| |
|
|
|
PASTABOS IŠ PASIKALBĖJIMŲ SU DOMŠAIČIU AR APIE JĮ |
 |
 |
 |
Kai pirmą kartą (1946 m. birželio mėnesį) susitikau su Pranu Domšaičiu, jis, sunkiai sirgdamas, mažai tegalėjo kalbėti, nes gydytojų jam buvo uždrausta. Šį tą man tada papasakojo J. Žvironas ir ponia Domšaitienė.
*
Pranas Domšaitis gimė Rytų Prūsijoje 1880 m. rugsėjo 15 d. ūkininko šeimoje. Kad ir būdami kilme lietuviai, Domšaičiai lietuviškai nekalbėjo, nes jo gimtajame krašte lietuvių kalba jau buvo užmiršta. Nors ir žinodamas, kad jis yra lietuvis, Domšaitis lietuvių kalbos nemokėjo, nepramoko jos ir vėliau. Tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Domšaitis, jo paties teigimu, tuoj išsiėmė Lietuvos pasą Lietuvoje — Kaune ir Vilniuje, bet ypač kaime — jis lankėsi kelis kartus. Apie 1920 metus norėjęs Lietuvoje apsigyventi, tačiau to negalėjęs padaryti, nes jam tuo metu Lietuvoje nebūtų buvę iš ko gyventi. Tačiau jis visą laiką galvojęs persikelti ir ten kaime nupirkti nuosavybę. Kai jo materialinė būklė tiek pagerėjo, kad jis tą savo svajonę būtų galėjęs įvykdyti, užėjo tokie laikai, kad apie jo sumanymo įvykdymą nebuvo galima nė manyti. Iš lietuvių Domšaitis labiausiai draugavo su dail. Vladu Eidukevičium.
Domšaičio pamėgimas piešti bei tapyti pasireiškė labai anksti, tačiau apie meno studijas jo tėvai nė girdėti nenorėjo, nes jam, kaip vyriausiam sūnui, turėjo atitekti ūkis, ir todėl Domšaitis ruošėsi ūkininkauti. Jis ir buvo ūkininku iki 25 metų amžiaus. Tapydamas tuo pat laiku paveikslus, Domšaitis atkreipė į save aplinkinių inteligentų dėmesį. Dvarininkas vieną jo darbą nupirko ir gerai sumokėjo. Tada jo tėvai, pamatę, jog toks amatas gal ir "apsimoka", leido jam vykti studijų į Karaliaučiaus Meno Akademiją; Studijoms jis gavo valstybinę stipendiją; Parodęs greit šalia gero sugebėjimo didelį originalumą; Domšaitis akademijoje neprigijo ir po kelių metų studijų išvyko į Berlyną — į Lois Corintho studiją; Corinthas aukštai įvertino Domšaičio talentą; o taip pat ir Liebermannas. Baigęs studijas ir tapęs dailininku, Domšaitis Berlyne suruošė savo pirmąją darbų parodą; o vėliau dalyvavo jau periodinėse Secession parodose. Dar prieš tai jis buvo nuvykęs į Petrapilį, kur padarė buvusio Irkucko generalgubernatoriaus, jo šeimos ir kitų aukštų asmenų portretus. Ta kelione davęs pradžią savo beveik nepertraukiamoms kelionėms po įvairius, ypač Oriento kraštus. Tarp kitų kelionių jis buvo nuvykęs į Konstantinopolį, kur padarė, išstatė ir pardavė (užsienio dipl. atstovybių nariams) daug pastelinių darbų. Vokietijoje jo darbų įsigijo Karaliaučiaus muziejus, Valstybinė galerija Berlyne ir kt. Be to, daug jo darbų pirko privačios galerijos bei rinkėjai. Pvz., vienas kolekcionierius Stettine turėjo įsigijęs daugiau kaip 30 Domšaičio paveikslų. Taip pat spauda bei meno kritika gerai vertino Domšaičio tapybą; Atrodo, kad Domšaičio didžiausio pasisekimo laikotarpis Vokietijoje sutampa su VVeimaro Konstitucijos Vokietija. Jo kaip dailininko reputacija buvo tvirtai nusistovėjusi. Mecenatas buvo VValter Rathenau. Spauda jį smarkiai rėmė. Domšaitis buvo laikomas pirmaeiliu modernistu, tad suprantama, kad 1933 metais Domšaičio kūryba artėjo į tą meną; kuris oficialia terminologija buvo vadinamas "entartete Kunst". Gal oficialiai tai ir nebuvo pareikšta, tačiau, atrodo, kad Domšaičio žvaigždė tada Vokietijoje pradėjo blėsti. Meno žinovai vertino jį ir tada, o meno mylėtojai ir toliau pirko jo paveikslus. Naciai gi buvo ir liko jam svetimi. Paminėtina, jog į Domšaičio gyvenimą įsibrovė ir baimės jausmas.
*
Domšaitis nemėgsta linijos. Grafikos nelaikąs menu, o sugebėjimu bei technika. Kai jis, gavęs dovanų Telesforo Valiaus knygą; labai gerai atsiliepęs apie Valių, Žvironas juokais pastebėjęs, kad juk čia grafika. Ne, Domšaitis atsakęs, čia ne grafikas, bet menininkas.
*
Kada tapęs "Karves su mergina", dirbęs tokiu atsidėjimu, jog sakęsis padarysiąs taip, kaip niekas dar nepadarė. To paveikslo originalas yra berods Amerikoje.
*
Domšaitienė (gim. 1910) savo laiku buvusi kryžkelėje: ar tapti dailininke, ar dainininke. Domšaitis norėjęs, kad ji taptų dailininke. Bet pagaliau ji apsisprendusi už dainavimą ir tuo esanti patenkinta. (Domšaitienė pasižymi tokiu pat nuoširdumu ir kuklumu kaip ir Domšaitis).
Pranas Domšaitis pasakojo, kad jam visą laiką iki nacių labai gerai sekėsi ir gerai parduodavęs savo paveikslus. Bet pasirodo, kad jis ne tik jais vertėsi. Mėgdavęs lankytis įvairiuose išpardavimuose. Turėdamas gerą nujautimą bei skonį, greit pastebėdavęs vertingus, nors kartais ir gerokai sužalotus kilimus, paveikslus ir pan. Pigiai nupirkęs kokį seną skylėtą kilimą ar paveikslą; juos pats restauruodavęs ir parduodavęs už dešimteriopą kainą ar sau pasilikdavęs.
*
Pranas Domšaitis labai domėjosi ir mėgo čigonus. Daug kartų jų tipus yra panaudojęs savo paveiksluose. Jis taip pat mėgo rytietiškus tipus ir negrus.
Domšaitis dar pradžios mokykloje negalėjęs prisiversti giedoti "Deutschland, Deutschland ueber alles" . . . Buvęs savo mokyklos draugų pašiepiamas ir visaip persekiojamas. Nuo to laiko per visą gyvenimą jį persekiojęs baimės jausmas. Kažkoks nerimas, lyg baimė jaučiama ir Domšaičio paveiksluose, nors pats jis to, pagal jo žodžius, niekad nenorėjęs parodyti.
*
Pranui Domšaičiui tiesiog nelindo galvon, kad žmogus kaip baslys turi išsitempęs stovėti prieš kitą žmogų (karininką). Kartą karininkas pastebėjęs eilinį Domšaitį, einantį lauku su kardu ar kepure po pažastim. Karininkas sustojo. Sustojo ir Domšaitis. Karininkas išsižiojo, norėdamas, matyt, Domšaitį išplūsti už tokį nekarišką laikymąsi ir neatidavimą pagarbos. Riktelėjęs kažką; bet jo balsas nutrūkęs . . . Nustebęs jis atidžiau apžiūrėjo Domšaitį, pamojo ranka ir nusisukęs nuėjo. Po poros mėnesių Domšaitį iš kariuomenės atleido "kaip nepasiduodantį kariškam auklėjimui". — Ir gerai padarė, — Domšaitis pasakojo, nes visas jų kariškas gyvenimas taip mane įvargino, kad jei nebūtų paleidę, būčiau greičiausiai patekęs į psichiatrinę ligoninę. Domšaičio kariška karjera tuo dar ne visai pasibaigė. Užėjus 1914 - 1918 metų karui, jį vėl pašaukė į kariuomenę. Šį kartą pristatė prie karių belaisvių maitinimo. Jis tiek juos maitinęs ir tiek laisvės duodavęs, kiek tik buvo galima, ir dar daugiau. Tuo savo viršininkus vėl pastatęs į keblią padėtį ir prieš klausimą; ką su Domšaičiu daryti. Tačiau belaisviai, daugiausia rusai inteligentai, buvę labai patenkinti, ir jis iš jų tarpo įsigijęs gerų draugų.
O dėl lietuviškumo Domšaitis susipyko su savo broliais ir su jais persiskyrė.
*
Domšaičio motina, iš namų Putinaitė, buvusi labai dievobaiminga. Domšaitis ją labai gerbė, mylėjo ir visuomet nepaprastai šiltai apie ją kalbėjo. Niekam iš pažįstamų neteko išgirsti Domšaitį minint savo tėvą;
Domšaičiui Karaliaučiaus Meno akademijoje nelabai sekėsi. — "Kada aš nutapiau paveikslą — vieną moterį prie jūros — jie, matyt, bijodami, kad nepadaryčiau jiems (akademijai) gėdos, — pasakojo Domšaitis, — norėjo greičiau manim nusikratyti, išdavė diplomą ir išleido". Kurį laiką, kad pakėlus akademijos menišką lygį, joje dėstė Corinthas savo kilme taip pat prūsas. Tad tiesiai iš akademijos Domšaitis ir iškeliavo į Berlyną: — į Corintho studiją. Domšaitis nė vieno šilto žodžio neturi Karaliaučiaus meno akademijai. Savo studijas joje laiko visai nereikšmingomis, o savo mokytoju pripažįsta Corinthą
*
Domšaitis Lietuvą vaizduojasi kažkaip ypatingai romantiškai. Jis daug kartų yra sakęs, kad savo dienas norįs baigti Lietuvoje. Jo svajonė — koks nors tylus Lietuvos kampelis, kokį jis ne kartą vaizdavo savo paveiksluose — su kukliu namuku, ne vila.
*
Jis daug kartų e»ąs sakęs J. Žvironui, kad yra užsimojęs padaryti triptiką Lietuvos tematika. Paklaustas, ką bei kaip jis norįs pavaizduoti, Domšaitis atsakęs, kad ne. Jis pavaizduosiąs Lietuvą tokią, kokia ji jam atrodanti. . .
Atėjus valdžion Hitleriui, Domšaitis buvo įtrauktas į juoduosius sąrašus kaip negrynakraujis vokietis, taip pat už nevokišką jo kūrybą: Jo paveikslai buvo iš valstybinių galerijų pašalinti. Domšaitis užlindo kažkur į kaimą ir visus Hitlerio metus praleido didelėje baimėje.
Mylimiausi Domšaičio dailininkai buvo anglas Constable ir prancūzas Corot.
*
Domšaitis buvo didelis žinovas ir mėgėjas lėlių, kurių jis turėjo didelę ir labai vertingą kolekciją net iš XVI bei XVII amžių.
*
Dažnai lankydamasis Karaliaučiaus muziejuje, Domšaitis kartą publikos laukiamojoje salėje pamatė nuostabaus grožio kelis senoviškos lietuvių tapybos paveikslus. Jis čia užsakęs padaryti tų paveikslų fotografijas. Kai paskirtą dieną atėjęs nuotraukų atsiimti, muziejaus valdininkas pasakęs, kad fotografijų nebūsią; Nežiūrint pastangų, Domšaitis tų paveikslų daugiau nematęs.
Domšaitis labai aukštai vertino Lietuvos liaudies meną — senovišką raižybą audinius, skrynių dekoracijas ir t.t. Gyrė Lietuvos audėjas, sakydamas, jog niekad neužtikęs neskoningo spalvų suderinimo jų audiniuose.
Domšaitis ne kartą sakė, kad dailininkai, kurie kuria liaudies meno pagrindu ir paveikslams temas ima iš savo liaudies gyvenimo, yra pasirinkę teisingą kelią: jie visuomet būsią originalūs ir išsiskirsią iš masės dailininkų savo veidu bei stiliumi. Gi tie, kurie porą metų pasimokę ir pagyvenę Paryžiuje, pradeda prancūzais sekti, niekad prancūzais netaps, o praras tai, ką turi ar galėjo turėti savo.
Iš Domšaitienės laiško 1983.1.4:
Pranas Domšaitis buvo gimęs 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropininose (Cropiens), Rytų Prūsijoje.
Bažnytkaimio, kur jis gyveno Austrijoje, vardas buvo SulzRothis.
1949 metų lapkričio vidury jie atvyko į Pietų Afriką;
Pagrindinės galerijos, kurios turi Domšaičio darbų: Nacionalinė galerija Berlyne, Vokietijoje, Meno galerija Liubeke, Vokietijoje. Pietų Afrikos Nacionalinė galerija Cape Town. Pretorijos Meno muziejus, Pretorija, Pietų Afrika. Nacionalinis muziejus, Bloemfontain, Pietų Afrika.
Pranas Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. Palaidotas Plumstead kapinėse Cape Town.
PRANAS DOMŠAITIS AFRIKOS (KAROO) PEIZAŽAS, 1900 (35 x 52)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
