Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MANO SIELA LYG DŽIŪSTANTI DRUSKA PDF Spausdinti El. paštas
alt
V. Ignas — Madona. Lino raižinys


Atėjom į žemę
kaip ženklai,
atnešantys žinią.

Išeisim kaip pasiuntiniai,
atlikę savo uždavinį.

Tavo ranka,
laikanti medinį samtį,
sustingo.
Kaip pasisemti?
Kaip atsigerti gaivinančio vandens?

Mano siela lyg džiūstantį druska,
išplauta jūros pakrantėje,
ieškanti išganymo smėlyje.

Neaprėpiama tuštuma
vynioja
nusidėjėlės mantą.

Begalinės valandos
krauna
galutinį
nepadalinamą
sudiev.
 
Norėjau likti klausimu,
bet tapau priežastimi.
Ženklu — primenančiu
pirmąją nuodėmę.

Vėjo nešamos pusnys
nusileido
ant spygliuotų krūmų.

Pirštais paliečiu juos —
kraujo lašas
nukrito ant smėlio
ir uždegė vėlyvą skausmą.

Užmiršusi viską
klaidžiosiu smėlyje
ir seksiu kraujo lašais.
 
Mano melagystės
ir piktumas skirtas tau,
kartus tiesos ieškojimas.
Užmiršusi sąžinės lauką,
išbarsčiau visas kaltes
ir išgyventas nuodėmes.

Užsakyk man vasarą be saulės
ir žiemą be miego,
kad būtų,
nebūtų
dienų ir naktų.

Diena tuština stalčių liekanas.
Apsigaubsiu atgailos apsiaustą
ant sustyrusios odos.

Kodėl
pardavėm neišmainomą?
Išmainėm neparduodamą?

Pažeistos, bejėgės,
nuo savęs nepriklausančios raidės
laukia išganymo.

Išprotėjęs kauksmas
jausmų pusiausvyroj
išsklaidė kaltes.

Paskutinėj išpažintyj
blaškosi legendinis paukštis.

Ar mes vienas kitą atpažįstame?
Ar mes vienas kitą bet kada pažinome?

Miegančios mergaitės šypsena
įsiskverbusi
pro užuolaidų plyšį
užgesino įtampą
ašarotose akyse.

Neprasiveržęs pyktis,
parpuolęs ant akmens aštrių ašmenų,
laukia žaibo blykstelėjimo
ir griaustinio rūsčios pastabos.
 
Sudrumsta upė skalauja krantus
besiklausant vienišo paukščio balso.

alt
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai