Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Jo peizažuose matai Lietuvą . . . PDF Spausdinti El. paštas
Dail. Viktoro Vizgirdos ilgo bei kūrybingo amžiaus jubiliejinėse pagerbtuvėse miela pasigėrėti jo svariu įnašu į Lietuvos bei išeivijos dailę. Taip pat pasigėrėti, kad mūsų kaip tremtinių ar pabėgėlių gyvenimas svetimose žemėse beveik per penketą dešimtmečių palyginti buvo gana prasmingas ir kultūringas. Tai atsitiko daugiausia dėl kūrybingos šviesuomenės — dailininkų, rašytojų, muzikų, mokslininkų — kurie neleido lietuvių visuomenei sustingti. Jų kūryba, dabar taip aukštai vertinama Lietuvoje, sykiu su religija, buvo mūsų kelio rodiklė į grožį, gėrį, tautą...

*

Kalbėdami apie lietuvių dailę, mes jos negalėtume suvokti be Vizgirdos. Jis juk ir intensyvus kūrėjas, ir profesorius, ir parodų rengėjas, ir dailininkų organizatorius, ir naujų meninių išraiškų ieškotojas, ir paskaitininkas, ir spaudos bendradarbis. Galime didžiuotis, kad dail. Vizgirdos paveikslai, kurie galėtų būti muziejuose, kabo mūsų namuose. Taip pat ir kitų iškilių dailininkų. Tai reta privilegija taip prieinamai naudotis tokiomis estetinėmis vertybėmis.

Čia atsimintina, jog niekad nebuvo ir gal nebus taip dvasiniai turtinga lietuvių išeivija, kaip po Antrojo pasaulinio karo, kai tremtyje atsirado ir bendrą išeiviško gyvenimo naštą vilko apie 70 - 80 procentų visos nepriklausomos Lietuvos menininkų . Su savo kūrybingais žmonėmis mes net per daug apsipratome ir prideramai neįvertinome. Juk atrodė visiškai natūralu, kad menininkas, dirbęs aštuonias ar daugiau valandų įmonėje ar profesinėje tarnyboje, grįžęs namo, dar intensyviai kurtų ir išsilaikytų tinkamoje meninėje lygmėje. Apie kokią nors pašalinę pagalbą, išskyrus atsitiktinį paveikslų pardavimą, nebuvo galima nė sapnuoti. Padėties nepakeitė nė per paskutinį dešimtmetį skiriama metinė dailės premija (1000 dol.).

Bet nė vienas meno, mokslo ir rašto žmogus dėl to nesiskundė ir neniekino visuomenės. Kiekvienas tyliai nešė savo dalią, ir šiandien tenka stebėtis, kad tiek daug galėjo pasiekti. Ir dail. Vizgirda tvirtais žingsniais ėjo grubiu tremties keliu, pats išsilaikydamas ir net kitus skatindamas išsilaikyti.

*

Mano gyvenime, čia neliečiant kitų artimų talentų, širdį patraukė ypač trys dailininkai. Tai Adomas Galdikas — savo suekstazintos gamtos vaizdais, Telesforas Valius — subtilia grafine bei spalvine elegancija ir dail. Viktoras Vizgirda — savo peizažų, natiurmortų ir portretų gelme bei rimtimi. Jo peizažuose aiškiai matai Lietuvą —jos vienkiemius, sodus, girias, namus, bažnyčias... Jo medžiai kartais atrodo, lyg kokie senovės milžinai, bylojantys kažkokia paslaptinga kalba.

Vizgirda ypač mėgsta vaizduoti vasaras, kai gamtoje žalumas gilus, kai derliaus laukimas guodžiantis, kai laukuose bei soduose tiek brandžios pilnatvės... Tai artima ir jaudinanti gamtos mistika. Tuose Vizgirdos medžiuose tiek daug gyvybės, jog kartais lygjaučiamas net vėjo dvelksmas. Vizgirda, kadaise palikdamas Lietuvą, pasiėmė jos gamtos žalumą ir jį įvairiausiom formom bei niuansais savitai išskleidė aukštos kultūros tapyboje.

Bet nežiūrint savo pozicijos, gerbiamas Jubiliatas išliko kasdieniškas, paprastas bei pagalbus. Kur tik reikėjo talkinti, ypač dekoratyvinėje srityje, visur jis šoko pirmasis. Jis daug padėjo ir pranciškonams, savo tapyba puošdamas gimnaziją bei vasarvietę Kennebunkporte, vadovaudamas, steigiant Galdiko vardo dailės galeriją prie Kultūros židinio Niujorke, bendradarbiaudamas Aiduose ir visada palankiai žiūrėdamas į jų kultūrinę veiklą.

Už visa tai malonu dail. Viktorui Vizgirdai padėkoti, jį pasveikinti, sulaukusį tokio nuopelningo amžiaus, ir palinkėti, kad Visagalis jam teiktų džiaugsmo, paguodos ir vidinės ramybės, žengiant likusio gyvenimo keliu.

alt
V. Vizgirda — peizažas su bažnyčia. Aliejus. Visos trys nuotraukos — V. Maželio
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai