokti?
Kur yra ta mūsų meilės dvasia disciplinoje? Disciplinuotuose namuose tėvai yra viešpačiai, ir vaikai neturi jokivj teisių, o palaiduose namuose vaikai gali daryti, ką tik jie nori. O juk ir vaikams, ir suaugusiems namuose turėtų būti lygios teisės. Jeigu vaikas nori savo kambaryje skaityti knygą, o tėvai jo kambaryje tęsia pasišnekėjimą tarp savęs, vaikas turi pilną teisę jiems pasakyti: "Tylėkit, aš skaitau — jūs man trukdote".
Kur yra ta mūsų meilės dvasia? Pvz., tokiuose pamokslavimuose: "Ar aš tau nesakiau, kad papilsi! Kiek kartų aš tau sakiau: ten neik! to nedaryk! nevalgyk, negerk! Tu niekad nieko negali gerai padaryti! Tu blogas vaikas — Dievas tavęs nemylės".
Kur yra ta mūsų meilės dvasia žmogui, arba brolio broliui, pvz., tokiuose indoktrinacijos nusistatymuose: "Mes, lietuviai, garbingiausi, geriausi, gražiausi, kalbėkit tik lietuviškai, draugauk tik su lietuviais, nes draugaudamas su kitais tu nutautėsi, prarasi tėvynės meilę?". Ar kitataučiai ne žmonės? Savo lietuviška dvasia praturtinsim ir juos.
Kur yra ta mūsų meilės dvasia, pvz., bausmėse? Kokią įtaką turi jos į vaiko nusistatymus? Ar bausmės neugdo neapykantos ir keršto? Pabuskime ir prisipažinkime, kad mūsų nusistatymai yra materialistiniai, kristalinės vazos, "ir kaip pralenkti kaimyną" yra brangiau už meilės dvasią. Palnrskime ir paanalizuokime savo elgseną, savo jausmus. Pažinkime savus nusistatymus!
O pažinę ir supratę savo jausmus, savo elgseną, savo pažiūras, galėsime juos priimti ir su jais patogiau gyventi. Suprasdami save, save išbalansuosime, ir mūsų namai prisipildys džiaugsmo, supratimo, pritarimo. Tik tokioje meilės dvasioje vaikai jausis mylimi — reikalingi, norės būti tuo, kuo mama ir tėtė yra — būtent, lietuviai. Suprasdami save, suprasime, kad vaikams ir namų ir mokyklos atmosferoj reikia jausti, kad jiems pritariama, nes pritarimas jiems reiškia meilę. O meilės mums visiems reikia.
Suprasdami save suprasime, kad be meilės tiek suaugusiam, tiek vaikui reikia laisvės — vidinės asmeninės laisvės. O laisvė yra duoti ir priimti. Laisvė yx$ respektuoti vienas kitą ir leisti kitam gyventi. Aš esu aš, tu esi tu. Ir aš nenoriu iš tavęs padaryti muziko, daktaro, kunigo ar kito, kas man patiktų kad tu būtum. Aš sudarau tau aplinką savo meile, kurioje tu esi laisvas apsispręsti. Mudu abudu juokiamės, abudu verkiame, abudu pykstame, abudu jaučiamės laisvi, be jokios baimės ir kaltės, pasisakyti savo norus, sunkumus; jaučiamės laisvi išsiaiškinti nesusipratimus.
Aš esu įsitikinusi iš savo kontakto su vaikais, kad kiek mes pajėgsime šitą savęs pažinimo ir savo nusistatymų persiauklėjimo filosofiją įgyvendinti savyje, tiek mums pasiseks išvengti dabartinės panikos. O išvengdami panikos, leisime vaikams natūraliai sugerti ir pasisavinti savo aplinką į save. Tada jie turės tą meilės dvasią ir gal panorės važiuoti Į Lietuvą — kad ir vien tik mintimis. Nejausdami panikos, džiaugsimės gyveniniu kartu su savo vaikais, mums nereikės vaikų mokyti lietuviškai, nes jie gyvens lietuviškoj dvasioj. Nugalėję šitą paniką, kuri šiais laikais yra ypatingai įtempta, galėsime situaciją giliau paanalizuoti — ne tik paviršiuje pasidrumsti "ką daryti, ką daryti?", bet suprasti, kodėl Jonas neperskaitė lentoje parašyto sakinio: "Mano vardas yra Jonas"? Leiskime sau ir jiems tapti savarankiškais. Kol savęs, savo nusistatymų, savo elgsenos nesuprasime ir nepakeisime, tol ir savo vaikams padėti negalėsime.
Pabaigai norėčiau pacituoti mane labai raminantį Maironio eilėraščio posmą: Nors mūsų, broliai, nedaugei yra Tačiau tvirti mes, jei riš vienybė, Į darbą stokim vyras j vyrą: Sujungtos rankos suteiks stiprybę.
Tegul šis Maironio posmas suteikia drąsos, ištvermės, pasitikėjimo pasižiūrėti Į save ir tada kovoti už vaikų teises ir mūsų, lietuvių, kultūros nemirtingumą naujomis priemonėmis — savęs supratimu, geresniu žmogumi. Zina Piečaitienė
|
|
|
|