|
|
EUROPOS RELIGIJA PRIEŠ ČIA ATSIKELIANT INDOEUROPIEČIAMS arba MEGALITAS |
|
|
|
Čia yra paskaitos, kurias man teko skaityti būreliui besidominčių proistorės klausimais čikagiečių. Tai buvo 1966 - 1967 metais Jaunimo Centre. Priežastis, kuri mane skatino imtis šių studijų, buvo bendras lietuvių visuomenės dėmesys savo tautos ir kitų tautų proistorei. Kita, ir labiau pagrindinė priežastis buvo religinio pobūdžio. Šiandien vis labiau pradedama domėtis įvairiomis senosiomis religijomis, neturint specialaus tikslo, ką nors įrodyti ar ką nors pasmerkti. Religinė kultūra yra žmonijos dalis, verta mūsų dėmesio. Kad įstengiau šiose studijose susigaudyti, esu dėkingas Austrijos mokslininkui prof. Domininkui J. Woelfel'iui, kurio studija apie Europos religijas prieš čia atsikeliant indoeuropiečiams (Die Religionen des Vorindogermanischen Europa) man buvo vadovas. Tačiau aš išjos rinkausi tai, kas man buvo įdomu ir kas galėjo būti įdomu lietuviškai visuomenei. Mano paskaitų planas yra tas pats, kaip Vofelfel'io studijos, tačiau aš čia esu pridėjęs ir įvairių dalykų iš kitų autorių. Jų sąrašas yra studijos pabaigoje.
Šiuo savo darbu noriu suteikti paramą daugeliui lietuvių, besidominčių religijų ar tautų proistore. V. B.
I. MEGALITO KULTŪROS PAMINKLAI
1. Religijų istorijos mokslas šiandien
Norėdami sąmoningiau gyventi savo tikėjimu, turime jį geriau pažinti. Pažinti dera ne tik krikščionybę, kurios tikėjimu mes gyvename, bet ir tas religijas, kurios vadovavo žmogaus dvasiai prieš krikščionybės laikus. Kiekviena religija, nors būdama nepilna, iškreipta ir kartais sugedusi, turi savyje amžinosios religijos bruožų. Prieš krikščionybei ateinant į Europą, čia reiškėsi įvairios religijos, apie kurias mes nemažai žinome, būtent klasikinė Graikijos religija, Romos religija, vėlesnioji helenistinė pasaulėžiūra, germanų ir kitų arijų tautų religijos.
Nors apie šias religijas mes ir nemažai žinome, tačiau negalima būtų sakyti, kad mes jas tiksliai pažįstame. Šiose religijose mes ne kartą per daug įvertiname tai, kas religiniu atžvilgiu yra nuosmukis, ir per mažai vertiname ir žinome tai, kas ten sudaro tikrą tautos religinio gyvenimo branduolį. Įvairias keistenybes mes esame linkę pervertinti, o pačių sveikų pradų, kurie nekrinta į akis, esame linkę nepastebėti.
Tačiau įvairios arijų religijos, vis tiek, ar jos būtų aukštos kultūros, ar be ypatingesnio pranašumo, savo religiniuose įsitikinimuose ir praktikose nėra savarankiškos kūrėjos. Jos daug ką yra paveldėjusios iš ankstesnių kultūrų, kurios čia reiškėsi pirm arijų atėjimo Europon. Dėl to, norint geriau pažinti ir tiksliau įvertinti mūsų arijinį paveldėjimą, verta atsidėti priešarijinės Europos studijoms.
Tokios studijos šiandien tampa galimos dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, daug archeologinės ir etnologinės medžiagos, liečiančios religiją, paskutiniais dešimtmečiais jau yra surinkta ir paskelbta. Pati medžiaga gi tol nėra iškalbinga, kol nėra atrastas raktas jai skaityti. Bet ir šiuo atžvilgiu mūsų šimtmetis gali didžiuotis. Vadinamoji Vienos etnologinė kryptis yra suradusi ir patikrinusi nemažai dėsnių, kurių pagalba galima nustatyti etnologinių reiškinių senumą.
Būtų per sunku išsyk susipažinti su visais Vienos mokyklos etnologinių tyrinėjimų metodais. Tai yra išsamaus mokslo uždavinys. Pavyzdžiui, galime paimti šitokį atvejį. Štai yra koks paprotys laikomas tautų padavime kur nors Afrikoje, Europoje ir Azijoje. Kai etnologas sugretina šią medžiagą, jis tada galvoja, kad tas paprotys yra senesnis už tuos, kurie sutinkami vien Europoje. Jis taip pat yra senesnis už tuos papročius, kurie sutinkami vien Azijoje ir vien Afrikoje. Tokiu būdu etnologas prieina tam tikro kultūrinio podirvio, kuris yra anapus atskirų kultūrų1.
Šitokiu būdu etnologams arba tautos mokslo specialistams pasiseka sudaryti tam tikrus tarsi istorinės gelmės žemėlapius. Kai etnologinės medžiagos rinkimas šiandien, galima sakyti, vyksta visame pasaulyje, susidaro galimybė skaityti nerašytinę tautų ir kultūrų istoriją, tarsi iš kokios knygos.
Šis metodas yra atidengęs didelio įvairumo tautinių, rasinių ir kultūrinių paveldėjimų audiny. Jis yra pakeitęs ligšiolinį etnologinės medžiagos tvarkymo metodą, kuris moksliniame pasaulyje galiojo iki įsigalint istoriniam Vienos metodui. Lig šiol, tvarkant tautinę medžiagą, galiojo viena taisyklė, būtent papročių ar dirbinių formos. Kurios buvo paprastesnės, buvo laikomos senesnėmis, o kurios buvo sudėtingesnės, buvo laikomos naujesnėmis. Aišku, šitoks galvojimo būdas yra visiškai nepagrįstas. Yra buvę žmonijoje turtingų formų, kurios išsivystė, laikėsi ir sunyko. Taip pat vienu atžvilgiu kai kurios kultūros stovi labai aukštai, gi kitu atžvilgiu jos stovi labai žemai. Tik istorinis kultūrinių santykių žemėlapis gali parodyti, kurios formos kokia kryptimi plito ir ar jos tobulėjo ar smuko. Atskirais atvejais nustatyti šiuos ryšius yra specialistų uždavinys.
Čia svarbu pastebėti, kad nerašyta žmonijos praeitis šiandien darosi ne taip sunkiai prieinama, kaip praėjusiame šimtmetyje. Svarbu tik išsilaisvinti iš iki šiol galiojusio principo, kad viskas, kas sena, yra netobula, o viskas, kas nauja, yra visais atžvilgiais tobula. Prisiminkime tik, kad egiptiečiai kūno balzamavime buvo pasiekę tokio tobulumo, koks mūsų laikais nėra žinomas. Jeigu mes laikytumės vien evoliucinio metodo, egiptietišką kūnų balzamavimą turėtume atkelti į mūsų laikus, o mūsų laidojimo būdą į priešklasikinius laikus. Bet tai būtų klaidinga.
Tokių pavyzdžių būtų galima suminėti labai daug. Einant į proistorinius laikus, yra pasisekę visai patikimai pastebėti, kad pats seniausias pirminis žmogus turėjo labai tobulą vieno Dievo, visagalio Kūrėjo, sąmonę, kai tuo tarpu vėlesnėse kultūrose ši sąmonė nusilpo. Atrasta, kad pas labiausiai kultūriškai atsilikusius žmones įvairiuose žemės užkampiuose Dievo sąvoka yra išlaikyta, ir jos aptarimo būdas liudija, kad ta Dievo sąvoka tiek Afrikoje, tiek Azijoje, Australijoje ar Amerikoje yra aptariama labai panašiai.
Bet mes čia nenorime leistis į pirminio žmogaus studijas. Mes norime sustoti prie mums daug artimesnio Europos proistorinio žmogaus, kuris dar nebuvo indoeuropietis. Iš jo mes norime sužinoti, kaip toli siekia ir kokios kilmės yra kai kurie mūsų religiniai papročiai: tiek tie, kurie yra glaudžiai susiję su krikščionybe, tiek tie, kurie slypi mūsų tautoje.
2. Megalito kultūros klausimas
Kas yra Megalito kultūra? Tai vardas pažymėti labai plačiam kultūros ratui. Vienos prof. Domininkas J. Woelferis yra parašęs plačią studiją šiam kultūros sluoksniui nagrinėti, ir mes čia naudosimės jo studija, kuri kartu su kitomis religijos istorijos studijomis buvo išleista Vienos kardinolo Franz Koe-nig 1951 metais. Būdingiausias šios kultūros bruožas yra mirusiųjų kultas, arba vėliau protėvių garbinimas. Šis protėvių kultas žymiai prisidėjo prie klasikinės Graikijos dievų susiformavimo. Taip pvz. dievas Dzeus turi gana ryškius kada nors gyvenusio didelio didvyrio bruožus. Visa eilė vietovių didžiuojasi, kur jis tariamai gyveno arba mirė. Taip pat ir deivė Atėnė yra sudievinta labai seniai gyvenusi šio miesto valdovė ir jo gynėja. Dėl to ji iki paskutinių laikų ir vaizduojama su ginklais.
Megalito kultūrai būdingi įvairūs akmeniniai kapai ir akmeniniai paminklai, pastatyti mirusiems net ne jų laidojimo vietose. Megalito kultūros išsivystymas yra užėmęs labai daug laiko. Be baimės suklysti galime šį laiką skaičiuoti tūkstantmečiais. Aišku, kad šalia akmeninių paminklų Megalito kultūra statė ir medinius paminklus, tačiau negalima norėti, kad jie būtų išlhVę.
Prof. Woelfel'is, studijuodamas Megalitą, atsiriboja, kiek tai galima, nuo tų laikotarpių, kurie į jo studiją neįeina. Jis čia nesvarsto nei senojo, nei vidurinio akmens amžiaus žmogaus. Megalito kultūra prasideda naujojo akmens amžiaus žmogumi ir įeina į metalų amžiaus pradžią, t. y. į tuos laikus, kada žmonija pradėjo gamintis įrankius iš bronzos.
Autorius savo studiją pradeda bendra šiandienos mokslininkų galvosena, kad Megalito kultūra nėra arijų, arba, kaip juos šiandien vadinama, indogermanų vaisius. Ji yra priešarijinių laikų padarinys. Dėl tos priežasties prof. Woelfel'is savo studiją yra pavadinęs "Priešarijinės Europos religijos".
Iš kur prof. Woelfel'is ima medžiagą nagrinėti tokiai senai Europos kultūrai? Tos medžiagos galima nurodyti du šaltinius. Visų pirma tai yra archeologiniai radiniai ir jų aprašymai. Šiandien atkasta ir aprašyta nemažai priešgraikiškų ir priešromėniškų kultūrų. Pačių žymiųjų tarpe galima paminėti Mikėnų kultūrą Graikijoje ir Kretos salos kasinėjimus, atliktus žymaus anglo Arturo Evans. Paskutiniais dešimtmečiais naujos šviesos suteikė atkasta Sardinijos salos kultūra, kuri skaitoma pasibaigusi apie 2000 metų vprieš Kristų. Čia mes neminime visų kitų archeologinių duomenų, surinktų senajai Babilonijos ir Egipto kultūrai nušviesti. Proistorinės studijos, atsiremiančios šiais duomenimis, yra surišusios kai kuriuos nutrūkusių kultūrų siūlų galus ir leidžia toliau šį darbą tęsti religijos istorikui.
Tačiau nemažiau religijų studijoms pasitarnauja modernioji etnologija arba tautų mokslas. Šios studijos yra atvėrusios naują žvilgsnį į žmonijos praeitį. Jų medžiagą sudaro tautų papročiai, padavimai, dainos ir pasakos, kai palyginimo keliu nustatomas jų senumas. Pasirodo, kad tautų papročiai ne kartą ištvermingiau priešinasi naikinančiai laiko slinkčiai, negu pačios rasės ar akmeniniai paminklai.
Pažinti Europos priešarijinei religijai labai brangios medžiagos teikia kai kurios baltos ir juodos rasės Afrikos tautos, kurios nebuvo prislėgtos arijiškos kultūros ar nepakankamai nugalėtos. Tarpe jų ypač pažymėtina Berberų tauta, kuri yra tik paviršutiniškai suislaminta ir kurios tautinė tradicija turi tiek daug bendro su senosiomis Europos liaudies kultūromis, kad vienas šiandieninės Rusijos mokslininkas ją vadina "gyvąja" senove. Netenka abejoti, kad, kai mes atrandame bendrų papročių pas berberus ir pvz. Lietuvos ar Lenkijos liaudyje, tai aišku, kad šis bendrumas negalėjo atsirasti nei krikščioniškos eros laikais, nei bent 2000 metų prieš krikščionišką erą. Tokiu būdu mes apčiuopiame labai gilų ir labai platų kultūrinį podirvį, kuris, moksliškai žiūrint, yra labai tvirtas.
Šių liudijimų mokslinę reikšmę labai gerai supranta Marija Gimbutienė savo studijoje "Ancient symbolism in Lithianian Folk Art", išleistoje Amerikos Folkloro Draugijos 1958 m. Tiesa, ji čia nesigilina į Megalito kultūrą, ir daugiau kalba apie lietuvišką ornamentiką, tačiau ji sugeba į ją žiūrėti ne kaip į vietinį reiškinį, bet kaip į labai seną ir labai plačią kultūrą, kuri laiko atžvilgiu siejasi ir su Megalitu. Ji teigia, kad kai kurie koplytstulpių simboliai yra kilę iš vidurinio ir naujojo akmens amžiaus. Ji labai teisingai pastebi, kad "tie simboliai nekeliavo vėlesniais laikais, t. y. istoriniais laikais, jie (patys) nekeliavo iš vienos šalies kiton (124 psl.). Jie sklido kartu su visa kultūra. Marija Gimbutienė iškelia dėsnį, kad "viena simbolinė emblema neturi būti atskiriama nuo ištisos simbolių grupės, kuri sudaro gerai išsivysčiusią sistemą" (125 psl.). Panašiai ji išsireiškia ir apie ugnies, medžių, saulės ir mėnulio garbinimus Lietuvoje. "Šie kultai yra patys svarbieji nariai visos senoviškos religinės sistemos".
Nors mes negalime sutikti su Gimbutienės linkimu senąją religiją suvesti tik į gamtos garbinimą, bet mums malonu pastebėti, kad apie atskirų apraiškų nuotrupų nekeliavimą pačių vienų, ji kalba panašiai, kaip didysis etnologas ir proistorijos tyrinėtojas Tėvas W. Schmidt'as.
3. Pirminės megalito kapų formos
Kapų formos turi didelės reikšmės kiekvienos proistorinės kultūros pažinimui. Ypač jos yra reikšmingos Megalito kultūrai, kurioje mirusiųjų laidojimas užėmė labai reikšmingą vietą. Kapų formų pažinimas padės susivokti, kaip ši kultūra vystėsi. Dėl to pasekime D. Woelfel'io apžvalgą, kurią jis patiekia, pasinaudodamas paskutinais įvairių mokslininkų tyrinėjimais.
Urvas yra vienas iš pirminių kapų formų. Kai megalitinės kultūros žmonės šią tradidciją norėjo išlaikyti ten, kur nebuvo natūralių urvų, jiems "neliko nieko kito, kaip supilti dirbtinę kalvą ir joje įrengti kapo angą (173 psl.). Kadangi akmeningoje Prancūzijos Bretanijoje nebuvo galima urvo iškalti nei kalne, nei žemėje, pirmieji megalitikai supildavo dirbtinę kalvą, kad joje galėtų įrengti mirusiajam urvą.
Europos Megalito pradžia yra laikoma Pirenėjų pusiasalis. Patys primityviausi Megalito kapai atrasti Portugalijoje. Megalito kapų statyboje galima išsyk pastebėti dvi, viena kitai priešingas idėjas. Pirmiausia kapo uždavinys buvo mirusįjį paslėpti. Lietuvių kalboje dar iki šiai dienai yra išlikusi ši laidotuvių idėja. Kai kuriose vietose sakoma: mirusįjį "pakavojo". Tuo norima pranešti, kad jį palaidojo.
Kita megalitinio kapo atstovaujama idėja yra priešinga. Ji nori kapą padaryti visiems matomu. Tai buvo reikalinga mirusiųjų kultui. Mirusysis turėjo "gyventi" čia pat. Šios dvi idėjos viena su kita varžosi tūkstantmetėje laidojimo tradicijoje. Mirusio atitolinimo idėją vaizduoja jo išvežimas vežimu ar laivu į jūrą ar tolimą vietą ir jo paslėpimas žemėje. Mirusio čia pat palikimo idėją vaizduoja laidojimas po gyvenamu namujo pamatuose ar jo stulpuose. Šių dviejų tradicijų varžybos yra pastebimos iki paskutinių laikų. Pavyzdžiui, kai kurie Lietuvos dvarininkai turėjo kapus prie namų. Palikimas mirusiojo arti buvo susijęs su mirusiojo kultu.
Šiaurės Mergalito kapai turi vadinamas "vėlių angas". Pirėnėjų pusiasalyje tokių angų nerandama, tačiau čia kapuose yra durys. Jos kartais beveik vieno metro aukščio.
Jeigu urvas galėjo būti bet kurios kultūros kapas, tai pats seniausias megalitinės kultūros kapas yra dolmas, arba tam tikras akmeninis stalas. Jis sudėtas iš keturių, kartais penkių akmens blokų, po kuriais susidaro kapo erdvė. Ant šitaip paruošto kapobūdavo užverčiama žemė. Tokiu būdu buvo padaroma dirbtinis urvas dirbtiniame kalne. Kai kuriose angose yra padėtas akmeninis slenkstis. Danijos koridoriniuose kapuose šalia to dar yra akmeniniai durų stulpai, kurie struktūriškai čia nėra reikalingi (175 psl.)
Kalbant apie duris, galima prisiminti, kad senovės Romos religija turėjo durų dievą, kuris vadinosi Janus. Iš čia yra kilęs lotyniškas sausio mėnesio pavadinimas — januarius.
Pirmieji Megalito kapų statytojai tiek Vakaruose, tiek šiaurės Europoje akmenų tašymo meno dar nežinojo. Jie vartojo paplokščius akmens luitus. Lietuvoje kažkas panašaus j dolmo imitaciją yra rasta tik Klaipėdos apskrityje, Mišeikių kaime (plg. Gimbutienės, Die Bestattung in Litauen, 33 psl., paveikslas 11 nr.)
Vėlesnė Megalito kapo apraiška buvo koridoriniai kapai. Jie atsirado iš reikalo aptarnauti mirusius aukomis. Koridorius buvo daromas iš akmenų. Tačiau archeologai neabejoja, kad tokių koridorių buvo ir medinių. Jie neišliko. Kapo anga tokiu būdu tapo pailga koridorine erdve. Koridoriniai kapai jau nebėra pavieniai kapai. Juose laidojosi ištisos šeimos. Danijos salose yra koridorinių kapų su 100 mirusiųjų. Siaurinėje Vokietijoje koridoriaus ilgis siekia iki 27 metrų. Šie kapai mums liudija naują visuomeninę raidą ir padidėjusį gyventojų skaičių. Koridorinių kapų Lietuvoje Gimbutienė nemini.
Dar vėlesnė Megalito kapų apraiška yra vadinamos akmeninės skrynios. Nuo dolmų ir koridorinių kapų jie skiriasi ypač tuo, kad yra įleisti į žemę, kai tuo tarpu dolmai ir koridoriniai kapai pastatyti ant žole užaugusios žemės. Skrynios taip pat yra padarytos iš stačių, bet jau dažniausiai perskeltų lauko akmenų. Tokioje akmeninėje skrynioje būdavo laidojama nuo 50 iki 200 asmenų. Akmeninė skrynia turi vadinamą "sielos langą" — tokio didumo, kad galėtų įlįsti žmogus.
Akmeninės skrynios yra paplitusios Hessene ir Turingijoje. Jų paplitimas Vokietijoje siejasi su dališkosios rasės paplitimu. Dališkoji rasė, pasak tėvo Schmidt'o, turi šiuos šiaurietiškos rasės bruožus: ilgą galvą, siaurą veidą, garbanotus plaukus, siaurą nosį, šviesias akis, siauras lūpas ir rožinę veido spalvą. Dališkoji rasė prie šių bruožų prideda tik platesnį ir masyvesnį, kampuotą veidą ir į raudonumą linkusius plaukus. (Rassen und Voelker, II tomas, 29 psl).
Su akmeninėmis skryniomis kartais maišosi ir degintiniai kapai. Juos reikia skirti nuo tų sudegintų žmonių kaulų, kurie pasitaiko kituose megalitiniuose kapuose ir kuriuos mes laikome žmonių aukojimo liekanomis (laidotuvių proga). Viskas kalba už tai, kad akmeninės skrynios yra bendraamžės su korido-riniais kapais". (178 psl.).
Akmeninių skrynių laidojimo kultūra, prasidėjusi Reino aukštupy, eina į Westfaliją ir Daniją, iš kur pasiekia ir Prancūzijos Bretaniją. Ten ji yra sumišusi su deginimo papročiu. Su akmeninių skrynių kultūra yra siejami ir Hesseno mengyrai, arba akmenstulpiai. Lietuvoje akmeninių skrynių kapų taip pat nerandama.
4. Milžinkapiai
Ypatingą megalitinio kapo tipą sudaro vadinamos terasos, arba milžinų lovos (vokiškai Huenne-betten), lietuviškai — milžinkapiai. Tai yra didingi keturkampiniai žemės pylimai. Šiauresniame gale jie turi du kampinius akmenis, kurie yra didesni už kitus akmenis, apdėtus pakraščiais. Kartais, nors retai, aptinkama tų milžinų lovų be jokių laidojimo žymių. Kartais juose yra įrengtos jau mums pažįstamos akmeninės skrynios.
Kai kada tuose pylimuose atrandama daug kapų. Kartais jų viršuje yra degintinių kapų pėdsakų. Šie terasų kapai yra būdingas šiaurės Europos Megalito bruožas. Jų nėra Vakarų Europoje. Tačiau jie yra plačiai žinomi Afrikos Megalitui ir iš ten jie tęsiasi Azijoje net iki Ramiojo vandenyno. Į juos tenka žiūrėti, kaip į vieną būdingiausių šios kultūros apraiškų.
Dėl šių kapų prasmės daug diskutuojama. Vieni mano, kad tie pylimai buvo padaryti iš anksto, kad vėliau juose būtų galima sudėti akmenines skrynias. Tačiau akmeninės skrynios yra vėlesni laidojimai, kurie šiose terasose pasitaiko tik išimtiniais atvejais. Yra dar kita teorija šioms milžinų lovoms išaiškinti. Kai kas mano, kad šie kapų įrengimai pamėgdžiojo keturkampius gyvenamuosius namus. Bandyta tokį statinį rekonstruoti, suprojektuojant jam stogą. Tačiau archeologiniai radiniai neduoda jokio pagrindo šitokiam galvojimui Vienas mokslininkas pakišo mintį, kad šios milžinų lovos buvo tam, kad jų požeminėse angose būtų laidojami išskirtiniai žmonės, o toliau, ant akmeninio grindinio — jų palydovai. Vėliau, kai mėginsime aiškinti Europos radinius iš Afrikos megalitinių apraiškų, pamatysime, kad milžinų lovos tiksliai atitinka tas megalitinės terasas, kurių pagrindinė paskirtis buvo duoti vietos susirinkimams kulto reikalams. Tų vietų šventumas priklausė nuo pavienių kapų, kurie yra įrengti ne jų centre, bet kiek nuošaliau (plg. 181 psl.).
* Kur cituojama, nežymint autoriaus, arba nurodoma puslapių skaitmuo, neminint knygos, turima galvoje prof. D. Woelfel'io studiją "Die Religionen des forindogerma-nischen Europa".
Mikėnų kapų iš XV amžiaus prieš Kristų bendras vaizdas
Šitokių "ilgakampių" sutinkama nemažai Vokietijoje Mecklemburgo provincijoje ir Anglijoje. Kapo anga juose stovi toliau nuo centro. Kai kur randami degėsiai liudija, kad kapo anga buvo ne akmeninė, bet medinė. Yra ten ir tokių terasų, kurios kapo visiškai neturi.
Terasų kapus, arba milžinų lovas, Lietuvoje atitinka milžinkapiai. Marija Gimbutienė savo knygoje "Die Bestattung in Litauen" turi apie juos nemažai žinių. Autorė juos vokiškai vadina: "Huenengraeber". Lietuviški padavimai juos laiko milžinų kapais. Ji paduoda ir vieną padavimą apie Daukšiškių milžinkapį Pašvinčio valsčiuje, Šiaulių apskrityje, pagal kurį ant jo stovėdamas milžinas galėjo savo kirvį numesti ant kito kalno už 20 kilometrų. O kai milžinai prie abiejų kalvų stovėdavo, jie galėjo vienas kitam kirvį paduoti.
Lietuvoje, pasak Gimbutienės, milžinkapiais vadinama ne vien kapų kalvos, bet ir plokšti proisto-riniai kapai. Pavyzdžiui, Keginių kaime, Kupiškio valsčiuje, Panevėžio apskrityje kalva vadinama "Milžinkalniu". Šemetų kaime, Rokiškio apskrityje — "Milžikalne". Šiaulių apskrityje yra žinomi šie vietovardžiai, pažymėti kalvomis: "Katmilžis"— Joniškio valsčiuje; "Kapmilžas" — Padubysio vlsč., "Kačmilžis" ir "Kačmilžiai" — Radviliškio vlsč., "Skačmilžis" — Pašvintinio vlsč. ir "Skačmilžė" — Joniškio vlsč. Panevėžio apskrity yra žinomos šios vietovės: "Milžkapė" — Panevėžio vlsč., "Kakmilžiai" — Kupiškio ir Nujamiesčio vlsč., "Kakmilžės" — Subačiaus vlsč. ir "Kapmilžiniai" — Smilgių vlsč. Biržų apskrityje yra žinomos vietovės: "Milžinas" — kalva Vabalninko apylinkėje, "Milžinkapiai", "Milkapiai" — Biržų vlsč.,, "Karčiamilžė" — Biržų vlsč.; Zarasų apskrity yra "Kapmilžis" Antazavės vlsč.
Mikėnų kapų iš XV amžiaus prieš Kristų detalė
Dr. Marija Gimbutienė, suminėjusi šiuos vietovardžius paaiškina, kad tokie vardai, kaip Katmilžis ar Kačmilžis yra atsiradę greičiausiai garsinio dėsningumo keliu, nes "t" prieš "m" daug lengviau ištarti kaip "p" prieš "m" (21 psl.).
Milžinkapiai Lietuvoje sudaro savą geografinį vienetą. Jie yra keturkampyje tarp Šiaulių ir Zarasų, ir Panevėžio - Biržų apskričių tarpe. Juos tenka tyrinėti kaip atskirą kultūrą, ieškant jos savumų ir jos laiko santykyje su kitomis kultūromis.
Šie vietovardžiai yra gyvas tradicijos liudininkas, Lietuvos milžinkapius sujungiąs su Megalito kultūros tyrinėjimais ir tokiu būdu atidarąs galimybę nustatyti jų santykinį atsiradimo laiką, būtent: po kokių kapų jie atsirado ir kokie kapai ėjo po jų. Šie milžinkapiai dar nėra sistemingai kasinėti arba, jei ir buvo kasinėti, tai jų radiniai dar nėra perstudijuoti Megalito kultūros žinovų. Reikia tikėtis, kad jų turiniui paaiškėjus, bus iš to naudos ne tik Megalito religijų studijoms, bet ir Lietuvos proistorei.
Religijų istorijos studijoms milžinkapiai reikšmingi tuo, kad jie yra labiau kulto, negu laidojimo vietos. Prie tos pažiūros prieita, remiantis Afrikos milžinkapiais. Šiaurinės Europos, taigi ir Lietuvos proistorės studijoms, jie yra iškalbingi tuo, kad liudija čia buvus didelę savaimingą kultūrą, kuri vakarų Europoje yra perkirsta kitos arba kitų kultūrų. Kaip matėme, milžinkapių kultūra yra sutinkama Siaurinėje Europoje ir Šiaurinėje Afrikoje. Vakarų Europoje jos nėra. Laikantis Schmidto - Grabnerio dėsnio, perkirsta kultūra yra senesnė už ją perkirtusią kultūrą. Dėl to į Lietuvos milžinkapius mes turime pagrindo žiūrėti kaip į senesnę kultūrą už tas kultūras, kurios užpildė Vakarų Europos erdvę ir milžinkapių statytojus pastūmė į šiaurę. Nėra abejonės, kad tas įvyko tolimais priešindoeuropietiškais laikais.
5. Megalito kelias nuo Airijos iki Mikėnų kultūros Graikijoje
Mūsų autorius prof. D. Woelfel'is toliau apžvelgia vadinamus kapus su kupolais. Apžvelgdamas šias kapų formas, jis randa toli siekiančio panašumo tarp kapų Airijoje, Ispanijoje ir priešklasikinėje Graikijoje, kurioje yra garsus šios rūšies paminklas, vadinamas Atrėjaus kapu Mikėnų pilyje. Atrėjus buvo Agamemnono, Trojos karų vado, tėvas.
New Grange vietovėje, Airijoje, kapą sudaro apskrita kalva, stovinti ant natūralios aukštumos. Kalvos papėdėje yra 35 akmenų vainikas. Tarp akmeninio rato ir aukštumos krašto eina griovys ir siena. Prieš įėjimą į kapą stovi akmuo, įraižytas kreivėmis ir keturkampiais. Koridorius, vedantis į kapo ruimą, yra 15 metrų ilgio. Kapo ruimas yra įglaustas į kalvą ir uždengtas akmeniniu skliautu. Ant grindų rasta dviejų žmonių skeletai, gyvulių kaulų ir Valencijono bei Teodosijaus pinigų. Tarp raižinių ant sienų primityvus laivo raižinys. Kitas tos pačios vietos kapas turi mažą kryžiaus formos kapo erdvę. Joje yra sudegintų žmogaus kaulų liekanų. Sis kapas priskiriamas ankstyvajam bronzos amžiui. Pažymėtina, kad kupolai šiuose kapuose dar nėra tikri kupolai iš aukštai susiremiančių akmenų, bet tik palaikomi ant kampų užkabintų milžiniškų akmeninių balkių - kablių.
Toliau autorius apžvelgia kai kuriuos Ispanijos kapus su kupolais ir, remdamasis Schuchhard'u sako, kad jie yra iš 2000 ar 1800 metų prieš Kristų. Jie keletu šimtmečių senesni už tobulą šios kapų formos išsivystymą Mikėnų kultūroje priešklasikinėje Graikijoje (183 psl.). Pirėnėjų pusiasalio kapai su kupolais yra senesni ir už šiaurinių kraštų panašius kapus. Būdinga, kad šie kapai yra susiję su kalva. Kur tik yra natūrali kalva, ten kapo statinys yra į ją pjaunamas ir visuomet uždengiamas kartu su kalva.
Įvairiuose kraštuose pasitaiką šios formos kapai nesiduoda išaiškinami atsitiktiniu panašumu. Dėl to prof. Woelferis drįsta teigti: "Architektai, kurie šiuos kapus statė, ir tik architektai su išbaigtu planu prieš akis galėjo juos statyti, buvo vienas nuo kito priklausomi. Ir Mikėnų Atrėjo kapas priklauso tai pačiai vakarietiškų statinių sėkmei — panašiai, kaip apvalieji renesanso ir baroko statiniai yra priklausomi nuo Panteono statybos" (184 psl.).
Prof. Woelfel'is laiko tikru faktu, kad megaliti-niai kapai, esą į šiaurę nuo Pirenejų ir jų formos Viduržemio jūros baseine, yra senesnės už miestų kultūros pradžią šiuose kraštuose. Seniausiu miestu Europoje yra laikomas Ispanijos miestas Los Milares. Tačiau jis jau turi išvystytą ištisą lauką kapų su kupolais, koridoriais ir su prieangiu, įtrauktu į kalną, kuris yra nedengtas. Koridorius šiuose kapuose yra neproporcingai ilgas. Dažnai jis yra perdalytas daugeliu kapų sekcijų.
Mikėnų kapai, apie kuriuos kalba Woelfel'is, buvo legenda net Homerui, kai jis kūrė savo garsiąsias poemas Ilijadą ir Odisėją. Jis norėjo semtis stiprybės iš praeities, taip kaip Kudirka ragino lietuvių tautą. Pradžioje tuos kapus Schliemanui atkasus, buvo linkstama juos kildinti iš egiptiškos kultūros, tačiau šiandien įvairių archeologinių krypčių mokslininkai juos laiko būdingais europinės dvasios reiškiniais.
Norėdami sutvirtinti Woelfel'io pažiūrą, mes čia pateiksime anglų proistoriko Alan Wace Atrėjaus kapo apibūdinimą. Jis sako: "Čia visų pirma yra tikslus planas, kuris liudija, kad, pirmiau negu bet kuris akmuo buvo iškirstas, ar prasidėjo žemės kasimo darbai, mokyti smegenys apsvarstė problemas, susijusias su šia statyba ir rado jų sprendimus. Kapo planas liudija aiškią galvoseną, tikslų norą ir drąsią vaizduotę. Negana to, jis rodo, kad protas apskaičiavo svorius, atramas bei įtampas ir ėmėsi priemonių juos išlyginti... Tas nežinomas Bronzos laikmečio statytojas, kuris suprojektavo ir pastatė Atrėjaus kapą, yra užsitarnavęs būti lyginamu su didžiaisiais pasaulio architektais".
Prof. Wace mano, kad šis statinys iškilo tarp 1500 ir 1300 metų prieš Kristų. L. Cottrell'is savo knygoje pacitavęs čia minėtus Wace žodžius, pateikia ir savo įspūdžius apie šį statinį. Jis savo kelionėse būdamas gerai susipažinęs su Egipto ir Artimųjų Rytų statybomis, sakosi, kad anksčiau automatiškai linko visus, ankstesnius negu 1000 metų prieš Kristų statinius laikyti rytietiškais. "Bet čia, Europos žemėje, beveik 1000 metų prieš Partenono pastatymą, kažkas yra pastatęs kūrinį, didingą savo samprata, nuostabų savo konstrukcija, gražų savo proporcijomis ir, mano akimis žiūrint, neabejotinai europišką savo dvasia" (The Bull of Minos, 1953, 57-8 psl.).
6. Akmenų krūvos
Kapų formų studijos, kurias mes čia atliekame sekdami prof. Woelfel'iu, pirmu žvilgsniu gali atrodyti neįdomios, tačiau jos padės mums prieiti prie tų žmonijos kultūrų, kurios nuo mūsų yra atskirtos tūkstančiais metų. Norint daryti vienokius ar kitokius sprendimus apie priešarijinio Europos žmogaus religiją, kapų formos studijos yra neišvengiamos.
Tolimesnė Megalito kapų forma, prie kurios sustoja prof. Woelfel'is, yra apskritimų kapai. Jis aprašo kapą Anglijoje, apsuptą pylimu, kurio skersmuo turi 16 metrų. Jo viduje yra palaidotas žmogus pariestomis kojomis akmeninėje skrynioje. Įkapių nerasta, tik sudeginto kūno liekana. Autorius mano, kad šis sudeginimas nėra laidojimas, bet gyvo žmogaus aukojimas, jį sudeginant laidojimo proga. Šie apvalieji kapai ilgainiui pereina į būdingus Anglijai kapus, vadinamus "Stonehenge". Tai yra kapas su pora akmeninių tvorų, kurių viduryje yra didelis akmuo panašus į altorių. Viduje kartais vadinami trilitai, t. y. du stati akmeniniai blokai, ant kurių viršaus guli trečias. Į augštumą veda kelias, iš abiejų pusių apstatytas kapais. Visas įrengimas yra tiksliai geometriškai suprojektuotas, kad akmenų šešėlių pagalba būtų galima nustatyti dienos ir nakties lygį. Pylimo apsuptoje erdvėje yra akmenstulpių, arba mengirų.
Laidojimas po akmenų krūvomis nėra taip lengvai išsilaikęs, kaip kiti kapai. Belgijoje po akmenų krūvomis randama skeletų ir degintinių laidojimo liekanų. Skeletų kapais suprantami tokie kapai, kur žmogus buvo palaidotas, nuvalius nuo kaulo kitas kūno dalis. Apie akmenų krūvų kapus Lietuvoje Marija Gimbutienė šitaip rašo: "Iš vėlybojo geležies amžiaus ir iš istorinių laikų pradžios Lydos apskrityje yra nustatyti akmenų krūvų kapai su kūno laidojimu (t. y. nedeginti)... W. Szukievvicz šiuos akmenų krūvų kapus yra tyrinėjęs ir atskyręs dvi jų grupes. Vieni yra apvalios formos ir priklauso senesniam laikotarpiui, kiti yra pailgos formos ir priklauso 14 - 16 šimtmečiui po Kristaus. Pastaruosiuose rasta Kęstučio, Vytauto, Vaclovo ir Aleksandro pinigų". (Die Bestattung, 75-6 psl.). Senesnių akmens krūvų kapų aptinkama Sūduvoje. Jie čia prasideda nuo vėlyvojo bronzos laikmečio ir tam tikra prasme tęsiasi iki istorinių laikų. Krosnos apylinkėje, Mariam-polės apskrityje, buvo rastas akmenų kapas net iš vėlyvojo akmens amžiaus, o Liepynuose, Marijampolės valsč., — net iš vidurinio akmens amžiaus. Šie kapai Sūduvoje yra vadinami "akmenų krūsnys". Vieni iš tų kapų yra nedeginto kūno kapai, kiti, vėlesnieji, yra degintiniai. "Urnų kapai turi ryšį su skeltų kapais, nes sudeginti kaulai yra padėti tokioje tvarkoje, kaip jie būtų padėti visą kūną laidojant" (Bestattung, 77-79 psl.).
Teisingai pastebėjo Gimbutienė, kad "laidojimas nėra izoliuota vienos kultūrinės grupės apraiška" (ten pat, 110 psl.). Taip pat ir su akmenų krūvų kapais, "jie yra sutinkami visame Viduržemio jūros baseine ir jų ryšys su "kerkur", t.y. su altorium — akmenų krūva — šventove yra aiškus". Taip mano prof. Woelfel'is (167 psl.). Žodis "kerkur" greičiausiai yra Afrikos berberų klmės, nes jie iki šiai dienai taip vadina akmenų krūvą. Prof. Woelfel'is prileidžia, kad graikiškas žodis "karkeron" ir lotyniškas "carcer" yra tos pačios lilmės. Akmenų krūva, kaip kapas, yra žinomas iš graikiškųjų laikų. Pietinėje Graikijoje — Lakonijoje tokie kapai buvo žinomi Pausanijui, II-ame šimtmetyje po Kristaus. Ant jų buvo dedamos aukos. "Kiekvienas praeinantis ant šių akmenų krūvų užmesdavo savo akmenį" (295 psl.). Pirminė akmens krūvos prasmė buvo altorius. "Vėliau akmenų krūva buvo siejama su dievu Hermes, nes jo vardas reiškia akmenų krūvą" (296 psl.).
Pagaliau su akmenų krūva turi ryšį ir žydiškojo bei krikščioniškojo tikėjimo tėvas Abraomas. Štai kaip apie tai rašo prof. Woelfel'is: "Kaip man mano draugas ir kolega filologas Casper aiškino, Abraham reiškia sumestos akmenų krūvos tėvas, t. y. kerkur — galgal — krūsnies tėvas, t. y. altoriaus, sudaryto iš kiekvieno dalyvio, primetančio po akmenį, ant kurio Kanarų salų gyventojai ir berberai aukodavo Aukščiausiajai Būtybei ir dar tebeaukoja. Abraomo tėvynėje Ure archeologas Wooley, šalia politeistinių dievų šventyklų, yra atkasęs tame pačiame laikotarpy protėvių šventyklą, virš vieno kapo, dar liudijančią tebegyvą megalitišką mirusiųjų kultūrą. Mes galime įrodyti, kad ir aukštosiose Mezopotamijos kultūrose senajame sluoksnyje trūksta politeizmo, o vietoj to, panašiai kaip megalitiškuose Vakaruose, apstu panašių kulto vietų ir jų įrengimų. Kaip visiškai kitaip dabar atrodo anas senasis ginčas apie Babelį n- Bibliją" (379 - 380 psl.).
Šiuokart mes dar nenorime gilintis į tai, kiek vieno Dievo išpažinimo idėja buvo gyva megalito kultūroje. Mums rūpi tik susidaryti bendrą vaizdą apie akmenų krūvos kapo formos geografinį platumą ir istorinį gilumą. Mes galime pastebėti, kad tos pačios akmenų krūvos laidojimo formos pastebimos Mezopotamijoje, Graikijoje, Belgijoje ir Lietuvoje. Laiko atžvilgiu jos yra ne mažiau plačios. Lietuvoje jų randama net didž. kunigaikščių laikais, kai tuo tarpu Graikijoje — priešklasikiniais laikais. Taip pat jie randami anapus Senojo testamento religijos ir anapus aukštos Babilonijos kultūros. Tuo pasitvirtina tiesa, kad papročiai kartais yra patvaresni už tautas ir rases. Bet gali kilti klausimas, ar mūsų tebelaikomas paprotys užmesti saują žemės ant laidojamo karsto nėra likutis to akmens, kurį Megalito žmogus mesdavo ant bendrai statomo altoriaus arba pilamo kapo?
7. Kapai "su ragais"
Prieš baigdami Megalito kapų apžvalgą, turime sustoti dar prie keleto jų formų. Jų tarpe ryškiausi yra kapai, kurių aikštės išplanavimas primena ragus. Tai yra akmenų krūvos su po jais esančiomis kapų erdvėmis, prieš kuriuos yra iš akmenų padarytas dviejų puslankių užtvėrimas, sudarąs prieš kapą savotišką, pusiau užtvertą kiemą. Šitokio pobūdžio kapai randami Anglijoje. Ten jie yra gavę ir savo vardą — Horned Cairns. Cairns reiškia akmenų krūvą, arba akmenų bloką, o horned — raguotas. Etnologai neabejoja, kad tokie užtvėrimai padaryti kulto reikalams. Čia rinkdavosi žmonės aukoti.
Raguoti kapai randami ne tik Anglijoje. Jie ypač gerai išsivystė senosiose Vakarinėse Viduržemio jūrų salų kultūrose — Maltoje ir Sardinijoje. Prie jų megalitinio palikimo turėsime dar atskirai sustoti. Si tradicija nėra visiškai žuvusi. Jeigu mes prisiminsime Šv. Petro bazilikos Romoje aikštę, apsuptą puikia Berninio suprojektuota kolonada, tai iš tikro gausime iki tobulumo įvykdytą kapų su ragais išplanavimo modelį. Bernini, šitaip išplanuodamas šią aikštę, liko ištikimas senajai megalitinei kapų su ragais tradicijai. Tačiau ne tik jis mėgo senovę. Jeigu pastudijuotume mūsų šventorių planus su juose esančiomis bažnyčiomis, galbūt pastebėtume, kad jų išplanavimas yra panašus, tiesa, ne į raguotus kapus, bet į milžinkapius, kurie yra pailgo keturkampio formos. Tiesa, šiuose milžinkapiuose milžino kapas niekada nėra centre, kai tuo tarpu mūsų bažnyčios greičiau stovi šventorių centre. Romos Šv. Petro bazilika, stovinti nuošaliau nuo aikštės, kaip Šv. Petro kapas, yra šios tradicijos tęsėja. Tačiau lietuviški šventoriai, beveik kaip taisyklė, savo gale ar šone turi pastatytą vienišą kryžių. Galbūt šis kryžius ir yra to ekscentrinio milžino kapo tradicijos ilgaamžis liudytojas.
Kalbant apie Megalito kapus, negalima išleisti iš akių, kad piliakalnis, kaip dirbtinis kalnas paslėpti kapui, yra ilgai besitęsianti tradicija. Ten, kur nebuvo kalnų ir juose urvų, buvo daromos dirbtinės kalvos, užpiltos ant įrengtos kapo erdvės. Būdinga, kad piliakalnio viršūnė paprastai nesutampa su kapo vieta. Pirenėjų pusiasalyje, kur po piliakalniais yra įrengti kapai su kupolais, piliakalnio viršūnė yra šalia kapo. Šis reiškinys aiškinamas tuo, kad tų laikų statytojai dar nemokėjo skliausti skliauto, ir skliautui atramą sudarydavo šalia apdengiamos erdvės. Akmenų ar žemės pylimo pagalba sudarydavo antrą sverto galą, kuris savo sunkumu laikydavo kapo dengimą. Supilti piliakalniui naudota transporto priemonės (190 psl.).
Jeigu buvo dirbtinių kalvų, tai netrūko kartais ir dirbtinių urvų natūraliuose kalnuose. Tokios dirbtinės patalpos laidojimui būdavo įrengiamos Balearų salose. Taip pat ten yra sutinkami dirbtiniai stalai, kur ant stiprių akmeninių kojų guli milžiniškas keturkampis akmuo. Statinys yra 3-4 metrų aukščio. Jis vadinasi Taulas.
Balearų salose randama kapų ir laivo formos. Tai pusiau ovališkos formos statiniai, kurie atrodo, kaip aukštyn apverstas laivas. Jie yra pastatyti iš kubinių akmenų. Šie kapai panašūs į Airijos vadinamas "laivo koplyčias", kurios tačiau yra pastatytos ne iš kubinių akmenų, bet iš jų skeveldrų. Prof. Woelfel'is nėra tikras, ar šie statiniai buvo laidojimui. Tačiau tai nebūtų nuostabu, nes Kalevaloje mes turime gyvai pavaizduotą laidojimą laivuose, mirusį paleidžiant laivu į jūras. Taip pat Egipto laidojimo tradicija yra pilna laivų. O faraonų laidotuvių laivas, neseniai atkastas, yra Čikagos Gamtos istorijos muziejuje.
Laivo formos kapai randami ir Pabaltijyje. Marija Gimbutienė rašo, kad Latvijoje, Talsi apskrityje, atrasta visiškai savotiška kapo forma. Tai degintiniai kapai, kuriuose urnos apkrautos akmenim taip, kad sudaro laivo formą. Šie kapai vadinami velnio kapais. Juose nerandama įkapių. Rytinėje Pabaltijo pusėje šitokių kapų neaptikta. Ši kapų forma ateina iš Gotlando, Bornholmo, Oelando salų ir iš vidurinės Švedijos. Velnio kapai, randami Kuršių pajūryje, siejasi su kolonistais iš šiaurės. Taip rašo Gimbutienė remdamosi latvių mokslininku Ed. Šturms (Bestattung, 30 psl.).
Aišku, kad šie kapai, kadangi yra degintiniai, jau nebepriklauso Megalito kultūrai. Jie greičiausiai yra arijų kultūros kapai, nes jie čia bus atnešę deginimo paprotį. Tačiau nauja kultūra ne visus senus papročius bus išstūmusi. Ir šie kapai kaip tik liudija, kad laivo formą jie yra pasisavinę iš ankstesnių kultūrų. Tuo metu, kai šios kultūros susitiko, pasak Tėvo W. Schmidt'o, įvyko viena didžiųjų pasaulėžiūrinių kovų. Ateiviai turėjo dvasingesnį požiūrį į pomirtinį gyvenimą ir stipriai išėjo prieš paprotį dėti į kapus bet kokias įkapes. Tuo tarpu senajam Megalitui, tai buvo pomirtinio gyvenimo būtinybė. (Plg. Rassen und Voelker des Abendlandes, II tomas, 142 psl.) Schmidtas tai teigia, remdamasis Hermes pasakymu.
Vadinamieji Velnio kapai mums liudija pirmąją šių dviejų kultūrų kovų sintezę. Iš Megalito pasisavinta tik išorinė kapo forma būtent akmenų sudėjimas laivo pavidalu, bet laidojimo turinys jau yra visiškai kitoks. Pirmiausia, čia lavonas nėra šarvoja-mas, bet deginamas, o antra, čia atsisakyta nuo bet kokių į kapą dedamų reikmenų. Kaulai sudėti į urną po akmenimis,ne būtinai liudija degintinę kultūrą.
Balearų salų gyventojai laidodami mirusius, lazda sudaužydavo lavono kaulus, kad jie galėtų tilpti į indą. Indas su kaulais būdavo apkraunamas akmenimis. Tai praneša pirmo šimtmečio prieš Kristų graikų istorikas Diodoras, kuris pats buvo kilęs iš Sicilijos.
(Bus daugiau)
Kretos kultūros dekoruotas karstas. Apie 1400 metų prieš Kristų
|
|
|
|