Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Ciklas be antraščių PDF Spausdinti El. paštas
alt
M. Stankūnienė: Gegužės mėnuo Lietuvoje. Aliejus

1.
Po žeme žiba žvaigždės,
Akmenys guli padangėje...
Tu čia skaitai ir sakai:
Negali būt!
Ir parašytos raidės
Išsivaikšto namo.

Bet akmenys virsta balandžiais,
Žvaigždės byra grūdais...
Saukiu vėl raides ir maldauju:
Grįžkite!
Po vieną ateina jos tyliai,
Vėl bėga eilutės viela,
Skrenda posmų salto mortale,
Gaudomos žodžių...
Tu skaitai ir sakai:
Akrobatika!

O man atrodo —
Žaidimas mirtimi,
Kai apačioj nėra tinklo,
Tiktai balandžiai,
Atvirtę akmenimis,
Ir žvaigždės — žarijomis.
Visada šitaip miršta žmogus,
O daiktai keliasi...
Tu skaitai ir sakai:
Stebuklas!
O man —
Gyvenimas!

2.
O tas poetas Tysliava!
Jis vėl atjoja
Maudyt arklių į Širvintą.
Toks aukštas, didelis,
Ir mes bambliai nuogaliai aplink jį.

O tas poetas!
Ko neišdarinėja:
Jis užkelia po vieną mus
Ant bėrių nugaros,
Ir plaukiam kaip titanikai
Per gylę...

O tas poetas Tysliava,
Ko jis nesugalvoja:
Įsupęs rankose,
Mane nusviedžia
Į sidabrinę brastą
Ir sako:
Tu bradūnukas bradinys,
Taigi turi išbristi!..
Tada man pirmąkart
Šitaip susivedė tie žodžiai,
Tarytum giminės,
Kažkur toli,
Labai giliai,
Giliau už šulinį,
Kur nė senelė nepasiekia...

O tas poetas...
Dabar jau sėdime
Su juo tarp smilgų.
Prunkščia išmaudyti arkliai
Kukuoja tolyje gegutė
Ir ant kalnelio ošia
Ribkevičių giraitė...

Paskui viskas nutyla,
Tik debesio šešėlis
Kiršų slėnio šlaitu
Į mus artėja...
Poetas ima švilpiniuoti
Negirdėtą dainelę...

O tas poetas Tysliava!
Dabar paliks man rūpestį,
Kaip tie žodžiai susiveda.

3.
Šiandieną aš septyniasdešimt vienerių.
Negali būt!
Kai sienoj Vytautas Mačernis
Toks jaunas ir žvalus
Šalia senelių:
Mickevičiaus, Maironio, Dantės.
Negali būt!

O, rodos, vakar...
Įpilk, Kazimiera,
Čia mudviem dar kavos,
Atriški karo siuntinį iš tėviškės.
Poezija dar neatėjo.
Bet palauksim —
Įi šiandien, sakė, pakeliui
Dar stabtelės pas Pranę.

Mes geriam kavą, valgom sūrį...
Ir štai beveik dar netikėtai ji —
Poezija!
Atėjo durim esant užrakintom,
Surado namą net užtemdytais langais.
Negali būt...
Yra!

Sveika, brangioji!
Sėsk prie Vytauto.
Zinai, jis be tavęs
Lyg be kalbos...
Ir tegu dega žiburys
Ir traška malkos krosnyje,
Kava garuoja,
O Vilniuj sninga
Taip tyliai, tyliai,
Kad girdžiu Čikagoj,
Kaip šneka ten Poezija
Tą vakarą, kada
Visi dar buvome
Kaip tu ir šiandien, Vytautai.
Negali būti,
Bet yra...

Žiema.
Mergaitę palydėjau į Antakalnį
Olandų gatvė 2.
O kur, Poezija, tavo namai,
Kai baltą naktį Vilniuj sninga,
O čia, Čikagoj, man
Septyniasdešimt vieneri.

4.
Gyvenimas be antraščių praėjo —
Nei pavienių eilėraščių, nei skyrių,
Tik vieno gausmo žodžiai,
Tarti visatos tyloje
Ir skambtelėję giminės grandy
Su ta pačia žeme, debesimis,
Su darbo prakaitu ir poilsio palaima,
Burtažodžiu, malda,
Su pūstery apgobta žarija,
Su peržegnotu pamatu.

Bet šiandien bus gana.
Eime už kluono pažiūrėti,
Kaip leidžiasi didžiulė saulė,
Pasiklausyti akmenų kalbos,
Pajusti duonos lašo skonį
Ir trupinio vandens kartumą.

O ten prieš pradžią praeities,
Vos rytmečiui dienojant,
Pirmuonis atbrenda brasta
Ir išvynioja bradinį.
Tarp upių, ežerėlių, ežerų
Jis daugina žuvį ir duoną,
Jam kaukai, tartumei apaštalui,
Kojas mazgoja.
Ir visi renkamės
Genties komunijai,
Šventai vakarienei..

Štai anas gimė,
Kai tėvas mirė Sibire.
Čia žemininkai nuotraukoj
Augsburgo lagery.
Ten Broniaus broliai
Suguldyti ant grindinio,
Ir mirtis atsiprašo
Jauno Mačernio lūpom
Ir pati išsigąsta,
Kai stribai automato estafetę
Perduoda melioratoriams,
Kad žydinčią tėvų sodybos obelį
Rautų kaip širdį.

O Dante, o Vergilijau,
Vargu dabar ar išeitumėt
Iš mūsų žemės pragaro,
Kur jau Rudžieri Ugolinui
Graužia kruviną sprandą
Ir vienas kitą keikia
Lietuviškai.

Kur ir kaip rinktis
Genties komunijai,
Sakramento vakarienei,
Kad už kluono, už Rutkiškių
Dingo vakaro saulė
Ir kraujuoja po Katedra
Rasta Nukryžiuotojo freska.

5.
Ar tu atsimeni
Sidabro kamanas,
Žirgų žvengimą žygy
Ir sunkų žemės apklotą,
Kaip juodas lokenas,
Svetimoje šaly.

Ar tu atsimeni:
Bizantija nusidriekė į Rytus
Ir kruvinas rankas mazgoja Pacifike,
O prie Smolensko stovi Lietuva,
Kaip Geležinis Vilkas,
Ir gina Vakarus.

Ar tu atsimeni
Dėdės mūšius prie Mukdeno
Ir kaip jie keturioliktais per Nemuną..
O viskas baigės jam dabar
(Jau ne kareiviui)
Šio karo paskutinį rudenį
Sviedinio dūmuos prie Gumbinės.

Ar tu atsimeni
Tuos tris kareivėlius,
Karste žolynais apkaišytus Vilniuje,
Su kepurėlėm ant galvų,
Kad būtų paslėptas
Mirties dažytų lūpų pabučiavimas.

Ar tu atsimeni
Varpo gaudimą
Per šventą Oną Alvite,
Virbalio baltus bokštus,
Rugių dygimą rudenį,
Motinos papūstą mažo pirštelio žaizdą
Ir jau visai neskauda.

Nebeatsimeni —
Ir man vėl skauda, skauda...

6.
Po Pirmo pasaulinio karo —
Mano kūdikystėje
Vien tik tėvų sodybos pelenai.
Ir žvengia paliktas
Vienintelis arklys —
Akla kumelė Šyvė.

Ji buvo tėvo
Pats didžiausias turtas:
Reikėjo viską
Vėl pradėt iš naujo —
Praart laukus,
Užlygint apkasus.
Gimė vaikai,
Reikėjo duonos,
O mūs visų
Ten gelbėtoja ir viltis
Buvo akloji Šyvė.

Ir vieną rytą,
Kada turėjo prasidėt orė,
Syvės nebuvo —
Ją naktį pavogė...

Plynam, plikam kieme
Ant žagrės sėdi tėvas,
Delnais apglėbęs galvą,
Ir mano akyse
Pirmąkart verkia.

Po Antro pasaulinio karo
Bavarijos kalnų papėdėje
Tėviškės arkliai
Tylėjo penkerius metus
Ir nusižvengė,
Išplaukiant mums Amerikon
Ir juos paliekant.
Tada dar antrą
Ir paskutinįkart mačiau
Verkiantį tėvą ...

Kurgi dabar,
Po keturiasdešimt metų,
Tų žirgų kaulai,
Kai jų žvengimą
Kartais girdžiu
Viduryje Čikagos,
Ir tėvo ašara
Pro Marylando velėną
Neprasisunkia.

O tai nebuvo
Žyginiai arkliai,
Tik paprasti artojėliai.

7.
Nesakyk, jog nieko
Neįvyko, nebuvo
Nei kruvinų karų,
Nei egzodo
Į Rytus ir į Vakarus —
To baisaus išsivaikščiojimo
Su nukapotom šaknim.

Nesakyk, jog poezijai
Nereikėjo nieko bijoti
Pakeliui į namus,
Kad ten jos neatėmė,
Kad spausdino necenzūravę
Klojo gyvus žodžius
Tiesiog iš burnos.

Bet ačiū,
Dėkoju iš visos širdies
Už tą
Pasigailėjimo melą,
Už apgaulės paguodą,
Už norą įtikinti,
Kad mirštu
Ne svetimam laike,
Ne svetimoj erdvėj,
O tik tėvynėje,
Padėjęs delnus
Ant gimtinės grindų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai